Byla 2K-163/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko, sekretoriaujant R. Bartulienei, dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui, gynėjui advokatui K. Stungiui, nukentėjusiesiems V. M. ir R. S., atstovui advokatui A. Milašauskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir, vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atleistas dėl ligos.

2Iš R. N. buvo priteista: R. S. 100 000 Lt neturtinės žalos ir 3552 Lt turėtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, V. M. – 100 000 Lt neturtinės žalos ir 4451 Lt turėtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

3Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. nutartis, kuria Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies (kaltinimo) pašalintas teiginys, kad R. N. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – 2002 m. KET) 144 punkto reikalavimus ir nustatyta, kad R. N. 2003 m. kovo 1 d., apie 13.00 val., Šiaulių rajone, vairuodamas individualios įmonės „N“ automobilį „Audi 90“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintų KET (toliau – 1993 m. KET) 14.1 punkto reikalavimus, t. y., važiuodamas kalvotu keliu, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio sąlygas, matomumą, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos, kliudė pakelės medžius ir apsivertė. Eismo įvykio metu kartu važiavę D. M. ir M. S. žuvo nuo patirtų sužalojimų.

4Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. N. priteista R. S. bei V. M. kiekvienam po 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

5Civiliniams ieškovams R. S. ir V. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

6Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, nukentėjusiųjų, jų atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. N. nuteistas už tai, kad 2003 m. kovo 1 d., apie 13.00 val., Šiaulių rajone, vairuodamas individualios įmonės „N“ automobilį „Audi 90“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), pažeidė KET 172 ir 144 punktų reikalavimus, t. y. kalvotame kelyje nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio sankasos, kliudė pakelės medžius ir apsivertė. Eismo įvykio metu kartu važiavę D. M. ir M. S. žuvo nuo patirtų sužalojimų.

9Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalikelėje kliudytas vienas bei nulaužtas kitas medis, automobilio sugadinimo pobūdis patvirtina nustatytą aplinkybę, kad R. N. kalvotame kelyje neatsižvelgė į kelio sąlygas, matomumą, todėl ir nesuvaldė automobilio. Taip pat konstatavo, kad R. N. neteisingai nuteistas už 2002 m. KET pažeidimus, nes šios taisyklės įsigaliojo po eismo įvykio, t. y. nuo 2003 m. balandžio 1 d. Taigi R. N. kaltintas ir nuteistas už eismo įvykio metu dar negaliojusių naujai susistemintų, išplėstų KET 172 ir 144 punktų reikalavimų pažeidimus. 2002 m. KET 172 punktas ne tik reikalauja važiuoti, neviršijant leistino greičio, bet ir įpareigoja pasirinkti saugų greitį. 1993 m. KET 14.1 punkte tokio aiškiai išreikšto reikalavimo nebuvo, todėl šios KET nuteistajam yra palankesnės, taigi jos ir taikytinos. 2002 m. KET 144 punkto pažeidimą šis teismas įvertino kaip 1993 m. KET 14.1 punkto pažeidimo pasekmę, nes R. N., nesuvaldęs automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kurioje nekilo jokių pasekmių, todėl 144 punkto pažeidimą iš kaltinimo pašalino.

10Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. N. pažeidė 1993 m. KET 14.1 punkto reikalavimus, t. y. važiuodamas kalvotu keliu, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio sąlygas, matomumą, dėl to nesuvaldė transporto priemonės ir nuvažiavo nuo kelio sankasos. Todėl šią kaltinimo dalį pakeitė, nes teismo išvados dėl KET 172 punkto pažeidimo neatitinka bylos aplinkybių, o faktinės aplinkybės ir pažeistų KET reikalavimų esmė nesikeičia.

11Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nesant R. N. veikoje BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalis); civilinius ieškinius atmesti, nes dėl kilusių padarinių nuteistasis nekaltas – neįrodyta, kad R. N. vairavo automobilį ir pažeidė KET reikalavimus.

12Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė KET reikalavimus, reglamentuojančius važiavimo greičio pasirinkimą, ir kad tai lėmė netinkamą BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių nustatymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad eismo įvykį lėmė netinkamas greičio pasirinkimas ir kad R. N. pažeidė eismo įvykio metu galiojusių KET 14.1 punktą. Tačiau šis punktas reglamentuoja bendriausio pobūdžio greičio pasirinkimo sąlygas, kai kelyje nėra jokios kliūties ar pan. Teismas netinkamai aiškino ir taikė tik minėto punkto reikalavimus, atsiribodamas nuo KET 14.2–14.10 punktų, kurie taip pat reglamentuoja greičio pasirinkimą. Taip teismas susiaurino kaltinimo ribas, iš esmės pakeitė kaltinimo pagrindą. KET 14.1 punkto reikalavimo suabsoliutinimas ir pateikimas kaip pažeidimo, lėmusio eismo įvykį ir jo padarinius, neteisingas, nes KET nenumato ir negali numatyti greičio, kuris sudarytų galimybę visais atvejais išvengti eismo įvykio ir jo padarinių. Teismai KET 14.1 punkto reikalavimus pasirenkant greitį aiškino tik vienu aspektu, t. y. kaip greitį, visais atvejais leidžiantį išvengti eismo įvykio, tuo tarpu KET 14.2–14.10 punktuose esančios nuostatos rodo, kad saugaus greičio pasirinkimo galimybė ne visada priklauso nuo vairuotojo. Teismai netyrė ir nenustatė, kokiu greičiu važiavo ,,Audi 90“ vairuotojas prieš eismo įvykį, taip pat nenustatė konkretaus greičio, kuris būtų saugus eismo įvykio vietos kelio sąlygomis ir kodėl prieš pat eismo įvykį vairuotojas stabdė automobilį, mažino judėjimo greitį. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės nutarties nuoroda į KET 14.1 punktą deklaratyvi, nes teismas iš esmės vadovavosi KET 172 punkto reikalavimais ir R. N. nuteisė ne už leistino važiavimo greičio viršijimą (KET 14.1 punktas), o už saugaus greičio nepasirinkimą (KET 172 punktas).

13Teismai nustatė, kad leistinas greitis (90 km/h) esant buvusioms kelio sąlygoms nebuvo viršytas, tačiau tikslus automobilio greitis prieš pat eismo įvykį nenustatytas. Taigi nesant nustatyto tikslaus greičio, nėra pagrindo teigti, kad jis buvo viršytas tiek, kad automobilis tapo nevaldomas. Važiavimas leistinu greičiu negali būti vertinamas kaip KET pažeidimas. Apeliacinėje nutartyje nurodoma, kad vairuotojas nors ir neviršijo leistino greičio, tačiau nepasirinko saugaus greičio. Tačiau teismas neįvertino, kad jokių KET 14.1 punkte numatytų konkrečių sąlygų, dėl kurių vairuotojas turėtų mažinti leistiną greitį, nenustatyta, visos nustatytos sąlygos suteikė vairuotojui galimybę važiuoti leistinu 90 km/h greičiu. Be to, ekspertai nustatė, kad važiuojant maksimaliu leistinu greičiu sustabdyti transporto priemonę galima. Taigi teismų išvados dėl nepasirinkto saugaus važiavimo greičio prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

14Be to, kasatorius nurodo, kad jo ginamajam palankiausia yra 2006 m. spalio 12 d. įsigaliojusi nauja KET 172 punkto redakcija, nes joje nėra neapibrėžtų, nuo vairuotojo valios ir veiksmų ne visuomet priklausančių reikalavimų „kiekvienu metu suvaldyti transporto priemonę“ ir įtvirtinti konkretūs, įvykdomi reikalavimai pasirenkant greitį: „sustabdyti transporto priemonę iki iš anksto numatomos kliūties“. Taigi nauja KET 172 punkto redakcija siaurina ir sukonkretina BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo apimtį. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, vairuotojo veiksmai vertintini pagal minėtą KET 172 punkto redakciją, nes grįžtamąją galią turintį baudžiamąjį įstatymą taiko ir kasacinės instancijos teismas.

15Taip pat kasatorius nurodo, kad bylos tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai, buvo renkami tik R. N. kaltinantys įrodymai, vengta atlikti neatidėliotinus ir būtinus procesinius veiksmus, kurie būtų identifikavę automobilio „Audi 90“ vairuotoją, iš karto po įvykio identifikavimui nepaimti automobilio paviršiai su kraujo dėmėmis. Tyrimo veiksmų atlikimo vilkinimas, transporto priemonės, kaip tyrimo objekto, neapsaugojimas lėmė tai, kad nemažai pėdsakų nustatant, kas vairavo automobilį, buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, sunaikintos ant automobilio vairo ašį dengiančio porolono buvusios kraujo dėmės (prie bylos pridėtos tai liudijančios fotonuotraukos). Apie sąmoningą tyrimo vilkinimą, pėdsakų nefiksavimą, naikinimą, buvo informuotas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras. Siekiant nešališko ir sąžiningo proceso, pareikšti nušalinimai prokurorei J. Steponavičiūtei ir ikiteisminio tyrimo pareigūnei L. Budrienei. Piktnaudžiavimas baudžiamuoju procesu konstatuotas Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininko 2004 m. liepos 20 d. nutartyje.

16Kasatorius nurodo, kad kaltinimo ir teisminio nagrinėjimo ribos nekonkrečios, nes buvo įrodinėjama tik tai, kad automobilį vairavo R. N. Teismai visiškai netyrė priežastinio ryšio tarp tariamų KET pažeidimų ir eismo įvykio padarinių. R. N. pritaikytas objektyvus pakaltinamumas pagal kilusius padarinius, kaltinimas pagrįstas abstrakčiai ir šališkai – greičio nepasirinkimas. Toks kaltinimas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 3 dalies a punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų ir suvaržo nuteistojo teisę į gynybą. Teismai, neatlikdami išsamaus ir nešališko eismo įvykio situacijos ir duomenų viseto tyrimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismų sprendimai surašyti iš esmės pažeidžiant BPK, nes nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos pasirinktinai vertinant bylos duomenis, greičio viršijimą ir eismo įvykio padarinius preziumuojant kaip savaime suvokiamus ir dėl to neįrodinėjamus dalykus.

17Apeliacinės instancijos teismas iš esmės netyrė skundo argumentų, kad nuosprendžio išvada, jog R. N. vairavo automobilį, prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad R. N. automobilio nevairavo ir eismo įvykio metu buvo priekinėje keleivio sėdynėje. Kasatorius nurodo, kad sprendimuose nenurodyti konkretūs R. N. veiksmai, kuriais jis pažeidė KET reikalavimus ir nenustatytas priežastinis ryšis su eismo įvykio padariniais. Nuteisiant R. N. vadovautasi prielaida, kad, važiuojant mažesniu greičiu, automobilis būtų išlikęs kelyje, konkrečiai nenustačius nei greičio, kuriuo važiavo automobilis, nei greičio, kuris lėmė automobilio nuvažiavimą nuo kelio, nei greičio, kuris būtų leidęs automobiliui likti kelyje. Kasatorius nurodo, kad 2005 m. gruodžio 12 d. ekspertizės akte Nr. ll-3682-(05); ll-3683-(05) esanti nuoroda apie technines eismo įvykio priežastis reiškia tik techninį padarinių paaiškinimą. Tai nereiškia, kad padariniai kilo dėl KET pažeidimų, padarytų pasirenkant judėjimo greitį. Teismų išvados, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo nepasirinkus saugaus greičio, prieštarauja ekspertų išvadoms ir liudytojų parodymams. Ekspertai teisme parodė, kad 90 km/h greitis nebuvo nuvažiavimo nuo kelio priežastis ir kad automobilis nuo kelio nuvažiavo „nekontroliuojamu judėjimu“. Nuvažiavimą nuo kelio ir kilusius padarinius galėjo lemti daugelis kitų priežasčių, tarp jų ir trečiasis automobilis. Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai atmesti bylos duomenys, rodantys, kad eismo įvykį lėmė trečiasis automobilis, važiavęs priešpriešiais. Vertindamas liudytojų parodymus, kasatorius daro išvadą, kad KET reikalavimus pažeidė trečiojo automobilio vairuotojas, kuris ir sudarė avarinę situaciją.

18Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė 320 straipsnyje numatytos pareigos išnagrinėti skundą, nes iš esmės nenagrinėjo skundo argumentų, o nemotyvuotai ir nepagrįstai juos atmetė, nevertino bylos duomenų viseto ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus skundo argumentus. Taip pažeidė Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnį, BPK 10 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnį. Be to, esminiu BPK pažeidimu (įrodinėjimo pareigos perkėlimą R. N.) kasatorius laiko nutarties motyvą, kad „nuteistojo gynėjo skunde nurodytos netirtos versijos dėl trečiojo automobilio yra deklaratyvaus pobūdžio, nes pats gynėjas nesinaudojo BPK 48 straipsnio 6 punkte numatytomis teisėmis savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis“.

19Kasatorius nurodo, kad, priteisiant 200 000 Lt neturtinę žalą, nesivadovauta teisingumo ir protingumo kriterijais, klaidingai aiškinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo sąvoka ir jo atsakomybė, todėl ši nuosprendžio dalis panaikinta teisingai, tačiau neteisingai civiliniai ieškiniai perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka jų dydžiams nustatyti. BPK 115 straipsnis nustato, kad pripažinimas civiliniam ieškovui teisės į ieškinio patenkinimą ir perdavimas spręsti klausimą dėl ieškinio dydžio civilio proceso tvarka galimas tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Tuo tarpu civilinių atsakovų neįtraukimas nėra pagrindas pripažinti ieškinius, jų dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civiliniai ieškiniai, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turi būti atmesti neįrodžius, kad R. N. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

20Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neturtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš IĮ „N“ ir jos atsakomybę draudusios AB „Lietuvos draudimas“, nes neįvertino tos aplinkybės, kad IĮ „N“ savininkas automobilį perdavė valdyti ir naudotis savo sūnui asmeniškai, o ne kaip įmonės darbuotojui. Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos atlyginimas yra asmeninė vairavusio automobilį asmens, o ne darbdavio – A. N. IĮ „N“ ar jos atsakomybę apdraudusios AB „Lietuvos draudimas“ pareiga. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu galiojęs BPK 65 straipsnis nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims suteikė teisę tik į materialinės žalos atlyginimą. Sisteminis BPK ir CK normų aiškinimas rodo, kad ieškovai neturėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

21Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skunde išdėstyti teismų padaryti pažeidimai vertintini kaip esminiai BPK pažeidimai, suvaržę R. N. teises į gynybą ir sąžiningą procesą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 6, 7 dalys) ir lėmę neteisingo nuosprendžio priėmimą.

22Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Iš esmės nuteistojo kasaciniame skunde nurodomi analogiški argumentai, kaip ir jo gynėjo skunde, todėl jie nekartojami.

23Kasatorius nurodo, kad teismai įrodymus įvertino neišsamiai, šališkai ir padarė neteisingą išvadą, kad automobilį įvykio metu vairavo jis. Objektyvūs byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis automobilio nevairavo. Kasatoriaus nuomone, vartojama saugaus greičio sąvoka vertintina kaip abstraktaus pobūdžio prielaida, nes nėra tokio greičio, kuris visais atvejais padėtų kelyje išvengti BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Teismo išvada, kad buvo viršytas saugus greitis niekuo nepagrįsta. Nenustatytas priežastinis ryšys tarp tariamų jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Taigi jis yra nuteistas abstrakčių samprotavimų, o ne konkrečių įrodymų pagrindu. Kaltinamajame akte suformuluotas abstraktus kaltinimas, nuo kurio buvo neįmanoma apsiginti, taip pat nekonkrečios teisminio nagrinėjimo ribos (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taip buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5-8 dalių nuostatos.

24Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis ir teisminiai tyrimai byloje atlikti šališkai, nes netirtos ir nenustatytos eismo įvykį lėmusios priežastys, buvo įrodinėjama tiktai tai, kad automobilį vairavo jis ir kad eismo įvykis įvyko dėl greičio viršijimo. Teismų sprendimuose jo kaltė pagrįsta atskirai iš dėsningos visumos paimtais įrodymais, aiškinant juos tik jį kaltinančia prasme, o kiti įrodymai (kad automobilį įvykio metu vairavo ne jis) atmesti. Taigi nenustačius nei vairuotojo, nei KET pažeidimų, dėl kurių kilo eismo įvykis, nėra pagrindo įvardyti jį ir IĮ „N“ kaip galimus atsakovus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

25Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2, 11 straipsnius, 281 straipsnio 5 dalį, taip pat padarė esminių BPK 1, 2, 10, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės į greitą ir išsamų tyrimą, sąžiningą teisminį nagrinėjimą.

26Kasaciniai skundai atmestini.

27Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

28Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių dar kartą netiria, įrodymų nerenka ir jų iš naujo nevertina.

29Kasaciniuose skunde yra argumentų, kuriais ginčijamos nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas, teismų išvados, susijusios su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikiant sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigiamas kaltės įrodytumas bei grindžiami baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai faktų vertinimo aspektu yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams. Dėl jų apeliacinėje nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta. Taigi tokio pobūdžio argumentai (analogiški nurodyti ir nuteistojo skunde) nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

30Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

31BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

32Apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatyta, kad R. N., vairuodamas automobilį „Audi 90“, pažeidė 1993 m. KET 14.1 punkto reikalavimus ir dėl to du žmonės žuvo.

33Kasaciniuose skunduose teigiama, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ginčijami beveik visi šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau pirmiausia skunduose ginčijama tai, kad R. N. eismo įvykio metu vairavo automobilį, kasatoriai savaip vertina surinktus duomenis ir pateikia savo išvadas. Jau buvo minėta, kad faktinių aplinkybių kasacinės instancijos teismas nenustatinėja. Taip pat teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas šio skundo argumento iš esmės nenagrinėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pateikė išsamiai motyvuotas ir pagrįstas išnagrinėtų bei įvertintų įrodymų visetu išvadas. Kartu motyvuotai paneigti visi skundų argumentai, kad R. N. automobilio nevairavo.

34Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp R. N. padarytų KET 172 ir 144 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, tik konstatavo, kad R. N. pažeidė eismo įvykio metu galiojusių 1993 m. KET 14.1 punkto reikalavimus. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp R. N. veikos ir kilusių pasekmių yra teisingos, o kasacinių skundų argumentai dėl to, kad šio ryšio nėra, nepagrįsti.

35Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nenustatytos eismo įvykį lėmusios priežastys, teigiama, kad eismo įvykio priežastis buvo trečiasis automobilis, be to, teismų išvada, kad buvo viršytas saugus greitis, niekuo nepagrįsta.

361993 m. KET 14.1 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, atsižvelgdamas į eismo judrumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus bei būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas eismo įvykio metu galiojusių 1993 m. KET 14.1 punktą, pažymėjo, kad šiame punkte nėra aiškiai išreikšto reikalavimo pasirinkti saugų greitį, todėl nuteistajam yra palankesnis, be to, teismo išvados dėl KET 172 punkto pažeidimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pakeitus kaltinime nurodytus R. N. KET pažeidimus mažesne apimtimi, kurie yra palankesni nuteistajam, kaltinimo esmė nepasikeitė. Taigi aplinkybė, kad buvo viršytas saugus greitis, iš kaltinimo pašalinta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykį lėmė tai, kad R. N. neatsižvelgė į kelio sąlygas ir matomumą (kelias kalvotas), dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir apsivertė, t. y. pažeidė 1993 m. KET 14.1 punkto reikalavimus. Trečiojo automobilio ar kitokių kliūčių buvimą kelyje paneigia nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai, taip pat tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nerasta stabdymo pėdsakų, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad R. N., važiuodamas kalvotu keliu, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio sąlygas, matomumą, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos bei apsivertė. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentu, kad nėra tokio greičio, kuris visais atvejais padėtų kelyje išvengti BK 281 straipsnyje numatytų padarinių, ir pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad sugebėjimas tinkamai valdyti automobilį važiuojant maksimaliu leistinu greičiu, yra subjektyvi kiekvieno vairuotojo individuali savybė, t. y. kad leistinas greitis negarantuoja eismo saugumo.

37Taigi tokie nuteistojo neatsargūs veiksmai buvo kilusių pasekmių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000, p. 603). Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis būtų laikęsis KET 14.1 punkto reikalavimų (atsižvelgęs į kelio sąlygas ir matomumą), būtų suvaldęs automobilį, nenuvažiavęs nuo kelio sankasos ir neapsivertęs, vadinasi, R. N. veika buvo eismo įvykio metu kilusių pasekmių pagrindinė priežastis.

38Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad R. N. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismų sprendimų trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.

39Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir jų sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad R. N. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

40Neginčytina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų sprendimais nustatyta, kad eismo įvykis įvyko kalvotame kelyje, todėl vairuotojas tokiame kelyje turi būti itin atidus, tinkamai įvertinti kelio sąlygas ir matomumą. Tuo tarpu tarp dviejų automobilių, vairuojamų R. N. ir T. P., vyko lenktynės, todėl tokie vairuotojų veiksmai buvo aiškiai netinkami. Tokioje situacijoje nuteistasis turėjo numatyti, kad gali nesuvaldyti automobilio, todėl privalėjo vadovautis KET 14.1 punkte numatytais reikalavimais – atsižvelgdamas į transporto priemonės ypatumus, kelio sąlygas ir matomumą, važiuoti taip, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, R. N. galėjo numatyti, kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis su įvairiais padariniais.

41Nuteistojo gynėjo nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 patvirtinta nauja KET redakcija (toliau – 2006 m. KET, įsigaliojo 2006 m. spalio 12 d.), jų 172 punktas iš tiesų numato vairuotojui reikalavimą važiuoti neviršijant leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

42Šioje byloje nenustatytos jokios kliūtys – nei iš anksto numatomos, nei staiga atsiradusios. Kiti šiame punkte išdėstyti reikalavimai analogiški 1993 m. KET 14.1 punkto reikalavimams dėl kurių pažeidimo R. N. ir nuteistas. 2006 m. KET redakcija neturi jokios įtakos R. N. padarytos veikos baudžiamumui ar jo teisinei padėčiai, nes šioje taisyklių redakcijoje yra iš esmės analogiškos normos kaip ir 1993 m. KET redakcijoje. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-35/2006)

43Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad R. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

44Dėl kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų

45R. N. pareikštas aiškus, suprantamas ir konkretus kaltinimas, atitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimus. Pats R. N. teisme patvirtino, kad kaltinimą suprato. Taigi R. N. buvo pranešta apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kaip ir numatyta Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje. R. N. su gynėju dėl pareikšto kaltinimo organizavo aktyvią gynybą, todėl abiejų kasatorių skundų argumentai, kad dėl abstraktaus kaltinimo buvo suvaržyta R. N. teisė į gynybą, nepagrįsti.

46Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes. Kasatorių skundų esmė dėl žemesnės instancijos teismų šališkumo yra ta, kad teismai byloje surinktus įrodymus įvertino ne kaip R. N. teisinančius, o kaip jį kaltinančius. Gynybos iškelta versija, kad R. N. automobilio nevairavo, buvo išsamiai ištirta ir įvertinus visus byloje surinktus duomenis pagrįstai atmesta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų sprendimuose išdėstytus motyvus, sprendžia, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

47Apeliacinės instancijos teismas į esminius nuteistojo gynėjo skundo argumentus motyvuotai atsakė. Taigi šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

48Dėl civilinio ieškinio

49BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji prašė civiliniais atsakovais pripažinti ir IĮ ,,N“ bei AB ,,Lietuvos draudimas“ ir priteisti iš jų neturtinę žalą, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, jų kaip civilinių atsakovų į bylą neįtraukė. Šis teismas, vadovaudamasis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 2 dalimi bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, padarė išvadą, kad neturtinę žalą nukentėjusiesiems turi atlyginti ją padaręs asmuo, t. y. R. N., todėl iš jo nukentėjusiesiems priteisė neturtinę žalą.

50Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog tarp IĮ „N“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 2003 m. sausio 1 d. buvo sudaryta draudimo sutartis, kurioje yra numatyta draudimo suma – 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Pagal 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs į bylą kaip civilinių atsakovų IĮ ,,N“ bei AB ,,Lietuvos draudimas“, tačiau pasisakydamas nuosprendyje dėl draudiko atsakomybės nepagrįstumo bei priteisdamas neturtinę žalą tiesiogiai iš kaltininko pažeidė civilinių ieškovų teisę prašyti priteisti neturtinę žalą iš atsakovų IĮ „N“ bei AB „Lietuvos draudimas“. Šios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad šios klaidos, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ištaisyti neįmanoma, nes nepatraukti galimi atsakovai bei nenustatytos neturtinės žalos dalys, priteistinos iš jų. Todėl nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. N. priteista neturtinė žala, panaikino ir pripažino ieškovams teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

51BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi įstatymas suteikia teismui teisę esant būtinybei perduoti ieškinio sprendimą civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą civiliniais atsakovais IĮ ,,N“ bei AB ,,Lietuvos draudimas“ ir priteisdamas neturtinę žalą tiesiogiai iš kaltininko pažeidė civilinių ieškovų teisę prašyti priteisti neturtinę žalą iš atsakovų IĮ „N“ bei AB „Lietuvos draudimas“, pagrįstai pasinaudojo minėto įstatymo suteikta išimtine teise perduoti ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka BPK 111 straipsnio 1 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuteistojo procesinių teisių nepažeidžia. Nagrinėjant ieškinį civilinio proceso tvarka tiek nuteistasis, tiek civiliniai atsakovai turės galimybę ginti savo teises, ginčydami pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumą bei dydį.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

53Nuteistojo R. N. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Iš R. N. buvo priteista: R. S. 100 000 Lt neturtinės žalos ir 3552 Lt... 3. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. N. priteista R. S. bei V. M.... 5. Civiliniams ieškovams R. S. ir V. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio... 6. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio... 8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. N. nuteistas už tai, kad 2003 m.... 9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalikelėje kliudytas vienas... 10. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. N. pažeidė 1993 m. KET... 11. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir... 12. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė KET reikalavimus,... 13. Teismai nustatė, kad leistinas greitis (90 km/h) esant buvusioms kelio... 14. Be to, kasatorius nurodo, kad jo ginamajam palankiausia yra 2006 m. spalio 12... 15. Taip pat kasatorius nurodo, kad bylos tyrimas atliktas neišsamiai ir... 16. Kasatorius nurodo, kad kaltinimo ir teisminio nagrinėjimo ribos nekonkrečios,... 17. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės netyrė skundo argumentų, kad... 18. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė 320 straipsnyje numatytos pareigos... 19. Kasatorius nurodo, kad, priteisiant 200 000 Lt neturtinę žalą, nesivadovauta... 20. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neturtinės... 21. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skunde išdėstyti teismų padaryti... 22. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo teismų sprendimus panaikinti ir... 23. Kasatorius nurodo, kad teismai įrodymus įvertino neišsamiai, šališkai ir... 24. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis ir teisminiai tyrimai byloje atlikti... 25. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2, 11... 26. Kasaciniai skundai atmestini.... 27. Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų... 28. Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir... 29. Kasaciniuose skunde yra argumentų, kuriais ginčijamos nustatytos faktinės... 30. Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo... 31. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio... 32. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatyta, kad R. N., vairuodamas... 33. Kasaciniuose skunduose teigiama, jog teismai netinkamai pritaikė... 34. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp R. N.... 35. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nenustatytos eismo įvykį lėmusios... 36. 1993 m. KET 14.1 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti... 37. Taigi tokie nuteistojo neatsargūs veiksmai buvo kilusių pasekmių būtina... 38. Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus.... 39. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir... 40. Neginčytina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK... 41. Nuteistojo gynėjo nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5... 42. Šioje byloje nenustatytos jokios kliūtys – nei iš anksto numatomos, nei... 43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad R. N.... 44. Dėl kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų... 45. R. N. pareikštas aiškus, suprantamas ir konkretus kaltinimas, atitinkantis... 46. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos... 47. Apeliacinės instancijos teismas į esminius nuteistojo gynėjo skundo... 48. Dėl civilinio ieškinio... 49. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs... 50. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog... 51. BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1... 53. Nuteistojo R. N. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti....