Byla 2K-527/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

2Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms; pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoneriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. vasario 5 d. iki gegužės 13 d. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

4R. P. dėl padarytų nusikalstamų veikų kaltinamas kaltinamaisiais aktais ir nukentėjusiųjų prašymu.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už M. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, V. J. nedidelės vertės turto pagrobimą bei už tai, kad 2007 m. spalio 26-27 dienomis, tiksliau data ir laikas nenustatyti, Skuodo rajone ( - )kaime esančio gyvenamojo namo, kuriame gyvena, virtuvėje, dešine ranka spausdamas V. D. kaklą ir tempdamas kūną apie 1,5 m iki lovos, sulaužė jam gerklų kremzles, pažeidė poliežuvinį kaulą, padarė kraujosruvas ant gerklų srities dešinės pusės minkštųjų audinių, taip nukentėjusiajam V. D. sunkiai sutrikdė sveikatą dėl neatsargumo.

6Nukentėjusieji S. D. ir A. Š. 2008 m. birželio 2 d. prašyme dėl R. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, paduotame Skuodo rajono apylinkės teismui, kaltino R. P. tuo, kad 2007 m. spalio 26–27 dienomis, tiksliau laikas nenustatytas, Skuodo rajone ( - )kaime gyvenamojo namo, kuriame gyveno, virtuvėje, tyčia, neteisėtai ir be jokios priežasties sudavė V. D. ne mažiau kaip penkis kartus į galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinę bei jį smaugė, taip sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairiajame didžiajame smegenų pusrutulyje ir padarė galvos smegenų kairiosios pakaušinės dalies sumušimą, kraujosruvas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kairiojo žando gleivinėje ir liežuvio viršūnėje, gerklų kremzlių lūžimą, poliežuvinio kaulo pažeidimą ir kraujosruvas gerklų srities dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose bei kairės pusės II šonkaulio lūžį. Tuo pačiu laikotarpiu toje pačioje įvykio vietoje R. P. neteisėtai be jokios priežasties fizinio smurto veiksmais sukėlė jau prieš tai sužalotam V. D. kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, suspaudusį galvos smegenis, kas sukėlė sunkius sveikatos sutrikdymus, turėjusius tiesioginį priežastinį ryšį su V. D. mirtimi, t. y. taip tyčia jį nužudė, padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

7Skuodo rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų prašymą, baudžiamąją bylą, kurioje R. P. kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, perdavė nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui pagal teismingumą.

8Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje R. P. kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį, įvertinus nukentėjusiųjų prašymo buvimą, perduota Skuodo rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams nurodant, kad pažeidimams pašalinti skiriami du mėnesiai.

9Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis panaikinta motyvuojant tuo, kad teismas turi galimybę išnagrinėti bylą pagal esamą kaltinamąjį aktą ir nukentėjusiųjų prašyme pateiktą kaltinimą, ir byla perduota Klaipėdos apygardos teismui parengti ją nagrinėti.

10Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi perdavė bylą, kurioje R. P. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl M. S. nesunkaus sužalojimo, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį dėl neatsargaus sunkaus V. D. sužalojimo, taip pat pagal nukentėjusiųjų A. Š. ir S. D. reiškiamą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl V. D. tyčinio nužudymo, nagrinėti teisiamajame posėdyje.

11Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje konstatavo, jog nenustatyta jokių įrodymų, paneigiančių kaltinamojo R. P. parodymus, kad V. D. galvos traumą, sukėlusią mirtį, galėjo patirti griūdamas. Kaltinamasis R. P. pastarajam neatsargiai padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nesuprato, kad ranka apglėbęs už kaklo ir tempdamas nukentėjusįjį kelia pavojų jo sveikatai, tačiau atsižvelgiant į kaltininko amžių, jo gyvenimišką patirtį, jis tą galėjo ir turėjo numatyti. Teismas nurodė, kad 2009 m. birželio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. prašymas, kuriuo jie atsisakė 2008 m. birželio 2 d. Skuodo rajono apylinkės teismui pateikto prašymo R. P. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį V. D. nužudymą, nes tokio kaltinimo nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme yra kliūtis atlikti ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka. Be to, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismuose praktiką, jog teismas neprivalo tenkinti nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą ir išnagrinėjęs bylą kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte nusikalstamų veikų kvalifikavimu, pirmosios instancijos teismas nusprendė nepasisakyti dėl R. P. kaltės pagal nukentėjusiųjų pateiktą kaltinimą nusikaltimu, numatytu BK 129 straipsnio 1 dalyje.

12Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, jog šios bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos kaltinamuoju aktu ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir nukentėjusiųjų prašyme suformuluotą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šių ribų apygardos teismas privalėjo laikytis ir, išėjęs į pasitarimų kambarį, svarstomais klausimais priimti sprendimą, numatytą BPK 303 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neišnagrinėjo, nenurodė ir nevertino byloje esančių duomenų kaip įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių R. P. kaltę dėl V. D. nužudymo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, kad teismas nėra saistomas bylos nagrinėjimo metu pateikto prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nes šios bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribos apibrėžtos nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Keisti jas nagrinėjant bylą teismas neturėjo teisinės galimybės, nes nukentėjusieji ir prokuroras bylos nagrinėjimo metu neprašė pakeisti R. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Be to, nors teismas nėra įpareigotas tenkinti tokį prokuroro ar nukentėjusiojo prašymą, ištyręs bylos duomenis bei juos įvertinęs, jis privalo nurodyti motyvus, dėl kurių pateiktas prašymas keisti veikos kvalifikavimą netenkinamas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės teismui nepasisakyti dėl naujai suformuluoto kaltinimo, net jeigu teisminio proceso metu nukentėjusysis ir atsisako prašymo svarstyti naujai suformuluotą kaltinimą, nes bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia teismo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl teismas įpareigotas motyvuotai pasisakyti dėl visų tokioje nutartyje nurodytų kaltinimų. Be to, pateikus prašymą nesvarstyti naujai suformuluoto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems neišaiškintos visos teisinės pasekmės, galinčios atsirasti po naujai suformuluoto kaltinimo atsiėmimo, nepaklausta proceso dalyvių nuomonės dėl nukentėjusiųjų pareikšto prašymo, šis prie bylos prijungtas dokumentas teisiamajame posėdyje neištirtas, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismui abejonių kėlė ir šio prašymo motyvai, jog nukentėjusiųjų prašyme suformuluotas kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį trukdo ikiteisminio tyrimo atlikimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Skuodo rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartimi šį klausimą buvo išsprendęs dar iki Klaipėdos apygardos teismo teisiamojo posėdžio pradžios. Paminėta nutartimi Skuodo rajono apylinkės teismas panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorų A. S. ir A. G. nutarimus, priimtus dėl ikiteisminio tyrimo tiriant V. D. nužudymo aplinkybes nutraukimo ir nutarė, kad visi su V. D. nužudymu susiję R. P. pateikti kaltinimai turi būti sprendžiami Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Ši Skuodo rajono apylinkės teismo nutartis skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui neabejotinai buvo žinoma. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusieji ir jų atstovas nepateikė jokių prašymų dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs šios baudžiamosios bylos ta apimtimi, kuria ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei neįvertinęs byloje esančių duomenų dėl nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. suformuluoto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BPK straipsnius, reglamentuojančius bylos nagrinėjimo teisme ribas bei nuosprendžio surašymą, suvaržė nukentėjusiųjų teises ir pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei 58 straipsnyje nustatytus teismo nešališkumo reikalavimus, kurių negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl nuosprendį panaikino, o bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

13Kasaciniu skundu kaltinamasis R. P. ir jo gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį.

14Kasatoriai nurodo, jog baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėtų teismas, neturintis ir neišreiškiantis jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Tuo atveju, kai proceso dalyviams nekyla abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo, niekas iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nereiškia priekaištų dėl rungimosi principo pažeidimo, nėra pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas. Nukentėjusieji A. Š. ir S. D. bei jų atstovas jokių priekaištų teismui dėl šališkumo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniame skunde nereiškė, tik pasisakė dėl R. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti BPK straipsnių, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo teisme ribas bei nuosprendžio surašymą, pažeidimai negali būti siejami su teismo šališkumu. Tiriant V. D. mirties aplinkybes apklausti visi liudytojai, teismo medicinos ekspertas, kurio parodymai šioje byloje itin svarbūs, ištirti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, teismas posėdžio metu tenkino visus nukentėjusiųjų prašymus, nukentėjusiaisiais pripažino ir mirusiojo vaikus bei sudarė galimybę pateikti jiems civilinius ieškinius.

15Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, taip pat ir klaidas, kurias, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė keisdamas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes ar veikos kvalifikavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-198/2009, 2K-50/2009 išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas per plačiai - vien tik apeliacinės instancijos teismo nustatytos pirmosios instancijos teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 44 straipsnio 5 dalies ir 58 straipsnio nuostatas, tai yra padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nutartį.

16Atsiliepime į kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė išvadas apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, objektyviąja ir subjektyviąja prasme pasireiškusį tuo, kad teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo tik dalį nusikalstamų veikų, kurių padarymu R. P. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui, o aprašomojoje 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalyje kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neišnagrinėjo, nenurodė ir nevertino byloje esančių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių R. P. kaltę dėl V. D. nužudymo, kaip to reikalauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatos. Priešingai nei nurodo kasatoriai, šis pažeidimas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neanalizavo ir nevertino byloje esančių duomenų, o bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nesutikus su priimtu sprendimu būtų atimta teisė teismo procese tikrinti faktų nustatymo klausimus apskundus nuosprendį apeliacine tvarka, nes liktų tik galimybė paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu.

17Atsiliepime į kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą nukentėjusieji S. D. ir A. Š. prašo kaltinamojo R. P. ir jo advokato A. J. kasacinį skundą atmesti.

18Nukentėjusieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas R. P. teismui buvo atidavęs dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio l dalyje, tačiau 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje nepriėmė jokio sprendimo dėl šios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bylą grąžino pirmosios instancijos teismui, nes byla nebuvo išnagrinėta pilna apimtimi. R. P. neteisingai remiasi kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-198/2009 ir Nr. 2K-50/2009, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai ir aiškiai nurodė pirmosios instancijos teismo šališkumą, kad teismas neišnagrinėjo nukentėjusiųjų kaltinimų, todėl akivaizdu, kad teismas atsižvelgė tik į kaltinamojo akto turinį ir į prokuroro nuomonę.

19Kasacinis skundas atmestinas.

20Dėl teismo nešališkumo

21Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą vienas iš trijų atvejų, teikiančių pagrindą išnagrinėjus bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismui priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, yra tada, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

22Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje nurodė, jog šios bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos kaltinamuoju aktu ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir nukentėjusiųjų prašyme suformuluotą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šių ribų apygardos teismas privalėjo laikytis ir, išėjęs į pasitarimų kambarį, svarstomais klausimais priimti atitinkamą sprendimą, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs šios baudžiamosios bylos ta apimtimi, kuria ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje bei neįvertinęs byloje esančių duomenų dėl nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. naujai suformuluoto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BPK straipsnius, reglamentuojančius bylos nagrinėjimo teisme ribas bei nuosprendžio surašymą ir tokiu būdu suvaržė nukentėjusiųjų teises. Teismas išdėstė teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, nustatytos BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir BPK 58 straipsnyje, sampratą ir atskleidė jos turinį, apimantį tiek subjektyvųjį, tiek ir objektyvųjį aspektus, bei apibūdino, kaip ši teisė pažeista šioje byloje. Teisėjų kolegija nurodė, kad vertindama subjektyviuosius aspektus ji daro išvadą, jog šioje byloje teismo tendencingumą rodo ta aplinkybė, kad teismas, net nenurodęs ir neanalizavęs byloje esančių duomenų, nusprendė nesvarstyti nukentėjusiųjų R. P. pareikšto kaltinimo dėl V. D. nužudymo, iš esmės nepateikdamas pagrįstų tokio sprendimo motyvų. Taip pirmosios instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą dėl R. P. nekaltumo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir pažeidė teisėtus nukentėjusiųjų lūkesčius į objektyvų ir išsamų visų teisiškai reikšmingų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Objektyviąja prasme pirmosios instancijos teismas buvo šališkas tuo, jog netikrino BPK nustatyta tvarka R. P. kaltinančių ar teisinančių įrodymų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, bei surašė BPK nuostatų neatitinkantį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neanalizavo ir nevertino byloje esančių duomenų. Remiantis šiuo teismo šališkumo pagrindu nuosprendis panaikintas, o byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

23Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstyti tam tikri motyvai, kuriais grindžiama išvada apie asmens teisės į nešališką teismą pažeidimą, padarytą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi būtent ši išvada lėmė sprendimą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ji privalo būti aptarta ir įvertinta teisės taikymo aspektu, kaip tą numato BPK 376 straipsnio 1 dalis.

24Teisė į nešališką teismą įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Teismo nešališkumo klausimais daug kartų pasisakyta Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus teisių Teismo sprendimuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, Lietuvos apeliacinio teismo ir kitų teismų sprendimuose.

25Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.

26Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

27Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

28Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).

29Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse 2K-195/2010; 2K-446/2009; 2K-198/2009 ir kt.

30Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įžvelgė pirmosios instancijos teismo teisėjo tendencingumą abiem, tiek subjektyviuoju, tiek ir objektyviuoju, aspektais. Šiuo konkrečiu atveju tokia išvada grindžiama vienais ir tais pačiais argumentais, pabrėžiant, kad liko neišnagrinėtas kaltinimas pagal nukentėjusiųjų prašymą. Vertinant teismo šališkumą subjektyviuoju aspektu tokių argumentų nepakanka. Jeigu teismas būtų užėmęs subjektyviai šališką poziciją kaltinamojo arba, priešingai, nukentėjusiųjų naudai, tai logiška manyti, kad būtų priėmęs vienai pusei aiškiai naudingą, o kitai pusei – nenaudingą sprendimą, išdėstydamas argumentus, ne tik patvirtinančius vienos iš jų poziciją, bet ir sustiprindamas sprendimą argumentais, paneigiančiais priešingą poziciją. Šioje byloje taip nepadaryta. Paliktas neišnagrinėtas klausimas dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kartu inkriminuojant kaltinamajam kitus BK specialiosios dalies straipsnius. Tai vargu ar gali būti traktuojama kaip aiškus subjektyvus teismo šališkumas kaltinamojo naudai. Todėl šis klausimas toliau nagrinėtinas objektyvaus nešališkumo aspektu.

31Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu reikia pažymėti, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009).

32Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, nepateikęs pagrįstų tokio sprendimo motyvų nusprendė nesvarstyti ir visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų R. P. pareikšto kaltinimo V. D. nužudymu, nenurodė ir nevertino bylos duomenų kaip įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių R. P. kaltę dėl V. D. nužudymo, todėl pirmosios instancijos teismo proceso trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Tokia išvada turi pagrindo, nors apeliacinėje nutartyje jis ir nėra plačiau atskleistas. Kartu, iš dalies pritariant apeliacinės instancijos teismo išsakytai nuomonei, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos sudėtingumą, jos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui atveria galimybę, įžvelgus tam pakankamą pagrindą, skųsti priimtą sprendimą paduodant apeliacinį skundą ir dėl faktinių aplinkybių nustatymo, taip teisingumo labui išnaudojant visas teismų instancinės sistemos galimybes.

33Nors šioje baudžiamojoje byloje teismo šališkumo klausimas siejamas ir su nukentėjusiųjų teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimu, nei bylą nagrinėję teismai, nei kasatoriai, nei proceso dalyviai, pateikę atsiliepimus į kasacinį skundą, nenurodo į BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatas, garantuojančias nukentėjusiesiems teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo bei gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Šioje byloje jų taikymas taip pat svarbus, nes bylos išnagrinėjimo teisingumas neatsiejamas nuo ją nagrinėjančio teismo nepriklausomumo ir nešališkumo.

34Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad, nepasisakydamas dėl R. P. kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jis remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtos „Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ 5.2.1. punktu, kuriame numatyta, jog teismas neprivalo tenkinti nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą ir išnagrinėjęs bylą teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte pateiktu nusikalstamų veikų kvalifikavimu. Tokia apžvalgos minėto punkto traktuotė yra pernelyg laisva ir turi plečiamąjį pobūdį. Išaiškinime akcentuojamas veikos kvalifikavimas ir galimybė jį pakeisti. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji pabrėžė ne vien veikos kvalifikavimo, bet ir tą veiką sudarančių faktų tikslinimo, jų platesnio ir išsamaus ištyrimo svarbą. Be to, šiame apžvalgos punkte sakoma, kad atitinkamas sprendimas įmanomas tik išnagrinėjus bylą. Tai nereiškia, kad baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu nusistovėjusi teismų praktika atveria galimybę nagrinėti tik tam tikrą bylos dalį, kitą dalį paliekant nenagrinėtą.

35Nuosprendžio teiginys, kad teismas nepasisako dėl R. P. kaltės esant nukentėjusiųjų pateiktam kaltinimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, sunkiai dera su kiek pirmiau nuosprendyje įrašytu sakiniu, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą nenustatyta jokių įrodymų, paneigiančių kaltinamojo R. P. parodymus, kad V. D. galvos traumą, sukėlusią mirtį, galėjo patirti griūdamas.

36Bylos dokumentų turinys rodo, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamajame procese buvo akivaizdus pozicijų kontrastas, nuolatiniai prieštaravimai tarp kaltinimą R. P. pateikusių nukentėjusiųjų ir prokurorų. Pastarieji, kaip rodo procesinių sprendimų, protokolų ir kitų bylos dokumentų turinys, nebuvo nuoseklūs, keitė savo požiūrį į bylai reikšmingus klausimus. Žvelgiant iš nukentėjusiųjų pozicijos, prokurorai tyrimą atliko ir kaltinimą suformulavo ne pagal buvusius faktus ir įstatymų reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas bylos pagal nukentėjusiųjų pateiktą kaltinimą neišnagrinėjo. Kitaip tariant, nukentėjusiųjų požiūriu veika nebuvo tinkamai tiriama, o byla nebuvo tinkamai nagrinėjama. Nuosprendyje minimas nukentėjusiųjų prašymas, kuriuo jie atsisakė R. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, yra motyvuojamas tuo, kad šio kaltinimo nagrinėjimas teisme kliudo atlikti ikiteisminį tyrimą. Vadinasi, savo interesus nukentėjusieji bandė ginti tiek prokuratūroje, tiek ir teisme, tačiau, tinkamai neišsiaiškinę susidariusios situacijos teisės požiūriu, darė tai nesėkmingai. Tokiomis aplinkybėmis yra pakankamas pagrindas manyti, kad nukentėjusiųjų, o ir trečiųjų asmenų požiūriu teismas šiuo konkrečiu atveju nepasirūpino, kad byla būtų nagrinėjama užtikrinant pakankamas objektyvaus nešališkumo garantijas.

37Apibendrinant darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta nukentėjusiųjų teisė į nešališką teismą ir šio pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka negalėjo ištaisyti, todėl pagrįstai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

38Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

39Kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu R. P. buvo... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,... 4. R. P. dėl padarytų nusikalstamų veikų kaltinamas kaltinamaisiais aktais ir... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už M. S.... 6. Nukentėjusieji S. D. ir A. Š. 2008 m. birželio 2 d. prašyme dėl R. P.... 7. Skuodo rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi,... 8. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartimi baudžiamoji byla,... 9. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartimi Klaipėdos apygardos... 10. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi perdavė bylą,... 11. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m.... 12. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija... 13. Kasaciniu skundu kaltinamasis R. P. ir jo gynėjas prašo panaikinti Lietuvos... 14. Kasatoriai nurodo, jog baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas... 15. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas... 16. Atsiliepime į kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo... 17. Atsiliepime į kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą... 18. Nukentėjusieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas R. P. teismui buvo... 19. Kasacinis skundas atmestinas.... 20. Dėl teismo nešališkumo ... 21. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą vienas iš trijų atvejų,... 22. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija... 23. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstyti tam tikri motyvai,... 24. Teisė į nešališką teismą įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose:... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m.... 26. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors... 27. Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu... 28. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi... 29. Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 30. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įžvelgė pirmosios... 31. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo... 32. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios... 33. Nors šioje baudžiamojoje byloje teismo šališkumo klausimas siejamas ir su... 34. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad, nepasisakydamas dėl... 35. Nuosprendžio teiginys, kad teismas nepasisako dėl R. P. kaltės esant... 36. Bylos dokumentų turinys rodo, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamajame... 37. Apibendrinant darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos... 38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos... 39. Kaltinamojo R. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti....