Byla 2K-243/2009
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo R. I. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutarties.

3Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžiu R. I. buvo nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė. Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas E. T., tačiau dėl jo nuteisimo kasacinis skundas nepaduotas. Iš R. I. ir E. T. priteista solidariai: 20 000 Lt M. A., 15 000 Lt – S. A., 15 000 Lt – E. A. neturtinei žalai atlyginti; S. A. – 1500 Lt, M. A. – 4000 Lt advokato suteiktoms paslaugoms atlyginti; 399,59 Lt – proceso išlaidų valstybei.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti kitam to paties teismo teisėjui.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

6R. I. kaltinamas tuo, kad jis iš anksto susitaręs ir pasiskirstęs vaidmenimis su E. T. ir asmeniu, kuriam byla yra išskirta, paėmė ir laikė įkaitu mažametį M. A., turėdamas tikslą priversti M. A. tėvus sumokėti išpirką, – taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 1311 straipsnio 1 dalyje (nuo 1998 m. birželio 3 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi BK 1311 straipsnio redakcija), t. y. 2001 m. kovo 12 d., apie 17.00 val., asmeniui, kuriam byla yra išskirta, išviliojus iš namų mažametį M. A., atvedus jį prie (duomenys neskelbtini), įstūmus M. A. į automobilį „Honda Civic“ (duomenys neskelbtini), lipnia juosta užklijavus M. A. akis ir surišus rankas, R. I., asmuo, kuriam byla yra išskirta, ir E. T. nuvežė M. A. į negyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Asmuo, kuriam byla yra išskirta, ir E. T. lipnia juosta ir virve pririšo M. A. prie medinės sijos, apdėję lentomis laikė, tikėdamiesi gauti išpirką. 2001 m. kovo 13 d., apie 11.30 val., E. T., paskambinęs telefonu M. A. motinai E. A., pareikalavo už sūnaus paleidimą sumokėti 10 000 JAV dolerių (įvykio metu – 40 000 Lt). Laikant M. A. įkaitu jam buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas.

7Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tenkinus prokuroro pareikštą prašymą kaltinamųjų veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ir pakeisti kaltinime išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis bei veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, R. I. buvo nuteistas už tai, kad kartu su E. T. neteisėtai atėmė laisvę M. A. panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei dalyvaudamas organizuotoje grupėje su asmeniu, kuriam byla išskirta, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, grasindamas panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą, t. y. 2001 m. kovo 12 d., apie 17.00 val., asmeniui, kuriam byla išskirta, iš namų (duomenys neskelbtini) išviliojus mažametį M. A., gimusį 1988 m. vasario 26 d., ir atvedus jį prie (duomenys neskelbtini), kur jų laukė E. T. ir R. I. su automobiliu „Honda Civic“, (duomenys neskelbtini), asmeniui, kuriam byla išskirta, panaudojus fizinį smurtą – įstūmus M. A. į automobilį, lipnia juosta užklijavus jam akis bei surišus rankas, E. T., asmuo, kuriam byla išskirta, ir R. I., R. I. vairuojant, nuvežė mažametį M. A. į negyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); ten E. T. ir asmuo, kuriam byla išskirta, lipnia juosta ir virve pririšo M. A. prie medinės sijos, paguldė, apdėjo lentomis ir paliko, turėdami tikslą iš M. A. tėvų gauti išpirką, taip neteisėtai atėmė laisvę M. A. bei sukėlė pavojų jo gyvybei. Tęsdamas nusikalstamą veiką 2001 m. kovo 13 d., apie 11.30 val., E. T. paskambino ir telefonu pareikalavo M. A. motinos E. A. sumokėti 10 000 JAV dolerių, t. y. didelės vertės turtą, kaip išpirką už sūnų, kitaip grasindamas toliau laikyti M. A. pagrobtą. Iki 2001 m. kovo 14 d. 11.00 val. laikant pagrobtą ir surištą bejėgiškos būklės M. A., jam patiriant didelį fizinį skausmą ir kančias, M. A. buvo padaryti dideli daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos bei paviršinės žaizdos burnoje, smakre, kairiajame dilbyje ir kitose kūno vietose, kairiojo žastikaulio distalinio galo virškrumplinis lūžis, kūno atvėsimas ir paviršinis galūnių nušalimas; dėl ilgalaikio rankų suspaudimo M. A. buvo pakenkti viduriniai, alkūniniai, stipininiai abiejų rankų nervai, išsivystė rankų parezė ir rankų visų sąnarių kontraktūros, t. y. buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas.

8Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartimi konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti kitam to paties teismo teisėjui.

9Kasaciniu skundu kaltinamojo R. I. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį ir bylą nutraukti.

10Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. I. buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje ir perduotas Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį dėl BK 1311 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos; jis nebuvo davęs sutikimo būti persekiojamas už kitas veikas (turto prievartavimą), tad prokuroras negalėjo pakeisti kaltinimo jį pasunkindamas, o teismas negalėjo kaltinamojo R. I. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už turto prievartavimą, nesant Ispanijos Karalystės ar paties R. I. sutikimo, todėl baudžiamasis procesas R. I. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį turėjo būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

11Papildomas Ispanijos Karalystės sutikimas išplėsti R. I. baudžiamojo persekiojimo ribas, gautas apeliacinio proceso metu, negali turėti įtakos sprendžiant dėl jo nuteisimo pagal Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendį teisėtumo, nes leidimas duotas tik ateičiai, byloje, be to, yra tik tokio leidimo faksokopija – ji negali būti laikoma tinkamu įrodymu.

12Taip pat kasatorius skunde teigia, jog Ispanijos Karalystė, prašant išplėsti kaltinimo ribas, nebuvo informuota apie tai, kad R. I. jau yra nuteistas, kaip Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugsėjo 26 d. išduoto Europos arešto orderio pagrindas yra nurodytas neįsiteisėjęs ir apskųstas Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendis.

13Taip pat kasatorius nesutinka su teismo šališkumo traktavimu ir nurodo, kad pripažinimas, jog teismas buvo šališkas objektyviąja prasme, iš esmės pažeidė jo ginamojo R. I. teisinę padėtį, nes nagrinėjant bylą iš naujo, jį būtų galima patraukti teisinėn atsakomybėn pagal pakeistą kaltinimą, t. y. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes prokuroras, susipažinęs su gynėjo apeliaciniu skundu, anot kasatoriaus, stengėsi ištaisyti prokuroro ir teismo klaidas ir pakartotinai kreipėsi į Ispanijos Karalystę dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ribų išplėtimo. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prokuroro prašymas perduoti bylą prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui negalimas, nes pablogintų nuteistojo R. I. teisinę padėtį, tačiau, panaikindamas visą nuosprendį ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, pats sudarė pirmosios instancijos teismui galimybę nuteisti R. I. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pablogino nuteistojo R. I. teisinę padėtį bei pažeidė BPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rungimosi principą. Nors BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta galimybė nušalinti teismą ir kitais pagrindais, tačiau kaltinamojo R. I. gynėjas reiškia abejonę, ar profesinė kvalifikacija, t. y. teismo padaryti materialinės ir proceso teisės normų pažeidimai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nurodė kaip teismo šališkumo pagrindą, gali būti tokia aplinkybė.

14Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismo posėdžio metu nukentėjusieji bei jų atstovas pareiškė, kad R. I. visiškai atlygino padarytą žalą, todėl jie atsisako savo ieškinių kaltinamajam. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad civiliniai ieškiniai priteisiami solidariai, taip pat ir iš R. I. Neteisingas civilinio ieškinio išsprendimas ir negalėjimas šios klaidos ištaisyti apeliacinės instancijos teisme negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą ir perduoti jį nagrinėti civilinio proceso tvarka.

15Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kaltinamojo R. I. gynėjo advokato O. Martinkaus kasacinį skundą atmesti.

16Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismą kaip šališką, savo išvadas išsamiai argumentavo. Anot prokurorės, teismas visiškai ignoravo BPK 70 straipsnio nuostatas, nuosprendyje net neaptarė iš Ispanijos Karalystės perduoto kaltinamojo R. I. baudžiamosios atsakomybės ribų, nors šį klausimą kaltinamojo gynėjas teisme buvo iškėlęs. Be to, R. I. nuo teismo pasislėpus, pats teismas Generalinei prokuratūrai išsiuntė ne tik teismo nutarčių paskirti kaltinamajam suėmimą bei paskelbti jo paiešką nuorašus, bet ir Europos arešto orderių projektus, nors tokio orderio išdavimas yra tik prokuroro kompetencija. Taip pat teisminio nagrinėjimo metu iš viso nebuvo perskaityta kaltinamoji išvada, o perskaitytas tik prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą iš 1961 m. BK 1311 straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 3 dalį – taip buvo iš esmės pažeistos kaltinamųjų R. I. ir E. T. teisės, nes teismas nenagrinėjo bylos dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė kaltinamųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų, nepasisakė, kodėl kaltinamiesiems R. I. ir E. T. buvo pritaikyti kiti įstatymai, įsigalioję tik praėjus keletui metų po nusikalstamų veikų padarymo. Šios aplinkybės, anot prokurorės, patvirtina, kad teismas visų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų netgi nesvarstė; teismas nuosprendyje išdėstė tik ikiteisminio tyrimo surinktus bylos duomenis, tačiau nenagrinėjo ir nevertino net keletą metų trukusio teisminio nagrinėjimo metu gautų duomenų, teismas visiškai patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors prie bylos buvo pridėti gynybos pateikti dokumentai, kad kaltinamieji didžiąją dalį padarytos žalos jau atlygino savanoriškai. E. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, nors 2000 m. BK 59 straipsnyje tokia atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenumatyta. Nuosprendžio įžanginėje dalyje, kaip ir kaltinamojoje išvadoje, nurodyta, kad E. T. anksčiau buvo teistas tik vieną kartą – 2001 m. kovo 16 d. pagal BK 271 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį ir 273 straipsnio 2 dalį, nors teisminio nagrinėjimo metu prie bylos buvo pridėtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 5 d. nuosprendis ir visos paskirtos jam bausmės turėjo būti subendrintos; to nepadaręs teismas iš esmės pažeidė E. T. teises ir pablogino jo padėtį. Pažymėtina, kad E. T. apeliacinės instancijos teismui iš esmės ir skundėsi dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl R. I. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, jo baudžiamosios atsakomybės ribų ir civilinio ieškinio išsprendimo nenagrinėtini, nes šioje byloje nėra priimtas galutinis sprendimas.

17Atsiliepime į kaltinamojo R. I. gynėjo advokato O. Martinkaus kasacinį skundą nukentėjusieji E. A. ir S. A. nurodo, kad nepastebėjo pirmosios instancijos teismą buvus šališką, taip pat pažymi, kad R. I. atlygino tik dalį solidariai su E. T. priteistos žalos, priteista suma, anot nukentėjusiųjų, turėtų būti didesnė, nes jie turėjo papildomų atstovavimo išlaidų.

18Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

19Dėl teismo nešališkumo

20Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo objektyviąja prasme. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę <...>. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir, visų pirma, bylos šalims <...>”. Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-202/2005.

21Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas.

22Pabrėžtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Taigi tuo atveju, kai kaltinamajam proceso metu nekyla abejonių dėl jo bylos nagrinėjimo objektyvumo, išvada, kad bylą nagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį, kurį kaltinamasis ar jo gynėjas aukštesnės instancijos teismui skundžia kitais pagrindais, priėmė šališkas (turintis išankstinį priešiškumą prieš kaltinamąjį) teismas, paprastai negalėtų būti daroma. Nagrinėjamoje byloje yra kaip tik tokia situacija – kaltinamasis pats jokių priekaištų pirmosios instancijos teismui dėl šališkumo nereiškia, priešingai, jo gynėjo paduotame kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nešališkumo principo pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ir nukentėjusieji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo teismo šališkumo nepastebėję. Tokiu atveju, kai niekas iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nereiškia jokių priekaištų dėl jų teisių aktyviai ir lygiomis sąlygomis su kitais proceso subjektais dalyvauti procese (teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, išsakyti nuomonę teismo posėdyje sprendžiamais klausimais, ginčyti kitos šalies argumentus ir kt.) ribojimo, nėra pagrindo daryti išvados apie rungimosi principo pažeidimą.

23Kasacine tvarka apskųstoje nutartyje nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyviams ar procesą stebintiems asmenims būtų galėjęs susidaryti įspūdis apie bylą nagrinėjančio teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomos BK ir BPK nuostatų (apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra teiginiai apie netinkamą BK 3, 63 straipsnių, BPK 7, 70, 255, 305 straipsnių taikymą nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme) taikymo klaidos, kurias, apeliacinės instancijos teismo manymu, padarė pirmosios instancijos teismas, negali būti siejamos su teismo šališkumu. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ar (ir) procesinės teisės normas, klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį sprendimą, o ne perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, padarius nepagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir klaidas, kurias, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė keisdamas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes ar veikos kvalifikavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-198/2009, 2K-50/2009) yra aiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik apeliacinės instancijos teismo nustatytos pirmosios instancijos teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai.

24Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje netiksliai aiškinamas BPK 70 straipsnis. Pagal Europos arešto orderį perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas pirmiausia apibrėžia ne prašyme perduoti asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, dalis ar punktas, o veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos yra prašoma perduoti asmenį baudžiamosios atsakomybės pritaikymui. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendime Leymann ir Pustovarov (C-388/08 PPU) yra aiškintos 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių nuostatos. Bylos Leymann ir Pustovarov sprendime, kuriame paaiškinta, kad nusikalstamos veikos aprašymo pakeitimai, susiję su aptariamų narkotinių medžiagų rūšimi, savaime negali lemti kitos nusikalstamos veikos, yra priminta, kad „Pamatinis sprendimas, be kita ko, skirtas teisminiam bendradarbiavimui palengvinti ir paspartinti, <...>Europos arešto orderio mechanizmo įgyvendinimas reikalauja aukšto valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo laipsnio“. Šiame sprendime taip pat nurodoma, kad: „Siekiant įvertinti, ar procesinis dokumentas lemia „kitokios nusikalstamos veikos“, nei nurodytoji Europos arešto orderyje, atsiradimą, norint nustatyti, ar būtinas sutikimas, reikia palyginti nusikalstamos veikos aprašymą Europos arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. <...>Reikalavimas gauti vykdančiosios valstybės narės sutikimą bet kokioms faktinėms aplinkybėms aprašyti pažeistų baudžiamojo persekiojimo principo apribojimo ribas ir keltų grėsmę siekiamam tikslui paspartinti ir palengvinti teisminį bendradarbiavimą tarp valstybių narių. <...> Siekiant nustatyti, ar vertinama nusikalstama veika yra „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas,<...> reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos požymiai pagal jos aprašymą išduodančios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. Laiko ir vietos aplinkybių pakeitimai leistini, jei juos lemia informacija, surinkta per išduodančioje valstybėje narėje vykstantį procesą dėl arešto orderyje aprašytų veikų“.

25Nagrinėjamoje byloje R. I. perduoti pagal Europos arešto orderį buvo prašoma dėl jo 2001 m. kovo 12 d. prieš nukentėjusįjį M. A. kartu su kitais asmenimis atliktų nusikalstamų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. I. nebuvo nuteistas už jokią kitą (padarytą kitu laiku, prieš kitus asmenis ar pan.), o tik už Europos arešto orderyje aprašytą veiką, t. y. už M. A., prieš kurį buvo naudojamas fizinis smurtas, nugabenimą Europos arešto orderyje nurodytomis aplinkybėmis į negyvenamąjį namą, tikintis iš M. A. tėvų gauti išpirką. Vertinant ir tą aplinkybę, kad iš Ispanijos Karalystės buvo gautas papildomas sutikimas patraukti R. I. baudžiamojon atsakomybėn, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių iš esmės išnagrinėti apeliacinius skundus ir priimti sprendimą negrąžinant bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

26Pirmosios instancijos teismo veiksmai rūpinantis R. I. perdavimu iš užsienio valstybės (suėmimo skyrimas, paieškos skelbimas, Europos arešto orderio parengimo inicijavimas) taip pat nerodo teismo šališkumo. Teismui pavesta konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Ši funkcija įvykdoma, kai teismas imasi visų numatytų priemonių, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Teismo veiksmai, kuriais siekiama, kad teismo procesas galėtų vykti sklandžiai, kad byloje dalyvautų visi bylos išsprendimui reikalingi proceso dalyviai, būtų nustatyta tiesa, negali būti vertinami kaip teismo šališkumas bei teismo įgaliojimų viršijimas ar kitoms institucijoms pavestų funkcijų perėmimas.

27Nors byla kasacine tvarka nagrinėjama tik pagal vieno iš byloje kaltinamų asmenų gynėjo skundą, iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perduodama visa byla, nes apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir dėl E. T.

28Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

29Atsižvelgiant į tai, kad byla turės būti iš naujo nagrinėjama apeliacine tvarka, kasacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio nenagrinėtini, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.“ Kaltinamojo R. I. gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl galimų klaidų sprendžiant civilinį ieškinį, tad perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas privalės daryti išvadas ir dėl šios apeliacinio skundo dalies.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

31Kaltinamojo R. I. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžiu R. I. buvo... 4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,... 6. R. I. kaltinamas tuo, kad jis iš anksto susitaręs ir pasiskirstęs... 7. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tenkinus prokuroro... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 9. Kasaciniu skundu kaltinamojo R. I. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo... 10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. I. buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje... 11. Papildomas Ispanijos Karalystės sutikimas išplėsti R. I. baudžiamojo... 12. Taip pat kasatorius skunde teigia, jog Ispanijos Karalystė, prašant... 13. Taip pat kasatorius nesutinka su teismo šališkumo traktavimu ir nurodo, kad... 14. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismo posėdžio metu... 15. Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 16. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino... 17. Atsiliepime į kaltinamojo R. I. gynėjo advokato O. Martinkaus kasacinį... 18. Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla perduotina iš naujo nagrinėti... 19. Dėl teismo nešališkumo... 20. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl pirmosios... 21. Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu... 22. Pabrėžtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas... 23. Kasacine tvarka apskųstoje nutartyje nenurodyti jokie konkretūs teisiniai... 24. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje... 25. Nagrinėjamoje byloje R. I. perduoti pagal Europos arešto orderį buvo... 26. Pirmosios instancijos teismo veiksmai rūpinantis R. I. perdavimu iš užsienio... 27. Nors byla kasacine tvarka nagrinėjama tik pagal vieno iš byloje kaltinamų... 28. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 29. Atsižvelgiant į tai, kad byla turės būti iš naujo nagrinėjama apeliacine... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5... 31. Kaltinamojo R. I. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti...