Byla 2A-1521-436/2014
Dėl sutarties nesąžiningų sąlygų nutraukimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-454/2014 pagal ieškovų D. N. ir N. N. ieškinį atsakovui AB DnB bankui dėl sutarties nesąžiningų sąlygų nutraukimo, ir

Nustatė

2I.

3Ginčo esmė

4Ieškovai patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 35–39) prašė sutarties nutraukimą tarp atsakovo AB DNB bankas ir N. N. pripažinti nepagrįstu; pripažinti, kad kai kurios kreditavimo sutarties bendrosios dalies specialiosios dalies sąlygos yra nesąžiningos. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą pakeisti, panaikinti ar netaikyti Valstybinės vartotojų apsaugos tarnybos nutarime Nr. K-2500-2007-105 nurodytų sąlygų, kurios Valstybės vartotojų apsaugos tarnybos komisijos buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus.

5Ieškinį grindė argumentais, kad tarp ieškovo D. N. ir atsakovo buvo sudaryta kreditavimo sutartis bei laidavimo sutartis su N. N.. Pasirašant kreditavimo sutartį ieškovams kilo daug neaiškumų dėl sutarties sąlygų, bet banko darbuotojai neleido keisti sutarties sąlygų. Ieškovų vertinimu, pasirašyta tarp ieškovės N. N. ir banko laidavimo sutartis atitinka visus vartojimo sutarties kvalifikuojamus požymius. Nors D. N. laiku nevykdė mokėjimų, numatytų sutartyje, tačiau atsakovas pasinaudodamas, kaip stipresnioji sutarties šalis, savo pranašumu, nutraukė sutartį nepagrįstai. Atsakovas, nutraukdamas sutartį, nurodė kreditavimo sutarties 43, 46.1 punktus. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarime šie punktai pripažinti nesąžiningais kaip pažeidžiantys šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškovų N. N. ir D. N. patikslintą ieškinį atmetė bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad 2007-02-22 tarp atsakovo ir ieškovo D. N. buvo sudaryta kreditavimo sutartis su vėlesniais pakeitimas. 2007-07-22 tarp ieškovės N. N. ir atsakovo sudaryta laidavimo sutartis. Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovas D. N. vykdė netinkamai, todėl ieškovo 2010-06-02 raštu buvo informuotas apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Kauno apygardos teismo 2010-11-30 sprendimu iš ieškovų solidariai priteista visa skola, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės N. N. prašymu prieš tai minėtas teismo sprendimas buvo peržiūrėtas, bet 2011-04-19 pakartotinai priimtas teismo sprendimas už akių.

8Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovai buvo įsipareigoję kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti palūkanas. Kaip matyti iš pridedamų palūkanų ir kredito mokėjimo grafikų, kurie yra 2009-08-06 susitarimo Nr. K-2500-2007-105/1 priedai, kredito ir palūkanų mokėjimai nustatytais dydžiais turėjo būti atliekami kiekvieną mėnesį, o 2010-06-26 turėjo būti sumokėtos palūkanos, susikaupusios už laikotarpį nuo 2009-08-06 iki 2010-05-31 (susitarimo 1.3 p.). Ieškovai šių savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir dėl to kreditavimo sutartis su ieškovais dėl įsipareigojimų netinkamo vykdymo (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46.1 p.) po 2010-06-02 rašto išsiuntimo 2010-07-10 dieną buvo nutraukta (2 t., b. l. 5). Ieškovė N. N. 2010-06-18 įmokėjo 742,04Lt, tačiau kaip matyti iš pateikiamų palūkanų ir kredito grąžinimo grafikų bei skolos grafiko, iki faktinės kreditavimo sutarties nutraukimo dienos ieškovas D. N. turėjo sumokėti ženkliai daugiau nei sumokėjo ieškovė N. N.. Todėl kreditavimo sutartis atsakovo vienašališkai nutraukta pagrįstai.

9Nustačius, jog kreditavimo sutartis atsakovo vienašališkai nutraukta pagrįstai, teismas dėl kitų reikalavime nurodytais sutarties punktų, pripažintinų kaip pažeidžiančių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, plačiau nepasisakė.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovas D. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovų patikslintą ieškinį patenkinti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

12Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad:

  1. Pagal 2007-02-22 sudarytą tarp apelianto ir atsakovo kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais bankas apeliantui suteikė 207.300 Lt dydžio kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2044-01-26. Užtikrinant skolinių prievolių pagal minėtą kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą, 2007-02-22 hipotekos lakštu buvo įkeistas D. N. nuosavybės teise priklausantis vienintelis nekilnojamasis turtas, esantis Ašmenos 2-oji g. 33-51, Kaune. Dėl pablogėjusios apelianto finansinės padėties jis laiku nevykdė savo įsipareigojimų. Bankas 2010-06-02 raštu įspėjo apeliantą dėl netinkamai vykdomos sutarties ir galimybės vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas kreditavimo sutartį nutraukė ne sutartyje numatytu teisiniu pagrindu, t.y. per 10 dienų po išsiųsto įspėjimo ieškovui, todėl turėtų būti laikoma, jog bankas nepasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį pagal 43 p., nes tęsė santykius ir sutartį nutraukė tik po mėnesio, todėl CK 6.217 str. 2 d. nurodytų pagrindų skolininko neteisėtus veiksmus kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą taip pat nebuvo galima.
  2. Pažymėtina, kad ieškovo - skolininko pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, taip užtikrinant galiojančios sutarties išsaugojimo nuostatą, arba, kitaip tariant, lemtų kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių.
  3. Kadangi Kreditavimo sutartis yra laikoma vartojimo sutartimi, o vartojimo sutartis yra ginama vartotojų teisių apsaugos principų įtvirtintų Vartotojų teisių apsaugos doktrinoje ir CK 6.188 straipsnyje, būtina atsižvelgti į tai ar stipresnioji šalis nepažeidžia silpnesniosios šalies teisių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje yra pasisakęs, jog norint teisingai išspręsti klausimą ar stipresnioji šalis pažeidė vartotojų teises būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta. (LAT nutartis 3K-7-297/2012).
  4. Iš atsakovo pateikto 2010-07-12 skolos grafiko matyti, kad faktiškai kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2010-07-10. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, nes ji neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienodos teisės aiškinimo praktikos. Byloje, kurios faktinės aplinkybės beveik identiškos šiai situacijai konstatuotina, kad ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį - sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai; negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. {LAT nutartis byloje 3K-7-297/2012).

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo ieškovo D. N. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:

  1. Pažymi, kad civilinės teisės dispozityvumo principas suteikia teisę šalims laisvai susitarti dėl sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos (CK 6.217 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012 yra išaiškinęs, kad sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t.y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami.
  2. Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo Skundžiamame sprendime konstatuotų aplinkybių, jog įsipareigojimai Bankui pagal Kreditavimo sutartį buvo vykdomi netinkamai, t. y. nebuvo mokamos palūkanos ir įmokos kredito grąžinimui. Taigi Apeliantas pripažįsta, kad pažeidė Kreditavimo sutartį (CK 6.63 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, jog Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną (2010-07-10) Apeliantas buvo pradelsęs sumokėti Bankui ne vieną mokėjimą, tačiau buvo nesumokėjęs palūkanų priskaičiuotų dar nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. Taigi Kreditavimo sutartyje numatytų įmokų bankui negrąžinimas yra pagrindas vienašališkai dėl Kreditavimo sutarties esminio pažeidimo nutraukti Kreditavimo sutartį (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 46.1 p.). Finansų įstaigos teisė nutraukti sutartį, kai klientas nevykdo sutartiniu įsipareigojimų, yra numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p.
  3. Priešingai nei teigia apeliantas, bankas su apeliantu sudarytą Kreditavimo sutartį nutraukė Kreditavimo sutarties 43 p., 46.1 p., pagrindu, t. y. kredito gavėjui (apeliantui) neatliekant mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį (pradelsus sumokėti palūkanas, priskaičiuotas dar nuo 2009 m. rugpjūčio mėn., taip pat nemokant įmokų kredito grąžinimui), ir šis pažeidimas laikytinas esminiu Kreditavimo sutarties pažeidimu (Kreditavimo sutarties 48 p.).
  4. Kreditavimo sutarties nutraukimo remiantis minėtomis Kreditavimo sutarties 43 p., 46.1 p. nuostatomis nepaneigia apelianto nurodomos aplinkybės, jos Kreditavimo sutartis faktiškai buvo nutraukta 2010-07-10, kai Kreditavimo sutarties 43 p. ir apeliantams banko išsiųstame 2010-06-02 pranešime Nr. 30.58.17/3554 dėl sutarties nutraukimo nustatytas 10 dienų įspėjimo terminas Kreditavimo sutarties nutraukimui suėjo anksčiau. Pažymėtina, jog faktiškai ilgesnio įspėjimo termino pritaikymas (t.y. vėlesnis faktinis Kreditavimo sutarties nutraukimas, nei sueina nustatytas papildomas terminas pradelstiems mokėjimams įvykdyti), jokiu būdu nepažeidžia kredito gavėjo (apelianto) teisių, ir netgi priešingai, jam yra naudingas (suteikiamas ilgesnis terminas sutarties pažeidimui ištaisyti, vėliau pradedamos skaičiuoti netesybos nuo visos negrąžintos kredito sumos ir pan.), todėl jokiu būdu negali įtakoti Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindų ir paties Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.
  5. Sistemingas Kreditavimo sutarties pažeidimas, nemokant sutartyje numatytų įmokų, yra esminis sutarties pažeidimas, įgalinantis kreditorių vienašališkai nutraukti sutartį tiek pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 46.1. p., 48 p., tiek ir pagal CK 6.217 str. 1, 2, 3, 5 d. (LAT 2012-02-20 nutartis, priimta c.b. Nr.3K-3-58/2012, 2013-04-19 nutartis, priimta c.b. Nr.3K-3-244/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-14 nutartis, priimta c.b. Nr. 2A-521/2011, 2012-01-05 nutartis, priimta c.b. Nr. 2A0-63/2012).
  6. Po Kreditavimo sutarties nutraukimo ir teismų priimtų procesinių sprendimų abiejų ieškovų atžvilgiu ieškovai ne kartą (2011-06-10 ir 2011-09-28) prašė leisti grąžinti skolą bankui dalimis ir neparduoti varžytynėse banko naudai įkeisto nekilnojamojo turto, tokiu būdu akivaizdžiai pripažindami savo skolą bankui ir jų atžvilgiu priimtų sprendimų teisėtumą bei Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumą. Bankas geranoriškai sutiko su tuo, kad skola bankui priimtinomis sumomis būtų mažinama kiekvieną mėnesį trečiojo asmens 2011-09-28 prašyme nurodytomis sumomis (400 EUR per mėnesį), tačiau net ir po šių prašymų bei banko parodyto geranoriškumo savo įsipareigojimų ieškovai bankui nebevykdė.
  7. Akivaizdu, jog nebuvo ir nėra pagrįsto pagrindo manyti, jog atnaujinus Kreditavimo sutarties galiojimą ateityje Apeliantas įsipareigojimus Bankui pagal Kreditavimo sutartį vykdytų tinkamai (juo labiau, kad atnaujinus Kreditavimo sutarties galiojimą Apeliantas turėtų žymią pradelstą skolą Bankui dėl daugiau kaip 2,5 metus neatliktų jokių mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį). Tokiu būdu akivaizdu, jog Kreditavimo sutarties nutraukimas ginčijamas tik formaliai, siekiant kliudyti minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistos skolos pagal Kreditavimo sutartį išieškojimą iš Apelianto ir ieškovės N. N..

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. N. prašo ieškovo D. N. apeliacinį skundą patenkinti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti, ieškovų patikslintą ieškinį patenkinti visiškai.

16Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:

  1. Atsakovas nutraukė sutartį ne sutartyje numatytu teisiniu pagrindu, tai yra 10 dienų po išsiųsto įspėjimo ieškovui, todėl turėtų būti laikoma, kad bankas nepasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį pagal 43 punktą, nes tęsė santykius ir sutartį nutraukė tik po mėnesio (LAT nutartis 3K-7-297/2012). Todėl atsižvelgiant į tai, sutartis galėjo būti nutraukta tik CK 6.217 str. 2 d. numatytais pagrindais, dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo.
  2. Sutinka su apelianto argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo D. N. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

19Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl būsto kredito sutarties, kuri kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, tinkamo vykdymo bei sutarties nutraukimo pagrįstumo.

21Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų 2012 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto argumentais, nes anksčiau minėtos ir nagrinėjamos civilinių bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa.

22Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, būsto paskolos sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.

23Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 22 d. ieškovas D. N. ir atsakovas AB DNB bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-105, pagal kurią kredito gavėjui (apeliantui) suteiktas 207.300 Lt dydžio kreditas, nebaigtam statyti butui, esančiam ( - ), pirkti. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2044 m. sausio 31 d. (1 t., b. l. 30–38). Būsto kredito sutarties 46 p. šalys susitarė, kad, jeigu kredito gavėjas (apeliantas) sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų bankas turi teisę nutraukti sutartį. Sutarties 43 p. šalys susitarė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Iki sutarties nutraukimo termino suėjimo bankas turi teisę vienašališkai atšaukti sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 33–34). Pasikeitus apelianto finansinėms galimybėms, 2009 m. liepos 8 d. jis kreipėsi į atsakovą su prašymu restruktūrizuoti kreditą (1 t., b. l. 78). Apelianto nurodytos pasikeitusios aplinkybės – tai darbo netekimas, patirta darbe trauma (stuburo lūžis) ir ilgas nedarbingumo laikotarpis, ženkliai sumažėjusios pajamos. 2009 m. rugpjūčio 6 d. apeliantas su atsakovu sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie anksčiau minėtos kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-105/1, pagal kurį apeliantui suteiktas papildomas kreditas 3.828,12 Lt (1 t., b. l. 79–84). Ši papildomai suteikta suma buvo skirta pagal pagrindinę kredito sutartį pradelstų įsiskolinimų (palūkanų bei delspinigių) dengimui. Papildomu susitarimu apeliantui buvo atidėtas kredito grąžinimo terminas, be to kredito gavėjas įsipareigojo susikaupusias palūkanas iki 2010 m. birželio 26 d. ir einamąsias skaičiuojamas palūkanas mokėti pagal banko pateiktus grafikus (1.2 p., 1.3 p., 1 t., b. l. 85–96). Kaip matyti iš bylos duomenų, apelianto finansinė padėtis nepagerėjo, todėl jis 2010 m. balandžio 28 d. atsakovui pateikė dar vieną prašymą restruktūrizuoti kreditą, nurodydamas, kad sunki finansinė padėtis, nėra galimybės susitarti darbą, nustatytas 55 % nedarbingumo lygis, sumažėjusios pajamos, taip pat nurodė, kad mėnesiui kredito grąžinimui ir palūkanoms mokėti galėtų skirti 300 Lt (1 t., b. l. 97). Pažymėtina, kad byloje nėra atsakovo jokio pranešimo, kaip buvo išspręstas šis apelianto prašymas, tik iš atsakovo 2010 m. gruodžio 15 d. rašto (1 t., b. l. 29) matyti, jog bankas prieš tai minėto antro prašymo dėl kredito restruktūrizavimo netenkino. Kaip matyti iš bylos duomenų atsakovas 2010 m. birželio 2 d. (1 t., b. l. 97) ieškovui išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog nurodytai dienai pradelstas įsiskolinimas bankui yra 726,34 Lt (pradelstas kreditas), be to nebuvo mokamos pagal grafiką palūkanos, todėl įspėjo, kad vadovaujantis 2007 m. vasario 22 d. Kreditavimo sutarties 43 p., praėjus 10 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų, t.y. negrąžinus pradelsto kredito bei nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, bankas sekančią dieną, einančią po anksčiau minėto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutraukia 2007 m. vasario 22 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2077-105 ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš apeliantui priklausančio turto (1 t., b. l. 97). Šis raštas ieškovams buvo išsiųstas 2010 m. birželio 4 d. (1 t., b. l. 98), todėl pagal Kreditavimo sutarties 43 p. nurodytą sąlygą kredito sutarties nutraukimo terminas suėjo 2010 m. birželio 15 d., tačiau atsakovas nurodo, jog vienašališkai būsto kreditavimo sutartį 43 p. pagrindu nutraukė praėjus beveik mėnesiui po šio termino pasibaigimo, t.y. nuo 1010 m. liepos 10 d. (1 t., b. l. 167). 2010 m. birželio 23 d. apeliantas raštu paprašė atsakovo leisti per mėnesį po 500 Lt, o ateityje daugiau (1 t., b. l. 26). Byloje duomenų apie tai, jog bankas į šį apelianto prašymą buvo pateikęs atsakymą, byloje nėra. Taigi, vertindama šiuos byloje nustatytus faktus ir vadovaudamasi kasacinio teismo analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 suformuota praktika, kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bankas nepasinaudojo savo teise nutraukti sutartį vienašališkai pagal būsto kreditavimo sutarties 43 punktą, nes tęsė santykius dar beveik mėnesį – iki 2010 m. liepos 10 d.

24Taigi, sutiktina su apelianto argumentais, kad iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių negalima identifikuoti aiškios banko valios pasinaudoti būsto kreditavimo sutarties 43 punktu pagal jame nurodytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2010 m. liepos 12 d. atsakovo pareiškimas apie sutarties nutraukimą ir dėl priverstinio skolos išieškojimo (1 t., b. l. 99) yra grindžiamas nebe sutartiniais pagrindais, bet įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir bandymu pagrįsti CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkantį skolininko elgesį. Be to, pažymėtina, kad apeliantas bandė bendradarbiauti su banku, rodė norą pagal išgales grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, tačiau atsakovas į jo prašymus nereagavo.

25Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nesvarstė galimybės dar kartą pakeisti sutarties sąlygas, atsižvelgi į kredito gavėjo interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

26Taigi šioje byloje nustatyta, kad apelianto sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai. Negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui. Ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo. Be to, laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, ar ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

27Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

28Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bankas nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį jos 43 punkte nustatytu pagrindu, o CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų skolininko neteisėtus veiksmus (mokėjimo terminų praleidimai) kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą taip pat nebuvo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ieškovo – skolininko pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, taip užtikrinant galiojančios sutarties išsaugojimo nuostatą, arba, kitaip tariant, lemtų kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Skolininko aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, atkurtas mokumas neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo pasinaudoti CK 6.219 straipsniu. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių.

29Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bankas pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją ir vienašališkai nutraukė sutartį pagal kreditavimo sutarties 43 p. neteisėtai.

30Apeliantas tiek ieškinyje, tiek savo apeliaciniame skunde prašo ne tik pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau ir pripažinti kreditavimo sutarties tam tikras sąlygas neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimų pripažinti nesąžiningais tam tikrus sutarties punktus nenagrinėjo ir nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat negali išnagrinėti reikalavimų dėl sutarties sąlygų modifikavimo, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas ir šio pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ištaisyti nėra galimybės, todėl dėl patikslinto ieškinio reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti tam tikras kreditavimo sutarties sąlygas nesąžiningomis ir dėl įpareigojimo banką modifikuoti šias sąlygas byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

31Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nesivadovavo suformuota kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas naikintinas ir dalyje reikalavimų priimtinas naujas sprendimas, pripažįstant, kad 2007 m. vasario 22 d. tarp ieškovo D. N. ir atsakovo AB DNB banko sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2500-2007-105 banko vienašališkai nutraukta neteisėtai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Dėl kitų patikslinto ieškinio reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti tam tikras kreditavimo sutarties sąlygas nesąžiningomis (2 t., b. l. 39, patikslinto ieškinio reikalavimai 2–8 p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl neatskleidė bylos esmės. Šis pažeidimas yra esminis ir jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla dalyje šių reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais,

Nutarė

33Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24d. sprendimą panaikinti.

34Ieškovo D. N. ir atsakovo AB DNB banko 2007 m. vasario 22 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-105 nutraukimą pripažinti neteisėtu.

35Bylą dėl likusių patikslinto ieškinio reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti tam tikras 2007 m. vasario 22 d. sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas nesąžiningomis, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Ginčo esmė... 4. Ieškovai patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 35–39) prašė sutarties... 5. Ieškinį grindė argumentais, kad tarp ieškovo D. N. ir atsakovo buvo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškovų N. N. ir D. N.... 8. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,... 9. Nustačius, jog kreditavimo sutartis atsakovo vienašališkai nutraukta... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovas D. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad:
  1. Pagal... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo ieškovo D.... 14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:
      15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. N. prašo ieškovo D. N.... 16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:
        17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų... 19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl būsto kredito sutarties, kuri... 21. Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia Lietuvos... 22. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, būsto paskolos sutartis, dėl... 23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 22 d. ieškovas D. N. ir... 24. Taigi, sutiktina su apelianto argumentais, kad iš nagrinėjamoje byloje... 25. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nesvarstė galimybės dar kartą... 26. Taigi šioje byloje nustatyta, kad apelianto sutarties pažeidimas nelaikytinas... 27. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita... 28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bankas nepasinaudojo teise... 29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 30. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek savo apeliaciniame skunde prašo ne tik... 31. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24d. sprendimą panaikinti.... 34. Ieškovo D. N. ir atsakovo AB DNB banko 2007 m. vasario 22 d. sudarytos... 35. Bylą dėl likusių patikslinto ieškinio reikalavimų, kuriais prašoma... 36. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo....