Byla e2-555-328/2018
Dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės į butą arba teisės privatizuoti butą pripažinimo

1Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Dalė Žukauskienė, sekretoriaujant Violetai Žalienei, dalyvaujant ieškovei Z. S., jos atstovui advokatui E. K., atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovui L. A., atsakovės A. S. atstovui advokatui O. M.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. S. ieškinį (patikslintą) atsakovėms Klaipėdos miesto savivaldybei, A. S. dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės į butą arba teisės privatizuoti butą pripažinimo.

3Teismas

Nustatė

4ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu), kuriuo prašo: 1) nustatyti, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės Z. S. ir atsakovės A. S. sudarytas Mainų sandoris dalyje, kuria mainais už nuosavybės teisėmis perleidžiamą butą, esantį ( - ), ieškovė įgijo nuomos teisę į gyvenamąjį būstą, esantį ( - ), yra niekinis, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms bei sudarytas dėl esminio ieškovės Z. S. suklydimo, ir negaliojantis nuo teismo sprendimo priėmimo (ex nunc); 2 ) pripažinti, kad ieškovė Z. S. privatizavo butą, esantį ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ), ir šis butas ieškovei priklauso nuosavybės teisėmis, arba pripažinti ieškovei teisę butą, esantį ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ), privatizuoti, įpareigojant atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybę sudaryti su ieškove Z. S. šio buto pirkimo-pardavimo sutartį, nustatant, jog buto įsigijimo kainą ieškovė yra sumokėjusi; 3) priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė nurodė, jog Ieškovei Z. S. (toliau - ieškovė) nuosavybės teise priklausė butas ( - ). Atsakovė A. S. naudojosi butu, esančiu ( - ). 1994 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė A. S. paskambino ieškovei ir pasakė, kad yra surastas notaras, kuris šiandien pat sutvarkys dokumentus, dėl apsikeitimo butais. Minėtą dieną, tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta rašytinė mainų sutartis, kuri buvo patvirtinta notaro. Sutarties pagrindu ieškovė perleido nuosavybės teisę jai priklausantį gyvenamąjį butą (29,30 m2) esantį adresu ( - ), atsakovei, o ieškovė kaip vėliau suprato įgijo teise naudotis Klaipėdos savivaldybės tarybai priklausančiu butu (59,23 m2), esančiu adresu ( - ). Butui, esančiam ( - ), būti mainu sutarties objektu buvo pritarta 1994 m. rugpjūčio 3 d. Klaipėdos miesto mero potvarkiu Nr. 508. Sudarius mainų sutartį ieškovė butu naudojosi kaip savo. Tačiau 2010 m. lapkričio 25 d. ieškovei buvo pateikta pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, grasinant, kad jei nepasirašys bus iškraustyta iš buto. Ieškovei iš esmės nebuvo paaiškinta, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu ji privalanti atlikti mokėjimus pagal minėtą sutartį. Sutartyje nurodytus mokėjimus ieškovė laikė kaip Klaipėdos savivaldybės apskaičiuotą galimą skirtumą tarp turto vertės. 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją su prašymu paskaičiuoti, kiek jai liko sumokėti Klaipėdos miesto savivaldybei, už buto, esančio adresu ( - ), galutinį išpirkimą. 2015 m. rugsėjo 25 d. gautas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos finansų ir turto departamento turto skyriaus raštas, kuriame nurodoma: „Jūsų prašymas, dėl būsto esančio adresu ( - ) pirkimo, įrašytas į parduodamų būstų sąrašą.“ Gavus minėtą atsakymą bei paaiškinimą savivaldybėje, ieškovė suprato, kad savo turimą nuosavybės teisę į butą, esantį adresu ( - ), iškeitė į teisę gyventi, o ne į nuosavybės teisę. Kas iš esmės neatitiko ieškovės valios. Nurodė, jog 1998 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta mainų sutartis iš esmės iškreipė jos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi vienai šaliai – atsakovei A. S., įgijusiai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, – šis sandoris buvo itin naudingas, o kitai šaliai – ieškovei Z. S., perleidusiai savo nuosavybės teisę į butą ir už tai gavusiai tik teisę nuomotis būstą, – nuostolingas. Toks sandoris apskritai negalėjo būti sudarytas, kadangi jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisės teisių, 1964 CK 348 straipsniui, numačiusiam galimybę gyvenamosios patalpos nuomininkui keistis gyvenamąja patalpa tik su kitu nuomininku, 279 straipsnio 2 daliai, pagal kurią kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju ir jo gaunamo turto pirkėju, kas reiškia, jog mainų sutarties objektu galėjo būti tik nuosavybės teisėmis sandorio šalims priklausantis daiktas. Todėl šiuo atveju siekiant sudaryti įstatymų reikalavimus bei šalių teises ir teisėtus interesus atitinkančią mainų sutartį, turėjo būti sutarta, kad mainų sutarties pagrindu ieškovei Z. S. nuosavybės teise atiteks butas, esantis ( - ), o butas ( - ) – Klaipėdos miesto savivaldybei, o A. S. tampa šio buto nuomininke, arba mainų sutartį šalims turėjo būti leista sudaryti tik po to, kuomet A. S. tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka privatizuos iš savivaldybės nuomojamą butą, esantį ( - ). Tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas sandoris dalyje yra neteisėtas ne tik dėl to, kad prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau ir dėl to, jog buvo sudarytas esminio suklydimo įtakoje – tai yra, ieškovė Z. S. iš esmės suklydo dėl sudaryto sandorio teisinių pasekmių, kadangi tikėjosi, jog Mainų sutarties pagrindu perleidusi savo nuosavybės teise valdomą butą, mainais gaunamą butą įgis nuosavybės teisėmis. Toks sandoris neatitiko jos valios dėl šio sandorio pasekmių. Kadangi Z. S. privatizuotas butas nebuvo perleistas pirkimo-pardavimo sutartimi ir piniginių lėšų ieškovė už jį negavo, butas kaip šiuo metu yra aišku, buvo išmainytas į savivaldybei priklausančio gyvenamojo būsto nuomą, ieškovei turėjo būti suteikta teisė jį lengvatine tvarka privatizuoti, pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

6Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą (atsiliepimus) į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, taikyti ieškinio senatį.

7Atsakovė nurodė, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė Z. S. ir atsakovė A. S. sudarė sutartį, kuria ieškovė Z. S., jai nuosavybės teise priklausantį butą, adresu ( - ), išmainė į A. S. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, adresu ( - ). Nesutiko su ieškovės argumentu, jog sutartis yra neteisėta ir niekinė, kadangi sutarties sudarymo momentu galioję įstatymai nedraudė sudaryti šio sandorio. Mano, jog ieškovė nesuklydo sudarydama šį sandorį, nes būstas buvo keičiamas iš mažesnio į didesnį (29,30 kv. m. į 54,46 kv. m.). Taip pat atkreipė dėmesį, kad keičiamasis būstas gerokai senesnės statybos ir, kad naudojimosi sąlygos būstais iki 2004 m. birželio 1 d. buvo visiškai vienodos. Taip pat pažymėjo, jog po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. gegužės 15 d. priimto nutarimo, nesiėmė jokių veiksmų siekdama įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas suklydimo įtakoje. Mano, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti. Nurodė, jog su ieškovės reikalavimu pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, esantį adresu ( - ), nesutinka. Teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Šiuo atveju restitucija aplamai negali būti taikoma, nes sandoris sudarytas vadovaujantis tuo metu galiojančiais imperatyviais teisės aktais, ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl, ne va tai, sudaryto sandorio suklydimo įtakoje. Ieškovė sandorį sudarė nustatyta notariškai patvirtinta forma, Klaipėdos miesto merui leidus, sandoris buvo registruotas, nuo 2004 m. birželio 1 d. mokamas būsto nuomos mokestis, 2005 m. kovo 3 d. sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. ( - ), 2010 m. lapkričio 25 d. sudaryta Gyvenamosios nuomos sutartis Nr. ( - ). Papildomai nurodė, jog pagal suformuluotus prašymus ieškovė bando praturtėti, t. y. realiai prašoma grąžinti nuosavybės teisę į kadaise privatizuotą ir išmainytą butą ( - ) (netgi neįtraukiant nei buvusių nei dabartinio savininko į bylos nagrinėjimą) ir tuo pačiu prašoma pripažinti antro buto ( - ) privatizavimo faktą (nors Butų privatizavimo įstatymas leido privatizuoti tik vieną būstą).

8Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

9Nurodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, pritariant Klaipėdos miesto savivaldybei, sandoris patvirtintas notaro. Ieškovė mainų sutartimi gavo naudą – dvigubai didesnį butą ir juo naudojosi 20 metų, neginčydama mainų sutarties. Tai patvirtina, kad sudarant mainų sutartį ieškovė įvertino jos gaunamą naudą ir todėl jokio suklydimo, tame tarpe ir esminio suklydimo nebuvo. Papildomai atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog patikslintu ieškiniu ieškovė atsisakė pirminiu ieškiniu reiškiamų reikalavimų, o teismas priimdamas patikslintą reikalavimą, priėmė ieškovės atsisakymą nuo pradinio reikalavimo, todėl yra pagrindas civilinę bylą pagal pradinį ieškinį, nutraukti. Kadangi ieškovė papildė ir savo ieškinio pagrindą, nurodydama kitas tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, laikytina, kad ieškovė pakeitė ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą, t. y. pažeidė Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiančias keisti tik arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą, nes pakeitus ir dalyką, ir pagrindą, konstatuotina, kad užvesta nauja atskira byla. Todėl yra pagrindas šį patikslintą ieškinį palikti nenagrinėtu Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Nurodė, jog nesupranta ieškinio reikalavimo dalies dėl restitucijos taikymo, nes Klaipėdos miesto savivaldybė nebuvo ginčijamo sandorio šalis. Kadangi Ieškovė patikslintu ieškiniu nenurodo, kad atsakovės veiksmais buvo pažeistos jos teisės ir nėra formuluojamas joks reikalavimas jos atžvilgiu, prašo pakeisti jos procesinę padėtį iš atsakovės į trečiojo asmens.

10Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė. Paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, jog sandoris buvo sudarytas labai greitai, niekas neleido skaityti. Nurodė, jog A. S. pasiūlė pati įregistruoti sudarytą sandorį. Pradėjo gyventi išmainytame bute, tvarkė jį, remontavo, mokėjo mokesčius. Vėliau atėjo iš ,,merijos“ ir pasakė, kad ieškovei reikia sutartį pasirašyti, pinigus mokėti, priešingu atveju iškeldins iš buto. Nurodė, jog neturėjo kitos išeities, todėl pasirašė sutartį. Paaiškino, jog nori įgauti teisę. Papildomai nurodė, jog ginčo sandorio sudarymo metu suprato, jog privatizuotą butą keičia į neprivatizuotą, suprato, kad butas jai priklauso ar priklausys, ,,merija“ viską sutvarkys. Prašo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinį palaikė. Paaiškino, jog ieškovė buvo įgyvendinusi teisę privatizuoti, jai nuosavybės teise priklausė būstas ( - ). Nurodė, jog atsakovė turėjo tikslą įgyti nuosavybės teisę. Meras priėmė potvarkį leisti keistis butais. Paaiškino, jog ieškovė neginčija, jog siekė gauti didesnį butą. Tačiau A. S., turėdama tikslą įgyti nuosavybės teisę, neatlygintai, iš esmės suklaidinant ieškovę, įgyja nuosavybės teisę į butą, tuo tarpu ieškovės nuosavybės teisė transformuojama į nuomos teisę. Konstitucinis teismas pasisakė, kad tokie sandoriai prieštarauja Konstitucijai. Nurodė, jog Tačiau teismas vertindamas sandorio sudarymo aplinkybes ir sąlygas, nustatęs, kad sandorio sudarymo metu jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, iš esmės draudė tokius sandorius. Šiai dienai teismas net ir nesant reikalavimo gali sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms. Tokį reikalavimą ieškovė pareiškė. Iš esmės tai yra akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms, nes buvo iškeistas turtas į prievolę. Nurodė, jog ieškinio senatis apskritai šiame ginče netaikytina, kitas momentas, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tada, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą. Ieškovė galutinai įsitikimo 2010 metais. Tai jei taikyti ieškinio senatį, tai galima skaičiuoti nuo 2007 metų, tikslus momentas, kada ji sužinojo nėra žinomas, tačiau ieškovė nurodė, kad metų pabaigoje suprato apie savo teisių pažeidimą. Bet kokiu atveju iki ieškinio pareiškimo senaties terminas nėra pasibaigęs. Vis dėl to, jei teismas manys, kad yra kitas ieškinio senaties termino pradžios momentas, mano, kad tas terminas galėtų būti atnaujintas ir jie to prašytų. Bet visgi ieškovė palaiko ieškinyje išdėstytą poziciją, kad ieškinio senatis netaikoma, sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl mano, kad sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Prašo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12Teismo posėdyje atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus, prašė taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, jog ieškovė siekė pagerinti gyvenimo sąlygas. Mainų momentu pati ieškovė patvirtino, jog iš pradžių nereikėjo mokėti nuomos mokesčio. Papildomai paaiškino, jog Mainų momentu papildomų nuomos išlaidų nebuvo, tik komunaliniai mokesčiai, todėl ieškovė išmainydama butą senesnės statybos name į naujesnį butą dvigubai didesnio ploto iš esmės pagerino savo buitį, nepatyrė papildomų nuomos išlaidų, tik komunalinius mokesčius. Mano, jog ieškovė iš esmės elgėsi protingai, nerizikavo papildomomis išlaidomis, persikėlė į geresnį butą, planavo ir toliau gyventi tame bute. Dabar ieškovė suprato, kad suklydo. Pažymėjo, jog mainų momentu teisės aktai leido tokį sandorį sudaryti. Vėliau atsirado nuomos sutartis, tada antra nuomos sutartis, todėl ji negalėjo nesuprasti, kad tai yra nuomojamas butas, todėl keisti teiginiai, jog ji nesuprato ir tikėjosi. Šiai dienai ji gali privatizuoti butą rinkos kaina. Mano, jog ieškiniu bandoma revizuoti senai praleistus terminus ir akivaizdus išvedžiojimas, kad tariamai neteisingai suprato. Mano, kad ieškinys nepagrįstas ir jį reikėtų atmesti. Prašo ieškinį atmesti.

13Teismo posėdyje atsakovės A. S. atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir argumentus. Mano, jog A. S. buvimas atsakove neteisingas, atsakovei nėra reiškiamas joks reikalavimas. Papildomai paaiškino, jog iš esmės sandorio sudarymo metu viena šalis turėjo nuosavybės teisę ir kita šalis turėjo turtinę teisę, ir jas keitė, liaudiškai tai buvo vieno buto keitimas į kitą. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė turėjo nuosavą daiktą, keitė jį į nuomos teisę ir manė, kad įgis nuosavybę. Ji žinojo, kad butas priklauso savivaldybei. Pažymėjo, jog sandorio sudarymo metu ieškinio senaties terminas buvo trys metai. Naujasis Civilinis kodeksas nurodė, jog bendrasis senaties terminas yra 10 metų. Nurodė, jog dar prieš Konstitucinio teismo nutarimo priėmimą, pasibaigė senaties terminai ieškovei reikalavimams pareikšti. Nėra jokių priežasčių šito termino atnaujinti. Ir prašymo tokio nėra. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinta, jog teismas taikydamas ieškinio senatį, turi išsiaiškinti ir nuo kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeidimą. Mano, jog tikrai kaip protingas žmogus, ieškovė turėjo sužinoti nuo sandorio sudarymo. Galų gale 2005 metais sudaryta nuomos sutartis, tada ieškovė jau turėjo sužinoti, kad įgijo ne nuosavybės teisę. Tai vėlgi praėjo 12 metų. Prašo atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14Teismas konstatuoja:

15bylos duomenimis nustatyta, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės Z. S. ir atskaovės A. S. buvo sudaryta sutartis, notarinio registro Nr. ( - ), kuria ieškovė jai priklausantį butą, adresu ( - ), mainė Klaipėdos miesto merui leidus į A. S. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia ( - ) (Sutarties 1 punktas) (b. l. 26-27, t. I). Šio sandorio pagrindu butas, esantis ( - ), nuosavybės teise nuo 1994 m. rugpjūčio 8 d. iki 1996 m. vasario 5 d. priklausė bei buvo registruotas atsakovės A. S. vardu (b. l. 20-21, t. I). 1996 m. vasario 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė A. S. butą, esantį ( - ), pardavė (b. l. 158, t. I). Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, butas, esantis ( - ), priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (b. l. 18, t. I). 2003 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio Nr. 1-399, bei 2004 m. vasario 26 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1-399 ,,Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio“ pakeitimo nuspręsta nuo 2004 m. birželio 1 d. įvesti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį (b. l. 68, 69 t. I). 2005 m. kovo 3 d. ieškovė ir atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. ( - ), kuria ieškovei neterminuotam naudojimui perduota gyvenamoji patalpa, esanti adresu ( - ) (b. l. 63-65, t. I). 2007 m. sausio 22 d. prašymu dėl buto privatizavimo, adresuotu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorei, ieškovė prašė leisti privatizuoti butą, esantį ( - ) (b. l. 62, t. I). 2007 m. vasario 8 d. raštu ieškovei paaiškinta, jog prašyme nurodytos aplinkybės nesuteikia teisės privatizuoti nuomojamų patalpų, nurodyta, jog 1992 m. birželio 2 d. ieškovė įgyvendino savo teisę ir privatizavo butą, esantį adresu ( - ) (b. l. 61, t. I). 2010 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. ( - ), kuria ieškovei neterminuotam naudojimuisi išnuomotos gyvenamosios patalpos, esančios ( - ) (b. l. 11-13, t. I). 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl buto privatizavimo, kuriuo prašė leisti privatizuoti butą, priklausantį savivaldybei, esantį ( - ), rinkos kaina (b. l. 60, t. I). 2015 m. rugsėjo 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Finansų ir turto departamento Turto skyriaus raštu ieškovė informuota, jog jos pirkimo prašymas įrašytas į Savivaldybės parduodamų būstų sąrašą (b. l. 17 t. I).

16Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo teismo sprendimo priėmimo 1994 m. rugpjūčio 8 d. mainų sutartį dalyje, kuria mainais į nuosavybės teisę ieškovė įgijo nuomos teisę į gyvenamąjį būstą, esantį adresu ( - ), kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms bei sudarytą dėl ieškovės suklydimo; pripažinti, kad ieškovė privatizavo butą, esantį ( - ), ir šis turtas jai priklauso nuosavybės teise, arba pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą įpareigojant Klaipėdos miesto savivaldybę su ieškove sudaryti šio buto pirkimo – pardavimo sutartį nustatant, kad buto įsigijimo kainą ieškovė sumokėjo.

17Atsakovai su ieškovės reikalavimais nesutinka, byloje pateiktas prašymas taikyti ieškinio senatį.

18Dėl ieškinio senaties

19Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262; 200) (aktuali akto redakcija bylos nagrinėjimo metu) 1.125 straipsnis įtvirtina 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Tačiau šią aplinkybę asmuo turi įrodyti.

20Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 86 straipsnį, ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimtis iš šios taisyklės, taip pat pagrindus, kuriais ieškininės senaties terminų eigą sustabdoma ir nutraukiama, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Bendrasis ieškinio senaties terminas buvo trys metai (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Taigi tiek ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK, tiek Civilinio kodekso normos ieškinio senaties termino pradžią sieja su momentu, kuriuo asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

21Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamu 1994 m. rugpjūčio 8 d. sandoriu (toliau – Ginčo sandoriu) ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį (privatizuotą) butą išmainė į atsakovės A. S. nuomos teisę į Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, t. y. pagal 1994 m. rugpjūčio 3 d. mero potvarkį Nr. 508 (b. l. 180, t. I), apsikeitė butais. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog Ginčo sandorio sudarymo metu suprato, kad privatizuotą butą keičia į neprivatizuotą, tačiau tuo pačiu teigė maniusi, kad butas jai priklauso ar priklausys. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog ieškovė galutinai apie teisės pažeidimą sužinojo nuo 2010 metų, nurodė, jog net ir skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo 2007 metų, šis nėra praleistas, kadangi ieškovė nurodė, jog apie teisės pažeidimą sužinojo 2007 m. pabaigoje. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, tokius ieškovės ir jos atstovo paaiškinimus vertina kritiškai. Byloje pateikti duomenys, jog tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 2005 m. kovo 3 d. buvo sudaryta buto, esančio ( - ), neterminuota nuomos sutartis, byloje pateiktas 2007 m. sausio 22 d. ieškovės prašymas leisti privatizuoti nuomojamą butą, kuriame ieškovė išsamiai išdėstė tokio prašymo motyvus, patvirtina, jog apie tai, kad Ginčo sandoriu ieškovė nuosavybės teisę išmainė į teisę naudotis savivaldybei priklausančiu butu, ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, sužinoti anksčiau, nei pati nurodo. Teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose byloje nustatytų aplinkybių apie 2005 m. kovo 3 d. nuomos sutartį bei 2007 m. sausio 22 d. prašymą leisti privatizuoti butą, nenurodė. Ieškovės ieškinio argumentai, jog apie suklydimą sužinojo (t. y. suprato suklydusi dėl sandorio pasekmių) 2010 m. lapkričio 25 d., įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė tiksliai nurodyti momentą, kada suprato esant galimą jos teisių pažeidimą, negalėjo. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog apie galimą savo teisės pažeidimą sužinojo 2010 m. lapkričio 25 d., tačiau byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog apie galimą savo teisės pažeidimą ieškovė turėjo ir galėjo suvokti 2005 m. kovo 3 d., kai tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės buvo sudaryta nuomos sutartis, kadangi būtent su nuomos sutarties 2010 m. lapkričio 25 d. sudarymo momento ieškovė nurodo suklydusi dėl sandorio pasekmių (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, šis momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.

22Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju, byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl Ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nėra nustatyta, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir ieškovė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

23Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo

24Ieškovė savo reikalavimą pripažinti Ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančiu grindžia aplinkybe, jog suklydo dėl sandorio teisinių pasekmių.

25Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 56 straipsnį, sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę, įtakoje gali būti teismine arba arbitražine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šalies, veikusios suklydimo įtakoje, ieškinį. Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusio asmens ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, tiek bylos nagrinėjimo metu galiojančios Civilinio kodekso normos įtvirtina vienodą sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo sampratą.

26Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

27Ieškovė nurodo, jog suklydo dėl Ginčo sandorio pasekmių, tačiau teismo posėdžio metu patvirtino supratusi, kad maino privatizuotą butą į neprivatizuotą. Byloje pateiktas 2007 m. sausio 22 d. ieškovės prašymas leisti privatizuoti butą, iš kurio turinio matyti, jog ieškovė sudarydama Ginčo sandorį siekė pagerinti gyvenimo sąlygas, prašė leisti privatizuoti butą, kadangi jame senai gyvena, tvarko jį kaip gali, todėl norėtų turėti nuosavybę (b. l. 62, t. I). Tokiu būdu byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovės valia įgyti nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise susiformavo vėliau, nei buvo sudarytas Ginčo sandoris.

28Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Pagal formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog Ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė suprato sudaromo sandorio esmę bei juo sukuriamas teisines pasekmes ir jų siekė, Ginčo sandorio pagrindu įgyta teise naudotis butu, esančiu ( - ), naudojasi daugiau nei dvidešimt metų, Ginčo sandorio pagrindu ieškovė įgijo teisę naudotis didesnio ploto nekilnojamojo turto vienetu, t. y. sandoriu buvo pagerintos jos gyvenimo sąlygos. Ieškovės argumentai, jog buvo suklaidinta atsakovės A. S., atmestini kaip nepagrįsti, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Be to, pačiame Ginčo sandorio sutarties tekste nurodoma, jog ieškovė maino butą į teisę gyventi savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, ieškovė tokią sutartį pasirašė, patvirtino, jog sutarties sąlygos jai yra aiškios ir suprantamos. Todėl pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl Ginčo sandorio ir šis suklydimas buvo esminis, nėra teisinio pagrindo (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

29Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms

30Ieškovė reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu grindžia aplinkybe, jog Ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

31Ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 46 straipsnio 1 dalis numatė, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja.

321964 m. CK 279 straipsnis numatė, jog Mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba patikėjimo teisėn. Turto vertės skirtumas mainų atveju gali būti atlyginamas pinigais. Mainų sutarčiai atitinkamai taikomos šio Kodekso 253–2551, 257–267 straipsniuose nustatytos taisyklės. Šiuo atveju kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju ir jo gaunamo turto pirkėju. 1964 m. CK 253-2551 , 257-267 straipsniai reglamentavo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas, kainą etc.

33Pagal 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.) savivaldybių, įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų nuomininkas, gavęs kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, įskaitant laikinai išvykusius, raštišką sutikimą ir nuomotojui sutikus, gali keistis nuomojama gyvenamąja patalpa su kitu savivaldybių, įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų nuomininku. Nurodyta teisės norma 1964 m. CK papildytas 1992 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-2749 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimtojo skirsnio pakeitimo“.

341991 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496 ,,Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ buvo patvirtintos Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklės (toliau – Taisyklės), kurio numatė keitimosi gyvenamosiomis patalpomis valstybinio, visuomeninio, gyvenamųjų namų statybos ar gyvenamųjų namų kooperatyvų butų fondo namuose, taip pat vienai iš keitimo šalių asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose ar butuose tvarką (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 2 punktas numatė, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas arba savininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su kitu nuomininku arba savininku toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, gavęs kartu su juo gyvenančių šeimos narių, įskaitant ir laikinai išvykusius, sutikimą. Keistis savivaldybės butų fondo patalpas galima tik sutikus miesto, rajono valdybai (Taisyklių 3.1 punktas), gyvenamosios patalpos keitimosi sandoriai, jeigu vienos šalies gyvenamoji patalpa priklauso valstybiniam, visuomeniniam, gyvenamųjų namų statybos ar gyvenamųjų namų kooperatyvų butų fondui, o kitos – name, bute, priklausančiame piliečiui asmeninės nuosavybės teise, forminamii miesto, rajono valdybos potvarkiu ir notariškai patvirtinta sutartimi (Taisyklių 6.2 punktas).

352001 m. gegužės 15 d. Konstitucinio teismo nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 496 "Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos" patvirtintų Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklių 2 punkto nuostata, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su gyvenamosios patalpos savininku, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams. Nutarime Konstitucinis teismas nurodė, jog keitimosi gyvenamosiomis patalpomis sutarties šalimi gali būti tik fiziniai asmenys, kurie vienas kitam perduoda nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Šios sutarties dalykas yra gyvenamosios patalpos, kuriomis abi sutarties šalys naudojasi remdamosi gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis. Pagal CK 348 straipsnio 1 dalį keitimosi gyvenamosiomis patalpomis sutarties dalyku negali būti vienam asmeniui nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa ir kito asmens nuomos sutarties pagrindu naudojama gyvenamoji patalpa. Nutarime taip pat pažymėta, kad tuo metu, kai Vyriausybė 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu patvirtino Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisykles, keitimosi gyvenamosiomis patalpomis santykius reguliavo Butų kodeksas. 1992 m. liepos 15 d. buvo priimtas įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimtojo skirsnio pakeitimo". Pagal šį įstatymą keitimosi gyvenamosiomis patalpomis santykius pradėjo reguliuoti ir CK 348 straipsnis. Butų kodeksas nustojo galioti 1998 m. liepos 1 d.

36Pagal Butų kodekso 69 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. gruodžio 6 d.) 1 dalį, gyvenamosios patalpos nuomininkas, gavęs kartu su juo gyvenančių, įskaitant laikinai išvykusius, šeimos narių raštišką sutikimą, turi teisę keistis turima gyvenamąja patalpa su gyvenančiu toje pačioje arba kitose gyvenamosiose vietovėse kitu nuomininku, gyvenamųjų namų statybos ar gyvenamųjų namų kooperatyvo nariu arba asmeniu, turinčiu asmeninėje nuosavybėje gyvenamąjį namą ar butą. To paties straipsnio 2 dalis numatė, jog gyvenamosios patalpos keitimo sutartis, kurios viena šalis yra nuomininkas, o kita – asmuo – turintis asmeninėje nuosavybėje namą ar butą, turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius nustatyta tvarka įregistruota. Šia sutartimi viena jos šalis įgyja nuosavybės teisę į antrosios šalies keičiamą gyvenamąjį namą ar butą, o antroji – teisę naudotis pirmosios šalies keičiama gyvenamąja patalpa. Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Butų kodekso 69 straipsnio 9 dalis). Butų kodeksas neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 (nuo 1998 07 01) (Žin., 1998, Nr. 59-1656). Ginčo sandorio sudarymo metu nurodyta teisės norma galiojo. Pažymėtina, jog įvertinus Butų kodekso reglamentavimo sritį, nurodytas teisės aktas laikytinas specialiuoju 1964 m. CK atžvilgiu (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

37Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Analogiška nuostata įtvirtinta Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio teismo praktikoje pasisakyta, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (Konstitucinio teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

38Tokiu būdu įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog Ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu, nurodytas teisinis reglamentavimas galiojo, pažymint jog teisės doktrinoje įtvirtintas principas numato specialiosios teisės normos viršenybę prieš bendrąją (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008. Teismų praktika. 2008, 30). Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovės ir atsakovės A. S. sudarytą Ginčo sandorį patvirtinto notaras, dėl leidimo sudaryti sandorį buvo priimtas 1994 m. rugpjūčio 3 d. mero potvarkis, o Ginčo sandoris sukūrė įstatyme (Butų kodekso 69 straipsnis) numatytas teisines pasekmes.

39Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes, pripažinti, jog Ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Nenustačius, jog Ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog šioje byloje nėra galimas ieškinio senaties instituto taikymas.

40Esant nurodytoms aplinkybėms, nesant teisinių pagrindų sandorį pripažinti negaliojančiu bei ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą, ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

41Ieškovės reikalavimas pripažinti, jog ji privatizavimo butą, esantį ( - ), arba pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą, yra neatsiejamai susijęs su ieškinio reikalavimu pripažinti sandorį negaliojančiu, t. y. išvestinis. Todėl teismui netenkinus ieškovės pagrindinio reikalavimo, reikalavimas pripažinti jog ieškovė butą privatizavo arba pripažinti jai teisę privatizuoti butą negali būti tenkinamas, kadangi nėra pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos skirstomos šalims proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

44Ieškinio netenkinus, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

45Teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovė nuo dalies (270 Eur) žyminio mokėjimo buvo atleista, todėl teismui ieškinį atmetus valstybei nesumokėto žyminio mokesčio dalis iš atsakovų nepriteistina (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalis, 4 dalis).

46Atsakovės įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis, 98 straipsnis).

47Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 269, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

48atmesti ieškovės Z. S. ieškinį.

49Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Dalė... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 3. Teismas... 4. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu), kuriuo prašo: 1)... 5. Ieškovė nurodė, jog Ieškovei Z. S. (toliau - ieškovė) nuosavybės teise... 6. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą (atsiliepimus)... 7. Atsakovė nurodė, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė Z. S. ir atsakovė A.... 8. Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu... 9. Nurodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis tuo metu... 10. Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė. Paaiškino ieškinyje nurodytas... 11. Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinį palaikė. Paaiškino, jog... 12. Teismo posėdyje atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas su... 13. Teismo posėdyje atsakovės A. S. atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė... 14. Teismas konstatuoja:... 15. bylos duomenimis nustatyta, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės Z. S.... 16. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo teismo... 17. Atsakovai su ieškovės reikalavimais nesutinka, byloje pateiktas prašymas... 18. Dėl ieškinio senaties ... 19. Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262; 200) (aktuali akto redakcija bylos... 20. Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m.... 21. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamu 1994 m.... 22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto... 23. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ... 24. Ieškovė savo reikalavimą pripažinti Ginčo sandorį niekiniu ir... 25. Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 56... 26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas... 27. Ieškovė nurodo, jog suklydo dėl Ginčo sandorio pasekmių, tačiau teismo... 28. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso... 29. Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms... 30. Ieškovė reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu grindžia aplinkybe,... 31. Ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 46... 32. 1964 m. CK 279 straipsnis numatė, jog Mainų sutartimi kiekviena iš šalių... 33. Pagal 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1994 m.... 34. 1991 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496... 35. 2001 m. gegužės 15 d. Konstitucinio teismo nutarimu pripažinta, jog Lietuvos... 36. Pagal Butų kodekso 69 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. gruodžio 6... 37. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos... 38. Tokiu būdu įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog Ginčo... 39. Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes, pripažinti, jog Ginčo sandoris... 40. Esant nurodytoms aplinkybėms, nesant teisinių pagrindų sandorį pripažinti... 41. Ieškovės reikalavimas pripažinti, jog ji privatizavimo butą, esantį ( - ),... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ... 43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 44. Ieškinio netenkinus, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos... 45. Teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovė nuo dalies (270 Eur)... 46. Atsakovės įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė,... 47. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 48. atmesti ieškovės Z. S. ieškinį.... 49. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu...