Byla e2A-19-436/2018
Dėl draudimo išmokos grąžinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo If P&C Insurance AS Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-250-713/2017 pagal ieškovės If P&C Insurance AS, veikiančios per If P&C Insurance AS Lietuvos filialo ieškinį atsakovei N. T., dėl draudimo išmokos grąžinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ginčo esmė

4Ginčas kilęs dėl draudimo išmokos grąžinimo, pažeidus draudimo sutartį. Ieškovas IF P&C Insurance AS kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės N. T. 7 819,74 Eur neteisėtai gautą draudimo išmoką; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kurios pagrindu atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2009 m. liepos 20 d. buvo apdrausta nuo mirties, neįgalumo ir traumų. Ieškovė 2008 m. lapkričio 27 d. gavo atsakovės pranešimą, kad atsakovė 2008 m. spalio 17 d. buityje patyrė traumą ir buvo gydoma VšĮ „Kauno klinikos“. Ieškovė, administruodama įvykį, gavo visus reikiamus dokumentus, įvykį pripažino draudžiamuoju ir per keletą kartų atsakovei išmokėjo 7 819,74 Eur draudimo išmoką. Vėliau, ieškovė gavo V. M., A. Š. pranešimus apie sveikatos sutrikdymus. Kadangi šie asmenys ir atsakovė gydėsi toje pačioje gydymo įstaigoje, juos gydė tas pats gydytojas kaip ir atsakovę, ieškovei kilo įtarimų ir ji kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų. Ikiteisminio tyrimo metu teismo ekspertas nustatė, kad atsakovės ligos diagnozė nepakankamai pagrįsta. Atsakovė ieškovei pranešė apie tariamą draudiminį įvykį, pateikė neteisingą informaciją, suklaidino draudiką ir dėl to neteisėtai ir nepagrįstai gavo draudimo išmoką. Atsakovė N. T. atsiliepimu į ieškinį su reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir nėra jokio pagrindo tą terminą atnaujinti. Be to, byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių ieškovės tariamą aplinkybę, kad atsakovė pateikė neteisingą informaciją draudikui apie įvykį; šis įvykis nebuvo ir nėra tariamas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepatvirtina ieškovės tariamos aplinkybės, kad atsakovei draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai; nepatvirtina, kad atsakovė apie įvykį ieškovei pranešė melagingai ir pildydama dokumentus draudimo išmokai gauti pateikė neteisingą informaciją; kad ji suklaidino draudiką ir dėl to neteisėtai gavo draudimo išmoką.

5Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2015 m. liepos 13 d., kai gavo prokuratūros 2015 m. liepos 7 d. raštą Nr. 3S-52980 su kaltinamuoju aktu bei deontologinėmis specialistų išvadomis, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2016 m. liepos 7 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino. Nenuginčyta, kad atsakovė buityje patyrė galvos traumą byloje. Dėl traumos atsakovė buvo gydyta ligoninėje ir jai buvo paskirtas reabilitacijos kursas sanatorijoje. Visus duomenis apie patirtą traumą atsakovė pateikė draudikui, kuris pripažino įvykį draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką atsakovei. Ieškovė kaip draudikas turi galimybę, o ir pareigą patikrinti dokumentus, jis tai neabejotinai ir padarė prieš pripažindamas įvykį draudžiamuoju. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovė pateikė neteisingą informaciją draudikui apie įvykį, ir tokiu būdu pažeidė Taisyklių 46.1 punktą – draudėjas privalo suteikti draudikui teisingą nustatytą informaciją, susijusią su draudimo sutartimi; atsakovė pateikė tokius dokumentus ir duomenis, kokius gavo iš gydymo įstaigos. Ikiteisminis tyrimas atsakovės atžvilgiu nebuvo tęsiamas, baudžiamojoje byloje jai nepareikšti jokie įtarimai, o tai reiškia, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad kitus asmenis gydė tas pats neurochirurgas ir kiti asmenys yra nuteisti už svetimo turto įgijimą apgaule, neįrodo, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, buvo susitarusi su kitais asmenimis dėl naudos gavimo ir todėl ieškovui melagingai pranešė apie patirtą traumą. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindžia iš esmės deontologinio tyrimo išvadomis, kurios negali būti vertinamos vienareikšmiškai, kadangi, kaip paaiškino ekspertas, ekspertizė buvo atlikta pagal buvusius duomenis, neįvertinus 2008 m. atlikto pirminio tomografinio tyrimo diskelio, nes diskelis 2014 m. jau nebuvo saugomas, tyrimas buvo atliktas vadovaujantis radiologų išvadomis ir įrašais ligos istorijoje. Dėl šios priežasties ekspertai nurodė, kad galvos smegenų sumušimo diagnozė nepakankamai pagrįsta objektyviais duomenimis ir nustatyta netiksliai interpretuojant tyrimų duomenis/rezultatus.

7Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8Ieškovas If P&C Insurance AS Lietuvos filialas pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkint, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus apie tai, kad atsakovė draudikui pateikė neteisingus duomenis: Ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų tvirtinančių aplinkybę, kad atsakovė pateikė neteisingą informaciją draudikui apie tariamą įvykį. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertas D. V., atlikęs tyrimą dėl atsakovės patirtos traumos nustatė, kad: galvos smegenų sumušimo diagnozė nepakankamai pagrįsta; potrauminio galvos smegenų arachnoidito, hipertensinio sindromo diagnozė nepatvirtina objektyviais duomenimis, todėl šia diagnoze vadovautis negalima; nepagrįstai nustatytas 40 procentų darbingumo lygis; nepagrįstai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis; 55 procentų darbingumo lygis nustatytas dėl smegenų infarkto liekamųjų padarinių. Teismo medicinos eksperto išvada atitiko galvos tomografinį tyrimą įvertinusios gydytojos radiologės R. G. nurodymą dėl traumos pobūdžio. Atsakovei neatlikta kontrolinė GKT, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, kas būtų leidę nustatyti pirminio tyrimo metu stebėtos traumos prigimtį. Kontrolinė GKT, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas neatlikti nei atsakovei, nei A. Š., nei V. M., kurie veikė pagal tapačią schemą ir yra nuteisti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje įtarimo nepareiškimas apie nusikalstamą veiką reiškia, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo tęsiamas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama galimai atsakovės padarytos nusikalstamos veikos sudėtis ir nebuvo nustatinėjami atsakovės neteisėti veiksmai, kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlyga. Kauno apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis ir Kauno apygardos teismo nutartis yra netiesioginiai įrodymai, kartu su Deontologine išvada Nr. DG 67/14(03) įrodantys, kad atsakovė, pranešant apie įvykį apeliantui ir pildant dokumentus draudimo išmokai gauti, pateikė neteisingą informaciją, suklaidino apeliantą ir dėl to neteisėtai gavo draudimo išmoką. Atsakovė N. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl ši aplinkybė, palikus teismo sprendimą nepakeistą, turėtų būti papildomai nurodoma.

9Teismas

konstatuoja:

10Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Byloje kilęs ginčas dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų ieškovei teigiant, kad atsakovė, būdama sutartiniuose santykiuose su ieškovu, pateikė neteisingą informaciją apie įvykį, todėl jai draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas nesutinka nurodydamas, kad teismas sprendimą priėmė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Prieš pasisakant dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teismas išsprendžia atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą dėl naujai pateikto įrodymo priėmimo.

12Dėl žodinio bylos nagrinėjimo CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovė savo prašymą pagrindžia tik papildomų paaiškinimų pateikimo būtinybe. Pažymėtina, kad atsakovė atsikirtimus į apeliacinį skundą turėjo galimybę pateikti kartu su atsiliepimu, be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas procesinės teisės normų tinkamo taikymo aspektu, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka, todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

13Dėl naujų įrodymų pateikimo Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus vyresniojo teismo eksperto D. V. 2017 m. kovo 14 d. raštą, kurį prašo priimti į bylą. Prašydamas priimti naujai pateiktą įrodymą apeliantas nurodo, kad jis pagrindžia apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl atsakovės sveikatos būklės ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais, sprendžiant apie tai, ar atsakovė pateikė draudikui teisingą informaciją apie jos teigimu patirtą traumą draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateiktu įrodymu bei įvertinęs jo vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad prašomas pridėti prie bylos naujas dokumentas susijęs su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis bei apeliacinio skundo argumentais, be to, jo pateikimo būtinybė iškilo priėmus skundžiamą sprendimą, šį įrodymą priima (CPK 314 straipsnis, 306 straipsnio 3 dalis).

14Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas IF P&C Insurance AS ir atsakovė N. T. 2008 m. liepos 11 d. sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį serija NAA Nr. 00001415, pagal kurią atsakovė nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2009 m. liepos 20 d. buvo apdrausta nuo mirties (50 000 Lt sumai), neįgalumo (50 000 Lt sumai) ir traumų (20 000 Lt sumai). 2008 m. lapkričio 27 d. ieškovas gavo atsakovės pranešimą apie tai, kad atsakovė 2008 m. spalio 17 d. buityje griuvo aukštielninka ir sumušė pakaušį, namiškių teigimu buvusi be sąmonės apie 15 min., nuvežta į VšĮ „Kauno klinikos“, kur ją apžiūrėjo gydytojas A. B., paskyrė reabilitaciją ir tolimesnį gydymą. Ieškovas įvykį pripažino draudžiamuoju, atliko būtinus žalos administravimo veiksmus, pradėjo žalos bylos reguliavimo procedūrą; administruodama minėtą įvykį iš VšĮ „Kauno klinikos“ gavo medicininius dokumentus, išrašus iš reabilitacijos įstaigos Druskininkuose, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritorinio skyriaus. Ieškovas per tris kartus (2008 m. gruodžio 2 d., 2009 m. kovo 6 d., 2010 m. vasario 10 d.) į atsakovės nurodytą banko sąskaitą pervedė 27 000 Lt (šiuo metu - 7 819,74 Eur) dydžio draudimo išmoką dėl netekto darbingumo. 2012 m. spalio 30 d. ieškovas, vertindamas V. M. (V. M.), A. Š. ir N. T. draudimo įvykius pastebėjo, kad įvykių seka (traumos pobūdis, faktinės aplinkybės, traumą diagnozavęs gydytojas) sutampa, todėl ieškovui kilo įtarimų, kad traumos galėjo atsirasti ne draudikui nurodytomis aplinkybėmis, o tyčia, iš anksto susitarus, todėl kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą (VPK) prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas. V. M., A. Š. ir R. T. 2016 m. balandžio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-246/2016 pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (svetimo turto įgijimas apgaule), nuosprendis įsiteisėjęs. Atsakovės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo tęsiamas, ji nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir teisiama, kadangi ikiteisminio tyrimo metu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Atsakovė ikiteisminio tyrimo metu tik buvo apklausta specialiąja liudytoja. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties, kuri neatsiejama nuo Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 015 (su paskutiniais papildymais ir pakeitimais, įsigaliojusiais 2006 m. rugpjūčio 11 d.), nuostatos numatė, kad draudėjas (šiuo atveju – atsakovė) privalo suteikti draudikui teisingą informaciją, susijusią su draudimo sutartimi (Taisyklių 46.1. punktas). Ieškovas, manydamas, kad atsakovė neįvykdė nurodytos pareigos, pateikė neteisingą informaciją apie savo sveikatos būklę, t. y. kreipėsi dėl draudimo išmokos dėl įvykio, kurio iš tiesų nebuvo, ieškiniu prašė priteisti išmokėtas draudimo išmokas iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį nurodydamas, kad byloje nėra paneigta, kad atsakovė draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu patyrė galvos traumą, todėl teismo vertinimu ieškovas neįrodė ieškinio pagrįstumo. Pažymėtina, kad ieškinį ieškovas grindžia ikiteisminio tyrimo medžiaga, konkrečiai – jo metu gauta Deontologine išvada Nr. DG 67/14(03), kurioje nurodyta, jog 2008 m. spalio 18 d. – 2008 m. spalio 24 d. gydymo stacionare metu nustatyta galvos smegenų sumušimo diagnozė nepakankamai pagrįsta. Išvadoje nurodyta, kad griūnant ir atsitrenkiant pakaušiu (kaip nurodė atsakovė) galvos smegenų sumušimo zona daugiausia lokalizuojasi kaktinių ir smilkininių skilčių priekinėse arba (ir) apatinėse dalyse, daugiausia smegenų žievėje (prof. A. G. „Teisės medicina“, teismo medicinos traumatologija, Vilnius, 2000 m., 89 psl.). GKT stebėta „švelni hipodensinė zona“ smegenų kairės smilkininės skilties požievyje nebūdinga smegenų sumušimo židiniui griūnant ant pakaušio, nebuvo subarachnoidalinio kraujavimo požymių, kurį paprastai lydi smegenų sumušimas. GKT stacionare nekartota. Vėliau atliktose GKT pakitimų nurodytoje galvos smegenų srityje neužfiksuota. Tikra stebėtos „švelnios hipodensinės zonos“ galvos smegenyse priežastis nėra aiški, kadangi vėliau atliktose GKT šioje srityje pokyčių nerasta. Nepanašu, kad nustatyta „švelni hipodensinė zona“ buvo smegenų kontuzijos išraiška, nes nestebėta smegenų žievės kontuzijos, o vėlesnėse GKT šioje srityje nenustatyta jokių pakitimų. Tiksliau spręsti apie pakitimų galvos smegenų kairės kaktinės skilties požievio srityje priežastį būtų galima pateikus ekspertams N. T. atliktas GKT. 2008 m. spalio 20 d. likvoro tyrime – citozė labai nežymi, eritrocitai galėjo patekti dėl užterštumo. 2009 m. lapkričio 16 d. neurochirurgo gyd. A. B. nustatyta diagnozė: galvos smegenų trauminė liga (sveikimo periodas), potrauminis galvos smegenų arachnoiditas, hiperdensinis sindromas, stuburo kaklinės dalies osteochondrozė. Potrauminio galvos smegenų arachnoidito, hipertensinio sindromo diagnozė nepatvirtinta objektyviais duomenimis, todėl šia diagnoze vadovautis negalima. Deontologinėje išvadoje taip pat nurodyta, jog nuo 2009 m. lapkričio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. N. T. gydyta stacionare ne dėl galvos smegenų traumos pasekmių, bet dėl paūmėjusios lėtinės išeminės galvos smegenų ligos, kurią sąlygojo kaklo osteochondrozė, slankstelinių ir miego arterijų patologija. Nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 19 d. N. T. gydyta stacionare dėl išeminio galvos smegenų insulto, kas negali būti siejama su nurodoma 2008 m. spalio 17 d. trauma. To pasekoje daroma išvada, kad galvos smegenų sumušimo, potrauminio arachnoidito, likvoro hipertensinio sindromo diagnozė nepagrįsta, todėl nustatytas tiek 40 proc., tiek ir 50 proc. darbingumo lygis nepagrįstas, 55 procentų darbingumo lygis nustatytas dėl smegenų infarkto liekamųjų padarinių. Deontologinę išvadą papildomai pagrindžia eksperto D. V. paaiškinimai ir apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas raštas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas ekspertas D. V. paaiškino, kad atsakovei neatlikta kontrolinė GKT, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, kas būtų leidę nustatyti pirminio tyrimo metu stebėtos „temporaliai subkortikaliai švelnios hipodensinės zonos“ prigimtį. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visetą (ieškovo paaiškinimus, draudimo sutartį ir taisykles, žalos administravimo bylos duomenis, ieškovo kreipimąsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ikiteisminio tyrimo metu atliktą deontologinę išvadą, 2016 m. balandžio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-246/2016 nurodytas aplinkybes) darytina išvada, atsakovės sveikatos būklė, kuri atspindima po 2008 m. spalio 17 d. jos nurodymu įvykusio įvykio padarytos diagnozės yra labiau sietina su jos pačios pateiktais nusiskundimais, kurie įtakoti ne konkrečios traumos, tačiau lėtinės išeminės galvos smegenų ligos. Šią aplinkybę patvirtina medicininiai duomenys apie atsakovės iki tol turėtus sveikatos sutrikimus: kaklo osteochondrozę, slankstelinių ir miego arterijų patologiją, bei vėliau to pasekoje atsiradusius sutrikimus: išeminį galvos smegenų insultą. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su ieškiniu nepaneigė nurodytų duomenų jokiais kitais objektyviais įrodymais, o savo poziciją grindė tik paaiškinimais, liudytoju apklausto jos sutuoktinio R. T. parodymais, kuriais, nesant kitų nurodomas aplinkybes patvirtinančių duomenų, remtis nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė, pateikdama draudikui neteisingą informaciją apie savo sveikatos būklę ir nurodydama įvykį, kurio nebuvo, pažeidė draudimo sutarties ir taisyklių nuostatas (bendrosios dalies 11 punktas: draudiminiu įvykiu laikomas apdraustajam sutarties galiojimo metu įvykstantis nelaimingas atsitikimas, nurodytas draudimo sutartyje; 13 punkto 1 papunktis – nedraudiminiu įvykiu laikomas įvykis, kuris įvyko dėl lėtinių, degeneracinių ligų; 46.1 punktas: draudėjas privalo suteikti draudikui teisingą draudiko nustatytą informaciją, susijusią su draudimo sutartimi; 53 punktas: draudimo išmoka nemokama, jei įvykis yra nedraudiminis, taip pat pažeidus kitas taisyklių 49, 55 punktuose numatytas pareigas), todėl konstatuotina, kad draudimo išmoka už netektą darbingumą jai buvo išmokėta nepagrįstai. Nurodytų duomenų pagrindu atsakovei taikytina civilinė atsakomybė nustačius visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: atsakovė pažeidė sutartį, dėl to kilo žalingos pasekmės, tarp jos veiksmų ir pasekmių yra priežastinis ryšys (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Apibendrinant pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad priešingas išvadas padaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą teismo spendimą. Pasisakant dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2015 m. liepos 13 d., kai gavo prokuratūros raštą Nr. 3S-52980 su kaltinamuoju aktu bei deontologinėmis specialistų išvadomis, kadangi tik iš šių dokumentų jis turėjo pagrindą suvokti, kad N. T. kaltinimai nepareikšti ir jis turi savo teises ginti civiline tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2016 m. liepos 7 d., akivaizdu, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir atsižvelgiant į galutinį rezultatą byloje – ieškinį tenkinti visiškai, iš atsakovės priteistinos ieškovo visos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurios sudaro 176 Eur žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį, 726 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, 176 Eur žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą ir 605 Eur apeliacinio skundo surašymo išlaidos. Teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, specifinių žinių reikalingumą, bei į Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nurodytus dydžius, prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos visa apimtimi (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Rekomendacijų 2, 8.2., 8.9., 8.16., 8.19. punktai).

15Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

16Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo If P&C Insurance AS Lietuvos Respublikoje veikiančio per IF P&C Insurance AS filialą, ieškinį tenkinti.

17Priteisti ieškovui P&C Insurance AS Lietuvos Respublikoje veikiančiam per IF P&C Insurance AS filialą (j. a. k. 302279548) iš atsakovės N. T. (a. k. ( - ) 7 819,74 Eur nepagrįstai išmokėtų draudimo išmokų, 5 proc. metines palūkanas skaičiuojamas nuo priteistos sumos (7 819,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 683 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

18Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai