Byla A-146-590-14
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5, 14–18), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus (toliau – ir NŽT Marijampolės skyrius, atsakovas) 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos A. G. nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha žemės vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais.

5Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT 2013m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 20S-(14.20.47.)-5 (toliau – ir Sprendimas Nr. 20S-(14.20.47.)-5) pareiškėjo mirusios motinos A. G. vardu atkūrė nuosavybės teises į 0,2980 ha žemės, atlyginant už šią žemę pinigais. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas nurodė, kad NŽT Marijampolės skyrius nepagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

6Iki pareiškėjo motinos A. G. mirties (( - )) nuosavybės teisės į žemę pagal jos 1991 metais pateiktą prašymą nebuvo atkurtos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės (iki 2002 m. balandžio 19 d.- valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą), gali ne tik tas asmuo, kuris buvo išreiškęs tokią valią, bet ir tas asmuo, kuriam teisė į nuosavybės teisių atkūrimą perduota paveldėjimo ar kitu įstatymo numatytu teisių perdavimo būdu. Pretendentei (pareiškėjo motinai) mirus, valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo arba kompensacijos už valstybės išperkamą žemę būdo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto laiko (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškė pareiškėjas ir jo brolis G. J. Č. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymuose jie nurodė kompensavimo būdą – ekvivalentine natūra, vienkartinėmis išmokomis. Be to, G. J. Č. savo 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašyme nurodė kompensuoti už trūkstamą plotą pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais. Pareiškėjo 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašyme nurodytas kompensavimo būdas – ekvivalentine natūra (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėm neatlygintinai) yra tapatus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytam būdui (perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė; perdavimas lygiaverčio turėtajam žemės sklypo prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos)).

7Pareiškėjas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei mirusiosios A. G. įpėdiniai iki 2003 m. balandžio 1 d. nebūtų pareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, byloje yra duomenys apie tai, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2007 m. gegužės 30 d. rašte Nr. SR-6-941 pats parinko bei pasiūlė nuosavybės teisų A. G. atkūrimo į likusią žemę (0,2980 ha) būdus: vertybiniais popieriais arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą. Pareiškėjas ir jo brolis į šį pasiūlymą atsakė 2007 m. birželio12 d. prašymu ir pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės sklypo. Pareiškėjo broliui G. J. Č. ( - ) mirus, pareiškėjas yra vienintelis A. G. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perėmėjas, kuris iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą pasiūlymu, 2007 m. birželio12 d. pasirinkęs kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą - perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės sklypo.

8Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą

9Atsiliepime į skundą (b. l. 45–51) paaiškino, jog pareiškėjo motina A. G. 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,5 ha žemės sklypą P. K. g. Marijampolės mieste grąžinant žemę ekvivalentine natūra ir suteikiant sklypą gyvenamojo namo statybai. Prie prašymo pridėjo nuosavybės teises ir pilietybę patvirtinančius dokumentus. Po A. G. mirties jos sūnus A. Č. 1993 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, o už trūkstamą žemės plotą kompensuoti vienkartine išmoka. Pareiškėjo brolis G. J. Č. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašyme prašė atkurti nuosavybės teises į dalį žemės sklypo turėtoje vietoje, nesant tokios galimybės suteikti neatlygintinai žemės sklypą kitame rajone, o už likusią dalį kompensuoti pagal Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Prie šių prašymų nebuvo pateiktas paveldėjimo teisės liudijimas. 1995 m. vasario 9 d. pareiškėjas ir jo brolis Marijampolės miesto valdybai pateikė prašymą, kuriame prašė už jų motinai priklausiusį žemės sklypą suteikti jiems siūlomą žemės sklypą ( - ). Šiame prašyme konkretizavo, kad 1993 m.rugpjūčio mėn. prašymuose pageidavo atkuriant jų motinai nuosavybės teises į žemę suteikti nuosavybėn neatlygintinai abiem po žemės sklypą, o turėto ir suteiktų sklypų plotų skirtumą kompensuoti vienkartinėmis išmokomis. Marijampolės miesto valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 278 A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę suteikiant ekvivalentine natūra 2020 kv.m. žemės sklypą ( - ). Paveldėtojų susitarimu šis žemės sklypas buvo įteisintas A. Č. vardu.

10Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas ir kad pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pareikšta iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.). Pažymėjo, kad priimant ginčijamą 2013m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į 0,2980 ha žemės pagrįstai buvo vadovautasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktu ir iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktais prašymais, t.y. A. G. 1991 m. prašymu ir A. bei G. J. Č. 1995 m. vasario 9 d. prašymais, kuriuose nebuvo išreikšta valia kaip pageidaujama atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,2980 ha.

11Atsakovas nurodė, kad Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2005 m. gruodžio 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 14 d. (pakartotinai) išsiuntė A. bei G. J. Č. kvietimus atvykti dėl nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymo. G. J. Č. 2007 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą paaiškinti, kodėl nekompensuojama už žemę natūra ar kitu būdu. Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2007 m. gegužės 30 d. raštu Nr.SR-6-941 informavo, kad už likusį 0,2980 ha žemės plotą kompensavimo būdas neparinktas, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra paveldėjimo teisės liudijimo, kuris yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę patvirtinantis dokumentas, ir paveldėtojų tarpusavio susitarimo. Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 17 d. raštais Nr.20SD-225 ir Nr.20SD-226 informavo A. ir G. J. Č. apie Atkūrimo įstatymo 10,16,21 straipsnių pakeitimus pagal kuriuos piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. G. J. Č. siųstas laiškas buvo grąžintas NŽT Marijampolės skyriui, o A. Č. nepateikė prašymo dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę. Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr.20SD-(14.20.104)-266 pakvietė A. ir G. J. Č. 2013 m. vasario 27 d.11 val. atvykti į nuosavybės teisių atkūrimo A. G. svarstymą. Sprendimas Nr.20S-(14.20.47.)-5 dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas paveldėtojams nedalyvaujant (neatvykus). Minėtas sprendimas 2013 m. gegužės 2 d. buvo įteiktas atvykusiam A. Č., kuris atsiimdamas sprendimą pateikė Vilniaus m. 41-ojo notarų biuro 2007 m. birželio 7 d. raštą Nr.6-3-94 dėl A. G. įpėdinių.

12Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad A. ir G. J. Č. 2007 m. birželio 12 d. prašymu pasirinko kompensavimo būdą - perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio žemė sklypo. Pažymėjo, kad tokio prašymo nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje nėra ir nepateikta duomenų, kad toks prašymas buvo išsiųstas. Net ir tuo atveju, jei toks prašymas būtų pateiktas, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas pareiškėjas galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., o ne iki 2007 m. birželio 12 d.

13II.

14Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 76–81) pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 ir įpareigojo atsakovą A. G. nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha žemės vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais.

15Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į savo iki nacionalizacijos valdytą 0,5 ha žemės sklypą 1991 m. pateikė pareiškėjo motina A. G., kuri prašė už negrąžinamą natūra žemę skirti sklypą gyvenamojo namo statybai (b. l. 31). A. G. ( - ) mirė (b. l. 29). Marijampolės miesto valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 278 A. G. vardu ekvivalentine natūra buvo suteiktas 2 020 kv. m žemės sklypas ( - ) gatvėje (b. l. 36–37), o dėl žemės, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nepasisakyta. Mirusios pretendentės sūnus G. J. Č. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašyme atsakovui (b. l. 14) prašė nuosavybės teises į motinos žemę atkurti lygiaverčiu žemės sklypu. Pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašyme taip pat prašė atkurti nuosavybės teises į motinos žemę ekvivalentine natūra, o už trūkstamą žemę kompensuoti vienkartinėmis išmokomis (b. l. 13). Pareiškėjas ir jo brolis 1995 m. vasario 9 d. prašyme atsakovui (b. l. 19–20) nurodė, kad jie pageidauja gauti žemės sklypą kitoje vietoje, taip pat pageidauja, kad už žemės plotų skirtumą būtų kompensuota valstybės vienkartinėmis išmokomis. Atsakovas 2007 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SR-6-941 (b. l. 38–39) pasiūlė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo į likusį žemės plotą būdus: vertybinius popierius arba lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje. Atsakovas 2013 m. kovo 5 d. priėmė ginčijamą sprendimą (b. l. 22), kuriuo už 0,2980 ha žemės, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės, nusprendė išmokėti 10 728 Lt piniginę kompensaciją.

16Nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios Atstatymo įstatymą. Remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2003 m. sausio 31 d. Nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte detalizuojant šią Atkūrimo įstatymo nuostatą nurodyta, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d.pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

17Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13,20 straipsniai), kurioje išaiškinta, kad pakeisti valią dėl būdo turi teisę ne tik pretendentas asmeniškai, bet ir jo įpėdiniai (LVAT 2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-907/2003 ir kt.), pažymėjo, kad pareiškėjas ir jo brolis (( - ) mirė) po savo motinos mirties (( - )) paveldėjo jos turėtą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (b. l. 7–8). Todėl jie (paveldėtojai) pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina pirminiame prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos suteikiant žemės sklypą individualiai statybai, o po jos mirties įpėdiniai (pareiškėjas ir jo brolis) iki 2003 m. balandžio 1 d. papildė valią dėl atkūrimo būdo (1995 m. vasario 9 d. prašymas, b. l. 57-58) – pageidavo gauti nuosavybėn žemės sklypą kitoje vietoje, nes žemė valstybės išperkama, taip pat pageidavo, kad už plotų skirtumą būtų kompensuota vienkartinėmis išmokomis. Teismas pažymėjo, kad vėlesni pareiškėjo ir jo brolio bei atsakovo raštai dėl kompensavimo už valstybės išperkamą turtą esminės teisinės reikšmės šiam ginčui neturi, nes visi prašymai patikti po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pabaigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Atkūrimo įstatyme yra specialiai aptarti atvejai, kai jame nustatyti terminai gali būti atnaujinami (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d.). Ši įstatymo norma negali būti aiškinama plečiamai (LVAT 2001 m. gegužės 15 d. nutartis administracinė byloje Nr. A6-452/2001, 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-733/2007, 2007 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS18-595/2007 ir kt.). Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo (ir jo mirusio brolio) iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino išreikšta valia buvo aiški – atkurti nuosavybės teises suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje, o už likusį plotą gauti vienkartines valstybės išmokas (ABTĮ 57 str.). Nuo 1997 m. liepos 9 d., netekus galios Atstatymo įstatymui ir įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 16 straipsnyje vienkartinės išmokos už valstybės išperkamą žemę, kaip kompensacijos būdas, įstatymų leidėjo jau nebuvo numatytos. Atsakovas iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę proceso pareiškėjo motinai neužbaigė (nuosavybės teisės buvo atkurtos į 2020 kv.m., o į 2980 kv.m. liko neatkurtos).

18Iš pateiktų į bylą duomenų teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė, kad į likusį žemės plotą nuosavybės teisės negali būti atkurtos prašyme nurodytais būdais bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m.vasario 1 d.) ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2003 m.sausio 31 d. Vyriausybės nutarimo Nr.142 redakcija) 3 punktą, teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo pareikšti arba pakeisti valią tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl atsakovo argumentus, kad pareiškėjo motina ir pats pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusią neatkurtą nuosavybės (žemės) dalį, teismas pripažino nepagrįstais. Pareiškėjo motina 1991 m. prašyme nurodė, kad nuosavybės teises pageidauja atkurti ekvivalentine natūra (gauti sklypą statybai) , o pareiškėjas ir jo brolis 1995 m. vasario 9 d. prašyme aiškiai nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (suteikti žemės sklypą), o už likusį žemės plotą pageidauja gauti valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius). Taigi 1995 m. vasario 9 d. prašyme buvo nurodyti du nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir todėl pagal administracinės bylos faktines bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjas negali būti laikomas nepareiškusiu savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos. Įstatymų leidėjui panaikinus vieną iš šių būdų, atsakovas turėjo pareigą vadovautis likusiu nurodytu būdu (ABTĮ 57 str.). Nors 2007 m. gegužės 30 d. rašte Nr. SR-941 (b. l. 38–39) atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog kompensavimo būdas už likusią neatkurtą nuosavybę nepasirinktas, tačiau pareiškėjui nurodė, kad nuosavybės teisės į likusį žemės plotą, į kurį neatkurtos nuosavybės teisės, gali būti atkurtos ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. 2012 m. vasario 17 d. raštuose Nr. 20SD-225, Nr. SD-226 (b. l. 65, 66) atsakovas siūlė pareiškėjui pasirinktą valią dėl atkūrimo būdo tik pakeisti.

19Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad nelikus kompensavimo būdo vienkartinėmis valstybės išmokomis, priimant ginčijamą sprendimą (b. l. 22) nuosavybės teisės pareiškėjui turėjo būti atkurtos remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu (sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija – perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam (šiuo atveju aktuali žemės ploto, į kurį neatkurtos nuosavybės tesiės, vertė) žemės sklypą Marijampolės mieste arba kitose vietovėse), nes atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių paminėtu būdu, o teisės aktai draudimo atkurti tokiu būdu nenumato. Atsakovas, nelikus kompensavimo vienkartinėmis išmokomis, turėjo galimybę ir privalėjo vadovautis pareiškėjo 1995 m. vasario 9 d. prašyme nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kuris įstatymų leidėjo nebuvo panaikintas. Prieidamas prie šių išvadų teismas vertino ir tai, kad nuosavybės teisės iki ginčijamo sprendimo priėmimo dar buvo neatkurtos į didesnę nei ½ dalį žemės ploto (ši aplinkybė taikytina ir žemės ploto, į kurį neatkurtos nuosavybės teisės, vertei). Teismas pabrėžė, kad atsakovas nepagrįstai, ignoruodamas pareiškėjo 1995 m. vasario 9 d. prašyme išreikštą valią ir iki nustatyto termino nepasiūlęs kito kompensavimo būdo, savo iniciatyva parinko kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – kompensavimą pinigais, nors pretendentai nepageidavo atkurti nuosavybės teises tokiu būdu. Priimdamas Sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 atsakovas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 ir 4 dalimis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.). Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2-4 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas (nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos) nepanaikina Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytų kompensavimo būdo ir tvarkos, tačiau suteikia papildomą teisę pretendentui pakeisti valią dėl atkūrimo būdo (pasirinkti pinigais, jeigu buvo pasirinktas kitoks kompensavimo būdas). Konstatavo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies reikalavimus (ABTĮ 57 str., 89 str.1 d.1 p.).

20Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, pažymėdamas, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 107, 112 ir 113 punktai numato, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo paprastai priimamas dalyvaujant pretendentui. Sprendimas pretendentui nedalyvaujant gali būti priimtas, jeigu jam tinkamai pranešta apie posėdį, kuriame bus priimamas sprendimas. 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr. 20SD-(14.20.104)-266 (b. l. 67) pareiškėjui buvo pranešta, kad 2013 m. vasario 27 d. 11 val. vyks posėdis, tačiau pareiškėjas prašė svarstymą atidėti dėl ligos. Į šį pareiškėjo prašymą nebuvo atsižvelgta. Posėdis įvyko anksčiau – 2013 m. vasario 27 d. 9 val. 30 min. ir jame buvo priimtas sprendimas parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – kompensaciją pinigais (b. l. 23–24). Posėdžio metu turėjo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ginčijamas sprendimas, kuris realiai pareiškėjui sukėlė teises ir pareigas, buvo priimtas vėliau – 2013 m. kovo 5 d. ir apie šią konkrečią sprendimo priėmimo datą pareiškėjas nebuvo informuotas. Iš to seka, kad realiai nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė betarpiškai dalyvauti posėdyje priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jo motinai. Tai taip pat sudaro pakankamą savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą (ABTĮ 57 str., 89 str.1 d.3 p.).

21Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos A. G. nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha žemės vykdyti vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais teismas pažymėjo, kad šioje įstatymo normoje nustatyta, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų ( nepaisant turėtos žemės vietos).Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas miestuose ir kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus. Analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 punkte. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

22Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 1 dalies, 35 punkto ir 39 punkto nuostatas, 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 278 suteikto žemės sklypo plotą bei likusio neatkurto žemės ploto dalies vertę, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas turi teisę pretenduoti į naują žemės sklypą, kurio plotas tiesiogiai priklausys nuo žemės ploto, į kurį dar neatkurtos nuosavybės teisės (0,2980 ha) vertės (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo A. G. nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha žemės vykdyti vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais.

23Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas pripažino pertekliniais, neturinčiais reikšmės ginčo išsprendimui ir dėl jų nepasisakė.

24III.

25Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyrius (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde (b. l. 85–94) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

26Apeliacinis skundas grindžiamas šiais nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentais:

271. Priimant ginčijamą 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 NŽT nebuvo žinomi A. G. įpėdiniai, todėl teismo argumentai, kad po A. G. mirties įpėdiniai (pareiškėjas ir jo brolis) iki 2003 m. balandžio 1 d. (1995 m. vasario 9 d. prašymas) papildė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra nepagrįsti. Vilniaus 41-ojo notarų biuro 2007 m. birželio 7 d. raštas Nr. 6-3-94 dėl A. G. įpėdinių, kuriame nurodyta, kad įpėdiniai yra G. J. Č. ir A. Č., NŽT buvo pateiktas tik 2013 m. gegužės 2 d., t.y. atsiimant ginčo sprendimą. Šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti Marijampolės žemėtvarkos skyrius susirašinėjimo su pareiškėju ir jo broliu įrodymai: 2006 m. rugsėjo 14 d. kvietimuose atvykti pareiškėjui ir jo broliui buvo nurodyta turėti su savimi paveldėjimo teisės liudijimą; 2007 m. gegužės 30 d. raštu Nr.SR-6-941 pareiškėjas informuotas, kad už likusį 0,2980 ha žemės plotą kompensavimo būdas neparinktas, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra paveldėjimo teisės liudijimo, kuris yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę patvirtinantis dokumentas, ir paveldėtojų tarpusavio susitarimo; 2013 m. vasario 5 d. kvietimas Nr.20SD-(14.20.104)-266 pareiškėjui ir jo broliui atvykti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir turėti paveldėjimo teisės liudijimą; 2013 m. kovo 18 d. kvietimas Nr.20SD-(14.20.104)-720 pareiškėjui atsiimti ginčo sprendimą ir turėti su savimi notaro patvirtintą dokumentą, kuriame būtų nurodyti A. G. įpėdiniai.

282. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės (iki 2002 m. balandžio 19 d. – valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą), gali ne tik tas asmuo, kuris buvo išreiškęs tokią valią, bet ir tas asmuo, kuriam teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo vėliau perduota paveldėjimo ar kitu įstatymo numatytu teisių perdavimo būdu. Norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareigos ieškoti mirusio asmens, kuris laiku buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, turtinių teisių perėmėjų.

293. Pareiškėjo 1993 m. rugpjūčio 24 d., 1995 m. vasario 9 d. prašymais buvo siekiama, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos ne A. G. vardu, bet A. Č. ir G. J. Č. vardu. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. 1991 m. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Atstatymo įstatymo bei jį pakeitusio Atkūrimo įstatymo nuostatomis piliečiams, kurie laiku padavė prašymus, o po to mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės buvo atkurtos A. G. vardu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir nepagrįstai, t.y. pažeisdamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pareiškėjas 1995 m. vasario 9 d. prašymu papildė A. G. prašymą.

304. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, neturėdama duomenų apie teisėtus A. G. turto paveldėtojus, neturėjo pagrindo ir galimybių vadovaujantis teismo nurodyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti A. G. įpėdinius apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

315. A. G. 1991 m. prašyme prašė atstatyti nuosavybės teises grąžinant žemę ekvivalentine natūra (sklypą gyvenamojo namo statybai). Marijampolės miesto valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr.278 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2020 kv.m. žemės sklypą Marijampolėje. Taigi A. G. prašymas buvo patenkintas, tačiau liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,2980 ha. Atsižvelgiant į tai, kad iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai nebuvo pateiktas prašymas dėl būdo, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises į likusią žemę, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3, 25.4 bei 107 punktų nuostatomis ir iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktais prašymais, pagrįstai nusprendė atkurti A. G. nuosavybės teises į 0,2980 ha žemės kompensuojant pinigais.

326. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo (pripažino pertekliniais) ir neatsižvelgė į NŽT argumentus, susijusius su aplinkybėmis, kad pareiškėjas 1995 m. vasario 9 d. prašyme prašė atkurti nuosavybės teises į žemę jam, o ne jo mirusiai motinai A. G., ir iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs dokumentų, patvirtinančių, kad yra A. G. turtinių teisių paveldėtojas.

337. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nustatytos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, nebuvo pažeistos. NŽT pareiškėjui 2013 m. vasario 5 d. kvietimu (b. l. 67) pranešė apie įvyksiantį svarstymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo prieš 22 dienas, t.y. nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 112 punkte nustatyto termino. Pareiškėjas elektroniniu laišku informavo šio kvietimo rengėją, kad dėl ligos negalės atvykti į svarstymą ir prašė jį atidėti, tačiau vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 35 punktu, prašymai, pateikti elektroniniu būdu nesilaikant Taisyklių 25.4 punkte nustatyto reikalavimo, nenagrinėjami, jeigu institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo nenusprendžia kitaip. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 107 punktas nustato, kad piliečiui neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jam nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad posėdis įvyko anksčiau (2013 m. vasario 27 d. 9 val. 30 min.). 2013 m. kovo 4 d. protokole Nr. PRT-(14.20.6.)-8 nurodytas tik posėdžio pradžios laikas, o kiekvienas darbotvarkės klausimas buvo svarstomas piliečiams kvietime atvykti į posėdį nurodytu laiku, nes vieno posėdžio metu buvo sprendžiami klausimai dėl 9 piliečių nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, esą realiai nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė betarpiškai dalyvauti 2013 m. vasario 27 d. bei 2013 m. kovo 5 d. priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jo motinai, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 119 punktu, pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 20SD-(14.20.104.)-720 buvo informuotas apie 2013 m. vasario 27 d. posėdyje įvykusio svarstymo rezultatus ir apie priimtą ginčo sprendimą.

34Pareiškėjas A. Č. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 102–108), kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus atitinkantį pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

35Pareiškėjas remiasi argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo šiuos argumentus:

361. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Kartu su šiomis teisėmis įpėdiniai įgyja ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Tai, kad pareiškėjas ir jo brolis yra A. G. teisių perėmėjai, galintys išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, žinojo nuo 1993 metų, nes pareiškėjas ir jo brolis kartu su 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymais pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (gimimo liudijimus ir kt.), kurie patvirtino, kad jie yra pirmosios eilės įpėdiniai. Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro raštas nepaneigė įpėdinystės, o tik ją patvirtino. Apelianto argumentas, kad 1993 ir 1995 metais įpėdiniai prašė atkurti nuosavybės teises jų vardu, nesudaro pagrindo išvadoms, jog po pareiškėjo motinos mirties paduotuose prašymuose nebuvo pareikšta valia dėl atlyginimo būdo. Mirusios pretendentės A. G. įpėdiniai (pareiškėjas ir jo brolis) patys aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o nuosavybės teises atkurti įgaliotos institucijos su jais susirašinėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, kvietė į sprendimo priėmimą ir kt.

372. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Ekvivalentinė natūra, dėl kurios pareiškėjas yra pareiškęs valią iki įstatymu nustatyto termino, yra kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdas, kuris tapatus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytam būdui.

383. Notarinis paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas konkrečiam nekilnojamajam turtui ir bankuose esančioms piniginėms lėšoms. A. G. mirties metu jokio turto, kuriam išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas, neturėjo.

394. Apelianto 2012 m. vasario 17 d. raštas Nr. 20SD-226 ir 2012 m. vasario 5 d. Nr. 20SD-(14.20.104.)-266, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas ir jo brolis gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, patvirtina, jog pareiškėjo ir brolio valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę buvo išreikšta tinkamai. Pageidavimo atlyginti pinigais pareiškėjas ir jo brolis apeliantui nebuvo pateikę, taigi apeliantas neturėjo pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į 0,2980 ha žemės atlyginant už ją pinigais.

40IV.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42Pareiškėjas iškėlė ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5, kuriuo A. G. (mirusiosios vardu) atkurtos nuosavybės teisės į jos iki nacionalizacijos valdyto nuosavybės teisėmis žemės sklypo Marijampolės mieste dalį – 0,2980 ha atlyginant už šią žemę pinigais. Pareiškėjas A. Č. (A. G. sūnus) kreipėsi į teismą, nesutikdamas su Sprendime Nr.20S-(14.20.47)-5 nurodytu atlyginimo už žemę būdu ir teigdamas, kad šis atlyginimo būdas neatitinka pretendentės įpėdinių (pareiškėjo ir jo brolio G. J. Č., mirusio ( - )) pareikštos iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) valios.

43Byloje nustatyta, kad pareiškėjo motina A. G. prašymą atkurti nuosavybės teises į jai iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę (iš viso 0,5 ha) ( - ) g., Marijampolės mieste, padavė 1991 metais, t.y. galiojant Atstatymo įstatymui ir nepraleidusi šiuo įstatymu nustatyto termino. Prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr.I-1454 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Šio įstatymo 5 straipsnis, reglamentavęs teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, nustatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose atstatoma šia tvarka: 1) tais atvejais, kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose – suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai; 2) tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas buvo priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių teritorijoms – suteikiant neatlygintinai Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė; 3) tais atvejais, kai šio straipsnio 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atstatoma į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje,Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, neįskaitant pastatų užimamos žemės. Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, valstybė, esant šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokos arba išdavimą akcijų; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo.

44A. G. 1991 metų prašyme yra aiškiai išreikšta pretendentės valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į visą Marijampolės mieste turėtą žemę – ekvivalentine natūra suteikiant neatlygintinai sklypą individualiai statybai.

45Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Byloje nustatyta, kad iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, pretendentės prašymas buvo išspręstas iš dalies - Marijampolės miesto valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr.278 (toliau – ir 1995 m. Potvarkis Nr.278) A. G. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant ekvivalentine natūra 2020 kv.m. žemės sklypą ( - ). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, pretendentės 1991 m. prašymo dalis, dėl kurios nebuvo priimtas sprendimas pagal Atstatymo įstatymą, turėjo būti išspręsta vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Atsakovas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 20S-(14.20.47.)-5 atkūrė A. G. (mirusiosios vardu) nuosavybės teises į nacionalizuotos žemės dalį (0,2980 ha), į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos pagal Atstatymo įstatymą. Ginče esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas šį administracinį aktą, tinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – pinigais.

46Vienas iš argumentų, kuriuo atsakovas grindžia apeliacinį skundą - pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog mirus A. G., nuosavybės teises atkuriančiai institucijai iki Sprendimo Nr. 20S-(14.20.47.)-5 priėmimo nebuvo pateikti dokumentai apie A. G. įpėdinius, t.y. paveldėjimo teisės liudijimas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę, netinkamai vertino mirusios pretendentės sūnų A. ir G. J. Č. 1993 m. rugpjūčio 24 d. ir 1995 m. vasario 9 d. prašymus ir sprendime nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos pagal 1995 m. vasario 9 d. prašyme, t.y. pagal paskutiniame prašyme pareikšta valią. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad pretendentės sūnūs prašė atkirti nuosavybės teises jų vardu. Teisėjų kolgija pažymi, kad sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

47Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.), atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (žr., pavyzdžiui, EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain), ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pateikė aiškius ir išsamius motyvus dėl teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų vertinimo, kuriais remdamasis išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimus ir jais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų normomis. Nors Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo motyvuotoje dalyje atskirai nepasisakė A. G. palikimo priėmimo ir tai patvirtinančių dokumentų pateikimo nuosavybės teises į žemę atkuriančiai institucijai aspektu, tačiau teismas, įvertinęs įrodymus ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo normomis, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas ir jo brolis (( - )) po savo motinos mirties (( - )) paveldėjo jos turėtą teisę nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jie (paveldėtojai) galėjo pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir tai padarė iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.).

48Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentų, kad mirusiuo pretendento įpėdiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl valios pakeitimo naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir pretendentas, yra aiški pirmosios instancijos teismo pozicija, kad mirus pretendentei A. G., nuosavybės teisės į žemę turėjo būti atkurtos mirusiosios vardu, atsižvelgiant į jos įpėdinių paskutiniame prašyme, pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštą valią dėl atkūrimo būdo. Ši pirmosios instancijos pozicija atitinka įstatymų nuostatas. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Atstatymo įstatymo 2 straipsnio (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr.I-906 redakcija) 3 dalis nustatė, kad mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai. Atstatymo įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pagal kurią, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1,2,3,4 punktuose nurodytas pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas turto savininkas), kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pabrėžtina, kad minėtos įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais.

49Paveldėjimo klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas, savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo ypatumų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste (žr. LAT nutartis civilinėse bylose Nr.3K-3-141/2014; Nr.3K-3-273/2014; Nr.3K-3-343/2013;3K-3-251/2012; Nr.3K-3-586/2007;Nr.3K-3-420/2007; Nr.3K-3-241/2007 ir kt.). Minėtose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjo, kad paveldėjimo santykių atsiradimo pagrindas yra palikėjo mirtis. Palikimas yra universalus teisių ir pareigų ir pareigų perėjimas įpėdiniams, tai reiškia, jog įpėdiniams pereina visos palikėjo turėtos teisės ir pareigos, tarp jų ir teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str.2 d.). Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes, t.y. perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai palikimo atsiradimo metu palikėjui dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (palikimo atsiradimo metu nėra palikėjo nuosavybės teisės į žemę, tačiau egzistuoja jo teisė atkurti nuosavybės teises, kuri yra paveldima), įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., pareiškimų atitinkamoms tarnyboms padavimas; kreipimąsis dėl teisių įforminimo; teikimas dokumentų, reikalingų joms įforminti, užvesti ar dalyvauti bylose, kuriose būtų priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui ir pan.) teismo gali būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas. Aukščiausiasis Teismas minėtose nutartyse, be kita ko, yra pažymėjęs, kad įstatyme nenustatyta palikimo priėmimo būdų išimčių, kai paveldima ši teisė, todėl taip pat gali būti priimama pradedant faktiškai ją valdyti. Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs (žr. LAT nutartis civilinėse bylose Nr.3K-3-343/2013;3K-7-468/2009), kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme (1964 m. CK ir 2000 m.CK) nenustatyta termino, per kurį galima kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

50Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, be kita ko atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl paveldėjimo teisinių santykių ir palikimo priėmimo ypatumų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas ir jo brolis po jų motinos mirties paveldėjo jai priklausančią teisę atkurti nuosavybės teises į žemę ir jų pateikti 1993 ir 1995 metų prašymai laikytini koreguojančiais palikėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pagal tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo nuostatas. Į bylą pateikti įrodymai yra pakankami išvadoms, kad pareiškėjas ir jo brolis (iki mirties), t.y. paveldėtojai, po jų motinos mirties (( - )) faktiškai perėmė paveldėtą palikėjos teisę atkurti nuosavybės teises ir neatidėliodami ėmėsi veiksmų, kurie patvirtina, kad jie siekia savo motinai priklausančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Tai patvirtina jų 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymai ir jų priedai bei 1995 m. lapkričio 9 d. prašymas, taip pat vėlesnis susirašinėjimas su Atkūrimo įstatymu įgaliotomis nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijomis, siekiant nuosavybės teisės atkūrimo į 1995 m. Potvarkiu Nr.278 neatkurtą nuosavybę (0,2980 ha žemės). Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas ir jo brolis kartu su 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymais institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė dokumentus, reikšmingus A. G. nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, tarp jų pretendentės abiejų santuokų, jos mirties liudijimo ir savo gimimo liudijimų kopijas, t.y. dokumentus, kad jie yra mirusios pretendentės atkurti nuosavybės teises pirmosios eilės įpėdiniai (paveldėtojai), Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi institucijos, įgaliotos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, duomenis apie mirusios nekilnojamojo turto savininkės A. G., kuri prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę padavė įstatymo nustatytu laiku, įpėdinius, kurie Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme atitinka sąlygą perimti paveldėtas nuosavybės teises (būti Lietuvos Respublikos piliečiais), turėjo nuo 1993 metų. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad iki 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo nebuvo žinomi A. G. įpėdiniai. Šiuos apelianto argumentus paneigia ir byloje esantys įrodymai patvirtinantys, jog institucijos, įgaliotos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėją ir jo brolį pagal minėtus 1993 metais pateiktus dokumentus pripažino mirusios pretendentės įpėdiniais. Byloje yra duomenys apie tai, kad iki pretendentės mirties jos 1991 m. prašymas buvo išspręstas iš dalies ir Marijampolės miesto valdybos 1992 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr.356 (toliau – ir 1992 m. Potvarkis Nr.356) A. G. buvo suteiktas neatlygintinai 0,15 ha žemės sklypas Nr.262 Marijampolėje (duomenys neskelbtini). Šis administracinis aktas Marijampolės miesto valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr.278 buvo pripažintas netekusiu galios suteikiant A. G. (mirusiosios vardu) ekvivalentine natūra 2020 kv.m. žemės sklypą ( - ). Potvarkyje Nr.278 nurodyta, kad Potvarkis Nr.356 buvo pripažintas netekusiu galios A. G. turto paveldėtojų prašymu ir jų tarpusavio susitarimu suteiktas 2020 kv.m. žemės sklypas įteisintas A. Č., t.y. vieno iš palikėjos įpėdinių (pareiškėjo) vardu. Byloje nustatyta, kad 1995 m. Potvarkis Nr.278 buvo priimtas atsižvelgiant į 1993 m. rugpjūčio 24 d. Marijampolės miesto valdyboje gautą minėtų A. G. įpėdinių 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymą – susitarimą. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdęs Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2005-2007 m. (nuo 2012 m. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius) susirašinėjo su pareiškėju ir jo broliu kaip su A. G. įpėdiniais. Byloje esanti Vilniaus m.41-ojo notarų biuro 2007 m. birželio 7 d. pažyma Nr.6-3-94 apie šiame biure esančią A. G. įpėdinių jos sūnų A. Č. ir G. J. Č. inicijuotą paveldėjimo bylą taip pat patvirtina, kad minėti asmenys perėmė paveldėtą palikėjos teisę atkurti nuosavybės teises, kad jos nėra atsisakę. Pagal pirmiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl palikimo priėmimo ypatumų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste, susijusių su teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paveldėjimu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo pareiškėjo padėtį (A. G. įpėdinis) byloje vertinti kitaip nei ją vertino pirmosios instancijos teismas.

51Skundžiamo NŽT 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr.XI-1650 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) nustatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimas ir prašymas atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais yra numatytas kaip piliečio teisė, o ne pareiga. Byloje nustatyta, kad A. G. įpėdinis A. Č. šia teise nepasinaudojo, nors NŽT Marijampolės skyrius 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr.20SD-225 jam pasiūlė. Antrasis A. G. įpėdinis G. J. Č. analogiško pasiūlymo pateikimo metu (2012 m. vasario 17 d. raštas Nr.20SD-226) buvo miręs (( - )).

52Skundžiamo NŽT 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr.XI-2404 redakcija) nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Šios įstatymo normos taikymas yra galimas nustačius vieną iš šioje įstatymo normoje nustatytų sąlygų. Iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr.IX-1139 redakcija) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

53Teisėjų kolegija pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad A. G. teisės atkurti nuosavybės teises įpėdinių paskutinis prašymas, t.y. 1995 m. vasario 9 d. prašymas, atsakovui turėjo būti pagrindas spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą į tą pretendentės nuosavybės dalį (0,2980 ha žemės), į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos pagal Atstatymo įstatymą. Byloje nustatyta, kad pretendentė savo 1991 m. prašyme buvo aiškiai išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (ekvivalentine natūra) dėl viso iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo (0,5 ha) ir šios savo valios iki savo mirties (( - )) nepakeitė. Minėta, kad įpėdiniams pereina visos mirusio palikėjo turėtos teisės ir pareigos, taigi ir teisė nuosavybės teisių atkūrimo procese įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atitinkamai koreguoti palikėjo valią. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatė, kad mirus pretendentei A. G., jos įpėdiniai 1995 m. vasario 9 d. prašymu papildė pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Iš šio prašymo turinio matyti, kad A. G. įpėdiniai šiuo prašymu patvirtino savo 1993 m. rugpjūčio 24 d. prašymuose išdėstytą poziciją, kad jie prašo suteikti 0,20 ha žemės sklypą ( - ) (vietoj suteikto jų motinai 0,15 ha žemės sklypo ( - ) g., Marijampolėje), o dėl likusios A. G. nuosavybės dalies (apie 0,30 ha) prašė kompensuoti ekvivalentine natūra, o už plotų skirtumą, kuris gali susidaryti tarp turėtos ir suteiktos ekvivalentine natūra žemės, atlyginti vienkartinėmis valstybės išmokomis. Atkūrimo įstatyme nebeliko Atstatymo įstatyme numatytų nuosavybės teisių atkūrimo bei kompensavimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdų - vienkartinėmis valstybės išmokomis, o Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas - perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai (pagal Vyriausybės patvirtintus dydžius ir išimtis dėl tokių sklypų suteikimo išvardytuose miestuose) bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypą individualiai statybai miestuose (Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus įstatyme išvardytus miestus) ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, pagal savo turinį ir paskirti iš esmės atitinka Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą (1995 m. gegužės 30 d. įstatymas Nr.1-906) numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra) ir šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą kompensavimo būdą (suteikimą sklypo individualiai statybai Vyriausybės nustatyta tvarka). Vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlygintinama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi.

54Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas ir jo brolis 1993 metais buvo pateikęs institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, savo įpėdinystę patvirtinančius dokumentus, o jų veiksmai liudija, jog įpėdiniai faktiškai perėmė paveldėtą palikėjos teisę atkurti nuosavybės teises, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos 3 punkto (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija) reikalavimus. Ši teisės norma nustatė, kad iki 2003 m. balandžio 1 d.piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d.pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pagal minėtą teisinį reguliavimą institucija, kurios žinioje buvo A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla (Marijampolės apskrities viršininko administracijos teritorinis žemėtvarkos skyrius) privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti A. G. įpėdinius apie tai, kad negali atkurti pretendentės nuosavybės teisių į 0,2980 ha žemės jos įpėdinių paskutiniame, t.y. 1995 m. vasario 9 d. prašyme nurodytu būdu (būdais) ir pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog mirusios pretendentės įpėdiniams nebuvo pasiūlyta iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Pareiškėjas paskutiniame savo prašyme, pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, t.y. lygiaverčiu žemės sklypu) nėra atsisakęs. Į bylą nepateikta įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą A. G. nuosavybės dalį (0,2980 ha žemės) pagal Atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas pretendentės įpėdinių pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu - nėra galimas. Šią aplinkybę, jei ji egzistavo, byloje turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir priimdamas 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr.20S-(14.20.47)-5 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. (mirusiosios vardu) atlyginti už 0,2980 ha žemės pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismas šį sprendimą panaikino pagrįstai bei teisėtai ir naikintio šį sprendim,ą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

55Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas šį administracinį aktą, teisės normas taikė iš esmės tinkamai, tačiau teisėjų kolegioja sutinka su apelianto argumentais, kad Sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo procedūros ta apimtimi, kiek tai susiję su Atkūrimo įstratymo įgyvendinimo tvarkos (bylai aktuali Vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr.457 redakcija) 107,112,113 punktų taikymu, nebuvo pažeistos. Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą pateiktame NŽT Marijampolės skyriaus 2013 m. kovo 4 d. protokolo išraše nurodytą pasitarimo pradžios laiką (2013 m. vasario 27 d.9.30 val.) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip laiką, kai buvo išnagrinėtas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. Pažymėtina, kad į bylą buvo pateiktas ne visas protokolas, o tik nagrinėjamam ginčui aktualus jo išrašas dėl pasitarimo darbotvarkės 7-ojo klausimo, kuriuo buvo svarstyta dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. Taigi apelianto argumentai, kad posėdžio protokolo išraše nurodytas pasitarimo pradžios laikas 2013 m. vasario 27 d. 9.30 val. patvirtina laiką, kuriuo buvo pradėtas nagrinėti pirmasis darbotvarkės klausimas. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad posėdžio dalis į kurią atvykti buvo kviestas pareiškėjas, įvyko anksčiau nei buvo nurodyta kvietime (2013 m. vasario 27 d.11 val.). Pažymėtina, kad šios aplinkybės nustatymas nesuteikia pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nes lieka galioti pirmiau minėti atsakovo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 panaikinimo pagrindai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas atsakovo 2013 m. kovo 5 d. sprendimas Nr.20S-(14.20.47)-5, paliekama nepakeista.

56Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas įpareigojo atsakovą A. G. nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha žemės vykdyti vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais. Šis pirmosios instancijos teismo įpareigojimas negali būti pripažintas pagrįstu, kadangi jis nustatytas nesant byloje duomenų dėl kurios A. G. neatkurtos nuosavybės dalies (0,2980 ha žemės) gali būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir Vyriausybės nustatytą tvarką. Todėl institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti suvaržytos galimybės , esant pagrindui, derinti atitinkamus atlyginimo už išlikusį nekilnojamąjį nekilnojamąjį turtą būdus. Todėl teismo įpareigojimas atsakovui vykdyti A. G. (mirusiosios vardu) nuosavybės teisių atkūrimą į 0,2980 ha vadovaujantis vien tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimas, yra nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija panaikina šį pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovui įpareigojimą ir jį pakeičia įpareigojimu – nuosavybės teisių atkūrimo A. G. atkūrimo į 0,2980 ha žemės klausimą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.

57Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

58atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus apeliacinį patenkinti iš dalies.

59Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo atkurti A. G. nuosavybės teises į 0,2980 ha žemės ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti A. G. nuosavybės teisės atkūrimo į 0,2980 ha žemės klausimą ir priimti naują sprendimą“.

60Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

61Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT 2013m. kovo 5 d. sprendimu Nr.... 6. Iki pareiškėjo motinos A. G. mirties (( - )) nuosavybės teisės į žemę... 7. Pareiškėjas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei mirusiosios A. G.... 8. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kazlų... 9. Atsiliepime į skundą (b. l. 45–51) paaiškino, jog pareiškėjo motina A.... 10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neturėjo pagrindo taikyti... 11. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2005 m. gruodžio 7... 12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad A. ir G. J. Č. 2007 m.... 13. II.... 14. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l.... 15. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises... 16. Nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir... 17. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo... 18. Iš pateiktų į bylą duomenų teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui... 19. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad... 20. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies... 21. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie... 22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės 1998 m. liepos... 23. Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas pripažino pertekliniais,... 24. III.... 25. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės... 26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais nesutikimo su pirmosios instancijos... 27. 1. Priimant ginčijamą 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 20S-(14.20.47.)-5 NŽT... 28. 2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakeisti valią... 29. 3. Pareiškėjo 1993 m. rugpjūčio 24 d., 1995 m. vasario 9 d. prašymais buvo... 30. 4. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, neturėdama duomenų... 31. 5. A. G. 1991 m. prašyme prašė atstatyti nuosavybės teises grąžinant... 32. 6. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo (pripažino pertekliniais) ir... 33. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 89 straipsnio 1... 34. Pareiškėjas A. Č. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b.... 35. Pareiškėjas remiasi argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos... 36. 1. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra... 37. 2. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies... 38. 3. Notarinis paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas... 39. 4. Apelianto 2012 m. vasario 17 d. raštas Nr. 20SD-226 ir 2012 m. vasario 5 d.... 40. IV.... 41. Teisėjų kolegija... 42. Pareiškėjas iškėlė ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m.... 43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo motina A. G. prašymą atkurti nuosavybės... 44. A. G. 1991 metų prašyme yra aiškiai išreikšta pretendentės valia dėl... 45. Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis... 46. Vienas iš argumentų, kuriuo atsakovas grindžia apeliacinį skundą -... 47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ... 48. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentų, kad mirusiuo... 49. Paveldėjimo klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso normos. Lietuvos... 50. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, be kita ko atsižvelgdama į minėtą... 51. Skundžiamo NŽT 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo metu... 52. Skundžiamo NŽT 2013 m. kovo 5 d. sprendimo Nr.20S-(14.20.47)-5 priėmimo metu... 53. Teisėjų kolegija pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes sutinka su... 54. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas ir jo brolis... 55. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas šį administracinį aktą,... 56. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi,... 57. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 58. atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 59. Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d.... 60. Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d.... 61. Nutartis neskundžiama....