Byla 2A-1454-619/2015
Dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties sąlygų pakeitimo ir kt

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams Danske Bank A/S, veikiančiam per Lietuvos filialą, UAB „Būsto paskolų draudimas, trečiasis asmuo M. S. dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties sąlygų pakeitimo ir kt.,

2Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

3Ieškovė V. S. ieškiniu prašė:

41)

5Pripažinti 2007-06-21 kreditavimo sutarties Nr. BPSAV400700900 58.1 punktą negaliojančiu ab initio;

62)

7Pripažinti banko 2009-07-07 rašte nurodytą vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu;

83)

9Pripažinti 2009-08-06 UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo negaliojančiu;

104)

11Pripažinti 2011-09-06 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp banko ir atsakovo, negaliojančia;

125)

13Pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas:

14a.

15Pratęsti kredito grąžinimo pabaigos terminą 4 metams 3 mėnesiams 9 dienomis, iš viso 1569 dienomis, prie šio termino pridedant atitinkamą bylos nagrinėjimo laikotarpį, nuo bylos iškėlimo teisme iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje;

16b.

17Iki 2009-07-07 susidariusį įsiskolinimą (nemokėtas kredito įmokas, palūkanas ir kitus mokesčius) perkelti į bendrą kreditavimo sutarties sumą ir proporcingai išdėstyti iki pratęsto galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos;

18c.

19Pakeisti kreditavimo sutarties valiutą iš litų į eurus.

206)

21Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22Nurodė, kad 2007 m. birželio 21 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BPSAV400700900 pagal kurią atsakovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas ieškovei suteikė 245868 Lt kreditą, 2 kambarių butui su rūsiu, esančiam ( - ), pirkti bei antrosios 40000 Lt kredito dalies jo statybai užbaigti. 2007 m. liepos 3 d. ieškovė ir atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudarė minėto kredito draudimo sutartį, pagal kurią naudos gavėjas – Bankas. Atsakovei dėl sunkios finansinės padėties negalint laiku mokėti įmokų, bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. 2011 m. rugsėjo 6 d. Bankas su draudiku pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido draudikui visas reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu, o draudikas sumokėjo draudimo išmoką. Ieškovės nuomone, kreditavimo sutarties 58.1 p. nesąžiningas ir negaliojantis ab initio, kadangi suteikia teisę bankui be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto neįspėjus vartotojo. Taigi, banko veiksmai nutraukiant sutartį yra neteisėti. Banko sąžiningumas nutraukiant sutartį turi būti vertinamas remiantis CK 6.188 str. 7 d., kadangi tarp šalių sudaryta sutartis laikytina vartojimo sutartimi, o ieškovė yra silpnesnioji šalis. Dėl šių priežasčių ieškovės veiksmai negali būti pripažinti kaip esminis sutarties pažeidimas remiantis CK 6.217 str., suteikiantis bankui teisę nutraukti sutartį. Ieškovė nebuvo informuota apie 2009 m. gegužės 20 d. atsakovų sudarytą sutartį, kuri nustatė banko ir draudiko teises ir pareigas. Ieškovės nuomone, bankas nesilaikė minėtos sutarties 4.1 p. Ieškovė nurodė, kad su ja atsakovas nebendradarbiavo ir siekdamas sutarties nutraukimo pasiūlė neįgyvendinamas sąlygas. Ieškovė taip pat nebuvo informuota, kad draudikas informuotas apie kreditavimo sutarties nevykdymą, kad bankas kreipėsi dėl draudimo išmokos mokėjimo bei priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką ir 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Dėl šių priežasčių ji prarado galimybę su draudiku sudaryti mokėjimų draudimo susitarimą. Esant tokiai situacijai, neturėtų sutrumpėti ieškovei nustatytas kredito grąžinimo terminas, todėl pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu keistinos ir jos sąlygos.

23Atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2007 m. liepos 3 d. ieškovė apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“ kredito grąžinimą bankui. 2009 m. liepos 7 d. bankas nutraukė kreditavimo sutartį ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į atsakovą su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką 251924,43 Lt draudimo išmokai gauti. 2009 m. rugsėjo 8 d. priimtas sprendimas dėl minėto dydžio draudimo išmokos išmokėjimo bankui. Bankas 2011 m. rugsėjo 6 d. sutartimi perleido draudikui visas reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu. Atsakovo nuomone, ieškovė pažeidė kreditavimo sutartį, dėl to bankas buvo priverstas nutraukti sutartį, bei tuo pačiu nesiėmė jokių realių veiksmų įsiskolinimui sumažinti betarpiškai siūlydama bendradarbiavimo galimybę tik jai palankiomis sąlygomis, terminais ir tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad ištyrė draudžiamo įvykio aplinkybes ir pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, kadangi bankas nepateikė jokių duomenų, kad kreditavimo sutartis nutraukta pažeidžiant teisės aktus. Nesutiko su ieškovės argumentu, kad nebuvo siūloma sudaryti mokėjimų draudimo susitarimo, nes toks pasiūlymas buvo, ieškovė atsisakė jį sudaryti.

24Atsakovas Danske bank A/S Lietuvos filialas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad egzistavo visi CK 6.217 str. 5 d. nurodyti sutarties nutraukimo pagrindai. Ieškovė pažeidė pareigą mokėti pagal sutartį nustatytas sumas. Kredito sutarties nutraukimo momentu, ieškovės pajamos lyginant su kredito sutarties pasirašymo momentu buvo sumažėjusios daugiau nei keturis kartus, o mėnesinės įmokos viršijo gaunamų pajamų dydį. Net ir pripažinus Kredito sutarties tam tikrus punktus negaliojančiais ab initio, tai neturėtų teisinės reikšmės kredito sutarties nutraukimo galiojimui, nes sutarties nutraukimo tvarka atitiko tiek CK 6.217 str. 1,2,3 d., tiek 6.218 str. 1 d., tiek 6.209 str. nuostatas. Bankas siuntė pranešimus dėl kreditavimo sutarties nutraukimo sutartyje nurodytu adresu, o jokio kito rašytinio ieškovės rašto dėl susirašinėjimo adreso pakeitimo nebuvo, todėl laikytina, kad bankas tinkamai informavo ieškovę apie Kredito sutarties nutraukimą. Nepagrįstas reikalavimas 2009 m. rugpjūčio 6 d. draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo pripažinti negaliojančiu. Šį reikalavimą ji grindžia tarp atsakovų sudarytos sutarties 4.1 p. nevykdymu, tačiau minėtos sutarties nuostatos saisto tik jos šalis, o ne ieškovę. Kredito sutarties nutraukimo diena, banko įsitikinimu, laikytina 2013 m. liepos 7 d., nuo šios dienos bankas vadovaudamasis draudimo taisyklėmis per 30 d. kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos sumokėjimo. Sutarties nutraukimas atitiko sutarties ir CK nuostatas, draudimo taisyklių Nr. 004 7.1 ir 7.2 p. nuostatas. Atsakovas neturėjo pareigos informuoti ieškovę, kad kreipėsi į draudiką dėl netinkamo sutarties vykdymo bei draudimo išmokos. Atsakovas taip pat turėjo teisę nutraukti kreditavimo sutartį ir CK 6.876 str. pagrindu, kadangi skolos ir įkeisto turto vertės santykis tampa didesnis nei nustatytas kredito sutarties spec. dalyje.

25Trečiasis asmuo M. S. su ieškiniu pilnai sutiko ir prašė jį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

26II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

27Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu priėmė ieškovės V. S. ieškinio reikalavimo dėl mokėtinų įmokų perkėlimo išdėstymo (ieškinio 5 c) reikalavimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė, likusioje dalyje atmetė ieškovės ieškinį atsakovams dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties sąlygų pakeitimo ir kt. Valstybei iš ieškovės V. S. priteisė 45,18 Lt bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė bankui yra sumokėjusi ne daugiau kaip 29 000 Lt, iš kurių ne daugiau kaip 28 000 Lt yra palūkanos. Iki sutarties nutraukimo ieškovė nustatytu laiku nemokėjo įmokų, o po to, kai suėjo terminas mokėti ne tik palūkanas, bet ir grąžinti kreditą, atliko tik 2 mokėjimus. Sutartis nutraukta 2009 m. liepos 7 d., bankas iki sutarties nutraukimo siuntė raginimus padengti įsiskolinimus, o po rašto dėl sutarties nutraukimo siūlė atnaujinti sutartį, tačiau prašydamas ir papildomo prievolės užtikrinimo, suteikė terminus sumokėti skolą net ir nutraukus sutartį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pažeisdama pareigą laiku grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas, padarė esminį sutarties pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovės ginčijama sutarties 58.1 p. nuostata suteikė teisę atsakovui nutraukti kreditavimo sutartį dėl vienkartinio sutartyje nustatytų įmokų mokėjimo terminų pažeidimo, atsakovas šia nuostata nepiktnaudžiavo, todėl nėra pagrindo ją pripažinti pažeidžiančia sąžiningumo principą, taip pat šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (CK 6.188 str.). Pažymėjo, kad papildomo kredito išmokėjimas atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią situaciją, kada, banko teigimu, nuo 2009 m. prasidėjo įmokų vėlavimas, o ieškovės turtinė padėtis pasikeitė, banko prašymas pateikti papildomas garantijas, negali būti laikomas nepagrįstu, įvertinus poreikį užtikrinti banko finansinį stabilumą. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais duomenimis, sprendė, kad tarp šalių vyko derybos dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, o ne vien dėl papildomo kredito dalies suteikimo, tad, teismo nuomone, ieškovės pozicija dėl įmokų mokėjimo sustabdymo negali būti išimtinai siejama su aplinkybe dėl papildomo kredito. Aplinkybė, kad bankas nesuteikė antrosios kredito dalies negali būti pagrindas stabdyti įmokų mokėjimą už ankščiau suteiktą kreditą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, situacija dėl kredito dalies išmokėjimo negali būti aiškinama vien ieškovės, kaip vartotojos, naudai, tuo labiau, kad ji nesiėmė veiksmų, tinkamai vykdyti kreditavimo sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad bankas nesilaikė kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad bankas teikė pasiūlymus siekdamas sutarties atkūrimo, tačiau jų negalima vertinti kaip ofertos atkuriančios šalių santykius ir panaikinančios pranešimą apie sutarties nutraukimą. Todėl nepagrįstus laikė ieškovės argumentus, kad bankas nesilaikė kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad galės vykdyti sutartį. Ieškovės nurodytas 2009 m. gegužės 20 d. sutarties 4.1 p. nevykdymas galėtų būti pripažintas formaliu ir nesudarančiu pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu.

28III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

29Apeliaciniu skundu ieškovė V. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

        1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino kreditavimo sutarties 58.1 p. nesąžiningu CK 6.188 str. 7 d. pagrindu ir negaliojančiu ab initio. Neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad apeliantė stengėsi vykdyti kredito sutartį net ir negavusi pilno kredito, kad bandė susitarti su banku dėl sutarties sąlygų keitimo, tačiau jis nebendradarbiavo ir jai buvo pasiūlytos neįgyvendinamos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nesirėmė ieškovės nurodyta teismų praktika, kurioje kreditavimo sutarties 58.1 p. jau yra pripažinta negaliojančia. Minėtas sutarties punktas pažeidžia teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba jau yra pripažinusi, kad ginčo kreditavimo sutartyje yra daugiau nesąžiningų vartotojų atžvilgiu sąlygų.
        2. Apeliantės nuomone, bankas negalėjo nutraukti kreditavimo sutarties remiantis CK 6.217 str., kadangi apeliantė, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nepadarė esminio sutarties pažeidimo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas siekė išsaugoti kredito sutartį, bankas pats elgėsi nesąžiningai, siekė nutraukti sutartį ir pateikė neįgyvendinamus pasiūlymus. Apeliantė iki sutarties nutraukimo laiku nemokėjo įmokų dėl paties banko kaltės, t.y. todėl, kad bankas taip ir nesuteikė jai antrosios kredito dalies būsto įrengimui. Tik bankui nesutinkant pakeisti tam tikras sutarties sąlygas apeliantė pradėjo nemokėti įmokų. Negalėdama įrengti buto negalėjo ji negalėjo jame gyventi, nuomoti ir taip užtikrinti kredito vykdymą. Bankas neturėjo pagrindo manyti, kad negaus to ko tikėjosi iš sutarties, kadangi apeliantė iš dalies mokėjo jai pagal kreditavimo sutartį priklausančias įmokas, sumokėjo 28 686,91 Lt sumą, užteko 3 mėn. negauti įmokų ir bankas pradėjo sutarties nutraukimo procedūrą, teismas nevertino šių aplinkybių. Šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl terminų laikymasis negalėjo turėti esminės reikšmės sutarties šalims. Apeliantė buvo ne kartą patvirtinusi bankui, kad pakeitus kreditavimo sąlygas ji padengs įsiskolinimą.
        3. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apeliantė nepatirtų didelių nuostolių jei būtų nutraukta kreditavimo sutartis, kadangi butas būtų parduotas iš varžytinių už žymiai mažesnę kainą.
        4. Apeliantės įsitikinimu, bankas teikdamas panešimus panaikino paties 2009 m. birželio 5 d. pasiūlymą padengti įsiskolinimą per 30 d., o pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
        5. Apeliantės per metus gaunamų pajamų dydis nutraukiant kreditavimo sutartį buvo nežymiai mažesnis (513,12 Lt) nei kreditavimo sutarties pasirašymo dieną ir tai negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu abejoti jos mokumu.
        6. Bankas neteisėtai nutraukė kreditavimo sutartį remiantis ir 2009 m. gegužės 20 d. banko ir draudiko sudarytos sutarties nuostatomis. Nesutiko su teismo išvada, kad minėtos sutarties 4.1 p. pažeidimas pripažintinas tik formaliu, nes dėl šio punkto pažeidimo apeliantė prarado teisę prašyti draudiką sudaryti mokėjimų draudimo susitarimą dėl kredito grąžinimo atidėjimo 6 mėnesiams. Taigi bankas neįvykdęs minėto 4.1 p. reikalavimų neturėjo teisės nutraukti kredito sutarties.
        7. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškinyje nurodytų faktų, kad atsakovas neinformavo jos apie tai, kad draudikas informuotas apie kreditavimo sutarties nevykdymą, kad bankas kreipėsi dėl draudimo išmokos, priimtas sprendimas dėl jos išmokėjimo. Taip pat aplinkybės, kad ieškovė nebuvo informuota apie banko ir draudiko sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi, nuo kredito sutarties nutraukimo su ieškove buvo visiškai nebendradarbiaujama. Pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl trečiojo asmens atsiliepime išdėstytų argumentų.

30Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

              1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo maksimaliai aktyvus, aiškinosi bylos aplinkybes, įvertino visus šalių pateiktus paaiškinimus, įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
              2. Bankas turėjo pagrindą nutraukti Kredito sutartį CK 6.217 str. 5 d. pagrindu bei to paties straipsnio 1 d., 2 d. ir 4 d. pagrindais, kadangi ieškovės įvykdytas kredito sutarties pažeidimas atitiko minėtas įstatymo nuostatas.
              3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė nuolatos vėlavo vykdyti įsipareigojimus, per visą laikotarpį nuo sutarties pasirašymo ieškovė grąžino bankui tik 0,01 proc. kredito, nes ieškovė buvo sumokėjusi 29 000 Lt, iš kurių 28 000 Lt sudarė palūkanos. Bankas siuntė raginimus padengti įsiskolinimus, o po rašto dėl sutarties nutraukimo siūlė atnaujinti sutartį prašydamas papildomo prievolės užtikrinimo, suteikė terminus mokėti skolą net ir nutraukus sutartį, tačiau ieškovė su šiomis sąlygomis nesutiko.
              4. Sutarties nutraukimo dienai atlikus ieškovės finansinės padėties vertinimą buvo nustatyta, kad pajamos nėra pakankamos vykdyti įsipareigojimus, o jokių papildomų garantijų ieškovė nesuteikė.
              5. Ieškovė nesikreipė į draudiką dėl mokėjimų draudimo susitarimo, nors intensyviai bendravo su draudiku, todėl dėl susidariusios situacijos yra kalta pati, nes nebendradarbiavo su banku ir draudiku. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad bankas iš esmės negavo to, ko siekė pasirašydamas kreditavimo sutartį, taip pat tokia padėtis leido bankui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bankas nepiktnaudžiavo teise nutraukti sutartį dėl vienkartinio sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo termino pažeidimo ir pripažino, kad sutartis nutraukta teisėtai.
              6. Kredito sutarties 4 p. nustatė, kad 285 868 Lt kredito lėšų panaudojimo terminas yra 2008 m. gruodžio 21 d. Sutarties bendrosios nuostatos (16 p. - 18 p., 20 p. 48 p. 49 p.) nustatė, kad 40 000 Lt kreditas skirtas būsto apdailai užbaigti išmokamas po to, kai kredito gavėjas bankui pateikia atitinkamus dokumentus. Tačiau ieškovė nesikreipė į banką su reikiamais dokumentais. O prašymą dėl termino pasinaudoti neišmokėta kredito dalimi pateikė praėjus pusmečiui po lėšų panaudojimo termino pabaigos, kai jau nebevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį bei ieškovės finansinė padėtis buvo pablogėjusi.

31Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašė jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą bylos faktines aplinkybes nustatė tinkamai. Tiek bankas, tiek apeliantė siekė sukurti prievolinius teisinius santykius, todėl pasirašė 2007 m. birželio 21 d. kreditavimo sutartį, pagal kurią prisiėmė tam tikras prievoles ir privalėjo jas tinkamai vykdyti. Nesuprantama, kodėl ieškovė turėdama laisvę sudaryti ar nesudaryti ir pasirinkti su kuo kreditavimo sutartį sudaryti pasirinko ją sudaryti su kreditavimo paslaugų dalyviu, kurio sąlygos jai netiko ir ėmė jas ginčyti po 6 metų po jos sudarymo ir po 4 m. nuo sutarties nutraukimo. Atsakovo nuomone, ieškovė siekia ne realaus kredito sutarties vykdymo, o tik vilkinti išieškojimo procesą iš hipoteka įkeisto turto.
  2. Ieškovė būdama savo veiksmus suprantantis asmuo, suvokė sudaromos sutarties esmę ir riziką. Priverstinis sutarties sąlygų pakeitimas būtų išimtinė priemonė ir reikštų įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą.
  3. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė šiuo atveju yra vartotoja, tai reiškia, kad ex officio įvertino ir kreditavimo sutarties sąlygas pagal sąžiningumo kriterijus.
  4. Apeliantės nurodoma teismų praktika faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos, todėl nepagrįsti jos argumentai, kad teismas į šią praktiką neatsižvelgęs netinkamai vertino jos teises vartotojo teisių prizmėje.
  5. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde pateikdama atskiras skundžiamo sprendimo ištraukas bandydama jas pateikti sau naudinga linkme prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms.

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

34Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, kredito sutarties sąlygos dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia ab initio.

35Dėl sutarties 58.1 p. pripažinimo negaliojančiu ab initio ir sutarties nutraukimo teisėtumo

36Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino byloje nustatytų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad apeliantė stengėsi vykdyti sutartį net ir negavusi pilno kredito. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti kreditavimo sutarties 58.1 p. negaliojančiu kaip pažeidžiančiu sąžiningumo principą bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (CK 6.188 str.), kadangi bankas imituodamas norą susitarti pasiūlė neįgyvendinamas sąlygas ir pasinaudodamas geresne finansine padėtimi, neatsižvelgdamas į vartotojos interesus, įgijo pranašumą, nes galėjo nutraukti kreditavimo sutartį remdamasis 58.1 p. nuostata, pažeidžiančia vartotojų teises. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

37Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-156/2012). Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, ir šalys neginčija, kad tarp šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis. Kadangi tarp ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal ieškinio padavimo metu galiojusio CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 29 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-211/2008).

38Apeliantės teigimu, kredito sutarčių 58.1 punkto sąlyga, leidžianti atsakovui be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti visą likusį kreditą ir kitas mokėtinas sumas, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, pripažintina nesąžininga.

39Nagrinėjamu atveju atsakovas - bankas kredito sutartis vienašališkai nutraukė pagal 2007 m. birželio 21 d. sutarties 58.1 punktą, nustatantį, kad bankas turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ir kitų pagal sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė pasirašydama kredito sutartį įsipareigojo kreditą grąžinti joje numatyta tvarka ir terminais.

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl tokios sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 15 d. nutartis c.b., Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, c.b., Nr. 3K-7-297/2012). Tokia papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau nesukuria vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 str.). Taigi, nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų (įsipareigojimų) pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju bankas turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 19 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-244/2013). Taigi, šiuo atveju spręstinas klausimas, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis, nes faktas, jog konkreti sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, yra ar buvo pripažinta nesąžininga, savaime nereiškia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pasinaudojo šalis vienašališkai sutarčiai nutraukti, negali būti kvalifikuojamos kaip esminis pažeidimas pagal įstatymą, kai jos atitinka CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus.

41Apeliantės įsitikinimu, kreditavimo sutartis negalėjo būti nutraukta remiantis CK 6.217 str., nes apeliantės veiksmai negali būti pripažinti kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas.

42Pažymėtina, kad pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-297/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 15 d. nutartis c.b. Nr. e3K-3-420-969/2015).

43Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, t.y. ieškovės atliktų mokėjimų reguliarumą, laikotarpį nuo kada ieškovė nustojo mokėti įmokas, ieškovei banko siųstus pranešimus ir raginimus įvykdyti įsipareigojimus bei po sutarties nutraukimo banko teiktus pasiūlymus ieškovei, sprendė, kad ieškovė pažeidė pareigą - prievolę grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas pagal grafiką, tad ji padarė esminį sutarties pažeidimą. Tuo tarpu pagrindinis apeliantės argumentas, kodėl ji nevykdė įsipareigojimų laiku mokėti kredito įmokas – banko kaltė, t.y. nesuteikta antroji 40 000 Lt kredito dalis, banko nesutikimas pakeisti kredito sutarties sąlygas bei ieškovei neįgyvendinami banko pasiūlymai dėl papildomų kredito garantijų užtikrinimo. Apeliantė nurodė, kad ne kartą bankui patvirtino, kad pakeitus kreditavimo sutarties sąlygas ji pilnai padengs visą susidariusį įsiskolinimą. Iš šių apeliantės argumentų spręstina, kad ji sąmoningai sustabdė įmokų mokėjimą siekdama išsiderėti jai palankias kredito grąžinimo sąlygas. Kolegijos vertinimu, tokie apeliantės veiksmai vertintini kaip nerūpestingas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas, o nurodytos nevykdymo priežastys nelaikytinos kaip suteikiančios ieškovei tokią teisę. Pareiškėja pasirašydama kreditavimo sutartį laisva valia prisiėmė joje numatytas teises ir pareigas. Bankas savo įsipareigojimą pagal kredito sutartį įvykdė ir suteikė kreditą, tuo tarpu ieškovė savo įsipareigojimo laiku mokėti kredito įmokas tinkamai nevykdė. Aplinkybės, kad bankas nesutiko su apeliantės pasiūlymais pakeisti kredito valiutą, kredito grąžinimo metodą, atidėti grąžinimą 6 mėn. bei įvertinęs pablogėjusią finansinę padėtį pareikalavimo papildomų kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių, nesuteikia ieškovei teisės sustabdyti 2007 m. birželio 21 d. kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Tuo tarpu apeliantės argumentai dėl banko nesąžiningumo nesuteikus antrosios 40 000 Lt kredito dalies nesuteikimo atmestini kaip nepagrįsti. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, antrosios kredito dalies suteikimas buvo susietas su tam tikromis kredito sutartyje numatytomis sąlygomis. Ieškovė norėdama gauti antrąją kredito dalį, privalėjo kreiptis į banką su atitinkamais dokumentais, pateikti būsto apdailos darbų sąmatą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ji tokius dokumentus prašydama antrosios kredito dalies pateikė. Kaip teisingai pastebi atsakovas – bankas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė dėl antrosios kredito dalies kreipėsi tuomet, kai jau nebevykdė įsipareigojimų ir praėjus pusmečiui po pirmosios kredito dalies panaudojimo termino, kuris buvo nustatytas iki 2008 m. gruodžio 21 d. Taigi, iš šių apeliantės veiksmų matyti, kad ji tinkamai nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų siekdama įtakoti banką pakeisti sutartį apeliantei palankiomis sąlygomis. Tuo tarpu įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, kad bankas siuntė pranešimus ieškovei su informacija apie neįvykdytus įsipareigojimus su prašymais juos apmokėti per nustatytą terminą, atsakydamas į ieškovės raštus pateikė susitarimo dėl kredito sutarties dalinio keitimo ir papildymo projektą. Taigi, skirtingai nei nurodo apeliantė, bankas siekė ne nutraukti kredito sutartį, o išsaugoti šalių sutartinius santykius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie banko veiksmai įrodo, kad jis nepiktnaudžiavo teise pasinaudoti sutarties 58.1 p. numatyta teise. Kolegijos vertinimu, net ir laikant ieškovės prašomą pripažinti negaliojančiu sutarties punktą nesąžiningu, tai nepaneigia aplinkybės, jog apeliantė savo veiksmais padarė esminį sutarties pažeidimą pagal CK 6.217 str. nuostatas. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji iš dalies mokėjo jai pagal kredito sutartį priklausančias įmokas, todėl bankas neturėjo pagrindo manyti, kad negaus to ko tikėjosi. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus atliktus mokėjimus bankui, sumokėtą ir mokėtiną sumas, padarė išvadą, kad ieškovė, kai atėjo terminas mokėti ne tik palūkanas, bet ir grąžinti kreditą, atliko tik 2 mokėjimus. Iki sutarties nutraukimo jai buvo siunčiami raginimai padengti įsiskolinimus, 2009 m. liepos 7 d. nutraukus sutartį bankas vis dar teikė pasiūlymus ieškovei, sudarė sąlygas sumokėti skolą, tačiau apeliantė tuo nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios faktinės aplinkybės buvo pakankamas pagrindas bankui manyti, kad negaus iš sutarties tai ko tikėjosi. Apeliantės argumentai, kad nutraukus sutartį ji patirtų didelių nuostolių, kadangi butas bus parduodamas iš varžytinių už žymiai mažesnę kainą, taip pat nepagrįsti, kadangi kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ji kaip buto savininkė turi teisę siūlyti savo pirkėją už jai priimtiną turto kainą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad sutartis nutraukta 2009 m. liepos 7 d., o apeliantė dėl jos nutraukimo nepagrįstumo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 4 metams.

44Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant sudarytai kreditavimo sutarčiai, įmokų mokėjimas laiku turi esminės reikšmės ir šiuo atveju, apeliantės veiksmai vertintini kaip esminis sutarties pažeidimas, kadangi bankas negavo iš kreditavimo sutarties to ko tikėjosi ir turėjo pagrindo nesitikėti tinkamo sutarties vykdymo. Apeliantės nurodytos jos veiksmų priežastys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ji sustabdė įmokų mokėjimą nepagrįstai, siekdama gauti geresnes kredito grąžinimo sąlygas. Taigi, toks apeliantės elgesys, net ir vertinant elgesį iš vartotojo pozicijų, neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti laisva valia prisiimtus įsipareigojimus.

45Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

46Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankas laikėsi vienašališko kredito sutarties nutraukimo tvarkos, kadangi banko veiksmai po kredito sutarties nutraukimo vertintini kaip 2009 m. birželio 5 d. pranešimuose nurodyto kredito sutarties nutraukimo inicijavimo paneigimas. Nesutiktina su šiais apeliantės argumentais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo – banko 2009 m. balandžio 27 d. raštas dėl sutarties sąlygų keitimo, galiojančio iki 2009 m. liepos 10 d. bei 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštas, kuriuo suteiktas papildomas terminas iki 2009 m. liepos 25 d. sumokėti įsiskolinimą, negali būti traktuojami tik kaip siekis atkurti nutrauktus sutartinius santykius, o ne kaip panaikinantys 2009 m. birželio 5 d. pranešime nurodytą sutarties nutraukimo datą. Tai patvirtina ir banko 2009 m. rugpjūčio 3 d. rašto turinys, kuriame bankas konstatuoja, kad nepasiekus bendro susitarimo ir pareiškėjai nepadengus įsiskolinimo, bankas pradės priverstinį išieškojimą ir gins savo interesus nutrauktoje sutartyje nustatyta tvarka (T. 1., b.l. 122).

47Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik formaliu pažeidimu pripažintinas faktas, kad bankas ir draudikas neteikdami pranešimų ir neinformuodami apeliantės apie savo veiksmus, pažeidė tarpusavyje 2009 m. gegužės 20 d. sudarytos sutarties 4.1 p. ir atsakovo būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 52 ir 82 p. Apeliantės nuomone, padarydamas šiuos pažeidimus neteisėtai nutraukė sutartį ir toks sutarties pažeidimas užkirto apeliantei kelią prašyti draudiko sudaryti mokėjimų draudimo susitarimą. Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks pažeidimas laikytinas formaliu ir nesudarančiu pagrindo laikyti sutarties nutraukimą nepagrįstu, atsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes. Kolegijos vertinimu, pareiškėja būdama rūpestingas ir apdairus asmuo turėjo suprasti, kad jai nemokant įmokų bankas nutrauks sutartį ir kreipsis dėl draudimo išmokos. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra paneigta, kad atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ buvo susisiekęs su ieškove, kadangi į bylą yra pateikta Bendravimo su skolininku ataskaita, kurioje nurodyta, kad ieškovė atsisakė sudaryti mokėjimų draudimo susitarimą.

48Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl jos argumentų, jog atsakovas neinformavo jos apie tai, kad draudikas informuotas apie kreditavimo sutarties nevykdymą bei kad bankas kreipėsi dėl draudimo išmokos ir kad priimtas sprendimas dėl jos išmokėjimo, t.y. nebendradarbiavo su apeliante. Taip pat dėl aplinkybės, kad ieškovė nebuvo informuota apie banko ir draudiko sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas savo sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalių įrodymo ir argumento, o gali, įvertinęs šalių argumentus ir įrodymus, pateikti apibendrintą išvadą, pripažindamas tam tikrų faktų buvimą ar tai atmesdamas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino banko veiksmų teisėtumą bei bendradarbiavimą nutraukiant sutartį su ieškove, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo vien dėl to, kad sprendime nebuvo aptartas kiekvienas ieškovės argumentas.

49Kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl apeliantės sutuoktinio (trečiojo asmens) atsiliepime išdėstytų argumentų dėl įsipareigojimų buvimo kitai kredito įstaigai, tačiau bankas, tai žinodamas, reikalavo ieškovės sutuoktinio laidavimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės nurodytos trečiojo asmens atsiliepime į patikslintą ieškinį neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovės atlikto esminio kreditavimo sutarties pažeidimo bei sutarties nutraukimo teisėtumo.

50Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

51apeliantės V. S. apeliacinį skundą atmesti.

52Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :
    3. Ieškovė V. S. ieškiniu prašė:... 4. 1)... 5. Pripažinti 2007-06-21 kreditavimo sutarties Nr. BPSAV400700900 58.1 punktą... 6. 2)... 7. Pripažinti banko 2009-07-07 rašte nurodytą vienašališką kreditavimo... 8. 3)... 9. Pripažinti 2009-08-06 UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimą dėl... 10. 4)... 11. Pripažinti 2011-09-06 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp banko ir... 12. 5)... 13. Pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas:... 14. a.... 15. Pratęsti kredito grąžinimo pabaigos terminą 4 metams 3 mėnesiams 9... 16. b.... 17. Iki 2009-07-07 susidariusį įsiskolinimą (nemokėtas kredito įmokas,... 18. c.... 19. Pakeisti kreditavimo sutarties valiutą iš litų į eurus.... 20. 6)... 21. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 22. Nurodė, kad 2007 m. birželio 21 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr.... 23. Atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė... 24. Atsakovas Danske bank A/S Lietuvos filialas su ieškiniu nesutiko, prašė... 25. Trečiasis asmuo M. S. su ieškiniu pilnai sutiko ir prašė jį tenkinti bei... 26. II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė... 27. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu priėmė... 28. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 29. Apeliaciniu skundu ieškovė V. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto... 30. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašė... 31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Būsto paskolų... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 33. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vienašališko kredito sutarties... 35. Dėl sutarties 58.1 p. pripažinimo negaliojančiu ab initio ir sutarties... 36. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą... 37. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti... 38. Apeliantės teigimu, kredito sutarčių 58.1 punkto sąlyga, leidžianti... 39. Nagrinėjamu atveju atsakovas - bankas kredito sutartis vienašališkai... 40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo... 41. Apeliantės įsitikinimu, kreditavimo sutartis negalėjo būti nutraukta... 42. Pažymėtina, kad pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį,... 43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus... 44. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios... 45. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų... 46. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė,... 47. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik... 48. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime... 49. Kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos... 50. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 51. apeliantės V. S. apeliacinį skundą atmesti.... 52. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti...