Byla 2A-314-794/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovės valstybės įmonės ,,Registrų centras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams A. M. ir valstybės įstaigai „Registrų centras“, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei D. J., dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. P. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė solidariai priteisti iš atsakovų A. M. ir VĮ „Registrų centras“ 22 775,70 Eur patirtą turtinę žalą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, jog atsakovas A. M. 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – sutartis) pardavė jam butą, esantį ( - ). Sudarant minėtą sutartį, ieškovas Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarei D. P. (dabar Jakubauskaitė) pateikė visus reikalingus dokumentus. Vėliau paaiškėjo, jog atsakovas A. M. 1993 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tą patį butą jau buvo pardavęs kitam asmeniui A. B. ir notarei taip pat buvo pateikti reikalingi sandorio sudarymui ir tvirtinimui dokumentai. Atsakovas A. M., antrą kartą parduodamas ieškovui butą ir gaudamas už jį pinigus žinojo, jog jo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. 2014 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kurį Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą, ieškovo ir atsakovo A. M. sudaryta sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre (toliau – Nekilnojamojo turto registras) panaikintos ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą, todėl atsirado reali ieškovo patirta žala, kuri, ieškovo teigimu, skaičiuotina 2015 m. birželio 25 dienai. Ieškovas pažymėjo, jog taip pat nukentėjo ir nuo VĮ „Registrų centras“ darbuotojų kaltų veiksmų, kuris yra Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro (toliau – VTVIPPB) ,,Valda“ teisių perėmėjas, kadangi VTVIPPB išdavė atsakovui A. M., jau jam nesant parduodamo buto savininku, antrą pažymėjimą Nr. 3801, dėl ko pastarasis, suklaidindamas ieškovą pardavė ginčo butą antrąsyk, taip pat įregistravo ieškovo daiktines teises į minėtą butą, nors A. M. neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisių į minėtą butą. Atsižvelgiant į tai, VTVIPPB turėjo atsisakyti registruoti butą ieškovo vardu.
  3. Atsakovė VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime patvirtino aplinkybę, jog A. M. antrą kartą pardavė butą už 2 300,00 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių ieškovui, nesąžiningai patvirtindamas, jog minėtas butas niekam neperduotas, t. y., jog ieškovo patirtą žalą sąlygojo būtent šie A. M. nesąžiningi veiksmai. Ieškovas sutartį įregistravo 1993 m. liepos 10 d., A. B. – 1993 m. kovo 29 d.. A. B. 1993 m. birželio 28 d. pardavė butą A. L., kuri pirkimo – pardavimo sutartį įregistravo anksčiau už ieškovą, t. y. 1993 m. birželio 28 d. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju turi būti svarstoma ir apie notarės D. J. (buvusi Petrauskienė) atsakomybės patvirtinant sutartį tarp ieškovo ir A. M., kadangi A. M. savo nuosavybės teisei patvirtinti pateikė 1992 m. liepos 31 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurią jau buvo pateikęs notarei sudarant 1993 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį su A. B., ir kurią sudarant pastarąją sutartį notarė privalėjo paimti, ir antrą kartą to paties dokumento originalo A. M. nebūtų galėjęs teikti. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 buvo nustatyta, jog buto kadastro duomenų byla tvirtinant sutartį ieškovui perduota nebuvo, kas rodo, jog notarė neužtikrino, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Atsakovės teigimu, ieškovo patirtą žalą sudaro už butą sumokėta 2 300,00 JAV dolerių kaina, kurios ekvivalentu A. M. nepagrįstai praturtėjo, o ieškovas patirtą žalos dydį nepagrįstai sieja su aktualia šio buto vidutine rinkos verte, kadangi ieškovui kadastrinių matavimų byla perduota nebuvo, daugiau kaip 20 metų ieškovas jokių savininko teisių į butą neįgyvendino, t. y. įsigyto buto neprižiūrėjo, neišlaikė, todėl laikė, jog ieškovo reikalavimas, grindžiamas buto vidutinės rinkos verte, niekuo nepagrįstas. Dėl VĮ „Registrų centras“ atsakomybės nagrinėjamu atveju pasisakė, jog po daugiau kaip 22 metų nėra galimybės nustatyti, kodėl A. M. buvo išduotas 1993 m. gegužės 7 d. pažymėjimas Nr. 3801, kurį jis pateikęs notarei nesąžiningai sudarė buto pirkimo – pardavimo sandorį su ieškovu. Neatmeta galimybės, jog tokia situacija galėjo susiklostyti dėl tuometinės nekilnojamojo turto sandorių registravimo tvarkos netobulumo, t. y. kiekvieną dokumentą registruojant fiziškai padarant ant jo įrašus, fiziškai surašant teisinės registracijos išvadas ir jas patalpinant į archyvines dokumentų bylas. Galimai išduoto pažymėjimo parengimo metu jau anksčiau atlikta buto teisinės registracijos išvada dar nebuvo patalpinta į archyvinę dokumentų bylą ir ši aplinkybė nebuvo įvertinta A. M. išduodant minėtą pažymėjimą pardavimo sandoriui sudaryti. Tačiau atkreipė dėmesį, jog šio pažymėjimo išdavimas negalėjo turėti lemiamos reikšmės sukeliant neigiamas pasekmes ieškovui, kadangi jis yra informacinio pobūdžio ir be šio dokumento notarei taip pat buvo pateikta 1992 m. liepos 31d. pirkimo-pardavimo sutartis ir buto kadastro duomenų byla. Ieškovas kadastro duomenų bylos niekada neturėjo, nes ji jam nebuvo perduota, o šį dokumentą turi A. L., kuriai kadastro duomenų byla buvo perduota, įsigyjant butą iš A. B.. Taip pat nesutiko su ieškovo teiginiu, jog VTVIPPB turėjo atsisakyti įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į butą patvirtinančią sutartį, nustatęs, kad A. M. neturėjo teisės parduoti buto ieškovui, kadangi VTVIPPB neturėjo tam teisinio pagrindo, o taip pat šios sutarties įregistravimas nesukėlė ir negalėjo sukelti žalos ieškovui, nes žalą jis jau galimai buvo patyręs sumokėjęs buto kainą, todėl ieškovo reikalavimas taikyti solidarią VĮ „Registrų centras“ ir A. M. atsakomybę yra teisiškai nepagrįstas. Taip pat ginčijo prašomas priteisti procesines palūkanas, kadangi palūkanų skaičiavimo pagal prievolę atlyginti žalą Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenumato, o vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi būti skolininko praleistas terminas įvykdyti piniginę prievolę, tačiau VĮ „Registrų centras“ šiuo atveju nėra skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, todėl reikalavimas dėl procesinių palūkanų negali būti tenkinamas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
  4. Atsakovas A. M. atsiliepimu į ieškinį su ieškovo pareikštais reikalavimais nesutiko ir nurodė, jog 1992 m. liepos 31 d. privatizavo butą, esantį ( - ). 1993 m. sausio 14 d. šį butą pardavė A. B., pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta Vilniaus 2-jame notarų biure. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis sutartis Vilniaus miesto 2-ojo notarų biure su ieškovu buvo sudaryta – paaiškinti negalėjo, kadangi ieškovo nepažįsta, jam buto nepardavė ir iš jo jokių pinigų negavo. Atkreipė dėmesį, jog Nekilnojamojo turto registre tiek ieškovo, tiek jo pavardės yra nurodomos klaidingai. Visas kitas ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes atsakovas neigė. Taip pat teigė, jog dėl kilusios žalos ieškovas yra ir pats kaltas, kadangi nesielgė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, įgydamas nuosavybėn butą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Dėl ieškovo reiškiamo žalos dydžio bei procesinių palūkanų pasisakė tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovė VĮ „Registrų centras“.
  5. Ieškovas dubliku į atsakovų atsiliepimus nurodė, kad A. M. atsiliepime nurodo melagingus faktus, jog nepažįsta ieškovo ir su juo nėra sudarinėjęs jokio pirkimo-pardavimo sandorio, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 notarė D. J. yra parodžiusi, jog atsimena A. M. sudarant su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį, be to, minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu kilus klausimui dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, A. M. pradėjo abejoti ir teigė, kad galimai jis pasirašė ginčo pirkimo-pardavimo sutartį. Nesutiko su teiginiu, jog ir pats ieškovas turi prisiimti atsakomybę dėl patirtos žalos, kadangi ieškovas neturėjo galimybės pasitikrinti, ar parduodamas butas tikrai priklausė A. M., o notaro patvirtintas sandoris, jo manymu, leidžia pagrįstai manyti, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 nustatytos aplinkybės bei faktai leidžia teigti, jog A. M. šiuo atveju yra tinkamas atsakovas. Dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodė, jog šiuo atveju reiškiamas ieškinys ne dėl sandorio nuginčijimo, o dėl atsiradusios žalos, kurios atsiradimo momentas siejamas su 2014 m., t. y. po teismo sprendimo minėtoje civilinėje byloje priėmimo, kadangi tik tuomet ieškovas realiai prarado nuosavybės teises į butą, atsižvelgiant į tai, reikalavimas taikyti ieškinio senatį laikytinas nepagrįstu. Dėl ginčijamo reikalavimo dėl procesinių palūkanų nurodė, jog šios palūkanos yra būtent kompensacinio pobūdžio, kurių paskirtis skatinti skolininką kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriumi, todėl šis reikalavimas taip pat laikytinas pagrįstu.
  6. Atsakovė VĮ „Registrų centras“ tripliku nesutiko su ieškovo dublike nurodytais argumentais, palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Dėl ieškinio senaties termino taikymo pasisakė, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl neigė aplinkybę, jog ieškovas iš viso į butą buvo įgijęs nuosavybės teises, todėl 2014 m. negalėjo jų ir prarasti, nes iš niekinės ir negaliojančios sutarties teisės neatsiranda, o neatsiradusios teisės negalima prarasti. Atkreipė dėmesį, jog apie A. L. nuosavybės teises ieškovas žinojo dar nuo 1993 m., jam pateikus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu teismas tik konstatavo šį faktą. Teigė, jog atsakovo teiginiai dėl atsakovų solidariosios civilinės atsakomybės nėra pagrįsti jokiais materialiosios teisės normomis, kadangi A. M. atliko neteisėtus veiksmus, kurie iš esmės ir sąlygojo ieškovo patirtą žalą.
  7. Atsakovas A. M. tripliku prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Patvirtino, kad ginčo butą pardavė A. B., kuris sumokėjo jam pinigus. Atkreipė dėmesį į eilę netikslumų registro duomenyse. Nurodė, kad originalią ginčo buto įsigijimo sutartį pateikė notarei sudarydamas ginčo buto pardavimo A. B. sutartį. Manė, kad notarė, kuriai taikomi padidinti profesinio rūpestingumo standartai, tvirtindama antrą kartą ginčo buto perleidimo sandorį ir matydama, kad trūksta šiam sandoriui sudaryti privalomųjų dokumentų, turėtų būti atsakinga už sandorių neteisėtumą ir iš to kylančias teisines pasekmes.
  8. Trečiasis asmuo notarė D. J. atsiliepime į ieškinį prašė teismo ieškinį spręsti savo nuožiūra. Notarės manymu, ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti žalą, kadangi ji, būdama notare, neturėjo teisės netvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Šiuo atveju būtent atsakovas sudarė palankias sąlygas ginčo butui parduoti antrą kartą, t. y. pateikė visus tam reikalingus dokumentus. Laikė, jog ieškovas realiai patyrė žalą, kuri atsirado įsiteisėjus 2014 m. rugsėjo 1 d. teismo sprendimui.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį iš esmės tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo A. M. 18 220,56 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. sausio 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 186,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovui iš atsakovės VĮ ,,Registrų centras“ 4 555,14 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 296,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas padarė išvadą, kad įrodytos byloje civilinės atsakomybės sąlygos, sudarant pagrindą taikyti civilinę atsakomybę abiems atsakovams. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. M., tyčia inicijavo jam priklausiusio ginčo buto pardavimą antrą kartą, tiesiogiai sukėlė ieškovui žalą, kai ginčo buto 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir panaikinta nuosavybės teisės teisinė registracija ieškovo vardu tik dėl to, kad nuosavybės teisės į ginčo butą ieškovo vardu įgytos ir, suprantama, įregistruotos vėliau. Teismas nelaikė pagrįstai atsakovo argumentų, jog sutartį pasirašė ne jis. Teismas nurodė ir tai, kad tokių nesąžiningų veiksmų, teismo nuomone, neįmanoma padaryti neatsargiai.
  3. Teismas konstatavo, kad egzistuoja ir VĮ ,,Registrų centras“ atsakomybė, kadangi ši institucija, turinti išduoti teisingus registracijos duomenis atspindinčias pažymas (pažymėjimus) apie nuosavybės teisių priklausymą, galimus daikto suvaržymus, pakankamai rūpestingai ir atidžiai nepatikrino savo tvarkomo registro duomenų apie ginčo buto perleidimo sandorius, jų savininkus ir registruotas nuosavybės teises ir išdavė pažymą su tikrovę neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad A. M. 1993 m. gegužės 7 d. vis dar buvo ginčo buto savininkas. Nors ginčo butas 1993 m. sausio 14 d. sutarties pagrindu buvo perleistas A. B. ir pastarasis 1993 m. kovo 29 d. buvo registravęs į ginčo butą nuosavybės teises. Vien A. M. veiksmų ir noro sudaryti ginčo buto perleidimo ieškovui sandorį nebūtų šioje situacijoje pakakę ir, nepateikus VTVIPPB pažymėjimo, notaras greičiausiai nebūtų tvirtinęs pirkimo-pardavimo sandorio. Tačiau teismas atsakovės kaltės formą vertino tik kaip neatsargumą.
  4. Teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovės pamąstymai apie notarės civilinę atsakomybę būtų svarūs sprendžiant jos civilinės atsakomybės klausimą, kas šioje byloje nėra nagrinėjimo dalykas. Teismas nurodė, kad ginčo teisenoje ieškovas nurodo atsakovus, o teismas šioje byloje nagrinėja atsakovais nurodytų asmenų civilinės atsakomybės klausimus. Ieškovas sprendė nekeisti byloje atsakovų, kuriems reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.
  5. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad žala atsirado ne 1993 metais, o teismui panaikinus sandorį, kurio pagrindu ieškovas buvo įgijęs ir įregistravęs nuosavybės teisę į ginčo butą, 2015 metų liepos mėnesį. Atsakovų argumentai dėl patirtų ieškovo nuostolių dydžio susiejimo su 1993 metais sudaryto sandorio kaina nesuderinami su visišku nuostolių atlyginimo principu. Žala skaičiuojama pagal šios bylos aplinkybes, įvertinus prievolės esmę, pagal kainą, buvusią žalos padarymo dieną arba ieškinio pareiškimo dieną. Ieškovas remiasi 2015 m. liepos mėnesį buvusia ginčo buto rinkos kaina, kadangi ginčo butas tuo metu buvo A. L. parduotas už 22 500 Eur sumą. Teismas taip pat sutiko, kad prijungtoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias gavo atlyginti atsakovu įtrauktas į bylos nagrinėjimą A. P., tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovų veiksmais, neatidumu, nes registratoriui nesutikus panaikinti ginčo butui A. P. vardu nuosavybės teisinės registracijos, pirminė buto savininkė A. L. privalėjo kreiptis į teismą, įtraukti į procesą ir A. P., kuris registro duomenyse buvo nurodomas kaip ginčo buto savininkas, ko pasėkoje šis, kaip atsakovas, turėjo atlyginti dalį teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant to, kad į teisminį nagrinėjimą įtraukto A. P. jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo sudarant ginčo sandorį nenustatyta.
  6. Teismas nesutiko, kad padarytą žalą atsakovai turi atlyginti solidariai, kadangi neįrodytas atsakovų veiksmų derinimas, bendrumas tiek, kad būtų pagrindas taikyti jiems solidariąją civilinę atsakomybę. Teismas įvertinęs įrodymus, argumentus, sprendė, kad šioje byloje skiriasi tiek atsakovų atlikti neteisėti veiksmai, jų pobūdis ir intensyvumas, tiek ir kaltės rūšis, tiek ir priežastinis ryšys bei jo eiga su ieškovo patirtais nuostoliais. Vien tikrovės neatitinkančios pažymos išdavimas, šios nepateikus sudarant ginčo buto perleidimo sandorį, nebūtų apskritai sukėlę ieškovui jokių nuostolių. Atsakovas A. M. yra gavęs iš ieškovo A. P. pinigus už ginčo butą pardavimo metu. Dėl to teismas sprendė dėl dalinės civilinės atsakomybės atsakovams taikymo, o būtent nustatant 20 procentų dydžio atsakovei VĮ ,,Registrų centras“ civilinės atsakomybės dydį ir 80 procentų atsakovui A. M. civilinės atsakomybės dydį už ieškovui padarytus nuostolius, atitinkamai priteisiant ieškovui iš atsakovų 4 555,14 Eur ir 18 220,56 Eur dydžio nuostolių atlyginimo sumas.
  7. Teismas ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo laikė 2014 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimą 2015 m. birželio 25 d., kuomet buvo panaikinta sutartis ir jos pagrindu atlikta teisinė nuosavybės registracija ieškovo vardu, nes tik praradęs nuosavybės teisės objektą, ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Kol nuosavybės teisės objektas buvo A. P. nuosavybėje, jis neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo laikyti save kreditoriumi ir reikalauti kitų asmenų civilinės atsakomybės. Dėl to teismas nematė pagrindo išvadai, jog ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas žalos atlyginimą iš atsakovų priteisės dalimis, o ne solidariai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nagrinėjamu atveju atsakovė VĮ ,,Registrų centras“ sukėlė didesnę žalą. Šiuo atveju atsakovų prievolė yra nedali. Žala turėtų būti kildinama iš neteisėtai parduoto ir neteisėtai įregistruoto buto.
  2. Atsakovė VĮ ,,Registrų centras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

518.1. Solidarioji civilinė atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, tačiau turi būti nustatytas ne tik faktinis, bet ir teisinis priežastinis ryšys. Atsakovė laikosi pozicijos, kad dėl žalos kalti atsakovas A. M. ir notarė, kuri patvirtino sandorį, bei paties ieškovo nesąžiningi veiksmai žinant, kad butas priklauso kitam asmeniui A. L..

618.2. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti įregistruoti nuosavybės įgijimo fakto. Nekilnojamo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas.

  1. Atsakovė VĮ ,,Registrų centras“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė žalą iš atsakovės VĮ ,,Registrų centras“ ir šioje dalyje taikyti ieškinio senatį arba atmesti reikalavimą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

719.1. Teismas netinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes bei įrodymus. Teismas nevertino to, kad ieškovas daugiau nei 20 metų nesiėmė jokių savo teisių į butą gynimo ar galimos žalos atlyginimo veiksmų, A. L. naudojosi butu visą laikotarpį kaip teisėta jo savininkė. Paties ieškovo elgesys turėjo įtakos žalos atsiradimui. Ieškovas pats elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.

819.2. Teismas spręsdamas dėl VĮ ,,Registrų centras“ dalinės atsakomybės buvimo ir jos dalies dydžio nustatymo neteisingai įvertino būtent teisinio priežastinio ryšio nutolimą nuo kilusios žalos. Teismas nepagrįstai nevertino notarės veiksmų atlikimo. Žalą sukėlė tai, kad notarė, tvirtino sandorį nesilaikydama teisės aktų reikalavimų.

919.3 Ieškovas neneigia, kad jau nuo 1993 m. jis žinojo, jog butą yra įsigijusi A. L., todėl teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties.

1019.4. Civilinėje byloje A. P. nesielgė kaip formalus atsakovas, t. y. jis nesutiko su ieškiniu ir aktyviai gynė savo teises, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos kaip žala. Teismas taip pat nepagrįstai priteisės ir 5 proc. palūkanų, nes atsakovė nėra praleidusi jokios piniginės prievolės mokėjimo ieškovui.

  1. Ieškovas A. P. atsiliepimu į atsakovės VĮ ,,Registrų centras“ apeliacinį skundą prašo apeliantės skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1120.1. Ieškovo teisė į žalos atlyginimą atsirado nuo to momento, kai jis prarado jo vardu registruotą turtą teismo sprendimu. Anksčiau kreiptis dėl žalos atlyginimo jis neturėjo teisinio pagrindo.

1220.2. Žalos dydis nustatomas pagal prarasto turto vertę jo praradimo dienai, o ne įsigijimo.

1320.3. Prievolės dalykas yra nedalus, todėl teismo pozicija dėl žalos paskirstymo nėra visiškai teisinga.

1420.4. Ieškovas jokių pretenzijų notarams nekėlė, todėl tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas, o atsakovė tik siekia perkelti kaltę notarams.

1520.5. Teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas, nes tokios palūkanos skatina skolininką greičiau įvykdyti prievolę.

  1. Atsakovas A. M. ir trečiasis asmuo notarė D. J. atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  3. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas A. P. 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teise ginčo butą, esantį ( - ), iš pardavėjo A. M.. Sutartyje nurodyta, jog parduodamas vieno kambario butas asmeninės nuosavybės teise priklauso A. M., pagal 1992 m. liepos 31 d. Vilniaus m. 2-osios notarinės kontoros patvirtintą sutartį, ir pagal 1993 m. gegužės 7 d. VTVIPPB „Valda“ išduotą pažymėjimą. Tvirtinant sandorį notarei buvo pateikta 1993 m. gegužės 6 d. notariškai patvirtintos privatizavimo sutarties kopija ir 1993 m. gegužės 7 d. VTVIPPB išduotas pažymėjimas. Sutartyje nurodoma, kad A. M. gavo iš pirkėjo A. P. prieš sudarant sutartį 2 300 JAV dolerių. Šią sutartį patvirtino Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarė D. P. (Jakubauskaitė). Sutartyje pardavėjas A. M. bei 1993 m. gegužės 8 d. pareiškimu, esančiu Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro pastatų perleidimo sutarčių bylos Nr. 51, 14 tomo, 142 lape, pareiškė, kad butas niekam neparduotas, neįkeistas, jam draudimas neuždėtas, teisme ginčų dėl jo nėra. Ieškovo nuosavybės teisės į butą VTVIPPB buvo įregistruotos 1993 m. liepos 10 d. Taip pat nustatyta, kad A. L. 1993 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą iš pardavėjo A. B., kuris nuosavybės teisę į ginčo butą buvo įgijęs dar 1993 m. sausio 14 d. Vilniaus m. II-ame notarų biure patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, ir VTVIPPB 1993 m. birželio 28 d. pažymėjimo pagrindu. Šią sutartį taipogi patvirtino Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarė D. P.. A. L. nuosavybės teisė į butą VTVIPPB buvo įregistruota 1993 m. birželio 30 d. 2014 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P., negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir panaikinta Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į minėtą butą registracija.

17Dėl notarės įtraukimo procesinio bendrininkavimo atveju

  1. Vienas esminių civilinių proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad, šalys vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi šalys procese turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į procesines teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, o teismas, nustatęs, kad bylos procese dalyvauja netinkama šalis, turi teisę pasiūlyti tai padaryti ieškovui (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Tokiu atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas ir taip pasireiškia dispozityvumo principo procesinis aspektas. Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).
  2. Panašios procesinės priemonės nustatytos ir procesinio bendrininkavimo atveju, t. y. kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali patraukti juos dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis), taigi ir šiuo atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas. Teismo šalių procesinių veiksmų kontrolė pasireiškia tik tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti patrauktas kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises prašant tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnis). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nors teismas tiesiogiai nepasiūlė ieškovui į bylą atsakove įtraukti ir notarę D. J., tačiau ieškovas dublike aiškiai išsakė, jog nesutinka reikalavimą reikšti ir notarei, todėl teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, savo iniciatyva, notarę D. J. į bylą įtraukė trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 43 straipsnio 3 dalis). Taigi, toks pirmosios instancijos teismo elgesys atitiko proceso dispozityvumo principo reikalavimą bei nepažeidė šalių autonomijos.

18Dėl VĮ ,,Registrų centras“ veiksmų ir padarytos žalos priežastinio ryšio sąlygos

  1. Apeliantė VĮ Registrų centras taip pat nurodo, kad tarp jo darbuotojų veiksmų atsiradusios žalos yra nutolęs priežastinis ryšys, nes išduota pažyma sandoriui sudaryti pati savaime jokių neigiamų pasekmių negali sukelti, o pareiga patikrinti, ar sudaromas sandoris atitinka teisės aktus, tenka notarui, nagrinėjamu atveju notarei D. J.. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais taip pat negalima sutikti. Pagal 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo Nr. I-2882 46 straipsnį notarai, tvirtindami sandorius dėl nekilnojamojo turto, kuriam būtina valstybinė registracija, perleidimo arba įkeitimo, notarai patikrina, ar turtas priklauso jį perleidžiančiam arba įkeičiančiam asmeniui, taip pat ar yra sutuoktinio rašytinis sutikimas, jeigu turtas yra bendra sutuoktinių nuosavybė. Turto priklausomybę patvirtino būtent VTVIPPB ,,Valda“ (teisių perėmėja VĮ Registrų centras) išduota pažyma. VTVIPPB ,,Valda“ darbuotojai turėjo pareigą tinkamai patikrinti duomenis dėl turto savininko, tačiau to nepadarė. Ypač, kai iš byloje esančių įrodymų matyti, kad VTVIPPB visus duomenis turėjo turėti, kadangi A. B. 1993 m. kovo 29 d. VTVIPPB įregistravo savo nuosavybes teises, o atsakovui A. M. pažymėjimas Nr. 3801 buvo išduotas 1993 m. gegužės 7 d., t. y. vėliau nei naujasis buto savininkas A. B. įregistravo 1993 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010; kt.). Taigi, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp žalos ir VTVIPPB (VĮ Registrų centras) darbuotojų veiksmų, kadangi be VTVIPPB ,,Valda“ išduotos pažymos neteisėtas sandoris nebūtų buvęs sudarytas.

    19

20Dėl ieškinio senaties taikymo

  1. Apeliantė VĮ ,,Registrų centras“ skundu nurodo, kad ieškovas neneigia, kad jau nuo 1993 m. jis žinojo, jog butą yra įsigijusi A. L., todėl teismas nepagrįstai netaikė 10 metų ieškinio senaties termino.
  2. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas A. P., nors ir galimai žinojo, kad butas galėjo būti parduotas kitam asmeniui ir ilgiau nei 20 metų niekur nesikreipė, tačiau tai nepaneigia fakto, kad Nekilnojamo turto registro duomenimis jis buvo registruotas kaip nekilnojamo turto, t. y. buto, adresu ( - ), savininkas, todėl pagrįstai turėjo teisę visus šiuos metus laikyti minėto turto savininku. Kai sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, tik tada ieškovas neteko minėto turto (buvo panaikinta jo nuosavybės teisių registracija), t. y. patyrė žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą pradėjo skaičiuoti nuo žalos atsiradimo momento – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, kuriuo ieškovas neteko nuosavybės teisės į butą, įsigaliojimo dienos, 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus apygardos teismui sprendimą palikus nepakeistą.

21Dėl žalos dydžio nustatymo

  1. Apeliantė VĮ ,,Registrų centras“ nesutinka su ieškovui pirmosios instancijos priteistu žalos dydžiu. Apeliantės nuomone, tai paties ieškovo kaltė, kad buto vertė padidėjo, o didžiausi nuostoliai, kuriuos jis galėjo patirti yra 2 300 JAV dolerių, kuriuos sumokėjo atsakovui A. M. 1993 metais įsigyjant butą pagal negaliojantį sandorį.
  2. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka, kadangi žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad žala turi būti atlyginama visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), todėl žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado. Kai žala padaroma asmens turto sugadinimu, sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Teisingos žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo, turi nustatyti tikrąjį žalos dydį. Žalos dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, šiuo atveju ieškovas A. P. (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas žala įvardija turto – buto netekimą, todėl skaičiuojant patirtus nuostolius turi būti atsižvelgiama į tokio buto rinkos vertę jo netekimo dieną, o ne į kainą, už kurią butas buvo įsigytas. Ieškovas įrodinėdamas žalos dydį, teismui pateikė informaciją apie tai, kad A. L. 2015 metais ginčo butą pardavė už 22 500 Eur sumą. Nei atsakovė VĮ ,,Registrų centras“, nei atsakovas A. M. teismui kitokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad netekto turto rinkos vertė yra 22 500 Eur. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, jog ieškovo kaltės ar kokių nors veiksmų (tiek nesąžiningų, tiek ir neatidumo) atsakovai byloje neįrodė. Tai ieškovo teisė rinktis kaip valdyti savo turtą, todėl argumentas, jog ieškovas daugiau nei 20 metų nesiėmė veiksmų, dėl to, jog jo bute gyvena kitas asmuo, šiuo atveju įtakos žalos dydžio nustatymui neturi. Nekilnojamo turto vertė nuolat kinta priklausomai nuo įvairių socialinių, ekonominių veiksnių, šiuo atveju pripažintina, jog įsigyto buto vertė per 20 metų galėjo išaugti net kelis kartus, todėl nesąžininga ir neproporcinga būtų teigti, jog ieškovo buto vertė nustatoma tik pagal 1993 m. gegužės 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną sumokėtą sumą (2 300 JAV dolerių).
  3. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta ieškovui kaip žalą priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovas patyrė civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį dėl ieškovo ir atsakovo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Apeliantė nurodo, kad atsakovas nebuvo tik formalus atsakovas byloje, jis nesutiko su ieškiniu ir aktyviai gynė savo teises. Šis apeliantės argumentas vertintinas kritiškai. Tai atsakovo teisė pasirinkti ieškinį pripažinti ar ne (CPK 142 straipsnis). Tai, kad ieškovas A. P. kitoje byloje ieškinio nepripažino, nesudaro pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl jo paties veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo (kitoje byloje atsakovo) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pabrėžtina, kad sandorio nuginčijimo byloje A. P. jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo sudarant ginčo sandorį nebuvo nustatyta, t. y. sandoris sudarytas dėl kitų asmenų kaltės.

22Dėl procesinių palūkanų

  1. VĮ ,,Registrų centras“ apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui priteisė ir 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantės teigimu šios procesinės palūkanos atlieka kompensacinę funkciją, kai skolininkas nevykdo prievolės ir paskirtis skatinti skolininką prievolę įvykdyti. Apeliantė nurodo, jog ji piniginės prievolės ieškovui nėra praleidusi, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija atsakovei negali būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.
  2. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė netinkamai skirsto palūkanas ir jų rūšis. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas ieškovui priteisė ne mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už pradelstą piniginę prievolę, o kompensuojamąsias palūkanas (procesines), kurių paskirtis užtikrinti greitesnį sprendimo įvykdymą.

23Dėl atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą

  1. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
  2. Teismų praktikoje pasisakyta, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu; kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų bei kitais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2013). O dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
  3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje skiriasi tiek atsakovų A. M. ir VĮ ,,Registrų centras“ atlikti neteisėti veiksmai, teik jų pobūdis ir intensyvumas, kaltės rūšis, tiek ir priežastinis ryšys bei jo eiga su ieškovo patirtais nuostoliais. Sutiktina su teismo padaryta išvada, kad vien tikrovės neatitinkančios pažymos išdavimas, šios nepateikus sudarant ginčo buto perleidimo sandorį, nebūtų apskritai sukėlę ieškovui jokių nuostolių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog neįrodytas atsakovų veiksmų derinimas, bendrumas tiek, kad būtų pagrindas taikyti jiems solidariąją civilinę atsakomybę. Pabrėžtina, kad tyčia veikė atsakovas A. M., kuris aiškiai suvokė, jog ginčo butą jau yra pardavęs, kad į nekilnojamo turto registrą dėl pažymos išdavimo kreipiasi nepagrįstai, o atsakovei VĮ ,,Registrų centras“ neapdairiai pažymą išdavus (atlikus neatsargius veiksmus), neteisėtai gauta pažyma ir pasinaudojo sudarydamas pakartotinį sandorį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp atsakovų A. M. ir VĮ ,,Registrų centras“ nebuvo nei subjektyvaus, nei objektyvaus bendrininkavimo, todėl teismas pagrįstai sprendė dėl dalinės atsakovų atsakomybės. Pažymėtina, kad VĮ ,,Registrų centras“ neteisėti veiksmai pasireiškė tik pažymėjimo Nr. 3801 išdavimu, o tai kad atsakovė vėliau įregistravo A. P. nuosavybes teises nekilnojamo turto registre, nelaikytini neteisėtais veiksmais dėl atsakovės kaltės, kadangi VĮ ,,Registrų centras“ atsisakyti registruoti notarės patvirtintą sandorį neturėjo pagrindo (Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. Nr. 297 nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.4 punktas). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus ir nustatė atsakovams taikomos civilinės atsakomybės rūšį bei jos taikymo mastą.
  4. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
  5. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, tiek ieškovo, tiek atsakovės VĮ ,,Registrų centras“ apeliaciniai skundai atmesti, šalys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už išlaidas atsiliepimui į apeliacinius skundus parengti. Ieškovas A. P. teismui pateikė sąskaitą už teisines paslaugas bei jos apmokėjimą patvirtinantį bankinį pavedimą. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovo išlaidas sudarė 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo turinį, Rekomendacijose (jų redakcija, galiojusi atsiliepimo pateikimo metu, t. y. 2017 m. balandžio mėn.) nurodytą atsiliepimui į apeliacinį skundą taikomą koeficientą 1,3 (8.11 puntas) bei Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinė bruto darbo užmokestį (822,8 EUR), sprendžia, kad ieškovui A. P. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą iš atsakovės VĮ ,,Registrų centras“ priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

25Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

26Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės ,,Registrų centras“ ieškovui A. P. 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. P.... 5. 18.1. Solidarioji civilinė atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai... 6. 18.2. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti įregistruoti... 7. 19.1. Teismas netinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes bei įrodymus.... 8. 19.2. Teismas spręsdamas dėl VĮ ,,Registrų centras“ dalinės atsakomybės... 9. 19.3 Ieškovas neneigia, kad jau nuo 1993 m. jis žinojo, jog butą yra... 10. 19.4. Civilinėje byloje A. P. nesielgė kaip formalus atsakovas, t. y. jis... 11. 20.1. Ieškovo teisė į žalos atlyginimą atsirado nuo to momento, kai jis... 12. 20.2. Žalos dydis nustatomas pagal prarasto turto vertę jo praradimo dienai,... 13. 20.3. Prievolės dalykas yra nedalus, todėl teismo pozicija dėl žalos... 14. 20.4. Ieškovas jokių pretenzijų notarams nekėlė, todėl tai nėra bylos... 15. 20.5. Teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas, nes tokios palūkanos... 16. Teisėjų kolegija... 17. Dėl notarės įtraukimo procesinio bendrininkavimo atveju
      18. Dėl VĮ ,,Registrų centras“ veiksmų ir padarytos žalos priežastinio... 19.
    ... 20. Dėl ieškinio senaties taikymo
    1. Apeliantė VĮ... 21. Dėl žalos dydžio nustatymo
      1. Apeliantė VĮ... 22. Dėl procesinių palūkanų
        1. VĮ ,,Registrų... 23. Dėl atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą
            24. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
              25. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti... 27. Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės ,,Registrų centras“ ieškovui...