Byla e2-188-516/2017
Dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3992-852/2016 pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui L. Č. (trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Alnora“) dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl teismo sprendimo išaiškinimo, klaidų (apsirikimų) taisymo ir papildomo sprendimo institutų aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovas D. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo L. Č. 33 595,92 Eur, kaip be pagrindo įgytas lėšas, 11 280,72 Eur palūkanas; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  4. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendime esančius turinio neaiškumus, ištaisyti rašymo apsirikimus ir išspręsti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, taikant atsakovui atsakomybę už žinomai melagingus paaiškinimus. Ieškovas nurodė, kad atsakovas L. Č. teismui davė melagingus paaiškinimus, todėl jam turėjo būti paskirta bauda pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnį už veikimą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą ir pagal CPK 186 straipsnio 6 dalį už priesaikos sulaužymą. Kadangi teismas šių prašymų neišsprendė, ieškovo įsitikinimu, jis turi priimti papildomą sprendimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad teismas turi išaiškinti sprendimą ir ištaisyti klaidas, nes jis yra neaiškus, teismo išvados grindžiamos prielaidomis, teismas nenustatė, ar atsakovas įnešė pinigus į įmonės UAB „Alnora“ kasą, ar ne, nors byloje buvo pakankamai įrodymų tokiai išvadai padaryti, taip pat teismas nepasisakė, kodėl nesutinka su trečiojo asmens pozicija ir prašymu tenkinti ieškinį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nemotyvavo, kodėl nesiremia pateiktais įrodymais.
  5. Atsakovas L. Č. prašė ieškovo prašymo netenkinti, nes jis teismui nedavė žinomai melagingų parodymų. Atsakovas pažymėjo, kad jis aiškindamas apie įvykius, kurie buvo prieš 8 metus, ne visas aplinkybes gerai atsiminė ir netiksliai nurodė, jog įmonei perdavė pinigus pardavęs savo žemės sklypą, tačiau teismas nesirėmė minėtais paaiškinimais ir tai neturėjo reikšmės bylai, o kiti jo paaiškinimai buvo teisingi ir tikslūs. Atsakovas akcentavo, kad ieškovas nenurodo jokių neaiškumų ar klaidų sprendime, tiesiog jis nesutinka su teismo išvadomis.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo ištaisyti rašymo apsirikimus ir išaiškinti sprendimą bei prašymo priimti papildomą sprendimą, skiriant L. Č. baudą.
  2. Teismas nurodė, kad sprendime nėra aiškių rašymo ar skaičiavimo klaidų, o ieškovas prašyme jų neįvardino, nors jam buvo nustatytas terminas patikslinti prašymą. Teismas akcentavo, kad išaiškindamas sprendimą ar ištaisydamas klaidas, teismas negali pakeisti savo sprendimo esmės, o šiuo atveju ieškovas būtent tai prašo padaryti, t. y. iš naujo įvertinti įrodymus, pakeisti įrodinėjimo pareigą, pasisakyti dėl įrodymų, kuriuos teismas laikė nereikšmingais ir kuriais nesirėmė priimdamas sprendimą.
  3. Teismas taip pat nurodė, kad nuspręsti dėl baudos skyrimo yra teismo prerogatyva, o šio procesinio klausimo neišsprendimas nesudaro pagrindo teismui priimti papildomą sprendimą. Be to, teismas pažymėjo, kad netikslumai atsakovo paaiškinimuose yra dėl neesminių aplinkybių, kuriomis teismas nesirėmė, priimdamas sprendimą, todėl taikyti atsakovui atsakomybę pagal CPK 186 straipsnio 6 dalį ar pripažinti, jog atsakovas piktnaudžiavo procesu, nėra pagrindo.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Ieškovas D. G. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymus tenkinti arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Nutartis priimta šiurkščiai pažeidžiant imperatyvų reikalavimą tinkamai motyvuoti priimamą teismo nutartį. Teismas privalo pasisakyti dėl visų proceso šalies išdėstytų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, o neanalizuoti gali tik tuos argumentus, kurie visiškai nesusiję su pareikštu prašymu.
    2. Teismas, pažeisdamas ieškovo teisę į nešališką teismą, nepagrįstai konstatavo, kad prašyme ieškovas neįvardino aiškių sprendimo klaidų ir jo turinio neaiškumų. Ieškovas aiškiai ir detaliai išdėstė teismo sprendimo klaidas ir nesuprantamus bei nelogiškus teiginius, kuriuos prašė išaiškinti. Ieškovas, teikdamas prašymą, neginčija Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo išvadų, bet siekia suprasti jo teisinius ir faktinius pagrindus.
    3. Tuo atveju, kai teismo sprendime nėra nurodomi teismo išvadų ir motyvų teisiniai pagrindai, proceso šalis negali objektyviai suprasti išvadų ir motyvų turinio be jų atitikimo imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Todėl ieškovas tinkamai naudojosi savo procesine teise pateikti prašymą išaiškinti ir ištaisyti sprendimą. Teismas šališkai ir subjektyviai ne tik nenurodė spendimo motyvuojamoje dalyje dėstomų teiginių ir prielaidų teisinių pagrindų, bet visiškai nepasisakė dėl ieškovo prašyme išdėstytų sprendimo klaidų, motyvų neaiškumų.
    4. Ieškovas prašymą išaiškinti sprendimą pateikė praėjus 4 dienoms nuo teismo sprendimo priėmimo. Teismo nutartį dėl trūkumų ištaisymo ieškovas pateikė sekančią dieną po šios nutarties priėmimo. Tokiu aktyvumu ieškovas siekė, kad teismas ieškovo prašymą išspręstų iki apeliacijos teisės termino įgyvendinimo pabaigos. Tačiau teismas ribojo ieškovo teisę į apeliaciją bei kooperacijos principą ir ieškovo prašymo nagrinėjimą paskyrė tik 2016 m. rugsėjo 27 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas dėl ieškovo procesinio prašymo turėjo išankstinę šališką nuomonę. Teismo nurodoma aplinkybė, kad ieškovas pasinaudojo apeliacijos teise iki ieškovo procesinio prašymo išsprendimo, neturi visiškai jokio teisinės reikšmės vertinant jo prašymo teisėtumą ir nesudarė pagrindo priimti itin formalią ir aiškiai nepagrįstą 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį.
    5. Teisiškai nepagrįsta ir netoleruotina situacija, kai pareikštas prašymas neišsprendžiamas. Ieškovas teikdamas prašymą dėl papildomo spendimo priėmimo, prašė išspręsti jo, teismui nagrinėjant bylą iš esmės, 2016 m. liepos 27 d. teiktus prašymus taikyti atsakovui atsakomybę. Teismo nutartyje nurodyta išvada, kad procesinio prašymo neišsprendimas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nesudaro pagrindo priimti papildomą sprendimą, aiškiai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai proceso šalies teisei į teisingą bylos nagrinėjimą. Be to, nutartyje nurodomi tarpusavy prieštaraujantys motyvai, nes, viena vertus, teigiama, kad gali būti teisėtai toleruojamas teismo neveikimas (prašymo neišsprendimas), kita vertus, ieškovo prašymas nubausti atsakovą yra atmetamas. Nutartyje konstatuojama teisėtumui ir teisinei logikai prieštaraujanti pozicija, kad proceso šalies melagingi parodymai gali būti esminiai ir neesminiai. Nei CPK 95 straipsnis, nei 186 straipsnio 6 dalis netoleruoja neesminių melagingų šalies parodymų, bet imperatyviai draudžia tokį elgesį ir numato besąlyginę atsakomybę už tokius veiksmus.
    6. Aplinkybės, dėl kurių melavo atsakovas, yra esminės, jos yra susijusios su ieškovo apeliacinio skundo motyvais. Teismas neturi toleruoti atsakovo melavimą teismui ir šalių klaidinimą, bet turi užtikrinti objektyvios tiesos nustatymą byloje ir aktyviai reaguoti į ieškovo motyvus dėl nevienkartinio tyčinio melavimo teismui. Atsakydamas į teisėjo užduodamas klausimus atsakovas tyčia melagingai nurodė jam objektyviai žinomas aplinkybes, tuo 2016 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu sulaužydamas teismui duotą priesaiką. Ieškovo pateikti rašytiniai paaiškinimai ir įrodymai patvirtina, kad, priešingai nei teismui nurodė atsakovas, jis niekada jokio jam priklausančio žemės sklypo ieškovui nepardavinėjo ir niekada negavo bei negalėjo gauti lėšų iš ieškovo, kaip sklypo pardavėjas, taigi negalėjo skolinti UAB „Alnora“ realiai negautas lėšas. Ieškovas taip pat pateikė įrodymus, kad, skirtingai nei teigė atsakovas, UAB „Alnora“ turėjo kitų užsakovų ir statybos objektų, o taip pat įrodymus patvirtinančius, jog jokios ūkinės operacijos dėl tariamo ieškovo sumokėtų lėšų įnešimo į įmonės kasą, o taip pat jų išmokėjimo atsakovui, pagal atsakovo teismui pateiktus niekinius orderius nebuvo vykdomos.
  2. Atsakovas L. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovas netinkamai supranta teismo sprendimo išaiškinimo bei ištaisymo institutus bei prieštarauja pats sau, nes visi ieškovo argumentai yra nukreipti į teismo sprendimo motyvų kritiką, taip pat didelė dalis argumentų yra susiję su įrodinėjimo pareiga ir tariamai netinkamu įrodymų vertinimu. Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas. Savo ruožtu teismo sprendimo rašymo apsirikimų ištaisymo paskirtis – ištaisyti rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ieškovo paprasčiausiai netenkina teismo motyvai bei išvados, išdėstyti sprendime, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti teismo sprendimo išaiškinimo bei ištaisymo institutus, nes juos pritaikius būtų pakeistas sprendimo turinys, esmė bei jame nustatyti faktai. Ieškovo nurodomiems argumentams išspręsti yra nustatyta speciali tvarka – apeliacinė instancija, pateikiant apeliacinį skundą.
    2. Teismas ieškovui ne kartą (taip pat ir atsakovo atstovo prašymu) išaiškino teisę tikslinti ieškinį ir formuluoti netiesioginio ieškinio reikalavimus, jei ieškovas mano, kad atsakovas tariamai yra neperdavęs UAB „Alnora“ gautų iš ieškovo piniginių lėšų. Taip pat ieškovui buvo išaiškinta teisė reikšti reikalavimus pačiai UAB „Alnora“, jei ieškovas tokių turi.
    3. CPK 277 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai numatyti atvejai, kuomet gali būti priimtas papildomas sprendimas, savo ruožtu tai, kad teismas neišsprendė ieškovo prašymo dėl tariamų melagingų parodymų, sąmoningo veikimo prieš teisingą bylos išnagrinėjimą ir atsakovui taikytinų sankcijų, nėra pagrindas priimti papildomą sprendimą.
    4. Atsakovas yra garbaus amžiaus (78 metų), 2006–2007 m. yra pardavęs kitus jam asmeniškai priklausiusius nekilnojamojo turto objektus ir gautas pinigų sumas skolinęs UAB „Alnora“, todėl akivaizdu, kad, duodamas parodymus teismo posėdžio metu apie prieš aštuonerius metus buvusius įvykius, galėjo sąžiningai supainioti kai kurias aplinkybes. Atsakovas, pripažindamas savo klaidą, neneigia, kad iš tiesų nebuvo žemės sklypo savininkas, tačiau kartu pažymi, jog šis žemės sklypas priklausė atsakovo sūnui V. Č. su žmona (tai matyti iš paties ieškovo pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties), o ne kokiems nors pašaliniams asmenims. Už šį turtą gauti pinigai pirkėjo buvo tiesiai įmokėti į UAB „Alnora“ banko sąskaitą ir panaudoti UAB „Alnora“ paimtai banko paskolai dengti.
    5. Ieškovo teiginys, kad atsakovas davė melagingus parodymus dėl to, jog UAB „Alnora“ neturėjo kitų statybos objektų 2008–2010 metais ir statė tik ieškovo namą pagal statybos rangos sutartį, yra klaidingas, nes šie atsakovo parodymai yra teisingi. Be to, ši aplinkybė neturi jokios tiesioginės reikšmės ginčui išnagrinėti, nes byloje teismas nesprendė ir nesiaiškino, kokius objektus statė ir kokias paslaugas teikė UAB „Alnora“.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta išaiškinti teismo priimtą sprendimą, ištaisyti jame klaidas ir priimti papildomą sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas ištaisyti aiškias klaidas, išaiškinti sprendimo teisinius ir faktinius pagrindus bei priimti papildomą sprendimą, paskiriant atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir priesaikos sulaužymą, pažeidė ieškovo teises į teisingą bylos išnagrinėjimą, nešališką teismą, o taip pat imperatyvų reikalavimą motyvuoti priimamą teismo procesinį sprendimą, be kita ko ir skundžiamą nutartį.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir ieškovo atskirojo skundo argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su ieškovo pozicija.
  5. Visų pirma, atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas motyvuoti nutartį (sprendimą), skirtingai nei interpretuoja apeliantas, neturėtų būti suprantamas kaip teismo prievolė procesiniame sprendime pasisakyti absoliučiai dėl visų proceso šalies (šalių) išdėstytų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų.
  6. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006).
  7. Atsižvelgiant į esantį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodęs atsisakymo išaiškinti ir ištaisyti teismo sprendimą motyvus, neišanalizavo kiekvieno ieškovo prašymo teiginio, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė motyvavimo pareigą, tuo labiau, kad, kaip matyti iš ieškovo prašymo ir atskirojo skundo turinio bei kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, didžiąja dalimi ieškovo argumentų faktiškai siekiama, jog teismas iš naujo įvertintų bylos įrodymus, pateiktų papildomus motyvus dėl teismo sprendime padarytų išvadų ir pan., t. y. iš esmės pakeistų teismo sprendimą, taip pažeisdamas sprendimo peržiūrėjimo instancine tvarka imperatyvų reikalavimą.
  8. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutus (sprendimo ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo įvykdymas yra komplikuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-969/2015 ir kt.).
  9. CPK 276 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.
  10. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas ištaisyti teismo sprendime neva padarytas klaidas bei išaiškinti teismo sprendimą, nenurodė jokių teismo sprendime esančių akivaizdžių rašymo ir (ar) aritmetinių klaidų ar kitokių neaiškumų, dėl kurių kiltų būtent sprendimo įvykdymo sunkumų. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas savo atsiliepime į atskirąjį skundą, nors ieškovas ir teigia prašymu neginčijantis teismo sprendimo išvadų, o neva norintis suprasti sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, siekdamas įgyvendinti jo apeliacijos teisę, ieškovo prašyme išdėstyti ir skunde pakartoti argumentai (kaip antai – teismo motyvuojamoje dalyje išdėstytų tam tikrų išvadų prieštaravimas kitiems byloje esantiems įrodymams; teismo nepasisakymas, kodėl jis nevertino tam tikrų byloje esančių ieškovo ir atsakovo pateiktų įrodymų, kodėl neįvertinta trečiojo asmens pozicija) susiję būtent su ieškovo nesutikimu su teismo motyvais ir išvadomis, teismo atliktu ir, apelianto nuomone, klaidingu įrodymų vertinimu, kurie, priešingai nei mano ieškovas, negali būti laikomi aiškių teismo sprendimo klaidų nurodymu CPK 276 straipsnio prasme.
  11. CPK 278 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio.
  12. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl šios procesinės teisės normos taikymo bei aiškinimo yra suformuota; joje konstatuota, jog teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007; 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2006; 2007 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).
  13. Ieškovas nenurodė jokių rezoliucinės teismo sprendimo dalies neaiškumų, savo ruožtu CPK 278 straipsnyje įtvirtintas sprendimo išaiškinimo institutas negali būti taikomas teismo sprendimui naujais teisiniais pagrindais ir (ar) argumentais (motyvais) papildyti, kaip to faktiškai siekia ieškovas, reikalaudamas teismo išaiškinti, dėl kokių priežasčių ir remiantis kokiais teisiniais pagrindais nebuvo įvertinti vienokie ar kitokie byloje esantys ir, ieškovo nuomone, itin svarbūs įrodymai.
  14. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutai iš esmės skirti užtikrinti sprendimo vykdymo sklandumą, o ne apeliacijos teisės įgyvendinimą, kaip tokią, taip pat atmeta, kaip visiškai nepagrįstus ir jokiais konkrečiais įrodymais nepatvirtintus (CPK 178 straipsnis) apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas ieškovo prašymo išaiškinti ir ištaisyti sprendimą išnagrinėjimą jau suėjus paties sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui, buvo šališkas (turėjo išankstinę šališką nuomonę dėl šio prašymo).
  15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir neišsprendęs ieškovo prašymo skirti baudą atsakovui, privalėjo priimti papildomą sprendimą.
  16. CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1879/2013).
  17. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalį teismas gali priimti papildomą sprendimą, jeigu:1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.
  18. Prašymas paskirti atsakovui baudą nėra materialinis teisinis reikalavimas, dėl kurio neišsprendimo galėtų būti priimtas papildomas sprendimas CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Šio procesinio klausimo neišsprendimas neatitinka ir kitų dviejų CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų.
  19. Pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jo prerogatyvos spręsti baudos atsakovui paskyrimo klausimą ir teisinio pagrindo priimti papildomą sprendimą nebuvimo, netiesiogiai pagrindžia ir CPK 106–107 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nesuteikiantis baudą prašiusiam paskirti asmeniui teisės skųsti nutartį, kuria bauda kitai proceso šaliai nepaskirta.
  20. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pagrindo priimti papildomą sprendimą dėl baudos skyrimo (neskyrimo) nebuvimą, šiuo atveju neturėjo papildomai pasisakyti dėl baudos atsakovui netaikymo, tačiau minėti teismo pertekliniai motyvai nedaro esminės įtakos nagrinėjamo klausimo teisiniam rezultatui, taigi ir skundžiamos nutarties teisėtumui.
  21. Remdamasis išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai