Byla 2A-2277-259/2014
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9454-945/2014 pagal ieškovės D. J. J. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno vaikų darželiui „Aviliukas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-124 „Dėl Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktoriaus“, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ieškovę į darbą, priteisti ieškovei iš atsakovo Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdyti skubiai. Nurodė, kad ieškovė Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktore dirbo 2009 m. sausio 6 d. darbo sutarties Nr. P3-2252 pagrindu. Ginčijamu sprendimu ieškovė atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-1298 sudarytos komisijos įtariamam Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktorės D. J. J. darbo drausmės pažeidimui ištirti pateiktą 2014 m. sausio 20 d. išvadą Nr. 12-14-4, kurioje nurodyta, kad darželį lankančių vaikų tėvai prašo nušalinti ieškovę kaip nekompetentingą, praradusią tėvų pasitikėjimą, ieškovė konfliktuoja su įstaigoje dirbančiais pedagogais, ieškovės veiksmai kelia nesaugumą vaikams, trukdo ugdymo procesui ir įstaigos mikroklimatui, ieškovė neužtikrina Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatų įgyvendinimo. Išvada dėl ieškovės nekompetentingumo ir tėvų nepasitikėjimo ja padaryta neįvertinus ieškovės pateikto 2014 m. sausio 8 d. paaiškinimo ir prie jo pridėtų rašytinių įrodymų, neįvardijo motyvų, kurie leistų spręsti ieškovę padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Išvada dėl konfliktų su pedagogais padaryta neįvertinus fakto, jog dėl konfliktų yra kalta ne ieškovė, o būtent auklėtojos G. S., S. B., kurios naudojo psichologinį smurtą prieš raštvedę K. T., auklėtoją D. K., neanalizavus ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, jog po jos paskyrimo direktore situacija darželyje keičiasi į gerąją pusę. Nepagrįstą išvadą dėl netinkamo mikroklimato įstaigoje, turinčio įtakos vaikų saugumui, lėmė tai, jog nebuvo įvertinti „Viešųjų paslaugų vartotojų pasitenkinimo“ tyrimo ir mikroklimato tyrimo rezultatai, 2013 m. lapkričio 23 d. įsakymas Nr. V-18 dėl atsakingų asmenų už darželio vaikų saugumą įstaigos metodinės grupės ir mokytojų tarybos posėdžių metu, 2013 m. lapkričio 25 d. ugdytinių tėvų ir darbuotojų pasirašytas pranešimas, iš kurių matyti, jog vaikai ugdomi saugioje aplinkoje, darželyje yra palankus psichologinis klimatas vaikų ugdymui, auklėtojos ir administracija savo darbą atlieka kokybiškai. Nepagrįsta ir išvada dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalies 3 punkto pažeidimo, kadangi nenurodomi jokie pažeidimus lėmę veiksmai, apsiribojama teisės normos citavimu. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. R-09 atkreipė dėmesį į išvados turinio prieštaringumą, neįsigilinimą į situaciją ir netinkamą įrodymų vertinimą, tačiau į pastabas nebuvo atsižvelgta. Be to, skiriant nuobaudą buvo pažeistas įstatyme nustatytas terminas drausminei atsakomybei taikyti.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtais ir panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą bei ieškovės atleidimą iš darbo drausminės nuobaudos (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto) pagrindu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-124 „Dėl Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktoriaus“; ieškovės į darbą negrąžino, ieškovės su atsakovu Kauno vaikų darželiu „Aviliukas“ sudarytą 2009 m. sausio 6 d. darbo sutartį Nr. P3-2252 pripažino nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo Kauno vaikų darželis „Aviliukas“ 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką - 10538,64 Lt, 12295,08 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2014 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. liepos 17 d.) ir po 125,46 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. liepos 18 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą atmetė; priteisė iš atsakovo Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ 829 Lt žyminio mokesčio ir 23,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

7Vertindamas susiklosčiusią situaciją dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo, teisėtumo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad: pirma, tiek dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai, tiek ir teismo posėdžių metu apklausti liudytojai vieningai patvirtino, jog ieškovei dirbant darželio direktore tiek tarp įstaigos darbuotojų, tiek ir tarp dalies darbuotojų bei įstaigos administracijos klostėsi konfliktiniai santykiai; antra, kaip matyti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pozicijos, ieškovės netinkamumas jos užimtoms pareigoms buvo siejamas ne su konfliktų priežastimis ir konkrečiais juos nulėmusiais veiksmais, bet su nepakankamais gebėjimais juos likviduojant; trečia, teismas sutiko su atsakovės Kauno miesto savivaldybės išdėstyta pozicija, jog ieškovė ne tik nesprendė konfliktų, bet juos ir gilino. Nurodė, kad ieškovė neginčijo liudytojais kviestų ugdytinių tėvų paaiškinimų, jog susirinkimų metu ieškovė nesiimdavo iniciatyvos problemoms spręsti, į vieną susirinkimą netgi buvo atvykusi su advokate, nenurodydama objektyvių motyvų nepritarė ugdytinių tėvų iniciatyvai tėvų lėšomis pasamdyti psichologą moderatorių. Net ir savo paaiškinime situaciją tyrusiai komisijai, taip pat pasisakydama teismo posėdžio metu ieškovė ne tiek aiškino savo veiksmus (neveikimą) ir jų motyvus, kiek teikė priešpriešinius kaltinimus jai nepalankioms darbuotojoms, neįvardijo savo atliktų veiksmų, subjektyvių asmeninių interesų vedina tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukė dalį darbuotojų ir ugdytinių tėvų į konfliktą rengiant ir teikiant raštus; ketvirta, net ir imdamasi aktyvių veiksmų, ieškovė elgėsi subjektyviai, nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais, pamindama tarpusavio bendradarbiavimo, geranoriškumo principus; penkta, kaip niekuo neparemtomis prielaidomis teismas vertino ieškovės poziciją dėl to, jog ugdytinių tėvai elgėsi nesavarankiškai, reikšdami pretenzijas ieškovės atžvilgiu.

8Iš kitos pusės, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo aspektu, teismas sprendė, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta neteisėtai, todėl ieškinio reikalavimą dėl jos panaikinimo patenkino. Teismas nurodė, kad: pirma, taikant ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę nebuvo identifikuotas konkretus netinkamo ieškovės elgesio faktas. Nors dalies vaikų ir jų tėvų pasisakymuose minimas neleistinas fizinis ar psichologinis poveikis, ieškovės vartotas auklėtojų atžvilgiu vaikų akivaizdoje, taikant drausminę atsakomybę ne tik nebuvo remiamasi atitinkamus veiksmus prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų priskiriančiu DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir nebuvo aiškinamasi, kada atitinkami veiksmai galėjo būti atlikti, nebuvo vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės; antra, nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta į nebaigtinį sąrašą orientuota DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma. Pastaroji aplinkybė, teismo vertinimu, ne tik patvirtina, jog drausminė atsakomybė nėra siejama su konkrečiais įstatyme pateiktame sąraše nurodytais veiksmais, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl to, iš kur ieškovei galėjo būti žinoma, kokius veiksmus darbdavys laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Be to, teismas pažymėjo, kad įstaigos nuostatuose ar kituose vidiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai įvardinti jokie papildomi, DK 235 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenumatyti, atvejai, už kuriuos iš karto gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda; trečia, tiek atsakovų atstovės, tiek ir liudytojais apklausti asmenys vienareikšmiškai akcentavo, jog atitinkamas ieškovės elgesys nėra epizodinis, jis tęsiasi ilgą laiką. Į bylą pateikti duomenys, jog analogiškų ar panašių konfliktų buvo kilę ne tik 2013 m., bet ir 2012 m., tačiau už netinkamą elgesį drausminė atsakomybė ieškovės atžvilgiu anksčiau nebuvo taikoma. Net ir analogiško pobūdžio aplinkybes anksčiau tyrusi 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. A-4496 sudaryta komisija Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ profesinės sąjungos 2012 m. lapkričio 19 d. skunde nurodytiems galimiems pažeidimams ištirti savo 2013 m. balandžio 25 d. išvadoje Nr. 12-5-59 konstatavusi, kad ieškovė nederino profesinių sąjungų interesų, netinkamomis priemonėmis sprendė kilusius konfliktus, nesiūlė taikyti ieškovei drausminės atsakomybės, apsiribojo informavimu, kad savo veikloje ieškovė turi vadovautis teisės aktais, užtikrinti tinkamą mikroklimatą įstaigoje, imtis teisinių priemonių susidariusioms problemoms spręsti, kad būtų tinkamai organizuojamas įstaigos darbas. Liudytoju apklausiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir turizmo plėtros reikalų valdybos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas A. B. akcentavo, jog klausimą buvo bandoma spręsti kelis kartus, tačiau visais ankstesniais atvejais apsiribota pokalbiais, siūlymais imtis veiksmų, kad situacija pasikeistų, nenurodant, jog aptariamiems faktams pasitvirtinus, bus keliamas drausminės atsakomybės klausimas. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė, net ir Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalies 3 punkte, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-94 patvirtintų darželio nuostatų 23.6 punkte, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-646 patvirtinto darželio direktoriaus pareigybės aprašymo 6.4, 6.24 punktuose esant įtvirtintoms pareigoms užtikrinti demokratinį įstaigos valdymą, bendradarbiavimu pagrįstus santykius, užtikrinti vaikų saugumą, kurti sveiką, saugią, užkertančią bet kokioms smurto bei prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams darželio aplinką, galėjo įgyti teisėtą lūkestį, jog, jos veiksmus darbdaviui ilgą laiką nevertinant kaip darbo drausmės pažeidimą, tokių veiksmų tąsa nesukurs pagrindo taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės formą. Teismo vertinimu, darbdavys, ilgą laiką toleravęs netinkamą ieškovės elgesį, nevertinęs jo kaip darbo drausmės pažeidimo, apsiribojęs probleminių klausimų aptarimu, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog naujai paaiškėjęs atitinkamo elgesio faktas gali būti pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį galėtų būti skiriama drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo.

9Vertindamas procedūrinius darbo sutarties nutraukimo įforminimo aspektus, teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog atleidimo iš darbo neteisėtumą sąlygojo ir teisės aktuose įtvirtintų drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų nesilaikymas. Teismas nurodė, kad Švietimo ir ugdymo skyrius 2013 m. gruodžio 4 d. raštu informavo administracijos direktorių apie gautus nusiskundimus ir prašė sudaryti komisiją situacijai įvertinti, administracijos direktorius 2013 m. gruodžio 11 d. pranešimu Nr. 48 informavo ieškovę apie komisijos sudarymą ir pareigą pateikti pasiaiškinimą, kurį dėl ligos ieškovė pateikė tik 2014 m. sausio 8 d. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog aplinkybės, dėl kurių ieškovei taikyta drausminė atsakomybė, sprendimą priimančiam asmeniui tapo galutinai aiškios tik po komisijos išvados pateikimo 2014 m. sausio 20 d. ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Šalių pozicija išsiskyrė dėl to, kada buvo priimtas sprendimas taikyti ieškovei drausminę nuobaudą - 2014 m. vasario 19 d., kai administracijos direktorius priėmė atitinkamą įsakymą, ar 2014 m. vasario 27 d., kai buvo priimtas ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. T-690 turinio, savo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2 punkte numatytas funkcijas susijusias su darbo santykiais, išskyrus įstaigos vadovo priėmimą į darbą ir atleidimą, taryba perdavė administracijos direktoriui. Prie tokių funkcijų priskirtinas ir drausminės atsakomybės taikymas. Savivaldybės tarybos sprendimą dėl atleidimo iš darbo, šiuo atveju teismas vertino kaip jos vardu administracijos direktoriaus priimto sprendimo taikyti drausminę atsakomybę patvirtinimas taikant nuobaudos skyrimo pasekmes - atleidžiant įstaigos vadovą iš darbo. Pastarąją išvadą teismas siejo ir su sudėtingomis savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo procedūromis, faktu, jog savivaldybės taryba nėra nuolat veikianti institucija, tarp tarybos posėdžių yra pakankamai ilgi laiko tarpai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sutiko su atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovių išdėstyta pozicija, kad, administracijos direktoriui 2014 m. vasario 19 d. priėmus sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo, savivaldybės tarybai 2014 m. vasario 27 d. priėmus sprendimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo negali būti taikomos su DK 241 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino praleidimu susiję pasekmės. Priešinga išvada, teismo vertinimu, iš esmės paneigtų galimybę biudžetinės įstaigos vadovo atžvilgiu taikyti drausminę atsakomybę, būtų nesuderinama su protingumo ir teisingumo principais. Teismas iš dalies sutiko tik su ieškovės argumentu, jog jos galimybės pateikti pasiaiškinimą buvo ribotos, kadangi drausminę atsakomybę taikęs subjektas neįvardijo konkretaus neteisėto ieškovės veiksmo. Taip pat teismas nurodė, kad vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, skiriant profesinės sąjungos nariui drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, profesinės sąjungos sutikimas nėra privalomas, todėl Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. R-09 pateiktą informaciją, jog darbdavys su jais nederino drausminės atsakomybės taikymo klausimo, teismas nevertino kaip pažeidimą, savaime sąlygojantį pritaikytos nuobaudos neteisėtumą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog yra pagrindas patenkinti ieškovės reikalavimus dėl drausminės nuobaudos jai skyrimo bei jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo.

10Pripažinęs ieškovės atleidimą neteisėtu ir spręsdamas reikalavimo grąžinti ją į darbą pagrįstumo klausimą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės grąžinimo į darbą klausimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su ieškovę su darbdaviu siejančiais darbo santykiais ir ieškovės, kaip socialiai ir finansiškai silpnesnės šių santykių šalies, specifiniu statusu, bet ir su daug reikšmingesne prioritetine vaiko interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką, apsauga (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p., Švietimo įstatymo 46 str. 1 d. 7 p., 49 str. 2 d. 1 p.). Teismas, pripažinęs, jog bylos medžiaga patvirtina ieškovės elgesį atitikus DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netinkamo elgesio, kaip pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą, sąlygas, esant pakankamai nenuginčytų duomenų, jog ieškovei dirbant įstaigos vadove klostėsi konfliktiniai santykiai, kurie įtakojo tiek ieškovės, tiek ir visų į konfliktą įtrauktų darbuotojų elgesį ir savijautą, o taip pat ilgainiui lėmė ir ugdytinių bei jų tėvų neigiamas reakcijas, byloje liudytojais apklaustiems asmenims patvirtinus, jog padėtis po ieškovės atleidimo iš darbo normalizavosi, pačiai ieškovei tiek savo elgesiu iki atleidimo iš darbo, tiek ir pozicija teisminio nagrinėjimo metu akivaizdžiai parodžius, jog savo veiksmų netinkamumo ieškovė nepripažįsta, ignoruoja pastabas ir patarimus, neketina keistis, ieškoti kompromisų, kurie leistų sukurti darželyje aplinką, atitinkančią darželio bendruomenės interesus, sprendė, jog ieškovės grąžinimas į darbą nebūtų padarytam pažeidimui proporcinga priemonė. Taip pat teismas nurodė, kad tai, jog buvo parinktas netinkamas darbo sutarties nutraukimo su ieškove pagrindas, gali būti vertinama kaip pagrindas taikyti sankcijas, pirmiausiai finansines, atsakovo atžvilgiu, tačiau negali tapti priežastimi ignoruoti mažamečių vaikų ir jų tėvų, kaip teikiamos viešosios paslaugos gavėjų, interesus. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą laikyti, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.).

11Teismas, pripažinęs, jog ieškovė į darbą negali būti grąžinama, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė dirbo nuo 2009 m. sausio 6 d., po atleidimo iš darbo kito darbo nesusirado, priteisė ieškovei 4 mėn. vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

13Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti ieškovės reikalavimą grąžinti į darbą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį patenkinti visiškai ir grąžinti ieškovę į darbą direktorės pareigoms; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo motyvą, kad ieškovei drausminė nuobauda paskirta, nepraleidus vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos drausminės nuobaudos paskyrimo termino, konstatuojant, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta 7 dienomis praleidus drausminės nuobaudos paskyrimo terminą; priteisti ieškovės naudai iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

141. Teismo sprendimas negrąžinti ieškovės į darbą buvo priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimų taisykles, netinkamai taikant DK 129, 134, 300 straipsniuose numatytas materialinės teisės normas. Be to, vadovaujantis DK 134 straipsnio 1 ir 5 dalimis, darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Nagrinėjamu atveju 2014-01-27 raštu Nr. R-04, t. y. likus mėnesiui iki darbo sutarties nutraukimo, Kauno miesto savivaldybė buvo informuota apie ieškovės išrinkimą LMPS Lietuvos ugdymo įstaigų vadovų jungtinės grupės pirmininke, t. y., kad vadovaujantis PSĮ 21 straipsniu, ieškovė yra renkamo LMPS vadovaujamojo organo atstovė. Šią aplinkybę patvirtino ir 2014-06-27 teismo posėdžio metu apklaustos LMPS pirmininkės J. V. parodymai.

15Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai taikė DK 129 straipsnio 2 dalį, spręsdamas, ar taikyti DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškovės pažeistų teisių gynybos būdą, nes bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne neteisėtas darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, o neteisėtas darbo sutarties nutraukimas neįspėjus darbuotojo už nusižengimus, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka (DK 136 str. 3 d. 2 p.,

16235 str. 2 d. 11 p.). Atsakovai pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kad ieškovė į pirmesnį darbą negali būti grąžinta dėl ekonominių, technologinių ar organizacinių priežasčių. Aplinkybė dėl atsakovų ir tam tikros dalies darželio auklėtinių tėvų nuomonės susidarymo apie ieškovės netinkamą elgesį nelaikytina priežastimi, dėl kurios ieškovė negali būti grąžinama į eitas pareigas, teismui konstatavus, kad ieškovės atleidimas iš darbo už neva šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo paskirtas neteisėtai. Priešingas aiškinimas reikštų CPK įtvirtintų rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo principų (CPK 12 str., 13 str., 17 str.) pažeidimą, nes ginčijama sprendimo dalis pagrįsta byloje nenagrinėtu pagrindu - „netinkamu elgesiu darbe" (DK 129 str. 2 d.). Tuo labiau, kad DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų darbuotojo teisių gynimo būdai skirti ginti pirmiausia darbuotojų, o ne darbdavių, interesus. Šiuo atveju teismas iš esmės konstatavo, kad atsakovai pasirinko netinkamą ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą (DK 136 str. 3 d. 2 p., o ne DK 129 str. 2 d.), nevertindamas tokio atsakovų pasirinkimo priežasčių ieškovės, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugos požiūriu. Apeliantės vertinimu, darbo sutartis buvo nutraukta dėl neva šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, siekiant išvengti DK 129 straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo procedūros, įskaitant DK 130 straipsnyje nustatytos darbuotojo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos bei DK 134 straipsnyje nustatytos profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimo gavimo tvarkos. Šios išvados pagrįstumą apeliantės nuomone, patvirtina tai, kad: išvados rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą; apie tai, kad ieškovė yra LMPS atstovaujamojo organo Kauno miesto savivaldybės administracija buvo informuota 2014 m. sausio 27 d., o Tarybos sprendimas nutraukti darbo sutartį priimtas 2014 m. vasario 27 d.;

17ant išvados esančioje Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezoliucijoje nėra nurodomas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas; Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė svarstyti 2014 m. vasario 25 d. gautą 2014 m. vasario 24 d. LMPS raštą Nr. R-09, pažymėdama, kad ieškovė 2014 m. vasario 27 d. Tarybos sprendimu buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą; Kauno miesto savivaldybės administracija turi profesionalių teisininkų skyrių, kurį sudaro net 20 narių. Todėl teismas, taikydamas alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą (DK 300 str. 4 d., CPK 418 str.), atsižvelgdamas į atsakovų ne be priežasties nesivadovautą DK 129 straipsnio 2 dalį, apgynė ne neteisėtai iš darbo atleistos ieškovės, o pažeidimą padariusių atsakovų, teises ir teisėtus interesus. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės prašomą jos pažeistų teisių gynimo būdą (DK 300 str. 3 d.) ir netaikyti alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo (DK 300 str. 4 d.).

182. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad teismas pagrįstai vadovavosi DK 129 straipsnio 2 dalimi, spręsdamas, ar taikyti DK 300 straipsnio 3 dalį, apeliantė pažymi, kad ji nesutinka su teismo išvada dėl neva jos netinkamo elgesio darbe. „Elgesys darbe" kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas - tai darbuotojo elgesys, nulemtas subjektyvių tam tikro darbuotojo charakterio, asmeninių savybių, kurios, nesant darbuotojo kaltės, objektyviai pasireiškia netinkamu jo elgesiu darbe. Ši aplinkybė gali būti svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį tik tada, kai dėl jos buvimo darbuotojas yra netinkamas pavestam darbui atlikti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neva ieškovė nėra tinkama darželio direktorės pareigoms užimti, ir ši aplinkybė, ieškovei grįžus į darbą, neva sąlygotų darželio vaikų interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką, pažeidimą. Priešingai nei teigiama sprendime, šiuo atveju buvo svarbu įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusius su LŠDPS narių veikla, jų elgesiu su ieškove, auklėtiniais, jų tėvais tiek viso konflikto nuo 2012 m. birželio iki dabar metu, tiek prieš konfliktą, siekiant nustatyti, ar tikrai ieškovės grąžinimas į darbą pažeistų vaikų teisę į saugią mokymosi aplinką.

19Teismas nusprendė, kad neva ieškovė netinkama darželio direktorės darbui, nepaisant to, kad ilgamečio darželio darbuotojo T. B., darželio auklėtinio mamos I. Š. parodymai 2014 m. birželio 27 d. teismo posėdžio metu, 2013 m. sausio 22 d. darbuotojų pranešimas, 2013 m. balandžio 29 d. auklėtinio mamos J. D. pranešimas įrodo, kad ieškovė iki 2012 m. birželio mėnesio, kada paaiškėjo, kad bus mažinami atlyginimai, t. y. daugiau kaip 3 metus, sėkmingai atliko savo pareigas, jai netruko nei kvalifikacijos, nei asmeninių savybių tam, kad įgyvendintų darželio valdymo, darbo organizavimo, darželio ir jo aplinkos tvarkymo pokyčius. Ir staiga, 2013 m. rudenį, praėjus 5 mėnesiams po to, kai aštuoniolika vaikų tėvų apklausos metu patvirtino, kad vaikai darželyje jaučiasi emociškai gerai, o šešiolika, - kad darželio administracija savo darbą atlieka kokybiškai, ieškovė, turinti tuos pačius profesinius gebėjimus, asmenines savybes, jau tampa nebetinkama direktorės pareigoms eiti. Tokia situacija akivaizdžiai prieštarauja pamatiniams protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams (CK 1.5 str. Šiuo atveju, apeliantės nuomone, neabejotina, kad konfliktas kilo ir ieškovė jo nesureguliavo ne dėl objektyvios priežasties – ieškovės netinkamo elgesio darbe, o dėl LŠDPS narių siekimo asmeninių interesų, ambicijų patenkinimo. Be to, darbuotojų apklausos duomenys apie ieškovės bendradarbiavimą su darbuotojais, t. y. kad, ieškovė aiškiai suformuluoja užduotis ir reikalavimus, nekritikuoja kitų akivaizdoje, sugeba įtikinti savo sprendimų būtinumu, dažnai pagiria ir paskatina, aptaria susijusias problemas, ieško susitarimo, įrodo, kad ieškovė tinkamai vadovauja darželio kolektyvui. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad neva ieškovė netinkamai elgiasi darbe, nuspręsdamas, kad būtent ieškovės, o ne LŠDPS narių, buvimas darželyje sąlygojo ir toliau sąlygotų vaikų interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką apsauga, pažeidimą.

20Apeliantė taip pat pažymi, kad teismo tvirtinimas, jog ieškovės grąžinimas į darbą lemtų ir darbuotojų teisių pažeidimų dėl jų neva psichologinio diskomforto, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie įrodo, kad ieškovę palaiko dauguma darbuotojų: 2012-12-07, 2013-01-22, 2013-11-25 darbuotojų daugumos (13-14) pasirašyti pranešimai, kuriais buvo palaikoma ieškovė; 2014-06-27 teismo posėdyje išsakyti ieškovę palaikančių darbuotojų ir tėvų parodymai, apie tai, kad sužinojus apie išvadą, buvo nuvykta į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašant leisti išsakyti savo poziciją dėl ieškovės atleidimo Tarybos posėdyje, tačiau tokia galimybė jiems nebuvo suteikta; darbuotojų apklausos duomenys. Ankščiau atskleistas vienpusis aplinkybių bei įrodymų vertinimas, apeliantės nuomone, prieštarauja DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų darbuotojo teisių gynimo būdų praktikai ginti pirmiausia darbuotojų interesus, pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles, kuomet visi byloje surinkti įrodymai turi būti įvertinti visapusiškai. Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė aplinkybei, kad atsakovai nenori ir nepageidauja, kad ieškovė būtų grąžinta į darbą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ekonominių, organizacinių ar panašių priežasčių negrąžinti ieškovės į darbą nebuvo, t. y. teismas iš esmės hiperbolizuodamas darželio vidinį konfliktą pažeidė ieškovės teisę į darbą, todėl skundžiama sprendimo dalis turi būti panaikinta.

213. Sprendimo motyvas, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta nepraleidus drausminės nuobaudos paskyrimo termino, yra nepagrįstas, todėl keistinas.

22Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą taikyti ieškovei drausmine nuobaudą - nutraukti Darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. 2014 m. vasario 19 d. ant išvados yra uždėta tik rezoliucija „p. D. Š., pritariu, prašau parengti Tarybos sprendimo projektą dėl atleidimo iš darbo. 2014-02-19” iš kurios turinio nėra aišku: koks atleidimo iš darbo pagrindas; kokia atleidimo iš darbo apskundimo tvarka; koks atleidimo iš darbo apskundimo terminas ir kada prasideda šio termino eigos pradžia. Taigi, tokių įrašų, įvardijimas kaip „sprendimas“ dėl drausminės nuobaudos skyrimo akivaizdžiai pažeidžia atleidžiamo darbuotojo teises. Ginčo dėl to, kad ieškovės atleidimo iš darbo diena – 2014 m. vasario 27 d., o ne 2014 m. vasario 19 d., šioje byloje nėra. Šiuo atveju sudėtingomis Tarybos sprendimo procedūromis teisinamas iš esmės netinkamos tvarkos dėl administracijos direktoriui pavestų funkcijų, susijusių su darbo santykiais, vykdymo nustatymas, įskaitant netinkamos sprendimo dėl drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo, formos nustatymas. Tokioje tvarkoje „užprogramuojamas" DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto atleidimo iš darbo apskundimo termino sutrumpinimas, nes teismo įvardintas „sprendimas“ visada seka prieš Tarybos sprendimą, o darbuotojas negali skųsti atleidimo iš darbo, nežinodamas, kokiu teisiniu pagrindu jis yra atleistas. Todėl apeliantė prašo pakeisti sprendimo motyvą, kad ieškovei neva drausminė nuobauda paskirta nepraleidus vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos drausminės nuobaudos paskyrimo termino, konstatuojant, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta septyniomis dienomis praleidus drausminės nuobaudos paskyrimo terminą.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

241. Teismas teisminio nagrinėjimo metu buvo aktyvus, rinko visus įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, tenkino visus šalių prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, apklausė visus šalių prašytus apklausti liudytojus, išklausė šalių, dėl ko padarė pagrįstas išvadas dėl negalimumo grąžinti ieškovę į darbą, todėl atsakovė mano, kad teismas tinkamai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, nuspręsdamas negrąžinti ieškovės į darbą vadovaudamasis DK 129 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 300 straipsnio 4 dalimi. Teismas priėmė teisėtą sprendimą negrąžinti ieškovės į darbą ir nustatė, kad ieškovei dirbant darželio direktore tiek tarp įstaigos darbuotojų, tiek ir tarp dalies darbuotojų bei įstaigos administracijos klostėsi konfliktiniai santykiai. Nurodytos aplinkybės nepaneigė ir ieškovės teismui pateiktas Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ tyrimo „Viešųjų paslaugų vartotojų pasitenkinimo“ rezultatų apibendrinimas. Atsakovė pažymi, jog ieškovės apeliaciniame skunde detalizuojami tyrimų rezultatai yra tik pateikta statistika, kurios pagrindu ieškovė grindžia savo tinkamumą vadovauti įstaigai, bet kaip ir pažymėjo teismas, ieškovės netinkamumas jos užimamoms pareigoms buvo siejamas ne su konfliktų priežastimis ir konkrečiais juos nulėmusiais veiksmais, bet su nepakankamais gebėjimais juos likviduojant ar išvengiant jų, nes su iškilusiomis problemomis ieškovė susitvarkyti nesugebėjo, o aukščiau nurodytų rekomendacijų turinys tik dar kartą patvirtino, jog įstaigoje vyravo įtampa, įstaigos vadovė nesugebėjo suvaldyti konfliktinės situacijos, santykiai tarp įstaigos vadovo ir darbuotojų nebuvo grįsti bendradarbiavimu, įstaigos valdymo nebuvo galima pavadinti demokratišku. Byloje pateikti įrodymai ir posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai tik patvirtina, kad ieškovė negali toliau užimti tokių pareigų, šie įrodymai iš esmės nepaneigiami ir ieškovės apeliaciniame skunde. Todėl atsakovės nuomone, aukščiau nurodytų tyrimų rezultatai negalėjo būti vertinami kaip objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys ieškovės tinkamumą eiti Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktorės pareigas. Be to, atsakovė sutinka su teismo išdėstytais argumentais, jog ieškovė ne tik nesprendė konfliktų, bet juos ir gilino.

25Apeliaciniame skunde ieškovė įvardina aplinkybes, sąlygojusias konfliktinę situaciją įstaigoje, kaltę primesdama LŠDPS Kauno miesto susivienijimui priklausantiems įstaigos darbuotojams, tačiau visiškai neįvardija, kokių konkrečių priemonių ji, būdama įstaigos vadove ir asmeniu, atsakingu už tinkamą įstaigos darbo organizavimą, ėmėsi įstaigos veiklai stabilizuoti, tinkamam mikroklimatui darželyje sukurti. Atsakovė pažymi, jog direktorės pareigą užtikrinti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais numatė Kauno vaikų darželio nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-94, 23.6 punktas, taip pat, direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T- 646, 6.7 punktas. Apeliantės argumentus, jog ugdytinių tėvai elgėsi nesavarankiškai reikšdami pretenzijas ieškovės atžvilgiu, atsakovė laiko nepagrįstais ir prieštaraujančiais protingumo ir sąžiningumo principams, nes kaip ir nustatė teismas, net jeigu kelios įstaigos darbuotojos ir turėjo suinteresuotumą pakenkti ieškovei, kaip tuo galėjo būti suinteresuoti ugdytinių tėvai. Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ ugdytinių tėvų pranešimai liudijo, jog buvusi įstaigos direktorė D. J. J. vaikų akivaizdoje naudojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš auklėtojas,

26neetiškai su jomis elgėsi, vaikų akivaizdoje garsiai šaukdavo ant auklėtojų. Be to, apklausiami liudytojais Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ ugdytinių tėvai tik dar kartą patvirtino pareiškimuose nurodytas aplinkybes, nuosekliai išdėstė savo poziciją, jog nesikišo į konfliktą, nesileido manipuliuojami kol konfliktai nepradėjo liesti jų vaikų, akcentavo nepalaikantys nei vienos iš konfliktuojančių pusių, priešingai, net siekę padėti spręsti konfliktą, kuris pradėjo trukdyti sklandžiam jų vaikų ugdymo procesui, kad jie nėra nusiteikę prieš ieškovę kaip asmenį, bet ja nepasitikintys kaip įstaigos vadove dėl jos nesugebėjimo išspręsti konfliktų, pripažino, jog po ieškovės atleidimo iš darbo situacija pasitaisė. Aukščiau nurodytos aplinkybės tik patvirtina, jog ieškovės elgesys negali būti traktuojamas kaip tinkamas ir būdingas ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovui elgesys. Atsakovė pažymi, jog ieškovės, kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovės, netinkamą elgesį nustatė ir teismas, nurodydamas, jog net imdamasi aktyvių veiksmų, ieškovė elgėsi subjektyviai, nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais, pamindama tarpusavio bendradarbiavimo, geranoriškumo principus. Taip pat pažymi, kad tarp Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktorės D. J. J. ir auklėtojų kilo konfliktas, kurio įstaigos vadovė nesugebėjo laiku sustabdyti ir kuris trukdė ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo procesui, kėlė nesaugumą vaikams, kenkė įstaigos mikroklimatui, sukėlė tėvų nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą įstaigos vadove bei Kauno miesto savivaldybe ir administracija, kaip institucijomis. Todėl atsakovė mano, kad teismas pagrįstai sprendė ir negrąžino ieškovės į darbą, taip užtikrindamas normalią įstaigos veiklą ir saugų mikroklimatą labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai - vaikams.

272. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytu motyvu, jog drausminė nuobauda ieškovei paskirta septynioms dienoms praleidus drausminės nuobaudos paskyrimo terminą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. T-690, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui yra pavesta spręsti visus su biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais susijusius klausimus, išskyrus vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo klausimą, tarp jų ir klausimą dėl drausminės atsakomybės taikymo. Sprendimą dėl komisijos siūlymo taikyti Kaimo vaikų darželio direktorei D. J. J. drausminę atsakomybę Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė dar 2014-02-19, t. y. nepraleidęs drausminei atsakomybei taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėn. termino. Atsižvelgiant į darbo santykių specifiškumą, t. y. į tai, kad sprendimas dėl ieškovės atleidimo turėjo būti priimtas kolegialaus valdymo organo Kauno miesto savivaldybės tarybos, iki jo pateikimo svarstyti tarybai privalėjo būti laikytasi visų Tarybos sprendimo projektui keliamų procedūrinių reikalavimų. Be to, Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžiai vyksta pagal iš anksto suderintą tarybos posėdžių planą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 metų primojo pusmečio posėdžių plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-687, numatyta, jog Tarybos posėdžiai vyko 2014 m. vasario mėnesio 6 ir 27 dienomis. Taigi, būtent 2014 m. vasario 27 d., artimiausio tarybos posėdžio metu, ir buvo svarstomas klausimas dėl D. J. J. atleidimo iš pareigų, todėl laikytina, kad sprendimas buvo priimtas nepraleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyto termino ir patvirtintas Taryboje per įmanomai trumpiausius terminus. Kaip ir pažymėjo teismas, Švietimo ir ugdymo skyrius 2013 m. gruodžio 4 d. raštu informavo Administracijos direktorių apie gautus nusiskundimus ir prašė sudaryti komisiją situacijai įvertinti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. gruodžio 11 d. pranešimu Nr. 48 informavo ieškovę apie komisijos sudarymą ir pareigą pateikti pasiaiškinimą, kurį dėl ligos ieškovė pateikė tik 2014 m. sausio 8 d. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, jog aplinkybės, dėl kurių ieškovei taikyta drausminė atsakomybė, sprendimą priimančiam asmeniui tapo galutinai aiškios tik po komisijos išvados pateikimo 2014 m. sausio 20 d. ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. 2014 m. vasario 19 d., kai Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė atitinkamą sprendimą, ar 2014 m. vasario 27 d., kai buvo priimtas ginčijamas Savivaldybės tarybos sprendimas. Kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. T-690 turinio, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2 punkte numatytas funkcijas susijusias su darbo santykiais, išskyrus įstaigos vadovo priėmimą į darbą ir atleidimą, Kauno miesto savivaldybės taryba perdavė Administracijos direktoriui. Prie tokių funkcijų priskirtinas ir drausminės atsakomybės taikymas. Savivaldybės tarybos sprendimas dėl atleidimo iš darbo šiuo atveju vertintinas kaip jos vardu Administracijos direktoriaus priimto sprendimo taikyti drausminę atsakomybę patvirtinimas taikant nuobaudos skyrimo pasekmes - atleidžiant įstaigos vadovą iš darbo. Pastaroji išvada yra tiesiogiai susijusi ir su sudėtingomis Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo procedūromis, faktu, jog Savivaldybės taryba nėra nuolat veikianti institucija, tarp tarybos posėdžių yra pakankamai ilgi laiko tarpai, todėl teismas pagrįstai laikė, jog Administracijos direktoriui 2014 m. vasario 19 d. priėmus sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo, o Savivaldybės tarybai 2014 m. vasario 27 d. (per artimiausią Tarybos posėdį) priėmus sprendimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo negali būti taikomos su DK 241 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino praleidimu susijusios pasekmės. Taip pat atsakovė pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. vasario 19 d. priimdamas sprendimą nenurodė sprendimo apskundimo tvarkos, atleidimo pagrindo ir pan., o tik pritarė išvadai ir rezoliucija (vidiniu pavedimu) nurodė atsakingiems darbuotojams parengti tarybos sprendimo projektą, kuris ir buvo sprendimas dėl ieškovės atleidimo, kuriame yra nurodyti visi individualiam administraciniam aktui privalomi elementai: atleidimo pagrindas bei apskundimo tvarka, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, laikytinas nepagrįstu ir nereikšmingu.

283. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, jog prieš skiriant drausminę nuobaudą ieškovei turėjo būti gautas Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos sutikimas, nes ieškovė buvo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Lietuvos ugdymo įstaigų vadovų jungtinės grupės pirmininkė. Vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, skiriant profesinės sąjungos nariui drausminę nuobaudą, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, profesinės sąjungos sutikimas nėra privalomas, todėl Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos 2014 m. vasario 24 d. rašte Nr. R-09 pateikta informacija, jog darbdavys su jais nederino drausminės atsakomybės taikymo klausimo, negali būti vertinama kaip pažeidimas, savaime sąlygojantis pritaikytos nuobaudos neteisėtumą. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovas nepažeidė aukščiau nurodytos Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos.

29Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno vaikų darželis „Aviliukas“ nurodo, kad sutinka su atsakovės Kauno miesto savivaldybės pozicija, o su ieškovės apeliaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo dalies, kuria teismas nusprendė ieškovės negrąžinti į darbų direktorės pareigoms, nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas, savo nesutikimą grindžia atsakovės Kauno miesto savivaldybės išdėstytais motyvais. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovas Kauno vaikų darželis „Aviliukas“ neturi kompetencijos spręsti klausimo dėl direktoriaus atleidimo iš darbo, o tik įgyvendina biudžetinės įstaigos savininko valią, t. y. priėmus biudžetinės įstaigos savininkui sprendimą atleisti direktorių iš pareigų įformina atleidimo dokumentus, išmoka kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir kitas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas, bei įgyvendina kitas įstatymų ir teisės aktų nustatytas funkcijas. Sprendimą atleisti ieškovę iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė atsižvelgdama į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-1298 sudarytos komisijos įtariamam Kauno vaikų darželio „Aviliukas" direktorės D. J. J. darbo drausmės pažeidimui ištirti 2014 m. sausio 20 d. motyvuotą išvadą Nr. 12-14-4. Taigi, Kauno vaikų darželis „Aviliukas“ neprisidėjo ir prie išvados, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas atleisti ieškovę iš direktorės pareigų, parengimo.

30IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrindus, drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir procedūras, darbuotojų teisių gynimo būdus (LR DK 234 str.-240 str., 300 str.).

32Byloje nustatyta, kad ieškovė D. J. J. dirbo Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktore 2009 m. sausio 6 d. darbo sutarties Nr. P3-2252 pagrindu. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-124 „Dėl Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktoriaus“ ieškovė atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-1298 sudarytos komisijos įtariamam Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktorės D. J. J. darbo drausmės pažeidimui ištirti pateiktą 2014 m. sausio 20 d. išvadą Nr. 12-14-4, kurioje nurodyta, kad darželį lankančių vaikų tėvai prašo nušalinti ieškovę kaip nekompetentingą, praradusią tėvų pasitikėjimą, ieškovė konfliktuoja su įstaigoje dirbančiais pedagogais, ieškovės veiksmai kelia nesaugumą vaikams, trukdo ugdymo procesui ir įstaigos mikroklimatui, ieškovė neužtikrina Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatų įgyvendinimo.

33Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-124 „Dėl Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktoriaus“, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ieškovę į darbą, priteisti ieškovei iš atsakovo Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdyti skubiai.

34Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtais ir panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą bei ieškovės atleidimą iš darbo drausminės nuobaudos (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto) pagrindu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-124 „Dėl Kauno vaikų darželio „Aviliukas“ direktoriaus“; ieškovės su atsakovu Kauno vaikų darželiu „Aviliukas“ sudarytą 2009 m. sausio 6 d. darbo sutartį Nr. P3-2252 pripažino nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo Kauno vaikų darželis „Aviliukas“ 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką - 10538,64 Lt, 12295,08 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2014 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2014-07-17) ir po 125,46 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014-07-18) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą teismas atmetė; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

35Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta atmesti ieškovės reikalavimą grąžinti ją į darbą, taip pat apeliantė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo motyvą, kad ieškovei drausminė nuobauda paskirta, nepraleidus vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos drausminės nuobaudos paskyrimo termino, konstatuojant, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta septyniomis dienomis praleidus drausminės nuobaudos paskyrimo terminą. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas negrąžinti ieškovės į darbą buvo priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimų taisykles, netinkamai taikant DK 129, 134, 300 straipsniuose numatytas materialinės teisės normas, apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl neva jos netinkamo elgesio darbe, nes aplinkybė dėl atsakovų ir tam tikros dalies darželio auklėtinių tėvų nuomonės susidarymo apie ieškovės netinkamą elgesį nelaikytina priežastimi, dėl kurios ieškovė negali būti grąžinama į eitas pareigas. Šiuo atveju, apeliantės nuomone, buvo svarbu įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusius su LŠDPS narių veikla, jų elgesiu su ieškove, auklėtiniais, jų tėvais tiek viso konflikto nuo 2012 m. birželio mėn. iki dabar metu, tiek prieš konfliktą, siekiant nustatyti, ar tikrai ieškovės grąžinimas į darbą pažeistų vaikų teisę į saugią mokymosi aplinką. Be to, apeliantė nurodo, kad vadovaujantis DK 134 straipsnio 1 ir 5 dalimis, darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

36Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo drausminės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir taikymo ribas (LR DK 234 str.-240 str., 300 str.4 d.), pagrįstai pasinaudojo įstatymo leidėjo įtvirtinta teismo vaidmens darbo bylose specifika (LR CPK 414 str., 417 str. 418 str.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliaciniai skundai yra atmestini, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

37Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą negrąžinti ieškovės į darbą netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, pažeidė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, jog suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais įtvirtinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009 ir kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką ir teisinį minėto santykio reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo aktyvus, rinko visus reikiamus įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, tenkino visus šalių prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, apklausė visus šalių prašytus apklausti liudytojus, išklausė šalių paaiškinimus ir šių įrodymų vertinimo pasėkoje padarė pagrįstas išvadas dėl paskirtosios nuobaudos paskyrimo procedūrinių neatitikimų reikalavimams, dėl jos panaikinimo teismo nurodomu pagrindu ir kartu dėl negalimumo grąžinti ieškovę į pirmesnį darbą teismo nurodomais motyvais ir pagrindais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno miesto apylinkės teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų rinkimo ir jų vertinimo procedūras (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

38Ieškovė byloje pateiktą apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog jos atleidimą iš darbo sąlygojo nuo jos asmeniškai nepriklausančios aplinkybės ir ji yra tinkama bei galinti toliau eiti pareigas prieš tai buvusioje darbovietėje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo ieškovės argumentu ir mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą negrąžinti ieškovės į pirmesnį darbą (LR DK 300 str. 4 d.).

39Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad grąžinus ieškovę į pirmesnį darbą, jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, sprendimą negrąžinti ieškovę į darbą grindė ir prioritetine vaiko interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką, apsauga, vertino, jog ieškovės grąžinimas į darbą trukdytų sukurti darželyje aplinką, atitinkančią darželio bendruomenės interesus. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuotoje praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010).

40Įstatymo leidėjo įtvirtinta įstatyme dispozicijos formuluotė „bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Teisėjų kolegija, sutikdama su Kauno apylinkės teismo sprendimo išvada, kad ieškovei, ją grąžinus į pirmesnįjį darbą, bus sudarytos netinkamos sąlygos dirbti, nustatė, jog šią išvadą patvirtina byloje surinktų ir teismo sprendime įvertintų įrodymų visuma, kuri liudija, kad ieškovei dirbant darželio direktore tiek tarp įstaigos darbuotojų, tiek ir tarp dalies darbuotojų bei įstaigos administracijos klostėsi konfliktiniai santykiai, teismas sprendimą negrąžinti ieškovės į pirmesnįjį darbą teisingai siejo su nepakankamais ieškovės gebėjimais konfliktus likviduoti ar išvengti jų kilimo, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė elgėsi subjektyviai, nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais, pamindama bendradarbių tarpusavio bendradarbiavimo, geranoriškumo principus. Teismas teisingai, priimdamas sprendimą šioje ginčo dalyje, įvertino byloje apklaustų liudytojų suinteresuotų asmenų duotus paaiškinimu teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų ir teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma įrodo, kad nagrinėjamu atveju jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti jam ir kitai kolektyvo daliai.

41Esant tokiam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo motyvus, kuriuose teigiama. jog Kauno apylinkės teismas, pripažinęs drausminę nuobaudą negaliojančia, nepagrįstai negrąžino ieškovės į pirmesnįjį darbą, neteisingai aiškino ir taikė LR DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.

42Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentus, jog buvo praleistas terminas drausminei nuobaudai paskirti. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai nustatė, jog aplinkybės, dėl kurių ieškovei taikyta drausminė atsakomybė, sprendimą priimančiam asmeniui tapo galutinai aiškios tik po komisijos išvados pateikimo 2014 m. sausio 20 d. ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Teisėjų kolegijos vertinimu Kauno miesto apylinkės teismas teisingai nustatė ieškovei drausminę atsakomybę taikiusių subjektų Kauno miesto savivaldybės Tarybos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimus ir kompetenciją nagrinėjamu ginčo atveju, pagrįstai sprendė, kad, administracijos direktoriui 2014 m. vasario 19 d. priėmus sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo, savivaldybės tarybai 2014 m. vasario 27 d. priėmus sprendimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo, negali būti tiesiogiai taikomos su DK 241 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino praleidimu susiję pasekmės ir kad priešinga išvada iš esmės paneigtų galimybę biudžetinės įstaigos vadovo atžvilgiu taikyti drausminę atsakomybę, būtų nesuderinama su protingumo ir teisingumo principais. Todėl apeliantės prašymas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo motyvą, kad ieškovei drausminė nuobauda paskirta, nepraleidus vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos drausminės nuobaudos paskyrimo termino, konstatuojant, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta septyniomis dienomis praleidus drausminės nuobaudos paskyrimo terminą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 178 str.).

43Nepagrįstas ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog prieš skiriant drausminę nuobaudą ieškovei turėjo būti gautas Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos sutikimas, nes ieškovė buvo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Lietuvos ugdymo įstaigų vadovų jungtinės grupės pirmininkė. Vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, skiriant profesinės sąjungos nariui drausminę nuobaudą, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, profesinės sąjungos sutikimas nėra privalomas, todėl Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos 2014 m. vasario 24 d. rašte Nr. R-09 pateikta informacija, jog darbdavys su jais nederino drausminės atsakomybės taikymo klausimo, negali būti vertinama kaip pažeidimas, savaime sąlygojantis pritaikytos nuobaudos neteisėtumą.

44Nors ieškovė neskundė teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas ieškinio reikalavimas panaikinti drausminę nuobaudą negaliojančia dėl jos skyrimo procedūrų pažeidimų ir ieškovei priteistų išmokų pagal DK DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 300 straipsnio 4 dalies nuostatas, teisėjų kolegija dėl šios ginčo dalies pasisako. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog taikant ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę nebuvo identifikuotas ir įvardintas konkretus netinkamo ieškovės elgesio faktas ir drausminio nusižengimo laikas, nebuvo drausminės nuobaudos užfiksavimo ir skyrimo metu vadovaujamasi DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas teisingai nurodė, jog DK 235 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas veiksmų, pripažįstamų šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, sąrašas, tačiau nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta ne konkreti įsakyme įvardinta veika, bet į nebaigtinį sąrašą orientuota DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma. Pastaroji aplinkybė leido teismui suabejoti ar ieškovei galėjo būti žinoma, kokius veiksmus darbdavys laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir ar galėjo ji tinkamai pateikti pasiaiškinimą dėl drausminio nusižengimo. Šios aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai sudarė pagrindą Kauno apylinkės teismui padaryti išvadą, jog atsakovo administracija nusižengė drausminės nuobaudos skyrimo procedūriniams reikalavimams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti ieškovei paskirtąją drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo dėl darbdavio administracijos padarytų procedūrinių pažeidimų skiriant drausminę nuobaudą. Nurodytų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pagrindą laikyti, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.).

45DK 300 str. 4 d. numato, kad jei teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

46Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, atsižvelgdamas į ieškovės darbo trukmę pas atsakovą, vadovaudamasis LR DK 140 str. 1 d. 6 p., pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 4 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

47Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

48Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

49Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš... 7. Vertindamas susiklosčiusią situaciją dėl ieškovei paskirtos drausminės... 8. Iš kitos pusės, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus ieškovės atleidimo... 9. Vertindamas procedūrinius darbo sutarties nutraukimo įforminimo aspektus,... 10. Pripažinęs ieškovės atleidimą neteisėtu ir spręsdamas reikalavimo... 11. Teismas, pripažinęs, jog ieškovė į darbą negali būti grąžinama,... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 13. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m.... 14. 1. Teismo sprendimas negrąžinti ieškovės į darbą buvo priimtas... 15. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai taikė DK 129 straipsnio 2 dalį,... 16. 235 str. 2 d. 11 p.). Atsakovai pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių... 17. ant išvados esančioje Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus... 18. 2. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad teismas pagrįstai... 19. Teismas nusprendė, kad neva ieškovė netinkama darželio direktorės darbui,... 20. Apeliantė taip pat pažymi, kad teismo tvirtinimas, jog ieškovės... 21. 3. Sprendimo motyvas, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta... 22. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo... 24. 1. Teismas teisminio nagrinėjimo metu buvo aktyvus, rinko visus įrodymus,... 25. Apeliaciniame skunde ieškovė įvardina aplinkybes, sąlygojusias konfliktinę... 26. neetiškai su jomis elgėsi, vaikų akivaizdoje garsiai šaukdavo ant... 27. 2. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytu motyvu,... 28. 3. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, jog... 29. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno vaikų darželis... 30. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 31. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios teisės normų... 32. Byloje nustatyta, kad ieškovė D. J. J. dirbo Kauno vaikų darželio... 33. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės... 34. Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš... 35. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog... 37. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog... 38. Ieškovė byloje pateiktą apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog... 39. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Kauno apylinkės... 40. Įstatymo leidėjo įtvirtinta įstatyme dispozicijos formuluotė „bus... 41. Esant tokiam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir suformuotai Lietuvos... 42. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentus, jog buvo... 43. Nepagrįstas ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog prieš... 44. Nors ieškovė neskundė teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas... 45. DK 300 str. 4 d. numato, kad jei teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį... 46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, atsižvelgdamas į... 47. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė... 48. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą....