Byla 2A-360/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovo E. V. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-132-302/2013 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl centralizuotos šilumos vartojimo santykių pripažinimo nutrauktais ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas E. V. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad centralizuotos šilumos vartojimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo AB „Kauno energija“ yra nutraukti nuo ieškovo 2009 m. spalio 19 d. atlikto šildymo būdo pakeitimo; įpareigoti atsakovą atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą namui, kuriame yra ieškovo patalpos, nuo 2009 m. spalio 19 d.; panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. (03)2R-312; panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 3R-91 (AG-77/04-2012) bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas nurodė, kad šalis sieję centralizuotos šilumos vartojimo santykiai yra pasibaigę, nes šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis tarp šalių buvo nutraukta ieškovo iniciatyva nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio. Ieškovas tvirtino atsijungęs nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kai buvo užbaigti jo buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai. Pabaigus remonto darbus buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – Statybos įstatymas) ir jį detalizuojančiu Techniniu reglamentu 1.0108:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“, nepažeisdamas kitų namo bendraturčių teisių ir interesų, paprastojo remonto darbais demontavo bute buvusią centrinio šildymo iš centralizuotų tinklų šildymo sistemą ir vietoje jos bute įrengė vietinio šildymo sistemą, tuo pakeisdamas buto šildymo būdą iš centralizuoto į vietinį. Atsakovo patiektą šilumą iš tiesų suvartojo ne ieškovas, o kiti namo bendraturčiai, kurie ir toliau naudojasi centralizuoto šildymo paslaugomis. Atsakovas nepagrįstai reikalauja apmokėjimo už centralizuotą šilumą iš netinkamo vartotojo, žinodamas, kad atsakovo patiektą šilumą suvartojo ne ieškovas, o kiti asmenys, kurie naudojasi centralizuotu šildymu.

6Atsakovas AB „Kauno energija“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog patalpų savininkams yra įtvirtinta teisė atsijungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis norminiais aktais nustatytos atsijungimo tvarkos. Nurodė, jog ieškovas, neturėdamas leidimų ir kitų dokumentų, savavališkai panaikino šildymo sistemos prietaisus ir sienose sumontavo šildymo sistemos stovus, todėl šilumos įrenginiai yra atjungti neteisėtai.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ieškovo argumentus, kuriais remdamasis jis tvirtino nepažeidęs atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos tvarkos. Teismas svarbiomis laikė Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimu konstatuotas aplinkybes, jog ieškovas atsijungė nuo šildymo sistemos nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos. Kauno miesto apylinkės teismas minėtu sprendimu tokį atsijungimą pripažino neteisėtu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtame Kauno miesto apylinkės teismo sprendime ieškovo atsijungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teisinis įvertinimas yra prejudicinis faktas. Šis faktas kitaip negali būti vertinamas ir nagrinėjamoje byloje, kurioje jis yra reikšmingas ir kurioje ieškovas siekia iš naujo įrodinėti atsijungimo teisėtumą. Kadangi teismo sprendimu jau yra pasisakyta dėl abiejų nagrinėjamoje byloje keliamų ieškovo reikalavimų, o vertinant reikalavimą dėl sutarties nutraukimo ir įpareigojimo perskaičiuoti viso namo savininkams mokestį už šilumos energiją nustatyta, jog ieškovas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemos atsijungė neteisėtai ir jam teisingai bei pagrįstai priskaičiuoti mokesčiai už šilumos energiją, tai šioje byloje nagrinėjant ieškovo ieškinį teismas negali daryti priešingos išvados. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškinyje išdėstyti argumentai, kuomet teismo sprendimu jau yra nustatytos ir konstatuotos esminės tam klausimui aplinkybės, yra teisiškai nereikšmingi, nes negali pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovo reikalavimai panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. vasario 29 d. sprendimą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą, nagrinėjant šią bylą ginčo teisena, yra pertekliniai, nes nėra tikslo naikinti ginčo ikiteisminio nagrinėjimo institucijų sprendimus, kai bendros kompetencijos teismo sprendime yra sprendžiama ir pasisakoma dėl ginčo esmės.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovas E. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti, kad centralizuotos šilumos vartojimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo yra nutraukti nuo 2009 metais ieškovo atlikto patalpų šildymo būdo pakeitimo, įpareigoti atsakovą atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą ieškovo namui nuo 2009 metų, arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo patalpų šildymo būdo pakeitimo vertinimui prejudicinę galią turi Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-154-438/2011 priimtas sprendimas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog nurodytoje byloje yra atnaujintas procesas.
2. Teismas nepagrįstai atsijungimo nuo centralizuoto šildymo tiekimo (ne) teisėtumą vertino vadovaudamasis 2003 m. redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis. Šių taisyklių dalis, reglamentuojanti statybos darbus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi pripažinta negaliojančia. Nesivadovaudamas šia nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas, nepaisant atliktų remonto darbų, liko šilumos energijos vartotoju.
3. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog ieškovui priklausančiame bute nuo 2009 metų yra įrengtas vietinis centrinis šildymas, kai butas šildomas autonomiškai, o ne vartojamas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovas lėšų už šildymą reikalauja dėl formalios priežasties. Atsakovas neįrodė, jog ieškovo patalpos yra šildomos centralizuotai.
4. Nagrinėjamam ginčui privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, todėl ieškovo skundą privalėjo nagrinėti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
5. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, o Statybos įstatymu ir jį detalizuojančiais techniniais reglamentais. Ieškovas atsijungimą nuo centralizuotų šildymo sistemų įvykdė pagal Statybos įstatymo nuostatas, atsijungimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
6. Ieškovas, atsijungęs nuo centralizuotų šildymo tinklų, turėjo teisę nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį.
7. Atsakovas netinkamai vykdo savo prievolę apskaityti ir paskirstyti ieškovo name suvartotą centralizuotą šilumą. Atsakovas suvartotos energijos paskirstymui nepagrįstai taikė 4-ąją metodiką. Teisės aktai nereikalauja mokėti už faktiškai nešildomas patalpas.
8. Nagrinėjama byla susijusi su vartojimo santykiais, todėl teismas šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę turėjo atlikti ex officio.

12Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris turėtų įvertinti: ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punkto ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.8 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalies, 6.263 straipsnio 3 dalies, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.248 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio 1 dalies, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatoms; ar Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:200 „Statinio statybos rūšys“ 2 priedo 6 punktas neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ 1.2.18 punkto nuostatoms; ar nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių trečios dalies VIII skyriaus 104-124 punktų nuostatos neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies, 20 straipsnio 11 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ 1.2.18 papunkčio nuostatoms.

13Atsakovas AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vadovavosi prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu. Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Statybos įstatymo nuostatomis, kurios ginčijamo veiksmo (atsijungimo nuo centralizuotos sistemos) metu negaliojo. Teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas nuo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė neteisėtai. Atsakovas nurodė, jog nesutinka su ieškovo skundo argumentu dėl netinkamos šilumos energijos apskaitos. Atsakovas nurodė, jog teismas neturi pagrindo vadovautis kasacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, kadangi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų pagrindu buto šilumos įrenginių atjungimą laiko teisėtu, todėl ieškovo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįstas, o tokio prašymo tenkinimas be pagrindo užvilkins bylos nagrinėjimą.

14Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktas aiškinimas aptariamu atveju negali būti taikomas, kadangi buvo priimtas po Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas atsijungimo neteisėtumas, įsiteisėjimo. Nurodė, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą šilumos energijos tiekimo sutartį nutraukti gali tik teisėtai šilumos vartojimo būdą pasikeitęs asmuo. Trečiasis asmuo nurodė, jog vartotojams leidžiama atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos tinklų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

17Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą abonentas, kai pagal energijos pirkimo - pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Toks reguliavimas aiškintinas kaip draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šilumos ūkio įstatymo (remiamasi sprendžiamam ginčui aktualia įstatymo redakcija) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai Energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuotas, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis (tolau – Taisyklės). Minėtuose teisės aktuose nustatytos specialios inžinerinių sistemų atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Taisyklių 263 punkte nurodyta, jog buto savininkas, kuris savo šilumos vartojimo įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas šias taisykles ir teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų teikiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, taip pat ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; kt.).

18Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti, kad centralizuotos šilumos vartojimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo AB „Kauno energija“ yra nutraukti nuo 2009 m. spalio 19 d., t. y. atlikus (pabaigus) atsijungimo nuo centralizuotų tinklų darbus, taip pat įpareigoti atsakovą atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 19 d. (nuo šilumos vartojimo santykių nutraukimo). Taip pat ieškovas prašė panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos priimtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį remdamasis įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kuriomis konstatuotas ieškovo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtumas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog padarius išvadą dėl atsijungimo neteisėtumo, nėra pagrindo nei konstatuoti vartojimo santykių nutrūkimą, nei perskaičiuoti šilumos paskirstymą. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti kitoje byloje priimto Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kadangi toje byloje atnaujinus procesą jis (sprendimas) neteko prejudicinės reikšmės. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadomis nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

19Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia – nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008). Vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

20Pažymėtina, jog įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, pagal ieškovo AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui E. V. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, buvo konstatuota, kad E. V. atsijungė nuo šildymo sistemos nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos; teismas atsijungimą laikė neteisėtu tokį veiksmą reglamentuojančių įstatyminių ir poįstatyminių normų prasme. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas iš esmės konstatavo, jog, nepaisant (neteisėtai) atliktų atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų, E. V. yra AB „Kauno energija“ tiekiamos šilumos energijos vartotojas, o šalis sieję energijos tiekimo santykiai nenutrūko. Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. nutartimi minėtą Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytos Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėtos ir šiuo atveju nagrinėjamos bylų faktines aplinkybes, ginčo šalių tapatumą, abiejose bylose pareikštų ieškinių dalyką ir pagrindą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuota Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės (neteisėto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos) įrodomoji reikšmė šiai nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apelianto pozicijos esmę sudaro jo siekis įrodyti atsijungimo nuo centralizuotos sistemos teisėtumą, kas sudarytų pagrindą konstatuoti šalis siejusių sutartinių santykių pasibaigimą (jiems nutrūkus arba juos nutraukus). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas iš esmės siekia paneigti įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo sprendime nustatytas aplinkybes. Tokia pozicija įgalina teigti, jog apeliantas aptariamu atveju neigia įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo prejudicialumo savybę. Visgi apeliantas savo poziciją prejudicialumo klausimu maksimaliai susiaurino, kadangi minėto teismo sprendimo prejudicialumo savybę iš esmės neigia tik tuo pagrindu, jog kitoje byloje (kurioje priimtas nurodytas įsiteisėjęs teismo sprendimas) yra atnaujintas bylos procesas. Apeliaciniu skundu prejudicialumo savybė nėra vertinama ir (ar) ginčijama pagal kitus proceso įstatyme įtvirtintus kriterijus (pvz., ar teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, ar kitoje byloje dalyvavo tos pačios šalys, ar tam tikri faktai buvo įrodinėjimo dalykas toje byloje ir pan.). Taigi esminę reikšmę šiuo atveju turi klausimas, ar Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo, be kita ko, konstatuotas ir apelianto atlikto atsijungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų neteisėtumas, prejudicialumui turi įtakos ta aplinkybė, jog nurodytoje byloje yra atnaujintas procesas. Teisėjų kolegija ankstesnėje šios nutarties dalyje jau minėjo, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismų praktikoje išskiriami trys proceso atnaujinimo etapai: 1) prašymo priėmimo klausimo sprendimas; 2) prašymo pagrįstumo klausimo sprendimas; 3) atnaujintos bylos nagrinėjimas iš esmės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 pagal ieškovo AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui E. V. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo buvo atnaujintas procesas, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje. Teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi tos bylos nagrinėjimas sustabdytas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi ta byla yra proceso atnaujinimo „trečiame etape“. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nei prašymas atnaujinti bylos procesą, nei proceso atnaujinimas savaime nesudaro pagrindo ar prielaidų ignoruoti toje byloje priimto ir įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo prejudicialumą, kadangi atsižvelgiant į nurodytą proceso atnaujinimo stadiją, tas teismo sprendimas nėra pakeistas ar panaikintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant šią situaciją priešingai, t. y. abejojant tokio teismo sprendimo prejudicialumo savybe, būtų paneigiami anksčiau aptarti teismo sprendimo privalomumo ir res judicata principai, o tai sąlygotų teisinį neapibrėžtumą ir nestabilumą. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas ydingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004, išdėstytą aiškinimą. Toje nutartyje kasacinis teismas nesutiko su žemesnės instancijos teismo pozicija, jog atnaujinus procesą civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje. Taigi apelianto nurodytu atveju kasacinis teismas vertino galimybę toje pačioje byloje, kurioje yra atnaujintas procesas, vadovautis anksčiau joje priimtais procesiniais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis. Kolegijos vertinimu, toks kasacinio teismo aiškinimas atitinka bylos proceso atnaujinimo tikslus ir uždavinius – ištaisyti klaidas anksčiau priimtuose sprendimuose toje byloje. Akivaizdu, jog proceso atnaujinimo tikslai ir uždaviniai nebus pasiekti atnaujintoje byloje remiantis joje anksčiau priimtais sprendimais (be kita ko, ir sprendimu, kurio galimos klaidos proceso atnaujinimo etape yra šalinamos) nustatytomis aplinkybėmis. Aptariamu atveju faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi pirmosios instancijos teismas vadovavosi kitoje byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja esminius kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skirtumus, todėl neturi pagrindo vadovautis apelianto nurodyta kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle.

21Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis konstatuotas apelianto atsijungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų neteisėtumas. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo ignoruoti paminėto Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo prejudicialumą ir res judicata galią.

22Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Taisyklių 262 punkte (atsijungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų metu galiojusi redakcija) nurodyta, kad butų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Iki kol buto savininkai, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti, savininkai - buitiniai šilumos vartotojai ir šilumos tiekėjas sudaro šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento taikomos šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Šių taisyklių 263 punkte nurodyta, kad buto savininkas, kuris savo šilumos vartojimo įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų. Įvertinusi paminėtą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumui esminę reikšmę turi būtent atsijungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų teisėtumas. Toks teisinis reguliavimas įgalina daryti išvadą, jog vartotojas, savavališkai (nesilaikydamas nustatytos tvarkos) atsijungęs nuo centralizuotų energijos tinklų, bet kuriuo atveju išliks vartotoju, kol neįvykdys atsijungimo tokiu būdu, koks yra reglamentuojamas teisės aktais. Todėl nagrinėjamu atveju prejudiciniais faktais nustačius atsijungimo fakto neteisėtumą, nėra pagrindo konstatuoti šilumos energijos vartojimo santykių nutraukimo (pasibaigimo). Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė vien šiuo pagrindu, todėl kolegija neturi pagrindo vertinti apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamų teisės aktų (įstatymų ir taisyklių) taikymo vertinant atsijungimo teisėtumą, dėl netinkamos metodikos taikymo skaičiuojant apelianto įsiskolinimą atsakovui ar dėl būtinumo atlikti šilumos energijos vartojimo (pirkimo – pardavimo) sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę. Kita vertus, kolegijos įsitikinimu, tokiais argumentais iš esmės ginčijamas ne šioje byloje apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, o įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje, tai prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir res judicata principams. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto nurodytų argumentų vertinimas reikštų intervenciją į įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą kitoje civilinėje byloje. Minėta, jog apeliantas inicijavo proceso atnaujinimo veiksmus byloje, kurioje priimtas ir yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas. Kolegija pastebi, jog nurodytoje byloje procesas yra atnaujintas remiantis tais pačiais pagrindais (aplinkybėmis), kokie pateikiami ir nagrinėjamu atveju, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šie pagrindai (aplinkybės) bus įvertinti būtent proceso kitoje byloje atnaujinimo stadijoje.

23Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

24Nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (CPK 3 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu atveju ieškovo atsijungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytų aplinkybių (prejudicinių faktų) pagrindu, nevertinant apelianto nurodytų poįstatyminių aktų nuostatų teisėtumo. Kolegija pažymi ir tai, jog apelianto abejonės dėl poįstatyminių aktų prieštaravimo įstatymams (net ir tokioms abejonėms pasitvirtinus) savaime (be įstatyme nustatytu būdu atliktos intervencijos į įsiteisėjusį teismo sprendimą) nesudaro pagrindo nesilaikyti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir prejudicialumo taisyklių, nepakeičia teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ir nepašalina teismo sprendimo teisinės galios. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

25Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.