Byla 2A-470-516/2017

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danguolės Martinavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Ieškovas E. V. kreipėsi į teismą ir, pakeitęs ieškinio dalyką, prašė: 1) pripažinti, kad ieškovo ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Kauno energija“ sudaryta šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; 2) įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; 3) įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą. Ieškovas teisme (2016 m. kovo 31 d. posėdyje) pareiškė, kad atsisako ieškinio antrojo ir penktojo reikalavimų.
2. Ieškovas nurodė, kad šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis buvo nutraukta 2010 m. spalio mėn., kada ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka atjungė buto šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos ir įsirengė vietinę šildymo sistemą. Ieškovo teigimu, atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, skirtą bendrosioms reikmėms. Pirma, daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų, todėl bendrosioms reikmėms apskritai nėra vartojama šilumos energija. Antra, pasirinktas netinkamas šilumos paskirstymo metodas, kadangi atsakovė taikė penktąjį šilumos paskirstymo metodą, nors turėjo taikyti dešimtąjį metodą. Trečia, daugiabučiame name yra kitos asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama šilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms šildyti, dalis. Ieškovas taip pat paaiškino, kad jam nekyla pareiga mokėti už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nes jis nevartoja centralizuotai tiekiamo karšto vandens.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priėmė E. V. reikalavimų įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą bei panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą atsisakymą ir šioje dalyje bylą nutraukė.
4. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, bylos šalims turi prejudicinę galią. Teismo vertinimu, prejudicijos nepaneigia aplinkybė, kad yra atnaujintas bylos, kuri baigta 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, procesas.
5. Remdamasis nustatytu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendime (bylos Nr. I438-35/2012) pateiktais išaiškinimais, teismas konstatavo, kad ieškovo nurodoma 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Teismas nurodė, kad neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas, o ieškovui neįrodžius šių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, kad jis 2010 m. spalio 1 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 1 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuotos sistemos, nereiškia, kad tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis.
6. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovo akcentuojamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu (bylos Nr. I858-13/2014) nenustatytas retrospektyvus (nukreiptas į praeitį) šio sprendimo pasekmių taikymas, todėl tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs ginčo klausimui (ieškovui 2010 m. spalio 1 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, teismo vertinimu, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas numatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui – yra privalomas, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas, o ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybą leidžiantį dokumentą. Vadinasi, deklaracija apie statybos užbaigimą bet kuriuo atveju nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalauja pripažinti, jog šilumos tiekimo ir vartojimo (pirkimo–pardavimo) sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. (patalpos įsigijimo dienos), tačiau nekonkretizuoja, kokios sutarties sąlygos, jo vertinimu, yra nesąžiningos. Teismas akcentavo, kad teismas turi pagrindą įsikišti į sutartinius teisinius santykius, jeigu egzistuoja būtinybė ginti sutarties šalies teises ir (ar) teisėtus interesus, tačiau ieškovas aiškiai ir tiesiogiai neįvardijo, koks yra reikalavimo pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nesąžininga tikslas. Kitaip tariant, kokių teisinių pasekmių ieškovas siekia, reikšdamas tokį materialinį subjektinį reikalavimą. Teismas nurodė, kad ieškovo siekiamo šilumos energijos kiekio perskirstymo ir mokėjimų už šilumos energiją (retrospektyviai) perskaičiavimo teisinių pasekmių neatsirastų, jeigu ir būtų pagrindas sutarties 1.1.1, 1.2.2 ir 5.4.1 punktų nuostatoms pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Teismas pastebėjo, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra pasibaigusi, jos sąlygos nebeturi jokios įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms į ateitį, taip pat neaišku, kokią įtaką tokių sąlygų (ne)galiojimas turi ieškovo reikalavimų dėl sutartinių santykių nutraukimo momento ir prievolės mokėti už šilumos energiją nebuvimo pripažinimo išsprendimui, dėl to šie ieškovo reikalavimai negali būti išspręsti skirtingai, priklausomai nuo to, galioja ieškovo nurodomos sutarties sąlygos, ar negalioja. Todėl, teismo įsitikinimu, šių sutarties sąlygų atitikties nesąžiningumo kriterijams vertinimas neturi teisinės reikšmės.
8. Atsakydamas į ieškovo reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, teismas nurodė, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėje) nėra šildymo prietaisų, kuriais būtų tiesiogiai šildomos šios patalpos, kita vertus, nereiškia, jog šios patalpos, nesant šildymo prietaisų, apskritai nėra šildomos ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytos kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, kuri, pasak ieškovo, patvirtina, jog bendrosioms reikmėms nėra vartojama šilumos energija, jeigu bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų, ir šiuo metu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi kasacinio teismo nagrinėtos bylos procese buvo teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitos bylos procese, nustatytas prejudicinis faktas, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos yra neapšildomos, tuo tarpu daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, bendrojo naudojimo patalpos (laiptinė) yra šildomos, nepaisant šildymo prietaisų nebuvimo.
9. Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2013 m. gruodžio mėn., skirstydama šilumos energiją, taikė ketvirtąjį šilumos paskirstymo metodą, nuo 2013 m. gruodžio mėn. – ketvirtąjį ir penktąjį metodus. Teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad šilumos energijos vartotojai pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo. Teismas pažymėjo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas numato, jog, kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kita), taikomas metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Taigi ketvirtasis šilumos paskirstymo metodas, teismo įsitikinimu, pagrįstai taikomas, nes įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą visą daugiabučiame name, kuriame yra ginčo patalpa, suvartotą šilumos energijos kiekį. Be to, visų daugiabučio namo vartotojų butai ir patalpos iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo šildomos centralizuotai tiekiama šiluma be individualios apskaitos. Penktojo šilumos paskirstymo metodo taikymas, teismo vertinimu, nėra siejamas su šildymo prietaisų, skirtų bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, buvimu. Poreikis papildomai taikyti šį šilumos paskirstymo metodą kyla todėl, kad, ieškovui atjungus ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kitaip nebūtų galimybės nustatyti, koks yra ieškovui tenkančios šilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti, kiekis, nes visas daugiabučiame name suvartotas šilumos energijos kiekis yra apskaitomas vienu (įvadiniu) šilumos apskaitos prietaisu.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teigdamas, jog kartu su ketvirtuoju šilumos paskirstymo metodu turėtų būti taikomas dešimtasis metodas, niekaip nepagrindžia, kodėl jis turėtų būti taikomas.
11. Teismas konstatavo, kad nepagrįstas yra ieškovo argumentas, jog šilumos energija yra skirstoma pagal patalpų plotą, nes atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog šilumos energija yra skirstoma pagal patalpų tūrį. Teismas atmetė ir ieškovo argumentą, kad atsakovė šilumos energijai paskirstyti naudojo netinkamus ginčo patalpos parametrus, kadangi, teismo vertinimu, būtent ieškovui teko pareiga informuoti atsakovę apie ginčo patalpos duomenų, reikšmingų mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą po kapitalinio remonto, savo ruožtu ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis informavo atsakovę, kad sumažėjo ginčo patalpos plotas ir atitinkamai tūris, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė dar 2010 metais žinojo arba turėjo žinoti, kad pasikeitė patalpos parametrai.
12. Teismas pažymėjo, kad jam nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie ieškovo nurodomas kitas asmeninio naudojimo patalpas, kurioms nėra priskiriama šilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms šildyti, dalis, todėl, teismo įsitikinimu, ieškovas negali remtis, kaip jis nurodo, netinkamu šilumos paskirstymu – šilumos nepaskirstymu kitoms asmeninio naudojimo patalpoms – tiek, kiek jis pats ir (ar) kiti daugiabučio namo patalpų savininkai savo neveikimu – duomenų apie tokias patalpas nepateikimu – sudarė sąlygas taip skirstyti šilumą. Be to, ieškovas neįrodė, kad jo nurodomos patalpos yra šildomos patalpos, todėl atsakovė, teismo nuomone, pagrįstai kitoms asmeninio naudojimo patalpoms nepriskiria šilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti. Teismas pastebėjo, kad pats ieškovas valdo ginčo patalpos priklausinį – rūsį ir jis niekaip nepagrindžia, kaip šilumos energijos nepriskyrimas kitoms asmeninio naudojimo patalpoms, tarp jų – ir ieškovo valdomam rūsiui, pažeidžia jo materialines subjektines teises.
13. Atsakydamas į ieškovo reikalavimą įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti, teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma, naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti, todėl, remiantis materialinės teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog ieškovas, nepaisant tos aplinkybės, kad jis faktiškai negavo šilumos energijos, skirtos karšto vandens temperatūrai palaikyti, privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) išlaikymo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

14. Ieškovas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad ieškovo ir atsakovės AB „Kauno energija“ sudaryta konkliudentinė viešoji šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo daugiabutyje name ir ištaisyti neteisingai išrašytas sąskaitas nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti neteisingas sąskaitas nuo 2010 m. spalio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai ir CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutiktina su teismo motyvais, kad prejudicijos nepaneigia ta aplinkybė, jog yra atnaujintas bylos, kuri baigta 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, kuriame teismas pripažino, jog E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. procesas. Šiuos ieškovo argumentus patvirtina kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009. Taigi aplinkybė dėl šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo nėra nustatyta, nes Kauno apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas yra panaikintas atnaujinus procesą, kurį užbaigus, bus priimtas naujas teismo sprendimas.
2. Nors ieškovas nėra iki šiol gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos ir nėra pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo administratoriaus ir atsakovės) atjungimo aktas, teismas, pats sau prieštaraudamas, nurodė, kad ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo įteisintas 2013 m. gruodžio 18 d. Teismas nenurodo jokių ieškovo papildomų veiksmų, kuriuos jis būtų atlikęs po 2010 m. spalio, įteisindamas šildymo būdo pakeitimą, todėl iš sprendimo visiškai neaišku, kodėl esant toms pačioms aplinkybėms 2010 m. spalį šildymo budo pakeitimas yra neteisėtas, o 2013 m. gruodį šildymo būdo pakeitimas laikomas teisėtu.
3. Ieškovas nesutinka su teismo motyvais, kad ieškovas privalo atgaline tvarka įforminti bendro naudojimo patalpų atjungimą. Ieškovas teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį. Teismas visiškai neįvertino, kad ieškovas byloje siekia ne įrodyti, jog statybos darbai atlikti po SĮ pakeitimo įsigaliojimo (2010-10-01), o tik siekia apginti savo teisę pagal nuo 2010 m. spalio galiojančią SĮ redakciją įteisinti statybos darbus, kurie buvo atlikti 2009 metais, galimai pažeidžiant šiuo metu nebegaliojančių arba pripažintų neteisėtomis teisės normų reikalavimus.
4. Atsakovė 2015 m. liepos 28 d. teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad šilumos energija nebuvo patiekta į ieškovo butą, nes jis yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo tinklų. Kasacinis teismas byloje Nr. 3K-3-155/2005 pažymėjo, kad jeigu atsijungiant nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją, teises aktais nustatytų reikalavimų nebuvo laikytasi, tai atsijungimas ir sutarties dėl tiekimo ir vartojimo nutraukimas yra neteisėtas, tačiau tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, bet negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas. Byloje yra pateikti įrodymai (buto kadastravimo byla, deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, VĮ Registrų centro išrašas apie ieškovo buto vietinį šildymo būdą), kad ieškovo butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai. Užbaigus minėtus šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbus ieškovo bute buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri buvo oficialiai įregistruota registre. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Todėl ŠŪĮ 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Analogiškas ginčas buvo išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012, kurioje teismas išaiškino, kad šilumos tiekėjas nepagrįstai teigia, kad pagal įstatymą atsakovas privalėjo įrodyti, jog jo buto šildymo sistema nuo centrinio šildymo sistemos atjungta teisėtai.
5. Analogiškoje byloje 3K-3-608/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad faktas, jog namo bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas, nes pagal ŠŪĮ 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį už suvartotą šilumą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. CK taip pat numato, kad vartotojas privalo apmokėti už faktiškai gautą energijos kiekį, o esant atsakovo patalpoms atjungtoms nuo šilumos energijos perdavimo tinklų joks centralizuotos energijos perdavimas yra neįmanomas. Šioje byloje susidarė padėtis, kurioje abi šalys pripažįsta, kad šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama į ieškovo patalpas, ginčo energijos kiekį gavo ieškovo kaimynai, o teismo ekspertizė nustatė, jog ieškovas negavo jokios šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms šildyti, tačiau atsakovas reikalauja iš ieškovo apmokėjimo už ieškovo kaimynams, o ne pačiam ieškovui faktiškai patiektą šilumos energiją, tik todėl, kad atsakovo nuomone ieškovas 2010 m. spalį neteisėtai pakeitė patalpų šildymo būdą, o Komisijos metodai nenumato jokių išimčių tokiais atvejais. Iš esmės atsakovė, pripažindama, kad ieškovo kaimynai sumokėjo už mažesnį šilumos kiekį, nei jie faktiškai suvartojo, reikalauja likusio apmokėjimo iš ieškovo kaip subsidiaraus skolininko deliktinės atsakomybės pagrindu, remdamasi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 263 punktu, nustatančiu subsidiarią atsakomybę poįstatyminio teisės akto pagrindu, pažeidžiant CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį. Nors teismas konstatavo, kad prievolė mokėti už šilumos energiją, kurios vykdymo atsakovė reikalavo, sutartinio pobūdžio, akivaizdu, jog esant sutartinio pobūdžio prievolei, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, taigi vartotojo prievolė mokėti už prekę, kuri jam nėra perduota, yra galima tik vieninteliu atveju – esant deliktinei atsakomybei arba subsidiariai atsakomybei. Taigi yra pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
6. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė savavališkos statybos darbų padarinių pašalinimą reglamentuojančius teises aktus. Byloje nustatyta, jog ieškovas šildymo būdą pakeitė 2010 m. spalį, todėl ginčo teisiniam santykiui spręsti teismai turėjo taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos SĮ 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindami, ar pagal SĮ reikalavimus ieškovė pašalino savavališkos statybos padarinius, nors šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai buvo atlikti anksčiau, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1513-259/2011. Be to, apeliacinis teismas turėtų pasisakyti, ar teismai gali remtis kitose bylose suformuota praktika, paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintomis netaikytinomis tam tikromis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, jei ginčui spręsti apskritai taikyti nebegalima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintas netaikytinomis tam tikras Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas 2010 m. spalį privalėjo laikytis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 6.3 priedo reikalavimų, kurie įsigaliojo tik 2011 m. liepos 1 d. Teismas, taikydamas įstatymo analogiją, netinkamai pritaikė CPK 3 straipsnį ir pažeidė bendrąjį teisės principą, jog įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Nors kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 išaiškino, kad pagal 2010 m. spalį galiojusį statybos teisinių santykių reglamentavimą paprasto remonto darbams, prie kurių priskiriami inžinerinės sistemos įrengimo, pertvarkymo, išmontavimo darbai, nebuvo reikalingas rašytinis pritarimas, šioje byloje pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad toks rašytinis pritarimas buvo privalomas, remdamasis normomis, galiojusiomis nuo 2011 m. liepos 1 d.
7. Teismas negalėjo remtis vien tik teisiniu purizmu, visiškai ignoruodamas ne tik primygtinį socialinį poreikį apginti pažeistas vartotojų teises, bet ir pamindamas bet kokius teisingumo principus, kai ieškovas nurodė teismui esminės svarbos teisminei sistemai turinčias įstatymų leidybos klaidas, kurios pateisina nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo – tai Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ nuostatos, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu byloje Nr. I438-35/2012 panaikino kaip prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams. Teismas neįvertino, kad priešieškinio ginčo laikotarpiu minėtos taisyklės nebegaliojo, jos buvo panaikintos bylos nagrinėjimo metu. Lex retro non agit turi tam tikrų taikymo išimčių. Šis principas nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.
8. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo butas nuo 2010 spalio yra atjungtas nuo pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų ir į butą nėra tiekiamas karštas vanduo ir jame nėra nei cirkuliacinių stovų, nei vonios šildytuvų. Tačiau ieškovui mokestis už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, apskaičiuotas pagal lygiavos principą, taikytas kaip buto ir kitų patalpų savininkui, nes name yra sumontuota karšto vandens tiekimo sistema su karšto vandens cirkuliacija. Jei šiluma, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, yra priskiriama prie bendro turto išlaikymo išlaidų, tuomet ši šilumos energija turi būti skirstoma proporcingai pagal butų plotus, o ne lygiavos principu pagal butų skaičių, nes toks skirstymas tiesiogiai prieštarauja CK 4.76 straipsniui, todėl ieškovas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodo Nr. 4 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Jei šis mokestis nėra priskiriama prie bendro turto išlaikymo išlaidų, kaip tvirtina ieškovas, tuomet ši šilumos energija gali būti skirstoma lygiavos principu, tačiau tokiu atveju šio mokesčio neturėtų mokėti tie butų savininkai, kurie nėra karšto vandens vartotojai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiluma karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti yra skiriama bendro naudojimo patalpų šildymui ar namo inžinerinių sistemų apsaugai arba priežiūrai, o ne karšto vandens vartotojams tiekiamo karšto vandens kaip prekės kokybei užtikrinti. Teismas nesugebėjo atriboti, kurios išlaidos yra skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti kaip priežiūros mokesčiai, kurie turi būti skirstomi tik proporcingai pagal turimų patalpų plotą, o kurios – butų savininkų asmeniniams poreikiams tenkinti kaip vartojimo mokesčiai, kurie gali būti skirstomi pagal faktines sąnaudos ir lygiavos principo pagrindu. Pastaruoju atveju tai būtų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos.
9. Namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šie sandėliukai yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovui dalį namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors ieškovo kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama. Taigi, šilumos tiekėja netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolei mokėti bendro naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą. Atsakovė privalėjo dalį šilumos energijos bendroms reikmėms priskirti ginčo namo sandėliukų savininkams pagal šių sandėliukų atitinkamą plotą, kuris nėra vienodas. Jei šiems sandėliukams būtų priskirta dalis šilumos bendroms reikmėms, ieškovams priskirtinos šilumos energijos kiekis būtų mažesnis.
10. Ieškovas, tvirtindamas, kad neprivalo apmokėti už šilumos energiją, kuri nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose, nes tokių šildomų patalpų name nėra, savo teiginius grindžia ne tik byloje atlikta teismo ekspertize, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuotu išaiškinimu, kad vartotojams negali būti paskirstyta šilumos energija, kuri faktiškai nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose. Iš skundžiamo teismo sprendimo apskritai neaišku, kuo kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-608/2013 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – abejose bylose buvo daugiabutis namas, kuriamas dalis patalpų buvo atjungtos nuo centralizuoto šildymo, ir name buvo nešildoma laiptinė, vadinama bendro naudojimo patalpomis, už kurių šildymą šilumos tiekėjas reikalavo apmokėjimo. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ieškovo namo bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, nes yra šildomos tik šiluma, kurią gauna iš butų, kurie yra šildomi vietiniu būdu ir centralizuotai. Todėl atsakovė pritaikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą, nes metodas Nr. 4 yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, tačiau nėra taikoma namams, kurių dalis butų ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai.
15. Atsakovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovas prašo perskaičiuoti mokesčius visam namui, tačiau veikti visų namo bendraturčių vardu ir kleti tokį reikalavimą rašytinių įgaliojimų jis neturi. Atsakovės nuomone, ieškovo pateikta 2010 m. spalio 1 d. statybos darbų užbaigimo deklaracija surašyta atbuline data, siekiant pateisinti neteisėtą buto šilumos tiekimo atsijungimą. Ieškovas tik 2012 m. gegužės 9 d. raštu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydamas pritarti paprastajam remontui, kai atsijungiama nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Savivaldybės administracija raštišką pritarimą statinio projektui suteikė tik 2013 m. gruodžio 9 d., todėl atsakovė abejoja, kad ieškovo statybos darbų užbaigimo deklaracija pagrįstai surašyta 2010 m. spalio 1 d. Be to, šios deklaracijos surašymas nėra pakankamas pagrindas laikyti šilumos atjungimą teisėtu. Ieškovas nepateikė statinio pripažinimo tinkamu naudotis dokumento.
2. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-132-3025/2013 pagal E. V. ieškinį atsakovei AB „Kauno energija“, kurioje ieškovas be kita ko prašė pripažinti, kad centralizuotos šilumos vartojimo santykiai tarp šalių yra nutraukti nuo 2009 m. spalio 19 d. atlikto ieškovo šildymo būdo pakeitimo. Ieškinys buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-360/2014 paliktas nepakeistas. Šie teismų sprendimai ieškovui turi prejudicinę galią.
3. Ieškovas vadovaujasi kasacinio teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr, 3K-3-155/2005, tačiau nutyli apie naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais pačiais klausimas (Nr. 3K-7-359/2007, 3K-3-259/2012, 3K-3-277/2012 ir 3K-3-592/2013), kuriose teismas išaiškino, kad šilumos vartotojas, atjungęs šilumą ne pagal norminių aktų reikalavimus, lieka šilumos vartotoju.
4. Ieškovas, atjungdamas savo butą nuo šilumos tiekimo sistemos daro įtaką šildymo sistemai, kuri priklauso visiems namo bendraturčiams, todėl jis, kaip asmuo darantis įtaką bendro naudojimo objektui, turi pareigą įrodyti, kad jo veiksmai nepadarys žalos ir ši įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta šilumos teikėjai.
5. Sutiktina su teismo motyvais, kad ieškovas privalo už namo bendro naudojimo patalpų šildymą mokėti pagal ŠŪĮ 25 ir 29 straipsnių nuostatas. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012 išaiškino, kad butų savininkai yra susieti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, todėl kiekvienas butų savininkas proporcingai savo daliai turi atsakyti už namui bendro naudojimo patalpoms teikiamą šilumos energiją. Todėl nepaisant to, kad bendro naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų ar šilumos tiekimas nutrauktas, vartotojai turi pareigą apmokėti susidariusius sąskaitas. Analogiškas nuostatas kasacinis teismas išdėstė civilinėse bylose Nr. 3K-3-401-248/2015, 3K-3-553-421/2016.
6. Nesutiktina su byloje atliktos techninės ekspertizės rezultatais dėl bendro naudojimo patalpų šildymo ir karšto vandens cirkuliacijos temperatūrai palaikyti. Ekspertas nenurodė, kokia metodika buvo vadovautasi atliekant ekspertizę. Ekspertas turėjo atlikti įvairius matavimus, tačiau jis neapžiūrėjo namo ir ieškovo buto šilumos tiekimo sistemos, neatliko jokių šilumos tiekimo vamzdžių diametrų ir ilgių matavimų, spinduliuojamos į aplinką šilumos kiekio matavimo. Namui nebuvo atliktas energetinis auditas. Neturėdamas minėtos informacijos, ekspertas negalėjo atlikti skaičiavimų, kiek namo šilumos tikimo sistema išspinduliuoja šilumos į aplinką, t.y. namo bendriems poreikiams tenkinti ir padaryti išvados, kad namo bendro naudojimo patalpos šiluma nėra naudojama ir karšto vandens tiekimo sistemoje šiluma vandens temperatūrai palaikyti nėra naudojama.
7. Nei inventorizaciją atliekantis asmuo, nei VĮ Registrų centras nevertina buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumo, o tik konstatuoja faktinę padėtį bute. Aplinkybė, kad VĮ Registrų centras išdavė išrašą, kuriame nurodyta, jog ieškovo buto šildymas yra vietinis centrinis, neturi jokios teisinės reikšmės, be to, išraše nėra jokio įrašo apie statybos darbų užbaigimą 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos pagrindu.
8. Ieškovo name yra sumontuota karšto vandens tiekimo sistema su karšto vandens cirkuliacija. Atjungus karšto vandens fizinį naudojimą (nupjovus karšto vandens vamzdį), sistemoje lieka karšto vandens cirkuliacija, už kurią skaičiuojami mokesčiai. Norint nemokėti karšto vandens cirkuliacijos mokesčio reikia visame name panaikinti karšto vandens cirkuliacijos sistemą, o ieškovas tokių veiksmų neatliko. Kasacinis teismas byloje Nr. 3K-3-197-313/2016 išaiškino, kad atjungus karšto vandens naudojimą vartotojas privalo mokėti karšto vandens cirkuliacijos mokestį. Priešingai nei nurodo ieškovas, atsakovė, pripažindama butui tiekiamos šilumos atjungimą nuo 2013 m. gruodžio 9 d. ir toliau skaičiuoja ieškovui mokesčius už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (karšto vandens cirkuliacija).
9. Kol vartotojai pasirenką metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Atsakovė ieškovo namui taiko šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 su metodu Nr. 5. Byloje nėra duomenų, kad ginčo namo gyventojai pasirinko kitus, nei taiko atsakovė, metodus. Atsakovei netaikant metodo Nr. 5 nebūtų galimybės nustatyti, koks šilumos kiekis bendro naudojimo patalpoms šildyti turi būti priskirtas ieškovui. Nei ieškovas, nei ginčo namo gyventojai, nei administratorius atsakovei nepateikė jokios informacijos apie namo rūsyje esančius sandėliukus, jų plotus ir priklausomybę. Ieškovas tik nurodo, kad name tokie sandėliukai yra, tačiau nepateikia informacijos apie jų plotus, asmeninę priklausomybę ir savo pareigą patiekti informaciją bando perkelti atsakovei.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

17. 2017 m. liepos 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ieškovas papildė savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, atsižvelgdamas į po apeliacinio skundo pateikimo kitose išnagrinėtose bylose suformuotą teismų praktiką.
18. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad CPK ne tik nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, bet ir imperatyviai draudžia papildyti bei keisti apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis).
19. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra pasibaigęs, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieškovo 2017 m. liepos 4 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriima ir nepasisako dėl juose nurodytų aplinkybių bei ieškovo papildomų argumentų.

Dėl prejudicinių faktų

20. Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 nustatytos aplinkybės, visų pirma tai, jog E. V. ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos 2009 m. spalio 19 d. atjungė neteisėtai, turi prejudicinių faktų galią šiuo metu nagrinėjamos bylos šalims, kadangi šiuo metu yra atnaujintas bylos, kurioje buvo nustatytas pirmiau minėtas faktas, procesas ir, ieškovo įsitikinimu, 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, atnaujinus procesą, yra panaikintas.
21. Nesutikdama su apelianto argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė atsakovė, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-360/2014, nagrinėtoje tarp tų pačių šalių, ieškovui jau buvo išaiškinęs, jog nei prašymas atnaujinti procesą, nei proceso atnaujinimas savaime nesudaro pagrindo ar prielaidų ignoruoti toje bylos priimto ir įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo prejudicialumą, nes, atsižvelgiant į nurodyto proceso atnaujinimo stadiją (trečia stadija – atnaujintos bylos nagrinėjimas iš esmės), minėtas sprendimas dar nėra panaikintas ar pakeistas.
22. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, civilinė byla Nr. A2-578-896/2017 iki šiol nėra išnagrinėta iš esmės ir nėra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo būtų panaikintas (priėmus naują sprendimą) ar pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, kaip to reikalauja CPK 371 straipsnis, todėl šiuo metu, priešingai nei interpretuoja ieškovas, nėra jokio teisinio pagrindo nesivadovauti pirmiau nurodytame 2011 m. vasario 10 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis.
23. Šių išvadų niekaip nepaneigia ir ieškovo nurodyta kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009, tuo labiau, kad minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apskritai nepasisakė dėl galimybės vadovautis sprendime, dėl kurio procesas yra atnaujintas, nustatytais faktais.
24. Įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovas 2009 m. spalio 19 d. atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centralizuotos sistemos neteisėtai yra nustatyta ir šioje byloje iš naujo nevertintina bei nenustatinėtina.

Dėl atsijungimo nuo 2010 m. spalio 1 d. teisėtumo (įteisinimo) ir reikalavimo pripažinti centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.

25. Ieškovo įsitikinimu, 2010 m. spalio 1 d. surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojusį reglamentavimą buvo įteisintas ginčo patalpų atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos ir nuo to momento turėjo būti nutraukta centralizuoto šildymo sutartis su atsakove.
26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos darbų užbaigimą nėra savaime pakankama ginčo patalpų šildymo sistemos atjungimui įteisinti ir pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp ginčo šalių pabaigą.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada.
28. Lietuvos Respublikos teisiniame reguliavime (CK 6.390 straipsnis, ŠĮ 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę pastarieji turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia, pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017; kt.).
29. Pagal ieškovo nurodytos deklaracijos surašymo metu galiojusią Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją, atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 250–264 punktų nuostatas ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip (260 punktas). Be to, pagal nurodytas nuostatas, baigęs darbus apeliantas privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir šildymo bei karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 punktas). Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų, kad 2010 m. spalio 1 d. užpildydamas deklaraciją, ieškovas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, apeliantas į bylą nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti atlikto atjungimo teisėtumą (įteisinimą) nuo 2010 m. spalio 1 d., tuo labiau konstatuoti savavališkos statybos darbų įteisinimą SĮ 28 straipsnio pagrindu, kaip kad skunde nurodo apeliantas.
30. Aplinkybę, kad ir pats ieškovas akivaizdžiai suvokė 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos, kaip tokios, nepakankamumą jo dar 2009 metais atliktam atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinti, patvirtina ir apelianto elgesys, kadangi 2012 m. gegužės 9 d., t. y. praėjus pusantrų metų nuo minėtos deklaracijos užpildymo, ieškovas raštu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydamas pritarti paprastajam remontui, kurio metu atsijungiama nuo centralizuotos šildymo sistemos. Šiame kontekste pažymėtina, kad tik 2013 m. gruodžio 9 d. savivaldybės administracija išdavė raštišką pritarimą statinio projektui, o 2013 m. gruodžio 18 d., kaip nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, ieškovas, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius ir atsakovė pasirašė šilumos objekto tikrinimo aktą, todėl atsakovo argumentai, jog visiškai nėra aišku, kodėl, neva esant toms pačioms aplinkybėms, 2010 m. spalį šildymo budo pakeitimas yra neteisėtas, o 2013 m. gruodį jis buvo pripažintas teisėtu, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad įvykdė būtent 2010 m. spalio 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimus, susijusius su atlikto atjungimo įteisinimu, savo ruožtu atjungimo teisėtumo pripažinimas 2013 m. gruodį šioje byloje nebuvo ginčijamas ir todėl plačiau nenagrinėtinas.
31. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir pirmiau šioje nutartyje nurodytos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nagrinėjamam ginčui neturi būti taikomos (kaip ir teismų praktika, kurioje šiomis normomis buvo vadovaujamasi), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 jas panaikino.
32. Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013, vertindamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą, išaiškino, jog atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas, ir pažymėjo, jog nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Nurodytoje kasacinio teismo byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą.
33. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, pripažintina, kad net ir esant pirmiau nurodytam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsijungimo darbai atgaline data galėtų būti įteisinti nuo 2010 m. spalio 1 d., nors pagal tuo metu galiojančius reikalavimus ieškovas neatliko visų būtinų veiksmų. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-862-196/2016, kt.).
34. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo niekaip nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo keitimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. I858-13/2014 buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos tik nuo 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuo paties sprendimo įsiteisėjimo, todėl, kaip analogišku klausimu jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-128-178/2016, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas galiojusias iki 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis ieškovas, siekdamas atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų įteisinimo.
35. Reikalavimo dėl sutarties nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d. nagrinėjimo kontekste papildomai pastebėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog ieškovo atliktiems atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos darbams įteisinti SĮ ir ŠŪĮ prasme pakanka vien ieškovo akcentuojamos deklaracijos užpildymo, tai savaime nereikštų ieškovo ir atsakovės santykių nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d., nes šilumos tiekimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia, o byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas, užpildęs minėtą deklaraciją, informavo atsakovę apie tokio veiksmo atlikimą (apie, jo manymu, įvykusi atsijungimo įteisinimą). Pats ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad apie sutarties nutraukimą informavo atsakovę tik 2010 m. sausio mėnesį, t. y., kaip matyti pagal datą, dar iki jo akcentuojamos deklaracijos surašymo, kai ieškovo atliktas atsijungimas, kaip konstatavo Kauno miesto apylinkės teismas minėtoje byloje Nr. 2-154-435/2011, negalėjo būti pripažintinas teisėtu, savo ruožtu apie vėliau užpildytą, apelianto nuomone, sutarties užbaigimo naują pagrindą (deklaraciją), ieškovas atsakovės neinformavo.
36. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl sutarties nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d.
37. Papildomai pastebėtina, kad, kaip jau buvo minėta, kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad buto savininkui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, buto savininkas lieka šilumos vartotoju ir paslaugos tiekėjas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2013).

Dėl reikalavimo įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją

38. Apeliantas, nurodydamas tiek ŠŪĮ, tiek CK normas, pagal kurias, apelianto vertinimu, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas (vartotojas) turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį tik už suvartotą, t. y. faktiškai (realiai) gautą, šilumą (energiją) bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovo prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms, kuriose nėra įrengti šildymo prietaisai (radiatoriai), tenkančią šilumos energiją.
39. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Iš esmės taip pat bendrosios dalinės nuosavybės objektus apibrėžia ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
40. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, o pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Kaip išaiškino kasacinis teismas, prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017).
41. ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. ŠŪĮ redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo šio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
42. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pripažintina, kad ta aplinkybė, jog byloje konstatuota, kad ginčo pastato bendrojo naudojimo patalpose, konkrečiai laiptinėje, iš tikrųjų nėra šildymo prietaisų, o ieškovas faktiškai jau buvo atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos, priešingai nei interpretuoja apeliantas, nereiškia, jog atsakovė, nustatydama mokesčius už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją ir ieškovui, reikalauja iš apelianto apmokėjimo už ieškovo kaimynams, o ne pačiam ieškovui, suteiktą energiją, nes, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017), kadangi šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553-421/2016; kt.).
43. Be to, įvertinus teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus dėl bendrojo naudojimo objektų šildymo būdo, apimties (ne tik konkrečiais šildymo prietaisais (radiatoriais), bet ir vamzdyno išspinduliuojama energija), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog ekspertas, techninėje ekspertizėje, kaip kad akcentuoja ieškovas, nurodė, jog ieškovas negavo šilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaneigia apelianto prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energiją, nes ekspertas pirmiau nurodytą išvadą padarė remdamasis tik tuo, kad bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų ir ieškovas atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovė, ekspertas neatliko vamzdžių į aplinką, t. y. namo bendriems poreikiams tenkinti, spinduliuojamos šilumos kiekio matavimo.
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju negalima remtis ieškovo nurodoma civiline byla Nr. 3K-3-608/2013 kaip precedentu, nes, kaip matyti iš kasacinio teismo minėtoje byloje priimtos nutarties turinio, reikalavimo priteisti mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą nepagrįstumas buvo kasacinio teismo konstatuotas, jam atsižvelgus į jau įsiteisėjusiais sprendimais kitoje byloje konstatuotą prejudicinį faktą, jog bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos, t. y. kasaciniam teismui konstatavus draudimą iš naujo vertinti, ar šilumos energijos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo (ar ne) visas namo konstrukcijas ir kitas ertmes. Savo ruožtu šiuo metu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors laiptinėse ir nėra šildymo prietaisų, tai, atsižvelgiant į namo bei pačių vamzdynų, jų konstrukcijos ypatybes, neleidžia teigti, jog namo bendrojo naudojimo patalpos apskritai nešildomas ir šių patalpų šildymui nėra naudojama šilumos energija, kaip kad buvo konstatuota pagal prejudicinį faktą civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, todėl šių bylų faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės nurodytu bei pirmosios instancijos teismo patvirtintu argumentu, kad atsakovė visiškai pagrįstai iki 2013 m. gruodžio mėn. taikė ketvirtąjį šilumos paskirstymo metodą, o nuo 2013 m. gruodžio mėn. – ketvirtąjį kartu su penktuoju. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko neginčijo apeliantas, įvadinis ginčo pastato šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą name, kuriame yra ieškovui priklausantis butas (patalpos), suvartotą šilumos kiekį, o šilumos energijos vartotojai (namo butų savininkai) tuo metu nebuvo pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, savo ruožtu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, byloje nustatyta aplinkybė, kad bendrojo naudojimo patalpos, nors ir nesant laiptinėse radiatorių, vis dėlto buvo centralizuotai šildomos, todėl, iki apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka įteisino jo atliktą atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, atsakovė pagrįstai taikė metodą Nr. 4, o ieškovui teisėtai atjungus savo patalpas nuo centralizuotos sistemos (2013 m. gruodžio 18 d.) – metodą Nr. 4 kartu su Nr. 5 (penktojo šilumos paskirstymo metodo, patvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, 1.4 punktas).
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir ieškovo argumentą, kad šilumos tiekėja netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama proporcingumo principą, nes nepriskiria dalies bendroms reikmėms skirtos šilumos energijos kitiems namo butų savininkams pagal pastarųjų turimų asmeninio naudojimo sandėliukų, esančių rūsyje, plotą.
47. Kaip matyti iš byloje esančių 2016 m. spalio 11 d. VĮ Registrų centro duomenų, namo rūsio sandėliukai nei išrašo suformavimo metu, nei anksčiau, t. y. laikotarpiu, už kurį ieškovas siekia perskaičiuoti mokesčius, nebuvo užregistruoti kaip atskiri, namo butų savininkams priklausantys konkretūs objektai, butų savininkai sandėliukų nebuvo atsidaliję į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravo įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre.
48. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu, duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumos energiją apskaičiuoti, šilumos tiekėjui privalo pateikti namo butų ir kitų patalpų savininkai, o pagal iki 2010 m. spalio 25 d. galiojusią Taisyklių redakciją – pastato valdytojas (administratorius). Be to, namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnis). Ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga, kaip išaiškino kasacinis teismas, negali būti perkelta iš namo savininkų šilumos energiją teikiančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017)
49. Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu registre buvusių duomenų, taip pat atsižvelgus į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), jog jis ar kiti asmenys buvo tinkamai informavę atsakovę apie ieškovo minimus sandėliukus, jų priklausomybę ir plotą, nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad paslaugos tiekėja (atsakovė) šilumos energiją, skirtą bendroms reikmėms, skirstė neproporcingai.
50. Apibendrindama visus pirmiau nurodytus faktinius ir teisinius aspektus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėjo išvadą, jog ieškovas neįrodė netinkamo šilumos energijos ir mokesčių už ją skirstymo, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.

Dėl reikalavimo įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti

51. Ieškovas apeliaciniame skunde, akcentuodamas, kad jis yra atsijungęs nuo karšto vandens tiekimo sistemų ir į jo butą nėra tiekiamas karštas vanduo bei patalpose nėra vonios šildytuvo, nurodo, kad tuo atveju, jei šiluma, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, priskiriama prie bendro turto išlaikymo išlaidų, tuomet ši šiluma turi būti skirstoma pagal butų plotus, o ne pagal butų skaičių, tuo tarpu jeigu šis mokestis nepriskiriamas prie bendro turto išlaikymo išlaidų, tuomet šilumos energija gali būti skirstoma lygiavos principu, bet šio mokesčio neturėtų mokėti tie būtų savininkai, kurie, kaip ieškovas, nėra karšto vandens vartotojai. Apelianto įsitikinimu, šis mokestis skirtas vandens, kaip prekės, kokybei užtikrinti, todėl ieškovas, atsijungęs nuo karšto vandens ir šilumos tiekimo sistemų, šio mokesčio mokėti neturi.
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo pozicija, visų pirma pažymi, kad apeliantas neginčija aplinkybės, jog name, kuriame yra jam priklausančios patalpos, yra sumontuota karšto vandens tiekimo sistema su karšto vandens cirkuliacija. Kaip matyti iš 2016 m. sausio 27 d. techninės ekspertizės analitinės dalies 15.3 punkto, centralizuoto karšto vandens sistemos padavimo ir cirkuliacinis vamzdžiai įrengti ir ieškovo buto atitvaruose.
53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas karšto vandens temperatūras palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio klausimą, yra pasisakęs, kad aiškinant karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos paskirtį ir priklausymą, svarbus ne tik cirkuliacijos sistemos vartotojų išskyrimas, bet ir cirkuliacijos sistemos, kaip pastato inžinerinės konstrukcijos, įvertinimas. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas nustato, kad bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) yra pastato bendrojo naudojimo objektai (2 straipsnio 15 dalies 2 punktas). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis). Pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017)
54. Kaip pažymėjo minėtoje byloje kasacinis teismas ir ką akcentavo atsakovė bylos nagrinėjimo metu, daugiabučiame name paprastai nėra techninės galimybės, atskiram butui atsijungus nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos, atsisakyti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) konstrukcijos, taigi, kaip nurodė paslaugos tiekėja, norint nemokėti karšto vandens cirkuliacijos mokesčio, reikia panaikinti vandens cirkuliacijos sistemą visame name, kas šiuo atveju padaryta nebuvo, o nesant techninių galimybių visiškai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karšto vandens temperatūros palaikymo sistemos energijos kiekį, nėra teisinio pagrindo ir visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovo argumentai, kad jam, kaip atsijungusiam nuo karšto vandens ir šilumos tiekimo sistemos, negali būti skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis.
55. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė ir dėl šiuo metu nagrinėjamoje byloje apelianto keliamo klausimo, kad tuo atveju, jei cirkuliacijos mokestį turėtų mokėti ir ieškovas, kaip namo ir jo konstrukcijų bendraturtis, mokesčio apskaičiavimas turėtų būti vykdomas pagal buto plotus, o ne butų skaičių. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi esantį teisinį reguliavimą, pirmiau nurodytoje byloje išaiškino, kad cirkuliacijos mokestis priklauso tik nuo cirkuliacijos sistemos konstrukcijos, t. y. nuo stovo įrengimo vietos ir tipo (ilgio, storio ir pan.), todėl mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į šiuos rodiklius, o ne į daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų dalį, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė. Nesant galimybių cirkuliacijos mokestį išskaidyti priklausomai nuo to, kuri jo dalis skirta cirkuliacijos sistemos vartotojų poreikiams tenkinti ir kuri dalis – cirkuliacijos sistemai, kaip bendrojo naudojimo objektui, nėra ir teisinio pagrindo apskaičiuoti cirkuliacijos mokestį buto savininkui, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio tvarka.
56. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti, panaikinant ieškovui, kaip atsijungusiam nuo sistemos, šio mokesčio mokėjimo prievolę.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

57. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, ieškovo nuomone, deliktinę atsakomybę, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai ir CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai; taip pat su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūrai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsniui.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje cituotus kasacinio teismo išaiškinimus dėl karšto vandens cirkuliacijos mokesčio ypatumų, nebėra aktuali šilumos paskirstymo metodų atitiktis apeliantų nurodytai teisės normai, todėl nėra pagrindo šiuo klausimu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ne kartą detaliai išaiškinus, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos vartotojais ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreiptis ir dėl ieškovo keliamo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nebegaliojančių punktų teisėtumo klausimo, todėl ieškovo prašymai netenkinami.
59. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant šios bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako, atsižvelgdama į tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
60. Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.