Byla e2-690-330/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Druskininkų savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1558-260/2017 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovei Druskininkų savivaldybės tarybai dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo panaikinimo; trečiasis asmuo - Druskininkų savivaldybės administracija,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą administraciniam aktui ginčyti, panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. T1-148 „Dėl Druskininkų savivaldybės turto perdavimo Druskininkų savivaldybės administracijai valdyti patikėjimo teise“, panaikinti 2016 m. spalio 30 d. Druskininkų savivaldybės turto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A26-31-(7.7), 2016 m. lapkričio 15 d. Druskininkų savivaldybės turto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A26-45-(7), 2016 m. lapkričio 15 d. Druskininkų savivaldybės turto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A26-46-(7.7), 2016 m. lapkričio 15 d. Druskininkų savivaldybės turto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A26-47-(7.7).
  2. Ieškovas ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Druskininkų savivaldybės administracijai ir jos vadovui administracijos direktoriui sudaryti sandorius dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T1-148 prieduose nurodyto turto, taip pat uždrausti tolimesnį šio turto perdavimą valdyti, naudotis ar juo disponuoti administraciniais aktais, išskyrus šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui.
  3. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti padaryta nepataisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – perleistas savivaldybės turtas, kuris yra reikalingas savivaldos funkcijoms vykdyti, taip pat savivaldybei gali būti padaryta didelė turtinė žala netekus ilgalaikio materialaus turto.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – iki įsiteisės šioje byloje priimtas teismo sprendimas uždraudė Druskininkų savivaldybės administracijai ir jos vadovui administracijos direktoriui sudaryti sandorius dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T1-148 „Dėl Druskininkų savivaldybės turto perdavimo Druskininkų savivaldybės administracijai valdyti patikėjimo teise“ prieduose nurodyto turto, taip pat uždraudė tolimesnį šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui.
  2. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Teismas nurodė, kad ieškiniu ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo vykdymas esamomis sąlygomis turėtų esminės įtakos realiam ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui, sukurtų prielaidas galimam atsakovės piktnaudžiavimui. Teismas padarė išvadą, kad neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės neviršija galimos jų teikiamos naudos.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde atsakovė Druskininkų savivaldybės taryba prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinio reikalavimui nereikalingi vykdymo veiksmai, todėl tokio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos. Aplinkybė, jog nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo savivaldybės administracija neperleido savivaldybės turto tretiesiems asmenims, patvirtina, kad grėsmė savivaldybei netekti turto ar turtinei žalai atsirasti nekyla.
    2. Teismas netinkamai įvertino ieškinio pagrįstumą, kadangi, atsakovės įsitikinimu, ieškinys yra nepagrįstas. Savivaldybės tarybos priimtas sprendimas patikėjimo teise perduoti Druskininkų savivaldybės administracijai savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti nelaikomas nuosavybės teisių perdavimu. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatyta, kad sprendimą dėl turto priima turto savininkas (savivaldybė). Išimtinė sprendimų priėmimo teisė dėl savivaldybei priklausančio turto perleidimo priskirtina savivaldybės tarybos kompetencijai. Administracija neįgijo turto savininko teisių ir su šių teisių įgyvendinimu susijusių sprendimų priėmimo galimybės, todėl išimtinė nuosavybės teisė ginčijamu sprendimu neperleista. Neįvertinus ieškinio preliminaraus pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
    3. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būtų pažeistas viešasis interesas ar padaryta žala.
    4. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones turtui, išskyrus šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui, tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, uždraudė tolimesnį šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui.
  1. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti tokiu būdu: uždrausti Druskininkų savivaldybės administracijai ir jos vadovui administracijos direktoriui sudaryti sandorius dėl savivaldybės tarybos sprendimo prieduose nurodyto turto, taip pat uždrausti tolimesnį šio turto perdavimą valdyti, naudotis ar juo disponuoti administraciniais aktais, išskyrus šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą prokuroras nurodė, kad viešasis interesas pasireiškia tuo, jog ieškinyje reikalavimai yra grindžiami imperatyviųjų teisės aktų nuostatų pažeidimais, padarytais dėl savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo. Taip pat nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą sąlygoja tikimybė, jog savivaldybės administracija, negalėdama ginčo turto perleisti tretiesiems asmenims, gali jį (turtą) pripažinti nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, o tai gali sudaryti prielaidas tokį turtą panaudoti ar nurašyti.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria, tenkinant ieškovo prašymą, nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
  2. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
  4. Apeliacinis teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).
  5. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, uždraudė Druskininkų savivaldybės administracijai ir jos vadovui – administracijos direktoriui sudaryti sandorius dėl ieškiniu ginčijamo Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T1-148 „Dėl Druskininkų savivaldybės turto perdavimo Druskininkų savivaldybės administracijai valdyti patikėjimo teise“ prieduose nurodyto turto, taip pat uždraudė tolimesnį šio turto perdavimą valdyti ir naudotis savivaldybės įstaigoms, organizacijoms ar kitiems juridiniams asmenims konkrečių savivaldos funkcijų vykdymui.
  6. Pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad, nesiėmus prašomų priemonių, gali būti padaryta nepataisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – ginčo turtas, būtinas savivaldos funkcijų vykdymui, gali būti perleistas, savivaldybė gali netekti vertingo turto.
  7. Apeliacinio teismo vertinimu, nutarties 14 punkte nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo pripažintos keliančiomis realią grėsmę būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovui, įvykdymui. Nurodytos aplinkybės nekelia pagrįstos grėsmės savivaldybei netekti jai priklausančio vertingo turto.
  8. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamu administraciniu sprendimu Druskininkų savivaldybė šio sprendimo prieduose nurodytą turtą perdavė savivaldybės administracijai patikėjimo teise. Patikėjimo teisės reguliavimas apibrėžtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat savivaldybės. Nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės (savivaldybės) turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Kitiems juridiniams asmenims valstybės turtas patikėjimo teise gali būti perduotas pagal turto patikėjimo sutartį tik tais atvejais, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas. Kiti juridiniai asmenys, kuriems valstybės turtas perduotas pagal turto patikėjimo sutartį, negali šio turto perduoti nuosavybės teise kitiems asmenims, jo įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į jį, juo garantuoti, laiduoti ar kitu būdu juo užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymą, jo išnuomoti, suteikti panaudos pagrindais ar perduoti jį kitiems asmenims naudotis kitu būdu. Šis turtas gali būti naudojamas tik įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Turto patikėjimo sutartyje gali būti nustatyta ir kitų apribojimų. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad analizuojamu atveju nėra pagrįstų prielaidų manyti, kad ginčijamo savivaldybės sprendimo pagrindu savivaldybės administracijai perduotas turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ir savivaldybė tokiu būdu gali netekti savivaldos funkcijų vykdymui būtino vertingo turto. Apeliantė pagrįstai nurodė, kad savivaldybės administracija negalėtų perleisti patikėjimo teise valdomo turto tretiesiems asmenims. Ta aplinkybė, jog turtas galėtų būti perduotas (neprarandant disponavimo nuosavybe teisių) kitoms įstaigoms ar organizacijoms, negali būti pripažinta ieškovo deklaruojama grėsme prarasti turtą, apsunkinti arba padaryti negalimu jo grąžinimą savininkui.
  9. Ieškovas atsiliepime atsikirsdamas į atsakovės atskirojo skundo argumentus dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo, pateikė naują argumentą, jo nuomone, pagrindžiantį grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimą tikimybės, jog savivaldybės administracija, negalėdama ginčo turto perleisti tretiesiems asmenims, gali jį (turtą) pripažinti nereikalingu ar netinkamu ir taip sudaryti prielaidas turtą panaudoti arba nurašyti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šiam ieškovo argumentui. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė turi teisę jai patikėtą turtą pripažinti beverčiu ir nereikalingu, nesuponuoja šios šalies nesąžiningumo prezumpcijos ar nepagrindžia prielaidos, kad šalis, turėdama tokią teisę, neabejotinai ja piktnaudžiaus.
  10. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o šalis, kurios atžvilgiu jas prašoma taikyti, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti pareiškėjas (ieškovas). Apeliacinio teismo įsitikinimu, ieškovas neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo. Apeliacinis teismas pažymi, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl tikėtinai neteisėto savivaldybės tarybos sprendimo, susijusio su savivaldybės turto valdymu, yra pagrindas kreiptis dėl pažeistos teisės, viešojo ar kitokio teisėto intereso gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  11. Nustačius, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui, konstatuojama, kad nėra būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu atveju teisinės reikšmės netenka ir šalių argumentai dėl ieškinio preliminaraus (ne) pagrįstumo, kaip antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas abiejų sąlygų egzistavimo nustatymas.
  12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog egzistuoja būtinumas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pateikta įtikinamų argumentų dėl galimų nesąžiningų atsakovės veiksmų ir iš to kylančios grėsmės galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui arba neįmanomumui (CPK 185 straipsnis). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
  13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  14. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimas šioje bylos stadijoje, neužkerta galimybės, pasikeitus aplinkybėms, vėl kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

6panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai