Byla 2-784/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių lyra“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties, kuria iš dalies pakeistos taikomos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Šiaurės tekstilė“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių lyra“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Kreditorius UAB „Šiaurės tekstilė“ CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių lyra“ (toliau – UAB „Mažeikių lyra“) 577 570,57 Lt dydžio skolą, 25 593,27 Lt dydžio palūkanas, 10 000 Lt dydžio delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareiškimo sumai areštuoti skolininko pinigines lėšas ir (ar) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises.

5Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – ne didesnei nei 613 163,84 Lt sumai areštavo skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais, dengti veiklos sąnaudas bei mokėti įstatymo nustatytus mokesčius.

6Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius pateikė prašymą jas pakeisti: ne didesnei nei 613 163,48 Lt sumai areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenimis, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais ir mokėti įstatymo nustatytus mokesčius, taip pat areštuoti kilnojamąjį turtą, išskyrus naudojamą tiesiogiai gamybai (žaliavas, medžiagas, stakles, įrengimus, kitas pagrindines priemones), leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nurodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra pakankamos, kad būtų užtikrintas reikalavimo įvykdymas bei nesumažina teismo įsakymo įvykdymo rizikos, nes jomis skolininkui leidžiama iš areštuotų piniginių lėšų dengti veiklos sąnaudas, jos leidžia areštuoti kilnojamąjį turtą, kuris naudojamas tiesiogiai gamybai, bei pagal nustatytą eiliškumą yra neekonomiškos.

7Skolininkas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašė netenkinti. Nurodė, kad jo apyvartinių lėšų mėnesio poreikis yra apie 6 mln. Lt, todėl areštavus lėšas, gamybos sustabdymas būtų neišvengiamas ir laikinosios apsaugos priemonės taptų spaudimo skolininkui priemone, esmingai suvaržančia gynybos galimybes. Jeigu teismas nuspręstų kreditoriaus prašymą patenkinti, skolininkas prašė įpareigoti kreditorių skolininko galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą ne mažiau kaip 1 mln. litų arba pateikti banko garantiją šiai sumai.

8Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino iš dalies: pakeitė 2010 m. vasario 23 d. nutartį, nurodant, jog taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, areštuojant ne didesnei kaip 613 163,84 Lt sumai skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuojant skolininkui priklausančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais ir mokėti įstatymo nustatytus mokesčius. Teismas iš dalies sutiko su kreditoriaus argumentais, jog leidus skolininkui dengti veiklos sąnaudas, yra pažeidžiamas ekonomiškumo principas, taip pat kyla nutarties vykdymo neaiškumų, todėl nutartis šioje dalyje pakeistina. Kreditoriaus prašymo pirmiau areštuoti pinigines lėšas, o tik po to areštuoti skolininko kilnojamąjį turtą, teismas netenkino, nes būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai bei šalių interesų pusiausvyra – esant pakankamai areštuotino kilnojamojo turto areštavus pinigines lėšas, gali sutrikti skolininko gamybinė veikla. Teismas taip pat nurodė, kad kreditorius sutinka, jog areštas nebūtų taikomas skolininko žaliavoms, medžiagoms, staklėms, įrengimams, kitoms pagrindinėms priemonėms, naudojamoms tiesiogiai gamyboje, tačiau pažymėjo, kad žaliavos bei medžiagos, naudojamos tam tikros produkcijos gamybai, įstatymu prie kilnojamųjų daiktų nėra priskiriamos, tačiau reikalavimo užtikrinimui gali būti areštuotos staklės ir įrengimai, naudojami tiesiogiai gamyboje, uždraudžiant juos perleisti tretiesiems asmenims, tačiau paliekant skolininkui teisę jais naudotis. Teismas taip pat nurodė, kad iš dalies pakeitus 2010 m. vasario 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, skolininko piniginių lėšų areštas taikytinas tik nesant ar esant nepakankamai kreditoriaus reikalavimo įvykdymo užtikrinimui reikalingo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, todėl klausimo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo nėra pagrindo spręsti.

9Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Mažeikių lyra“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad, panaikinus galimybę skolininkui dengti veiklos sąnaudas, būtų ne tik panaikinti nutarties vykdymo neaiškumai, bet ir įgyvendintas ekonomiškumo principas, yra teisiškai nepagrįstos ir nelogiškos. Teismo procesinių aktų neaiškumai gali būti pašalinti taikant išaiškinimo institutą, o ne šalinant juos nutarties pakeitimu. Vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis ne tik yra areštavęs turto už daugiau kaip 4 mln. Lt, bet ir pateikęs bankams patvarkymus dėl piniginių lėšų arešto bendrai 2,45 mln. Lt sumai. Tokiu būdu jau pagal ankstesnę nutartį skolininkas faktiškai yra suvaržytas labiau nei yra būtina kreditoriui palankaus teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti. Taigi yra reali nuostolių grėsmė, o teismo argumentas, kad nėra pagrindo spręsti klausimą dėl jų atlyginimo užtikrinimo, yra teisiškai nemotyvuotas ir visiškai nesuprantamas.

112. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytos neproporcingai ir neprotingai griežtos priemonės, kurios esmingai pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis kreditoriui suteikiamas nepagrįstas prioritetas kitų asmenų atžvilgiu, pavyzdžiui, bankų, kas gali sukelti nepaprastai žalingų pasekmių atsiradimo riziką – nutraukus mokėjimus pagal kredito sutartį bankui, šis nutrauktų kredito sutartį ir pradėtų išieškojimą iš įkeisto turto, kas faktiškai reikštų įmonės sužlugdymą.

12Atsiliepimo į atskirąjį skundą kreditorius UAB „Šiaurės tekstilė“ nepateikė.

13Atskirasis skundas tenkintinas.

14Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą, kartu pasisako ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių tikslų ir jų taikymo sąlygų.

15Dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir jų taikymo sąlygų

16Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai imtis laikinųjų apsaugos priemonių prašo ieškovas (pareiškėjas), jų taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį (kitokį pareiškimą) teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

17Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties, minėta, laikinosios apsaugos priemonės ne tik turi būti taikomos tik esant pagrįstoms prielaidoms dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, tačiau turi būti parenkamos tokios konkrečios priemonės, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi iškreipti proceso šalių teisių ir interesų pusiausvyros.

18Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Šioje vietoje pažymėtina, kad ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Pažymėtina, kad kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą. Atitinkamai teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

19Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo būti išklausyta ir kita šalis, nes jos atsikirtimai gali paneigti būtinumą imtis tokių priemonių ar, esant pagrindui jų imtis, suteikti galimybę pritaikyti tokias priemones, kurios mažiau varžytų šio asmens teises ir būtų jam priimtinesnės. Tik retais, išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus apie tai kitai šaliai (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Tokios teisės būti išklausytam principo išimties taikymas gali būti pagrįstas tik labai svariais bei įtikinamais argumentais, tačiau jokiu būdu išimties taikymas negali tapti taisykle. Teisės būti išklausytam tinkamas realizavimas šiuo atveju svarbus ne tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių varžančio pobūdžio, bet ir dėl jų vykdymo ypatumo – nutartis imtis laikinųjų apsaugos priemonių įsiteisėja ir yra skubiai vykdoma, o nutarties apskundimas jos vykdymo nesustabdo (CPK 148 straipsnio 5 dalis, 151 straipsnio 3 dalis, 152 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas, gavęs asmens, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apie tai jam nepranešant, atskirąjį skundą, privalo nagrinėti jame pateikiamus argumentus ir tik su jais nesutikdamas, perduoti skundą apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalis).

20Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių varžantis pobūdis suponuoja šio instituto išimtinumą, todėl teismui tenka pareiga įsitikinti, ar tikrai egzistuoja būtinumas jas taikyti, inter alia sprendžiant, ar prašymas imtis laikinųjų apsaugos priemonių iš tikrųjų atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Nustatęs, kad asmuo piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, teismas gali ir turi imtis atitinkamų priemonių (CPK 95 straipsnis).

21Dėl atskirojo skundo argumentų

22Pirmosios instancijos teismas skolininko atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 613 163,84 Lt vertės turto, įskaitant ir pinigines lėšas neužtenkant kito turto, areštą. Šis teismo sprendimas apskųstas nebuvo, todėl teisėjų kolegija jo nevertina (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Ginčas kilo dėl to, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas buvo leidęs iš areštuotų lėšų dengti skolininko veiklos sąnaudas, tačiau vėliau kreditoriaus prašymu šią nutarties dalį panaikino.

23Pirmosios instancijos teismas turto areštą taikė neapibrėžtam skolininko turtui. Teisėjų kolegijos vertinimu, neindividualizuoto turto, tame tarpe piniginių lėšų, areštas yra viena labiausiai asmens teises varžančių priemonių, kurios taikymas gali sukelti itin neigiamas pasekmes, todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik kraštutiniu atveju (CPK 148 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos turto arešto aktų įstatymo 11, 15 straipsniai). Taikydamas nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, pirmosios instancijos teismas taip pat leido skolininkui iš areštuotų lėšų dengti veiklos sąnaudas. Nevertinant pačios nutarties pagrįstumo, sutiktina, kad nurodytas leidimas gali sušvelninti neigiamas turto arešto pasekmes. Tačiau pirmosios instancijos teismui šią galimybę panaikinus, taikomas areštas, teisėjų kolegijos nuomone, esmingai trikdo skolininko tiesioginę veiklą. Kreditorius nepateikė jokių svarių argumentų, galinčių pateisinti tokį šalių teisių ir interesų disbalansą. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad, paliekant teisę dengti veiklos sąnaudas, iškyla nutarties vykdymo neaiškumų, nėra pakankami skundžiamam sprendimui pagrįsti. Kaip teisingai nurodė apeliantas, teismo procesinio sprendimo neaiškumui gali būti pašalinti jį išaiškinant (CPK 278, 589 straipsniai). Tuo tarpu teismo motyvas dėl ekonomiškumo principo pažeidimo apskritai yra nieko nepagrįstas.

24Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pagrindo tenkinti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal byloje esančius įrodymus nebuvo pagrindo, todėl skundžiama nutartis naikintina, o nurodytas kreditoriaus prašymas atmestinas.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

26Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Šiaurės tekstilė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios... 3. Teisėjų kolegija... 4. Kreditorius UAB „Šiaurės tekstilė“ CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka... 5. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi kreditoriaus... 6. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius pateikė prašymą jas... 7. Skolininkas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašė... 8. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi kreditoriaus prašymą... 9. Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Mažeikių lyra“ prašo Šiaulių... 10. 1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad, panaikinus galimybę skolininkui... 11. 2. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytos neproporcingai... 12. Atsiliepimo į atskirąjį skundą kreditorius UAB „Šiaurės tekstilė“... 13. Atskirasis skundas tenkintinas.... 14. Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl... 15. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir jų taikymo sąlygų... 16. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali... 17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio... 18. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi... 19. Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių... 20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių... 21. Dėl atskirojo skundo argumentų... 22. Pirmosios instancijos teismas skolininko atžvilgiu pritaikė laikinąsias... 23. Pirmosios instancijos teismas turto areštą taikė neapibrėžtam skolininko... 24. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pagrindo tenkinti kreditoriaus... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu,... 26. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir...