Byla 2-990/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

3teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų R. G. ir UAB „Rimpava“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lintera“ ieškinį atsakovams R. G. ir UAB „Rimpava“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

8Ieškovas UAB „Lintera“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir UAB „Rimpava“ 116 450 Lt dydžio nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, taip pat priteisti iš R. G. 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Padarytą žalą ieškovas grindė neteisėtais atsakovų veiksmais paskleidžiant melagingą informaciją bei nesąžiningai konkuruojant. Teismo proceso metu ieškovas reikalaujamus solidariai atlyginti nuostolius sumažino iki 64 513 Lt.

9Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 126 450 Lt vertės atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštą, leidžiant atsakovams naudoti areštuotą turtą pagal jo tiesioginę paskirtį, bet uždraudžiant juo disponuoti. Nustačius, kad atsakovai neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant reikalavimo sumos, turi būti areštuojamos ir atsakovų piniginės lėšos, esančios pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, taip pat ir banko sąskaitose, leidžiant iš šių lėšų atsiskaityti su ieškovu, o atsakovui UAB „Rimpava“ – mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas. Surasti ir aprašyti areštuotiną turtą teismas pavedė antstoliui, nes nutarties priėmimo metu nebuvo žinoma jo sudėtis.

10Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė atsakovų prašymą pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti į atsakovui R. G. priklausančios nekilnojamojo turto dalies areštą. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovų atskirąjį skundą atmetė.

11Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą: abiejų atsakovų atžvilgiu turto areštą sumažino iki 64 513 Lt, o atsakovo R. G. – iki 10 000 Lt.

12Atsakovai 2010 m. kovo 22 d. pateikė prašymą pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones į atsakovui R. G. priklausančios nekilnojamojo turto dalies areštą 64 513 Lt sumai. Nustačius, kad areštuoto nekilnojamojo turto nepakanka, atsakovai prašė areštuoti jų kilnojamąjį turtą ir vertybinius popierius. Atsakovai prašymą grindė ieškinio sumos sumažinimu. Jų nuomone, turimo turto visiškai pakanka ieškovo reikalavimams užtikrinti, todėl nėra pagrindo toliau laikyti areštuotas atsakovų lėšas banko sąskaitose. Lėšų areštas atsakovams sukelia nepagrįstai didelius nuostolius; sužlugdyta atsakovo UAB „Rimpava“ veikla.

13II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

14Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.

15Teismas nurodė, kad atsakovai naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo grindžia aplinkybėmis bei įrodymais, dėl kurių iš dalies jau yra pasisakyta Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartyje, todėl vien dėl šios priežasties atsakovų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

16Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis dėl turto arešto masto sumažinimo yra pateikta antstolei, vykdančiai Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimo dydžio sumažinimas nėra teisėtas pagrindas pakeisti teismo taikytą neapibrėžto turto areštą konkrečių daiktų areštu. Tokia išvada darytina dėl to, jog turto aprašymas, jo įvertinimas atliekami pagal vykdymo proceso taisykles. Visų pirma kitoje byloje turi būti išspręstas tarp šalių iškilęs ginčas dėl atsakovų turto vertės, ir tik ją nustačius, sprendžiamas klausimas, ar, atsižvelgiant į ieškinio sumą bei areštuoto turto vertę, antstolė nėra areštavusi turto daugiau nei reikia ieškinio reikalavimui užtikrinti. Atsakovų prašyme keliamas klausimas, teismo nuomone, turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis vykdymo proceso taisyklėmis, o ne keičiant ar naikinat nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovams manant, kad antstolė pažeidė teismo nutartyje nustatytą areštuojamo turto tvarką ar neteisingai įvertino areštuojamus daiktus, jie gali kreiptis į teismą dėl antstolio veiksmų.

17Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų siūlomo areštuoti nekilnojamojo turto vertė nėra pakankama net ir paskutiniam patikslintam ieškinio reikalavimui užtikrinti. Pažymėjo, jog ieškinio suma yra ne 64 513 Lt, kaip kad nurodyta patikslintame ieškinyje, o 74 513 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenimis bendra turto vertė yra 182 336 Lt, todėl atsakovo R. G. dalis bendrojoje dalinėje ir jungtinėje nuosavybėje, beje, turinčioje ir šeimos turto teisinį režimą, yra 45 584 Lt. Net ir vadovaujantis pačių atsakovų duomenimis, R. G. kartu su sutuoktine priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 130 000 Lt, o atsakovo dalis – tik 65 000 Lt, kas taip pat yra mažiau už patikslinto ieškinio sumą. Atsižvelgiant į tai, kad šis turtas yra įkeistas bankui, kuriam atsakovas 2009 m. liepos 3 d. duomenimis buvo skolingas 33 507,93 Lt, akivaizdu, kad, teismui patenkinus ieškinį, ieškovas iš lėšų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, galėtų išsiieškoti tik mažą dalį sumos, likusios prieš tai patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą. Be to, išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto įmanomas tik hipotekos kreditoriui sutikus, todėl nėra jokių garantijų, kad iš minėto turto apskritai bus galima išieškoti nors ir šią nedidelę dalį sumos.

18Teismas taip pat pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 27 d. antstolės patvarkymu nustatyta atsakovams priklausančių penkių transporto priemonių bendra vertė yra 9 000 Lt. Šiuo metu apylinkės teisme yra sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonių įkainojimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tarp šalių vykdymo procese yra kilęs ginčas dėl antstolės areštuoto kilnojamojo turto vertės bei dėl antstolės veiksmų teisėtumo, nesprendė, ar atsakovų siūlomo areštuoti jiems priklausančio kilnojamojo turto vertės pakaks pareikštam ieškinio reikalavimui užtikrinti.

19Teismas akcentavo, kad iš išdėstyto yra, akivaizdu, kad atsakovai, siekdami pakeisti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyti areštą konkrečiam atsakovų turtui, siekia paprastesniu keliu išspręsti tarp šalių vykdomojoje byloje iškilusius nesutarimus dėl realios turto vertės nustatymo. Taip pat nurodė, kad, šioje bylos stadijoje spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas nevertina atsakovų pateikto žalos apskaičiavimo metodo (atsakovų nuomone, apsprendžiančio ieškinio sumą) bei su tuo susijusių ieškovo argumentų, nes nurodytos aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik sprendžiant ginčą iš esmės.

20III. Atskirojo skundo argumentai

21Atsakovai R. G. ir UAB „Rimpava“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. G. nekilnojamojo turto dalies areštu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

221. Sumažinta ieškinio suma ir arešto mastas yra pakankamas pagrindas keisti laikinąsias apsaugos priemones, nes sumažėjus arešto mastui, užtenka dvigubai mažiau turto ieškovo reikalavimams užtikrinti.

232. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų prašyme keliamas klausimas turi būti sprendžiamas vykdymo procese. Tokia teismo išvada prieštarauja CPK 146 straipsnio 1 daliai, suteikiančiai šaliai teisę prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas piniginių lėšų areštą paliko vykdymo procesui, taip sudarydamas sąlygas antstolei ir toliau piktnaudžiauti vykdant neapibrėžtą teismo nutartį ir areštuojant pinigines lėšas, taip pat sudarydamas sąlygas ilgai trunkantiems teisminiams ginčams su antstole, nors per tą laiką bus taikomas areštas visam atsakovų turtui.

243. Teismo išvados, kad atsakovų siūlomo areštuoti nekilnojamojo turto vertė nėra pakankama patikslintam ieškinio reikalavimui užtikrinti, yra nepagrįsta. Teismas neatsižvelgė į atsakovų pateiktus turto įvertinimus, o jo išvados prieštarauja net antstolės aprašuose nurodytai turto vertei – 86 015 Lt. Be to, teismas neįvertino, kad kredito sutartis sudaryta ne su vienu R. G. , o su dar trimis asmenimis, todėl likusi paskolos suma turi būti dalinama iš keturių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nekilnojamojo turto įkeitimas savaime netrukdo teismui areštuoti įkeistą turtą.

254. Tarp šalių vykdymo procese kilęs ginčas dėl antstolės areštuotų transporto priemonių vertės bei dėl antstolės veiksmų teisėtumo nėra pagrindas atsisakyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paties ieškovo atstovai atsakovų transporto priemones įvertino 34 500 Lt suma. Be to, teismas nepasisakė dėl vertybinių popierių arešto galimybės.

265. Teismas nepagrįstai nesprendė ieškinio sumos mažinimo aplinkybių, nurodydamas, kad tai gali būti nustatinėjama tik sprendžiant ginčą iš esmės. Tokia išvada prieštarauja CPK 85 straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, kad kai nurodyta ieškinio suma aiškiai neatitinka tikrosios vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso tvarka nustato teismas. Teismas neatsižvelgė nei į nuolat mažinamą ieškinio sumą, nei į tai, kad ieškovas objektyviais įrodymais nepagrindė paskutinio patikslinto ieškinio sumos.

276. Dėl piniginių lėšų arešto atsakovas UAB „Rimpava“ jau devynis mėnesius patiria didelius ūkinės veiklos suvaržymus, nors ieškinio suma per tą laiką buvo dvigubai sumažinta: sustabdyti visi įmonės pirkimai, veikla, atsiskaitymas su klientais, atleisti įmonės darbuotojai. Teismas nevertino, ar, dvigubai sumažinus ieškinio sumą, toliau taikomas piniginių lėšų areštas yra būtinas ir proporcingas.

28Ieškovas UAB „Lintera“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Pažymi, kad ieškinio reikalavimai keičiami dėl atsakovų, vilkinančių ieškovo nuostolių dydžiui nustatyti būtinų duomenų pateikimą, kaltės.

29IV. Apeliacinio teismo argumentai

30Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pakeisti vienas laikinąsias apsaugos priemones kitomis. Tiek iš atsakovų prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, tiek iš atskirojo skundo matyti, kad konkrečių priemonių pakeitimu atsakovai iš esmės siekia panaikinti jų bankų sąskaitose esančioms lėšoms taikomą turto areštą. Šio ginčo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra skirtas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi šių priemonių taikymas grindžiamas prielaida, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis). Toks varžantis pobūdis suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, be kita ko, reiškiantį, kad: laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik esant pagrįstoms prielaidoms dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės; teismui tenka pareiga įsitikinti, ar prašymas jas taikyti iš tikrųjų atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė; turi būti parenkamos tokios konkrečios priemonės, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi iškreipti proceso šalių teisių ir interesų pusiausvyros; visi klausimai, susiję su šių priemonių taikymu, pakeitimu ar panaikinimu, turi būt sprendžiami kaip įmanoma greičiau, kartu užtikrinant teisingo sprendimo nagrinėjamu klausimu priėmimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaurės tekstilė“ v. UAB „Mažeikių lyra“, bylos Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Irketos statyba“ v. UAB „Plungės darna“, bylos Nr. 2-802/2010). Savo ruožtu šių priemonių laikinumas reiškia, kad jos gali būti taikomos tik tol, kol egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tolimesnis jų taikymas neturi teisinio pagrindo.

31Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikė atsakovų 126 450 Lt vertės nekonkretizuoto turto, įskaitant pinigines lėšas, areštą. Nutartį vykdžiusi antstolė aprašė atsakovui R. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovų transporto priemones, taip pat areštavo atsakovų bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas (T. 1, b. l. 128-130; T. 2, b. l. 35-51, 63-65; T. 5, b. l. 94-96). Atsakovai, nesutikdami su aprašyto turto įvertinimu ir antstolės veiksmais, juos apskundė teismams. Ieškovui pakeitus ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas sumažino turto arešto mastą iki 64 513 Lt abiejų atsakovų atžvilgiu ir iki 10 000 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu.

32Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės motyvuodamas, kad siūlomas areštuoti turtas jau kartą teismų buvo įvertintas kaip nepakankamas ieškinio reikalavimams užtikrinti, jo nepakanka net ieškinį sumažinus, be to, antstolės veiksmų neteisėtumo klausimas vykdant nutartį dėl turto arešto turėtų būti sprendžiamas vykdymo procese, o ne keičiant laikinąsias apsaugos priemones. Apskųstoje nutartyje teismas konstatavo, kad antstolės aprašyto atsakovui R. G. tenkanti nekilnojamojo turto dalis, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas, verta 45 584 Lt, tačiau ji yra įkeista bankui, todėl, įvertinus pastarajam negrąžintą kredito dalį – 33 507,93 Lt, geriausiu atveju iš įkeisto turto ieškovo naudai galėtų būti išieškota tik nedidelė pinigų suma. Teismas, nurodęs, kad dėl atsakovų transporto priemonių vertės vyksta ginčas kitoje byloje, šio turto nevertino. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos, atsakovų skundas dėl antstolės veiksmų neskiriant transporto priemonių ekspertizės, taip pat kitų reikalavimų, jau po šio atskirojo skundo padavimo yra atmestas apeliacinės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pabrėžta, kad atsakovų skundo atmetimas nereiškia, jog šiuo metu nėra įvykdyto visos sąlygos, būtinos ekspertizės skyrimui. Visgi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie atliktą ekspertizę, o antstolė aprašytas transporto priemones yra įvertinusi 9 000 Lt (T. 5, b. l. 94-95). Minėta, antstolė, be atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, taip pat yra areštavusi jų lėšas banko sąskaitose, tačiau jose esantis lėšų likutis neviršija 100 Lt (T. 2, b. l. 48-51). Taigi iš išdėstyto yra akivaizdu, kad šiuo metu antstolės aprašytas ir įvertintas atsakovų turtas yra mažesnis nei taikomo turto arešto mastas. Šios išvados nepaneigia ir atsakovui R. G. priklausantis kitas turtas – 5 100 Lt vertės akcijos, kuris taip pat galėtų būti aprašytas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų pirmosios instancijos teismui pateiktas nekilnojamojo turto įvertinimas jau anksčiau teismų buvo atmestas kaip netinkamas įrodymas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje įmonės piniginių lėšų areštas pripažįstamas itin ūkinę ir komercinę įmonės veiklą varžančia laikinąja pasaugos priemone, kurios taikymas kraštutiniu atveju gali lemti įmonės sužlugdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaurės tekstilė“ v. UAB „Mažeikių lyra“, bylos Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Irketos statyba“ v. UAB „Plungės darna“, bylos Nr. 2-802/2010; 2009 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 2-532/2009; 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 2-126/2009). Todėl teismas, net esant pagrindui imtis laikinųjų apsaugos priemonių, turi labai atidžiai vertinti ir nagrinėti galimas įmonės piniginių lėšų arešto sukeltas pasekmes, spręsti, ar tokių pasekmių rizika yra proporcinga laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamam tikslui, ar jų taikymu nėra paneigiami vieno asmens interesai ir nepagrįstai suabsoliutinami kito, taip pat kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi įmonės piniginių lėšų areštas gali būti taikomas tik kaip ultima ratio. Šiuo gi atveju nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai, nepaisant fakto, kad antstolės patvarkymu apribotoje įmonės sąskaitoje iš esmės nėra lėšų, suvaržymas šioms sąskaitoms ir toliau tęsiamas, argumentuojant, kad kito turto nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia argumentacija ne tik kad yra visiškai nelogiška, bet kartu paneigia patį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – turto arešto taikymas aptariamu atveju tampa ne teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o spaudimo kitai šaliai ir susidorojimo su ja priemone. Natūralu, kad panaikinus įmonės piniginių lėšų bankų sąskaitose areštą, įmonė galėtų netrukdomai vykdyti savo veiklą, nerizikuodama, kad į sąskaitą įplaukusios lėšos bus areštuotos. Būtent tolimesnis veiklos vykdymas, o ne visiškas jos suvaržymas, gali užtikrinti įmonės mokumą, o kartu galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti šias aplinkybes, ypatingai atsižvelgęs į tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl įrodinėjamos netinkamos konkurencinės kovos, ir, nustatęs, kad dalis taikomų laikinųjų apsaugos priemonių objektyviai negali pasiekti savo tikslų, jas panaikinti. Tokio sprendimo priėmimui visiškai neturi reikšmės tarp atsakovų ir antstolės kilęs ginčas dėl aprašyto turto įvertinimo, nes, minėta, visi su laikinųjų apsaugos priemonių institutu susiję klausimai turi būti sprendžiami operatyviai, o teismas nurodyto ginčo atveju nėra suvaržytas pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemone kita (CPK 146 straipsnio 1 dalis).

34Minėta, atskiruoju skundu atsakovai iš esmės siekia panaikinti jų banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms taikomą areštą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad įmonės lėšų areštas yra taikomas nepagrįstai ir turi būti panaikintas, dėl atsakovų siūlomo konkretaus turto arešto nespręstina. Be to, šis turtas ir taip jau yra aprašytas vykdant pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas R. G. nepateikė jokių įrodymų, kad jo sąskaitų areštas sukeltų jam neproporcingus nepatogumus, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė paliktina nepakeista.

35Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, sumažindamas ieškinio reikalavimus, skirtingai nurodo galutinę ieškinio sumą – vienu atveju ieškinio suma įvardijama 74 513 Lt, kitu – 64 513 Lt (T. 4, b. l. 66, 69; T. 5, b. l. 91, 172), todėl pirmosios instancijos teismas privalo išsiaiškinti šią aplinkybę ir spręsti, ar yra pagrindas dar kartą mažinti turto arešto mastą.

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri (jos dalis) naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės panaikinant atsakovo UAB „Rimpava“ piniginių lėšų areštą.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

38Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti iš dalies: panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarties, iš dalies pakeistos Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi, dalį dėl atsakovo UAB „Rimpava“ piniginių lėšų arešto. Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

39Nutartį siųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir Turto arešto aktų registrui (Turto arešto akto Nr.: ( - )).