Byla e2-1713-241/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujotiekis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2640-601/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujotiekis“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno dujotiekio statyba“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Dujotiekis“ kreipėsi į teismą prašydama iškelti UAB „Kauno dujotiekio statyba“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų ne tik ieškovei, bet ir kitiems kreditoriams, nemoka mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovė pati pripažino, kad negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, kas iš esmės patvirtina jos nemokumą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Dujotiekis“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Kauno dujotiekio statyba“ iškėlimo.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. birželio 29 d. pranešime dėl skolos sumokėjimo ir bankroto bylos iškėlimo nurodė atsakovei iki 2017 m. liepos 13 d. likviduoti 199 200, 36 Eur įsiskolinimą, sumokant nurodytą sumą į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, ir pranešė, jog atsakovei nesumokėjus skolos per 30 dienų ji kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė 2017 m. liepos 13 d. sumokėjo 40 000 Eur skolos ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. išdavė neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo likusią 159 200,36 Eur skolos dalį sumokėti ieškovei iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Teismas sprendė, kad tokiu būdu atsakovė ėmėsi priemonių 2017 m. birželio 29 d. pranešime nurodytai skolai grąžinti ir susidariusiai situacijai spręsti, tikslu, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant bankroto bylos.
  3. Teismas konstatavo, kad ieškovė kreipėsi į teismą, nes atsakovė nei suėjus vekselyje nurodytam skolos sumokėjimo terminui, nei vėliau jokių mokėjimų neatliko, o skola, ieškovės teigimu, yra išaugusi iki 249 101,47 Eur. Todėl atsakovei nevykdant neprotestuotino vekselio jame nustatytais terminais ir nepadengiant skolos, ieškovė įgijo teisę atsakovei teikti naują pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, kad ji būtų išsiuntusi atsakovei pranešimą, informuodama atsakovę apie susidariusio įsiskolinimo dydį, nustatydama ne trumpesnį nei 30 dienų terminą nuo pranešimo įteikimo dienos įsiskolinimui padengti, informuojant, kad, nepadengus skolos, bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovė netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio dalyje numatytus įpareigojimus kreditoriui, pažeidė ĮBĮ nustatytą išankstinę ginčo sprendimo tvarką, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsisakė priimti ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kadangi 2017 m. birželio 29 d. įteikė atsakovei įspėjimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatė 30 dienų terminą skolai sumokėti. Nors atsakovė 2017 m. liepos 13 d. sumokėjo 40 000 Eur skolos dalį, tačiau daugiau jokių mokėjimų neatliko. Būtent dėl šios skolos buvo pateiktas 2017 m. birželio 29 d. įspėjimas.
    2. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad po 2017 m. birželio 29 d. įspėjimo pateikimo atsakovė 2017 m. rugpjūčio 1 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Šis vekselis yra kaip skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė, užtikrinanti paprastesnį skolos išieškojimą. Pagal šį vekselį neįvyko novacija, t. y. atsakovės skola pagal sutartį ir PVM sąskaitas-faktūras nebuvo pakeista į skolą pagal vekselį. Susitarimas dėl novacijos nebuvo sudarytas. Taigi, nepaisant to, kad atsakovė išdavė vekselį, tebegalioja jos skola pagal sutartį ir PVM sąskaitas-faktūras. Dėl šios skolos ieškovė jau pateikė įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jau suėjo 30 dienų terminas.
    3. Teismas taip pat netinkamai įvertino aplinkybę, kad skola yra didesnė nei ta, kuri buvo pateikiant įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį yra svarbu, kad įspėjimo pateikimo dienai būtų skola ir iki kreipimosi į teismą bent dalis skolos nebuvo apmokėta. Tai, kad po įspėjimo pateikimo atsakovei suėjo apmokėjimo terminai ir pagal kitas PVM sąskaitas-faktūras, neįpareigoja kreditoriaus pateikti skolininkui naujus įspėjimus dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Naują įspėjimą dėl bankroto bylos inicijavimo kreditorius turėtų pateikti skolininkui tik tuo atveju, jeigu pirmo įspėjimo pateikimo dienai buvusią skolą atsakovas apmokėtų visiškai.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – ieškovės PVM sąskaitų faktūrų atsakovei UAB „Kauno dujotiekio statyba“ kopijas bei UAB „Dujotiekis“ ir UAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2015 m. balandžio 22 d. jungtinės veiklos sutarties kopiją.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog šie įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat į pateiktų įrodymų ryšį su byloje sprendžiamu klausimu dėl pareiškimo iškelti atsakovės bankroto bylą priėmimo, atsisako juos priimti.

7Dėl bylos esmės

  1. ĮBĮ 6 straipsnyje įtvirtinta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo (reguliavimo) tvarka, pagal kurią kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, pareiškime nurodant įmonės neįvykdytus įsipareigojimus ir įspėjant, kad jeigu jie nebus įvykdyti per laikotarpį, nustatytą pranešime, kuris negali būti trumpesnis nei 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jei vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienos nuo jo išsiuntimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalį pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius privalo pateikti įmonei. Pateikiant teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad yra įvykdyti ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, bei minėto pranešimo kopija (ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad kreditorius nesilaikė ar netinkamai laikėsi aukščiau išdėstytos tvarkos, jo pareiškimą atsisakoma priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis).
  2. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė 2017 m. birželio 29 d. įteikė atsakovei pranešimą, kuriame nurodė atsakovei iki 2017 m. liepos 13 d. padengti 199 200, 36 Eur įsiskolinimą ir pranešė, kad atsakovei nesumokėjus skolos per 30 dienų ji kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė 2017 m. liepos 13 d. sumokėjo 40 000 Eur skolos ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. išdavė neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo likusią 159 200,36 Eur skolos dalį sumokėti apeliantei iki 2017 m. rugpjūčio 10 d.
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovės UAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. išduotas neprotestuotinas vekselis negali būti vertinamas kaip skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė, kadangi šiuo vekseliu buvo ne garantuojama pagrindinė skola, o tiesiog pasirašomas likusios šios skolos dalies apmokėjimo termino pratęsimo dokumentas, dėl kurio atsakovės įsiskolinimas apeliantei iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. negali būti laikomas pradelstu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ėmėsi priemonių pradinei skolai grąžinti (dalį jos grąžino, o dėl kitos dalies susitarė su ieškove dėl skolos apmokėjimo termino pratęsimo), siekdama, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant bankroto bylos, taip pat į tai, kad apeliantė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nurodydama, jog atsakovės įsiskolinimas pareiškimo pateikimo teismui dieną jau sudarė 249 101,47 Eur skolos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog apeliantė turėjo teikti naują pranešimą atsakovei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Kaip jau ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, klausimas dėl ĮBĮ 6 straipsnio reikalavimų įvykdymo tinkamumo turi būti sprendžiamas įvertinus šio reikalavimo tikslus – ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis yra skirta skolininko (bendrovės), kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl norma turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją. Kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teismų praktikoje laikytinas ultima ratio gynybos priemone, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1985/2013; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1467-370/2017).
  5. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
  6. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai