Byla 2A-400-480/2013
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. B. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-248-780/2012 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. J. B., tretieji asmenys Lazdijų rajono savivaldybė, Veisiejų regioninio parko direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti medinę pavėsinę, medinį takelį su laiptais ir nuovažą iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą, esančius ežero ( - ) apsauginėje juostoje, žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )), bei sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo; įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti medinį lieptą, esantį ( - ) ežere (lieptas remiasi į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - )), bei sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo.

5Ieškovė nurodė, kad atsakovas be statybą leidžiančio dokumento pasistatė medinį lieptą, esantį ( - ), kuris remiasi į jo žemės sklypą, esantį ( - ). Lieptas yra I grupės nesudėtingas statinys, stovintis valstybės žemėje, todėl jam statyti reikia statybą leidžiančio dokumento – rašytinių valstybės įgaliotų tarnautojų pritarimų supaprastintam projektui. Kadangi po savavališkos statybos akto surašymo atsakovas per ieškovės nustatytą terminą neįvykdė reikalavimo nugriauti lieptą ir nepateikė statybą leidžiančio dokumento, ieškovė prašo įpareigoti atsakovą vykdyti reikalavimą ir nugriauti savavališkai pastatytą lieptą, nors sutinka, kad lieptą galima ir įteisinti, nes jo statyba nėra draudžiama. Tačiau atsakovo medinė pavėsinė, medinis takelis su laiptais ir nuovaža iš betoninių plytelių yra pastatyti ežero ( - ) apsauginėje juostoje, todėl nepaisant to, kad jiems, kaip I grupės nesudėtingiems statiniams, stovintiems atsakovo žemėje, nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą šie statiniai privalo būti statomi laikantis teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių saugomų teritorijų apsaugą. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis pakrantės apsaugos juostoje leidžia statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius, o atsakovo pastatyti statiniai nepatenka į tokių statinių sąrašą, todėl jie negali būti įteisinti ir privalo būti pašalinti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą 6,20 m ilgio ir 11,80 m2 ploto mediniam lieptui, kuris pastatytas ( - ) ežere ir remiasi į jo žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Jeigu per nustatytą 3 mėnesių terminą atsakovas šio reikalavimo neįvykdys, per tris mėnesius nuo šio termino pabaigos jis privalo savo lėšomis nugriauti nurodytą medinį lieptą ir sutvarkyti statybvietę. Per teismo nustatytą trijų mėnesių terminą atsakovui neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis nugriauti nurodytą medinį lieptą ir sutvarkyti statybvietę, suteikė teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas; įpareigojo atsakovą per 5 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti iš ( - ) ežero apsaugos juostos 4,60 m x 3.20 m dydžio ir 3 m aukščio pavėsinę, medinį 6,70 m. x 0,75 m takelį, 5,30 m. x 1,0 m dydžio laiptus ir 2,10 m pločio nuovažą iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą, kurie pastatyti jo žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ). Per teismo nustatytą penkių mėnesių terminą atsakovui neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis pašalinti nurodytą pavėsinę, medinį takelį, laiptus ir nuovažą iš betoninių plytelių, suteikė teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas; likusioje dalyje ieškinį atmetė.

8Teismas nustatė, kad atsakovas ( - ) ežere pastatė I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamą 6,20 m ilgio ir 11,80 m2 ploto medinį lieptą, kuris remiasi į jo žemės sklypą, esantį ( - ), o ežero apsaugos juostoje pastatė I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamus medinę 4,60 m x 3.20 m dydžio ir 3 m aukščio pavėsinę, medinį 6,70 m x 0,75 m takelį, 5,30 m x 1,0 m dydžio laiptus ir 2,10 m pločio nuovažą iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą. Dėl šių statinių 2011-09-14 atsakovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas, o 2011-10-14 - reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti lieptą. Teismas nurodė, kad atsakovas per Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą negavo liepto statybą leidžiančio dokumento ir neįvykdė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad tokio liepto statyba yra galima, teismas sprendė, kad šios savavališkos statybos padariniai šalintini įpareigojant atsakovą per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Taip pat nurodė, kad dėl medinės pavėsinės, medinio takelio, laiptų ir nuovažos iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą ieškovė 2011-12-30 raštu pareikalavo iš atsakovo, kad šis per nustatytą terminą pašalintų šiuos neteisėtai pastatytus statinius, tačiau atsakovas per nustatytą terminą neįvykdė šio ieškovo reikalavimo, todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą ir su šiuo reikalavimu. Atsižvelgdamas į tai, kad šie statiniai nėra priskiriami prie statinių, leidžiamų statyti saugomoje teritorijoje, teismas įpareigojo atsakovą pašalinti medinę pavėsinę, medinį takelį, laiptus ir nuovažą iš betoninių plytelių, kadangi tokie statiniai negali būti statomi ežero apsaugos juostoje.

9Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie neteisėtą ir savavališką statybą sužinojo nuo 2011-08-31 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto surašymo. Nurodė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia nėra sietina su savavališkos statybos momentu, kurį įrodinėjo ir akcentavo atsakovas, kadangi ieškovė, kaip valstybinę statybos priežiūrą vykdanti institucija, teisę kreiptis su ieškiniu į teismą įgyja ir faktiškai ja pasinaudoti gali tik nuo sužinojimo apie neteisėtą ir savavališką statybą dienos, o ne nuo statybos momento (CK 1.127 str. 1 d.).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį skundžiamoje dalyje atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimo dalis, kuria jis buvo įpareigotas nugriauti statinius, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina dėl šių motyvų:

121. Teismas nesiaiškino statinių, kuriuos įpareigojo nugriauti, pastatymo aplinkybių ir momento. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vadovavosi LR Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-812 patvirtintu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai", 2010-09-27 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-826 patvirtintu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai", bei LR Aplinkos ministro 2001-11-07 įsakymu Nr. 540 patvirtintu „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu", nors šie teisės aktai statinių pastatymo metu (apie 1990 - 1992 m.) nebuvo galiojantys. Aplinkybės dėl pastatų pastatymo laiko bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir ieškovė. Todėl teismo išvados prieštarauja teisės teorijoje įtvirtintam bendrajam teisės principui, kad įstatymas atgal negalioja.

132. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė apie neteisėtą ir savavališką statybą sužinojo 2011-08-31 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto surašymo metu, kadangi dar iki teismo paminėto sužinojimo apie teisės pažeidimą momento - 2011 metų, atsakovui priklausančiame žemės sklype buvo atlikta keletą patikrinimų, dėl ko atitinkamos institucijos, tarp jų ir ieškovė, atlikdamos savo funkcijas tinkamai, privalėjo pastebėti neva savavališkos statybos faktą ir imtis priemonių jai pašalinti. Teismas šiuo atveju nesiaiškino aplinkybių dėl apeliantui priklausančiame sklype atliktų patikrinimų iki savavališkos statybos akto surašymo momento, nesiaiškino, kada šie patikrinimai buvo atlikti, tokiu būdu netinkamai nustatė ieškovės sužinojimo neva apie teisės pažeidimą momentą, ir nepagrįstai atsakovui prašant netaikė praleisto ieškinio senaties termino, nors ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

143. Nepagrįsti teismo argumentai, kad Statybos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994-12-22 įsakymu Nr. 249 patvirtintos Respublikinės statybos normos RSN 158-94 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės", Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997-02-10 įsakymu Nr. 20 patvirtintas „Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamentas STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos" draudė statyti vandens telkinių apsaugos juostoje tokius statinius, kurie stovi apelianto žemės sklype. Pirma, statiniai buvo pastatyti dar 1990-1992 metais, dėl ko teismas visiškai nepasisakė, todėl statinių pastatymo metu nei vienas iš virš paminėtų teisės aktų nebuvo galiojantis. Antra, nors ( - ) ežero apsaugos juosta pagal LR aplinkos ministro 2007-02-14 įsakymu Nr. D1-98 patvirtintą Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 5 punktą yra ne mažesnė kaip 10 m, tačiau statant ginčo statinius ir šis teisės aktas nebuvo galiojantis. Tuo metu statiniai buvo statyti pagal galiojančias teisės normas, bei buvo išlaikytas 10 m atstumas nuo vandens. Veisiejų regioninis parkas buvo įsteigtas taip pat po statinių faktinės statybos - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992-09-24 nutarimu Nr. 1-2913. Todėl 1990-1992 metais statant statinius - medinį lieptą, kuris remiasi į apelianto žemės sklypą, medinę pavėsinę, medinį takelį su laiptais ir nuovažą iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą, jokie tuo metu galioję teisės aktai nebuvo pažeisti ir tokia statyba tuo metu nebuvo laikoma savavališka statyba. Net ir tuo atveju, jei statinių pastatymo momentą laikyti 1996-1998 metus, tuo metu galioję teisės aktai nedraudė statyti ginčo statinių. 1993-11-09 Nr. 1-301 redakcijos Saugomų teritorijų įstatymas nenumatė jokių apribojimų statyti apeliantui priklausančioje teritorijoje pavėsinę ar takelį. Paminėtos redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 6 straipsnyje buvo numatyta, kad ūkinę veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja, jų apsaugos bei naudojimo režimą nustato šis įstatymas, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymai, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, poįstatyminiai norminiai dokumentai. Tačiau iš esmės Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymas statybų vandens telkinių apsaugos juostose nereglamentavo. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas nedraudė vandens telkinių apsaugos juostoje statyti pavėsinę ar tiesti takelį. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994-12-22 įsakymu Nr. 249 patvirtintos Respublikinės statybos normos RSN 158-94 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės" statybos žemės sklypuose, kuriems taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat nereglamentavo. Be to, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997-02-10 įsakymu Nr. 20 patvirtinto „Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka" A priedo 4.12 p. buvo numatyta, kad be leidimo galėjo būti statomi statiniai, kurie nėra pastatai, savaitgalio poilsiui skirtose teritorijose (persirengimo kabinos, dušai, pavėsinės, žaidimų įrenginiai ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas neįrodė, jog pastatyti statiniai teisės aktų nepažeidžia, yra nepagrįsti.

154. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - CPK 176, 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, kadangi priėmė sprendimą netenkindamas prašymo dėl praleisto ieškininės senaties termino, nenustatęs realaus ieškovo sužinojimo apie teisės pažeidimą momento. Teismas taip pat nesiaiškino ir nenagrinėjo atsakovo sklype esančių objektų pastatymo momento, kas sąlygojo netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą ir taikymą. Teismas vadovavosi vien tik ieškovės byloje išsakytais argumentais ir duomenimis, nesiklausė atsakovo išsakytų argumentų, nevertino pateiktų įrodymų bei pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.).

165. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantui priklausantis sklypas nuo 2009 metų patenka į rekreacinę zoną ir pagal teisės aktus ginčo statiniai priskiriami rekreaciniams įrenginiams.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

181. Teismas pagrįstai atsižvelgė į teisės aktus, galiojusius ginčo statinių statybos metu bei į teisės aktus, galiojusius neteisėtos statybos nustatymo metu. Liudytojas A. N. parodė, kad ginčo dalyką sudarantys statiniai atsakovo žemės sklype galėjo būti pastatyti 1997 metais ar 1998 metais. Tuo tarpu pats atsakovas 2011-12-13 paaiškinime patvirtino, kad pavėsinė ir tiltelis buvo renovuoti 2006 metais, t. y. iš esmės atnaujinti, atstatyti. Šiuo atveju atsakovo pavėsinė stovi 8 metrų atstumu nuo ( - ) ežero kranto linijos, o medinis takelis, laiptai ir nuovaža pastatyti prie pat vandens. Visi šie statiniai pastatyti Veisiejų regioniniame parke. Tiek pagal galiojančios redakcijos „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo", patvirtinto LR ministro 2001-11-07 įsakymu Nr. 540, 5.1.1 papunktį, 5.3 papunktį, tiek pagal ankstesnius teisės aktus, kuriuos pakeitė šis įsakymas, mažiausia įmanoma ( - ) ežero, esančio Veisiejų regioniniame parke, apsaugos juosta yra 10 metrų pločio. Vadinasi, visi ginčo statiniai stovi ežero apsaugos juostoje, todėl sprendžiant jų pastatymo teisėtumo ir šios statybos pasekmių klausimą, būtina vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais statybą vandens telkinių apsaugos juostose. Teismas pagrįstai nustatė, kad visi atsakovo statiniai, esantys ežero apsaugos juostoje, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje numatytų leistinų statinių ir įrenginių sąrašą. Vandens telkinių apsaugos juostoje tokių statinių, kurie stovi atsakovo žemės sklype, statyba buvo draudžiama ir iki Saugomų teritorijų įstatymo priėmimo, nes Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos 1992-05-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 343 visuomet draudė ir draudžia statyti statinius pakrantės apsaugos juostoje, išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo i vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą ir elingus. Tiek pagal galiojančios redakcijos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 papunktį, tiek pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (LR Vyriausybės 1992-07-14 nutarimo Nr. 541 redakcija) 109.1 papunktį pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas nei prieš dešimt ar daugiau metų, nei dabartiniu metu negalėjo ir negali statyti pavėsinės, medinio takelio, laiptų ir nuovažos ežero pakrantės apsaugos juostoje, todėl nėra jokių galimybių šiuos statinius įteisinti.

192. Teismas pagrįstai motyvavo, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia nėra sietina su savavališkos ir neteisėtos statybos momentu, kurį įrodinėjo ir akcentavo atsakovas, kadangi ieškovas, kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, teisę kreiptis su ieškiniu į teismą įgyja ir faktiškai ja pasinaudoti gali tik nuo sužinojimo apie neteisėtą ir savavališką statybą dienos, o ne nuo statybos momento. Šiuo atveju ieškovė apie neteisėtą ir savavališką statybą sužinojo nuo 2011-08-31 (faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto surašymo momento), todėl akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

203. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad jam priklausantis sklypas nuo 2009 metų patenka į rekreacinę zoną ir pagal teisės aktus ginčo statiniai priskiriami rekreaciniams įrenginiams. Teismas išsamiai ir detaliai argumentavo, kodėl ginčo statiniai negali būti priskiriami rekreaciniams įrenginiams. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma rekreacinėse zonose leidžia statyti tik vienos rūšies statinius - jachtų ir valčių elingus. Tuo tarpu visa kita, kas apsaugos juostoje leidžiama statyti rekreacijai, yra tik paplūdimių įranga ir kiti rekreaciniai įrenginiai, bet ne statiniai. Teismas išanalizavo teisės aktuose reglamentuotas „statinio" ir „įrenginio" sąvokas, nes nuo to priklauso atsakovo statinių teisėtumo vertinimas.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-812 patvirtintu Statybos techninio reglamentu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, „Statybą leidžiantys dokumentai“, LR statybos įstatymu, LR saugomų teritorijų įstatymu bei kitais teisės aktais. Trečiasis asmuo pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą saugomose teritorijose atsakovas negalėjo ir negali statyti pavėsinės, medinio takelio, laiptų ir nuovažos ežero pakrantės apsaugos juostoje, bei kad nėra galimybės šiuos statinius įteisinti.

22Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka dėl šių motyvų:

231. Atsakovas ( - ) ežere pastatė I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamą 6,20 m ilgio ir 11,80 m2 ploto medinį lieptą, kuris remiasi į jo žemės sklypą, esantį ( - ). Vadovaujantis LR Statybų įstatymo 23 straipsnio 28 dalimi, statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama. ( - ) ežeras - vandens telkinys, priklausantis valstybei. Todėl atsakovas prieš pradėdamas naujo liepto statybas, privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą - valstybės tarnautojo rašytinį pritarimą supaprastintam statybos projektui. Atsakovas dėl liepto projekto derinimo nesikreipė į Veisiejų regioninio parko direkciją bei nepateikė kitų institucijų sutikimų dėl liepto projekto derinimo ir jo statybos. Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011-06-28 įsakymu Nr. Dl-524 21.2 punkto nuostata numato, kad vandens telkiniuose prie esamų sodybų leidžiama įrengti viena medinį lieptą iki 15 m ilgio nuo vandens telkinio kranto; ne didesnį kaip 30 m2 ploto. Atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype sodybos nėra. Sklypas pagal Veisiejų regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano, patvirtinto LR Vyriausybės 2009-04-22 nutarimu Nr. 328, sprendinius, visu plotu patenka į Veisiejų regioninio parko Rekreacinio prioriteto funkcinę zoną ir pagal Veisiejų regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2009-06-22 įsakymu Nr. Dl-343, į 10 NRu urbanizuojamos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, urbanizuojamoje zonoje liepto statyba, prieš tai gavus statybą leidžiantį dokumentą, galima. 2012-08-01 atsakovas kreipėsi į Veisiejų regioninio parko direkciją dėl statinių suderinimo, tarp jų ir dėl liepto. Veisiejų regioninio parko direkcija 2012-08-07 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad norint suderinti statinio statybą regioninio parko teritorijoje reikalinga parengti projektą, jį suderinti su Veisiejų regioninio parko direkcija, Nacionaline žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos ir su Lazdijų rajono savivaldybės administracija. Iki šiol šie veiksmai neatlikti.

242. Ančios ežero apsaugos juostoje stovi 4,60 m x 3,20 m dydžio ir 3 m aukščio pavėsinė, medinis 6,70 m x 0,75 m takelis, 5,30 m x 1,0 m dydžio laiptai ir 2,10 m nuovaža iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą, kurie pastatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Sklypas, kaip minėta, visu plotu patenka į Veisiejų regioninio parko Rekreacinio prioriteto funkcinę zoną ir į 10 NRu urbanizuojamos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šioje zonoje numatyta „trys kraštovaizdžio tvarkymo zonos ( - ) ežero pietuose. Teritoriją numatoma pritaikyti intensyviam lankymui. Šalia esamų poilsio namų numatyta poilsio paskirties pastatų plėtra, reabilitacijos centras." Naujų pastatų statyba galima urbanizuotos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio zonoje, jei sklypo dydis ne mažesnis kaip 0,5 ha. Atsakovo žemės sklypo plotas tesiekia 0,1240 ha. Taigi, naujų pastatų šioje teritorijoje negali būti. Atsakovo pastatyti statiniai nesiejami su veikla, pritaikyta intensyviam lankymui ir visuomeninėm reikmėm, jie tenkina asmeninius atsakovo poreikius. Be to, atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype esantys statiniai - medinė pavėsinė, medinis takelis ir laiptai bei nuovaža iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą, nėra priskiriami statiniams, kuriuos, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 punkto dalimi būtų galima statyti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje. Medinė pavėsinė turi būti patraukta už vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos, o medinis takelis ir laiptai bei nuovaža iš plytelių pašalinta iš vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos.

253. Veisiejų regioninio parko direkcijos planiniai saugomos teritorijos patikrinimai neapima konkrečių asmenų žemės sklypų, tikrinama visa arba tik tam tikra regioninio parko (šiuo atveju, Ančios kraštovaizdžio draustinio) dalis. 2011 metais planinio patikrinimo metu buvo patikrintas atsakovo žemės sklypas, nes Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūra gavo pranešimą iš LR aplinkos ministerijos, „kad V. J. B. priklausančiame žemės sklype, ( - ) ežero vandens apsaugos juostoje neteisėtai pastatyta pavėsinė". Planinio patikrinimo laikas sutapo su pranešimo gavimu ir buvo įtrauktas į tikrintiną regioninio parko teritorijos dalį.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

28Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad 4,60 m x 3,20 m dydžio ir 3 m aukščio pavėsinė stovi 8 metrų atstumu nuo ( - ) ežero kranto linijos, o 6,70 m x 0,75 m medinis takelis, 5,30 m x 1,0 m dydžio laiptai ir 2,10 m nuovaža iš betoninių plytelių (toliau visi paminėti statiniai –ginčo statiniai) pastatyti prie pat vandens (t. 1, b. l. 15-19) apeliantui atsakovui V. J. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ).

29Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo ginčo statinius nugriauti.

30Apeliantas tvirtina, kad teismas nesiaiškino statinių, kuriuos įpareigojo nugriauti, pastatymo aplinkybių ir momento, o priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi statinių pastatymo metu negaliojusiais teisės aktais. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Teismo posėdžio protokole užfiksuota informacija rodo, kad teismas aiškinosi aplinkybes dėl ginčo statinių pastatymo momento: apklaustas liudytoju A. M. parodė, kad atsakovo statiniai prie ežero pastatyti gal nuo 1997 m. iki 2000 m. (t. 2, b. l. 101), pats atsakovas teisme aiškino, jog neaktualu įrodyti, kada statyti statiniai: 1996 metais jis pirko statinius, kurie buvo pastatyti dar seniau (t. 2, b. l. 80); statiniai daugiau kaip 10 metų senumo, laipteliai buvo padaryti gal 1997 metais, pavėsinę statė daugiau kaip prieš 10 metų ir perdažo kas dvejus metus (t. 2, b. l. 100). Žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, apeliantas įgijo 1996-08-21 dovanojimo sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, jog byloje pateikti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad yra didelė tikimybė daryti išvadą, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 1997 metais, todėl dėl medinės pavėsinės, medinio takelio, laiptų ir nuovažos pastatymo teisėtumo turi būti sprendžiama pagal 1997 metais galiojusius teisės aktus, įvertinus, kokie reikalavimai buvo keliami būtent tuo metu vykdomai statybai, kokius veiksmus statytojas turėjo atlikti, siekdamas teisėtai pastatyti statinį, ar buvo reikalingi tam tikri statybos leidimai ir kt. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis numatė (originali redakcija), kad normatyvinius dokumentus, nustatančius specialius reikalavimus, susijusius su projektavimu, statinių statyba, jų atidavimu naudoti ir statinių naudojimu, tvirtina atitinkamas ministras kartu su Vyriausybės įgaliota valstybės valdžios institucija. 1992-09-24 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-2913 buvo įsteigtas Veisėjų regioninis parkas (Nutarimo 1 priedo 25 punktas). 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimų sąlygų (ginčui aktuali nuo 1996-10-05 galiojusi redakcija) 136.7 papunktyje nustatyta, kad nacionaliniuose ir regioniniuose parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris, be atitinkamų institucijų, turi būti suderintas ir su Aplinkos ministerija ir parko administracija. Šių sąlygų 126.1 papunktis numatė, kad vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras. Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos nustatomos pagal patvirtintus jų nuostatus ir pažymimos ūkinės veiklos apribojimų planuose (paminėtų sąlygų 125 p.). Nekilnojamojo turto registre įrašas dėl vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos galioja nuo 1996-08-21 (t. 2, b. l. 32). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau-Statybos inspekcija), gavusi Aplinkos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. (16-4)-D8-7748, kad V. J. B. priklausančiame žemės sklype, ( - ) ežero vandens apsaugos juostoje neteisėtai pastatyta pavėsinė (t. 2, b. l. 13), kartu su Veisėjų regioninio parko atstove, atlikę patikrinimą, 2011 m. rugpjūčio 31 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą FAK-2932-(14.31) (t. 2, b. l. 15-19), kuriame nurodė, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype ( - ), ežero ( - ) apsauginėje juostoje, pastatyti ginčo statiniai. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-812, 2 lentelės 6.1, 17.1.1, 17.2.1 papunkčius ginčo statiniai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai projekto rengti neprivaloma (Statybos įstatymo 23 str. 1 d. 5 p., STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu D1-826, nuo 2011-07-01gal. red., 6 priedo 3 punktas ir šio priedo 2 pastaba), tačiau jie turi būti statomi laikantis teisės aktų reikalavimų (Statybos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p.), o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, pakrantės apsaugos juostoje, kuri nagrinėjamu atveju yra ne mažesnė nei 10 metrų (LR aplinkos ministro 2007-02-14 įsakymo Nr. D1-98 5 p.), bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 papunktį, leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose –paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Pažymėtina, kad kaip nurodo Veisėjų regioninio parko direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 23-25), atsakovo pastatyti statiniai nesiejami su veikla, pritaikyta intensyviam lankymui ir visuomenės reikmėm, jie tenkina asmeninius atsakovo poreikius. Kadangi ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (redakcija nuo 2011-12-28) nuostatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 52 punkto nuostata, Statybos inspekcijos Alytaus skyrius 2011 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2D-17717-(14.34) pareikalavo, kad atsakovas ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 1 d. savo lėšomis pašalintų medinę pavėsinę, medinį takelį su laiptais ir nuovažą iš betoninių plytelių į ( - ) ežerą (t. 2, b. l. 24), o 2012 m. vasario 22 d., patikrinęs reikalavimo įvykdymą, konstatavo, kad šis neįvykdytas (t. 2, b. l. 28-31). Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, atmestinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad net ir tuo atveju, jei statinių pastatymo momentą laikyti 1996-1998 metus, tuo metu galioję teisės aktai nedraudė statyti ginčo statinių. Apelianto argumentai, jog teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantui priklausantis sklypas nuo 2009 metų patenka į rekreacinę zoną ir pagal teisės aktus ginčo statiniai priskiriami rekreaciniams įrenginiams, kolegijos nuomone nepagrįsti, nes, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė bei ištyrė ir kolegija sutinka su sprendimo motyvais, kad visi atsakovo ginčo statiniai nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies numatytų leistinų statinių ir įrenginių sąrašą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į galiojusius teisės aktus tiek ginčo statinių statybos metu, tiek ir neteisėtos statybos nustatymo metu, o taip pat išanalizavęs įrenginio ir elingo sąvokas, kolegijos nuomone, pagrįstai sprendė, kad atsakovas nei prieš dešimt ar daugiau metų, nei dabartiniu metu, negalėjo ir negali statyti ginčo statinių ežero pakrantės apsaugos juostoje, todėl nėra jokių galimybių šiuos statinius įteisinti bei įpareigojo atsakovą pašalinti šiuos statinius iš ežero apsaugos juostos.

31Apeliacinio skundo argumentais taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo, nes neteisėtos ir savavališkos statybos procesas yra tęstinio pobūdžio pažeidimas ir dėl to terminas skaičiuojamas iš naujo kiekvieną pažeidimo dieną (CK 1.127 str. 5 d.), o ieškovė, kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, teisę kreiptis su ieškiniu į teismą įgyja nuo sužinojimo apie neteisėtą ar savavališką statybą dienos, bet ne nuo ginčo statinių pastatymo momento. Be to, apeliantas savo teiginiams pagrįsti, jog ieškovei apie neva neteisėtą ir savavališką statybą turėjo būti žinoma daug anksčiau nei 2011-08-31, nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

32Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 176 -185 straipsniuose. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB ( - ), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino visų įrodymų visumą, išdėstė įrodymų, argumentų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais ar argumentais nesivadovauja. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

33Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

34Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

36Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo... 5. Ieškovė nurodė, kad atsakovas be statybą leidžiančio dokumento pasistatė... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas nustatė, kad atsakovas ( - ) ežere pastatė I grupės nesudėtingų... 9. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido,... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m.... 12. 1. Teismas nesiaiškino statinių, kuriuos įpareigojo nugriauti, pastatymo... 13. 2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė apie neteisėtą ir... 14. 3. Nepagrįsti teismo argumentai, kad Statybos įstatymas, Saugomų teritorijų... 15. 4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - CPK 176, 177, 178, 185... 16. 5. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantui priklausantis sklypas nuo 2009... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Lazdijų rajono apylinkės... 18. 1. Teismas pagrįstai atsižvelgė į teisės aktus, galiojusius ginčo... 19. 2. Teismas pagrįstai motyvavo, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino... 20. 3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad jam... 21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės... 22. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Veisiejų regioninio parko... 23. 1. Atsakovas ( - ) ežere pastatė I grupės nesudėtingų statinių... 24. 2. Ančios ežero apsaugos juostoje stovi 4,60 m x 3,20 m dydžio ir 3 m... 25. 3. Veisiejų regioninio parko direkcijos planiniai saugomos teritorijos... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 28. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad 4,60 m x 3,20 m dydžio ir 3 m... 29. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas... 30. Apeliantas tvirtina, kad teismas nesiaiškino statinių, kuriuos įpareigojo... 31. Apeliacinio skundo argumentais taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo, nes... 32. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas... 33. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi... 34. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 35. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti...