Byla 2A-1459-254/2013

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-780/2013 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui G. D. dėl neteisėtai pastatytų statinių ir savavališkos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys Veisiejų regioninio parko direkcija, Lazdijų rajono savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė Lazdijų rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį, kuriuo prašė 1) įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti 4,50 m x 4,50 m dydžio ir 3,20 m aukščio medinę pavėsinę (toliau medinė pavėsinė) ir 5,30 m x 1,00 m ir 4,00 x 0,75 m dydžio, 8,30 m2 ploto medinį taką (toliau medinis takas) su 4,30 m x 1,0 m dydžio, 4,30 m2 ploto mediniais laiptais (toliau mediniai laiptai), esančius Veisiejų regiono parko teritorijoje, Ančios ežero apsauginėje juostoje (apsaugos zonoje), atsakovui nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )), ( - ) k., Lazdijų r. sav. (toliau – žemės sklypas), bei sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo; 2) įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti 11,60 m ilgio ir 22,50 m2 ploto medinį lieptą (toliau medinis lieptas), esantį Ančios ežere, kuris patenka į kraštovaizdžio draustinį, kuris remiasi į žemės sklypą, bei sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo. Ieškovė nurodė, kad atsakovo medinė pavėsinė ir takas yra pastatyti ežero Ančia apsauginėje juostoje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje ir miškų ūkio paskirties žemės sklype, todėl nepaisant to, kad jiems, kaip I grupės nesudėtingiems statiniams, šiuo metu nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, tačiau pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą šie statiniai privalo būti statomi laikantis teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių saugomų teritorijų apsaugą. Saugomų teritorijų įstatymas pakrantės apsaugos juostoje leidžia statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, o atsakovo pastatyti statiniai nepatenka į tokių statinių sąrašą. Be to, jie stovi miško žemėje, kur tokia statyba negalima pagal Miškų įstatymą. Atsakovo lieptas be statybą leidžiančio dokumento pastatytas Ančios ežere, kuris patenka į kraštovaizdžio draustinį, todėl taip pat negali būti įteisintas, nes Saugomų teritorijų įstatymas draudžia statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus esamose ar buvusiose sodybose. Tą patį draudimą numato ir Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamentas. Atsakovo žemės sklype nėra ir nebuvo sodybos, todėl visi statiniai negali būti įteisinti ir privalo būti nugriauti.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą medinį lieptą ir sutvarkyti statybvietę, o per teismo nustatytą 6 mėnesių terminą atsakovui neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis nugriauti nurodytą lieptą, suteikė teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas; įpareigojo atsakovą per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti medinę pavėsinę bei medinį taką su mediniais laiptais, ir sutvarkyti statybvietę, o per teismo nustatytą 3 mėnesių terminą atsakovui neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis nugriauti nurodytą medinę pavėsinę ir medinį taką su laiptais, suteikė teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas. Sprendimas grindžiamas šiais motyvais:

71. Dėl medinės pavėsinės ir medinio tako su laiptais statybos teisėtumo ir šios statybos padarinių šalinimo būdo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo žemės sklypas patenka ne į rekreacinę Veisiejų regioninio parko zoną, bet į kraštovaizdžio draustinio zoną (t. 1, b. l. 39–40), be to, medinė pavėsinė visiškai neatitinka statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, keliamų valčių ir jachtų elingams, todėl medinės pavėsinės ir medinio tako statybą pripažino neteisėta. Teismo nuomone, elingas (byloje dar vadinamas pavėsine) turi stovėti arba vandenyje, ir tik savo konstrukcijos dalimis būti susijęs su krantu, arba stovėti ant kranto, bet tiesiogiai ribotis su vandeniu, nes jo tiesioginė paskirtis yra pakelti iš vandens valtis ir jas laikyti bei remontuoti. Teismas taip pat rėmėsi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ (toliau Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas) 126.1 punktu, kuriame neįtvirtintas leidimas pakrantės apsaugos juostoje statyti net valčių elingą. Be to, Miškų ir Žemės įstatymu ir konstatavo, jog ginčo statinių statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama, nes atsakovo pavėsinė ir takas su laiptais nėra nei medienos sandėlis, nei kiti su mišku susiję įrenginiai. Teismas padarė išvadą, jog įvertinus statinio ir įrenginio terminus Statybos įstatymo kontekste ir atsakovo pastatytų statinių pobūdį, akivaizdu, jog pavėsinė, takas su laiptais yra statiniai, bet ne įrenginiai ar įranga, kuriuos būtų galima statyti ežero apsaugos juostoje.

82. Dėl medinio liepto savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo būdo. Civilinio kodekso (toliau CK) CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato draudimą naudotis ar disponuoti savavališkai pastatytu statiniu, o Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis leidžia įteisinti savavališką statybą tik tuo atveju, kai tokia statyba konkrečioje vietoje iš viso yra galima, todėl pripažinus, kad Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje negali būti statomas atsakovo turimas ir naudojamas lieptas, nėra ir galimybės jį įteisinti. Tai reiškia, kad vienintelis galimas savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas yra savavališkai pastatyto liepto nugriovimas. Vertindamas Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus draustinių steigimo tikslus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo lieptas neskirtas kraštovaizdžio išsaugojimui ar pažintiniam turizmui vystyti statinys, jis yra skirtas asmeniniam atsakovo naudojimui ir nėra susijęs su draustinio steigimo tikslais, nėra būtinas šiems tikslams pasiekti. Todėl šis lieptas neatitinka statinio, kurį galima statyti Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje, kriterijų. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra numatyta išimtis, kuri leidžia tam tikras statybas draustinyje, tačiau tik esamose ir buvusiose sodybose. Tačiau atsakovui priklausančiame žemės sklype sodybos nėra ir byloje nėra jokių įrodymų, kad sodyba kada nors buvo.

93. Dėl ieškinio senaties termino ir procedūrinių pažeidimų. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo nurodytą argumentą dėl praleisto vieno mėnesio kreipimosi į teismą ieškinio senaties termino lieptui nugriauti. Statybos įstatyme ir STR reglamentuose numatyti terminai kreiptis į teismą dėl savavališkų ar neteisėtų statybų padarinių šalinimo teismų praktikoje nėra laikomi ieškinio senaties terminais - tai yra ne ieškinio senaties, o procedūriniai ar procesiniai terminai, kurių praleidimas nėra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-533/2009, Nr. 3K-3-428/2011, Nr. 3K-3-324/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A146-775/2010).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:

121. Apeliantui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kurio dalis patenka į Ančios ežero apsauginę juostą, yra skirtas ir naudojamas poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atgavimui, kas leidžia jį priskirti prie rekreacinės zonos (Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 28 punktas). Elingas, kaip statinys, savo konstrukcijos dalimis turi būti susijęs su krantu, tačiau nėra nurodyta, kad elingas turi stovėti vandenyje, priešingai - jis gali būti savo konstrukcijos dalimis susijęs su krantu, o kranto juosta, tai 20 metrų pločio žemės juosta nuo vandens krašto arba kranto briaunos stačiose pakrantėse (Aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.2 punktas (redakcija galiojusi nuo 2003-04-01), Vidaus vandenų transporto kodekso (redakcija nuo 2012-06-30) 11 straipsnio 2 dalis). Ieškovės prašomas nugriauti medinis statinys, visur įvardinamas kaip medinė pavėsinė, yra ne medinė pavėsinė, o pradėtas statyti valčių elingas, skirtas laikyti valtims, tuo tarpu, medinis takas, laiptai ir lieptas, yra valčių elingo priklausiniai, skirtas tarnauti valčių elingui ir yra nuolat susiję su juo (CK 4.19 straipsnio 1 dalis) - atgabenti valtis nuo kranto į valčių elingą. Būtent medinis takas su laiptais ir lieptas, kaip elingo priklausiniai, yra apelianto pastatyto valčių elingo konstrukcijos dalys, susijusios su krantu. Medinio tako atstumas iki elingo yra tik 5 metrai - vertinant protingumo principo pagrindu, nėra didelis ir pakankamas valčių pernešimui nuo vandens iki elingo, patenkantis į 20 metrų kranto juostos atstumą.

132. Elingo statybos metu (pavėsinė buvo pastatyta 2004 m., o medinis takas ir laiptai – 2005 m.), elingu buvo pripažįstamas statinys, įrengtas ant vandens telkinio kranto (galintis net neturėti konstrukcijos dalių, susijusių su krantu) (Aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį 5.6 punktas (redakcija galiojusi nuo 2003-06-19 iki 2008-10-15), Vidaus vandenų transporto kodekso (galiojusi redakcija nuo 1996-11-02 iki 2012-06-26) 11 straipsnio 2 dalis - pateikta kranto juostos sąvoka buvo tokia pati kaip ir redakcijoje nuo 2012-06-26).

143. Nors teismas rėmėsi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ 126.1 punktu, kuriame neįtvirtintas leidimas pakrantės apsaugos juostoje statyti net valčių elingą, apeliantas pažymi, kad galimybė statyti valčių elingą įtvirtinta Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje. Vadinasi, teismas turėjo vadovautis įstatymu, bet ne poįstatyminiu teisės aktu.

154. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo statinių statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama ir pagal Miškų ir Žemės įstatymą, nes apelianto pavėsinė ir takas su laiptais nėra nei medienos sandėlis, nei kiti su mišku susiję įrenginiai. Tiek Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, tiek Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad miškų ūkio paskirties žemei yra priskiriama „žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės“. Kadangi apelianto žemės sklype yra pastatytas valčių elingas su jo priklausiniu, su laiptais, žemės sklypo dalis, kurioje šie statiniai yra pastatyti, priskirtina poilsio aikštelei, todėl jie patenka į miško žemėje leistinų statinių kategoriją.

165. Teismas neteisingai taikė Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 52 punktą. Tiek ieškovė, tiek teismas sutinka, kad medinės pavėsinės ir tako statyba nėra savavališka, bet pažeidžianti teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nustačius, jog medinis lieptas yra valčių elingo priklausinys, teismas turėjo ne įpareigoti apeliantą lieptą nugriauti, bet pertvarkyti taip, kad jis atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus. Esant abejonių, kad apelianto statiniai yra elingas su priklausiniais, apeliantas turėjo būti įpareigotas atlikti statybos darbus pagal ieškovės pateiktus statinių projektinius pakeitimus taip, kad statiniai būtų vienareikšmiškai pripažinti elingu ir jo priklausiniais.

176. Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui nugriauti medinę pavėsinę ir taką (nors toks prašymas buvo pareikštas atsiliepime į ieškinį), pasisakė dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui nugriauti lieptą, nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas, neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėtos civilinės bylos. Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010„Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 39.2 punkte nustatytas 1 mėnesio terminas kreipimuisi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių, o nagrinėjamu atveju medinės pavėsinės ir tako statybą teismas nustatė ne kaip savavališką, bet neatitinkančią teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 20 darbo dienų senaties terminas, nustatytas minėto reglamento 52 punkte, kurį ieškovė taip pat praleido. Taigi šis terminas nėra procesinis, skirtas tam tikrų procesinių veiksmų atlikimui jau bylą nagrinėjant teisme, ir nėra procedūrinis, skirtas veiksmų atlikimui neteisminėse institucijose. Statybos techniniame reglamente įtvirtintas kreipimosi į teismą terminas vertintinas kaip ieškinio senaties terminas.

18Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

191. Apelianto argumentas, jog jo nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kurio dalis patenka į Ančios ežero apsauginę juostą, yra skirtas ir naudojamas poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atgavimui, kas leidžia jį priskirti prie rekreacinės zonos yra nepagrįstas, nes VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše apie žemės sklypą yra nurodyta pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, specialios naudojimo sąlygos, o ne pats asmuo „leidžia priskirti“ žemės sklypą vienai ar kitai paskirčiai, naudojimo būdui ar pobūdžiui. Net ir valčių elingas nagrinėjamu atveju negali būti statomas, nes Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma, kad tik rekreacinėse zonose leidžia statyti jachtų ir valčių elingus, tuo tarpu nuosavybės teise apeliantui priklausantis žemės sklypas nepatenka į rekreacinę zoną. Lieptą apeliantas įvardija kaip valčių elingo priklausinį. Tiek pavėsinės, tiek valčių elingo statyba apeliantui priklausančiame žemės sklype yra draudžiama, todėl nagrinėjamu atveju lieptas nelaikytinas valčių elingo priklausiniu net ir teorinėje plotmėje. Teismas pagrįstai pripažino, kad pavėsinė visiškai neatitinka statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, keliamų valčių ir jachtų elingams. Tiek ginčo statinių statybos metu STR 1.01.09:2003 (redakcija galiojusi nuo 2003 m. birželio 19 d. iki 2008 m. spalio 15 d.), tiek neteisėtos statybos padarinių šalinimo metu STR 1.01.09:2003 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2009 m. balandžio 1 d.) aiškiai apibrėžė, kad elingas turi būti konstrukcijos dalimis susijęs su krantu. Tokia elingo sąvoka reiškia, kad šios paskirties statinys visų pirma turi stovėti vandenyje ir savo konstrukcijos dalimis būti susijęs su krantu, nes jo tiesioginė paskirtis yra pakelti iš vandens valtis ir jas laikyti ar remontuoti. Elingas tam ir yra reikalingas, kad valčių ar jachtų nereikėtų iškelti į krantą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog 5 metrų atstumu nuo vandens ant kranto stovinti ir savo konstrukcijomis su vandeniu niekaip nesusijusi bei negalinti būti naudojama valčių iškėlimui apelianto pavėsinė negali būti laikoma valčių ir jachtų elingu. Vien analizuojant byloje esančias nuotraukas, akivaizdu, jog stovi pavėsinė, kurioje pastatytas stalas, suoliukai, į šią pavėsinę būtų sudėtinga dar atnešti ir įtalpinti valtį ar jachtą. Apelianto argumentas, jog „pradėtas statyti valčių elingas“ prieštarauja paties apelianto parodymams ir faktinėms aplinkybėms. Apeliantas teigia, kad ginčo statiniai pastatyti 2004 – 2005 metais, vadinasi jie jau pastatyti apie aštuonerius metus, o ne dar tik „pradėtas statyti elingas“. Oficialūs dokumentai, kurių pagrindu ieškovė kreipėsi į teismą bei kuriuose atestuoti ir kompetentingi specialistai konstatavo, jog pastatyta būtent pavėsinė, takas su laiptais, lieptas, o ne elingas su jo priklausiniais, yra nepanaikinti ir galiojantys, juose išdėstyti faktiniai duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti arba nepakeisti įstatymų nustatyta tvarka.

202. Apeliantas statybą leidžiančio dokumento statyti lieptą neturi, todėl visiškai teisingai ir pagrįstai teismas nusprendė dėl vienintelio šiuo atveju galimo savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo – įpareigojimo ginčo statinius nugriauti. Apelianto pastatytas Lieptas yra Veisiejų regioniniame parke, Ančios kraštovaizdžio draustinyje, t. y. saugomoje teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos draudžia draustiniuose statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose <...>.

213. Atsakovas nepagrįstai išplėtė sąvoką „poilsio aikštelė“. Poilsio aikštelė, kuri galima miškų ūkio paskirties žemėje, ir reiškia aikštelę, o ne statinius (pvz., laužavietė, miško baldai, aikštelė palapinei pasistatyti, žaidimų aikštelė). Foto nuotraukoje apeliantas yra įsirengęs laužavietę, tačiau ieškovė būtent todėl ir nereiškė pretenzijų dėl jos. Tuo tarpu pavėsinė – tai konkretus statinys, turintis savo apibrėžimą ir paskirtį. Pagal STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.17.11 papunktį pavėsinė (altana) – nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos suponuoja išvadą, kad miškų ūkio paskirties žemėje galima statyti tik medienos sandėlius ir kitus susijusius įrengimus, įrenginius, tame tarpe ir poilsio aikštelėse galima statyti su mišku susijusius įrenginius, bet ne pastatus. Pabrėžtina, kad Statybos įstatymo kontekste, atsižvelgiant į apelianto pastatytų statinių pobūdį, akivaizdu, jog pavėsinė yra statinys, bet ne įrenginys ar įranga, kuriuos būtų galima statyti poilsio aikštelėje.

224. Net ir tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas nėra reikalingas, statyba turi būti teisėta, t. y. nepažeisti ne tik bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, bet ir specialiųjų. Statiniai, dėl kurių vyksta ginčas šioje byloje, pastatyti Ančios ežero apsaugos juostoje. Pavėsinė, Takas su laiptais nepatenka į vandens tekinio apsaugos juostoje leistinų statinių kategoriją (Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktas). Nei ieškovė, nei teismas savo iniciatyva negali įpareigoti apeliantą pasistatyti elingą, juolab joks teisės aktas nenumato, jog ieškovė rengtų statinio projektus ar jų pakeitimus. Netgi teorinė prielaida yra nepriimtina, nes nagrinėjamu atveju net elingo su priklausiniais statyba minėtame žemės sklype yra draudžiama.

235. STR 1.09.06:2010 52 punkte įvirtintas 20 darbo dienų terminas net neatitinka ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo sampratos. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, 2011 m. rugsėjo 5 d. sužinojo apie neteisėtą statybą, tą pačią dieną buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-2982-(14.31) bei nuosekliai atliktos visos procedūros, įtvirtintos Statybos įstatyme bei STR 1.09.06:2010, šalinant neteisėtos bei savavališkos statybos padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad lieptas priskirtinas prie savavališkai pastatyto statinio (neturint statybą leidžiančio dokumento), pavėsinė ir takas su laiptais – prie neteisėtai pastatytų statinių (kurių statybai nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, tačiau tokių statinių statyba neturi pažeisti įstatymų ir teisės aktų reikalavimų), buvo atliktos skirtingos procedūros, šalinant savavališkos ir neteisėtos statybos padarinius (STR 1.09.06:2010), todėl neteisėtos bei savavališkos statybos padariniams šalinti buvo surašyti atskiri reikalavimai, kurių įvykdymo terminai baigėsi skirtingu terminu. Atsižvelgiant į tai, kad STR 1.09.06:2010 nenumato ieškinio senaties terminų, o tik procedūrinius, kai suėjo teisėtų pareigūnų reikalavimų pašalinti savavališkos bei neteisėtos statybos padarinius terminai ir patikrinus, jog minėti reikalavimai neįvykdyti, ieškovė 2012 m. rugsėjo 14 d. bendru ieškiniu „Dėl neteisėtai pastatytų statinių ir savavališkos statybos padarinių šalinimo“ kreipėsi į teismą. Neteisėtas statybos procesas kaip ir savavališkos statybos procesas yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, dėl to terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti iš naujo kiekvieną pažeidimo dieną (CK 1.125 straipsnio 5 dalis). Ta aplinkybė, jog teismas pasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl liepto nugriovimo, o ne dėl pavėsinės ir tako su laiptais nugriovimo, nepripažintina reikšminga aplinkybe, nes nepakeičia faktinės situacijos – ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams nei dėl liepto, nei dėl pavėsinės ir tako su laiptais nugriovimo. Apeliantas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu žodžiu nurodė, jog ieškovė praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, įtvirtintą STR 1.09.06:2010 39.2 punkte, kuris reglamentuoja procedūrinį terminą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo (nagrinėjamu atveju – liepto). Tuo tarpu neteisėtos statybos padarinių šalinimo atveju STR 1.09.06:2010 52 punkte įtvirtintas 20 darbo dienų procedūrinis terminas (šiuo atveju dėl pavėsinės ir tako su laiptais).

24Trečiasis asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą teismo ir atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais.

25Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, nes atsakovas pasistatydamas ginčo statinius pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punkto nuostatas, be to, Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento 21.2 punkto reikalavimus.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo – statinio nugriovimo.

282011-09-05 Faktinių duomenų patikrinimo aktas patvirtina, kad apeliantas Veisiejų regioniniame parke esančiame Ančios ežero apsauginėje juostoje turi pastatytą I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamą medinį lieptą, o pačiame žemės sklype, ežero apsaugos juostoje, turi pastatytus I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamus medinę pavėsinę bei medinį taką su mediniais laiptais.

29Nekilnojamojo turto registro ir centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad apelianto žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, o naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai (I t., b.l. 39-4). Žemės sklypas patenka į Veisiejų regioninio parko Konservacinio prioriteto funkcinę zoną (Veisiejų regioninio parko ir jo buferinių zonų apsaugos zonos planas (Žin.,2009, 49-1975))-Ančios kraštovaizdžio draustinį ir į MAs apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (Veisiejų regioninio parko tvarkymo planas (Žin., 2009, Nr. 77-3201). Dėl pastarųjų faktų apeliantas naudodamas miško ūkio paskirties žemės sklypą dar turi laikytis nacionalinių ir regioninių parkų, vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų, kraštovaizdžio draustinių ir miško naudojimo apribojimui taikomų specialiųjų naudojimo sąlygų (XXXIV, XXIX, XXXV, XXVI.). Todėl kolegija nesutinka su apeliantu, kuomet jis ginčo statinius laiko pastatytus žemės sklypo rekreacinėje zonoje, kai specialieji planavimo dokumentai žemės sklypą priskyrė Konservacinio prioriteto funkcinei zonai. Nors pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai, o šiuo atveju ir Saugomų teritorijų įstatymas, kadangi statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.).

30Bylos duomenys patvirtina, kad dėl medinės pavėsinės ir medinio tako su laiptais 2011 m. gruodžio 30 d. apeliantui buvo surašytas reikalavimas, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 52 punktu per nustatytą terminą (iki 2012 m. kovo 1 d.) pašalinti šiuos neteisėtai pastatytus statinius (t. 1, b. l. 23), nes statybos pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tačiau apeliantas per ieškovės nustatytą ir pratęstą iki 2012 m. gegužės 16 d. terminą (t. 1, b. l. 28) neįvykdė šio ieškovės reikalavimo (t. 1, b. l. 32-34).

31Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kuomet jis teigia, kad ginčo statiniai sudaro vieną kompleksą, kuris skirtas valtims nutempti, remontuoti, laikyti, ir klasifikuojamas kaip valčių elingas. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Į bylą pateiktas Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas patvirtina, kad apelianto pavėsinė stovi 5 metrų atstumu nuo Ančios ežero kranto linijos, o medinis takas su laiptais eina nuo pavėsinės iki kranto linijos (t. 1, b. l. 13-17). Byloje neginčijama, kad pavėsinė pastatyta 2004 metais, o takas su laiptais nuo pavėsinės iki liepto - 2005 metais. Pirmiausia, elingas pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį gali būti statomas tik rekreacinėse zonose, o nagrinėjamu atveju apelianto miško ūkio paskirties žemės sklypas patenka į Konservacinio prioriteto funkcinę zoną. Be to, byloje esančiose nuotraukose (t. 1, b. l. 15-17, 33, 34) pavaizduoti statiniai pagal įrengimą, jų išdėstymą ir dislokaciją neatitinka elingo, nes pastatas (4,50 m x 4,50 m dydžio ir 3,20 m aukščio), kuriame tariamai turėtų būti laikomos valtys, yra 5 m atstumu nuo vandens, stovi ant kranto ir savo konstrukcijomis su vandeniu niekaip nesusijęs, todėl atitinka pavėsinę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.17.11 papunktį pavėsinė (altana) – nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Aplinkybę, kad šis pastatas yra pavėsinė, patvirtina ir tai, kad statinio viduje pastatytas stalas su suoliukais ir jis nepritaikytas valtims ar jachtoms laikyti. Apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas elingo sąvoką nustatančią teisės normą, neteisingai taikė STR 1.01.09:2003 nuostatas atmestinas, nes elingas turi būti konstrukcijos dalimis susijęs su krantu (tokios pat pozicijos buvo laikomasi teismų praktikoje, pvz.: Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1155-153/2013, E. B. atžvilgiu; 2013 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-400-480/2013, atsakovo V. J. B. atžvilgiu). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvais, kad visi apelianto statiniai, esantys ežero apsaugos juostoje, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje numatytų leistinų statinių ir įrenginių sąrašą, ir ginčo santykiams pagrįstai taikė STR 1.01.09:2003 (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. birželio 19 d. iki 2008 m. spalio 15 d.), tiek neteisėtos statybos padarinių šalinimo metu STR 1.01.09:2003 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2009 m. balandžio 1 d.).

32Sprendžiant atskirai dėl liepto statybos, tai 2011 m. spalio 19 d. apeliantui buvo surašytas savavališkos statybos aktas (t. 1, b. l. 18-20), o 2011 m. lapkričio 16 d. – reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti lieptą (t. 1, b. l. 24-25). Apeliantas per Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytą ir ieškovo pratęstą terminą iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. (t. 1, b. l. 31) negavo liepto statybą leidžiančio dokumento ir neįvykdė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius (t. 1, b. l. 35-36). Kaip pagrįstai konstatavo teismas, apelianto medinis lieptas stovi Veisiejų regioninio parko teritorijos kraštovaizdžio draustinio zonoje (t. 1, b. l. 39-40). Kraštovaizdžio draustinis yra priskiriamas prie kompleksinių draustinių (Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Draustinių steigimo tikslai yra numatyti Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Vertinant įstatyme įtvirtintus draustinių steigimo tikslus, darytina išvada, apelianto pastatyti statiniai nesiejami su veikla, pritaikyta intensyviam lankymui ir visuomenės reikmėm, jie tenkina asmeninius atsakovo poreikius ir nėra susijęs su draustinio steigimo tikslais, nėra būtinas šiems tikslams pasiekti. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra numatyta išimtis, kuri leidžia tam tikras statybas draustinyje, tačiau tik esamose ir buvusiose sodybose. Tačiau apeliantui priklausančiame žemės sklype sodybos nėra ir byloje nėra jokių

33įrodymų, kad sodyba kada nors buvo. Be to, pagal Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtintą 2002 m. rugpjūčio 10 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 433, 21.2. punktą liepto statyba Ančios ežere taip pat negalima, regioninio parko vandens telkiniuose medinį lieptą leidžiama įrengti tik prie esamų sodybų. Remiantis šiais teisės aktais, teismas pagrįstai konstatavo, jog liepto statyba apskritai yra negalima, dėl ko pripažinus, kad Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje negali būti statomas atsakovo turimas ir naudojamas lieptas, nėra ir galimybės jį įteisinti. Tai reiškia, kad vienintelis galimas savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas yra savavališkai pastatyto liepto nugriovimas.

34Dar kartą kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju statinių teisėtumo ar įteisinimo galimybes iš esmės apsprendžia tai, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas apelianto miškų ūkio paskirties žemės sklype, kurio naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, galima tik statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir atitinkančių miškų grupės (šiuo atveju – apsauginio miško) paskirtį, statyba. Apelianto pastatyti statiniai: pavėsinė, takas su laiptais ir lieptas nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo apeliantą juos nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegtijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012).

35Kolegija sutinka su apeliantu, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, analogiškai reglamentuota Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte, miško žemei priskiriamos poilsio aikštelės. Tačiau poilsio aikštelė, kuri galima miškų ūkio paskirties žemėje, ir reiškia tik aikštelę, o ne statinius, todėl apelianto argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą laikyti neteisėtu.

36Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senatimi. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Remiantis kasacinio teismo praktika, Statybos įstatyme ir STR nurodyti terminai yra ne ieškinio senaties terminai, o procedūriniai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju procedūrinio termino praleidimas negali būti pagrindu ieškiniui atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008). 2011-12-30 reikalavimo Nr. 2D-17720-(14.38) pagal STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 52 punkte nurodyto procedūrinio 20 d. termino praleidimas dėl kreipimosi į teismą dėl neteisėtų statinių – medinės pavėsinės, medinio takelio su laiptais pašalinimo neįvykdymo, kuris buvo konstatuotas 2012-06-26 aktu Nr. RE-362-(14.29) (I t., b.l. 32), terminą pratęsus įpareigojimui įvykdyti iki 2012-05-16, nesudaro pagrindo ieškiniui atmesti. O sprendžiant dėl ieškinio senaties, bet ne procedūrinio termino, tai neteisėtos ir savavališkos statybos procesas yra tęstinio pobūdžio pažeidimas ir dėl to terminas skaičiuojamas iš naujo kiekvieną pažeidimo dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, teisę kreiptis su ieškiniu į teismą įgyja nuo sužinojimo apie neteisėtą ar savavališką statybą dienos, bet ne nuo ginčo statinių pastatymo momento (Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-400-480/2013; 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1155-153/2013).

37Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

38Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39apeliacinį skundą atmesti ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė Lazdijų rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį, kuriuo... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį... 7. 1. Dėl medinės pavėsinės ir medinio tako su laiptais statybos teisėtumo ir... 8. 2. Dėl medinio liepto savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo... 9. 3. Dėl ieškinio senaties termino ir procedūrinių pažeidimų. Teismas... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. balandžio 15... 12. 1. Apeliantui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kurio dalis... 13. 2. Elingo statybos metu (pavėsinė buvo pastatyta 2004 m., o medinis takas ir... 14. 3. Nors teismas rėmėsi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343... 15. 4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo statinių statyba miškų... 16. 5. Teismas neteisingai taikė Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d.... 17. 6. Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui... 18. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 19. 1. Apelianto argumentas, jog jo nuosavybės teise priklausantis žemės... 20. 2. Apeliantas statybą leidžiančio dokumento statyti lieptą neturi, todėl... 21. 3. Atsakovas nepagrįstai išplėtė sąvoką „poilsio aikštelė“. Poilsio... 22. 4. Net ir tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas nėra... 23. 5. STR 1.09.06:2010 52 punkte įvirtintas 20 darbo dienų terminas net... 24. Trečiasis asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į... 25. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo –... 28. 2011-09-05 Faktinių duomenų patikrinimo aktas patvirtina, kad apeliantas... 29. Nekilnojamojo turto registro ir centrinio duomenų banko išrašas patvirtina,... 30. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl medinės pavėsinės ir medinio tako su... 31. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kuomet jis teigia, kad ginčo... 32. Sprendžiant atskirai dėl liepto statybos, tai 2011 m. spalio 19 d. apeliantui... 33. įrodymų, kad sodyba kada nors buvo. Be to, pagal Veisiejų regioninio parko... 34. Dar kartą kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju statinių teisėtumo ar... 35. Kolegija sutinka su apeliantu, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3... 36. Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senatimi. Ieškinio senaties... 37. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas,... 38. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. apeliacinį skundą atmesti ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m....