Byla e2A-547-241/2017
Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-989-368/2016 pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės Vilkas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas R. Š. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Šiaurės Vilkas“ 60 820,20 Eur skolos, 19 085,44 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 19 d. jis pasirašė su atsakove Kviečių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20121119/01, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovei, o atsakovė įsipareigojo nupirkti iš ieškovo 238,640 t kviečių už 254,87 Eur (plius PVM) kainą už vieną toną. Vykdydamas sutartį ieškovas pardavė atsakovei sutartyje nustatytą kiekį kviečių pagal 2012 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija GR Nr. 010425 už 73 593,57 Eur. Atsakovė šias prekes priėmė, tai patvirtindama savo atstovo parašu. Sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą apmokėti dalimis: per 30 d. d. nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos pusę sumos, o likusią dalį – per 60 d. d. nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Visiškai atsiskaityta turėjo būti iki 2013 m. kovo 31 d. Dalį sumos – 44 103,87 Lt, atsakovė sumokėjo 2012 m. gruodžio 4 d., o likusios dalies atsakovė nesumokėjo ir yra skolinga ieškovui 60 820,20 Eur.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad byloje būtina nustatyti, ar atsakovė gavo produkciją pagal Kviečių pirkimo-pardavimo sutartį ir ar ji privalo atsiskaityti su ieškovu.
  3. Teismas vertino, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovas neperdavė jai sutartyje nurodyto kviečių kiekio bei nepateikė tinkamų įrodymų apie produkcijos perdavimą, todėl atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti su ieškovu, yra pagrįsti.
  4. Teismas konstatavo, kad PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Tačiau, teismo vertinimu, PVM sąskaita-faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Kilus ginčui teisme dėl prekių pagal konkrečias sąskaitas-faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.). Teismų praktikos analizės pagrindu teismas padarė išvadą, kad sąskaitos-faktūros išrašymas ir jos pateikimas pardavėjui neįrodo realaus prekių perdavimo užsakovui fakto.
  5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad ieškovas netinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą, o teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis. Teismas konstatavo, kad ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindžia tik ginčo sutartimi, atsakovės išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija GR Nr. 010425 bei sąskaitos išrašu apie dalinį produkcijos apmokėjimą 44 103,87 Lt sumai. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad minėtą PVM sąskaitą-faktūrą išrašė ne ieškovas, o pati atsakovė, kurioje, be kita ko, nurodyta grūdų priėmimo data, jų kiekis, kaina, sąskaitą pasirašiusio atsakovės atstovo pareigos ir ši sąskaita vertintina kaip dokumentas, patvirtinantis visos produkcijos perdavimą atsakovei pagal ginčo sutartį, yra nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad PVM sąskaitos-faktūros išrašymas ir pateikimas neįrodo realaus prekių perdavimo pirkėjui fakto, nes pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.). Teismas įvertino tai, kad teismo posėdyje ieškovas nurodė, jog transporto važtaraščių neišsaugojo ir jokių kitų įrodymų apie produkcijos perdavimą atsakovei neturi. Dalinio produkcijos apmokėjimo aplinkybė, teismo vertinimu, taip pat nepatvirtina realaus prekių perdavimo užsakovei fakto, nes šalių sutarties 3.3 „a“ punkte yra numatyta pirkėjos (atsakovės) galimybė už perkamus grūdus atsiskaityti dalimis , t. y. iš esmės avansu, kurio sumokėjimą ginčo šalys pripažįsta.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas apie kviečių perdavimo faktą nepagrįstai sprendė remdamasis išimtinai tik atsakovės procesiniuose dokumentuose dėstoma pozicija ir atsakovės žodiniais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Ginčo sutartis buvo sudaryta jau įvykus grūdų perdavimo atsakovei faktui. Apie tariamą grūdų negavimą atsakovė pradėjo kalbėti tik tada, kai ieškovas kreipėsi į teismą.
    2. Grūdų perdavimo-priėmimo faktą patvirtina ginčo sutarties nuostatos, taip pat vykdant sutartį atsakovės surašyti dokumentai. Atsakovė, remdamasi ginčo sutartimi, 2012 m. lapkričio 19 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija GR Nr. 010425, kurioje nurodyta grūdų priėmimo data – 2012 m. lapkričio 19 d., per sutartyje nustatytą terminą atsakovė 2012 m. gruodžio 4 d. atliko dalinį mokėjimą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog atliekamas dalinis mokėjimas pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 010425. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė grūdų perdavimo atsakovei fakto.
    3. Teismui pateikiamas naujas įrodymas – atsakovės ieškovui pateiktas 2102 m. gruodžio 4 d. Atlygio mokėjimo apskaitos dokumentas Nr. 31 – atsakovės išrašytas tuo metu, kai atsakovė iš dalies atsiskaitė su ieškovu už grūdus. Šis įrodymas patvirtina aplinkybę, kad atsakovė pripažįsta, jog grūdų pirkimo faktas buvo įformintas 2012 m. lapkričio 19 d.
    4. Nors atsakovė savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus grindė tuo, kad negavo kviečių pagal ginčo sutartį, tačiau šiems savo žodiniams paaiškinimams pagrįsti atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu pagal ginčo sutartį. Atsakovė turėjo įrodyti aplinkybes, kad ji negavo grūdų, tačiau tam pagrįsti ji nepateikė jokių įrodymų.
    5. Teismas nepagrįstai atsietai vertino kiekvieną byloje esantį įrodymą, dalies rašytinių įrodymų neįvertino. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina grūdų priėmimo faktą.
    6. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011. Faktinės aplinkybės nurodytoje kasacinio teismo byloje iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
  2. Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi vien pažodiniu, gramatiniu ginčo sutarties sąlygų aiškinimu. Sutarties tekstas negali būti interpretuojamas vienos sutarties šalies naudai, pagal vienos šalies pageidavimus.
    2. Apeliaciniame skunde iš esmės paneigiami ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai (dėl šalių bičiuliškų santykių, taip pat aplinkybės, kad ieškovas buvo su atsakove susijusios įmonės vadovas ir kt.).
    3. Ieškovas nevertina tikrųjų sutarties šalių ketinimų, neatsižvelgia į aplinkybę, kad sudarant sutartį buvo naudojama standartinė sutarties forma, ignoruoja kitas sutarties sąlygas (dėl produkcijos kokybinių reikalavimų ir kt.).
    4. Ieškovo pozicijos nepagrįstumą įrodo jo nurodomos grūdų pasiėmimo aplinkybės. Kadangi sutartis nenumato grūdų pristatymo sąlygų, jų pristatymo išlaidos pagal įstatymą turėjo tekti pardavėjui (ieškovui). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam buvo išrašytos ir pateiktos apmokėti sąskaitos už produkcijos transportavimą.
    5. Ieškovas neprašė teismo išreikalauti duomenų iš atsakovės apie grūdų pakrovimo laikotarpiu atsakovės atliktus pervežimus, kurie galėtų patvirtinti, kad grūdai buvo išvežti iš ieškovo sandėlių.
    6. Ieškovas neteisingai aiškina įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Įrodinėti privalo tas kas teigia, o ne tas, kas neigia. Atsakovė negali įrodyti to, ko nebuvo, tuo tarpu ieškovui (pardavėjui) įrodyti tai, kas buvo, yra realu. Teismo posėdžio metu atsakovei paprašius atidėti teismo posėdį ir sudaryti galimybę pateikti teismui atsakovės grūdų supirkimo punkto grūdų priėmimo žurnalą, patvirtinantį, kad grūdai pristatyti nebuvo, ieškovas nurodė, jog nėra prasmės rinkti dokumentų, nes jie nieko neįrodys.
    7. Ieškovo pateikti įrodymai pagrindžia sutarties sudarymą, bet ne jos vykdymą. Ieškovas nesiėmė jokių priemonių įrodyti, kas atliko produkcijos vežimą, kaip vežimas įformintas vežėjo apskaitos dokumentuose, nenurodė, kas konkrečiai atliko pervežimą, neprašė apklausti krovime dalyvavusių asmenų ir pan.
    8. Atsakovės pinigų sumos (12 773,37 Eur) sumokėjimas ieškovui nepatvirtina grūdų pristatymo fakto, nes atsakovei buvo pervesta mažiau nei pusė pagal ginčo sutartį sulygtos sumos. Tai, kad šio mokėjimo paskirtyje nurodyta ginčo PVM sąskaita-faktūra, reiškia, jog ši suma laikytina avansu. Sutartyje įtvirtinta atsakovės teisė už perkamus grūdus atsiskaityti dalimis, t. y. avansu, nes apmokėjimo terminai susieti ne su prekės pristatymo momentu, o su PVM sąskaitos-faktūros išrašymu.
    9. Ieškovas nepagrįstai sureikšmina PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą grūdų priėmimo datą (2012 m. lapkričio 19 d.). Teismo posėdžio metu ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, kad grūdai buvo vežami keletą dienų, ją paneigia. Nurodyta data atspindi sutarties sudarymo dieną, nes buhalterinės apskaitos programa reikalauja įrašyti pristatymo datą. Be to, PVM sąskaitoje-faktūroje nėra nurodyta, kokie važtaraščiai patvirtina grūdų pristatymo faktą.
    10. Kadangi ieškovas į bylą pateikė PVM sąskaitą-faktūrą, sutartį, atlygio mokėjimo apskaitos dokumentą, neįtikėtina, kad jis, būdamas patyręs verslo subjektas, buvęs įmonės vadovas, ūkininkas, galėjo neišsaugoti krovinio važtaraščių, kurie neginčijamai pagrįstų ieškovo ieškinį.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl naujų įrodymų ir papildomų rašytinių paaiškinimų priėmimo

  1. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė teismui prašymą priimti naują įrodymą – atsakovės ieškovui pateiktą 2102 m. gruodžio 4 d. Atlygio mokėjimo apskaitos dokumentą Nr. 31. Šis įrodymas, ieškovo nuomone, patvirtina, kad atsakovė pripažįsta, jog grūdų pirkimo faktas buvo įformintas 2012 m. lapkričio 19 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateikto naujo įrodymo ryšį su byloje sprendžiamais klausimais, jį priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
  2. Taip pat apeliacinės instancijos teisme gauti ieškovo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose išdėstomi nesutikimo su atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą argumentai, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), o šiuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, apelianto 2017 m. rugsėjo 18 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

13Dėl bylos faktinių aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 19 d. ieškovas ir atsakovė, atstovaujama vadybininkės G. P., sudarė Kviečių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20121119/01 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo pirkti, o ieškovas įsipareigojo parduoti 238,640 t pirmos klasės maistinių kviečių už 880 Lt (254,87 Eur) (plius PVM)/t kainą (b. l. 7). Sutartyje nurodyta, kad faktiškas parduodamų grūdų kiekis gali svyruoti ±10 proc. nuo Sutartyje nurodyto grūdų kiekio. Sutarties 3.2 punkte šalys sulygo, kad priimtiems grūdams atsakovė išrašo ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą. Sutarties 3.3 punkto „a“ papunkčiu atsakovė įsipareigojo už supirktų grūdų įskaitomąjį svorį sumokėti ieškovui pusę Sutartyje nustatytos kainos per 30 darbo dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, o likusią dalį – per 60 darbo dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos; Sutarties 3.3 punkto „b“ papunkčiu šalys susitarė, kad visiškas atsiskaitymas vykdomas iki 2013 m. kovo 31 d.
  2. 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovės atstovė vadybininkė G. P. už 238,640 t pirmos klasės maistinių kviečių išrašė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą serija GR Nr. 010425, viso – 254 103,87 Lt (73 593,57 Eur) sumai (b. l. 8).
  3. 2012 m. gruodžio 4 d. atsakovė atliko ieškovui 44 103,87 Lt (12 773,36 Eur) sumos dydžio mokėjimo pavedimą, kurio paskirtyje nurodyta – „dalinis mokėjimas pagal PVM sąsk. Nr. 010425“ (b. l. 9).

14Dėl bylos esmės

  1. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo teisingumo, sprendžiant Kviečių pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo klausimą. Ginčo dėl Kviečių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo byloje nekilo.
  2. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata pateikta CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį viena iš pagrindinių pardavėjo pareigų yra įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o viena iš pagrindinių pirkėjo pareigų – priešpriešinis įsipareigojimas – sumokėti už parduodamą daiktą jo kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).
  3. Ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo teisminio proceso pirmojoje instancijoje metu buvo kildinamas iš pirkimo-pardavimo teisinių santykių ir iš esmės buvo grindžiamas 2012 m. lapkričio 19 d. tarp šalių sudaryta Kviečių pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 20121119/01, 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovės ieškovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija GR Nr. 010425, 2012 m. gruodžio 4 d. atsakovės mokėjimo pavedimu ieškovui. Atsakovė, atsikirsdama į šį ieškovo reikalavimą, teigė, kad Kviečių pirkimo-pardavimo sutartimi sulygtos produkcijos ji iš ieškovo negavo, todėl ir atsiskaityti už ją pareigos neturi. Atsakovės nuomone, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytos produkcijos perdavimą jai pagal Sutartį.
  4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis perdavė atsakovei Sutartyje numatytą produkciją ir dėl to jai tenka pareiga su juo atsiskaityti. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, todėl nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė grūdų perdavimo atsakovei fakto. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus įvertino netinkamai.
  5. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) reiškia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
  6. Minėta, kad byloje esminis keliamas klausimas yra dėl Sutarties vykdymo – ieškovo (ne)atlikto produkcijos perdavimo atsakovei. Ieškinio, kurio pagrindas nustato civilinės bylos nagrinėjimo ribas, turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas aplinkybę, jog jis perdavė atsakovei ginčo produkciją, o ši ją priėmė, grindė 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovės ieškovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija GR Nr. 010425. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, pateisina tai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus, daugiausia dėmesio skyrė būtent nurodytai PVM sąskaitai-faktūrai ir jos vertinimui. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, pažymi, kad nors pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą, tačiau PVM sąskaita-faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto – šis dokumentas visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovės ieškovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija GR Nr. 010425 nepatvirtina, jog ieškovas perdavė atsakovei Sutartyje nurodytą produkciją.
  7. Ieškinyje buvo akcentuojama, kad atsakovės atstovės parašas, esantis 2012 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitoje-faktūroje serija GR Nr. 010425, patvirtina ginčo produkcijos priėmimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog net ir esant pirkėjo pasirašytoms PVM sąskaitoms faktūroms, šalims nesutariant, būtent daiktų pardavėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs (CPK 12, 178 straipsniai). Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas faktūras neperdavimo pirkėjui, ieškovas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, užsakymo, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.) (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-96/2012; kt.).
  8. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
  9. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
  10. Apeliantas, byloje atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), įrodinėjimo procese dalyvavo iš esmės pasyviai, net ir sužinojęs, kad atsakovė neigia Sutartyje numatytos produkcijos perdavimo jai faktą, nesiėmė jokių aktyvių papildomų įrodinėjimo veiksmų. Vienintelis apeliacinės instancijos teismui apelianto pateiktas naujas įrodymas – 2102 m. gruodžio 4 d. Atlygio mokėjimo apskaitos dokumentas Nr. 31, nepatvirtina reikšmingos bylos aplinkybės, kad ieškovas realiai perdavė atsakovei Sutartimi sulygtą grūdų kiekį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis buhalterinės apskaitos dokumentas viso labo tik apibendrina anksčiau į bylą pateiktus įrodymus – PVM sąskaitą-faktūrą ir mokėjimo pavedimą. Tuo tarpu jokių kitų įrodinėjimo veiksmų apeliantas nesiėmė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme – pvz., nebuvo prašoma apklausti liudytoja UAB „Šiaurės Vilkas“ vadybininkę G. P., atsakovės vardu sudariusią Sutartį, taip pat išrašiusią 2012 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija GR Nr. 010425, kuriai žinomos reikšmingos Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės; taip pat nebuvo prašoma liudytoju apklausti UAB „Šiaurės Vilkas“ generalinį direktorių V. K., kuriam, bylos duomenimis, irgi turi būti žinomos Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (kaip nurodyta atsakovės atsiliepime į ieškinį, dėl ginčo produkcijos pirkimo-pardavimo visų pirma susitarė būtent V. K. ir ieškovas). Be to, konstatuotina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodoma, jog ieškovas nesiėmė jokių priemonių įrodyti, kas atliko ginčo produkcijos vežimą, kaip šis vežimas buvo įformintas vežėjo apskaitos dokumentuose, nenurodė, kas konkrečiai atliko pervežimą, neprašė apklausti liudytojais produkcijos krovime dalyvavusių asmenų ir pan.
  11. Apeliantas yra ūkininkas, t. y. verslininkas, nes pagal CK 2.4 straipsnio 2 dalies nuostatas fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Todėl apeliantui, kaip verslininkui, dalyvaujančiam ūkinėje komercinėje veikloje, taip pat sudarant bei vykdant sutartis, keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Todėl kritiškai ir procesine prasme apelianto nenaudai vertintina aplinkybė, kad jis nepateikė teismui jokių tiesioginių ginčo produkcijos perdavimo atsakovei faktą patvirtinančių įrodymų (krovinio gabenimo važtaraščių, priėmimo-perdavimo aktų ir pan.). Šių aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem (liet. prieš pažeidėją) prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
  12. Ieškinyje buvo nurodyta, kad visų pirma buvo sudaryta Sutartis, kurią vykdydamas ieškovas pardavė atsakovei Sutartyje nustatytą kiekį kviečių, o atsakovės atstovė šias prekes priėmė, tai patvirtindama parašu PVM sąskaitoje-faktūroje serija GR Nr. 010425. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodoma priešingai, t. y. kad Sutartis buvo sudaryta jau įvykus grūdų perdavimo atsakovei faktui. Apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, todėl tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo ir pirmiausia apibrėžtų ieškovo ieškinio pagrindu. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo analizuoti apeliaciniame skunde nurodytų visiškai naujų faktinių aplinkybių, be kita ko, prieštaraujančių viena kitai, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako.
  13. Pastebėtinas ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, apelianto nuomone, pagrindžiančių ginčo produkcijos perdavimą atsakovei, nenuoseklumas. Viena vertus, apeliantas nurodo, kad atsakovė, kaip ir buvo numatyta Sutarties nuostatose, 2012 m. gruodžio 4 d. (t. y. per 30 darbo dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos 2012 m. lapkričio 19 d.) atliko dalinį mokėjimą, kurio paskirtyje nurodė, jog tai yra dalinis mokėjimas pagal PVM sąskaitą-faktūrą serija GR Nr. 010425. Tačiau apeliantas niekaip nepaaiškina, kodėl atsakovės atliktas dalinis mokėjimas visiškai neatitinka Sutartyje įtvirtinto per 30 darbo dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos mokėtinos sumos dydžio – pusės Sutartyje nustatytos kainos. Taip pat neaišku, kodėl apeliantas, gavęs tik nedidelę dalį, pasak apelianto, atsiskaitymo sumos pagal Sutartį, nei karto nesikreipė į atsakovę dėl tinkamo visiško atsiskaitymo, ypač įvertinus tai, kad Sutartyje nebuvo numatyta jokių prievolių pagal Sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių.
  14. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas tinkamai neįgyvendino jam tekusios įrodinėjimo pareigos, o jo pateikti įrodymai nėra pakankami daryti išvadą, kad jis perdavė atsakovei produkciją, nurodytą Sutartyje (CPK 178, 185 straipsniai).

15Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Kiti apelianto argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

  1. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau nenurodė patirtų išlaidų dydžio, nepateikė jį pagrindžiančių įrodymų, todėl jos prašymas nespręstinas (CPK 98 straipsnis).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai