Byla 2A-684-157/2016
Dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Pagėgių kredito unijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Meliovesta“ ieškinį atsakovei Pagėgių kredito unijai, tretieji asmenys B. B., L. A., dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Meliovesta“ (toliau – BUAB „Meliovesta“, ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2014-12-30 mokėjimo pavedimus 56 070,18 Eur (operacijos Nr. 57537) sumai ir 9 702,27 Eur (operacijos Nr. 57552) pagal 2012-11-12 paskolos sutartį Nr. 12-00277 bei įpareigoti atsakovę Pagėgių kredito uniją grąžinti 65 772,45 Eur. Nurodė, kad šalys 2012-11-12 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovei suteikė 69 508,80 Eur dydžio kreditą. Atsakovė 2014-12-30 nuo ieškovės sąskaitos kredito unijoje keturiais mokėjimo pavedimais nuskaitė iš viso 65 772,45 Eur. Šiais pavedimais atsakovė padengė ieškovei suteikto kredito dalį – 53 394 Eur, 1 477 Eur palūkanų, 1 198 Eur delspinigių ir, siekdama padengti ieškovei suteiktą kreditą, 9 702 Eur ieškovės lėšų panaudojo ieškovės pajiniam įnašui grąžinti. Atsakovė, atlikdama šias finansines operacijas, neįvertino to, kad Klaipėdos apygardos teisme 2014-12-09 buvo gautas bei priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Ieškovei bankroto byla buvo iškelta 2015-01-12. Pinigų nurašymo metu ieškovės turtas buvo areštuotas 400 721 Lt dydžio skolų išieškojimui užtikrinti. Ieškovės įsitikinimu, lėšų perdavimas atsakovei pažeidė ieškovės kreditorių teises (Actio Pauliana). Ieškovei priklausančių lėšų panaudojimas kreditui padengti pažeidė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas.
  2. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad šalys 2012-11-12 sudarė paskolos sutartį, kurioje nustatė, jog ieškovės esamos ar būsimos lėšos yra įkeičiamos paskolos grąžinimui užtikrinti. Be to, 2013-10-15 susitarimu šalys papildė 2012-11-12 paskolos sutartį ir nustatė, jog ieškovės sąskaitose esančios ar būsimos lėšos yra įkeičiamos ir pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą. 2014-09-15 atsakovė nusiuntė ieškovei pranešimą, kad paskolos sutartis nėra tinkamai vykdoma ir ieškovė privalo nedelsiant grąžinti ieškovei suteiktą paskolą. Ieškovės skolininkė VĮ „Šilutės miškų urėdija“ pervedė į sąskaitą, esančią pas atsakovę 56 070,18 Eur ir tokiu būdu ieškovės skola buvo iš esmės padengta. Atsakovė, nurašydama lėšas, nepažeidė ieškovės teisėtų interesų bei įstatymo reikalavimų, nes lėšos buvo nurašytos iš sąskaitos, kuriai nebuvo taikytas areštas. Atsakovė teigė nepažeidusi taip pat ir ieškovės teisių bei teisėtų interesų, susigrąžindama ieškovės pajų kredito unijoje, nes šis yra atsakovės nuosavybė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu BUAB „Meliovesta“ ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančiais 2014-12-30 mokėjimus, kuriais atsakovei Pagėgių kredito unijai grąžinta ieškovės BUAB „Meliovesta“ 56 070 Eur dydžio skola, įpareigojo atsakovę grąžinti 56 070 Eur ieškovei; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 3 142 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; priteisė valstybei iš atsakovės 1 410 Eur žyminio mokesčio ir 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nustatė, jog 2012-11-12 paskolos sutarties 7 punkte šalys susitarė, kad ieškovė įkeičia paskolos grąžinimui užtikrinti turimas bei būsimas lėšas, o pagal 6.2 punktą – ieškovė išsaugojo nuosavybės teisę į pasiskolintas bei įkeistas ieškovės lėšas. Šalys ir 2013-10-15 susitarime patvirtino, kad ieškovė nėra perleidusi atsakovei nuosavybės teisės į įkeistas lėšas, kuriuo buvo papildyta 2012-11-12 paskolos sutartis. Pagal CK 4.209 straipsnio 2 dalį, įkeitimo objektą palikus įkaito davėjui, turto įkeitimas įforminamas surašant įkeitimo lakštą, tvirtinamą notaro ir registruojamą hipotekos registre. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2012-11-12 paskolos sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota hipotekos registre, todėl sprendė, kad šios sutarties 7 punkto nuostatos yra negaliojančios, pripažino ieškovės teisę reikalauti, jog atsakovės nurašytos lėšos būtų jai grąžintos (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
  3. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys 2013-10-15 rašytine forma sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą prie 2012-11-12 paskolos sutarties, tačiau nesutiko su atsakovės aiškinimu, kad šiuo susitarimu pagal LR finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą buvo įtvirtinta jos teisė susigrąžinti skolą anksčiau už kitus ieškovės kreditorius. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą, priimtą byloje Nr. 135/2010, – juridinis asmuo, sudaręs tokį susitarimą, privalo šią aplinkybę nurodyti Juridinių asmenų registrui teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės finansinėje atskaitoje bei aiškinamajame rašte už 2013 m. apie tai nėra duomenų. Taigi, ieškovei tinkamai neįvykdžius finansinio užtikrinimo susitarimo reikalavimų, šis susitarimas nepašalina visų ieškovės kreditorių teisės reikšti pretenzijas atsakovei perduotas lėšas.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog turto įkeitimas buvo nustatytas atsakovės interesais ir padarė išvadą, kad ši siekė užsitikrinti skolos grąžinimą pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai, todėl atsakovė turėjo pareigą patikrinti viešai paskelbtą ieškovės finansinę atskaitomybę ir įsitikinti ar finansinio užtikrinimo susitarime numatytas ieškovės turto įkeitimas yra tinkamai išviešintas ir žinomas kitiems jos kreditoriams. Teismas sprendė, kad neišviešinus duomenų apie finansinio užtikrinimo susitarimą, atsakovė neturėjo teisės savo reikalavimus patenkinti pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 1.75 straipsnio 2 dalis).
  5. Teismas, nustatęs, kad atsakovė įstatymo nustatyta tvarka neįgijo įkeitimo teisės į ieškovei priklausančias lėšas, sprendė, jog lėšų nuskaitymas pažeidė kitų ieškovės kreditorių teisėtus interesus, nes pinigai buvo nurašyti iš ieškovės įsipareigojimams tenkinti skirtų lėšų, nors jos turtui buvo taikytas areštas ir atsakovė apie tai žinojo; nes šis nurašymas buvo atliktas tuo metu, kai teisme buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nes ieškovės įsipareigojimai atsakovei buvo įvykdyti pirmajai esant nemokiai. Teismas nustatė, kad atsakovė pripažino, jog VĮ Šilutės miškų urėdija pačios ieškovės iniciatyva 56 070 Eur sumokėjo į sąskaitą, esančią pas atsakovę ir padarė išvadą, kad ieškovės akcininkai, laidavę skolos grąžinimą atsakovei, buvo suinteresuoti, jog iki bankroto bylos iškėlimo ši skola būtų padengta iš ieškovei priklausančių lėšų.
  6. Konstatavęs, kad byloje nėra nustatyta, jog ieškovė privalėjo šią skolą sumokėti anksčiau nei kitiems savo kreditoriams, teismas sprendė, jog ieškovė įvykdė reikalavimus atsakovei tuo metu, kai buvo nemoki, o atsakovė apie tai žinojo, todėl yra įrodytos actio Pauliana taikymo sąlygos ir pagrindas nurašytas lėšas grąžinti ieškovei (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat sprendė, kad buvo pažeistos CK 6.9301 straipsnio nuostatos, kadangi atsakovės reikalavimai turėjo būti padengti ketvirtąja eile, o ieškovės iniciatyva lėšos buvo pervestos pastarajai, tuo pažeidžiant pirmosios, antrosios ir trečiosios eilės kreditorių teisėtus interesus.
  7. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-12-30 ieškovės sąskaitoje Nr. ( - ) buvo laikomos jos sumokėto pajaus lėšos, tai yra 33 500 Lt, ir sprendė, kad atsakovė turėjo teisę šį įnašą pervesti į savo sąskaitą, nes ieškovė skolinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdė, o skolos dydis viršijo pajinio įnašo dydį (Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalis), todėl atmetė ieškovės argumentus, susijusius su šių lėšų pervedimu (CPK 178 straipsnis).
  8. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai nurašant nuo ieškovės sąskaitos 56 070 Eur (193 600 Lt) pažeidė įstatymo reikalavimus, pastarosios kreditorių teises, todėl sprendė, jog yra pagrindas šias lėšas grąžinti ieškovei. Tuo pat metu sprendė, kad kita ieškovės reikalavimų dalis yra neįrodyta ir atmestina.
  9. Teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad šios yra pagrįstos bei atsižvelgdamas į tai, kad patenkinta 85 procentai ieškovės reikalavimų, priteisė iš atsakovės 3 142 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 2 dalis); nesant duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – šių nepriteisė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleista, valstybei iš atsakovės priteisė 1 410 Eur žyminio mokesčio ir 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė Pagėgių kredito unija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patekintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad ieškovė išsaugojo nuosavybės teisę į paskolintas bei įkeistas lėšas ir nebuvo jų perleidusi atsakovei; 2012-11-12 paskolos sutartis nebuvo notariškai patvirtina ir įregistruota hipotekos registre, todėl toks lėšų įkeitimas yra negaliojantis. Tokios teismo išvados prieštarauja materialinės teisės normoms ir formuojamai teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai yra įkeičiamos lėšos, esančios pas kreditorių, įkeitimo teisė atsiranda nuo sutarties sudarymo momento, o ne nuo sutarties įregistravimo hipotekos registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2008). Be to, CK 4.213 straipsnyje nėra imperatyvaus reikalavimo paskolos sutartį ir įkeitimo sutartį tvirtinti notarine tvarka. Ieškovės įkeistos sąskaitos buvo Pagėgių kredito unijoje, t. y. priklausė kreditoriui, todėl jų įkeitimo papildomai įregistruoti hipotekos registre nereikėjo. Suėjus skolos grąžinimo terminui, atsakovė įgijo teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą (CK 4.216 straipsnis, 4.221 straipsnis). Tas faktas, kad lėšos buvo nurašytos pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos UAB ,,Meliovesta“ iškėlimo, niekaip nekeičia buvusių teisinių įkeitimo santykių – lėšų įkeitimas išliko, nes bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015-01-12, o lėšos nurašytos 2014-12-30.
    2. Neteisinga teismo išvada, kad neišviešinus duomenų apie finansinio užtikrinimo susitarimą, atsakovė neturėjo teisės pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai patenkinti savo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas negalėjo taikyti įstatymo analogijos, t. y. CK 1.75 straipsnio 2 dalies, nes Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, kaip lex specialis nekelia reikalavimo tokį sandorį privalomai registruoti, o jo neįregistravus – sulaukti pasekmių, numatytų CK 1.75 straipsnio 2 dalyje. Šis straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą, o tai netaikoma sprendžiant ar buvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas. Taip pat tokio susitarimo nenurodymas juridinio asmens finansinėje atskaitomybėje pats savaime nedaro jo negaliojančio. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad susitarimų šalys ir pateiktas užstatas atitinka šio įstatymo reikalavimus, nėra įrodymų, kad susitarimas yra negaliojantis arba būtų ginčijamas.
    3. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė, nurašydama pinigines lėšas skolai padengti, pažeidė CK 6.66 straipsnio nuostatas, iš esmės netyrė ar egzistavo visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovas privalėjo įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui buvimą, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Byloje taip pat nėra nustatytas atsakovės nesąžiningumas.
    4. Teismas be motyvų konstatavo, jog buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnis, nors vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka, būtina vertinti konkrečias bylos aplinkybes.
    5. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 3 142 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovė nepateikė teismui teisinių paslaugų apmokėjimo dokumento, kuris patvirtintų, jog ji patyrė išlaidas – sumokėjo už advokato pagalbą. Taip pat teismas nenurodė argumentų, kodėl priteisė 1 975 Eur išlaidų, susijusių su dalyvavimu teismo posėdyje.
  2. Ieškovės BUAB ,,Meliovesta“ administratorė UAB ,,Restrus“ atsiliepime į atsakovės Pagėgių kredito unijos apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Skunde apeliantė nurodė, kad paskolos sutarties šalys prievolės įvykdymo užtikrinimui taikė keletą įvykdymo užtikrinimo būdų, tai laidavimą ir lėšų įkeitimą. Pažymėtina, kad paskolos sutarties laiduotojai buvo paskolos gavėjo, t. y. UAB ,,Meliovesta“ akcininkai, todėl egzistuoja įmonės akcininkų ir tuo pačiu laiduotojų nesąžiningumas. UAB ,,Meliovesta“ valdymo organai, kurie laidavo už bendrovei suteiktą paskolą, kartu su apeliante elgdamiesi nesąžiningai įvykdė kelis piniginius pervedimus iš vienos sąskaitos į kitą ir taip padengė visą paskolą, apeidami bendrovei taikytą turto areštą.
    2. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-05-24 nutarimo Nr. 135/2010 nurodymais. Teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės cituojamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2008, nes skiriasi gretinamų bylų ratio decidendi.
    3. Teismas tinkamai nustatė bei įvertino actio Pauliana taikymo sąlygas ir pripažino, kad nagrinėjamoje byloje jos įrodytos.
    4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas priteisė ieškovei nepagrįstai dideles 1 975 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dalyvavimu teismo posėdyje. Ieškovės pateiktame prašyme šios išlaidos yra detalizuota, nurodyta, kad į 1 975 Eur sumą įtraukta ne tik vykimas į teismo posėdžius, bet ir pasirengimas jiems, atstovavimas.
  3. Trečiasis asmuo B. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės Pagėgių kredito unijos skundą tenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai suteikęs pirmenybę CK nuostatoms visiškai nepagrįstai sprendė, kad pagal CK 4.209 straipsnio 2 dalį susitarimas dėl banko sąskaitos įkeitimo privalėjo būti įformintas notarine įkeitimo sutartimi, o tokios formos sandorio nesudarius – įkeitimas pripažintinas negaliojančiu. Toks teismo vertinimas neatitinka tarp šalių egzistavusių santykių esmės bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuotų teismų praktikos nuostatų civilinėse bylose Nr. 3K-3-400/2014 ir Nr. 3K-3-2-969/2016. Teismas, padaręs išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju įkaito objektas buvo paliktas įkaito davėjui UAB ,,Meliovesta“, klaidingai nustatė, koks konkrečiai objektas šiuo atveju buvo įkeistas, nes šalys sudarė susitarimą dėl specialaus prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, kurio esmė yra laikinas nuosavybės teisės perleidimas. Kai prievolė įvykdoma tinkamai, įkaito turėtojas pinigines lėšas privalo grąžinti skolininko nuosavybėn. Atsižvelgiant į sudaryto susitarimo esmę ir teisinę prigimtį, teismas privalėjo aiškinti ir šalių sudarytos sutarties turinį.
    2. Teismo išvada, kad tokiam susitarimui privaloma notarinė forma, o taip pat, kad privaloma jį išviešinti, prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2002-06-06 direktyvai 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito bei Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui. Šio instituto galiojimas, kaip nurodyta minėtoje direktyvoje, negali būti susietas su tokio pobūdžio formalumais, kaip privalomas išviešinimas.
    3. Atsižvelgiant į 14.2 punktą teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė įstatymo nustatyta tvarka neįgijo įkeitimo teisės į ieškovei priklausančias lėšas, kad lėšų nurašymas pažeidė kitų ieškovės kreditorių teisėtus interesus ir nepagrįstai ginčijamą Pagėgių kredito unijos atliktą lėšų nuskaitymą nuo ieškovės sąskaitos pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Kaip žinoma, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje paminėto viešojo intereso ar absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja pagal atsakovės Pagėgių kredito unijos skunde nurodytą teisinį bei faktinį pagrindą (CPK 320 straipsnis).
  2. Apeliantas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės BUAB „Meliovesta“ ieškininis reikalavimas pripažįstant negaliojančiais 2014-12-30 mokėjimus, kuriais atsakovei Pagėgių kredito unijai buvo grąžinta ieškovės BUAB „Meliovesta“ 56 070 Eur dydžio skola, ir įpareigojant pirmąją grąžinti šiuos pinigus ieškovei. Apeliantas tvirtina, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo, priimto byloje Nr. 135/2010, išaiškinimais, neteisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas ir be pagrindo sprendė, kad šalių 2013-10-15 rašytine forma sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas prie 2012-11-12 paskolos sutarties, ieškovei tinkamai neįvykdžius šio susitarimo reikalavimų, toks susitarimas nepaneigia ieškovės kreditorių teisių reikalauti, jog iš atsakovei perduotų lėšų būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai, nes pastaroji nebuvo išviešinusi duomenų apie šį susitarimą, todėl neturėjo teisės savo reikalavimus patenkinti pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo sprendė, jog taikytinos CK 4.209 straipsnio 2 dalies, CK 6.9301 straipsnio, 6.66 straipsnio nuostatos (actio Pauliana), nes atsakovė minimas ieškovei priklausančias lėšas nuo jos sąskaitos, esančios pas atsakovę, nusirašė, neturėdama įstatymo nustatyta tvarka įformintos įkeitimo teisės į šiai lėšas, žinodama apie jos nemokumą ir tuo pažeisdama tiek pačios ieškovės, tiek jos kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.
  3. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo argumentų, susijusių su aukščiau šioje nutartyje nurodytos šalių 2012-11-12 sudarytos paskolos sutarties Nr. 12-00277 (su vėlesniais pakeitimais) užtikrinimo priemonių, pažymi, kad pagal sutarties 7 punktą ieškovė, užtikrindama savo prievolių, atsirandančių pagal šią sutartį, tinkamą įvykdymą, papildomai prie sutarties 2,12 punkte nurodytų užtikrinimo priemonių, įkeitė kreditorės (atsakovės) naudai banko sąskaitoje ir kitose pas atsakovę atidarytose sąskaitose esamas ir būsimas lėšas bendrai sutarties 2.1 punkte ir tvarkaraštyje nurodytai per visą paskolos terminą priskaičiuotinų palūkanų sumai, o taip pat savo reikalavimo teisę unijai išmokėti šias lėšas bei mokėti palūkanas iš banko sąskaitos ir kitų sąskaitų. Šiame sutarties punkte, be kita ko, taip pat nurodyta, kad minėtos lėšos atiduotos atsakovei, todėl susitarimas dėl įkeitimo sudaromas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.209 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir įtraukiamas į sutartį, pagal kurią atsiranda pagrindinė prievolė, kad ši suma laikoma finansiniu užstatu, kuriuo užtikrinamas paskolos gavėjo prievolių, atsirandančių pagal sutartį. Taigi teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad sutarties sąlygos patvirtina tai, jog įkaito davėja (ieškovė) išsaugojo nuosavybės teises į įkeistas lėšas, o nesilaikius CK 4.209 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų dėl formos – susitarimas dėl banko sąskaitos įkeitimo neįformintas notarine įkeitimo sutartimi, todėl pripažintinas negaliojančiu (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2016 etc.).
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių susitarimo pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą taikymo, teisingai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutarime „Dėl finansinio užstato realizavimo įmonės restruktūrizavimo ar bankroto atveju“, priimtame byloje Nr. 135/2010, yra išaiškinęs, kad juridinis asmuo, sudaręs susitarimą pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą (toliau – FUSĮ), privalo šią aplinkybę nurodyti Juridinių asmenų registrui teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovės finansinėje atskaitoje bei aiškinamajame rašte už 2013 m. apie tai duomenų nėra. Tačiau apeliantė teisingai nurodo, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų finansinio įkaito klausimais, o taip pat kasacinio teismo praktika, kurioje pripažįstant dokumento turinio viršenybės prieš formą principą, išaiškinta, jog reikalavimas, kad viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte būtų nurodyti to juridinio asmens prisiimti finansiniai įsipareigojimai, juos užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ, išplaukia ne iš FUSĮ, bet iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir Verslo apskaitos standartų, todėl šis reikalavimas yra imperatyvus pirmiau nurodytų finansinių – buhalterinių teisės aktų prasme, tačiau, tiesiogiai neįtvirtinus jo FUSĮ, nėra pagrindo teigti, kad jis galėtų turėti lemiamą įtaką susitarimą kvalifikuojant pagal šį įstatymą; jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, suformuluoti finansinio užtikrinimo susitarimo požymiai vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje nelaikomi imperatyviais, be to, jie neatitinka Direktyvos tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016 etc.). Taigi trečiasis asmuo B. B., remdamasis pirmiau minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo nuostatomis, savo atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ypatingą finansinio užtikrinimo susitarimų šalimis galinčių būti tiesiogiai finansų sektoriuje veikiančių subjektų, vykdančių finansinę veiklą ir / arba teikiančių finansines paslaugas, teisinę padėtį ir jų statusą, jų sudaromų susitarimų pobūdį, – juos išskyrė į atskirą kreditorių, kurių reikalavimai įmonių bankroto ar restruktūrizavimo atveju tenkinami vadovaujantis specialaus įstatymo nuostatomis, grupę.
  5. Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau šioje nutartyje, ir byloje nesant ginčo dėl to, kad nurodytas 2013-10-15 šalių rašytine forma sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas prie 2012-11-12 paskolos sutarties neatitinka paminimo įstatymo reikalavimų, taigi esant nepaneigtai atsakovės teisei savo reikalavimą tenkinti specialia tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme – teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovės kreditoriai nėra praradę teisių reikalauti, jog iš atsakovei perduotų lėšų būtų patenkinti jų visų finansiniai reikalavimai ir pripažinti ieškovės ginčijamus atsakovės atliktus sandorius negaliojančiais, o nurodytas lėšas priteisti ieškovei, pastarajai atlygindamas taip pat ir bylinėjimosi išlaidas (CK 6.66 straipsnis, 6.9301 straipsnis, 1.75 straipsnio 2 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnis).
  6. 6Taigi apibendrindama tai, kas pasakyta ankščiau, teisėjų kolegija laiko, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, o klausimą išsprendus iš esmės kaip nepagrįstas atmestinas taip pat ir šis ieškovės BUAB „Meliovesta“ ieškininis reikalavimas bei reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (CPK 263 straipsnio 1 dalis CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), plačiau neanalizuojant ir nepasisakant dėl kitų apeliantės atsakovės Pagėgių kredito unijos, o taip pat ieškovės BUAB „Meliovesta“ bei trečiojo asmens B. B. procesiniuose dokumentuose pateikiamų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

  7. 7Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad ieškovė, savo procesiniuose dokumentuose tvirtindama, jog atsakovė šiuose teisiniuose santykiuose buvo taip pat ir nesąžininga, ne kartą nurodė, kad ieškovės valdymo organai, o tuo pačiu ir paskolos laiduotojai (bendrovės akcininkai) buvo suinteresuoti, jog paskola atsakovei būtų padengta iš bendrovei priklausančių piniginių lėšų, kurias būtent dėl šių asmenų kaltės – jų nurodymu, skolininkė VĮ „Šilutės miškų urėdija“ pervedė ne į atsiskaitomąją sąskaitą, kurioje esančios lėšos buvo areštuotos, bet į sąskaitą, esančią pas atsakovę. Taigi tokiais argumentais ieškovė iš esmės kelia klausimą dėl šių asmenų civilinės atsakomybės (CK 2.50 straipsnis, 2.87 straipsnis), o ši nutartis neužkerta kelio bankroto administratorei reikšti tokius reikalavimus (ĮBĮ 11 straipsnis).

  8. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Kaip minėta, apeliantė atsakovė Pagėgių kredito unija nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o trečiasis asmuo B. B. prašo priteisti 600 Eur už advokato paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, o taip pat įvertinusi tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 4, 7, 8.11 punktuose nurodytų dydžių, priteisia jų atlyginimą iš ieškovės (CPK 178 straipsnis).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

9Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kurioje iš dalies patenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Meliovesta“ (juridinio asmens kodas 177152922) ieškinys atsakovei Pagėgių kredito unijai (juridinio asmens kodas 110086753) dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir šį ieškovės ieškininį reikalavimą atmesti.

10Panaikinti šio sprendimo dalį, kurioje ir iš atsakovės Pagėgių kredito unijos (juridinio asmens kodas 110086753) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Meliovesta“ (juridinio asmens kodas 177152922) priteistas 3 142 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o į valstybės biudžetą 1 410 Eur žyminio mokesčio ir 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

11Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

12Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Meliovesta“ (juridinio asmens kodas 177152922) trečiajam asmeniui B. B. (asmens kodas ( - )) 600 Eru (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai