Byla 3K-3-400/2014
Dėl lėšų grąžinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei ,,Snoras“ dėl lėšų grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamas Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, ieškiniu atsakovui BAB bankui ,,Snoras“ prašė teismo pripažinti negaliojančia 2010 m. gruodžio 27 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE 20101227V990215 ir taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 2 225 580,50 Lt nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos.

6Ieškovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į AB banką ,,Snoras“ dėl garantijos, reikalingos pateikti perkančiajai organizacijai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aplinkos projektų valdymo agentūrai, suteikimo. Viena iš atsakovo nustatytų garantijos suteikimo sąlygų buvo garantijos dydžio sumos įkeitimas. Ieškovas sutiko su atsakovo sąlygomis ir 2010 m. gruodžio 27 d. pervedė iš ieškovo sąskaitos kitame banke į atsakovo nurodytą terminuotojo indėlio sąskaitą 2 285 000 Lt, kuriuos sudaro garantijos suma (2 225 850,50 Lt) ir mokesčiai už Garantijos suteikimo sutarties sudarymą.

72010 m. gruodžio 27 d. ieškovas su atsakovu sudarė tris sutartis – Garantijos suteikimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti perkančiajai organizacijai dėl projekto „Neries upės baseino I investicijų paketo projektas. Vandentiekio ir nuotekynės tinklai bei įrenginiai Balsiuose, Vilniaus mieste“ 2 225 850,50 Lt garantiją laikotarpiui nuo 2010 m gruodžio 27 d. iki 2011 m. gruodžio 27 d.; Finansinio užtikrinimo sutartį, kuria ieškovas įkeitė atsakovui 2 225 580,50 Lt sumą ir Terminuotojo indėlio sutartį.

8Nepasibaigus garantijos terminui, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovas iki garantijos termino pabaigos įvykdė visas savo prievoles pagal Garantijos suteikimo sutartį, perkančioji organizacija nesikreipė į atsakovą dėl garantijoje nurodytos sumos išmokėjimo, todėl, suėjus garantijos galiojimo terminui, atsakovas turėjo atsisakyti lėšų įkeitimo, o ieškovas – atgauti teisę laisvai disponuoti savo lėšomis, laikinai buvusiomis įkeistomis atsakovui. Šalių sudarytos Finansinio užtikrinimo sutarties 1.8 punkte nustatyta, kad šalių santykiams ir sutarčiai visa apimtimi taikomas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas (toliau – ir FUSĮ), o įkeičiama suma laikoma finansiniu užstatu.

9Pasak ieškovo, Finansinio užtikrinimo sutartimi šalys susitarė sudaryti finansinio užtikrinimo susitarimą neperduodant užstato nuosavybės teisės, todėl ieškovas, įkeitęs lėšas, ir toliau liko įkeistų lėšų savininkas, o tokių lėšų priskyrimas atsakovo turtui neturi teisinio pagrindo. Ieškovo teigimu, priešingas aiškinimas prieštarautų tiek finansinio užtikrinimo susitarimo neperduodant užstato nuosavybėn, tiek kilnojamojo turto įkeitimo, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės, prigimčiai. Įgyvendindamas FUSĮ 7 straipsnio nuostatą, ieškovas finansinį užstatą pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą – terminuotojo indėlio sąskaitą, ginčijama terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta išimtinai tik banko valia. Ieškovo teigimu, šalys neketino sudaryti susitarimo dėl paskolinių teisinių santykių ir faktinių terminuotojo indėlio teisinių santykių, terminuotojo indėlio sutartis sudaryta tik vykdant atsakovo nustatytas procedūras, siekiant įkeisti atsakovui ir perduoti jam saugoti įkeistas lėšas. Finansinio užtikrinimo sutartimi įkeistos lėšos laikytinos įkeitimo objektu, kuris buvo perduotas laikinai saugoti įkaito gavėjui – atsakovui (CK 4.198 straipsnis).

10Terminuotojo indėlio santykiai šioje situacijoje savo esme prieštarauja šalių susitarimo dėl finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės esmei. Terminuotojo indėlio atveju bankas turi teisę disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, t. y. bankas įgyja nuosavybės teisę į sąskaitoje esančias lėšas iki terminuotojo indėlio pabaigos. O finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės atveju įkaitas perduodamas užstato turėtojui tik saugoti. Pasak ieškovo, įvertinus tikruosius šalių ketinimus, akivaizdu, kad atsakovas suklaidino ieškovą, nurodydamas sudaryti terminuotojo indėlio sutartį, kuri negalėjo būti sudaroma įgyvendinant šalių susitarimą dėl finansinio užstato be nuosavybės teisės perdavimo ir kuri prieštarauja FUSĮ nuostatoms. Ieškovas, sudarydamas finansinio užtikrinimo sutartį dėl įkeičiamų lėšų pervedimo į atsakovo nurodytą sąskaitą, suprato, kad perduoda atsakovui lėšas kaip užstatą saugoti. Atsakovas, pasinaudodamas FUSĮ suteikta teise nurodyti sąskaitą, į kurią turi būti pervedamos įkeistos lėšos, nurodė terminuotojo indėlio sąskaitą, kurios lėšomis galėjo disponuoti. Taip atsakovas, pasinaudodamas savo ypatinga patirtimi finansiniuose santykiuose, siekdamas sau palankios situacijos, palyginus su ta, dėl kurios šalys susitarė, suklaidino ieškovą ir nurodė sudaryti terminuotojo indėlio sutartį, kuri prieštaravo tiek Finansinio užtikrinimo sutarčiai, tiek ieškovo supratimui apie sandorį ir jo lūkesčiams.

11Sudarydamas Terminuotojo indėlio sutartį, ieškovas vadovavosi klaidinga prielaida, kad šia sutartimi perduodamos lėšos išliks jo nuosavybė; ši aplinkybė yra esminė, todėl Terminuotojo indėlio sutartis turi būti pripažįstama negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį (dėl suklydimo). Be to, ši sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes jos sudarymą lėmė atsakovo apgaulė, neatskleidus Terminuotojo indėlio sutarties prieštaravimo šalių sudarytam susitarimui dėl finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

13Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – ieškovo Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, ir atsakovo BAB banko ,,Snoras“ sudarytą 2010 m. gruodžio 27 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE 20101227V990215 pripažino negaliojančia, taikė visišką restituciją ir įpareigojo atsakovą BAB banką ,,Snoras“ grąžinti ieškovui Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamam Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, 2 225 580,50 Lt, netaikant Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytos tvarkos.

14Teismas sprendė, kad ieškovas, atsakovui pateiktame prašyme suteikti banko garantiją nurodydamas, jog siūlo užtikrinti savo skolinio įsipareigojimo įvykdymą įkeisdamas 2 225 580,50 Lt depozitą, buvo aiškiai išreiškęs valią neperleisti atsakovui nuosavybės teisės į įkeičiamąjį daiktą. Teismo vertinimu, ginčijama terminuotojo indėlio sutartis iš esmės pakeitė ieškovo jau išreikštą valią dėl esminės susitarimo aplinkybės – įkaito neperdavimo atsakovo nuosavybėn, o ieškovas, sudarydamas tokį sandorį, suklydo dėl sudaromo sandorio esmės ir jo padarinių.

15Teismas sprendė, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis). Šalys finansinio užtikrinimo sutartimi nenumatė atsakovo, kaip įkaito turėtojo, teisės užstatą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, kaip tai nustatyta FUSĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Finansinis užstatas be nuosavybės teisės perdavimo iš esmės prilygintinas įkeitimo teisiniams santykiams. CK 4.214 straipsnyje įtvirtintas draudimas įkaito turėtojui naudotis įkeistu daiktu, nebent sutartis ar įstatymas nustatytų kitaip. Ieškovas nebuvo išreiškęs valios perduoti atsakovui teisę naudotis įkeistomis lėšomis. Atsakovui neįgijus teisės disponuoti įkeistomis ieškovo lėšomis, šių lėšų teisinis statusas skiriasi nuo lėšų, kuriomis atsakovas disponuoja, teisinio statuso. Disponuojamų lėšų atžvilgiu banko bankroto atveju bankas privalo sustabdyti finansinių prievolių tų lėšų savininkams vykdymą (Bankų įstatymo 85 straipsnis), o nedisponuojamoms lėšoms, kurios neįtraukiamos į banko turtą, turi būti taikoma bendroji taisyklė, taikytina ir bankrutuojančioms įmonėms, t. y. privaloma grąžinti turimą savo žinioje (saugomą) trečiojo asmens turtą jo savininkui. Teismas nurodė, kad lėšoms, kuriomis teisės disponuoti, valdyti ir naudotis atsakovas neįgijo, netaikytini nei Bankų įstatymo 85 straipsnio, nei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normose nustatyti draudimai. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m kovo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Eurazijos logistika“ v. BUAB ,,Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-91/2009, teismas nurodė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta norma negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo.

16Teismo aiškinimu, finansinio užtikrinimo be nuosavybės teisės perdavimo atveju, kai bankui neperduodama teisė valdyti, naudotis ir disponuoti įkaitu, susiklosto į CK 6.56 straipsnio 8 dalyje numatytus panašūs banko ir įkaito davėjo teisiniai santykiai – įkaitas lygiai kaip ir notaro ar advokato depozitinėje sąskaitoje esančios trečiųjų asmenų lėšos negali būti priskirtas banko turtui, tik ne atskiru CK ar kitame teisės akte išvardytu pagrindu, bet dėl šalių, sudariusių finansinio užtikrinimo susitarimą, valios.

17Teismas sprendė, kad Terminuotojo indėlio sutartis, kurios esmė yra būtent teisės disponuoti lėšomis perdavimas bankui, prieštarauja ieškovo valiai ir jo su banku sudarytam Finansinio užtikrinimo susitarimui. Teismas, įvertindamas tai, kad būtent atsakovo iniciatyva ir valia buvo nurodyta ieškovui pervesti įkeičiamas lėšas tokiu būdu, kuris formaliai iš esmės pakeitė šalių jau išreikštą valią dėl esminės susitarimo aplinkybės, bei atsižvelgdamas į ypatingo sudėtingumo, tik siauros specializacijos specialistams gerai suprantamus atsiradusius šalių teisinius santykius, sprendė, kad įkaito davėjas (ieškovas), nors ir būdamas verslininkas, atstovaujamas asmens, kurio gimtoji kalba yra vokiečių, o ne lietuvių, kuriam sudėtingų sutarčių projektai buvo pateikti pasirašyti tik jų pasirašymo dieną, galėjo suklysti ar būti suklaidintas dėl esminės sudaryto sandorio aplinkybės – jo įkeistų lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės atsakovui perdavimo ar neperdavimo.

18Teismas sprendė, kad šalių susitarimas pervesti įkeičiamas lėšas į terminuotojo indėlio sąskaitą, o ne į specialią banko sąskaitą, kuris, be kita ko, prieštarauja šalių sudaryto pagrindinio sandorio – finansinio užtikrinimo susitarimo esminei sąlygai dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo neperdavimo atsakovui, dėl kurios ir buvo suklysta pasirašant terminuotojo indėlio sutartį, turi būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis). Teismo vertinimu, ieškovas suklydo dėl sandorio esmės, nes yra visiškai kitokia ieškovo rizika terminuotojo indėlio sutarties sudarymo atveju ir perduodant lėšas į specialią atsakovo sąskaitą ar depozitą saugoti, neperduodant naudojimosi teisės. Ieškovo įmokėta 2 225 580,50 Lt suma perduota atsakovui pasaugos pagrindais. Kadangi garantijos suteikimo šalių teisiniai santykiai pasibaigė, tai ieškovui turi būti grąžintos jo atsakovui perduotos lėšos – 2 225 580,50 Lt, kaip lėšos iš svetimo neteisėto valdymo, netaikant Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu atsakovo BAB ,,Snoras“ apeliacinį skundą tenkinus nuspręsta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.

20Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis); suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. Gudienė, bylos Nr. 3K-3-373/2012).

21Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-429/2013).

22Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo suklydimo sudarant 2010 m. gruodžio 27 d. Terminuotojo indėlio sutartį. 2011 m. gruodžio 27 d. šalys sudarė tris sutartis – Garantijos suteikimo, Terminuotojo indėlio ir Finansinio užtikrinimo (b. l. 12–20). Pagal Terminuotojo indėlio sutartį ieškovui mokamos 3,5 proc. metinės palūkanos (Sutarties 4.1 punktas). Tas faktas, kad pagal ginčijamą sutartį ieškovas pasibaigus indėlio terminui gautų palūkanas, reiškia, kad ieškovas kaip verslo subjektas turėjo ir galėjo teisingai suvokti, jog lėšomis, esančiomis terminuotojo indėlio sąskaitoje, bankas turės teisę disponuoti. Palūkanų mokėjimo faktas patvirtina, kad ieškovas suprato, kad pagal terminuotojo indėlio sutartį įneštos lėšos jas įkeitus atliks ne tik finansinio užstato funkciją, bet bus skirtos banko komercinei veiklai vykdyti. Juolab kad atsakovas nuo 2009 m. ieškovui suteikdavo garantijas, jos taip pat buvo užtikrinamos terminuotųjų indėlių įkeitimu, pagal kuriuos ieškovas gaudavo palūkanas, o bankas įgydavo teisę disponuoti šiomis lėšomis.

23Terminuotojo indėlio sutarčiai Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas netaikomas. Draudimas atsakovui disponuoti įkeistomis lėšomis pagal Finansinio užtikrinimo sutartį būtų taikomas tik tada, jei nebūtų sudaryta Terminuotojo indėlio sutartis. Atsakovas galėjo disponuoti pagal Finansinio užtikrinimo sutartį įkeistu terminuotuoju indėliu.

24Be to, 2010 m. gruodžio 20 d. prašymo dėl garantijos suteikimo 12.1 punkte, detalizuojančiame siūlomo skolinio įsipareigojimo užtikrinimą, ieškovas kaip įkeitimo objektą nurodė 2 225 580,50 Lt terminuotąjį indėlį. Tai paneigia ieškovo teiginius, kad jis nebuvo išreiškęs valios sudaryti terminuotojo indėlio sutartį, o ši sutartis sudaryta vien tik atsakovo iniciatyva ir dėl ieškovo suklydimo bei apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

25III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

26Kasaciniu skundu ieškovas Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamas Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

27Banko naudai įkeistos ieškovo lėšos, teisės aktų nustatyta tvarka neperdavus teisės jomis naudotis, negali būti įtraukiamos į bankrutuojančio banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, atitinkamai šios lėšos turi būti grąžintos jų savininkui, t. y. ieškovui nedelsiant, nesilaikant ĮBĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės.

28Ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl garantijos, reikalingos pateikti perkančiajai organizacijai, nurodė savo siūlomą tinkamo prievolių įvykdymo užtikrinimą – depozito įkeitimą. Ieškovas įvykdė BAB banko ,,Snoras“ vienašališkai nustatytas garantijos suteikimo sąlygas ir 2010 m. gruodžio 27 d. pervedė iš ieškovo banko sąskaitos, esančios kitame banke, į BAB banko ,,Snoras“ nurodytą sąskaitą sumą, lygią reikalingos garantijos sumai ir mokesčiams už Garantijos suteikimo sutarties sudarymą, iš viso – 2 285 000 Lt. Tą pačią dieną buvo sudarytos Garantijos, Finansinio užtikrinimo ir Terminuoto indėlio sutartys. FUSĮ 7 straipsnyje nustatyta, kad tam, jog atsirastų teisė į finansinį užstatą, kai užstatas yra lėšos, būtina lėšas pervesti į banko „nurodytą sąskaitą“. Šiuo atveju atsakovo nurodytoji sąskaita, į kurią įgyvendinant nurodytą FUSĮ nuostatą ieškovas pervedė finansinį užstatą – lėšas, buvo terminuotojo indėlio sąskaita. Visa tai patvirtina, kad ginčo Terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, jam nustačius būtent tokias ieškovui reikalingos garantijos suteikimo sąlygas. Šalys neketino sudaryti susitarimo dėl paskolinių teisinių santykių ir faktinių terminuotojo indėlio teisinių santykių – terminuotojo indėlio sutartis sudaryta tik tuo tikslu, kad būtų įvykdytos BAB banko ,,Snoras“ nustatytos formalios procedūros, siekiant įkeisti bankui ir perduoti jam saugoti įkeistas lėšas, taip užtikrinant banko suteiktą garantiją.

29Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad terminuotojo indėlio santykiai šioje situacijoje savo esme prieštarauja susitarimui dėl finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės, kuris buvo šalių sudarytas, esmei. Terminuotojo indėlio atveju bankas turi teisę disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis), o finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės atveju, kai įkaito gavėjui neperduodama teisė valdyti, naudotis, disponuoti įkaitu (kaip ir yra šio ginčo atveju), įkaitas perduodamas užstato turėtojui tik saugoti. Įkaito gavėjas įgyja teisę priskirti įkeistas lėšas savo turtui ir jas valdyti, naudotis jomis bei disponuoti tik tuo atveju, kai tai šalys aptaria finansinio užtikrinimo susitarime (FUSĮ 11 straipsnio 1 dalis). Tačiau šiuo atveju ginčo šalys sudarė būtent finansinio užtikrinimo be nuosavybės teisės perdavimo sutartį, kuria neperdavė įkaito gavėjui teisės įkaitą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Atsakovas, siekdamas sau palankios situacijos (t. y. teisės disponuoti įkeistomis lėšomis), palyginus su ta, dėl kurios susitarė šalys (t. y. perduoti lėšas saugoti, bet ne disponuoti), suklaidino ieškovą ir nurodė sudaryti Terminuotojo indėlio sutartį, kuri iš esmės prieštaravo šalių sudarytam sandoriui dėl finansinio užtikrinimo be užstato nuosavybės teisės perdavimo. Jei šalys nebūtų sutarusios dėl garantijos bei finansinio užstato jai užtikrinti, ginčijama Terminuotojo indėlio sutartis niekada nebūtų buvusi sudaryta. Sudarydamas Terminuotojo indėlio sutartį ieškovas suklydo dėl sudaromo sandorio esmės, kiek tai susiję su pervedamų į banko sąskaitą lėšų disponavimo teisės perdavimu, t. y. dėl esminės ieškovui aplinkybės, todėl sandoris, vadovaujantis CK 1.90 straipsniu, turi būti pripažintas negaliojančiu. Aplinkybė, kad ginčo garantija nebuvo pirmoji atsakovo ieškovui analogiškomis sąlygomis suteikta, įrodo tik tai, kad ir ankstesnės garantijos buvo patvirtintos užstatu (depozitu), tačiau ne tai, kad ieškovas perduodavo atsakovui disponavimo užstatu teisę.

30Atsakovas nurodė ieškovui sudaryti Terminuotojo indėlio sutartį, siekdamas sukurti ieškovo ir atsakovo kitokius teisinius santykius nei tie santykiai, dėl kurių šalys buvo susitarusios Garantijos suteikimo ir Finansinio užtikrinimo sutartimis. Jomis šalys susitarė dėl finansinio užtikrinimo neperduodant užstato, nuosavybės teisės ir neperduodant teisės naudoti valdyti ir disponuoti užstatu. Tačiau šiems sandoriams įgyvendinti bankas nurodė sudaryti Terminuotojo indėlio sutartį, kuri iš esmės prieštaravo šalių sudarytam susitarimui dėl finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės, dėl to visos abejonės bei sąlygų dviprasmiškumas šiuo atveju turi būti aiškinamos atsakovo, kaip akivaizdžiai stipresnės sandorio šalies, kuri, kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, be kita ko, parengė pasirašytų sutarčių tekstus, pasiūlė jų sąlygas, nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

31FUSĮ nurodytas disponavimo įkeistomis lėšomis teisės perdavimo ar neperdavimo vertinimo kriterijus yra šalių rašytinis susitarimas finansinio užtikrinimo sutartyje (FUSĮ 11 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, dėl disponavimo užstatu gali ir turi būti susitarta ne kur nors kitur, tačiau tik finansinio užstato susitarime. Remiantis FUSĮ 2 straipsnio 9 dalimi, finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo – tai įkeitimo susitarimas, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui ar jo naudai užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui. Esant susitarimui – teisė disponuoti perduodama, nesant – neperduodama. Šio ginčo atveju ginčo šalių sudarytame Finansinio užtikrinimo susitarime šalių susitarimo perduoti disponavimo įkeistomis lėšomis teisės nėra. Šio fakto negali paneigti Terminuotojo indėlio sutarties sudarymas. Pagal CK 4.214 straipsnį asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo tinkamai jį laikyti ir išsaugoti, tačiau toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistu daiktu.

32Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Ginčijamą Terminuotojo indėlio sutartį aiškinant taip, kad jos sudarymas savaime reiškia disponavimo teisės terminuotojo indėlio sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikimą atsakovui, jis nesąžiningai praturtėtų ieškovo atžvilgiu, nes, suėjus garantijos galiojimo terminui, ieškovo galimybės susigrąžinti atsakovo naudai laikinai įkeistas lėšas (užstatą) labai pasunkėjo. Kadangi Garantijos sutartis buvo vykdoma ir įvykdyta tinkamai, įkeistų lėšų priskyrimas atsakovo bankrutuojančio banko turtui neturi jokio teisinio pagrindo. Banko nedisponuojamos ir neįtrauktos į banko turtą lėšos grąžintinos savininkui.

33Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BAB bankas ,,Snoras“ prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai, toliau pateikiama šio atsiliepimo argumentų santrauka:

34Sutarčių, įskaitant terminuotojo indėlio sutartį, esmė – šalių consensus ad idem, t. y. šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, jos šalims turi įstatymo galią. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, t. y. sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą. Terminuotojo indėlio sutarties tikslas buvo joje nustatytas ir siekiamas – gauti palūkanas už indėlį.

35CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas (jei būtų įrodyta, kad jis egzistavo) negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti.

36Kasatorius, būdamas atsakovo klientas, 12 kartų yra gavęs įvairias atsakovo garantijas, ir visos jos buvo užtikrinamos lėšų, esančių kasatoriaus terminuotojo indėlio sąskaitose, įkeitimu. Visus 12 kartų kasatoriui būdavo išmokamos palūkanos už terminuotuosius indėlius, kurie būdavo įkeisti atsakovui užtikrinant kasatoriaus skolinio įsipareigojimo pagal suteikiamą garantiją, įvykdymą. Kasatorius, būdamas verslo subjektas, turėjo ir galėjo teisingai suvokti, kad lėšomis terminuotojo indėlio sąskaitoje atsakovas turės teisę disponuoti. Palūkanų mokėjimo faktas patvirtina, kad kasatorius suprato, jog pagal ginčo terminuotojo indėlio sutartį įneštos lėšos jas įkeitus atliks ne tik finansinio užstato funkciją, bet bus skirtos ir atsakovo komercinei veiklai vykdyti. Kasatorius nesiekė perduoti atsakovui lėšas pasaugos pagrindais.

37Remiantis byloje pateiktu Tarptautinių žodžių žodynu sąvoka „depozitas“ turi dvi reikšmes, pirma, tai materialinė vertybė, atiduota įstaigai ar organizacijai saugoti ir, susidarius nustatytoms sąlygoms, grąžinama davusiam ją asmeniui arba jo nurodymu perduodama kt. asmeniui; antra, tai indėlis banke. Tai paneigia kasatoriaus samprotavimus, kad, pildydamas prašymą suteikti banko garantiją, jis siūlė įkeisti ne indėlį, bet lėšas, kurios bus perduotos saugoti. Prašyme suteikti banko garantiją nurodyta, kad kasatorius užtikrindamas savo skolinio įsipareigojimo pagal prašomą suteikti garantiją siūlo įkeisti 2 225 580,50 Lt terminuotąjį indėlį.

38Ginčo šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu. Klientui pagal banko sąskaitos sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisė į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. CK 6.892 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad banko indėlio sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. CK 6.913 straipsnio 2 dalyje suteikta bankui teisė disponuoti kliento sąskaitoje, vadinasi, ir indėlyje, esančiomis lėšomis. Kasatorius pervedė lėšas į terminuotojo indėlio sąskaitą sutikdamas su tuo, kad jis praras nuosavybės teises į lėšas, tačiau įgijo prievolinio pobūdžio teisę į atsakovą. Lėšos sąskaitoje buvo įkeistos pagal Finansinio užtikrinimo sutartį, tačiau kasatorius turėjo prievolines teises, bet ne nuosavybės teises į tas lėšas. Atsakovui iškėlus bankroto bylą kasatorius turi teisę reikalauti lėšas grąžinti ĮBĮ ir Bankų įstatymo 85 ir 87 straipsniuose nustatyta bendra kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka. Kasatorius pripažino prievolinį jo ir atsakovo teisinių santykių pobūdį pateikęs finansinį reikalavimą grąžinti indėlio sumą banko bankroto byloje.

39Tiek FUSĮ, tiek šiuo įstatymu įgyvendintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito su jos vėlesniais pakeitimais paskirtis yra pagerinti susitarimų dėl finansinio įkaito teisinį tikrumą, kad tokiems susitarimams nebūtų taikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, o visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai įgyvendinti finansinių įkeitimų. Pagrindinė šių teisės aktų esmė, remiantis FUSĮ 9, 12 ir 13 straipsniais, kad tiek įkaito davėjo, tiek įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo procedūros neturi įtakos, pirma, tokio susitarimo įsigaliojimui, antra, finansinio užstato pateikimui ir, trečia, užstato gavėjo teisei į reikalavimų patenkinimą bei teisei imtis priemonių skoloms išieškoti nesilaikant ĮBĮ nuostatų. Taigi nurodytų teisės aktų paskirtis labiau apsaugoti užstato gavėjo interesus ir galimybę patenkinti reikalavimą iš užstato, nepaisant užstato davėjo už užstato gavėjo nemokumo procedūrų. ĮBĮ, Bankų įstatymas ir FUSĮ nenumato galimybės įpareigoti atsakovą grąžinti finansinį užstatą kasatoriui taip, tarsi atsakovui nebūtų iškelta bankroto byla, juolab kad ginčo indėlio sąskaitoje esančios lėšos tapo atsakovo nuosavybe iki 2010 m. gruodžio 27 d. Finansinio užtikrinimo sutarties įsigaliojimo.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

42Dėl įkaito davėjo teisių apimties įkaito gavėjui iškėlus bankroto bylą

43Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas priimtas įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvą 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, todėl aiškinant FUSĮ nuostatas būtina atsižvelgti į šios Direktyvos priėmimo tikslus. Direktyvos preambulėje nurodyta, kad ji priimta siekiant stiprinti finansinės rinkos integraciją ir efektyvumą, finansinės sistemos Bendrijoje stabilumą, tuo pačiu remiant laisvę teikti paslaugas bei laisvą kapitalo judėjimą vieningoje finansinių paslaugų rinkoje (3 punktas). Siekdamos pagerinti susitarimų dėl finansinio įkaito teisinį tikrumą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokiems susitarimams netaikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, o visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai įgyvendinti finansinių įkeitimų ar sukeltų abejonių dėl šiuo metu taikomų įkeitimo būdų (5 punktas). Direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Direktyvos nuostatose aptariamas susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas ir įkaito gavėjo teisės kilus vykdymo įvykiui (4 straipsnis) – teisė finansines priemones parduoti ar perimti nuosavybėn, jei taip susitarta susitarime dėl finansinio įkaito (4 straipsnio 1 dalies a punktas, 2 dalies a punktas), o pinigus įskaityti ar panaudoti juos apmokėti skoloms, kylančioms iš atitinkamų finansinių įsipareigojimų (4 straipsnio 1 dalies b punktas). Sisteminis Direktyvos aiškinimas atspindi, kad ja buvo siekiama apsaugoti įkaito gavėją ir sudaryti sąlygas realizuoti ar perimti finansinį įkaitą nepaisant įkaito davėjo atžvilgiu pradėtų nemokumo procedūrų, tačiau nebuvo keliamas atvirkštinis tikslas – apsaugoti įkaito davėją nuo įkaito gavėjo atžvilgiu pradėtų nemokumo procedūrų, Nors Direktyvoje reglamentuotas finansinio įkaito pateikimas (1 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, 2 straipsnio 2 dalis), tačiau nėra reglamentuotas finansinio įkaito grąžinimas po to, kai įvykdžius susitarimą ir neatsiradus priverstinio vykdymo įvykio (2 straipsnio 1 dalies l punktas) finansinis įkaitas turi būti grąžintas jo davėjui. Direktyvoje taip pat nėra specialių nuostatų, kurios aptartų įkaito davėjo teises pradėjus įkaito gavėjo atžvilgiu nemokumo procedūras, tarp jų – įkaito grąžinimą įkaito davėjui. Tokių nuostatų nėra ir Direktyvą įgyvendinančiame Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme. Direktyvos 4 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas tiek esant pradėtoms įkaito davėjo, tiek ir gavėjo nemokumo procedūroms, aiškinant ją sistemiškai su kitomis pirmiau nurodytomis Direktyvos nuostatomis, reiškia, kad įkaito gavėjo teisės nėra ribojamos nei įkaito davėjo, nei paties įkaito gavėjo atžvilgiu pradėjus nemokumo procedūras, tačiau ne kaip suteikianti įkaito davėjui specialią teisę atsiimti perduotą finansinį įkaitą iškėlus įkaito gavėjui bankroto bylą.

44Remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalimi, šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui. Kadangi FUSĮ nėra reglamentuotas finansinio užstato grąžinimas nei įprastinėmis sąlygomis, nei užstato gavėjo bankroto atveju, darytina išvada, kad finansinio įkaito grąžinimui taikomos bendrosios CK nuostatos, o konkrečiu atveju įkaito gavėjui – bankui – iškėlus bankroto bylą, ir ĮBĮ bei specifinio juridinio asmens veiklą reglamentuojančio Bankų įstatymo nuostatos.

45Dėl galimybės terminuotąjį indėlį įkeisti kaip finansinį užstatą, sudarant finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisių perdavimo

46Kasaciniame skunde vienu iš argumentų nurodoma tai, kad, šalims sudarius finansinio užtikrinimo sutartį be nuosavybės teisių perdavimo, terminuotojo indėlio sutartis apskritai negalėjo būti nurodyta kaip naudotina šalių susitarimui dėl finansinio užtikrinimo įgyvendinti. Kitaip tariant, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl galimybės terminuotąjį indėlį įkeisti kaip finansinį užstatą, kai pagal finansinio užtikrinimo susitarimą nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka jo davėjui.

47Nagrinėjamu atveju susiklostė šalių terminuotojo indėlio santykiai, įforminti 2010 m. gruodžio 27 d. Terminuotojo indėlio sutartimi, taip pat finansinio užtikrinimo užtikrinant įsipareigojimų bankui pagal garantijos suteikimo sutartį teisiniai santykiai, įforminti 2010 m. gruodžio 27 d. Finansinio užtikrinimo sutartimi. Remiantis pastarąja sutartimi, kasatorius, užtikrindamas įsipareigojimų atsakovui įvykdymą, įkeitė kasatoriui priklausantį terminuotąjį indėlį, esantį terminuotojo indėlio sąskaitoje banke.

48Finansinio užtikrinimo susitarimai apima sandorius, kurie pagal tai, ar nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui, ar perduodama užstato turėtojui, skirstomi į dvi rūšis: 1) finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis) ir 2) finansinio užtikrinimo susitarimus su nuosavybės teisės perdavimu (FUSĮ 2 straipsnio 10 dalis). Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo apibūdinamas kaip įkeitimo susitarimas, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui ar jo naudai užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo savo esme yra įkeitimo sutartis, t. y. užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui ar jo naudai, užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui vykdymą. Tokiu atveju nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui, o neįvykdžius prievolės kreditoriui suteikiama pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimą iš objekto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-291/2009).

49Nagrinėjamu atveju šalys sudarė Finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo. Nors atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą perduodant nuosavybės teisę, teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Iš tiesų, šalių 2010 m. gruodžio 27 d. Finansinio užtikrinimo sutartyje nėra tiesiogiai nurodyta, kokios rūšies susitarimą (perduodant ar neperduodant nuosavybės teisę į įkeičiamą terminuotąjį indėlį) sudaro šalys, o atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodoma, kad FUSĮ šiuo klausimu neįtvirtina jokios prezumpcijos. Tačiau šalių Finansinio užtikrinimo sutartyje yra aptarta banko teisė perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (1.8. punktas), patenkinant savo reikalavimą iš įkeistų lėšų pirmiau už kitus kreditorius be papildomo išankstinio įspėjimo perimant įkeistas lėšas savo nuosavybėn, kai įkaito davėjas neįvykdė visų ar dalies savo įsipareigojimų arba kai bankas įgyja teisę patenkinti savo reikalavimus prieš terminą (2.2.2. punktas). Taigi šalių susitarimas, pagal kurį atsakovas įgytų teisę perimti indėlį savo nuosavybėn tik esant tam tikroms sąlygoms paneigia atsakovo poziciją, jog nuosavybės teisė į indėlį iš karto perduota Finansinio užtikrinimo sutartimi.

50Vertindama kasatoriaus argumentą dėl to, kad terminuotasis indėlis negali būti finansinis įkaitas sudarant finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Direktyvoje ir FUSĮ pateikiamą finansinio užstato apibrėžtį. Sudarant 2010 m. gruodžio 27 d. Finansinio užtikrinimo sutartį galiojo FUSĮ redakcija, kurios 2 straipsnio 11 dalis finansinį užstatą apibrėžė kaip pinigus ir finansines priemones, pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užtikrinančias atitinkamų finansinių įsipareigojimų įvykdymą. Remiantis to paties straipsnio 22 dalimi, pinigai – lėšos sąskaitose bet kuria valiuta ar kitos grąžintinos lėšos, tokios kaip pinigų rinkos depozitai, išskyrus grynuosius pinigus. Direktyvos 2 straipsnio d punkte „pinigai“ reiškia pinigus, įskaitytus į sąskaitą bet kuria valiuta, ar kitas tapačias teises reikalauti pinigų išmokėjimo, tokius kaip pinigų rinkos depozitai. Taigi Direktyvoje ir FUSĮ nuostatose pateikiama plati pinigų apibrėžtis, pagal kurią pinigai sąskaitoje ar kitokia tapati teisė reikalauti pinigų išmokėjimo yra laikoma pinigais.

51Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į terminuotojo indėlio reglamentavimą Lietuvos teisėje. Banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 straipsnio 1 dalis). Banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiams taikomos CK normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, jeigu banko indėlį reglamentuojančio skyriaus taisyklės nenustato ko kita ir tai neprieštarauja banko indėlio sutarties esmei (CK 6.892 straipsnio 3 dalis). Banko sąskaitos sutarties samprata įtvirtinta CK 6.913 straipsnyje. Pagal šios teisės normos nuostatas banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su teisės doktrinoje išsakyta nuomone, „perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui.“ (Baranauskas E. ir kt. Daiktinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. P. 87.) Taigi terminuotojo indėlio santykiai, kylantys iš šalių sudarytos 2010 m. gruodžio 27 d. Terminuotojo indėlio sutarties, yra ne daiktinio, o prievolinio pobūdžio santykiai, kurių pagrindu bankas įsipareigojo priimti iš kitos šalies indėlį ir mokėti palūkanas, o kasatorius įgijo reikalavimo teisę, kad jam būtų grąžintas indėlis ir sumokėtos palūkanos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsižvelgdama į aptartą FUSĮ ir Direktyvoje pateiktą „pinigų“ apibrėžtį (pinigais taip pat laikoma teisė reikalauti išmokėti pinigus), teisėjų kolegija pažymi, kad terminuotasis indėlis gali būti finansinis užstatas sudarant finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimą ir kvalifikuojamas kaip pinigai (FUSĮ 2 straipsnio 22 dalis), nepaisant to, kad indėlininkas turi ne daiktinio, o prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą grąžinti indėlį. Taip pat pažymėtina, kad nėra prieštaravimo tarp to, jog remiantis Terminuotojo indėlio sutartimi bei CK 6.892 straipsnio 3 dalimi ir 6.913 straipsnio 2 dalimi bankas gali disponuoti terminuotojo indėlio sąskaitoje esančiomis lėšomis, o kasatorius, būdamas terminuotojo indėlio sąskaitos savininku, pateikia šią sąskaitą kaip finansinį užstatą, neperduodamas nuosavybės teisės į ją bankui. Kasatorius, įkeisdamas terminuotąjį indėlį kaip finansinį užstatą, įkeitė iš Terminuotojo indėlio sutarties kylančias reikalavimo teises, neperduodamas į jas nuosavybės teisės bankui, tačiau tai nepaneigia iš Terminuotojo indėlio sutarties ir CK 6.913 straipsnio 2 dalies kylančios banko teisės disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis. Tokia pozicija nuosekliai dera su FUSĮ reglamentuotomis užstato turėtojo teisėmis, kurias jis turi skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų atitinkamų finansinių įsipareigojimų. Esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Įskaitymas yra prievolinių, o ne daiktinių teisinių santykių pasibaigimo būdas. Pirminė sąlyga atlikti įskaitymui yra priešpriešinių vienarūšių reikalavimų egzistavimas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to pinigus FUSĮ ir Direktyvos prasme vertinant kaip reikalavimo teisę, atsiranda galimybė skolininko finansinius įsipareigojimus padengti įskaitymo būdu.

52Kasatorius, remdamasis FUSĮ 11 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad dėl disponavimo užstatu gali ir turi būti susitarta tik finansinio užtikrinimo susitarime, o to nagrinėjamu atveju nebuvo. Kadangi, kasatoriaus manymu, atsakovas neįgijo teisės disponuoti lėšomis, kurios jam perduotos kaip finansinis užstatas, atsakovui netaikytinas Bankų įstatymo 85 straipsnyje ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodytas draudimas disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu.

53FUSĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimą, valdyti, juo naudotis ir disponuoti, jeigu tai numatyta, ir taip, kaip numatyta šiame susitarime“. Šioje nutartyje teisėjų kolegija įvertinusi terminuotojo indėlio santykių teisinę prigimtį jau yra konstatavusi prievolinį teisinį tokių santykių pobūdį, todėl sprendžia, kad disponavimas kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis pagal terminuotojo indėlio sutartį nėra tas pats, kas disponavimas finansiniu užstatu pagal FUSĮ nuostatas. Nagrinėjamu atveju sudarydamas Terminuotojo indėlio sutartį kasatorius perdavė atsakovui CK 6.913 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisę disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis. Tokia teisė negali būti paneigta tuo, kad terminuotąjį indėlį panaudojus kaip finansinį užstatą, finansinio užtikrinimo sutartyje nėra numatyta užstato gavėjo teisė disponuoti lėšomis. Priešingas aiškinimas reikštų, kad sudarydamas Finansinio užtikrinimo susitarimą atsakovas prarastų teises, kylančias iš Terminuotojo indėlio sutarties. Disponavimas terminuotuoju indėliu kaip finansiniu užstatu reikštų ne disponavimą lėšomis, perduotomis kaip terminuotasis indėlis, o disponavimą užstato davėjo reikalavimo teisėmis, kylančiomis iš Terminuotojo indėlio sutarties. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Terminuotojo indėlio sutarties pagrindu turėjo teisę disponuoti terminuotojo indėlio sąskaitoje esančiomis lėšomis, nepaisant to, kad Finansinio užtikrinimo sutartyje nenumatyta užstato gavėjo teisė disponuoti finansiniu užstatu.

54Atsakovui iškėlus bankroto bylą, iš Terminuotojo indėlio sutarties kylantys atsakovo įsipareigojimai turi būti įgyvendinami ĮBĮ ir Bankų įstatyme nustatyta tvarka. Teisės aktų sistemai prieštarautų aiškinimas, kad banko bankroto atveju indėlininkas savo teises turėtų įgyvendinti kaip kreditorius ĮBĮ ir Bankų įstatyme nustatyta tvarka, tačiau jei tą patį indėlį indėlininkas papildomai įkeistų kaip finansinį užstatą, indėlininkui būtų taikomas imunitetas nuo banko bankroto procedūrų ir indėlininkas atgautų visas pagal indėlio sutartį padėtas lėšas. Taigi Finansinio užtikrinimo sutarties sudarymas neišplėtė kasatoriaus teisių, kurias šis kaip indėlininkas įgijo Terminuotojo indėlio sutarties pagrindu.

55Dėl suklydimo

56Kasatorius nurodo, kad visos trys sutartys (Garantijos suteikimo, Finansinio užtikrinimo ir Terminuotojo indėlio) yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios bei sudaro vieną kompleksą, skirtą garantijos, kurios vykdymas užtikrintas lėšų įkeitimu, teisinių santykių įforminimui. Sandorio sudarymo metu kasatorius vadovavosi klaidinga prielaida, kad terminuotojo indėlio sutartimi perduodamos lėšos bus pagal jau sudarytą Finansinio užtikrinimo sutartį perduotos kaip depozitas atsakovui laikinai saugoti, todėl suklydo dėl sudaromo sandorio esmės.

57Kasacinio teismo praktika, aiškinant dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.90 straipsnis), yra suformuota. Kasacinio teismo nuolatinėje praktikoje pabrėžiama, kad pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

58Taikydama nurodytus kriterijus nagrinėjamoje byloje ir vertindama kasatoriaus argumentus dėl suklydimo sudarant Terminuotojo indėlio sutartį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmiausia buvo susiklostę šalių ilgalaikiai verslo santykiai, kurių pagrindu kasatorius dvylika kartų buvo gavęs atsakovo garantijas, ir visos jos buvo užtikrinamos terminuotųjų indėlių įkeitimu. Vienuolikoje iš dvylikos kasatoriaus prašymų suteikti banko garantiją buvo nurodyta ta pati skolinio įsipareigojimo užtikrinimo priemonė – depozito įkeitimas, kurią detalizuojant buvo nurodoma, kad įkeičiamas terminuotasis indėlis. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad viena iš žodžio „depozitas“ reikšmių yra indėlis banke (pažymėtina, kad CK 6.892 straipsnio 1 dalyje banko indėlio sutartis taip pat įvardyta depozitu), o kasatorius, siūlydamas įkeisti depozitą, vėliau detalizuodamas jį kaip indėlį ir tokį indėlį įkeisdamas, nematė skirtumo tarp šių reikšmių. Visais atvejais kasatoriui būdavo išmokamos palūkanos už terminuotuosius indėlius, o kasatorius niekada nebuvo kėlęs ginčo dėl klaidinamo tokios praktikos pobūdžio. Šalių tarpusavio santykių praktika yra vienas iš sutarčių aiškinimo kriterijų (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Ilgalaikių ir analogiško pobūdžio komercinių santykių raida leidžia teigti, kad ginčijama Terminuotojo indėlio sutartis taip pat atitiko tikruosius kasatoriaus ketinimus, kad jis buvo suinteresuotas sudaryti būtent terminuotojo indėlio sutartį ir gauti palūkanas už tokį indėlį, taip kompensuodamas mokėtinas atsakovui sumas pagal Garantijos suteikimo sutartį.

59Kasatorius nurodo, kad ginčijama Terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta išimtinai tik atsakovo iniciatyva, atsakovui nustačius būtent tokias kasatoriui reikalingos garantijos suteikimo sąlygas, o kasatorius niekada neketino sudaryti susitarimo dėl faktinių terminuotojo indėlio teisinių santykių, nes siūlė atsakovui įkeisti tik depozitą, t. y. perduoti lėšas saugoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta faktinė aplinkybė dėl atsakovo atlikto kasatoriaus klaidinimo, spaudimo ar kitokių veiksmų, lėmusių Terminuotojo indėlio sutarties sudarymą. Taip pat nenustatyta, kad ginčijama Terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta išimtinai atsakovo iniciatyva. Priešingai, kasatoriaus užpildyto Prašymo suteikti banko garantiją 12.1 punkte kaip siūlomas įkeisti turtas nurodytas 2 225 580,5 Lt vertės terminuotasis indėlis AB banke ,,Snoras“. Išimtinį atsakovo interesą, kad būtų sudaryta Terminuotojo indėlio sutartis, paneigia ir kasatoriaus ekonominis interesas gauti palūkanas už šį terminuotąjį indėlį.

60Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasatoriaus argumentu, kad visos trys sutartys sudaro vieną kompleksą, skirtą garantijos, kurios vykdymas užtikrintas lėšų įkeitimu, teisiniams santykiams įforminti, t. y. savarankiška Terminuotojo indėlio sutartis nebūtų buvusi sudaryta, jei ne kasatoriaus poreikis gauti banko garantiją. Tačiau tai nepaneigia kasatoriaus valios Garantijos suteikimo sutarties įvykdymą užtikrinti įkeičiant būtent terminuotąjį indėlį, o ne pasaugai perduotas lėšas, kaip teigia kasatorius, nes būtent tokią valią atspindi byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

61Suklydimo faktą paneigia ir individualios kasatoriaus savybės. Kasatorius, būdamas verslininku ir tarptautine kompanija, Lietuvoje ir užsienyje įgyvendinančia didelius projektus, negalėjo nesuvokti terminuotojo indėlio sutarties esminių sąlygų ir sudaromų sandorių aplinkybių. Juolab kad sudaromų sandorių visuma (garantijos suteikimo sutartis, kurios įvykdymas užtikrinamas finansinio užtikrinimo susitarimu įkeičiant terminuotąjį indėlį) nesudaro pagrindo jos vertinti kaip itin sudėtingos ir reikalaujančios specialių žinių tam, kad būtų tinkamai suvokta. Aukštesnis verslininko rūpestingumo standartas įpareigoja verslininką apdairiai domėtis sudaromais sandoriais, prisiimti iš jų sudarymo ir vykdymo kylančią riziką – tai ne kartą akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Agrorodeo“ v. ŽŪB ,,Šilagalis“, bylos Nr. 3K-3-1/2014; 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,AV investicija“ v. VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-132/2014). Kasatorius sudarė terminuotojo indėlio sutartį, taip savo laisva valia prisiėmė iš šios sutarties sudarymo kylančių padarinių riziką, kurią turėjo įvertinti kaip protingas ir apdairus verslo subjektas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad net jei kasatorius iš tiesų neteisingai suvokė, jog atsakovas Terminuotojo indėlio sutarties pagrindu įgis teisę disponuoti į terminuotojo indėlio sąskaitą pervestomis lėšomis, tai įvyko dėl jo paties didelio neatsargumo (CK 1.90 straipsnio 5 dalis), neatitinkančio protingumo kriterijaus.

62Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63Dėl bylinėjimosi išlaidų

64Atsakovas, prašydamas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 2710,40 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

65Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 11,07 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

66Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

68Priteisti BAB bankui ,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo (kodas 300033003), 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

69Priteisti valstybei iš Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialo, 11,07 Lt (vienuolika litų 07 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

70Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamas Meyer & John... 6. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į AB banką... 7. 2010 m. gruodžio 27 d. ieškovas su atsakovu sudarė tris sutartis –... 8. Nepasibaigus garantijos terminui, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio... 9. Pasak ieškovo, Finansinio užtikrinimo sutartimi šalys susitarė sudaryti... 10. Terminuotojo indėlio santykiai šioje situacijoje savo esme prieštarauja... 11. Sudarydamas Terminuotojo indėlio sutartį, ieškovas vadovavosi klaidinga... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 13. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino... 14. Teismas sprendė, kad ieškovas, atsakovui pateiktame prašyme suteikti banko... 15. Teismas sprendė, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą be... 16. Teismo aiškinimu, finansinio užtikrinimo be nuosavybės teisės perdavimo... 17. Teismas sprendė, kad Terminuotojo indėlio sutartis, kurios esmė yra būtent... 18. Teismas sprendė, kad šalių susitarimas pervesti įkeičiamas lėšas į... 19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad suklydimu laikoma klaidinga... 21. Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas... 22. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis... 23. Terminuotojo indėlio sutarčiai Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas... 24. Be to, 2010 m. gruodžio 20 d. prašymo dėl garantijos suteikimo 12.1 punkte,... 25. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 26. Kasaciniu skundu ieškovas Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamas... 27. Banko naudai įkeistos ieškovo lėšos, teisės aktų nustatyta tvarka... 28. Ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl garantijos, reikalingos pateikti... 29. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad terminuotojo... 30. Atsakovas nurodė ieškovui sudaryti Terminuotojo indėlio sutartį, siekdamas... 31. FUSĮ nurodytas disponavimo įkeistomis lėšomis teisės perdavimo ar... 32. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas... 33. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BAB bankas ,,Snoras“ prašo... 34. Sutarčių, įskaitant terminuotojo indėlio sutartį, esmė – šalių... 35. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas... 36. Kasatorius, būdamas atsakovo klientas, 12 kartų yra gavęs įvairias atsakovo... 37. Remiantis byloje pateiktu Tarptautinių žodžių žodynu sąvoka... 38. Ginčo šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą su nuosavybės... 39. Tiek FUSĮ, tiek šiuo įstatymu įgyvendintos Europos Parlamento ir Tarybos... 40. Teisėjų kolegija... 41. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 42. Dėl įkaito davėjo teisių apimties įkaito gavėjui iškėlus bankroto bylą... 43. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas priimtas įgyvendinant Europos... 44. Remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalimi, šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis... 45. Dėl galimybės terminuotąjį indėlį įkeisti kaip finansinį užstatą,... 46. Kasaciniame skunde vienu iš argumentų nurodoma tai, kad, šalims sudarius... 47. Nagrinėjamu atveju susiklostė šalių terminuotojo indėlio santykiai,... 48. Finansinio užtikrinimo susitarimai apima sandorius, kurie pagal tai, ar... 49. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė Finansinio užtikrinimo susitarimą be... 50. Vertindama kasatoriaus argumentą dėl to, kad terminuotasis indėlis negali... 51. Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į terminuotojo indėlio reglamentavimą... 52. Kasatorius, remdamasis FUSĮ 11 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad dėl... 53. FUSĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „užstato gavėjas turi teisę... 54. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, iš Terminuotojo indėlio sutarties... 55. Dėl suklydimo... 56. Kasatorius nurodo, kad visos trys sutartys (Garantijos suteikimo, Finansinio... 57. Kasacinio teismo praktika, aiškinant dėl suklydimo sudaryto sandorio... 58. Taikydama nurodytus kriterijus nagrinėjamoje byloje ir vertindama kasatoriaus... 59. Kasatorius nurodo, kad ginčijama Terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta... 60. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasatoriaus argumentu, kad visos trys... 61. Suklydimo faktą paneigia ir individualios kasatoriaus savybės. Kasatorius,... 62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro... 63. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 64. Atsakovas, prašydamas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas... 65. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 11,07 Lt bylinėjimosi išlaidų,... 66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 68. Priteisti BAB bankui ,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš Meyer & John GmbH... 69. Priteisti valstybei iš Meyer & John GmbH & Co.KG, atstovaujamo Meyer... 70. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...