Byla 2A-254-943/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3143-640/2015 pagal ieškovės L. I. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Anykščių šiluma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atsakovės priešieškinį dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar šilumos tiekėjas tinkamai paskirsto bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumos energiją tarp daugiabučiame name esančių butų savininkų, kurių daliai nuosavybės teise priklausantys butai yra atjungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo.
  2. Ieškovė L. I. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. R2-743 ir įpareigoti atsakovę uždarają akcinę bendrovę „Anykščių šiluma“:
    1. sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą name, esančiame ( - );
    2. atlikti ieškovei patiektos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičavimą nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti;
    3. perskaičiuoti mokėjimus už šilumą nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovės butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kuris į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendro naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu.
  3. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė name, kuriame yra ieškovei priklausantis butas, nėra sutvarkiusi karšto vandens apskaitos. Atsakovė neteisėtai į butams ir bendrojo naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai patikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 15 straipsnio 1 dalis. Atsakovė, tiekdama šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai naudoja šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors jie neturi galiojančios metrologinės patikros.
  4. Atsakovė pagal teisės aktų reikalavimus ne tik nesutvarkė ieškovės name šilumos ir karšto vandens apskaitos, bet ir neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1504 1.2–1.3 ir 2.1–2.2 punktų reikalavimų. Kadangi buvo netinkamai taikyti šilumos paskirstymo metodai, naudoti metrologiškai nepatikrinti apskaitos prietaisai, atsakovė turėtų perskaičiuoti patiektos šilumos energijos ir karšto vandens kiekius nuo 2009 m. lapkričio mėn.
  5. Ieškovei priklausantis butas šildomas vietiniu būdu. Taigi atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovei pareigą atsiskaityti už dalį centralizuotai patiektos šilumos energijos. Visa name suvartota centralizuotai patiekta šilumos energija turi būti paskirstoma tik tarp centralizuotai šildomų butų. Atsakovė, skirstydama šilumos energiją, taip pat nepagrįstai nepriskiria šilumos energijos, skirtos viso namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui, dalies ieškovės kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpoms. Be to, atsakovė iki šiol nėra įrengusi atskiro šilumos apskaitos prietaiso karšto vandens boileriui. Skirstydama name šilumos energiją, atsakovė neatsižvelgė į tai, kad bendrojo namo patalpos yra šildomos ir šiluma, išskiriama butų, šildomų vietiniu būdu.
  6. Atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimais bei pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 606,22 Eur skolą už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, 99,63 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė paaiškino, kad ieškovė, atjungusi jai priklausančio buto šilumos tinklą nuo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemos, nustojo mokėti už gaunamą šilumos energiją, skirtą bendro naudojimo patalpoms šildyti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovei iš ieškovės 606,22 Eur skolą, 20 Eur žyminio mokesčio atlyginimą.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovei priklausantis butas yra teisėtai atjungtas nuo namo karšto vandens tiekimo sistemos. Atsižvelgęs į tai ir remdamasis ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spaio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 29.2.4 punktu, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktu, teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai šilumos paskirstymui taiko Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5.
  3. Teismas, ištyręs ginčo pastato įvadinio šilumos energijos skaitiklio patikros sertifikatų kopijas, šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui aktus, Lietuvos metrologijos inspekcijos Utenos apskrities skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. parengtą teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-3463 (U13) (toliau – Aktas), nustatė, kad ginčo laikotarpiu įvadinis šilumos apskaitos prietaisas buvo metrologiškai įteisintas ir periodiškai tikrinamas.
  4. Atsižvelgęs į šilumos paskirstymo metodų taikymo sąlygas, teismas nurodė, kad ginčo namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, norėdami, jog nebūtų skaičiuojami mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, turėtų atlikti energetinį auditą. Kol tai nėra padaryta, atsakovas neturi pareigos atlikti šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimus. Teisės aktais nenustatyta galimybės viename pastate atskirai kiekvienam šilumos vartotojui šilumos paskirstymui taikyti atskirus ar skirtingus metodus. Teismas nustatė, kad ieškovei ginčo laikotarpiu nebuvo skaičiuojami mokesčiai už karšto vandens temperatūros palaikymą, todėl jai nebuvo priskiriamas ir su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis.
  5. Pasisakydamas dėl atsakovės reikalavimų, teismas nurodė, kad ieškovė turi pareigą mokėti už šilumos energiją, tiekiamą bendro naudojimo patalpoms (ŠŪĮ 25 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnis). Teismas nurodė, kad mokesčiai ieškovei apskaičiuojami taikant šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, įvertinant jai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Atsakovė savo reikalavimą yra pagrindusi rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuota, kad įsiskolinimas apskaičiuotas naudojantis metrologiškai patikrintų skaitiklių duomenimis. Patenkinęs reikalavimą priteisti skolą, ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad atsakovė neturi teisės jų reikalauti.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
    1. Atsakovė netinkamai vykdė šilumos apskaitą ir paskirstymą apeliantės name, nes nebuvo sutvarkyta šilumos ir karšto vandens apskaita. Nagrinėdamas bylą, teismas taip pat neįvertino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų apeliantės pateikto šilumos paskirstymo audito skaičiavimus. Pagal juos, apeliantė faktiškai negavo atsakovės jai priskirto šilumos kiekio, t. y. atsakovė skirstė šilumą netinkamai.
    2. Apeliantei, kartu su kitais namo vartotojais nepasirinkus tinkamiausio šilumos paskirstymo metodo, atsakovei tenka visa atsakomybė už netinkamą šilumos paskirstymą, taip pat prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotą šildymą (ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis).
    3. Atsakovė, skirstydama šilumos energiją, pažeidžia butų ir kitų patalpų savininkų dalies bendrojoje nuosavybėje proporcingumo principą. Namo rūsyje yra asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurių plotai turi būti įtraukiami į šilumos paskirstymo skaičiavimą, tačiau to nėra daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ prieš Smėlynės g. 49–ąją daugiabučio namo savininkų bendriją, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Tai, kad asmeninio naudojimo sandėliukams turi būti priskiriamas šilumos kiekis įrodo Komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. R2-2031.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
    1. Apeliantė klaidina teismą, nes šilumos paskirstymo auditas name nebuvo atliktas, o tokio audito medžiagos apeliantė teismui nepateikė. Visi šilumos paskirstymo apskaičiavimai bylos svarstymui buvo pateikti. Faktą, kad šilumos energija buvo apskaitoma metrologiškai patikrintais skaitikliais, įrodo Aktas. Šilumos paskirstymas atliktas pagal metodus Nr. 4 ir Nr. 5, kurių taikymui pritarė Komisija. Šiluminė energija bendrojo naudojimo patalpoms šildyti yra skaičiuojama nuo buto kvadratūros dydžio, o ne nuo bendrojo naudojimo patalpose esančių sandėliukų ar kitų patalpų dydžio.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Byloje paduotame apeliaciniame skunde skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas grindžiamas teisiniais argumentais, kuriais keliami klausimai sudaro apeliacinio nagrinėjimo dalyką: 1) ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles; 2) ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė, apskaičiuodama apeliantei tenkančią dalį šilumos energijos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepažeidė teisės aktų nuostatų (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 320 straipsnio 2 dalis). Dėl apeliacinio proceso ribų teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nurodyti apeliacinio nagrinėjimo dalyką sudarantys klausimai analizuotini atsižvelgiant į byloje nagrinėto ginčo pobūdį ir ieškinio dalyką.

13Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę suvarkyti karšto vandens ir šilumos apskaitos sistemas

  1. Apeliantė į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi po to, kai jos reikalavimų netenkino Komisija, išnagrinėjusi tarp bylos šalių kilusį ginčą ikiteismine tvarka. Vienas iš apeliantės Komisijai pareikštų reikalavimų, pakartotas ir ieškinyje, buvo prašymas įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą, kiek tai susiję su metrologiškai nepatikrintų apskaitos prietaisų naudojimu. Komisija 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. R2-743 paminėto reikalavimo nenagrinėjo, nurodydama, kad ji nėra kompetentinga pasisakyti dėl ginčo pastate įrengtos apskaitos sutvarkymo, jos atitikties teisės aktų reikalavimams (žr. Komisijos sprendimo 2 lapo paskutinę pastraipą).
  2. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas negalėjo apimti ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą, kiek tai susiję su aplinkybėmis dėl pastate naudotų apskaitos prietaisų metrologinės patikros vykdymo (EĮ 34 straipsnio 3 dalis, 15 ir 16 dalys). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinio dalį pagal šį reikalavimą (CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vis dėlto nustatytas procesinių teisės normų pažeidimas neturėjo reikšmės teisinei bylos baigčiai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Bylos nagrinėjimo ribas de jure įvadinio šilumos apskaitos prietaiso metrologinės patikros aspektu išplėtė apeliantės 2011 m. lapkričio 7 d. pateikti atsikirtimai į atsakovės pareikštą ieškinį dėl mokesčių už suvartotą šiluminę energiją (t. III, b. l. 36–63).
  3. Dėl apeliantės atsikirtimo, kad atsakovė šilumos energijos, naudojamos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, dalį apskaičiavo naudodama metrologiškai nepatikrintą apskaitos prietaisą, pagrįstumo pažymėtina, kad atsakovė jį paneigė (CPK 185 straipsnis). Bylos svarstymui pateiktas Aktas, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, įrodo, kad ginčo laikotarpiu atsakovė laikėsi teisinės metrologijos reikalavimų (t. I, b. l. 72). Tą taip pat pagrindžia Valstybinės metrologijos tarnybos išduoti patikros sertifikatai (2009 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2013 m. rugsėjo 5 d.) ir Pastato šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros žurnalo kopijos (t. I, b. l. 184–205). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nurodytus įrodymus ir padarė įrodinėjimo taisykles atitinkančią išvadą dėl šilumos apskaitos sistemos nurodytoje apimtyje tinkamumo metrologinės patikros aspektu.
  4. Kadangi apeliantei ginčo laikotarpiu nebuvo skaičiuojami mokesčiai už karšto vandens temperatūros (cirkuliacijos) palaikymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės argumentų šioje dalyje neanalizavo ir neaptarė. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija netiria apeliantės teiginių dėl karšto vandens apskaitos sistemos nesutvarkymo. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kitoje civilinėje byloje jau konstatuota, jog pati savaime aplinkybė dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo pastate nėra susijusi su apeliantės teisėmis ir teisėtais interesais ir neturi teisinės reikšmės jos atžvilgiu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal ieškovės L. I. skundą, bylos Nr. 2-1690-516/2015).

14Dėl šilumos energijos dalies, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, paskirstymo ir šilumos apskaitos vykdymo name, kuriame yra apeliantei priklausantis butas

  1. Kitas klausimas, betarpiškai susijęs su atsakovės reikalavimo apeliantei dydžio apskaičiavimu, – tai atsakovės parinktų šilumos paskirstymo metodų tinkamumas. Byloje nustatyta, kad ginčo name du butai, įskaitant priklausantį apeliantei, yra atjungti nuo namo centralizuoto šildymo sistemos. Dalyje namo bendrojo naudojimo patalpų (laiptinėje) yra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Litesko“ prieš V. P., bylos Nr. 3K-3-401-248/2015, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
  3. Pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jei pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
  4. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pareiga išlaikyti name esančias bendrojo naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (žr. pirmiau nurodytą kasacinę bylą Nr. 3K-3-401-248/2015). Taigi, apeliantė turi pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumos energiją proporcingai savo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
  5. Byloje nustatyta, kad namo bendraturčiams šiluma, suvartota bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, paskirstoma taikant šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Pirmosios instancijos teismas tokių metodų taikymą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliantė šios išvados iš esmės neginčija, tačiau teigia, kad teismas neįvertino to, jog apeliantė faktiškai negavo jai taikant metodą Nr. 5 priskirto šilumos kiekio. Savo poziciją apeliantė grindžia MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ pagal apeliantės ir A. R., R. R. užsakymą atliktu Energijos paskirstymo ir suvartojimo audito ( - ) aktu Nr. 14-10/02 (t. II, b. l. 121–128). Apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas šio įrodymo neištyrė ir neaptarė. Pastaroji klaida ištaisoma apeliacinėje instancijoje (CPK 328 straipsnis).
  6. Audito akte įrašyta, kad apeliantei 2009 m. spalio–2013 m. gruodžio mėn. turėjo būti priskirta 69,32 Eur šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad jame pateikti skaičiavimai yra neišsamūs. Antra, auditorės suformuluotos išvados yra santykinės, o tyrimo metodika neatskleista. Trečia, akto 5 išvadoje nurodyta, kad visų namo gyventojų suvartotos šilumos energijos kiekius tiksliai būtų galima apskaičiuoti tik modernizavus šildymo sistemą, t. y. prie šildymo prietaisų įrengiant šilumos daliklius. Taigi apeliantės pateiktas įrodymas nepatvirtina, kad atsakovė klaidingai taikė prieš tai paminėtus šilumos paskirstymo metodus (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis). Be to, iš audito akto išvadų aišku, kad pagal esamą faktinę padėtį objektyviai neįmanoma bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos kiekį paskirstyti tarp namo bendraturčių kitaip, nei tą darė atsakovė.
  7. Apeliaciniame skunde netinkamai interpretuojamos audito akto išvados ir jų įrodomoji reikšmė. Audito akte nekonstatuota, kad atsakovė netinkamai taikytų šilumos paskirstymo metodus. Pagal Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 3 punktą šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas nustatomas pagal vieną iš alternatyvių būdų, t. y. arba pagal metodo lentelėje pateiktą rekomendaciją, arba pagal pastato energetinio audito duomenis, arba šalių, t. y. šilumos tiekėjo ir vartotojų, susitarimą. Pagal šios bylos faktines aplinkybes atsakovė paminėtą koeficientą galėjo nustatyti remdamasi tik apibendrintu ir neindividualizuotu dydžiu, nurodytu metodo Nr. 5 lentelėje.
  8. Komisija 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. R2-743 apeliantei išaiškino, kad atsakovė neturi pareigos atlikti pastato energetinio audito. Apeliantė faktiškai su tuo sutinka, tačiau nepaisant to įrodinėjimo požiūriu užima priešingą procesinę poziciją. Viena vertus, apeliantė teigia, kad atsakovė netinkamai paskirsto šilumos energiją, tačiau, kita vertus, ignoruoja tai, jog atsakovė veikia pagal teisės aktų reikalavimus ir būtent namo gyventojai (šilumos vartotojai) turi teisę inicijuoti šilumos paskirstymo tvarkos pakeitimą ar šildymo sistemos techninę pertvarką, tačiau tokių veiksmų nesiima. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip teisiškai nemotyvuotus atmeta apeliantės argumentus, paremtus aptarto audito akto išvadomis.
  9. Dar vienas argumentas, remdamasi kuriuo apeliantė įrodinėja, kad atsakovė turėtų perskaičiuoti jai priskirtą šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kiekį, yra susijęs su tuo, ar atsakovė į šilumos paskirstymo skaičiavimą turėjo įtraukti asmeninio naudojimo patalpų (rūsių) plotą. Prieš pereidama prie pastarojo argumento analizės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kreipdamasi į Komisiją, apeliantė juo nesirėmė. Atitinkamai Komisija nenagrinėjo tarp apeliantės ir atsakovės kilusio ginčo aptariamu aspektu.
  10. Ieškinyje ir atsikirsdama į atsakovės reikalavimus apeliantė taip pat nepaminėjo nurodyto argumento. Netiesiogiai aplinkybė, kad atsakovė netinkamai skirsto bendrojo naudojimo patalpoms suvartotą šilumos energiją, nes, apskaičiuodama mokėjimus už šilumos energiją, nevertina namo butų savininkų naudojamų rūsio patalpų plotų, paminėta dublike ir apeliantės 2014 m. spalio 29 d. paaiškinimuose. Tai, kad nurodyta aplinkybė nebuvo išreikšta kaip atskiro savarankiško argumento, prieštaravimo pagrindas, patvirtina ne tik apeliantės procesinių dokumentų turinys, bet ir atsakovės triplikas. Ginčo argumentą apeliantę atstovaujančios asociacijos atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai išsakė tik 2015 m. birželio 30 d. teismo posėdyje, kuriame byla išnagrinėta iš esmės. Nei sprendimo aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje nurodytas apeliantės argumentas tiesiogiai neaprašytas bei neapartas. Jo įvertinimo fakto taip pat negalima netiesiogiai išvesti iš sprendimo turinio jo visumos požiūriu.
  11. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 13 straipsnis). Vis dėlto šalių laisvė apibrėžti teisminio nagrinėjimo dalyko ribas nėra neribota. Bylų kategorijose, kuriose įstatymuose nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, šalys, nepatenkintos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme rezultatu, kreipdamosi į teismą neturi neribotos laisvės formuluoti ieškinio elementų. Jie turi atitikti išankstine tvarka nagrinėto ginčo dalyką ir pagrindą. Teisminio nagrinėjimo dalyko ribų išplėtimai galimi tik tiek, kiek jie susiję su inicijuoto neteismine tvarka ginčo esme, arba tuomet, kai kita šalis ginasi nuo jai pareikštų reikalavimų atsikirtimų ar priešieškinio forma.
  12. Apeliantė jau pirminėje ginčo sprendimo stadijoje, t. y. kreipiantis į Komisiją, turėjo aiškiai ir konkrečiai suformuluoti pareikštos pretenzijos pagrindą. Iš Komisijai pateikto skundo (apeliantės pavadinto ieškiniu) turinio matyti, kad apeliantės reikalavimų pagrindą sudarė argumentai, jog apeliantė faktiškai negauna to šilumos kiekio, už kurį sumokėti reikalauja atsakovė, nes ji nevertina apeliantės buto, šildomo vietiniu būdu, išskiriamos šilumos energijos. Komisija šalių ginčą neteismine tvarka šilumos energijos skirstymo aspektu sprendė tik tokia apimtimi. Vadinasi, aplinkybė, ar atsakovė ginčo namo butų savininkų faktinių bei teisinių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje požiūriu tinkamai paskirsto bendrojo naudojimo patalpoms suvartotą šilumą, nebuvo išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos tyrimo dalyku.
  13. Nors 27 punkte nurodytas argumentas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės veiksmų skirstant šilumos energiją teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau jis, teisėjų kolegijos nuomone, išeina už neteisminės ginčo sprendimo tvarkos nagrinėjimo dalyko ribų dėl faktinių pagrindų skirtumų. Kaip minėta, apeliantė pareikštų reikalavimą pagrindą de facto išplėtė paskutinio teismo posėdžio metu (pirmosios instancijos teismas į tai dėmesio neatkreipė ir nepareikalavo apeliantės patikslinti savo procesinės pozicijos). Pakartotina ir tai, kad šio pagrindo pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, nesiaiškino su tuo susijusių faktinių aplinkybių ir teisiškai nemotyvavo savo pozicijos nevertinti konkretaus apeliantės argumento (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai), o atsakovė pateikė tik itin lakoniškus ir neinformatyvius atsikirtimus. Tai reiškia, kad šalių nesutarimas šiuo klausimu iki šiol nėra išspręstas nei neteismine, nei teismine tvarka.
  14. Taigi susidarė situacija, kai apeliantės atstovų procesiniu požiūriu netinkamas veikimas, įskaitant pozicijos nenuoseklumą (pvz., ne kartą keista pozicija dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo, dviprasmiškai formuluoti ir keisti reikalavimų pagrindai) ir bylą nagrinėjusio teismo klaida, lėmė dalies aplinkybių, kuriomis apeliantė šiuo metu remiasi, neišnagrinėjimą abejose pirmose ginčo sprendimo stadijose. Nustatyto trūkumo / klaidos apeliacinėje instancijoje negalima pašalinti ne tik dėl rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų reikalavimų (CPK 12, 17 straipsniai), bet ir dėl bylos nagrinėjimo ribų, pagal kurias bylą išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išplėtimo apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumento, paminėto 27 punkte.
  15. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisiniai formalumai įprastai negali būti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą ribojančiais veiksniais. Byloje taip pat spręstas ir nagrinėtas atsakovės apeliantei pareikštas ieškinys dėl skolos už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos, priskirtos apeliantei, priteisimo. Pastarojo reikalavimo pagrįstumo nustatymas yra tiesiogiai susijęs su tuo, ar atsakovė tinkamai paskirstė šilumą, suvartotą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje požiūriu.
  16. Apeliantės įrodinėjama faktinė aplinkybė, išreikšta kaip 27 punkte įvardytas argumentas, teisine prasme yra prieštaravimas, remiantis apeliantės pozicija, turintis paneigti atsakovės pareikšto ieškinio pagrįstumą ar panaikinti atsakovės reikalavimo teisę (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta 29 punkte, įstatymuose nėra nustatyto draudimo šilumos energijos vartotojui gintis nuo šilumos tiekėjo pretenzijų, pareikštų tiesiogiai teismui, atsikirtimais, galinčiais būti savarankiško reikalavimo, kuriam įstatyme nustatyta privaloma ginčo sprendime ne teisme tvarka, pagrindas. Remiantis išdėstytu spręstina, kad teisinių santykių stabilumo požiūriu tikslingiausia dalį bylos šalių ginčo pagal atsakovės ieškinį grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, t. y. šalių ginčo pagrindo išplėtimo ex post facto klaidos ištaisymas.
  17. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas atsakovės priešieškinys, panaikinama ir byla šioje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėdamas bylą pakartotinai, pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti visetą teisiškai reikšmingų aplinkybių: koks yra rūsio patalpų teisinis ir faktinis statusas, t. y. remiantis kokiu teisiniu pagrindu jos priskirtos naudotis konkretiems butų savininkams, ar rūsio patalpos yra šildomos ir kokia yra jų faktinė padėtis, ar iš tiesų butų savininkai naudojasi rūsio patalpų plotais, nurodytais Nekilnojamojo turto registre; kokia yra kitų butų savininkų pozicija dėl rūsio patalpų plotų įtraukimo į jų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo apskaičiavimą ir jų suinteresuotumas proceso baigtimi.
  18. Nustatęs nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas turėtų įvertinti atsakovės reikalavimų pagrįstumą.
  19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui grąžinama nagrinėti iš naujo bylos dalis, kuri iškelta Anykščių rajono apylinkės teisme pagal atsakovės pareikštą ieškinį. Bylos šalių gyvenamoji ir buveinės vietos yra ( - ), o ginčo suma – 606,22 Eur. Taigi Vilniaus apygardos teismas turėtų apsvarstyti, ar operatyvumo ir ekonomiškumo sumetimais nebūtų tikslingiausia bylą perduoti nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
  20. Kiti apeliacinio skundo argumentai, įskaitant skunde minimą teismų praktiką, yra arba nesusiję su teisminio nagrinėjimo dalyku, arba teisiškai nereikšmingi, todėl plačiau neaptariami. Bylos dalis pagal apeliantės Komisijai pateiktą skundą ir jos priimtą sprendimą yra išspręsta tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 331 straipsniu,

Nutarė

16Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Anykščių šiluma“ priešieškinys, ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17Kitose dalyse sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai