Byla 1A-118-891/2018

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, sekretoriaujant Živilei Osipovai, dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei, nuteistajam K. P., jo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui, nukentėjusiosios atstovui advokatui Modestui Sriubui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2016 m. balandžio 3 d. fizinio skausmo sukėlimas M. S.) 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui, BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. sausio 9 d. M. S. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą) 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui, BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. kovo 2 d. fizinio skausmo sukėlimas M. S.) 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam K. P. paskirta galutinė subendrinta 9 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui ir BK 721 ir 722 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemones (per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamoje smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir ją baigti, visą bausmės vykdymo laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios M. S. arčiau nei per 100 metrų, išskyrus tuos atvejus, kai paimamas vaikas L. P. iš gyvenamosios vietos ir jis grąžinamas pagal teismo sprendimu patvirtintą bendravimo su vaiku tvarką).

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

5

  1. K. P. yra nuteistas už trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą.
    1. K. P. nuteistas už tai, kad jis, 2016 m. balandžio 3 d., apie 13 val., ( - ), žodinio konflikto su buvusia žmona M. S. metu, viena ranka stvėrė jai už kaklo, o kita ranka už plaukų, nutempė ją į kambarį, parbloškė ją, po ko ją, gulinčią ant grindų, viena ranka smaugė, o kita ranka laikė ją už burnos, dėl to ji negalėjo kvėpuoti per nosį, po to, paėmęs jai už plaukų, kelis kartus trenkė pakaušiu į grindis sukeldamas nukentėjusiajai buvusiai sutuoktinei M. S. fizinį skausmą.
    2. Taip pat, K. P. nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. sausio 9 d., apie 21.49 val., ( - ), bendro naudojimo koridoriuje (laiptinėje), antrame aukšte, prie buto ( - ) durų, žodinio konflikto su buvusia sutuoktine M. S. metu, pastarajai spyrė vieną kartą į dešinės šlaunies viršutinę dalį, padarydamas nukentėjusiajai buvusiai sutuoktinei M. S. poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje.
    3. Taip pat, K. P. nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. kovo 2 d., apie 16 val., prie namo, esančio ( - ), durų, žodinio konflikto su buvusia sutuoktine M. S. metu, sudavė jai kumščiu vieną kartą į viršutinę pilvo dalį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai buvusiai sutuoktinei M. S. fizinį skausmą.

6II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7

  1. Apeliaciniu skundu K. P. prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.
  2. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė išvadas, visiškai neatitinkančias tikrųjų įvykio aplinkybių. Priimdamas nuosprendį teismas neįvertino ir nesusistemino visų byloje turimų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, nepašalino teisminio nagrinėjimo metu ikiteisminio tyrimo trūkumų, perkėlė kaltinamajam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, nukrypo nuo lygybės prieš įstatymą principo, dalies surinktų įrodymų nuosprendyje neįvertino, nenurodė jokių motyvų dėl kurių šie įrodymai gali būti atmesti.
  3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas veikas iš BK 140 straipsnio 2 dalies, į BK 140 straipsnio 1 dalį, nesikreipė į nukentėjusiąją užduodant klausimą, ar ji nesusitaikytų su apeliantu, jeigu jo veika bus perkvalifikuota ir nebuvo suteikta jai galimybė išsakyti nuomonę ar jis būtų nuteistas už nusikalstamas veikas, nagrinėjamas privataus kaltinimo tvarka. Pabrėžia, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama vis dar galiojant privataus kaltinimo institutui. Nustačius, kad apeliantas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis persekiojimas turėjo būti nutrauktas neperduodant bylos teisminiam nagrinėjimui. Dėl šių aplinkybių buvo pažeisto jo teisės ikiteisminio tyrimo etape.
  4. Dėl 2017 sausio 9 d. įvykio nurodo, kad nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teigia, kad suduoto smūgio niekas nematė, kaimynai gretimuose butuose apklausti nebuvo – todėl akivaizdu, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Teigia, kad liudytoja (nukentėjusiosios mama) gyvena kartu su nukentėjusiąja, palaiko ją, todėl jos parodymai yra nepatikimi. Specialisto išvadoje konstatuojamas tik faktas, kad kraujosruva šlaunyje yra, tačiau susieti šį sužalojimą su apelianto veiksmais, pagrindo nėra. Nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, kadangi ji nurodė 3 skirtingas įvykių versijas: 1) apeliantas smūgiavo į pilvą, 2) smūgiavo į šlaunį 3) susižalojo pati patirdama smūgi atitraukiant duris.
  5. Dėl 2017 m. kovo 2 d. įvykio nurodo, kad nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė išimtinai prielaidomis. Nėra nustatytas nei vienas liudytojas, kuris būtų matęs, kad apeliantas smūgiavo nukentėjusiajai. Liudytojas S. S. davė parodymus tik apie tai, ką jam paaiškino nukentėjusioji, pats įvykio betarpiškai nematė. Taip pat nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad apeliantas sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai.
  6. Dėl 2016 m. balandžio 3 d. įvykio nurodo, kad vartojo fizinį smurtą dėl to, kad siekė užkirsti kelią tolimesniam pačios nukentėjusiosios neteisėtam veikimui, nes būtent ji pirma sudavė jam smūgį į galvą, pradėjo daužyti baldus, mėtyti buto virtuvėje esančius daiktus, todėl apeliantas veikė išimtinai tik iš gynybos pozicijų, o ne siekdamas sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Pirmosios instancijos teismai šių aplinkybių nevertino ir dėl to nepasisakė.
  7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

8III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9K. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

  1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad K. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu ir nepripažįsta savo kaltės.
  2. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies naikintinas BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje dėl (2017 m. kovo 2 d. fizinio skausmo sukėlimo M. S.), sudėties požymių. Dėl kitų inkriminuotų nusikalstamų veikų (2016 m. balandžio 3 d. fizinio skausmo sukėlimas M. S. ir 2017 m. sausio 9 d. M. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.
  3. Nors K. P. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2016 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. sausio 9 d.), savo kaltę neigia, jo kaltė visiškai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
  4. Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016). Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik K. P. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais.

10Dėl 2016 m. balandžio 3 d. fizinio skausmo sukėlimo M. S..

  1. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl 2016 m. balandžio 3 d. fizinio skausmo sukėlimo M. S. ir nurodo, kad byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad nukentėjusioji dėl apelianto veiksmų būtų jautusi fizinį skausmą. Teigia, kad muštynes pradėjo pati nukentėjusioji, o jis fizinę jėgą naudojo siekdamas apsiginti. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad apelianto pateikta įvykių versija yra nepagrįsta ir prieštaraujanti nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
  2. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, 2016 m. balandžio 3 d. Vilniaus policija gavo pranešimą, kad ( - ) girdimas moters riksmas, įtariamas smurtas (t. 1, b. l. 14). Atvykus policijos pareigūnams į nurodytas patalpas, nukentėjusioji M. S. paaiškino, kad apeliantas pargriovė ją ant žemės, laikė ją prispaudęs prie žemės, smaugė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad apeliantas ją puolė, jis stvėrė viena ranka ją už kaklo, o kita ranka už plaukų, nutempė ją į kambarį ir parbloškė ant grindų, laikė ją prispaudęs ir tuo metu smaugė ją viena ranka, o kita ranka jis laikė už burnos, dėl tokių jo veiksmų ji negalėjo kvėpuoti per nosį, nes buvo apsiverkusi ir juto fizinį skausmą. Toliau, paėmęs ją už plaukų, kelis kartus trenkė pakaušiu į grindis. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji nuosekliai nurodė visas nusikalstamos veikos aplinkybes, davė išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, (t. 1, b. l. 23, 24), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 21, 22). Pažymėtina, kad nukentėjusios parodymus patvirtina ir kiti byloje ištirti ir įvertini įrodymai. Kaip matyti iš policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo, į įvykio vietą atvykę pareigūnai užfiksavo ant nukentėjusiosios kaklo paraudimus (t. 1, b. l. 11), tyrėjos I. K. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2016 m. balandžio 4 d., po aptariamo incidento, nukentėjusiajai atvykus į policijos komisariato patalpas, nepradėjus apklausos nukentėjusioji pasijuto labai bloga, buvo išvežta į RVUL. Taip pat nurodyta, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, visi jos rūbai bei rankinė buvo purvini (kalkėse) (t. 1, b. l. 15). Apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad įvykio metu purtė nukentėjusiąją ir laikė užspaudęs jai burną, tačiau jos nesmaugė ir netrankė jos galvos į grindis (t. 1, b. l. 45), papildomos paklausos metu prisipažino, kad padarė nusikalstamą veiką ir nurodė tapačias aplinkybes, kaip ir nukentėjusioji (t. 1, b. l. 46). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek pateiktame apeliaciniame skunde K. P. patvirtina, kad įvykio dieną naudojo fizinį smurtą nukentėjusios atžvilgiu, siekdamas nuraminti nukentėjusiąją ir nuo jos apsiginti. Įvertinusi visa tai, kolegija konstatuoja, kad apelianto kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta ir abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, pagrindo nėra.
  3. Nors apeliantas skunde nurodo, kad fizinį smurtą naudojo siekdamas nuraminti nukentėjusiąją ir gindamasis nuo neteisėtų jos veiksmų, tačiau kolegija šią įvykių versiją laiko nepagrįsta jokiais bylos duomenimis ir prieštaraujančia byloje ištirtiems įrodymams. Tikėti vien tik apelianto parodymais pagrindo nėra, kadangi apeliantas davė nenuoseklius, nelogiškus ir prieštaringus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nurodė, kad įvykusio žodinio konflikto metu jis papurtė nukentėjusiąją ir ši jam vieną kartą delnu trenkė į veidą (t. 1, b. l. 45), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusioji jam į galvą trenkė iš molinės lėkštės (t. 2, b. l. 61), toliau nurodė, kad buvo daužomas arbatinuku (t. 2, b. l. 62). Pažymėtina, kad apeliantas prieštaringai nurodo esmines įvykio aplinkybes, o baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų keliamą įvykių versiją. Priešingai, visi byloje ištirti ir įvertini įrodymai paneigia apelianto nurodytas aplinkybes. Dėl to kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo kilusi būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacija, kurioje apelianto naudotas fizinis smurtas būtų pateisinamas.
  4. Atsakant į skundo argumentus, kolegija pažymi, kad fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Kolegija neabejoja, kad apeliantas panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusios atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde netinkamai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis 2K-5/2014), kadangi joje nėra vertinamas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis – fizinis skausmas, taigi kolegija nurodyta teismų praktika vadovautis pagrindo neturi. Kolegija pažymi, kad sugriebiant asmenį už gyvybiškai svarbios vietos, šiuo atveju kaklo ir veikiant šią kūno dalį fizine jėga, gali kilti itin sunkūs padariniai. Vien tai, kad apeliantas nesureikšmina vartoto fizinio smurto, nereiškia, kad nukentėjusioji įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios patirto fizinio smurto žymės ant jos kūno buvo pastebimos kurį laiką po įvykusio konflikto, taip pat nukentėjusioji buvo išvežta į RVUL, kur buvo diagnozuotas galvos sumušimas (t. 1, b. l. 20), kas suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiosios kūną buvo pakankamai intensyvus. Įvertinus tai, konstatuotina, kad apelianto naudotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmą, dėl to pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus.

11Dėl 2017 m. sausio 9 d. M. S. padaryto nežymus sveikatos sutrikdymo.

  1. Apeliantas skunde nurodo, kad niekas nematė, ar jis 2017 m. sausio 9 d. sudavė smūgį M. S., byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad jis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taip pat, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apelianto gynėjas papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių. Teigia, kad prie apelianto būsto įvyko ne žodinis konfliktas, o susistumdymas dėl to, kad nukentėjusioji neteisėtai veržėsi į apelianto būstą. Taip pat abejojama, kad mėlynė ant nukentėjusios kūno galėjo atsirasti dėl neteisėtų apelianto veiksmų, kadangi nukentėjusioji pas teismo medicinos ekspertus nuvyko tik po 4 dienų, o bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklaustas apžiūrą atlikęs ir išvadą surašęs specialistas. Kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad apelianto ir jo gynėjo pateikta įvykių versiją prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra motyvuotai paneigta vadovaujantis pirmosios instancijos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais.
  2. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegijos vertinimu, įrodymų, kurių pagrindu galima daryti neabejotiną išvadą, kad K. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pakanka. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju apelianto kaltė yra grindžiama viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą vadovavosi nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, specialisto ir institucijos išvadomis, kitais byloje esančiais įrodymais. Nei vienam jų nesuteikė išskirtinės reikšmės, sprendimą grindė jų visumos analize. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisines išvadas, kurios yra nepalankios apeliantui, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai vertinami įrodymai ir padarytos neteisingos išvados. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei bylos medžiagą konstatuoja, kad apelianto kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (2017 m. sausio 9 d. M. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), yra įrodyta visiškai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byloje esantys liudytojai ir nukentėjusioji davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jų parodymus patvirtina kiti byloje ištirti ir įvertinti įrodymai.
  3. Liudytojai O. S., R. S., A. Š. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji M. S., atsakant į klausimą ar apeliantas spyrė jai į pilvą, nurodė, kad spyrė jai į koją (t. 1, b. l. 75, 77, 79). Šiuos parodymus liudytojai patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skunde nurodoma, kad minėti liudytojai nepamena aplinkybių susijusių su apelianto vartotu fiziniu smurtu, tačiau kaip matyti iš 2017 m. rugsėjo 13 d. teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojai apklausiami teisme nurodė, kad į įvykio vietą atvyko dėl spyrio nukentėjusiajai į pilvą, įvykio vietoje nukentėjusioji nurodė, kad K. P. įspyrė jai į koją (t. 2, b. l. 59, 60), gerai prisiminė tos dienos įvykio aplinkybes. Įvertinus tai, konstatuotina, kad jų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, pagrindo jais abejoti, kolegija neturi. Taip pat šios aplinkybės užfiksuotos ir nukentėjusiosios parodymuose. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tarp jos ir apelianto vyko konfliktas dėl jų sūnaus, kurio metu K. P. spyrė jai į dešinės šlaunies viršutinę dalį (t. 1, b. l. 55, 64). Papildomai apklausus nukentėjusiąją, ji nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, patvirtino, kad apeliantas vieną kartą spyrė jai į dešinę koją (t. 1, b. l. 67). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad apeliantas atsidarė duris ir spyrė jai į dešinį šlaunį (t. 2, b. l. 22). Kaip matyti, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, davė nuoseklius, neprieštaringus parodymus, kuriuos patvirtina kiti ištirti įrodymai. Kaip matyti iš liudytojos R. S. parodymų (t. 2, b. l. 26), nukentėjusioji jai papasakojo apie patirtą smūgį. Taip pat liudytojas S. S. parodė, kad atsisėdusi į automobilį nukentėjusioji nurodė, kad apeliantas jai įspyrė (t. 2, b. l. 25). Pažymėtina, kad tokios įvykio aplinkybės yra užfiksuotos BPC skaitmeninio garso įrašo apžiūros protokole, kuriame nurodyta, kad nukentėjusioji kvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą dėl to, kad apeliantas spyrė jai į koją (t. 1, b. l. 101). Taip pat, aplinkybė, kad ant nukentėjusiosios kojos buvo mėlynė, yra užfiksuota specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 70). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra pateikta Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus pažyma (t. 1, b. l. 89-94), kurioje gauta informacijos, kad nukentėjusiosios ir apelianto konflikto metu, jis įspyrė jai. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateiktame apeliaciniame skunde neneigė, kad įvykio dieną tarp jo ir nukentėjusiosios vyko konfliktas, jie apsistumdė. Tokias įvykio aplinkybes patvirtina ir liudytoja D. K. kuri parodė, kad jos sūnus, K. P. jai pranešė, kad 2017 m. sausio 9 d. vyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios, kurio metu įvyko apsistumdymas (t. 2, b. l. 28). Skunde teigiama, kad nukentėjusioji negalėjo pajusti fizinio skausmo, tačiau kolegijos vertinimu, tokia pozicija neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Kaip matyti iš pirmiau vertintų įrodymų, ant nukentėjusiosios kūno dėl patirto trauminio poveikio susiformavo mėlynė, kas suponuoja, kad trauminis poveikis į jos kūną buvo pakankamai intensyvus ir galėjo sukelti fizinį skausmą. Konstatuotina, kad vien tai, jog nukentėjusioji po įvykio nereikalavo skubios medicininės pagalbos, savaime nereiškia, kad ji negalėjo pajusti fizinio skausmo. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus ir pagrįstai nustatė, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

12Dėl 2017 m. kovo 2 d. fizinio skausmo sukėlimo M. S..

  1. Apeliantas, taip pat, nuteistas už tai, kad žodinio konflikto su M. S. metu, sudavė jai kumščiu vieną kartą į viršutinę pilvo dalį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
  2. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (lot. visos abejonės kaltinamojo naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, kolegija konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog K. P. 2017 m. kovo 2 d. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, nesurinkta.
  3. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, priešingai nei aukščiau jau aptartų nusikalstamų veikų atvejais, vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios duotais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios duotų parodymų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad apeliantas smūgiavo jai į pilvą, smūgio metu už jos stovėjo liudytoja R. S.. Nors nukentėjusioji tokius pat parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau kolegija, įvertinusi tai, kad santykiai tarp nukentėjusiosios ir apelianto yra itin blogi, nuolatos kyla konfliktai dėl jų bendro sūnaus, konstatuoja, kad visiškai tikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, ypatingai kai jų nepatvirtina jokie kiti ištirti įrodymai, negali. Pažymėtina, kad liudytoja R. S. betarpiškai dalyvavo apelianto ir nukentėjusiosios konflikte, tačiau nematė, kad apeliantas būtų sudavęs nukentėjusiajai smūgį į pilvo sritį. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją, skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, jų nėra ir išnagrinėtoje byloje. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog 2017 m. kovo 2 d. apeliantas smūgiavo nukentėjusiajai į pilvo sritį ir sukėlė jai fizinį skausmą, todėl dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaltinamasis turi būti išteisintas.
  4. Skunde K. P. taip pat kelia klausimą, kad ikiteisminis tyrimas visais atvejais buvo nepagrįstai pradėtas dėl neteisingos nusikalstamos veikos (BK 140 straipsnio 2 dalis), todėl buvo pažeistos jo teisės ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje galėjo būti netinkamai kvalifikuoti apelianto veiksmai ir vadovaujantis BPK įtvirtintomis taisyklėmis įspėjo apeliantą apie tai, kad jo veikos gali būti perkvalifikuotos į lengvesnį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis), davė laiko pasiruošti gynybai, tačiau jokių prašymų dėl to pareikšta nebuvo. Įvertinus tai, konstatuotina, kad nebuvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, dėl kurio skundžiamą nuosprendį reiktų laikyti absoliučiai negaliojančiu. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. spalio 25 d., kuomet K. P. teismo buvo informuotas apie tai, jog jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BPK nuostatos dėl privataus kaltinimo bylų proceso, kuriomis apeliantas norėjo pasinaudoti, jau nebegaliojo.

13Dėl paskirtos bausmės

  1. Nors apeliantas pateiktame skunde neginčija jam paskirtos bausmės, tačiau kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantas yra išteisintas dėl vienos iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (BK 140 straipsnio 1 dalis), privalo naujai subendrinti likusias bausmes ir paskirti naują galutinę bausmę.
  2. Kolegija pažymi, kad apeliantas yra nuteistas už 3 nesunkių nusikaltimų (BK 140 straipsnio 1 dalyje) padarymą. Už šių nusikaltimų padarymą asmeniui galima skirti viešųjų darbų bausmę, laisvės apribojimą, areštą arba terminuotą laisvės atėmimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, teigiamai įvertinęs apelianto asmenybę, paskyrė 5 mėnesių trukmės viešųjų darbų bausmę už kiekvieną inkriminuotą nusikaltimą. Bausmės sudėtos iš dalies (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis) ir paskirta galutinė 9 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui. Pažymėtina, kad viešieji darbai yra pati švelniausia iš skirtinų bausmių už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek apelianto asmenybę, tiek nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir parinko tinkamą bausmės rūšį bei nustatė teisingą jos dydį, tačiau įvertinus tai, kad apeliantas yra išteisinamas dėl 2017 m. kovo 2 d. padarytos nusikalstamos veikos, kolegija skiria naują subendrintą bausmę.
  3. Kolegija, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, nusprendžia dalinio sudėjimo būdu sudėti 5 mėnesių viešųjų darbų bausmes, paskirtas už 2016 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. sausio 9 d. padarytas nusikalstamas veikas (BK 140 straipsnio 1 dalis) ir paskirti galutinę 6 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant kas mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

14Dėl atstovavimo išlaidų

  1. Nukentėjusiosios atstovas advokatas M. Sriubas pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo 150 € advokato paslaugoms apmokėti. Kolegijai pateikta sąskaita už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 150 € sumokėjimą advokatui M. Sriubui (t. 2, b. l. 155, 156). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.). Apeliacinį skundą šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padavė K. P.. Apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su M. S., kaip nukentėjusiosios, interesais. Dalį apeliacinio skundo nuspręsta patenkinti – išteisinti K. P. dėl 2017 m. kovo 2 d. padarytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant proceso išlaidas, kurias priteisė pirmosios instancijos teismas, dalis M. S. turėtų advokato išlaidų turi būti apmokėtos. Kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant nukentėjusiosios interesus, suteiktų paslaugų apimtį, sprendžia, kad nukentėjusiosios prašymas yra pagrįstas iš dalies, todėl nukentėjusiajai priteistina iš nuteistojo 100 € advokato paslaugoms apmokėti.

15Kolegija, vadovaudamasi BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16nuteistojo K. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

17Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. kovo 2 d. fizinio skausmo sukėlimas M. S.) ir jam paskirta 5 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

18Priimti šioje dalyje naują nuosprendį – išteisinti K. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2017 m. kovo 2 d. fizinio skausmo sukėlimo M. S., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

19Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį dėl K. P. skirtų bausmių subendrinimo.

20K. P. paskirtas bausme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veikos padarytos 2016 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. sausio 9 d.), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, subendrinti iš dalies sudedant bei paskirti K. P. galutinę subendrintą 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant K. P. kas mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

21Priteisti iš nuteistojo K. P. nukentėjusiajai M. S. 100 € (vieną šimtą eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

22Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai