Byla 2A-18/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, vertėjaujant A. K., ieškovės S. P., ieškovės S. P. atstovei advokatei S. R., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, atstovei V. A., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovui E. R., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei L. V., valstybės institucijos, duodančios išvadą byloje, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui D. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. procesinio teisių perėmėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-1512-392/2008 pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims viešajai įstaigai Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikai, viešajai įstaigai Vilniaus universitetinei Antakalnio ligoninei, A. L., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė S. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 4000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad atsakovas R. L., būdamas nepakaltinamas, 2004 m. gruodžio 1 d., apie 16 valandą H. V. priklausančiame bute, esančiame ( - ), revolverio šūviais nušovė atėjusią į butą ieškovės dvylikametę dukrą N. S.. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi atsakovas R. L. pripažintas padaręs įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje ir R. L. pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ieškovės nuomone, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja, kad atsakovas, nors ir būdamas pripažintas nepakaltinamu, bent iš dalies kompensuotų žalą už įvykdytą mažametės dukters nužudymą, nes dėl dukters mirties ieškovė patyrė 4 000 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro laidojimo išlaidos, ir 500 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Dukters mirtis ieškovei sukėlė didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl ypatingo ryšio su nukentėjusiąją neigiamai paveiks visą jos (ieškovės) gyvenimą. Ieškovė teigė, kad žalą privalo atlyginti ne tik R. L., bet ir asmenys, kurie dėl savo santykių su atsakovu ir dėl jiems visuomenės patikėtų funkcijų privalėjo imtis priemonių, kad būtų išvengta galimos žalos, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d., 6.268 str. 4 d. ir 6.271 str.). Ieškovės nuomone, tokie asmenys yra atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau - PSPĮ) 27 straipsnio 1 dalies 2 punktą liga, kuria serga psichikos ligonis, laikoma sunkia, jei dėl jos ligonis gali padaryti žalą aplinkinių gyvybei ar sveikatai. R. L. jau 1974 metais nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija, dėl ko jis apie 20 kartų gydytas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, yra antros grupės invalidas. 2005 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad R. L. dėl šios ligos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. 2004 metais, kai buvo nužudyta ieškovės dukra, R. L. sveikatą prižiūrėjo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika. Ieškovės nuomone, atsakovai nevykdė jiems pavestų funkcijų bei įstatymais nustatytų pareigų sveikatos priežiūros srityje ir jų tokie priešingi teisei veiksmai (neveikimas) padėjo žalai atsirasti. Priešingais teisei veiksmais ieškovė įvardijo tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija neatliko tam tikrų pareigų organizuojant psichikos ligonių psichikos sveikatos priežiūrą, neatliko organizacinių priemonių, skirtų apsaugoti visuomenę nuo pavojaus, kurį sukelia ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, ir taip nevykdė PSPĮ įtvirtintos nuostatos, kad psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintuose Sveikatos pasaugos ministerijos nuostatuose apibrėžto uždavinio - rūpintis gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu. Be to, ieškovė teigė, kad PSPĮ 6 straipsnis nurodo, jog žmonės su negalia yra globojami valstybės ir jiems įstatymų nustatyta tvarka yra teikiama socialinė parama, o žmonių su psichine negalia slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose organizuoja ir remia savivaldybė. Ieškovės nuomone, atsakovai neabejotinai žinojo apie atsakovo R. L. pavojingą ligą tačiau, pažeisdami minimalius protingam žmogui taikomus atsargumo standartus, nesikreipė nei dėl atsakovo priverstinio gydymo, nei dėl jo pripažinimo neveiksniu ir globos jam paskyrimo (PSPĮ 6, 23, 27 str., CK 2.10 str. 1 ir 4 d.). Atsakovą priverstinai hospitalizavus, žala, ieškovės manymu, apskritai nekiltų, o R. L. pripažinus neveiksniu, žalą turėtų atlyginti atsakovo globėjas (CK 6.278 str. 1 d.). Taip pat ieškovė teigė, kad gydytojai, prižiūrėdami R. L. sveikatą ir žinodami, kad jis serga liga, dėl kurios gali sužaloti ar nužudyti žmogų, turėjo nuolat stebėti jo sveikatą (PSPĮ 23 str. 1 ir 2 d.) ir, pasitvirtinus sunkios ligos požymiams, R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje (PSPĮ 28 str.), tačiau nesiimdami minėtų veiksmų, žinodami apie R. L. sunkią ligą gydytojai nebuvo tiek rūpestingi ir atidūs, kiek iš jų gali būti reikalaujama šioje situacijoje, todėl pažeidė įstatymą ir privalo atsakyti CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu. Medikai, atsakingi už žalos atsiradimą dirbo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikoje, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra šios poliklinikos steigėja. Ieškovė teigė, kad visi atsakovai turi atsakyti solidariai, nes žala atsirado dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų ir neveikimo (CK 6.6 str. 3 d.).

5Atsakovas R. L. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės dukra nebuvo vienintelis ieškovės gyvenimo tikslas, nes ji, persikėlusi gyventi su kitu vyru, dukrą paliko pas patėvį H. V., kur ir įvyko nelaiminga žūtis. Teigė, jog jis negali atsakyti už padarytą žalą kadangi CK 6.268 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako.

6Atsakovo Lietuvos valstybės atstovės Sveikatos apsaugos ministerija nurodė, kad vien tik susirgimas sunkia psichikos liga nėra pakankamas pagrindas skirti asmeniui priverstinį hospitalizavimą ar pripažinti neveiksniu. Ar psichikos liga sunki, gali nuspręsti tik gydytojas, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 548 patvirtinta Tarptautine statistinių ligų ir sveikatos problemų kvalifikacija bei PSPĮ 28 straipsnio nuostatomis. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinas priežastinis veikos (neveikimo) ir padarytos žalos ryšys. Nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, neturėjo jokios pareigos, kurios neatlikus buvo padaryta žala.

7Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal CK 2.10 straipsnio 4 dalį atsakovas nepriklauso prie asmenų, kurie gali teikti prašymą dėl neveiksnumo ar globos nustatymo, grupės. Ieškovė apsiribojo vien teiginiu, kad R. L. sirgo liga, galinčia pastūmėti sužaloti ar nužudyti žmogų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų PSPĮ 27 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą. Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika yra juridinis asmuo, todėl Vilniaus m. savivaldybė negali atsakyti už kito asmens veiksmus. Ieškovė nepateikia turtinę ir neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų.

8Trečiasis asmuo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika nurodė, kad ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas R. L. nuo 1997 m. birželio 29 d. iki 2006 m. spalio 10 d. teikė VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė.

9Trečiasis asmuo Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad R. L. į ligoninę dėl medikų paslaugų kreipėsi 1997 metais, o 1998 metais paslaugų atsisakė, tuo metu ligoninėje nebuvo psichikos sveikatos centro, R. L. lankėsi pas kitus gydytojus - terapeutą, urologą, jo psichikos sutrikimų niekas nepastebėjo, į psichologą jis nesikreipė.

10Trečiasis asmuo A. L. nurodė, jog R. L. su ja nebegyveno nuo 2004 metų vidurio. Jis buvo geranoriškas ir nekėlė grėsmės aplinkiniams, todėl izoliuoti jį ar pripažinti neveiksniu nebuvo jokio pagrindo.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė S. P. iš R. L. 4 000 Lt turtinei žalai ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė.

13Teismas nurodė, kad nepagrįsta atsakovo R. L. pozicija, kad jis pagal CK 6.268 straipsnį negali būti atsakovas šioje byloje, nes CK 6.268 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali norma, nustatanti, kad teismas gali priteisti žalą iš asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, padarė žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Pasisakydamas dėl valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybės, teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodė Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Teismas neatliktų atsakovų pareigų taip pat nenustatė. Ieškovės teiginys, kad tinkamos psichikos sveikatos priežiūros sistemos nėra, o atsakovai nesiėmė priemonių jai sukurti, yra nepagrįstas, nes, be ieškovės minimo PSPĮ, psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuoja ir daug kitų teisės aktų, be to, siekdama užtikrinti paslaugų kokybės priimtinumą ir tinkamumą asmens sveikatos priežiūros įstaigose, Sveikatos apsaugos ministerija 1998 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 571 patvirtino Lokalaus medicininio audito nuostatus, kurie nustato paslaugų kokybės reikalavimus asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, tarp jų teikiančioms ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Teismas taip pat nurodė, kad asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, yra išvardyti CK 2.10 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą atsakovai neturi teisės kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteisėto neveikimo. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje, o gydytojai, neatlikę šių veiksmų, pažeidė įstatymą ir privalo atsakyti už kilusią žalą, nes PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas. Pagal formuojamą teismų praktiką asmenį priverstinai hospitalizuoti leidžiama, kai yra šių sąlygų visuma: 1) asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizavimo; 2) yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. VšĮ Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė Nr. 3K-3-200/2006). Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja PSPĮ 27 straipsnio sąlygos. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-149/2005 nebuvo konstatuota, jog iki nusikalstamos veikos padarymo egzistavo reali grėsmė, kad R. L. savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Be to, į bylą pateikta ambulatorinė R. L. kortelė patvirtina, kad jam buvo diagnozuotas šizotipinis sutrikimas (ligos kodas F21), ši liga (diagnozė) nėra nei sunki, nei pavojinga, ji buvo gydoma konservatyviai, vaistais, R. L. būklė gerėjo. 2000 m. gruodžio 8 d. įrašas kortelėje patvirtina, kad diagnozė buvo pakeista į lengvesnę - šizoafektinis sutrikimas, depresinis sindromas (kodas F25.1). Pacientas laikėsi gydytojų paskirtų vizitų laiko, buvo kritiškas, vartojo vaistus, kuriuos gali išrašyti ir bendrosios praktikos gydytojas. Dėl šių priežasčių teismas vertino, jog įtarti ar diagnozuoti sunkią ar pavojingą minėtos ligos formą nebuvo jokio pagrindo, šią išvadą patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojais atsakovą gydę gydytojai. Apklaustas liudytoju Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės terapeutas P. G. parodė, kad pas jį R. L. lankėsi dėl pakilusio kraujospūdžio, jokių jo psichikos sutrikimų liudytojas nepastebėjo. Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę baudžiamojoje byloje atlikusi ekspertė Z. K. paaiškino, jog nėra surinkta jokių duomenų, kad buvo pagrindas tikėtis R. L. ligos paūmėjimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti apie kitų atsakovų neteisėtą veiką, nes neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Teismo nuomone, ieškovė atsakovais Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir valstybę, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, nepagrįstai nurodė dar ir dėl to, kad šie asmenys nėra institucijos, vykdančios asmenų psichikos sveikatos priežiūrą (PSPĮ 11 str., Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943, 3, 17, 18 p., Pavyzdinių psichikos sveikatos centro įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110, 11 p.). Pasisakydamas dėl R. L. atsakomybės, teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, jog atsakovas R. L. padarė įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, taip pat nurodė, kad tiesioginė padaryto nusikaltimo priežastis buvo R. L. psichikos ligos paūmėjimas. Kadangi N. Z. buvo ieškovės dukra, todėl teismas sprendė, kad ieškovė, atsakovui atėmus gyvybę dukrai, turi teisę į žalos atlyginimą. Teismo nuomone, atsakovas tokiais savo veiksmais sukėlė ieškovei didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl ypatingo motinos ryšio su dukra turi būti bent iš dalies kompensuotas. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimo faktas šiuo atveju yra preziumuojamas. Taip pat pažymėjo, kad vaiko laidojimo išlaidos - 4 000 Lt, kurios yra įrodytos baudžiamosios bylos medžiaga, turi būti atlygintos bendra tvarka (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas akcentavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, remiantis įstatyme įtvirtintais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.). Kadangi R. L. nužudė ieškovės S. P. dukterį būdamas nepakaltinamumo būsenos, teismas sprendė, kad jo kaltės faktas ir laipsnis negali būti nagrinėjami šioje byloje, tačiau žalos atlyginimas iš atsakovo R. L. yra priteistinas, įgyvendinant civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją (CK 6.268 str. 2 d.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo R. L. pažeistos vertybės - žmogaus gyvybė ir dvasinė sveikata - yra nepalyginamai svarbesnės už teisę į nuosavybę, taip pat į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad atsakovo turtinė padėtis žalos, padarytos gyvybei ir sveikatai, atlyginimo bylose nėra lemiamas veiksnys, tačiau ieškovės reikalaujamas 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis. Atsižvelgdamas į nurodytus kriterijus bei tai, jog atsakovas serga onkologine liga, yra garbingo amžiaus, teismas sprendė, kad iš atsakovo, nužudžiusio vaiką, turi būti priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

14Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovams Lietuvos valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš R. L. priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. L. 4 000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundui pagrįsti apeliantė nurodė tokius argumentus:

151. Pareikšto ieškinio dalykas yra ne tik ieškovės pažeistų teisių ir interesų gynimas, bet jį sudaro ir viešasis interesas. Šioje byloje teismas turėjo atlikti aktyvų vaidmenį, tačiau jis formaliai išnagrinėjo šią bylą ir tokiu būdu nusišalino nuo visapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. R. L., žmogus, turintis psichinę negalią, kuris įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, turi atsakyti už padarytą žalą, o valstybė ir jos institucijos neturi jokios pareigos apsaugoti piliečius nuo galimos potencialios socialinės rizikos. Toks bylos aplinkybių vertinimas prieštarauja demokratinės visuomenės interesams, teisėtiems piliečių lūkesčiams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 19, 52 straipsniams.

    1. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, reguliuojančias civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus (CK 6.245 str., 6.246 str. 1 d., 6.247 str. ir 6.248 str. 1 ir 3 d.), ir byloje nustatytas aplinkybes, ieškovei padarytą žalą taip pat privalo atlyginti asmenys, kurie dėl jiems visuomenės patikėtų funkcijų privalėjo imtis priemonių, nukreiptų į galimos žalos sumažinimą ar išvengimą, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d. ir 6.278 str., 6.271 str.). Byloje nustatyta, kad R. L. nuo 1974 m. sirgo paranoidine šizofrenija, dėl šios ligos R. L. nuo 1974 m. vasario 19 d. iki 1974 m. birželio 26 d. gydėsi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, pakartotinai buvo hospitalizuotas nuo 1982 m. gegužės 15 d. iki 1982 m. birželio 30 d. ir nuo 1986 m. balandžio 17 d. iki 1986 m. birželio 16 d. Be to, R. L. sveikatos istorijoje yra duomenų, kad 1974 m. jis buvo pripažintas antros grupės invalidu be termino. Pagal PSPĮ psichikos sveikatos priežiūra - specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus. Šios priežiūros tikslas - teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.
    1. Teismas sprendime nurodė, jog iš ieškinio teiginių neaišku, kokių konkrečių pareigų neatliko Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus m. savivaldybės administracija. Ieškovė teigė, jog valstybė, nesukūrusi tinkamos sistemos, jos teisiškai nesureguliavusi, tokios pareigos neatliko. Teismas nurodė, jog be ieškinyje nurodytų teisės aktų psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuoja ir daug kitų teisės aktų. Su tokia teismo pozicija sutikti negalima, nes teisės aktais psichikos sveikatos priežiūra turi būti reguliuojama ne apskritai, o teisinis reguliavimas turi apsaugoti visuomenę nuo potencialios socialinės rizikos - potencialios grėsmės, kurią kelia kai kurie ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, piliečių ir savo gyvybei ar sveikatai. Tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo pavojaus, kurį kelia kai kurie ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, būtina įgyvendinti PSPĮ numatytą tikslą - laiku užkirsti kelią psichikos ligos paūmėjimui.
    2. Kritiškai vertintinas ir teismo teiginys, kad ieškovė, nurodydama, jog neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad R. L. nebuvo gydomas ir hospitalizuotas, nepagrįstai atsakovais nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir valstybę, atstovaujančią Sveikatos apsaugos ministerijos, dar ir dėl to, kad savivaldybės administracija ir ministerija nėra institucijos, vykdančios asmenų psichikos sveikatos priežiūrą, nes jeigu, teismo nuomone, minėtas ieškovės teiginys nebuvo suvokiamas vienareikšmiškai, tai teismas, vadovaudamas procesui (CPK 8 str., 159 str., 179 str.), turėjo bylos nagrinėjimo metu išsiaiškinti visas ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas tinkamai įvertinti. Esamą psichikos sveikatos priežiūros sistemą konkrečiai apibūdino kaip liudytojas apklaustas gydytojas psichiatras G. D., kuris parodė, kad psichiatrai dirba pagal tvarką, kuri egzistavo dar 1960 metais, iš esmės šioje srityje nuo praeito amžiaus šešiasdešimtųjų metų niekas nepasikeitė.
    3. Tai, kad teismas nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, įrodo ir teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų apie buvusią būtinybę iki nusikaltimo padarymo hospitalizuoti R. L., nes nebuvo realios grėsmės, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. R. L. susirgo sunkia psichikos liga gerokai anksčiau, nei nužudė ieškovės dukrą, o jo liga seniai buvo jam diagnozuota ir turėjo būti gydoma. Šios byloje nustatytos aplinkybės įrodo, jog gydytojai turėjo nuolat stebėti jo sveikatą, jo ligos paūmėjimui turėjo būti užkirstas kelias, o paūmėjus sunkios ligos požymiams, R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje (PSPĮ 28 str.). Be to, teisme apklausta ekspertė Z. K. parodė, kad paskutiniai įrašai sveikatos istorijoje apie R. L. sveikatos būklę yra paviršutiniški, todėl, apeliantės nuomone, jų pagrindu negalima daryti tokios išvados.
    4. Byloje konstatuotina, kad atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos atsakomybė atsiranda dėl jos teisinių pareigų (tinkamai organizuoti ir kontroliuoti psichikos sveikatos priežiūrą) nevykdymo. Šios atsakovo pareigos numatytos Sveikatos sistemos įstatymo 3, 64 straipsniuose, kuriuose nurodyta, kad savivaldos vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, savivaldybės meras ar savivaldybės valdyba organizuoja Lietuvos sveikatos programos, valstybinių sveikatos programų įgyvendinimą, savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo programos, kitų savivaldybės kompleksinių ir tikslinių sveikatos programų projektų rengimą ir savivaldybės tarybos patvirtintų programų, sveikatinimo veiklos įstatymų, kitų teisės aktų įgyvendinimą, savivaldybės teritorijoje organizuoja savivaldybei pavaldžių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų medicininį ir visuomenės sveikatos priežiūros auditą, pagal kompetenciją užtikrina valstybės laiduojamą ir savivaldybės remiamą sveikatos priežiūrą savivaldybės teritorijoje. Pagal 1996 m. vasario 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 234 patvirtintų Psichikos sveikatos centro nuostatų 1 straipsnį psichikos sveikatos centras - savivaldybei priklausanti įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims. Remiantis minėtų nuostatų 14 straipsniu, centro veiklą kontroliuoja vietos savivaldos vykdomosios institucijos, apskrities gydytojas ir Sveikatos apsaugos ministerija. Pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Savivaldybėje sudaromos psichikos sveikatos komisijos nuostatų 1 straipsnį savivaldybėje sudaroma psichikos sveikatos komisija valstybės įgaliota spręsti psichikos sveikatos priežiūros klausimus. Remiantis šių nuostatų 3 straipsniu, svarbiausiasis komisijos uždavinys - spręsti psichikos ligonių sveikatos priežiūros klausimus, pagal 4 straipsnio 1 punktą komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį, priima įstatymų nustatyta tvarka sprendimą dėl psichikos ligonio priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, 16 straipsnyje nurodyta, jog komisijos veiklą kontroliuoja savivaldybė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus m. savivaldybės administracija, žinodami apie R. L. pavojingą ligą, nevykdė savo teisinių pareigų - tinkamai neorganizavo jo psichikos sveikatos priežiūros.

167. Teismas, nustatydamas žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Vienas iš svarbiausių kriterijų nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje yra tai, kad neturtinę žalą padarė valstybė, jos padarytų teisės pažeidimų pobūdis - konstitucinių principų pažeidimas ir nesilaikymas. Būtent šios aplinkybės ir valstybės kaltės laipsnis lemia tai, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti svarus. Įvertinant aptartų kriterijų visumą bei taikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, neturtinės žalos dydis nustatytinas 500 000 Lt ir priteistinas solidariai iš visų atsakovų.

17Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Skundui pagrįsti apeliantas nurodė šiuos argumentus:

  1. Apeliantas civilinio proceso tvarka nebuvo pripažintas neveiksniu, tokiu jis nepripažintas iki šiol. Vadovaujantis CK 6.268 straipsnio 1 dalimi, veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako, todėl teismas turėjo vadovautis šia nuostata.
  2. Apeliantas šizofrenija serga daugiau kaip 30 metų, teismui pritaikius priverčiamąją medicinos priemonę, šiuo metu yra specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, be to, atsakovas yra garbaus amžiaus, serga onkologine liga, todėl ieškinio suma nei dabar, nei vėliau negalėtų būti išieškota. Teismas, nustatydamas žalos atlyginimo dydžius, nesilaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
  3. Žalai atsirasti nemažą įtaką padarė H. V., pasiūlęs atsakovui įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, todėl R. L. kaltės bei žalos dydis turėtų būti mažinamas.
  4. Nė viena sveikatos apsaugos sistemos įstaiga nesikreipė dėl apelianto pripažinimo neveiksniu ar priverstinio gydymo (PSPĮ 6, 23, 27 str.). Jei tokie veiksmai būtų atlikti, tokių pasekmių ir žalos būtų neatsiradę visiškai.

18Atsiliepimu į ieškovės S. P. apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad prašoma priteisti suma neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, o ieškovė siekia pasipelnyti. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė iš esmės sutinka, kad žalos atlyginimas iš R. L. jai neturėtų būti priteistas.

19Atsiliepime į atsakovo R. L. apeliacinį skundą ieškovė S. P. naujų argumentų nepateikė, teigė, kad visus argumentus išdėstė savo apeliaciniame skunde.

20Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė šiuos skundus atmesti. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, todėl neprivalėjo nei įspėti apie R. L. psichikos ligos paūmėjimą, nei kreiptis dėl jo priverstinio hospitalizavimo. Asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, išvardyti CK 2.10 straipsnio 4 dalyje. Šis sąrašas baigtinis, savivaldybės administracija į šį sąrašą nepatenka, todėl ji kreiptis dėl R. L. veiksnumo apribojimo neturėjo teisės.

21Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus trečiasis asmuo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika nurodė, jog ši įstaiga teikė R. L. paslaugas epizodiškai tik iki 2001 m. lapkričio mėnesio, tačiau dėl nustatytos diagnozės nebuvo pagrindo jo priverstinai hospitalizuoti. Taip pat pažymi, kad CK 6.268 straipsnio 4 dalis numato sąrašą asmenų, galinčių atsakyti už asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, padarytą žalą. Sveikatos priežiūros įstaigų ir gydytojų šiame sąraše nėra, todėl jiems negali net ateityje kilti pareiga tokią žalą atlyginti.

22Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsakovas R. L. pakeistas jo procesinių teisių perėmėju atsakovu Lietuvos valstybe, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Ieškovės S. P. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo R. L. procesinių teisių perėmėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas pakeistinas.

25Byloje nustatyta, kad atsakovas R. L., būdamas nepakaltinamu, 2004 m. gruodžio 1 d. apie 16 val. H. V. priklausančiame bute, ( - ), revolverio šūviais nušovė atėjusią į butą ieškovės dvylikametę dukrą N. Z.. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi atsakovas R. L. pripažintas padaręs įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies l punkte, 5 punkte, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, jam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarus stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismo nutartyje konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu atsakovas buvo nepakaltinamas, nes dėl psichinės ligos negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tai nustatyta baudžiamojoje byloje esančiu ekspertizės aktu.

26R. L. mirė 2010 m. spalio 13 d.

27Pagal Marijampolės 1 notaro biuro notarės D. L. 2012 m. rugpjūčio 28 d. patvirtintą palikimo perėjimo valstybei liudijimą Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, paveldėjo R. L. 20 182,21 Lt pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose.

28Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

29Dėl reikalavimo teisės

30Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas kildinamas iš atsakovo R. L. baudžiamajame įstatyme numatytos uždraustos veikos padarymo, atimant žmogaus gyvybę, t.y. nužudžius ieškovės dukrą N. Z.. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. kovo 14 d. priimta rezoliucija Nr. (75)7 rekomenduota Europos Tarybos valstybėms narėms savo įstatymuose numatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą sužalojus sveikatą ar atėmus gyvybę. Šios rezoliucijos 19 punktas nustato, kad nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar sužadėtinis (fiance), todėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija, kad ieškovė šioje byloje neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikytina nepagrįsta. Nepagrįsta ir atsakovo R. L. pozicija, jog jis, vadovaujantis CK 6.268 straipsniu, negali būti atsakovu šioje byloje. CK 6.268 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos nurodo, kad kai žalą padaro veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra pripažintas nei neveiksniu, nei ribotai veiksniu, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių darydamas žalą negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, jis už padarytą žalą neatsako. Tačiau CK 6.268 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali norma, nustatanti išimtį iš CK 6.268 straipsnio 1 dalies, kada asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, padarė žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Įstatymo leidėjas nustatė teismui teisę, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą iš žalą padariusio asmens.

31Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl psichikos sveikatos priežiūros reglamentavimo ir organizavimo trūkumų

32Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į gyvybę. Tai valstybės įsipareigojimas saugoti žmogų nuo bet kokio neteisėto išorinio poveikio jo gyvybei, sveikatai. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms” reiškia, kad valstybė ir jos institucijos turi pareigą savo veikloje vadovautis visuomenės interesais, užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių ir interesų pripažinimą gerbimą apsaugą ir įgyvendinimą. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

33Sveikatos apsaugos ministerija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės, t. y. institucijos, įgyvendinančios vykdomąją valdžią, sudėtinė dalis, kurios veikla konkretizuota Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, patvirtintuose 1998 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926. Sveikatos apsaugos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas sveikatos apsaugos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Sveikatos apsaugos ministerijos uždavinys - rūpintis gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu (Nuostatų 5 punktas). Įgyvendindama šį uždavinį, Sveikatos apsaugos ministerija pagal savo kompetenciją rengia įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus; analizuoja gyventojų sveikatinimo veiklos poreikius, sveikatos būklę ir jos prognozę, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros priimtinumą, prieinamumą bei tinkamumą ir valstybės lygmeniu planuoja sveikatinimo veiklą; kartu su savivaldybės institucijomis nustato pirminės sveikatinimo veiklos plėtojimo kryptis; formuoja ir vykdo Vyriausybės politiką Lietuvos gyventojų sveikatinimo srityje, teikia pasiūlymus dėl teisinių, socialinių ir ekonominių priemonių, skatinančių sveikatos išsaugojimą, grąžinimą ir stiprinimą; kaupia ir sistemina informaciją, kurios reikia Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai tinkamai reguliuoti; vykdo medicininį auditą. (Nuostatų 6.1 - 6.28 punktai).

34Pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė teisės aktus, kuriais reglamentuojama psichikos sveikatos priežiūra, padarė išvadą, kad jos tvarką ir kontrolę reglamentuojanti teisinė bazė sukurta ir galiojo ginčo įvykio metu, ji ne abstrakti, o pakankamai aiški.

35Pažymėtina, kad savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskiriama: socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, savivaldybių sveikatos programų rengimas ir jų įgyvendinimas, parama savivaldybės gyventojų sveikatai (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12, 17, 18 punktai). Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomaisiais subjektais įvardytos valstybės ir savivaldybės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos. Šių subjektų veiklai ir teikiamoms paslaugoms priskirta asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra. Savivaldos vykdomosios institucijos priskirtos prie sveikatinimo veiklos valdymo subjektų Sveikatos sistemos įstatymo 8, 9, 11 straipsniai).

36Ieškovė nekėlė klausimų dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos pareigos teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kontroliuoti sergančiųjų gydymo procesą. Ieškovė, formuluodama argumentus dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės, netvirtino apie sveikatos apsaugos teisinio reglamentavimo nebuvimą apskritai, bet kelia klausimą dėl netinkamo, t. y. neefektyvaus teisinio reglamentavimo, kuris jos nuomone nesukuria aiškių pareigų konkretiems subjektams atlikti būtinus veiksmus, užtikrinančius tinkamą psichikos ligomis sergančių asmenų sveikatos priežiūrą.

37Sprendžiant apie valstybės pareigą užtikrinti kokybine prasme pakankamą psichinės sveikatos apsaugos reglamentavimą, susijusį su kitų asmenų (ir pačių ligonių) teise į gyvybės apsaugą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 2 straipsnis), tikslinga atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktiką.

38Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta, kad kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad Konvencijos 2 straipsnio pirmasis sakinys įpareigoja valstybes - Konvencijos dalyves imtis tinkamų priemonių gyvybei apsaugoti (Branko Tomasic and Others v. Croatia, no. 46598/06, judgment of 15 January 15, mutatis mutandis, su medikų aplaidumu susijusios bylos - Calvelli and Ciglio v. Italy [GC], no. 32967/96, § 48-49, ECHR 2002-1, Rinkūnienė v. Lithuania, no. 55779/08, decision of 1 December 2009 ir kt.). Šios priemonės apima ne tik poreikį sukurti gyvybės apsaugai adekvatų teisinį reglamentavimą, bet žmogaus teisių doktrinos raidoje valstybė taip pat buvo įpareigota prisiimti atsakomybę už tam tikrus privačių asmenų veiksmus, t. y., tam tikromis aplinkybėmis valdžios institucijos turi pozityviąją pareigą imtis tinkamų prevencinių priemonių žmogui (arba visuomenei plačiąja prasme) apsaugoti, gręsiant pavojui gyvybei dėl kito žmogaus nusikalstamų veiksmų, - nacionalinės valdžios institucijos turi padaryti viską, ko iš jų galima pagrįstai tikėtis, siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti (Osman v. United Kingdom, judgment of 28 October 1998, Reports 1998-VIII, p. 3159, §115-116).

39EŽTT praktikoje dėl valstybės pozityviųjų pareigų sukuriant tinkamą, svarbiausia - veiksmingą - žmogaus gyvybei apsaugoti teisinį ir administracinį aparatą, griežtesni reikalavimai valstybės institucijoms, galima teigti, taikomi tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi galimybė teisės aktuose aiškiai (pakankamai detaliai) reglamentuoti situacijas, kuriose kyla tiesioginis pavojus asmens gyvybei (Makaratzis v. Greece (GC), no. 50385/99, judgment of 20 December 2004 - dėl tinkamo policijos pareigūnų parengimo ir instrukcijų dėl šaunamojo ginklo panaudojimo stokos). Tuo pačiu EŽTT laikosi nuostatos, kad Konvencija neturi „uždėti" nepakeliamos naštos valstybei, todėl tais atvejais, kai egzistuoja ribota galimybė teisės aktuose detaliai apibrėžti visus galimus problemų, susijusių su gyvybės apsauga, sprendimo būdus, valstybės pareigų vykdymui keliami santykinai mažesni reikalavimai (Colak and Tsakiridis v. Germany, Nos. 77144/01, 35493/05, judgment of 5 March 2009 - dėl bendros Vyriausybės politikos dėl visuomenės ir medikų informavimo, siekiant užkirsti kelią ŽIV plitimui, egzistavimo; dėl nuo medikų nerūpestingumo nukentėjusioms šalims turėjimo galimybės inicijuoti tiek baudžiamąjį, tiek civilinį procesą).

40Dėl nagrinėjamos bylos problematikos atskirai atkreiptinas dėmesys į EŽTT sprendimą byloje Branko Tomašic ir kiti prieš Kroatiją, kurioje EŽTT pasisakė dėl nacionalinės teisinės sistemos ir jos įgyvendinimą užtikrinančių mechanizmų adekvatumo pagal Konvencijos 2 straipsnį psichikos sutrikimų turinčių asmenų padarytų nusikaltimų kontekste (Branko Tomašic and Others v. Croatia). Šiame sprendime EŽTT kaip teisinės bazės trūkumą vertino pernelyg bendro pobūdžio taisykles, įtvirtintas atitinkamame įstatyme dėl bausmių vykdymo, kurios kaip reikiant nereglamentavo priverstinio psichiatrinio gydymo (kaip apsaugos priemonės) klausimo, šį visiškai paliekant kalėjimo institucijų diskrecijai. EŽTT požiūriu, minėtos taisyklės privalėjo būti pakankamos, siekiant užtikrinti, kad baudžiamųjų sankcijų tikslas būtų tinkamai pasiektas.

41Nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė jokių konkrečių trūkumų dėl R. L. psichikos sveikatos priežiūros ir psichikos ligos gydymo proceso, diagnostikos, gydymo metodikos, gydytojų veiksmų vykdant prievolę teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą, laiku užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir dėl to galimai grėsmei pačiam pacientui ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.

42Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą grindžiamas argumentu, jog egzistuojantis psichinės sveikatos priežiūros teisinis reglamentavimas neužtikrina visuomenei pavojingų psichinės ligos paūmėjimo atvejų efektyvaus nustatymo. Visuomenės saugumas yra viešasis interesas, todėl nagrinėdamas bylą šiuo aspektu teismas turi būti aktyvus, aiškintis, kokios konkrečios priežastys konkrečios bylos atveju lėmė ligos paūmėjimo nenustatymą ir kelio visuomenei pavojingam jos pasireiškimui neužkirtimą. Be to, nepaisant to, kad ieškovė nepareiškė konkrečių reikalavimų R. L. gydžiusioms įstaigoms, iš esmės teismas savo iniciatyva gali įvertinti teikto gydymo kokybiškumo momentą, nes šioje byloje jis tiesiogiai susijęs su visos sveikatos priežiūros sistemos kokybiškumo, sudarančio viešą interesą, vertinimu.

43Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją taikant Konvencijos 2 straipsnį, sprendžiant dėl valstybės ir savivaldybės atsakomybės konkrečioje byloje, būtina vertinti, ar jų kompetentingos institucijos padarė viską, ko iš jų galima pagrįstai tikėtis, siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti.

44Vertinant teisinio reglamentavimo pakankamumą, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į kiekybinį reglamentavimo aspektą ir vertinama ne tik reglamentavimo apimtis, bet ir į kokybinį reglamentavimo pakankamumą. Vienas (bet ne vienintelis) iš kokybinio reglamentavimo pakankamumo kriterijų gali būti reglamentavimo detalumas. Jei reglamentuojama sritis yra susijusi su didesne grėsme valstybės saugomoms vertybėms (šiuo atveju - gyvybei), svarstytina, ar, siekiant didesnio reglamentavimo veiksmingumo, nėra poreikio tokią sritį reglamentuoti detaliau, kiek įmanoma konkrečiau nustatant visumą reikiamų organizacinių priemonių, teisių ir pareigų kompetentingiems asmenims ir kt. (atsižvelgiant į poreikį, gali būti nustatyta tvarka, pagal kurią rinkti duomenis apie ligonio sveikatos būklę, keistis informacija su kitomis gydymo įstaigomis, surinktą informaciją analizuoti, prognozuoti galimus ligos paūmėjimus arba juos laiku nustatyti ir skubiai imtis adekvačių priemonių, kad būtų suteikta reikiama pagalba).

45Tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo potencialaus pavojaus, būtina siekti įgyvendinti psichikos sveikatos priežiūros tikslą - laiku užkirsti kelią psichikos ligos paūmėjimui, dėl kurio ligonis gali tapti pavojingas sau ar kitiems visuomenės nariams (PSPĮ 1 straipsnio 12 dalis, 27 straipsnis). Valstybės pareiga - sukurti adekvatų teisinį reglamentavimą, nustatantį priemonių visumą, sudarančią sąlygas šį tikslą pasiekti. Ieškovės teigimu, Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija nevykdė įstatyminių pareigų sveikatos priežiūros srityje, t. y. nesiėmė organizacinių priemonių, nesukūrė nurodytam tikslui pasiekti būtino efektyvaus teisinio reglamentavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į šį ieškovės argumentą, nurodęs atitinkamus teisės aktus, konstatavo, kad psichikos sveikatos priežiūra yra reglamentuota. Įvertinti psichikos ligomis sergančių asmenų priežiūros teisinio reglamentavimo efektyvumą, valstybės ir savivaldybės pareigų atlikimą vykdant įstatyme nustatytas funkcijas sveikatos apsaugos srityje galima tik visapusiškai ištyrus psichikos sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo sistemos praktinį veikimą R. L. ligos ir nepakaltinamumo būsenos, lėmusios įstatyme draudžiamos veikos padarymą, atveju. Įvertinus reikšmingas aplinkybes turėtų būti atsakyta į klausimą, ar šios būsenos nepavyko nustatyti ir užkirsti kelio pavojingai veikai dėl kompetentingų institucijų kaltės (teisinio reglamentavimo, organizavimo ar sveikatos priežiūros trūkumų), ar šiuo atveju efektyviai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos pagalba nebuvo galimybės tokią būseną nustatyti dėl kitų objektyvių priežasčių.

46Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartyje nurodė, kad byloje yra duomenų, kad iki 2004 m. gruodžio 1 d. įvykdytos draudžiamos veikos R. L. paskutinį kartą pas psichiatrą lankėsi 2001 m. lapkričio 19 d., po to jis nusprendė pakeisti sveikatos priežiūros įstaigą. Byloje nėra duomenų apie sveikatos priežiūros įstaigų pastangas profilaktiškai tikrinti R. L. psichikos sveikatos būklę nuo 2001 m. lapkričio 19 d. iki 2004 m. gruodžio 1 d. Byloje yra duomenų apie 2004 m. spalio 13 d. R. L. diagnozuotą onkologinę ligą, tam tikrą jos įtaką R. L. ketinimams ir veiksmams. Apklaustas Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centro vedėjas nurodė, kad onkologas turėjo siųsti R. L. pasitikrinti psichikos sveikatos būklę. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės sprendžiant pareikšto ieškinio reikalavimo tenkinimo klausimą, kurių nustatymui reikia specialių žinių: ar buvo medicininės galimybės prognozuoti psichinės ligos, kuria sirgo R. L., paūmėjimą ir galimą jo pavojingą visuomenei pasireiškimą; ar tokiam tikslui pasiekti buvo pakankamas teisinis reglamentavimas (pakankamai aiškus, tikslus, išsamus, atitinkantis medicinines galimybes), įpareigojantis aiškiai apibrėžtas įstaigas ir jų specialistus imtis būtinų veiksmų ir priemonių; ar tokie paūmėjimai esant psichinės sveikatos sutrikimui, analogiškam R. L., ir šį paūmėjimą lėmusiems veiksniams, yra dėsningi, ar galima jų išvengti pritaikius prevencines priemones; ar yra reikiamos organizacinės priemonės (pvz., sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimas, informacinės duomenų bazės), siekiant užkirsti kelią psichinių ligų paūmėjimui.

47Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių nustatymui įtraukė į bylą valstybės instituciją duoti išvadą byloje Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo perėmė dalį minėtos institucijos funkcijų.

48Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys neprašė skirti ekspertizės ir nenurodė asmenų, galinčių tokią ekspertizę atlikti byloje.

49Pagal viešai prieinamą informaciją visuotinai žinoma, kad atskiri asmenys, t. y. medikai, teisininkai, medicinos ir teisės specialistai bei mokslininkai turi įprastai įvairią ir iš dalies nevienodą nuomonę dėl sveikatos priežiūros, įskaitant psichikos ligonių priežiūrą, teisinio reglamentavimo bei tokių paslaugų teikimo.

50Teisėjų kolegijos nuomone, vieno ar kelių nurodytos srities specialistų, mokslininkų nuomonė bei išvados nebūtų pakankamos.

51Teisėjų kolegija, siekdama išvengti vien tik atskirų asmenų nuomonių ir išvadų, jų įvairovės dėl minėtų sveikatos priežiūros paslaugų reglamentavimo bei teikimo, įtraukė į bylą nurodytą valstybės instituciją duoti išvadą byloje, kadangi tokia institucija galėtų apibendrinti nuomonių nurodytu klausimu visumą ir pateikti išvadą.

52Įtraukta į bylą minėta valstybės institucija duoti išvadą byloje nepateikė išsamios bei konkrečios išvados.

53Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta aplinkybė netrukdo teisingai nustatyti turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir teisingai išnagrinėti bylą.

54Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos valstybė yra Europos Sąjungos narė ir Lietuvos valstybės teisės aktai, įskaitant teisės aktus, reglamentuojančius sveikatos priežiūrą, yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos valstybei dėl minėtų teisės aktų neatitikimo pastabų nėra pareikšta.

55Pagal viešai prieinamą informaciją bei visuomenės informavimo priemonių pateikiamą informaciją nėra duomenų, patvirtinančių, kad psichikos ligoniai Lietuvoje įvykdytų ženkliai daugiau veikų, dėl kurių nukentėtų asmenys.

56Dėl sveikatos priežiūros reglamentavimo tobulinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokį reglamentavimą konkrečiai tobulinti galima tik pagrįstai konstatavus esminius konkrečius tokio reglamentavimo bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo trūkumus. Tokie trūkumai nėra įrodyti pateiktais į bylą įrodymais.

57Absoliutus asmenų naudingos visuomenei veiklos sričių reglamentavimas apribotų pasirinkimo, iniciatyvos taip pat tokios veiklos tobulinimo laisvę.

58Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad PSPĮ 27 straipsnio reglamentavimas dėl psichikos ligonių priverstinio hospitalizavimo yra pakankamas.

59Pažymėtina, kad tiek medicinos, tiek teisės doktrinoje, tiek viešai visuomenės pateikiamoje nuomonėje nėra pagrįstų konkrečių pasiūlymų dėl minėto reglamentavimo pakeitimo. Tam turi reikšmės aplinkybė, kad nepagrįstai perdėtas reglamentavimas galėtų pažeisti pacientų ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

60Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje

61Tuo atveju, kai psichikos liga sergantis asmuo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių mažai bendrauja (nedirba, minimalūs santykiai su artimaisiais, yra vienišas, kt.), sumažėja tikimybė, kad sveikatos priežiūros įstaigoms bus laiku pranešta apie tokio asmens ligos paūmėjimą nepakaltinamumo, neveiksnumo būseną, dėl to tampa ribotos galimybės laiku imtis priemonių, kad tokiam asmeniui būtų nustatyta globa (rūpyba), kartu - paskirtas už jo veiksmus atsakingas subjektas. Teisės aktuose nustatytas psichikos ligonių stebėjimas yra pakankamas, jis aiškiai reglamentuotas. Bylos duomenys patvirtina, kad šios bylos atveju R. L. nepakaltinamumo būsena netapo žinoma kompetentingoms institucijoms, kadangi iki staigaus ligos paūmėjimo tokia būsena nekėlė pavojaus nei R. L., nei aplinkiniams.

62Apeliantė kelia valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės klausimą tuo pagrindu, kad valstybė, konkrečiai jos institucija Sveikatos apsaugos ministerija, neveikė taip, kad būtų išvengta atsiradusių pasekmių (ieškovės dukters žūties), t. y. nesukūrė tokios teisinės bazės, kuri užtikrintų psichikos sutrikimų turintiems asmenims tinkamą psichiatrijos pagalbą ir su tuo susijusį visuomenės saugumą ir neatliko tam tikrų pareigų organizuojant psichikos ligonių sveikatos priežiūrą ir organizacinių priemonių, kurios apsaugotų visuomenę nuo psichikos ligonių keliamų pavojų.

63Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis užtikrina žmogaus teisę į gyvybę, o 21 straipsnio 1 dalis garantuoja žmogaus asmens neliečiamumą. Šios konstitucinės normos - tai valstybės garantija, kad turi būti sukurta teisinių priemonių sistema, privalanti garantuoti ir vienaip ar kitaip užtikrinti, kad žmogus bus apsaugotas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio poveikio jo gyvybei, sveikatai. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Tai reiškia, kad konstitucinių žmogaus teisių ir interesų pripažinimą gerbimą apsaugą ir įgyvendinimą turi užtikrinti aiškūs ir demokratiški įstatymai, o valstybė ir jos institucijos turi pareigą savo veikloje vadovautis visuomenės interesais, gerbti žmogaus asmenines bei turtines teises ir laisves ir jų nepažeisti. Pagal to paties straipsnio 1 dalį valstybės valdžią vykdančios Lietuvoje institucijos yra Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, o šios kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo to, kokią vietą toji valdžia užima bendroje valdžių sistemoje, jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų institucijų. Sveikatos apsaugos ministerija - Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip vykdomosios tvarkomosios šalies institucijos, vykdančios įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkančios krašto reikalus, koordinuojančios ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą ir vykdančios kitas jai pavestas funkcijas (Konstitucijos 94 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 str.), sudėtinė dalis, kurios (ministerijos) veikla konkretizuota Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, patvirtintuose 1998 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926. Be bendro pobūdžio uždavinių ir funkcijų, būdingų visoms ministerijoms, kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas sveikatos apsaugos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Sveikatos pasaugos ministerijai skirtas specifinis uždavinys - rūpintis gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu, o šiam uždaviniui įgyvendinti nustatytos plačios funkcijos. Viena iš jų (funkcijų) - pagal savo kompetenciją rengti įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus. Visos kitos ministerijos funkcijos susijusios su gyventojų sveikatinimo veiklos poreikių, sveikatos būklės, jos prognozės, sveikatos priežiūros išteklių, jos priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo analize, sveikatinimo veiklos planavimu valstybės lygmeniu; pirminės sveikatinimo veiklos plėtojimo krypčių nustatymu kartu su vietos savivaldos institucijomis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos Lietuvos gyventojų sveikatinimo srityje formavimu ir vykdymu, pasiūlymų dėl teisinių, socialinių ir ekonominių priemonių, skatinančių sveikatos išsaugojimą, grąžinimą ir stiprinimą, teikimu, tarpžinybinės sveikatinimo veiklos koordinavimo per Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytas komisijas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo nustatyta tvarka koordinavimu; sveikatos priežiūros įstaigų tinklo steigimu, reorganizavimu ir likvidavimu, jų veiklos koordinavimu ir t. t. Iš esmės visos šios funkcijos nukreiptos žmonių fizinei, socialinei ir dvasinei gerovei užtikrinti.

64Ieškovė, įrodinėdama byloje Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimą, jo nekonkretizavo ir teigė, kad pats įvykis (dukters žūtis dėl nepakaltinamo psichikos ligonio veiksmų) savaime patvirtina tą faktą, kad valstybė nesiėmė priemonių, kad būtų išvengta tokių pasekmių. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės teiginiu nesutinka. Ieškovė nurodo tarp atsiradusių pasekmių ir Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimo užtikrinant psichikos sutrikimų turintiems asmenims tinkamą psichiatrijos pagalbą, o kartu su tuo susijusį visuomenės saugumą, priežastinį ryšį. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose nenustatyta ministerijos funkcija teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (ginčui aktuali 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo, galiojusio iki 2007 m. sausio 17 d., redakcija) reglamentavo sveikatos priežiūros įstaigas, jų veiklą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus ir kt. Ginčo įvykio metu galiojo 1995 m. birželio 6 d. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, nustatęs asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę, taip pat nustatęs ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūra pagal gyvenamąją vietą vykdoma psichikos sveikatos centruose, kitose psichiatrijos, globos ir rūpybos įstaigose, o teisė pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį ar jų atsisakyti numatyta pacientui. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. III-833 patvirtino Lietuvos sveikatos programą, kurioje aptarė psichikos ligos situaciją, sergamumą, numatė programinius tikslus ir jų įgyvendinimą, nustatė, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą psichikos ligų profilaktikos monitoringą pagal savo kompetenciją vykdo visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos. 1998 m. gruodžio 1 d. Sveikatos sistemos įstatymas (toliau - SSĮ) reglamentavo nacionalinę sveikatos sistemą jos struktūrą sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimą valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos patvirtinimo" pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos parengtai Valstybinei psichikos ligų profilaktikos programai. Sveikatos apsaugos ministerija 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 686 patvirtino Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo 2002-2004 metų priemonių planą. Sveikatos apsaugos ministerija taip pat yra priėmusi jos kompetencijai priskirtus norminį pobūdį turinčius aktus, reglamentuojančius psichiatrijos pirminio lygio paslaugų teikimą psichikos sveikatos centro, šio centro specialistų veiklą bendrosios praktikos slaugytojų teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, bendrosios praktikos gydytojų funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę (Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 174 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN14:1996 „Bendrosios praktikos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė", 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. 468 ,,Dėl medicinos normos MN53:1998 ,,Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“, 1999 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 110 „Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos jų teikimo bei apmokėjimo tvarkos ir Psichikos sveikatos centro pavyzdinių įstatų bei specialistų veiklos", 1996 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. 133 „Dėl Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo", 1998 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 571, kuriuo patvirtinti Lokalaus medicininio audito nuostatai, reglamentuojantys paslaugų kokybės reikalavimus asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, 2004 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. V-437 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2004 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo" ir kt.). Sveikatos priežiūrą taip pat ir psichikos sveikatos priežiūrą jos tvarką ir kontrolę reglamentuojanti teisinė bazė sukurta ir tokia galiojo ieškovės dukters žūties metu. Ji pakankamai aiški. Dėl to nepagrįstas ieškovės teiginys, kad Sveikatos apsaugos ministerija nevykdė jai prisikirtų funkcijų. Ministerijai nenustatyta pareiga teikti sveikatos priežiūros paslaugas, tiesiogiai kontroliuoti pacientų, taip pat ir sergančių psichikos ligomis, gydymą ir jų priežiūros procesą bei jam daryti įtaką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad Sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtos veikos (neveikimo), dėl kurios atsirado neigiamos pasekmės - ieškovės dukters žūtis, nėra. Ieškovė, įrodinėdama valstybės neveikimą įgyvendinant psichikos sveikatos priežiūros politiką nepakankamą teisinę bazę, nepagrįstai nurodo, kad gydytojų psichiatrų darbo tvarką reglamentuoja seni 1960 metų normatyvai, tokią išvadą grįsdama pirmosios instancijos teisme kaip liudytojo apklausto Vilniaus Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centro vedėjo gydytojo G. D. parodymais. Byloje esantis teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad tokių parodymų minėtas liudytojas nedavė, pastabų dėl protokolo turinio nepareikšta.

65Vilniaus miesto savivaldybės civilinę atsakomybę ieškovė sieja su netinkamai organizuota psichikos sveikatos priežiūra ir kontrole nesiimant priemonių tinkamai įvertinti atsakovo R. L. psichikos būklę ir j į priverstinai hospitalizuoti bei apriboti jo veiksnumą.

66Socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, savivaldybių sveikatos programų rengimas ir jų įgyvendinimas, parama savivaldybės gyventojų sveikatai - savivaldybės savarankiškos funkcijos (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12, 17, 18 p.). Pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra susijusi su tokio pobūdžio įstaigų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu, išlaikymu (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 17 p.). Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra, kurią sudaro šios sistemos vykdomieji ir sveikatinimo veiklos valdymo subjektai, bei Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos ištekliai, veikla ir teikiamos paslaugos nustatyti Sveikatos sistemos įstatymo 7 straipsnyje. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomaisiais subjektais įvardytos sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurių priskirtos ir valstybės, ir savivaldybės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos. Vykdomųjų subjektų veikla ir teikiamos paslaugos apibrėžtos SSĮ 11 straipsnyje. Prie tokių paslaugų priskirta asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra (SSĮ 11 str. 1 d. 1-2 p.). Savivaldos vykdomosios institucijos priskirtos prie sveikatinimo veiklos valdymo subjektų (SSĮ 8 str. 1 d. 1 p., 9 str. 1 d. 4 p.). Pagal minėtus teisės aktus savivaldybei, jos administracijai, kaip vykdomajai institucijai, nepavesta nei teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nei kontroliuoti gydymo proceso. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pareigos savarankiškai domėtis ir rūpintis R. L. psichikos sveikata, užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir tinkamai organizuoti jo psichikos sveikatos priežiūrą, taip pat kreiptis dėl R. L. priverstinio hospitalizavimo ar pripažinimo neveiksniu.

67Nors ieškovė įrodinėja valstybės ir savivaldybės administracijos neveikimą organizuojant psichikos sveikatos priežiūrą ir užkertant kelią psichikos ligos paūmėjimui, kad būtų išvengta žalingų pasekmių, tačiau ieškovės apeliacinio skundo, taip pat ieškinio turinys patvirtina, kad atsiradusias pasekmes ji sieja su netinkama R. L. psichikos sveikatos priežiūra, jo netinkamu psichikos ligos gydymu. Kaip minėta, sveikatos priežiūros paslaugas teikia vykdomieji subjektai - biudžetinės ir viešosios asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. L. susirgo šizofrenija, paranoidine forma 1974 metais ir tais pačiais metais jam nustatytas antros grupės invalidumas. Iki 1997 metų R. L. gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, du kartus taikytas gydymas stacionare. Nuo 1997 metų R. L. gydėsi VšĮ Antakalnio poliklinikoje ir VšĮ Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninės poliklinikoje. Nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2004 m. spalio 12 d. R. L. gydytas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriuje. 2004 m. spalio 13 d. Vilniaus universiteto Onkologijos institute R. L. diagnozuotas piktybinis trachėjos navikas. Baudžiamojoje byloje esančioje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2004 m. gruodžio 1 d.) R. L. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) - paranoidine šizofrenija, epizodine eiga su progresuojančiu defektu, dėl kurio negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o R. L. veiksmus jam inkriminuojamos veikos metu lėmė lėtinio psichikos sutrikimo sąlygoti individualūs pažintinės veiklos, elgesio reguliavimo, emocinio reagavimo ir kt. ypatumai bei objektyvūs situaciniai veiksniai. Baudžiamojoje byloje yra nekonkretūs duomenys apie tai, kad atsakovas R. L. ginklą kuriuo nušovė ieškovės dukrą ketino įsigyti norėdamas nusižudyti dėl naujai paaiškėjusio onkologinio susirgimo. Įrašai ambulatorinėje kortelėje rodo, kad atsakovo R. L. pirminė liga - šizotipinis sutrikimas - buvo gydoma vaistais ir būklė gerėjo, dėl to 2000 m. gruodžio 8 d. diagnozė pakeista į lengvesnę - shizoafektinį sutrikimą depresinį sindromą ir atsakovas toliau buvo gydomas vaistais. Ieškovė nors ir teigia, kad gydytojai privalėjo stebėti R. L. sveikatą, tačiau jokių konkrečių reikalavimų R. L. gydžiusioms ir jo sveikatą prižiūrėjusioms įstaigoms nereiškia, trūkumų nenurodo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti trūkumus R. L. psichikos sveikatos priežiūros ir psichikos ligos gydymo procese, diagnostikoje, gydymo metodikoje, gydytojų veiksmuose vykdant prievolę teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą laiku užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir dėl to galimai grėsmei pačiam pacientui ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.

68CK 2.10 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens pripažinimą neveiksniu, 4 dalis nustato subjektus, galinčius paduoti prašymą teismui pripažinti asmenį neveiksniu. Savivaldybės administracija prie šios asmenų grupės nepriskirta. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybės administracijai nesikreipus į teismą dėl R. L. pripažinimo neveiksniu neteisėto neveikimo nebuvo, yra pagrįsta.

69Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27, 28, 29 straipsnių nuostatas priverstinė hospitalizacija taikoma tik tuomet, kai žmogus yra pavojingas savo ir aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir yra paciento atstovo prašymas, gydytojo siuntimas ar teisėjo nutarimas. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, jos Socialinės paramos ar Sveikatos skyriai buvo R. L. atstovai, globėjai. Ieškovė, teigdama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą kreiptis dėl R. L. hospitalizavimo, neįrodė, kokiu būdu, nebūdama psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, administracija galėjo ar turėjo sužinoti apie R. L. psichikos sveikatą užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir imtis atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta grėsmės jo paties ir aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Stebėti paciento psichikos būseną, užkirsti kelią jos paūmėjimui ir kreiptis dėl asmens priverstinio hospitalizavimo savivaldybės administracijai nepavesta.

70Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad nei valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veikoje nėra sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, nustatytų CK 6.271, 6.250, 6.246-6.247 straipsniuose.

71Dėl R. L. diagnozuotos psichinės ligos gydymo

72Atmestini ieškovės teiginiai, kad R. L. diagnozuota psichinė liga nebuvo gydoma. Iš byloje esančios Antakalnio poliklinikos ambulatorinės R. L. kortelės matyti, kad 1997 metais R. L. buvo nustatyta diagnozė - šizotipinis sutrikimas (ligos kodas F 21). Ji buvo gydoma konservatyviai, vaistais. R. L. būklė gerėjo, iš įrašų ambulatorinėje kortelėje matyti, kad jis aiškiai papasakodavo savo negalavimus, buvo kritiškas. 2000 m. gruodžio 8 d. jo diagnozė buvo pakeista į lengvesnę - šizoafektinis sutrikimas, depresinis sindromas (kodas F25.1). Pacientas laikėsi gydytojų paskirtų vizitų laiko, buvo kritiškas, vartojo vaistus, kuriuos gali išrašyti ir šeimos gydytojas. R. L. iš VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikos perėjus gydytis į VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės polikliniką jo sveikatos priežiūra buvo pastoviai sekama įvairių specialybių gydytojų, terapeuto. Jokių įtarimų dėl psichinės ligos paūmėjimų nefiksuota.

73Bylos duomenys patvirtina, kad aplinkybė, jog VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti R. L. ambulatorinės kortelės nereiškia netinkamo R. L. gydymo ir priežastinio ryšio tarp gydymo ir R. L. padarytų veiksmų. Į bylą pateiktos ambulatorinės R. L. kortelės ir liudytojo gydytojo G. D. parodymai patvirtina, kad R. L. gydėsi poliklinikoje nuo 1997 m. R. L. buvo diagnozuotas šizotipinis sutrikimas (ligos kodas F 21). Si liga (diagnozė) nėra nei sunki, nei pavojinga liga. Ji buvo gydoma konservatyviai, vaistais, R. L. būklė gerėjo, iš įrašų ambulatorinėje kortelėje matyti, kad jis aiškiai papasakodavo savo negalavimus, buvo kritiškas. 2000 m. gruodžio 8 d. pagal įrašą kortelėje jo diagnozė buvo pakeista į lengvesnę - šizoafektinis sutrikimas, depresinis sindromas (kodas F25.1). Pacientas laikėsi gydytojų paskirtų vizitų laiko, buvo kritiškas, paskutiniu metu vartojo vaistus, kuriuos gali išrašyti ir bendrosios praktikos gydytojas (nebūtinai gydytojas psichiatras). Dėl šių priežasčių įtarti ar diagnozuoti sunkią ar pavojingą minėtos ligos formą nebuvo jokio pagrindo. Kiekviena psichinė liga gali būti sunki, tai sprendžia gydytojas. Kaip matyti iš įrašų ambulatorinėje kortelėje jokių sunkios ligos požymių - nebuvo. Vien psichinės ligos diagnozavimo fakto neužtenka, kad asmenį priverstinai hospitalizuoti. Apklausto liudytojo G. D. parodymai, kad po onkologinės operacijos ligonis turėtų būti patikrintas pas psichiatrą nereiškia, kad toks patikrinimas R. L. buvo būtinas, privalomas ir priverstinis. Baudžiamojoje byloje esančiame ekspertizės akte nėra nurodyta, kad toks minėtas patikrinimas buvo privalomas ir turėjo būti priverstinis. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika, iki 2001 m. lapkričio mėnesio, teikusi paslaugas R. L. niekada neturėjo jokių duomenų apie tai, kad yra reali grėsmė, kad R. L. gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, nes tokiais simptomais jo būklė tuo metu ir nepasireiškė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-200/2006 nurodė, kad įrodinėjant pagrindą priverstiniam hospitalizavimui teisiškai reikšminga yra įrodyti įstatyme nurodytos grėsmės (sveikatai, gyvybei) realumą. Vien minčių apie praradimą prasmės gyventi, savižudybės galimybę išsakymas nesudaro pakankamo pagrindo grėsmės realumui ir priverstiniam hospitalizavimui.

74CK 6.268 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus, pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Ši norma (4 dalis) yra speciali (CK 6.268 str. 4 d. komentaras) ir taikoma, kai žalą padaro asmuo, kuris savo veiksmų suprasti ir jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, t.y. kai negali būti taikoma šio straipsnio 2 dalis. CK 6.268 straipsnio 4 dalis numato baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali atsakyti už asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, padarytą žalą.

75Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos pareigos numatyti konkrečias pareigas, funkcijas ir priemones, kurių pagrindu būtų buvusi sudaryta tinkama psichikos sveikatos priežiūros sistema, užtikrinanti, kad laiku būtų pastebimi asmenų psichikos ligų paūmėjimai

76Visuotinai žinoma, kad psichinių ligonių padaromi nužudymai ar sužeidimai yra reti.

77Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai leidžia užtikrinti, kad psichikos ligomis sergantys asmenys, keliantys realų pavojų visuomenei bus priverstinai gydomi ar apribojamas jų veiksnumas, skiriant globą (globėją). Kitą vertus, šios priemones gali būti vykdomos tik įstatymų nustatytų asmenų, leistinomis priemonėmis ir atvejais, tai leidžia minimalizuoti psichikos ligomis sergančių asmenų keliamą pavojų ir užtikrinti psichikos ligonių teises.

78Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-200/2006 yra išaiškinęs, kad įrodinėjant pagrindą priverstiniam hospitalizavimui teisiškai reikšminga yra įrodyti įstatyme nurodytos grėsmės (sveikatai, gyvybei) realumą. Tai reiškia, kad priverstiniam hospitalizavimui neužtenka vien gydytojų ar kitų asmenų įrodančiais duomenimis nepagrįstų įtarimų, kad psichikos liga sergantis asmuo gali būti pavojingas, o turi būti nustatytas įrodymais pagrįstas realus psichikos liga sergančio asmens keliamas pavojus.

79Toks reglamentavimas yra nustatytas siekiant užtikrinti ne tik visuomenės saugumą, bet ir psichikos ligomis sergančių asmenų teises. Priverstinio hopsitalizavimo taikymas visiems (ar daugumai) psichikos ligoniams grubiai pažeistų jų teises ir laisves įtvirtintas Europos žmogaus teisių deklaracijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

80Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai taip pat užtikrina, kad psichikos liga sergantis asmuo, kuris negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti pripažintas neveiksniu ir jam būtų įstatymų nustatyta tvarka skiriama globa.

81Tai yra pagrindiniai teisiniai instrumentai padėti psichikos liga sergančiam asmeniui nepadaryti žalos sau ar aplinkiniams. Papildomų, sugriežtintų priemonių taikymas psichikos liga sergantiems asmenims gali nesunkiai peraugti į jų pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimus.

82Nei ieškovė, nei kiti asmenys nenurodo kokias dar konkrečiai tvarkas ar procedūras turėjo įdiegti Sveikatos apsaugos ministerija. Būtina pažymėti, kad papildomos, ieškovės pageidaujamos, bet nenurodomos tvarkos ar procedūros reglamentavimas Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais neišvengiamai būtų susijęs su asmenų teisių ir laisvių ribojimais, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją gali būti taikomi tik įstatymais.

83Dėl R. L. pripažinimo neveiksniu, globos skyrimo ir priverstinio hospitalizavimo teisinių galimybių

84Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai R. L. de facto tapo neveiksniu t.y. nuo kada jis nebegalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nuo kada jam buvo reikalinga globa. Pažymėtina, kad likus keliems mėnesiams iki nusikaltimo padarymo R. L. gydėsi stacionarinėse gydymo įstaigose, t. y. Vilniaus universiteto onkologijos institute, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur jo būklę stebėjo įvairių specialybių gydytojai (Vilniaus TLK 2007 m. sausio 5 d. raštas Nr. 3S-30). Gydytojams jokių įtarimų dėl jo veiksnumo nekilo, o tai reiškia, kad likus keliems mėnęsiams iki nusikaltimo R. L. buvo veiksnus.

85Vertinant galimybę R. L. taikyti priverstinį hospitalizavimą pažymėtina, kad priverstiniam hospitalizavimui vien psichinės ligos diagnozavimo fakto neužtenka. Kaip minėta aukščiau, priverstiniam hospitalizavimui yra būtinas įstatyme nurodytos grėsmės (sveikatai, gyvybei) realumas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad prieš nusikaltimą R. L. būtų kėlęs grėsmę savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Kaip minėta aukščiau, likus keliems mėnesiams iki nusikaltimo R. L. gydėsi stacionaruose, tačiau jokios grėsmės nei sau, nei aplinkiniams nekėlė.

86Dėl užsienio teismų praktikos atlyginant psichikos ligonių padarytą žalą tretiesiems asmenims

87Nepaneigtos trečiojo asmens VšĮ Vilniaus Antakalnio poliklinikos nurodytos aplinkybės, kad Didžiosios Britanijos (Palmer v Tees HA) ir JAV (Tarasoff v. Regents of University of California) teismai yra išaiškinę, kad medikai už psichinių ligonių padarytą žalą tretiesiems asmenims gali būti atsakingi tik tuo atveju, jeigu psichinis ligonis gydytojui išsako savo ketinimus padaryti žalą konkretiems asmenims. Tokiu atveju gydytojas turi pareigą apie tai informuoti policiją ir/ar asmenis, kuriems gresia pavojus. Kitais atvejais, gydytojai neturi teisinių priemonių įtakoti psichikos liga sergančio asmens veiksmų.

88Dėl R. L. ir jo procesinių teisių perėmėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, atsakomybės

89Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, jog atsakovas R. L. padarė įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 5 punkte, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio l dalyje, t. y. būdamas nepakaltinamu, turėdamas tikslą nusipirkti šaunamąjį ginklą, 2004 m. gruodžio 1 d. atvyko į H. V. butą, esantį ( - ). Po to, kai H. V. jam perdavė revolverį „Smith&Wesson" Nr. G6323, R. L. šiuo ginklu iššaudamas du kartus į H. V., o neilgai trukus tuo pačiu ginklu iššaudamas tris kartus į N. S., užėjusią į ankščiau nurodytą butą, pastariesiems padarė sužalojimus, nuo ko jie mirė. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, paminėtos ekspertizės išvadų, apklaustų gydytojų parodymų, tiesioginė padaryto nusikaltimo priežastis buvo R. L. psichinės ligos paūmėjimas. N. Z. buvo ieškovės S. P. dukra, todėl ieškovė, atėmus gyvybę dukrai, turi teisę į žalos atlyginimą.

90Turtinė žala, t. y. vaiko laidojimo išlaidos, kurios yra įrodytos baudžiamosios bylos medžiaga, turi būti atlygintos bendra tvarka (CK 6.249 str. 1 d.).

91Atsakovas R. L., nužudydamas ieškovės dukrą, sukėlė jai didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl motinos ypatingo ryšio su dukra turi būti bent iš dalies kompensuotas. Stiprus dvasinis sukrėtimas ir iki šiol trunkantys pergyvenimai yra laikomi atlygintina neturtine žala (CK 6.245 str. 1 d. ir 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos atsiradimo faktas šiuo atveju yra preziumuojamas.

92Atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, remiantis įstatyme įtvirtintais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.). Vienas iš šių kriterijų yra žalos pasekmės. Nužudytoji buvo ieškovės vienintelė dukra, kurios auginimas ir auklėjimas buvo vienu iš jos gyvenimo tikslų. Dukros mirtis sukėlė ieškovei didžiulį skausmą, ją traumavo.

93Kadangi R. L. nužudė nepakaltinamumo būsenoje, jo kaltės faktas ir laipsnis negali būti nagrinėjami šioje byloje. Žalos atlyginimas iš . atsakovo R. L. yra priteistinas, įgyvendinant civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją (CK 6.268 str. 2 d.).

94Ieškovė reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo R. L., kuris, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, būdamas nepakaltinamas (sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, epizodine eiga su progresuojančiu defektu, dėl kurio negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų), 2004 m. gruodžio 1 d. H. V. (H. V.) bute, esančiame ( - ), iš H. V. gauto šaunamojo ginklo nušovė H. V. ir į butą atėjusią ieškovės S. P. nepilnametę dukrą N. Z. ir taip padarė įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 254 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje. Sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, visetas (neteisėti veiksmai (nusikaltimas), žala ir priežastinis ryšys) įrodytas ir byloje neginčijamas. Turtinė žala (laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidos) įrodyta rašytiniais įrodymais (Baudžiamoji byla Nr. 10-1-04039-04, 2 t., b. 1. 51-53; nagrinėjama civilinė byla, 3 t., b. 1. 91-99). Iš visų šių rašytinių įrodymų (jų dalis pateikta apeliacinės instancijos teisme), matyti, kad ieškovės patirta turtinė žala yra didesnė (8 588 Lt) nei reikalaujama ieškiniu (4 000 Lt). Apeliaciniu skundu ieškovė palaikė reikalavimą priteisti iš atsakovų tik 4 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šios sumos nei didinti, nei mažinti (CK 6.249 str.). Ieškovei padaryta neturtinė žala taip pat akivaizdi. Ieškovė neteko dukters ir dėl to patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus (CPK 6.250 str.). Šiuo atveju ji (ieškovė) įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ją (neturtinę žalą) įvertino 150 000 Lt.

95Nors civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.263 str.), tačiau teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, jose įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais (CK 6.250 str.) ir atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.268 str. 2 d.). Tokia pozicija išreikšta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2007.

96Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis - teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą neigiamus išgyvenimu ir t. t. Tačiau neturtinę žalą įvertinti pinigais šiuo konkrečiu atveju neįmanoma. Priteisiant tokio pobūdžio žalos atlyginimą siekiama tik sudaryti materialiąsias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko kartais žmogui negalima sugrąžinti ir niekas negali atstoti. Todėl teismo pareiga siekti, kad būtų kuo teisingiau kompensuota asmeniui už jo patirtą neturtinę žalą - neturtinio pobūdžio praradimus, išgyvenimus, ir parinkti tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

97Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalą padarė specialus subjektas - nepakaltinamas asmuo, kuris, būdamas minėtos būsenos, padarė įstatymo uždraustą veiką - nužudė ieškovės nepilnametę dukrą. Atsakomybė už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą reglamentuota CK 6.268 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas R. L., nors sirgo psichikos liga, dėl kurios jis reikšmingu nagrinėjam ginčui įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nebuvo pripažintas neveiksniu. Tokiu atveju jis už padarytą žalą neatsako (CK 6.268 str. 1 d.). Tačiau CK 6.268 straipsnio 2 dalis įtvirtina 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtį, suteikiančią teismui teisę spręsti, ar taikyti civilinę atsakomybę savo nuožiūra tuo atveju, kai žala padaryta asmens sveikatai ar gyvybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą teisės normą nutartyje, priimtoje 2007 m. lapkričio 19 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2007, nurodė, kad galima priteisti žalos atlyginimą iš asmens, nors jis, darydamas žalą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir kai tai pateisinama nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens esminiu turtinės padėties disbalansu. Nagrinėjamoje byloje žala padaryta asmens gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui R. L., kuris padarė įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, yra teisinga. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakingo už padarytą žalą asmens turtinė padėtis, taikant išimtinę civilinę atsakomybę, nereikšminga, yra nepagrįsta. Kaip jau minėta, CK 6.268 straipsnio 2 dalies nuostata reikalauja atsižvelgti ne tik į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, bet ir į abiejų šalių - žalą padariusio asmens ir nukentėjusiojo - turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių netyrė. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-371/2003 ir 3K-3-255/2005, nes šios bylos ir nagrinėjama byla dėl nagrinėtų situacijų, nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų teisės normų nėra identiškos.

98Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys pateikė papildomus duomenis apie kiekvienos jų turtinę padėtį, iš kurių matyti, kad atsakovas R. L. neturėjo viešame registre registruotino turto, tačiau Lietuvos bankų (SEB, „Snoras", „Swedbank") sąskaitose buvo sukaupęs pinigų - 20 323,27 Lt (3 t., b. 1. 82-86). Be to, R. L. buvo mokama kas mėnesį 674,89 Lt pensija (3 t., b. 1. 87). Ieškovė S. P. turi žemės sklypą, esantį ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė 91 598 Lt (rinkos vertė nustatyta 2008 m. gegužės 26 d.), ir šiame sklype nebaigtą statyti pastatą, kurio vidutinė rinkos vertė yra 34 900 Lt (vertė nustatyta 2009 m. gegužės 15 d.). Visą šį 126 498 Lt vertės turtą ieškovė S. P. valdo kartu su A. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (3 t., b. 1. 105-107, 109- 111). S. P. dirba ir gauna darbo užmokestį (3 t., b. 1. 100-104). Be to, 2007 m. liepos 27 d. Nordea Bank Finland Plc išdavė S. P. ir jos vyrui A. P. 57 971 EUR kreditą trisdešimčiai metų žemės sklypui pirkti ir gyvenamajam namui statyti (3 t., b. 1. 112-113). Atsižvelgdama į šias ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija vadovaudamasi CK 6.250, 6.268 straipsniais, sprendžia, kad protinga ir teisinga priteisti ieškovei S. P. 15 000 Lt dydžio kompensaciją už jos patirtą neturtinę žalą.

99CK 5.52 straipsnyje nurodyta, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo priėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus.

100Mirusio R. L. turtą pagal notaro patvirtintą palikimo perėjimo valstybei liudijimą paveldėjo Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos.

101Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, S. P. 4 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

102Dėl bylinėjimosi išlaidų

103Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, atitinkamai keistinos S. P. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Jos mažinamos proporcingai atmesto ieškinio reikalavimo daliai ir vietoj pirmosios instancijos teismo priteistų 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų iš S. P. priteistina 200 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93, 98 str.).

104Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės S. P. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, atsakovo R. L. procesinių teisių perėmėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. pakeistinas, išdėstant sprendimo revoliucinę dalį kitaip.

105Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

106Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

107„Ieškinį tenkinti iš dalies.

108Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, S. P. 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) turtinės žalos atlyginimo, 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

109Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė S. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti... 5. Atsakovas R. L. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės dukra nebuvo... 6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovės Sveikatos apsaugos ministerija nurodė,... 7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko,... 8. Trečiasis asmuo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika nurodė, kad... 9. Trečiasis asmuo Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė su ieškiniu... 10. Trečiasis asmuo A. L. nurodė, jog R. L. su ja nebegyveno nuo 2004 metų... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį... 13. Teismas nurodė, kad nepagrįsta atsakovo R. L. pozicija, kad jis pagal CK... 14. Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. prašė panaikinti teismo sprendimo dalį,... 15. 1. Pareikšto ieškinio dalykas yra ne tik ieškovės pažeistų teisių ir... 16. 7. Teismas, nustatydamas žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250... 17. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašė teismo sprendimą panaikinti ir... 18. Atsiliepimu į ieškovės S. P. apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašė jį... 19. Atsiliepime į atsakovo R. L. apeliacinį skundą ieškovė S. P. naujų... 20. Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus... 21. Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus... 22. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsakovas R. L.... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 24. Ieškovės S. P. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo R. L. procesinių... 25. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. L., būdamas nepakaltinamu, 2004 m.... 26. R. L. mirė 2010 m. spalio 13 d.... 27. Pagal Marijampolės 1 notaro biuro notarės D. L. 2012 m. rugpjūčio 28 d.... 28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 29. Dėl reikalavimo teisės... 30. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių... 31. Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą,... 32. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė... 33. Sveikatos apsaugos ministerija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės, t. y.... 34. Pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė teisės aktus, kuriais... 35. Pažymėtina, kad savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskiriama:... 36. Ieškovė nekėlė klausimų dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 37. Sprendžiant apie valstybės pareigą užtikrinti kokybine prasme pakankamą... 38. Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta, kad kiekvieno asmens teisę į gyvybę... 39. EŽTT praktikoje dėl valstybės pozityviųjų pareigų sukuriant tinkamą,... 40. Dėl nagrinėjamos bylos problematikos atskirai atkreiptinas dėmesys į EŽTT... 41. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė jokių konkrečių trūkumų dėl R.... 42. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti... 43. Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją taikant Konvencijos 2 straipsnį,... 44. Vertinant teisinio reglamentavimo pakankamumą, turėtų būti atsižvelgiama... 45. Tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo potencialaus pavojaus, būtina siekti... 46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartyje nurodė,... 47. Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių nustatymui įtraukė į bylą... 48. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys neprašė skirti... 49. Pagal viešai prieinamą informaciją visuotinai žinoma, kad atskiri asmenys,... 50. Teisėjų kolegijos nuomone, vieno ar kelių nurodytos srities specialistų,... 51. Teisėjų kolegija, siekdama išvengti vien tik atskirų asmenų nuomonių ir... 52. Įtraukta į bylą minėta valstybės institucija duoti išvadą byloje... 53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta aplinkybė netrukdo teisingai... 54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos valstybė yra Europos Sąjungos narė... 55. Pagal viešai prieinamą informaciją bei visuomenės informavimo priemonių... 56. Dėl sveikatos priežiūros reglamentavimo tobulinimo, teisėjų kolegija... 57. Absoliutus asmenų naudingos visuomenei veiklos sričių reglamentavimas... 58. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad PSPĮ 27 straipsnio... 59. Pažymėtina, kad tiek medicinos, tiek teisės doktrinoje, tiek viešai... 60. Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje... 61. Tuo atveju, kai psichikos liga sergantis asmuo dėl objektyvių ar subjektyvių... 62. Apeliantė kelia valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės klausimą... 63. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis užtikrina žmogaus teisę į... 64. Ieškovė, įrodinėdama byloje Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimą, jo... 65. Vilniaus miesto savivaldybės civilinę atsakomybę ieškovė sieja su... 66. Socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų,... 67. Nors ieškovė įrodinėja valstybės ir savivaldybės administracijos... 68. CK 2.10 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens pripažinimą neveiksniu,... 69. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27, 28, 29 straipsnių... 70. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad nei valstybės,... 71. Dėl R. L. diagnozuotos psichinės ligos gydymo... 72. Atmestini ieškovės teiginiai, kad R. L. diagnozuota psichinė liga nebuvo... 73. Bylos duomenys patvirtina, kad aplinkybė, jog VšĮ Vilniaus universitetinė... 74. CK 6.268 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad jeigu žalos padarė asmuo,... 75. Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos pareigos numatyti konkrečias pareigas,... 76. Visuotinai žinoma, kad psichinių ligonių padaromi nužudymai ar sužeidimai... 77. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai leidžia užtikrinti, kad... 78. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo,... 79. Toks reglamentavimas yra nustatytas siekiant užtikrinti ne tik visuomenės... 80. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai taip pat užtikrina, kad... 81. Tai yra pagrindiniai teisiniai instrumentai padėti psichikos liga sergančiam... 82. Nei ieškovė, nei kiti asmenys nenurodo kokias dar konkrečiai tvarkas ar... 83. Dėl R. L. pripažinimo neveiksniu, globos skyrimo ir priverstinio... 84. Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai R. L. de facto tapo neveiksniu t.y. nuo... 85. Vertinant galimybę R. L. taikyti priverstinį hospitalizavimą pažymėtina,... 86. Dėl užsienio teismų praktikos atlyginant psichikos ligonių padarytą žalą... 87. Nepaneigtos trečiojo asmens VšĮ Vilniaus Antakalnio poliklinikos nurodytos... 88. Dėl R. L. ir jo procesinių teisių perėmėjo Lietuvos valstybės,... 89. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, jog... 90. Turtinė žala, t. y. vaiko laidojimo išlaidos, kurios yra įrodytos... 91. Atsakovas R. L., nužudydamas ieškovės dukrą, sukėlė jai didžiulį... 92. Atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, remiantis įstatyme... 93. Kadangi R. L. nužudė nepakaltinamumo būsenoje, jo kaltės faktas ir laipsnis... 94. Ieškovė reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo R.... 95. Nors civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (CK... 96. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis - teisingai kompensuoti... 97. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalą padarė specialus subjektas -... 98. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys pateikė papildomus... 99. CK 5.52 straipsnyje nurodyta, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto... 100. Mirusio R. L. turtą pagal notaro patvirtintą palikimo perėjimo valstybei... 101. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys... 102. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 103. Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, atitinkamai keistinos S. P.... 104. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės S. P.... 105. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 106. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti ir... 107. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 108. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių... 109. Kitą ieškinio dalį atmesti.“...