Byla 2A-613-881/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. J. ir M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-431-934/2016 pagal ieškovų E. J. ir M. J. ieškinį atsakovui UAB ,,Morolda“ dėl gyvenamojo namo statybos bendrijos priimtų sprendimų pripažinimo neteisėtais ir restitucijos taikymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, M. M., S. M., G. S., Č. M., R. K., R. K., V. K., R. K., V. A., L. P., Ž. Š., A. D..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovai E. J. ir M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiu bei panaikinti 981-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau – Bendrija) visuotinio narių susirinkimo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta likviduoti Bendriją; pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2008 m. spalio 3 d. aktą, kuriuo žemės sklypas, esantis ( - ), Vilnius, kurio plotas yra 0,236 ha, unikalus Nr. ( - ) (toliau – Žemės sklypas), buvo perduotas UAB „Morolda“ nuosavybei; taikyti restituciją ir grąžinti ieškovams nuosavybės teise po 1/4 Žemės sklypo dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai nurodė, kad M. M. ir R. K. (steigėjai) susitarė ir nusprendė žemės sklypo teritorijoje vykdyti gyvenamųjų namų statybą. Gyvenamųjų namų statybai vykdyti buvo nuspręsta steigti juridinį asmenį – Bendriją, kurios vardu bus perkamas žemės sklypas. Ieškovai, M. M. ir R. K. (steigėjai), siekdami įgyvendinti savo susitarimus, 2003 m. spalio 30 d. susirinko į gyvenamojo namo statybos bendrijos steigiamąjį susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta įsteigti Bendriją. Bendrija buvo įsteigta 2003 m. lapkričio 7 d. Bendrijos steigiamojo susirinkimo metu buvo patvirtintas bendrijos narių sąrašas: ieškovai, M. M. ir R. K.. Bendrijos primininku buvo išrinktas M. M., kuris išliko jos pirmininku iki pat Bendrijos likvidavimo.
  3. Bendrijos steigėjai kiekvienas iš jų lygiomis dalimis įnešė pajinius įnašus. 2003 m. lapkričio 13 d. buvo sudarytos Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartys, pagal kurias Bendrija žemės sklypą įgijo už bendrą 465 200 Lt sumą, t. y. 134 731,23 Eur. Nors žemės sklypas buvo nupirktas Bendrijos vardu, tačiau jos nariai (steigėjai) laikė, kad kiekvienas iš jų faktiškai turi teisę į 1/4 žemės sklypo dalį, kadangi tokią teisę garantuoja įnešto pajinio įnašo dydis. Ieškovai, būdami Bendrijos nariais, kitų narių atžvilgiu veikė vedami tarpusavio pasitikėjimo, abipusės naudos ir kiekvieno nario (steigėjo) interesų įgyvendinimo idėjomis. Atitinkamai, ieškovai laikėsi nuomonės, kad ir kiti Bendrijos nariai veikė vedami tokių pačių idėjų.
  4. 2005 m. sausio 15 d. Vilniaus miesto tarybai priėmus sprendimą „Dėl pritarimo teritorijos tarp Geležinio vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programai ir šios teritorijos detaliųjų planų rengimui“ Nr. 1-661, kuriuo numatyta, kad žemės sklype galima statyti komercinės paskirties statinius, Bendrijos nariai pradėjo svarstyti, kad žemės sklype galima statyti ne tik gyvenamosios, bet ir komercinės paskirties pastatus. Ieškovas E. J. ėmėsi iniciatyvos dėl nekilnojamojo turto projektų žemės sklype vystymo. Neradus sutarimo dėl žemės sklypo plėtojimo, ieškovų vaidmuo Bendrijoje tapo pasyvesnis. 2007 m. prasidėjus ekonominei krizei, bet kokios naudingos žemės sklypo vystymo ar pardavimo galimybės buvo itin apribotos. Ieškovai negaudavo jokių kvietimų aptarti Bendrijos reikalus, per visą Bendrijos gyvavimo laikotarpį, nebuvo šaukti nei į vieną Bendrijos visuotinį narių susirinkimą. Ieškovai, kaip Bendrijos nariai, buvo iškviesti į VMI, tuomet tapo žinoma, kad UAB „Morolda“, kurios akcininkas ir vadovas yra M. M., tapo Bendrijos nariu, o pati Bendrija 2009 m. buvo likviduota. Iki 2010 m. rugsėjo 28 d. M. M. priklausė 50 % UAB „Morolda“ akcijų. Ieškovai iki iškvietimo į VMI nežinojo nei vieno šių faktų. Taigi likviduojant Bendriją ieškovams priklausanti po 1/4 žemės sklypo dalis buvo neteisėtai perleista ne jų, o UAB „Morolda“ nuosavybėn. Ieškovams apie tokias aplinkybes nieko nebuvo žinoma, nors tai ir visiškai nesuderinama su tikslais ir susitarimais, kurių pagrindu buvo įsteigta Bendrija ir įgytas žemės sklypas. Niekada jiems priklausančio Bendrijos pajaus niekam neperleido, nebuvo įkeitę ar kitu būdu apriboję savo turimų teisių į jį, neteikė prašymo pašalinti iš Bendrijos bei neegzistavo joks pagrindas, kuriuo remiantis ieškovai galėjo būti pašalinti iš Bendrijos. Ieškovams, kaip Bendrijos nariams, priklausė išimtinė teisė dalyvauti visuotiniuose narių susirinkimuose ir spręsti dėl naujų narių priėmimo į Bendriją, jos likvidavimo, turto perleidimo ir kitus. Tačiau ieškovai iš M. M. (pirmininko) kvietimo atvykti į Bendrijos visuotinį narių susirinkimą, kuriame galėjo būti sprendžiamas UAB „Morolda“ priėmimo į Bendrijos narius klausimas, negavo. Ieškovai jokiu kitu būdu nebuvo informuoti ir nežinojo apie galimą UAB „Morolda“ priėmimą į Bendriją. Taigi visuotiniame narių susirinkime, kuris galimai vyko, ieškovai nedalyvavo. Taigi UAB „Morolda“ priėmimo į Bendriją aplinkybės ieškovams yra neaiškios ir nežinomos, tikėtina, kad UAB „Morolda“ buvo priimta į Bendriją paprasčiausiai neteisėtai – nesilaikant numatytos tvarkos, klastojant dokumentus. UAB „Morolda“ tapimas Bendrijos nare yra neteisėtas, nebuvo laikomasi naujų narių priėmimo tvarkos. Jeigu ir buvo priimtas Bendrijos sprendimas priimti UAB „Morolda“ į Bendrijos narius, M. M., neinformuodamas ieškovų apie visuotinį narių susirinkimą, pasielgė nesąžiningai ir neteisėtai, nesudarė būtinų sąlygų ieškovams įgyvendinti nario teises.
  5. Ieškovai taip pat nebuvo informuoti apie 2008 m. rugsėjo 2 d. priimtą sprendimą likviduoti Bendriją, 2008 m. spalio 3 d. Bendrijos likvidatoriaus Č. M. pasirašytą žemės sklypo priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo visas Žemės sklypas perduodamas UAB „Morolda“ nuosavybėn. Tokie sprendimai turėjo esminę reikšmę tiek Bendrijai, kadangi buvo sprendžiamas tolimesnis jos egzistavimo klausimas, tiek ieškovams, kadangi tai neatsiejamai susiję su jo turtiniais interesais. Visuotinis narių susirinkimas buvo sušauktas nesilaikant imperatyvių įstatymo nuostatų, sprendimas likviduoti Bendriją yra neteisėtas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, dėl to turi būti pripažintas negaliojančiu nuo pat jo sudarymo (niekinis) ir panaikintas.
  6. Atsakovas UAB ,,Morolda“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai dalyvavo steigiant bendriją, tačiau buvo pašalinti iš jos, t. y. ginčo sandorių sudarymo metu ieškovai nebuvo bendrijos nariais. Ieškovai nesumokėjo pajaus, dėl to iš Bendrijos narių buvo pašalinti ir bendrijos veikloje nedalyvavo, bendrijos veikla nesidomėjo. E. J. aplinkybę, kad į bendriją įnešė po 465 500 Lt dydžio pajinį įnašą, grindžia 2005 m. balandžio 20 d. Vienkartine gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija, kurioje nurodoma, jog jis turėjo privalomo registruoti turto už 26 000 Lt, 160 430 Lt piniginių lėšų, bei Vertybinių popierių už 470 500 Lt, iš kurių 465 500 pažymėti 72 indeksu, t. y. kaip dalys, pajai. Šis dokumentas neįrodo įnašo į bendriją įnešimo fakto. Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-225 nustatė ir patvirtino, jog visi bendrijos narių įnašai buvo įnešti į Bendrijos kasą įforminant kasos pajamų orderiu, išduodant pajus įnešusiems asmenims kasos pajamų orderio kvitus. Pajininkas R. K. pajų apmokėjo pavedimu. Ieškovas M. J. taip pat neįrodė, jog įnešė pajinį įnašą, nes 2014 m. sausio 27 d. duodamas paaiškinimus raštu Vilniaus apskrities VMI nurodė, kad pajaus į bendriją neįnešė ir pasitraukė iš bendrijos. Likviduojant Bendriją, Bendrija kreditorių neturėjo. Bendrija ginčo sklypą įsigijo už iš esmės tą pačią sumą, kurią gavo iš savo pajininkų kaip pajinius įnašus, pagal išrašytus kasos pajamų orderius ir pavedimu. Iš savo narių, tarp kurių nėra įtraukta ieškovų ir jų įnašo, bendrija gavo

    51 952 965 Lt sumą, t. y. sumą, kuri ir buvo panaudota sklypo pirkimui, bei su tuo susijusioms išlaidoms padengti (išlaidos notarui, teisinei registracijai ir pan.). Kitų pajamų bendrija neturėjo. Ieškovai ginčijamo Bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimo priėmimo metu bei ginčijamo sandorio sudarymo metu Bendrijos nariais nebuvo, todėl ieškinys pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Antra vertus, Bendrija yra likviduota, todėl ji dalyvių neturi. Atsakovas prašė taikyti 3 mėnesių ieškinio senaties terminą, kadangi ginčijamas sprendimas įregistruotas viešajame registre 2008 m. spalio 2 d. ir jo pagrindu 2009 m. kovo 29 d. Bendrija išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl akivaizdu, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas ženkliai. Ginčo žemės sklypo perdavimo atsakovui UAB „Morolda“ faktas taip pat nuo 2008 m. lapkričio 7 d. yra įregistruotas viešajame registre. Taigi akivaizdu, jog ieškovai, tiek apie ginčijamo sprendimo priėmimą, tiek apie tariamą jų teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti dar 2008 metais, tačiau ieškinį pareiškė 2014 metais.

  7. Tretieji asmenys V. A., L. P., A. D., R. K., R. K. ir R. K. pateikė atsiliepimus į ieškinį, kuriais prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimai iš esmės grindžiamas tuo, kad ieškovai pinigų už pajus neįmokėjo ir nepateikė jokio dokumento įrodančio pinigų įmokėjimo faktą, bendrijos reikalais nesidomėjo ir bendrijos veikloje nedalyvavo. Bendrijos turtas priklauso tik bendrijos nariams, įnešusiems pinigus į bendriją. Įnašams į bendriją patvirtinti buvo išduoti kasos pajamų orderio kvitai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre ginčijamas sprendimas dėl Bendrijos likvidavimo išviešintas 2008 m. rugsėjo 12 d., Bendrija išregistruota 2009 m. kovo 26 d. Žemės sklypo pirkimo pardavimo faktas bei Turto perdavimo-priėmimo aktas išviešintas 2008 m. lapkričio 7 d. Ieškovas M. J., 2014 m. sausio 27 d. duodamas paaiškinimus VMI, iš esmės nurodė, jog pasirašius Bendrijos steigimo sutartį dalyvavimas bendrijoje baigėsi, kadangi pajaus neįnešė, todėl nutarė išeiti iš bendrijos narių. Pasitraukęs iš Bendrijos narių, tolimesne bendrijos veikla nesidomėjo. Teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus M. J. nurodė, jog apie sprendimą likviduoti bendriją sužinojo 2014 metais, kuomet gavo laišką iš VMI. Ieškovas E. J., 2014 m. sausio 20 d., duodamas paaiškinimus VMI, iš esmės nurodė, jog apie tai, kad Bendrija yra likviduota ir kad yra parduoti pajai sužinojo tik 2013 m. vasarą, kuomet mokesčių inspekcija pakvietė paaiškinti turimo pajaus pardavimo aplinkybes. Šias aplinkybes ieškovas taip pat patvirtino ir teismo posėdžio metu. Ieškovas E. J. ieškinį teismui pateikė 2014 m. liepos 31 d. o M. J. – 2015 m. vasario 10 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog ieškovas E. J. praleido 3 mėnesių terminą ieškiniui pateikti (CK 1.125 straipsnio 4 dalis, 2.82 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovui M. J. apie ginčijamus sprendimus tapo žinoma 2014 m. sausio 27 d., kuomet jis buvo apklausiamas VMI, o ieškinį teismui pateikė 2015 m. vasario 10 d., nors vėliausiai galėjo pateikti 2014 m. balandžio 27 d, taigi ieškinio senaties termino praleido. Teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių, kurių pagrindu ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

8Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą likviduoti Bendriją, Turto perdavimo-priėmimo aktą bei taikyti restituciją

  1. Teismas konstatavo, jog steigiamojo susirinkimo 2003 m. spalio 30 d. protokolo pagrindu Bendriją įsteigė 4 asmenys: M. M., M. J., E. J. ir R. K.. Bendrijos pirmininku buvo išrinktas M. M., o Bendrijos revizoriumi – M. J.. 2003 m. lapkričio 7 d. viešame registre įregistruoti Bendrijos įstatai, kurie galiojo iki bendrijos likvidavimo. Bendrijos susirinkimo, kuriame dalyvavo keturi bendrijos nariai, 2010 m. lapkričio 10 d. protokolu nutarta pirkti žemės sklypą už 1 920 000 Lt. Ginčo dėl šių byloje nustatytų aplinkybių tarp šalių nekilo.
  2. Ieškovai iš esmės įrodinėjo, jog jiems nebuvo pranešta apie priimtus sprendimus dėl jų tariamo pašalinimo, pajinių įnašų perleidimo ir Bendrijos likvidavimo. Teismas su šiais ieškovų argumentais sutiko iš dalies ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog Bendrijos pirmininkas M. M. būtų laikęsis Įstatuose numatytų procedūrų, informuojant ieškovus apie numatomus svarstyti klausimus dėl jų pašalinimo, naujų narių priėmimo ir galiausiai dėl bendrijos likvidavimo, o ir Bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimo dėl ieškovų pašalinimo byloje nėra. Be to, pats trečiasis asmuo M. M., duodamas paaiškinimus VMI, nurodė, jog ieškovams pasitraukiant iš bendrijos narių, jokie dokumentai nebuvo surašomi. Pasak teismo, liudytojų parodymai taip pat neįrodo, jog, visų pirma, buvo priimtas sprendimas dėl ieškovų pašalinimo, visų antra, jog ieškovai buvo informuoti apie numatomą susirinkimą dėl jų pašalinimo. Teismas liudytojų paaiškinimus vertino kritiškai, nes sprendė, kad jie duoti suinteresuotų asmenų.
  3. Teismas padarė išvadą, jog Bendrijos pirmininkas M. M., nesant Įstatų nustatyta tvarka priimto sprendimo dėl ieškovų pašalinimo iš bendrijos, tačiau priimant naujus narius bei sprendžiant bendrijos likvidavimo klausimus, neinformuodamas ieškovo E. J., pažeidė CK 2.82 straipsnio 3 dalį, Įstatų 3, 21.2, 25, 27 punktų reikalavimus, todėl teismas pripažino 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dėl bendrijos likvidavimo neteisėtu, tačiau netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento, nes Bendrija yra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad reikalavimai dėl juridinių asmenų organų priimtų sprendimų gali būti reiškiami ne juridinio asmens organui, o juridiniam asmeniui. Vien ta aplinkybė, jog ieškovai buvo pasyvūs ir nedalyvavo Bendrijos veikloje, savaime nepaneigia Bendrijos pirmininko pareigos atlikti Įstatuose numatytas procedūras, to nedarydamas, Bendrijos pirmininkas prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką.
  4. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo M. J. nurodytų aplinkybių, pažymėjo, jog ieškovas, duodamas paaiškinimus VMI, nurodė, jog buvo nusprendęs išeiti iš Bendrijos, kadangi nebuvo įnešęs pajinio įnašo, pateiktame ieškinyje įrodinėja, jog nebuvo informuotas apie pašalinimą iš bendrijos narių. Tokį ieškovo elgesį, klaidinant tiek teismą, tiek valstybės institucijas, teismas laikė nesuderinamu su sąžiningumo reikalavimais ir vertino kaip piktnaudžiavimą teise, atsisakydamas ją ginti (CK 1.136 straipsnio 2 ir 3 dalys). Remdamasis ieškovo paaiškinimais, vertindamas juos ieškovo nenaudai, teismas padarė išvadą, jog M. J. išstojo iš bendrijos narių savo noru. Ta aplinkybė, jog ieškovas tokiu būdu siekė išspręsti turto arešto panaikinimo klausimus, pasak teismo, negali pateisinti valstybės institucijų klaidinimo, siekiant išimtinai sau naudos, neatskleidžiant tikrųjų ketinimų. Kita vertus, aplinkybę, jog M. J. išstojo iš bendrijos narių, netiesiogiai patvirtina paties M. J. paaiškinimais, tai, jog nesidomėjo Bendrijos veikla bei faktas, kad nuo jos įsteigimo (2003 m.) nesikreipė dėl Bendrijos vykdomos veiklos, nors buvo paskirtas Bendrijos revizoriumi (Įstatų 32-33 punktai).
  5. Nors teismas nustatė, jog ieškovas M. J. neturi reikalavimo teisės ginčyti bendrijos priimtų sprendimų, teismas, pasisakydamas dėl E. J. pareikštų reikalavimų, susijusių su Turto perdavimo – priėmimo akto panaikinimu ir restitucijos taikymu, kartu pasisakė ir dėl M. J. analogiškų reikalavimų. Teismas sutiko su ieškovo E. J. pozicija, jog Įstatų nustatyta tvarka neinformavus apie naujų narių priėmimą, Bendrijos likvidavimą buvo pažeista jo, kaip Bendrijos nario, teisė dalyvauti sprendžiant Bendrijos veiklos klausimus, tačiau vien tai nesudaro pagrindo taikyti tokius teisių gynimo būdus, kokius pasirinko ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką, kadangi byloje nėra patikimų įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovas yra sumokėjęs pajinį įnašą bei turi teisę reikalauti grąžinti dalį žemės sklypo natūra.
  6. Kadangi teismas nustatė, kad ieškovų paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl padarė išvadą, jog ieškovai neįrodė pajaus įmokėjimo į bendriją fakto. Teismo vertinimu, viena ta aplinkybė, jog ieškovai buvo deklaravę turimą pajų, savaime neįrodo pinigų perdavimo, sumokėjimo fakto, pajaus dydžio. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog kitais atvejais ieškovai, M. M. ir R. K. pinigų perdavimo faktus fiksuodavo rašytiniais susitarimais, o tai papildomai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog nesant rašytinių įrodymų apie pinigų perdavimo faktą, ieškovai neįnešė jų nurodytų 2,8 mln. Lt kaip pajinio įnašo Bendrijai. Priešingai, byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad buvo 11 bendrijos pajininkų, įnešusių iš viso 1 952 965,00 Lt sumą, žemės sklypas su statiniais įsigytas už 1 904 000 Lt. Taigi, nesant duomenų, jog ieškovai būtų įnešę į Bendriją nurodyta pajinį įnašą, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai turi teisę reikalauti jų grąžinimo, o ir duomenų, jog ieškovai būtų reikalavę dėl įmokėtų pajinių įnašų grąžinimo, nepateikė (Įstatų 13.5. punktas).
  7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Bendrijai, o ne ieškovams, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų panaikintas ginčijamas sprendimas dėl Bendrijos likvidavimo, nesant patikimų įrodymų apie ieškovų įneštus pajinius įnašus, nebūtų pagrindo taikyti ieškovų prašomos restitucijos – priteisti po ¼ žemės sklypo dalį. Pritaikius ieškovų prašomą restitucijos būdą, ieškovai nepagrįstai gautų tai, kas jiems nepriklausė, todėl būtų paneigta restitucijos esmė – atkurti dėl neteisėto sandorio pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą (CK 6.145 straipsnis).

9III. Apeliacinio skundo argumentai

10

  1. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11Dėl ieškinio senaties termino taikymo

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantai dar 2008 metais galėjo ir turėjo sužinoti apie jų teisių pažeidimą, nes jokie Bendrijos narių susirinkimai nevyko nuo 2003 m. iki Bendrijos išregistravimo 2009 m. Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiamos jokios Bendrijos finansinės ataskaitos, todėl tikrinti veiklą juridinio asmens, kurio veikla sustabdyta, apeliantams nebuvo pagrindo, nes toks buvo vieningas pajininkų sprendimas.
  2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas E. J. turėjo kreiptis į teismą vėliausiai per tris mėnesius nuo 2014 m. sausio 20 d., o M. J. nuo 2014 m. sausio 27 d. Apeliantai nuolat siekė susitarti taikiai su M. M.. Apeliantas M. J., duodamas paaiškinimus VAVMI teigė, kad išėjo iš Bendrijos, kadangi manė, jog tik tokiu būdu galės susitarti su M. M. ir atgauti pinigus. Apeliantų siekį susitarti ir atsakovo sudarymą įspūdžio, jog apeliantai su juo susitars taikiai, patvirtina ir byloje esantis M. M. apeliantui E. J. iš elektroninio pašto adreso ( - ) siųsta pajaus pirkimo-pardavimo sutartis. Tik supratę, jog taikiai susitarti nepavyks, apeliantai kreipėsi į teismą teisminės gynybos. Apeliantų teisių pažeidimą lėmė akivaizdžiai neteisėti ir klaidinantys atsakovo veiksmai, kai apeliantai fiktyviai buvo nebelaikomi Bendrijos nariais.
  3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir ex officio nesprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į tai, kad Bendrija buvo neteisėtai likviduota ir žemės sklypas buvo perleistas nežinant net dviem pajininkams, o atsakovas nesąžiningai įgijo ieškovams priklausyti turėjusį turtą, tai, kad atsakovas neperdavė jokių Bendrovės dokumentų į archyvą, kad apeliantai dėl atsakovo veiksmų turėjo pagrindo manyti, kad galės susitarti taikiai, rodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino, jei jis ir buvo praleistas.

12Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą likviduoti Bendriją ir Turto perdavimo - priėmimo aktą

  1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Bendrijos pirmininkas M. M., nesant įstatų nustatyta tvarka priimto sprendimo dėl apeliantų pašalinimo iš Bendrijos, tačiau priimant naujus narius į Bendriją bei sprendžiant Bendrijos likvidavimo klusimus, neinformuodamas ieškovo E. J., pažeidė CK 2.82 straipsnio 3 dalį, Bendrijos įstatų 3, 21.2, 25, 27 punktų nuostatas, todėl ginčijamą 2009 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dėl bendrijos likvidavimo teismas pripažino neteisėtu. Tačiau teismas netenkino reikalavimo pripažinti sprendimą negaliojančiu ir panaikinti jį nuo jo priėmimo momento bei taikyti restituciją, konstatuodamas, kad ieškovas M. J. klaidino tiek teismą, tiek VAVMI, kadangi duodamas paaiškinimus VAVMI nurodė, jog buvo nusprendęs išeiti iš Bendrijos, nes nebuvo įnešęs pajinio įnašo. Teismas tokį ieškovo elgesį įvertino kaip teismo ir valstybės institucijų klaidinimą bei piktnaudžiavimą ir nurodė, kad teismas gali atsisakyti ginti tokią teisę. Teismas ieškovo paaiškinimus vertino jo nenaudai, todėl konstatavo, kad M. J. neturi teisės ginčyti Bendrijos priimtų sprendimų.
  2. Taip pat teismas nurodė, kad nėra patikimų įrodymų, jog ieškovas E. J. sumokėjo pajinį įnašą bei turi teisę reikalauti grąžinti dalį žemės sklypo natūra. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių pinigų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad įrodymais nustatyta, jog buvo 11 Bendrijos pajininkų, įnešusių 1 952 965 Lt sumą, tarp kurių ieškovų nebuvo.
  3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo teismų praktikos ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 straipsnyje.
  4. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad visą Bendrijos egzistavimo laikotarpį joje buvo tik keturi nariai: 2003 m. spalio 30 d. Bendrijos steigiamojo susirinkimo protokole nurodyti keturi Bendrijos steigėjai ir nariai: M. J., E. J., M. M. ir R. K.; 2003 m. lapkričio 4 d. prašyme dėl Bendrijos įregistravimo nurodyta, kad Bendrijos nariai yra tie patys keturi asmenys; Juridinių asmenų registre nuo 2003 m. lapkričio 7 d. iki 2008 m. rugsėjo 12 d. nenustatyta jokių Bendrijos organų pasikeitimų, įvykusių visuotinių narių susirinkimų ar bet kokių dokumentų pateikimo; 2003 m. lapkričio 10 d. Bendrijos narių susirinkimo protokole Nr. 1/1110 nurodyta, kad Bendrija nusprendžia pirkti žemės sklypą už 1 920 000 Lt ir kad dalyvavo visi keturi Bendrijos nariai (M. J., E. J., M. M. ir R. K.). Šį protokolą pasirašė ir apeliantas M. J.. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad būtų buvę šaukti Bendrijos narių susirinkimai, kuriuose būtų sprendžiami kokie nors klausimai, įskaitant dėl Bendrijos esamų narių pašalinimo ar naujų narių priėmimo. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad visą Bendrijos egzistavimo laikotarpį jos nariais buvo tik M. J., E. J., M. M. ir R. K.. Tai patvirtino ir viena iš keturių Bendrijos steigėjų R. K., 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja. Ji nurodė, kad apskritai neatsimena tokio susirinkimo, kuriame būtų buvęs sprendžiamas klausimas dėl ieškovų E. J. ir M. J. pašalinimo iš Bendrijos.
  5. Be to, byloje yra duomenų, kad Bendrijos įgyto žemės sklypo vystymo projektu rūpinosi tik jos nariai M. J., E. J., M. M. ir R. K. (veikdama per savo sutuoktinį R. K.): trečiasis asmuo M. M. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje patvirtino faktinę aplinkybę, kad apie 2006 metus su M. J. ir E. J. vyko į derybas susitikti su bendrovės „Hanner“ atstovu į verslo centrą „Europa“, esantį ( - ), Vilniuje, dėl žemės sklypo. M. M. patvirtino, kad tuo metu, kai R. K. ir M. J. bendravo su bendrovės „Hanner“ atstovu, M. M. kartu su E. J. laukė prekybos centro „Europa“ patalpose; M. M. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje patvirtino, kad apie tai, kad 2005 metais vyko susitikimai su architektu G. B., kuriuose bendrai dalyvaudavo visi keturi pradiniai bendrijos steigėjai (R. K. atstovavo savo sutuoktinę K.). Susitikimai vyko patalpose, esančiose adresu ( - ), Vilniuje; 2014 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio metu architektas G. B., apklaustas kaip liudytojas, patvirtino aplinkybę, kad apie 2005 metus į jį kreipėsi vienas iš ieškovų E. J. ir prašė parengti pastato, kurį būtų galima statyti žemės sklype, esančiame ( - ), Vilniuje, projektinius pasiūlymus (vizualizacijas). Liudytojas G. B. patvirtino aplinkybę, kad suprato, jog E. J. yra vienas iš žemės sklypo savininkų; būtent apeliantai į bylą pateikė gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis statybos sąmatos kopiją, statinio žemės sklype vizualizacijos kopiją, 2005 mm sausio 19 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimo „Dėl pritarimo teritorijos tarp Geležinio vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programai ir šios teritorijos detaliųjų planų rengimui“, Nr. 1-661 kopiją. Minėti įrodymai patvirtina, kad apeliantai rūpinosi žemės sklypo vystymu ir turėjo su tuo susijusius dokumentus. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytų dokumentų įrodomąją reikšmę. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bet koks kitas asmuo, be M. J., E. J., M. M. ir R. K. (veikusios per savo sutuoktinį R. K.), būtų rūpinęsis žemės sklypo vystymo projektu, o ir pati Bendrija buvo įkurta tik šiam investiciniam projektui įgyvendinti.
  6. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad E. J. ir M. J. buvo pašalinti iš Bendrijos 2003 metais, nes nesumokėjo pajinių įnašų. Akivaizdu, jog apeliantai 2005-2006 metais, iki ekonominės krizės, rūpinosi žemės sklypo projekto vystymu kartu su M. M. ir buvo pristatomi kaip žemės sklypo bendrasavininkiai. Tačiau dėl nekilnojamojo turto krizės projekto vystymas sustojo ir apeliantai pageidavo sulaukti geresnės situacijos rinkoje. Tokia situacija pasinaudojo kiti žemės sklypo projekto bendrasavininkiai – 2007 m. lapkričio 27 d. M. M. ir R. K. (Bendrijoje atstovavęs sutuoktinę R. K.) įkūrė UAB „Morolda“, kuriai vėliau ir buvo perleistas žemės sklypas be apeliantų žinios.
  7. Apeliantai į bylą pateikė įrodymus, kad 2005 m. balandžio 20 d. E. J. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaravo 465 500 Lt Bendrijos pajų, o apeliantas M. J. tai padarė 2005 m. balandžio 12 d. deklaracijoje. Tuo tarpu, nei vienas iš trečiųjų asmenų nepateikė įrodymų, kad jis būtų deklaravęs tariamai turimą Bendrijos pajų. Tai patvirtina, jog nė vienas iš jų iki 2005 m. gegužės 1 d. net nemanė turį Bendrijos pajų. Negana to, įstatymas imperatyviai numatė, kad nedeklaravus atitinkamo turto, asmuo negali grįsti, jog jis jį turėjo, todėl remiantis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, jog Č. M., S. M., J. K., R. K., V. A., V. K., L. P., G. S., Ž. Š., A. D. ir R. K. neturėjo vertybinių popierių, kurių nedeklaravo iki 2005 m. gegužės 1 d. Tai suponuoja išvadą, kad jie neturėjo Bendrijos pajų.
  8. Atsakovo į bylą pateiktų kasos pajamų orderių egzistavimas paaiškėjo tik VAVMI pradėjus mokestinį atsakovo veiklos patikrinimą, kuris buvo pradėtas kilus įtarimų, jog Bendrovė padidinta vertė apskaitė Bendrijos pajų įsigijimą. Jokių duomenų, kad dar devyni asmenys, be apeliantų, M. M. ir R. K., buvo Bendrijos pajininkai, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad byloje buvo 11 Bendrijos pajininkų, įnešusių 1 952 965 Lt sumą.
  9. Tuo atveju, jei 2003 m. lapkričio 10 d., kuomet su tariamais naujais Bendrijos pajininkais buvo pasirašomi kasos pajamų orderiai, būtų buvę priimami nauji Bendrijos nariai ir iš Bendrijos narių būtų buvę šalinami apeliantai, tai minėtu klausimu prieš tai privalėjo būti sušauktas visuotinis Bendrijos narių susirinkimas (Bendrijos įstatų 21.2, 27 punktai). Apie tokį Bendrijos narių susirinkimą M. M. būtų privalėjęs informuoti apeliantus ne vėliau, kaip likus 5 dienoms iki susirinkimo (t. y. ne vėliau, kaip 2003 m. lapkričio 5 d.) bei pateikti visą su susirinkimu susijusią informaciją. Byloje nėra duomenų, kad M. M., kaip Bendrijos pirmininkas, įstatų nustatyta tvarka būtų inicijavęs tokį Bendrijos susirinkimą dėl ieškovų pašalinimo ir naujų narių priėmimo. Tokio susirinkimo nebuvo ir negalėjo būti, nes 2003 m. lapkričio 10 d. buvo pasirašytas Bendrijos protokolas Nr. 1/1110, kuriame nurodyta, kad dalyvaujant visiems keturiems nariams, Bendrija nutaria pirkti Žemės sklypą už 1 920 000 Lt. Minimas 2003 m. lapkričio 10 d. protokolas turi esminę įrodomąją reikšmę šioje byloje, nes patvirtina, kad likus vienai dienai iki ginčytinų kasos pajamų orderių, datuotų 2003 m. lapkričio 10 d., sudarymo, egzistuoja tik 4 bendrijos nariai. Be to, 2003 m. lapkričio 10 d. susirinkime buvo svarstomas vienintelis klausimas, t. y. klausimas dėl statinių ir žemės sklypo, pirkimo, į susirinkimo darbotvarkę nebuvo įtraukta klausimų dėl naujų Bendrijos narių priėmimo ar senų bendrijos narių pašalinimo, todėl akivaizdu, jog Bendrija jokių naujų pajininkų nepriėmė.
  10. Kadangi M. M. buvo paskirtas Bendrijos pirmininku, jis ir turėjo saugoti visus Bendrijos dokumentus, tačiau 2008 m. rugsėjo 2 d., be apeliantų žinios, Bendrijos pajininku tapęs atsakovas priėmė Vienintelio Bendrijos nario sprendimą likviduoti Bendriją, o jokių Bendrijos dokumentų neperdavė saugoti archyvui. Atsakovo į bylą ir VAVM1 pateikti kasos pajamų orderiai neva sudaryti 2003-2004 m. Vadinasi, jų saugojimo terminas buvo dešimt metų. Tai suponuoja išvadą, kad tokių dokumentų galėjo nebūti, nes Bendrija nurodė, kad tokių dokumentų nėra, o kiti su Bendrijos veikla susiję dokumentai galėjo būti sąmoningai nepateikti saugoti. M. M., būdamas tariamai tikusio vienintelio Bendrijos pajininko vadovu, turėjo galimybę pats nuspręsti, kokius dokumentus pateikti Bendrijos likvidatoriui.
  11. Visi tariami Bendrijos pajininkai giminystės, draugystės ar verslo ryšiais susiję su M. M. ir J. K.. Valstybinei mokesčių inspekcijai pradėjus UAB „Morolda“ veiklos patikrinimą, atsakovui atsirado poreikis pagrįsti, kaip atsakovas įsigijo Bendriją. Tačiau tiek duodami paaiškinimus VAVMI, tiek teisme tretieji asmenys buvo nenuoseklūs, esminių su sandoriais susijusių aplinkybių nežinojo. Bendrijos narių priėmimo ir pašalinimo klausimais nuosekliai pasisakyti taip pat negalėjo. Taigi tariami pajininkai turi akivaizdų suinteresuotumą liudyti palankiai UAB „Morolda“, kadangi, kaip patvirtina VAVMI 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo aktas, tariami pajininkai pajus UAB „Morolda“ perleido už bendrą 48 000 000 Lt pinigų sumą, tačiau UAB „Morolda“ už pajus neatsiskaitė, o atsiskaitymas tariamai atidėtas paskolos sutartimis. Negano to, dalis tariamų pajininkų reikalavimus į UAB „Morolda“ toliau perleido susijusiems asmeninis pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartis.
  12. Akivaizdų trečiųjų asmenų nesąžiningumą ir nesudarymą jokių realių sandorių dėl tapimo Bendrijos pajininkais ir pinigų į ją įnešimo geriausiai iliustruoja trečiojo asmens L. P. paaiškinimai 2015 m. lapkričio 26 teismo posėdyje. Liudytojas L. P. patvirtino, kad parodymus ikiteisminio tyrimo įstaigai už jį parengdavo ir pateikdavo trečiasis asmuo M. M.. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo negalėjo paaiškinti, ar įsteigė Bendriją, ar įsigijo pajų, ir apskritai – nežinojo, kad tariamo pajaus net nebeturi. Tai patvirtina sandorių fiktyvumą bei M. M. veikimą, siekiant perimti Bendrijos turtą prieš apeliantų valią. Be to, liudytojais apklausti tariami naujieji Bendrijos pajininkai patvirtino, kad nežinojo apie 2006 m. vykusius projektavimo darbus žemės sklype, atliekamus architekto G. B., taip pat nežinojo apie vykstančias derybas su bendrove „Hanner“ dėl sklypo pardavimo. Tai netiesiogiai patvirtina tą aplinkybę, kad naujųjų narių priėmimas buvo fiktyvus.
  13. Pirmosios instancijos teismui pripažinus neteisėtu sprendimą likviduoti Bendriją, teismas privalėjo panaikinti 2008 m. spalio 3 d. Bendrijos turto perdavimo-priėmimo aktą. Tai turėjo būti padaryta tuo pagrindu, kadangi 2 iš 4 lygiateisių Bendrijos pajininkų nebalsavo už Bendrijos likvidavimą (Bendrijos įstatų 27 d.). Tuo atveju, jei M. M. ir R. K. slapta nuo apeliantų savo pajus perleido atsakovui, tai sprendimo dėl Bendrijos likvidavimo priėmimo metu už tai būtų balsavęs tik 1 (UAB „Morolda“) iš 3 jos narių (apeliantai ir UAB „Morolda“), todėl sprendimas negalėjo būti priimtas. Tačiau apie tokį naują narį apeliantams žinoma nebuvo, todėl pajus UAB „Morolda“ įgijo galimai klastojant dokumentus.
  14. 2008 m. spalio 3 d. Žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo žemės sklypas buvo perduotas UAB „Morolda“, taip pat yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis), kadangi UAB „Morolda“ nebuvo ir negalėjo būti vienintelis Bendrijos pajininkas, kadangi apeliantai savo pajų niekada nebuvo perleidę, taigi žemės sklypas negalėjo būti perduotas UAB „Morolda“ nuosavybėn. Atitinkamai melagingas yra ir 2009 m. kovo 6 d. likvidavimo aktas, kuriame nurodyta, kad atsiskaityta su bendrijos pajininkais (nariais), kadangi su Bendrijos nariais – apeliantais – atsiskaityta nebuvo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisingiausia ir tinkamiausia priemonė apginti apeliantų teises yra taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kadangi likviduota Bendrija yra pasibaigęs (išnykęs) juridinis asmuo ir atkurti Bendrijos taikant restituciją nėra galimybės, restitucija turėtų būti taikoma po Bendrijos likvidavimo jos nariams išdalintam turtui (žemės sklypui), kadangi Bendrijos likvidavimo metu Bendrijos turtas būtų buvęs perleistas jos pajininkams. Vadinasi, laikantis teisės aktų reikalavimų apeliantams būtų tekę po ¼ dalį žemės sklypo. Restitucija yra galima, kadangi likvidavus Bendriją, turtas (žemės sklypas) yra išlikęs ir žinomas jo nesąžiningas įgijėjas (turėtojas) (UAB „Morolda), taip pat žinomi žemės sklypo dalių teisėti ir tikrieji savininkai (apeliantai). Restitucijos taikymas, grąžinant apeliantams po ¼ žemės sklypo dalį nepažeistų restitucijos taikymo tikslo, priemonių ir atitiktų teisingumo principą, kadangi apeliantai, kurių nuosavybės teisė buvo paneigta neteisėtu būdu, atgautų jiems priklausančią nuosavybę. Be to, apeliantai, kaip teisėti tikrieji Bendrijos pajininkai, turi teisę gauti Bendrijos turto dalį, kuri jiems priklausė likviduojant Bendriją, vadinasi, jie turi teisę gauti jiems priklausančią turto dalį ir apginti savo nuosavybę išreikalaudami turtą iš svetimo neteisėto valdymo, kadangi jokie prievoliniai santykiai jų nesiejo su Atsakovu (CK 4.95 straipsnio 1 dalis).

13Dėl apelianto M. J. sąžiningumo

  1. M. J. teismui nurodė visas teisingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kaip apeliantas suklaidino teismą. Apeliantas suklaidino ne teismą, bet VAVMI. Tai jis paaiškino siekiu išspręsti turto arešto klausimus, taip siekė suderinti visus klausinius su M. M. taikiai. Nėra numatyta jokios atsakomybės už klaidingų paaiškinimų VAVMI pateikimą. Tai, kad M. J. tik pakviestas į VAVMI suprato buvęs apgautas ir siekė atgauti jam priklausantį turtą, siekis apginti save negali būti laikomas piktnaudžiavimu teise (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis). Teismas iš esmės konstatavo apelianto tam tikrą nesąžiningumą administracinės teisės ribose, bet ne piktnaudžiavimą teise civilinės teisės prasme. Teismas visiškai neargumentavo, kokias civilines teises, duodamas paaiškinimus VAVMI, apeliantas įgyvendino. Paaiškinimų davimą VAVMI reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, kuris numato administracines teises ir pareigas, už piktnaudžiavimą kuriomis CK nenumato atsakomybės. Be to, teismas nenustatė, kam butų buvusi padaryta žala tokiais tariamais veiksmais. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo piktnaudžiavimą civilinėmis teisėmis už veiksmus, kuriais jos net nebuvo įgyvendinamos. Be to, byloje aiškiai nustatyta, kad 2005-2006 m. abu apeliantai siekė vystyti žemės sklypo projektą, kartu vyko į bendrovę „Hanner“, bendraujama buvo su architektais. Kaip nustatė teismas, nuo 2003 m. iki likvidavimo Bendrija jokios veiklos nevykdė, išskyrus žemės sklypo įsigijimą. Todėl apeliantas apskritai neturėjo pareigos domėtis Bendrovės, kurios veikla sustabdyta, laukiant geresnės nekilnojamojo turto rinkos padėties, nes pasitikėjo M. M., o teismo išvada, kad apeliantas jau nuo 2003 m. nesidomėjo Bendrijos veikla, neatitinka faktinės situacijos. Teismui konstatavus, kad nėra jokių sprendimų, jog E. J. buvo pašalintas iš Bendrijos, akivaizdu, kad tokia pati situacija yra ir su M. J. buvimu Bendrijos nariu. Jokių įrodymų, kad jis būtų pašalintas iš Bendrijos ar būtų balsavęs už naujų narių priėmimą, byloje nėra. Vadinasi, jis taip pat turėjo teisę ginčyti Bendrijos sprendimus ir gauti jos turto dalį.
  2. Tretieji asmenys M. M., S. M., V. K., L. P., Ž. Š., A. D., R. K., R. K., R. K., J. K., V. A. pateikė atsiliepią į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su apeliacinius skundu nesutinka, kadangi skundas yra nepagrįstas, ieškovai nenuoseklūs, skirtingu laiku nurodo aplinkybes, kurios esmingai skiriasi, kas tik patvirtina, jog apeliantai niekada nedalyvavo Bendrijos veikloje, jokių pajinių įnašų neatliko, nesidomėjo Bendrijos veikla, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
  3. Atsakovas UAB ,,Morolda“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14Dėl ieškinio senaties termino

  1. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad apeliantas E. J. apie ginčijamus sprendimus sužinojo 2013 m. vasarą, vėliausiai 2014 m. sausio 20 d., kuomet davė paaiškinimus VAVMI, o ieškinį teismui pateikė 2014 m. kovo 31 d., nors vėliausiai galėjo jį pateikti iki 2014 m. balandžio 20 d., taigi akivaizdu, jog E. J. praleido 3 mėnesių terminą ieškiniui pateikti. M. J. apie ginčijamus sprendimus tapo žinoma 2014 m. sausio 27 d., kuomet jis buvo apklausiamas VAVMI, ieškinį teismui pateikė 2015 m. vasario 10 d., nors vėliausiai galėjo pateikti iki 2014 m. balandžio 27 d., taigi jis taip pat praleido ieškinio senaties terminą. Be to, 2014 m. M. J. ėjo įmonės vadovo pareigas, buvo išrinktas Bendrijos revizijos nariu, o E. J. ėjo docento pareigas. Ieškovai visiškai nesidomėjo Bendrijos veikla, nors įrodinėja, kad buvo investavę į Bendriją 2,8 mln. litų. Esant šioms spręstina, jog apie ginčijamus Bendrijos sprendimus ieškovai turėjo sužinoti nuo jų išviešinimo momento, o pasyvus elgesys ir nesidomėjimas Bendrijos veikla, negali būti priežastimi praleistą terminą atnaujinti ar jį pateisinti. Apeliantai nei su apeliaciniu skundu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė įrodymų, kad Bendrijos pajininkai kada nors būtų priėmę sprendimą stabdyti bendrijos veiklą. Tai nauja ieškovų nurodoma aplinkybė, kuri nebuvo tiriama ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
  2. Ieškovai niekada nesikreipė į atsakovą dėl jų tariamai 2003 metais perduotų 2,8 mln. Lt grąžinimo, o 2013 metais suėjo 10 metų senaties terminas. Ieškovai taip pat nesikreipė dėl ginčijamų bendrijos sprendimų panaikinimo ar 1/4 žemės sklypo kiekvienam iš jų grąžinimo.
  3. M. J., 2014 m. sausio 27 d. duodamas paaiškinimus VAVMI, nurodė, jog pasirašius Bendrijos steigimo sutartį dalyvavimas bendrijoje baigėsi, kadangi pajaus neįnešė, todėl nutarė išeiti iš bendrijos narių. Pasitraukęs iš Bendrijos narių, tolimesne bendrijos veikla nesidomėjo, tuo tarpu E. J., 2014 m. sausio 20 d. duodamas paaiškinimus VAVMI, nurodė, jog apie tai, kad Bendrija yra likviduota ir kad yra parduoti pajai UAB „Morolda“ sužinojo tik 2013 m. vasarą, kuomet mokesčių inspekcija pakvietė paaiškinti turimo pajaus pardavimo aplinkybes. Taigi ieškovai akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą. Be to svarbu tai, kad ginčijamas sprendimas Juridinių asmenų registre buvo išviešintas dar anksčiau, t. y. 2008 m. rugsėjo 12 d.
  4. Ieškovai savo apeliaciniame skunde netiesiogiai patvirtino atsakovo bei trečiojo asmens išdėstytas aplinkybės, jog tiek pareikštu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu siekiame ne juose nurodytų tikslų, bet siekiama atgauti skolą iš M. M., kurios pastarasis teismo posėdyje neneigė, be to, M. M. skolos faktą patvirtina byloje esantis M. M. E. J. išduotas vekselis, bei M. J. išduotas paskolos 2006 m. kovo 1 d. pakvitavimas.
  5. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas neturėjo ex officio spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teises pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovai laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir jo atnaujinti neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Kita vertus, ši byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo ex officio spręsti ieškinio senaties atnaujinimo klausimo.

15Dėl Bendrijos sprendimų bei turto priėmimo - perdavimo akto panaikinimo

  1. Ieškovų nurodomi rašytiniai įrodymai, kad visą Bendrijos egzistavimo laikotarpį joje buvo tik keturi nariai, patvirtina tik aplinkybę, dėl kurios šioje byloje ginčo nėra, t. y. jog apeliantai buvo Bendrijos steigėjai, tačiau priešingai nei nurodo apeliantai, byloje yra M. J. 2014 m. sausio 27 d. paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad pajaus į Bendriją neįnešė ir pasitraukė iš Bendrijos. Šie paaiškinimai pateikti, kai ginčas tarp šalių teisme dar nevyko, todėl nėra pagrindo abejoti jų turiniu. Poziciją apeliantas M. J. šiuo klausimu pakeitė tik kilus ginčui teisme. Apeliantui M. J. pasitraukus iš Bendrijos ir likus trims nariams, kvalifikuotą balsų daugumą sudarė 2 steigėjai, todėl akivaizdu, jog sprendimo dėl atsakovo E. J. pašalinimo iš Bendrijos priėmimui užtekto kitų dviejų steigėjų balsų, t. y. M. M. ir R. K.. Apklausti liudytojais kiti asmenys, patvirtino, kad 2004 m. pradžioje buvo Bendrijos susirinkime sprendžiamas klausimas dėl apeliantų pašalinimo iš Bendrijos. Tai, kad protokolai neišliko, ar susirinkimas ar buvo darnai padaryta procedūrinių susirinkimo sušaukimo pažeidimų, nepaneigia kvalifikuotos Bendrijos narių valios, dėl narių pašalinimo ir naujų narių priėmimo.
  2. Nepagrįstas apeliantų motyvas, neva aplinkybė, jog nuo 2003 m. lapkričio 30 d. Juridinių asmenų registre nenustatyta jokių organų pakeitimų, įrodo, kad visą Bendrijos egzistavimo laikotarpį joje buvo tik keturi nariai. JAR įregistruotas bendrijos organas – visuotinis narių susirinkimas, o atskiri pajininkai bei revizorius niekada nebuvo ir neturėjo būti registruoti. Kai buvo nuspręsta Bendriją likviduoti, likvidatore buvo paskirta V. I., vėliau Č. M..
  3. Liudytojo G. B. teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis yra ieškovo E. J. bičiulis. Kaip prisipažino pats liudytojas, jie su E. J. yra seniai pažystami, kartu žaidžia krepšinį. Kita vertus, tiek liudytoju apklaustas R. K., tiek M. M. patvirtino, jog už E. J. pagalbą, vystant ir realizuojant sklypą, buvo sutartas sėkmės mokestis E. J.. Be to, visiškai nepagrįstas įrodymais apeliantų teiginys neva apeliantai buvo pristatomi ginčo žemės sklypo bendrasavininkiais. Vienintelis asmuo, kuriam pasirodė, kad J. yra ginčo žemės sklypo bendrasavininkiai yra minėtas liudytojas G. B..
  4. Byloje esančioje M. J. deklaracijoje nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. jam priklausė 2 vienetai dalių arba pajų, kurių vertė yra 380 800 Lt (o ne 465 500 Lt, kaip kad nurodyta ieškinyje). Taigi deklaracija nepatvirtina, jog ieškovui M. J. 2003 m. gruodžio 31 d. priklausė pajus ar dalis, kurios vertė yra 465 500 Lt. Apelianto E. J. 2005 m. balandžio 20 d. vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje, nurodyta, jog jis turėjo privalomo registruoti turto už 26 000 Lt, 160 430 Lt piniginių lėšų, bei Vertybinių popierių už 470 500 Lt, iš kurių 2 vienetai 465 500 pažymėti 72 indeksu, t. y. kaip dalys, pajai. Tačiau E. J. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nėra domenų, jog ieškovui priklausė būtent 981 - osios gyvenamojo namo statybos bendrijos pajus. Ir apskritai, iš minėtos deklaracijos negalima spręsti ar ieškovas deklaruoja, kad jam neva tai priklauso VŠĮ, GNSB, DNSB, TŪB, ar kooperatinės bendrovės pajai, be to, deklaracijoje aiškiai nurodoma, kad deklaruojami 2 pajai arba 2 dalys. Deklaracijos pateikimas yra vienašališkai ieškovo surašytas dokumentas, todėl deklaracija nepatvirtina dvišalio sandorio sudarymo, pinigų įnešimo, pajaus apmokėjimo ar tiesiog pinigų perdavimo fakto. Be to, M. J. ir E. J. pozicija dėl pinigų įnešimo fakto ir sumos dydžio yra prieštaringa. Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad visi Bendrijos narių įnašai buvo įnešti į Bendrijos kasą, įforminant kasos pajamų orderiu ir išduodant pajus įnešusiems asmenims kasos pajamų orderio kvitus. Pajininkas R. K. pajų apmokėjo pavedimu. Šios aplinkybės apeliantai nepaneigė.
  5. Likviduojant Bendriją, Bendrija kreditorių neturėjo. Bendrija ginčo sklypą įsigijo už tokią pačią sumą, kurią gavo iš savo pajininkų kaip pajinius įnašus, pagal išrašytus kasos pajamų orderius ir pavedimu, tarp kurių nėra įtraukta ieškovo ir jo įnašo (atmetus M. M. grąžintą sumą) Bendrija gavo 1 952 965 Lt sumą, t. y. sumą, kuri ir buvo panaudota sklypo pirkimui, bei su tuo susijusioms išlaidoms padengti (išlaidos notarui, teisinei registracijai ir pan.). Kitų pajamų bendrija neturėjo.
  6. Byloje yra pateikta vieno iš pajininkų A. D. 2005 metais Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta deklaracija, kuria jis deklaravo pajaus įsigijimą bei šią aplinkybę nurodė teismui. Kita vertus, ieškovai teismui neteikė prašymo išreikalauti šiuos duomenis iš trečiųjų asmenų. Kita vertus, net ir nustačius aplinkybę, kad ne visi bendrijos nariai deklaravo Bendrijos pajų įsigijimą, tai savaime nepaneigia pajinių įnašų įmokėjimo fakto ir tapimo bendrijos nariais fakto.
  7. Tuo atveju, jeigu apeliantai, kurie yra broliai, būtų dalyvavę bendrijos veikloje ir nebūtų pašalinti, bei apeliantas M. J. būtų toliau buvęs bendrijos nariu ir vykdęs jam, kaip revizoriui pavestas funkcijas, apeliantams minėta informacija būtų paaiškėjusi dar 2003 - 2004 metais, nes steigimo dokumentuose ieškovui M. J., kaip Bendrijos revizoriui, buvo numatyta pareiga tikrinti kooperatinės bendrovės ūkinę finansinę veiklą, informuoti kooperatinės bendrovės narių susirinkimą, valdybą ir administracijos vadovą apie kooperatinės bendrovės veiklos pažeidimus, finansiniams metams pasibaigus, narių susirinkimui pateikti išvadą dėl kooperatinės bendrovės metinės finansinės atskaitomybės. Jeigu ieškovas M. J. būtų įnešęs jo nurodomą pajinį įnašą ir nebūtų pasitraukęs iš Bendrijos, būdamas Bendrijos revizoriumi nebūtų galėjęs nežinoti pajinių įnašų įnešimo, Bendrijos likvidavimo fakto ir kt. Apeliantų argumentas, jog kasos pajamų orderių egzistavimas paaiškėjo tik VAVMI pradėjus mokestini atsakovo veiklos patikrinimą, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo medžiagai, tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo akte nustatytoms aplinkybės, jog visi bendrijos narių įnašai buvo įnešti į Bendrijos kasą įforminant kasos pajamų orderiu, išduodant pajus įnešusiems asmenims kasos pajamų orderio kvitus, o pajininkas R. K. pajų apmokėjo pavedimu.
  8. Dėl dokumentų (ne)išsaugojimo M. M. paaiškino, jog priėmus sprendimą likviduoti bendriją buvo paskirtas bendrijos likvidatoriaus. Būtent likvidatoriui ir buvo perduota Bendrijos dokumentacija. Be to, dalį kasos pajamų kvitų pateikė tretieji asmenys.
  9. Trečiųjų asmenų nesąžiningumą apeliantai įrodinėja neišsamiais šių asmenų parodymais. Tačiau ginčas kilęs didžiojoje dalyje dėl 2003 - 2004 metų įvykių, todėl logiška, jog per daugiau nei 10 metų laikotarpį asmenys gali suklysti dėl tam tikrų aplinkybių, kita vertus visi asmenys patvirtino pajų apmokėjimo faktą, bei tai, jog Bendrijos susirinkime buvo sprendžiamas jų, kaip naujų bendrijos narių priėmimo ir senųjų narių pašalinimo klausimas.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys dėl 981-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos visuotinio narių susirinkimo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta likviduoti Bendriją, pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo, 2008 m. spalio 3 d. akto, kuriuo žemės sklypas, esantis ( - ), Vilnius, buvo perduotas UAB „MoRolda“ nuosavybėn, pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo, restitucijos taikymo, grąžinant ieškovams nuosavybės teise po 1/4 žemės sklypo dalį, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškinį atmetė (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  4. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
  5. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
  6. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodomus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, taigi apeliacinės instancijos teismas visų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.

19Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

  1. Kaip vieną iš savarankiškų ieškinio atmetimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas, atsakovui prašant, nurodė CK 1.125 straipsnio 4 dalį ir 2.82 straipsnio 4 dalį.
  2. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantai dar 2008 metais galėjo ir turėjo sužinoti apie jų teisių pažeidimą. Dėl to, kad jokie Bendrijos narių susirinkimai nevyko nuo 2003 metų iki pat Bendrijos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro 2009 metais, apeliantams nebuvo pagrindo domėtis neveikiančios Bendrijos veikla.
  3. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga.
  4. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis.
  5. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
  6. CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.
  7. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008 ir kt.). Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2006).
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų dėstomas aplinkybes, apie tai, kad apeliantų delsimą kreiptis į teismą lėmė klaidinantis atsakovo elgesys, dėl kurio jie manė pavyksiant ginčą išspręsti taikiai, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovų nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis, todėl nėra pagrindo atnaujinti ieškovų praleistą ieškinio senaties terminą, atskiriems ieškinio reikalavimams pareikšti, juolab, kad ginčijamas Bendrijos sprendimas dėl Bendrijos likvidavimo buvo išviešintas dar 2008 m. rugsėjo 12 d., Bendrija išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2009 m. kovo 26 d., Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir Turto perdavimo-priėmimo aktas sudaryti 2008 m. lapkričio 7 d. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą, 2014 m. M. J. ėjo vadovaujančias pareigas įmonėje, be to, buvo išrinktas Bendrijos revizijos nariu, o E. J. ėjo docento pareigas. Be to, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovai iš esmės nesidomėjo Bendrijos veikla, taigi esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti ieškovų praleisto ieškinio senaties termino.
  9. Vien aplinkybė, kad ieškovai tikėjosi atgauti pinigus iš M. M. taikiai, savaime negali būti pakankama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, juolab, kad Bendrija, kurios sprendimai yra ginčijami, kaip jau buvo minėta, iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota dar 2009 m. rugsėjo 12 d., tuo tarpu su ieškiniu ieškovas E. J. į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 31 d., o ieškovas M. J. – 2015 m. vasario 10 d.

20Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą likviduoti Bendriją ir Turto perdavimo - priėmimo aktą

  1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Bendrijos pirmininkas M. M., nesant įstatų nustatyta tvarka priimto sprendimo dėl apeliantų pašalinimo iš Bendrijos, tačiau priimant naujus narius į Bendriją bei sprendžiant Bendrijos likvidavimo klusimus, neinformuodamas ieškovo E. J., pažeidė CK 2.82 straipsnio 3 dalį, Bendrijos įstatų 3, 21.2, 25, 27 punktų nuostatas, todėl ginčijamą 2009 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dėl bendrijos likvidavimo teismas pripažino neteisėtu. Tačiau teismas netenkino reikalavimo pripažinti sprendimą negaliojančiu ir panaikinti jį nuo jo priėmimo momento bei taikyti restituciją, konstatuodamas, kad ieškovas M. J. klaidino tiek teismą, tiek VAVMI, kadangi duodamas paaiškinimus VAVMI nurodė, jog buvo nusprendęs išeiti iš Bendrijos, nes nebuvo įnešęs pajinio įnašo.
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi ieškovas M. J., kol byla dar nebuvo nagrinėjama teisme, paaiškino, jog buvo nusprendęs išeiti iš Bendrijos, nes nebuvo įnešęs pajinio įnašo, o teismui nepateikė jokių įrodymų, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad iš tiesų buvo sumokėjęs Bendrijos steigimo metu pajinį įnašą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas M. J. apskritai neturi reikalavimo teisės, todėl ieškovo ieškinys galėjo būti atmestas ir savarankišku teisiniu pagrindu, kaip pareikštas asmens, neturinčio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
  1. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006).
  1. Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškiniu reiškia reikalavimus pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 981-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos visuotinio narių susirinkimo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta likviduoti Bendriją, bei pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2008 m. spalio 3 d. aktą, kuriuo žemės sklypas, esantis ( - ), Vilnius, buvo perduotas UAB „Morolda“ nuosavybėn, ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovams nuosavybės teisę į po 1/4 žemės sklypo dalį. Kadangi ieškovai neįrodė, jog buvo Bendrijos pajininkais iki priimant sprendimą likviduoti Bendriją, teisėjų kolegijos vertinimu jie neturi teisinio intereso dėl ginčo dalyko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė, kuri reikšminga tarp šalių kilusiam ginčui teisingai išspręsti yra ta, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus ieškovų paaiškinimus, jog ieškovai yra sumokėję pajinį įnašą bei turi teisę reikalauti grąžinti dalį žemės sklypo natūra. Ieškovai šioje byloje nereiškė reikalavimų dėl Bendrijos pirmininko neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovų pasirinktus jų pažeistų teisių gynybos būdus, ieškinį pagrįstai atmetė.
  1. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškiniuose ieškovai nurodė, jog M. M., kaip Bendrijos pirmininkui, jie perdavė po 134 673,31 Eur dydžio pajinius įnašus (po 466 500 Lt). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovai aiškino, jog Bendrijos pirmininkui M. M. ir R. K. perdavė 2,8 mln. litų grynaisiais, tačiau jokių pinigų perdavimo faktą pagrindžiančių įrodymų ieškovai negalėjo pateikti, kadangi neturi. E. J., duodamas paaiškinimus VAVMI, nurodė, jog įsteigė bendriją, lygiomis dalimis įnešdami po 25 procentus bendrijos pajų, R. K. padavė 466 500 Lt, kaip pajinį įnašą. M. J., duodamas paaiškinimus VAVMI, nurodė, jog buvo nusprendęs išeiti iš Bendrijos, kadangi nebuvo įnešęs pajinio įnašo. Taigi akivaizdu, jog ieškovų paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl vien jų pagrindu pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados dėl pajinio įnašo įmokėjimo Bendrijai, jo dydžio.
  1. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, skirtingas aplinkybių nurodymas, nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimais, o vien aplinkybė, jog ieškovai buvo deklaravę turimą pajų, savaime neįrodo pinigų perdavimo, pajaus sumokėjimo fakto, jo dydžio bei aplinkybės, kad pajus ieškovai turėjo būtent 981-osios gyvenamoje namų statybos bendrijoje.
  1. Byloje egzistuoja duomenys, jog kitais atvejais tiek ieškovai, tiek M. M. ir R. K. pinigų perdavimo faktus fiksuodavo rašytiniais susitarimais, kas pirmosios instancijos teismui leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog nesant rašytinių įrodymų apie pinigų perdavimo faktą, ieškovai neįrodė, jog būtų įnešę jų nurodoma 2,8 mln. Lt dydžio pajinį įnašo į Bendriją. Tuo tarpu kiti 11 bendrijos pajininkų, įnešė iš viso 1 952 965 Lt sumą į Bendriją, Žemės sklypas su statiniais buvo įsigytas už 1 904 000 Lt, todėl nesant duomenų, jog ieškovai būtų įnešę į Bendriją nurodyto dydžio pajinį įnašą, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovai turi teisę reikalauti jį grąžinti.
  1. Kitos šalių nurodytos aplinkybės bei argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

21Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai