Byla 2A-587/2013
Dėl įsakymų pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir J. T

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. S. ir I. S. bei trečiojo asmens J. T. (buvusi pavardė G.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Multiidėja“ ieškinį atsakovėms J. S. ir I. S. dėl įsakymų pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir J. T..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovo bankrutavusios UAB “Multiidėja” administratorius pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančiais ieškovo 2007 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. M07-03/30-1 ir 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. M07-08/30-1 dėl premijų skyrimo J. T. (G.) nuo jų sudarymo momento, priteisti iš atsakovės J. S. 11 474,38 Lt sumą turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų procesines palūkanas, iš atsakovės I. S. – 3 732,96 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad atsakovė J. S. nuo 2005 iki 2010 metų dirbo ieškovo direktore, atsakovė I. S. – vyriausiaja dizainere. J. T. (buvusi pavardė G.) į darbą pas ieškovą priimta 2007 m. kovo 21 d. darbų vadove, nustatant 20 valandų per mėnesį darbo laiko trukmę su vieno mėnesio bandomuoju laikotarpiu. 2007 m. kovo 30 d. atsakovės J. S. įsakymo pagrindu J. T. paskirta ir išmokėta 11 474,38 Lt premija. 2007 m. rugpjūčio 30 d. atsakovės I. S. įsakymo pagrindu J. T. paskirta ir išmokėta 3 732,96 Lt premija. 2007 m. rugpjūčio 31 d. J. T. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. Nurodė, kad premijos paskirtos ne siekiant atlyginti už realų darbuotojos indėlį į įmonės veiklą, o vien trečiajam asmeniui turint tikslą gauti didesnę motinystės pašalpą, nesant objektyvių ekonominių prielaidų didelių papildomų išmokų mokėjimui, įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino UAB „Multiidėja“ 2007 m. kovo 30 d. įsakymą dėl 11 474,38 Lt premijos ir 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl 3 732,96 Lt premijos skyrimo J. G. (T.) negaliojančiais nuo sudarymo; priteisė ieškovui iš I. S. 3 732,96 Lt, o iš J. S. 11 474,38 Lt žalos atlyginimo.

7Teismas sprendime nurodė, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 str. 2 d.), todėl ginčijamos premijų išmokos taip pat yra darbo užmokestis. Ieškovo veiklos tikslas – pelnas, todėl mokėdamas darbo užmokestį ieškovas privalo protingai derinti savo veiklos tikslą su darbuotojui mokamo atlyginimo už darbą dydžiu taip, kad teisingai atlyginus už atliktą darbą, bendrovės veiklos tikslas (pelnas) būtų pasiekiamas. Teismas nesutiko su atsakovių pozicija, kad ieškovo vadovas turi absoliučią diskreciją nustatydamas darbuotojui atlyginimą. Nurodė, kad darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų, darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje (DK 186 str. 3 d.), todėl įmonės vadovo veiksmai nustatant darbo užmokestį neatsižvelgiant į įmonės tikslą gauti pelną, ignoruojant atitinkamo darbo kainą darbo rinkoje, nesant duomenų apie realiai atliktą darbą arba akivaizdžiai viršijant atlikto darbo apimties vertę yra veikimas priešingas įmonės interesams ir daro įmonei žalą. Teismas sprendė, kad atsakovės neįrodė realaus pagrindo praėjus vos 9 dienoms po J. T. priėmimo į darbą (priimant su 30 dienų išbandymo laikotarpiu) jai skirti 11 474 Lt premiją, o likus dienai iki ilgalaikių atostogų sumokėti dar 3 792 Lt premiją, darbuotojai mokant 70 – 80 Lt darbo užmokestį per mėnesį ir darbuotojai iš viso dirbus pas ieškovą kelis mėnesius. Nesant įrodymų ir aiškių šalių paaiškinimų apie darbuotojo suteiktą ieškovui naudą, protingai ekvivalentišką išmokėtų premijų dydžiui, teismas konstatavo, kad įsakymai, kuriais skirtos premijos, prieštarauja bendram ir pagrindiniam ieškovo veiklos tikslui – pelno iš ekonomiškai efektyvios veiklos gavimui, todėl jais padaryta žala, o patys įsakymai yra neteisėti ir teismo vertinami kaip savavališki, nepaklūstantys verslo logikai, aiškiai neatitinkantys premijuojamo samdomo darbuotojo perkamo darbo vertės rinkoje, todėl įmonei akivaizdžiai nenaudingi ir nuostolingi. I. S. pasirašė įsakymą, nurodydama, kad yra laikinai einanti direktoriaus pareigas, o ieškovas nei po tokio įsakymo priėmimo, nei vėliau arba nagrinėjant bylą teisme neginčijo šios atsakovės kompetencijos priimti šį įsakymą, tokį įsakymą įvykdė, pinigus pervesdamas trečiajam asmeniui, todėl ta aplinkybė, kad byloje nėra įrodymų apie I. S. formalų paskyrimą eiti vienasmenio valdymo organo pareigas, negali būti kliūtimi pripažinti, kad I. S. suvokdama savo veiksmų ieškovui pasekmes efektyviai veikė kaip įmonės vadovė ir tokias (realias ir žalingas) pasekmes savo veiksmais sukūrė. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės I. S., kaip ir atsakovės J. S., kaip ieškovo vadovės, atsakomybė ieškovui yra galima. Teismas nurodė, kad įsakymai, kuriais skirtos premijos, priimti suvokiant jų prasmę ir sukeliamas pasekmes – įmonės lėšų netekimą nesant jokio objektyvaus pagrindo išmokoms atsirasti, t.y. nesant jokių duomenų apie atitinkamos vertės naudą įmonei, sukurtą premijos gavėjos darbu vykdant pareigas pagal darbo sutartį, žala ieškovui atsakovių padaryta tyčia, todėl negali būti taikomas materialinės atsakomybės apribojimas, numatytas DK 254 straipsnyje (DK 255 str. 1 p.). Darbdavio vidaus teisės aktai nėra civiliniai sandoriai CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau tokių aktų, sukuriančių turtines pasekmes darbo sutarties šalims, galiojimo teisiniam vertinimui subsidiariai gali būti taikomos Civilinio kodekso normos, nustatančios sandorių negaliojimo sąlygas ir pasekmes (DK 9 str. 2 d.). Be to, juridinių asmenų organų (taip pat ir vienasmenių organų) sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais CK 2.82 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais, iš dalies sutampančiais su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl teismas, nustatęs, kad atsakovių priimti ieškovo ginčijami įsakymai dėl darbo užmokesčio mokėjimo premijų forma neatitiko DK 186 straipsnyje numatytų darbo užmokesčio nustatymo kriterijų, buvo žalingi įmonei ir dėl to prieštaravo ieškovo kaip pelno siekiančio ir tik pelno tikslu įsteigto juridinio asmens tikslams, pripažino juos negaliojančiais nuo sudarymo dėl prieštaravimo juridinio asmens įsteigimu nustatytam pagrindiniam pelno tikslui, taip pat dėl prieštaravimo DK 186 straipsnio 3 daliai. Kadangi pripažintų negaliojančiais įsakymų pagrindu dėl neteisėtų atsakovių veiksmų trečiajam asmeniui nesant darbo funkcijų atlikimu sukurtos atitinkamos vertės buvo sumokėti ieškovo pinigai ir taip ieškovui padaryta žala, iš atsakovių priteisė sumokėtų premijų dydžio žalos atlyginimą (DK 255 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad nesant ieškovo reikalavimo, teismas nesprendžia trečiojo asmens J. T. atsakomybės klausimo, ieškovui padarytos žalos paskirstymo, jeigu tam būtų nustatytas pagrindas, tarp atsakovių ir trečiojo asmens klausimas gali būti išspręstas naujoje byloje.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9Apeliantė I. S. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra įrodymų, kad I. S. buvo ieškovo vadovė, kadangi nėra įrodymų apie jos paskyrimą eiti vadovo pareigas ir iš I. S. pagal DK 254 straipsnį negali būti priteista daugiau trijų mėnesių atlyginimo dydžio suma. I. S. neturėjo pareigos rūpintis savo darbuotojų kompetencija ir priimamais sprendimais. Aplinkybė, jog ieškovas neginčijo atsakovės kompetencijos, negali būti laikoma pakankama I. S. atsakomybei atsirasti. Juridinių asmenų registre nėra įrodymų, jog I. S. buvo laikinai einanti direktorės pareigas.

112. Teismas nesiaiškino, ar yra pagrindas kilti materialinei atsakomybei pagal DK 245 straipsnį. Teismas nesiaiškino, kokios buvo I. S. pareigos, ar ji turėjo teisę skirti minėtas premijas.

123. Nei viename teisės akte nėra numatyta, kokio dydžio paskatinimai (premijos) gali būti skiriami privačiame sektoriuje dirbantiems darbuotojams, taip pat nėra numatyta, kokiais kriterijais remiantis vienokio ar kitokio dydžio premija išmokėta darbuotojui turėtų būti pripažinta per didele ir nepagrįsta. Todėl privatus juridinis asmuo turi diskrecijos teisę skirti darbuotojas premijas. Paskyrus atitinkamo dydžio premijas, jokie teisės aktai pažeisti nebuvo.

134. Materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija nenustatyta. Teismas ignoravo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, jų neanalizavo, tik konstatavo, jog ieškovui atsirado žala, tačiau nesiaiškino, kas sukėlė tokią žalą, ar ieškovas pats nėra kaltas dėl atsiradusios žalos (DK 247 str.), taip pat neatsižvelgė į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą (DK 257 str.). Teismas nesiaiškino, ar I. S. tinkamai vykdė pareigas, o jei jas vykdė netinkamai, kuo konkrečiai pasireiškė tų pareigų nevykdymas. Teismas taip pat nesprendė ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.

145. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė I. S. elgėsi neapdairiai ar nerūpestingai.

156. I. S. nesuvokė, jog jos įsakymas dėl 3 732,92 Lt premijos skyrimo gali sukelti neigiamas pasekmes ieškovui, nes suma yra nedidelė, negali būti žalinga normaliai veikiančiam ir funkcionuojančiam juridiniam asmeniui.

167. Teismas šališkai ir neobjektyviai tyrė įrodymus ir vadovavosi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, nekreipė dėmesio į atsakovių paaiškinimus.

17Apeliantė J. S. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

181. Taikant DK 255 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta visiška darbuotojo materialinė atsakomybė, būtina nustatyti įmonei padarytą žalą ir šią žalą padariusio darbuotojo tyčią. Teismas nevertino žalos įmonei padarymo fakto ir nesirėmė jokiais įrodymais žalos atsiradimo faktui pagrįsti. Nurodė, kad premijos paskirtos nepagrįstai, nesant jokių darbuotojos darbo rezultatų, kas, teismo manymu, savaime įrodo žalos įmonei padarymo faktą. Po ginčijamų premijų išmokėjimo UAB „Multiidėja“ pelnas siekė 19 730 Lt, kuris parodo darbuotojų rezultatyvų darbą, įmonės pajamų ir išlaidu (sąnaudų) teigiamą balansą, o ne žalą įmonei.

192. Neteisinga teismo išvada, kad jokių papildomų darbų, kurie būtų verti darbo užmokesčio priedų, J. G. neatliko. Darbo sutartimi sutartas J. G. darbo laikas buvo 20 valandų per mėnesį, atlyginimas – minimalus valandinis (apie 80 Lt per mėnesį) pridedant priedus pagal faktiškai atliktus darbus, pareigos – projektų vadovė. Joks darbuotojas nesugebėtų atlikti projektų vadovo pareigų dirbdamas tik 1 valandą per dieną. Atsižvelgiant į įmonės veiklos apimtis ir gautą pelną, akivaizdu, kad darbo buvo tikrai daugiau nei vienai valandai per dieną ir šis darbas buvo atliktas gerai.

203. Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų apie J. G. darbo rezultatus, kurie pagrįstų premijų skyrimo pagrindą. UAB „Multiidėja“ teikė reklamos paslaugas. Šioje srityje ypač svarbios idėjos, pasiūlymai, intelektinis ir kūrybinis darbas, darbas komandoje. Todėl pateikti konkrečius rezultatus ir apskaičiuoti jų apimtį neįmanoma. Viena pagrindinių idėjų, ties kuria vėliau buvo daugiausia dirbama: sukurti internetinį portalą, skirtą visiems kažkada sukurtiems dizainams ir idėjoms parduoti, kurių nenupirko klientai, todėl darbuotojo darbo įvertinimą ir skatinimą sieti tik su konkrečiais duomenimis ir apskaičiavimais apie atneštą naudą būtų neprotinga ir nesąžininga darbuotojo atžvilgiu. J. G. buvo itin svarbi ir reikalinga UAB „Multiidėja“ darbuotoja, kadangi įmonės akcininkė ir vadovė J. S. tuo metu laukėsi vaiko ir dažnai gydėsi ligoninėje. Atsakovė J. S. siekė į įmonės veiklą įtraukti ją galintį pakeisti žmogų, kuris gerai suprastų įmonės specifiką, turėtų tokiam darbui tinkamas savybes. Siekdama išlaikyti šią darbuotoją įmonėje, atsakovė J. S. priėmė sprendimą paskirti premiją, tuo labiau kad įmonė veikė pelningai ir turėjo finansinių galimybių investuoti į savo darbuotojus.

214. Vadovo atsakomybė gali atsirasti tuomet, jei buvo viršyta normali verslo rizika, veikta aplaidžiai ir nerūpestingai. Kaip matyti iš įmonės veiklos teigiamų rezultatų, sprendimai investuoti į žmogiškąjį kapitalą pasiteisino, 2007 metais įmonė gavo 19 730 Lt pelno, 2008 metais taip pat veikė pelningai. Todėl nesuprantama, kaip verslo sprendimai, atnešantys privačiam juridiniam asmeniui pelną, gali būti priešingi įmonės veiklos interesams ir padaryti žalos. Vertinant atsakovės J. S. tyčią, reikšminga aplinkybė yra ta, kad atsakovė J. S. buvo ne tik UAB „Multiidėja“ vadovė, bet ir pagrindinė akcininke. Atsakovė buvo suinteresuota, kad įmonė gautų pelno, investuotas kapitalas atneštų naudos. Su J. G. atsakovės J. S. nesieja jokie ryšiai, asmeniškai atsakovė negalėjo turėti jokios naudos.

225. Nesutinka su teismo išvada, kad paskiriant premijas buvo ignoruojama atitinkamo darbo kaina rinkoje. Priešingai minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas kvalifikuotam ir patirtį turinčiam darbuotojui neatitinka darbo kainos nei 2007 metų darbo rinkoje, nei šiandieninėje darbo rinkoje. J. G. buvo kvalifikuota ir patyrusi darbuotoja, todėl neteisinga teismo išvada, jog tokiai darbuotojai 2007 metais buvo pagrįsta mokėti tik minimalų valandinį atlyginimą.

236. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kuriame numatyta, kad teismo sprendime turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismas nemotyvavo, kodėl J. G. darbo rezultatai turi būti vertinami vien pagal formaliai nurodytą laiką – 20 valandų per mėnesį už minimalų valandinį atlyginimą, o visos kitos aplinkybės, leidžiančios manyti, kad realiai buvo dirbta daugiau, turėtų būti atmestos ir jomis nesivadovaujama.

24Trečiasis asmuo J. T. (buvusi pavardė G.) apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais pat motyvais kaip ir apeliantė J. S..

25Atsiliepimu atsakovė I. S. sutinka su atsakovių J. S. ir J. T. apeliaciniais skundais ir juos palaiko.

26Atsiliepimu ieškovas prašo apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundu nurodo:

271. Apeliantės I. S. teiginį, kad byloje nėra įrodymų, jog ji laikinai ėjo UAB „Multiidėja“ vadovės pareigas, paneigia byloje esantys įrodymai: I. S. adresuoti 2007 m. rugpjūčio 19 d., 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. prašymai dėl vaiko priežiūros atostogų, I. S. pasirašyti 2007 m. rugpjūčio 20 d., 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. gegužės 28 d. įsakymai dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo bei 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas dėl premijos skyrimo.

282. Apeliantė I. S. nepagrįstai nurodo, kad aplinkybė, jog Juridinių asmenų registre nėra žymos apie tai, kad ji laikinai ėjo vadovės pareigas, leidžia daryti išvadą, kad ji šių pareigų nėjo. Galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo Juridinių asmenų registre įregistruoti laikiną įmonės vadovo pavadavimo faktą, todėl įmonės vadovo pavadavimo metu Juridinių asmenų registro duomenys nesikeičia.

293. Apeliantės nepagrįstai teigia, kad privatus juridinis asmuo turi absoliučią diskrecijos teisę teikti premijas darbuotojams. Teismų praktika analogiškose bylose nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant dėl darbuotojo atlyginimo, atsižvelgiama į darbuotojo kvalifikacijos ir darbo apimties sukuriama naudą, į pareigą teisingai atlyginti už darbą ir į realias bendrovės galimybes. Darbuotojų atlyginimo padidinimas yra galimas, kai tai lemia objektyvios priežastys ir kai padidinto darbo užmokesčio išmokėjimas gali būti realiai įgyvendintas.

304. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 27 d nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra užfiksuoti J. T. parodymai, kuriuose ji teigia, kad buvo parengusi numatomų atlikti tyrimų ir analizių planą bei atliko konkurentų analizę, tačiau jokių įrodymų teismui apie atliktus darbus nepateikė. Apeliantės nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad išdirbus įmonėje tiek mažai laiko buvo pagrindas skirti J. T. premiją.

315. Apeliantė I. S. nepagrįstai nurodo, kad teismas neanalizavo materialinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovių materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos. Atsakovių priimtais neteisėtais ir nepagrįstais vidaus teisės aktais be teisėto pagrindo panaudojant bendrovės lėšas, ieškovui buvo padaryta realios žalos; neteisėti atsakovių veiksmai – vidaus teisės aktų be teisėto pagrindo skiriant premijas priėmimas – yra bendrosios bendrovės vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo ir skaidrumo imperatyvų nepaisymas bei tiesioginis finansinės drausmės pažeidimas be teisėto pagrindo naudojant bendrovės lėšas; egzistuoja neteisėtų atsakovių veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys ir atsakovių kaltė neteisėtai panaudojus ieškovo lėšas padarant jam žalos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakoves siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovių darbo veikla.

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

34Byloje nustatyta, kad atsakovė J. S. nuo 2005 m. balandžio 15 d. dirbo ieškovo UAB „Multiidėja“ direktore (1 t., 56-58, 217-221 b. l.), atsakovė I. S. nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. – vyriausiaja dizainere (1 t., 93 b. l.). J. T. (G.) į darbą UAB „Multiidėja“ priimta 2007 m. kovo 21 d. darbų vadove, nustatant 20 valandų per mėnesį darbo laiko trukmę su vieno mėnesio bandomuoju laikotarpiu (1 t., 10-11 b. l.). 2007 m. kovo 30 d. UAB „Multiidėja“ direktorės J. S. įsakymo pagrindu J. T. paskirta ir išmokėta 11 474,38 Lt premija (1 t., 15 b. l.). Nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2007 m. rugpjūčio 28 d. J. T. sirgo (1 t., 31, 33-34, 36-37 b. l.). 2007 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Multiidėja“ l.e.p. direktorės I. S. įsakymo pagrindu J. T. paskirta ir išmokėta 3 732,96 Lt premija (1 t., 17 b. l.). Kitą dieną, t. y. 2007 m. rugpjūčio 31 d., J. T. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų ( 1 t., 38 b. l.).

35Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253-255 straipsniai).

36Byloje nagrinėjamas ginčas dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo bendrovės darbuotojams – direktorei ir laikinai direktoriaus pareigas einančiam asmeniui.

37Atsakovė I. S. nesutinka su teismo išvada, kad ji laikinai ėjo pareigas ir veikė kaip įmonės vadovė ir tokias pasekmes savo veiksmais sukūrė. Apeliantės manymu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo laikinai paskirta eiti bendrovės direktoriaus pareigas, taigi pagal DK 254 straipsnį iš jos negali būti priteista žala didesnė nei trijų mėnesių atlyginimas. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė I. S. veikė kaip laikinai einanti direktoriaus pareigas: I. S. adresuoti 2007 m. rugpjūčio 19 d., 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. J. S. ir J. G. prašymai dėl vaiko priežiūros atostogų, 2007 m. rugpjūčio 20 d., 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. gegužės 28 d. įsakymai dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo bei 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas dėl premijos skyrimo (1 t., 21-22, 59-62 b. l.). Bendrovės direktorė J. S. tokių veiksmų neginčijo, o atsakovė I. S. nepaneigė byloje nustatytos aplinkybės, kad buvo paskirta eiti direktoriaus pareigas, ėjo direktoriaus pareigas. Tai, kad byloje nėra įsakymo, kuriuo atsakovė I. S. paskirta laikinai eiti direktoriaus pareigas, nepaneigia fakto, jog ji šias pareigas faktiškai ėjo ir vykdė vadovo funkcijas – suteikdavo darbuotojams atostogas, skyrė paskatinimus. Taip pat pažymėtina, kad pati direktorė J. S. 2007 m. rugpjūčio 19 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. prašymus dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo adresavo I. S. kaip laikinai einančiai direktoriaus pareigas. Direktorė J. S. nuo 2007 m. balandžio 16 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (1 t., 26, 28, 30, 31 b. l.), todėl bendrovė negalėjo būti be vadovo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad kažkas kitas, o ne ji, buvo paskirtas eiti šias pareigas. Vertinant šalių įrodinėjimo pareigą, pažymėtina, kad ieškovas pateikė į bylą įrodymus, jog I. S. laikinai ėjo direktoriaus pareigas, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Argumentas, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti duomenys, jog I. S. buvo laikinai paskirta į direktoriaus pareigas, neįrodo, jog tokių pareigų nėjo, kadangi įstatymas nenumato pareigos tokią informaciją pateikti. Juridinių asmenų registrui pateikiami duomenys apie paskirtą vadovą, o ne laikinai jo pareigas einantį asmenį. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Byloje esančių duomenų visiškai pakako teismui padaryti pagrįstą įrodymais išvadą, kad atsakovė I. S. laikinai ėjo bendrovės direktoriaus pareigas. Apeliaciniame skunde I. S. išdėstyti argumentai nepaneigia teismo padarytos išvados teisingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir jeigu atsakovė I. S. nebūtų buvusi paskirta laikinai eiti direktoriaus pareigas, jai nebūtų taikomas DK 254 straipsnis, kuriame numatytas darbuotojo atsakomybės ribojimas, kadangi dėl žalos padarymo tyčia jai taikytina visiška materialinė atsakomybė (DK 255 str. 1 d.). Be to, už įgaliojimų viršijimą įstatymai numato civilinės atsakomybės taikymą. Taigi nepagrįsti atsakovės I. S. teiginiai, kad pagal DK 254 straipsnį iš jos negali būti priteista didesnė nei trijų mėnesių atlyginimo dydžio suma.

38Kolegija nesutinka su apeliančių argumentais, kad teismas nenustatė materialinės atsakomybės sąlygų, jų netyrė ir neanalizavo. Nors sprendime nėra nurodytas DK 246 straipsnis, kuriame įtvirtintos materialinės atsakomybės sąlygos, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas šias sąlygas vertino ir jas nustatė, todėl pagrįstai sprendė, kad yra visos atsakovių materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

39Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Įstatymas juridinio asmens vadovą įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliu (CK 2.87 str.). savo pareigas vykdyti atidžiai ir rūpestingai, kad bendrovė nepatirtų nuostolių.

40Teismas sprendime teisingai nurodė, kad įsakymai, kuriais skirtos premijos, prieštarauja bendram ir pagrindiniam ieškovo veiklos tikslui – pelno iš ekonomiškai efektyvios veiklos gavimui, todėl jais padaryta žala, o patys įsakymai yra neteisėti ir teismo vertinami kaip savavališki, nepaklūstantys verslo logikai, aiškiai neatitinkantys premijuojamo samdomo darbuotojo perkamo darbo vertės rinkoje, todėl įmonei akivaizdžiai nenaudingi ir nuostolingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įsakymai, kuriais skirtos premijos, priimti suvokiant jų prasmę ir sukeliamas pasekmes – įmonės lėšų netekimą nesant objektyvaus pagrindo išmokoms atsirasti, t.y. nesant jokių duomenų apie atitinkamos vertės naudą įmonei, sukurtą premijos gavėjos darbu vykdant pareigas pagal darbo sutartį. Taigi pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovių neteisėtus veiksmus bei tai, kad šie veiksmai atlikti esant atsakovių tyčiai.

41Sprendžiant klausimą dėl atsakovui taikytinos materialinės atsakomybės rūšies: ribotos ar visiškos materialinės atsakomybės už darbdavio patirtą žalą, – reikia įvertinti, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas žalos padarė tyčia. Šia kaltės forma padaręs žalos darbuotojas, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 punktu, privalo ją atlyginti visą. Pažymėtina, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti, kai konstatuojama darbuotojo tyčia padarius žalą, svarbu įvertinti tik kaltės, kuria padaroma žala, formą ir nereikšminga tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovės, priimdamos neteisėtus įsakymus, suvokė jų sukeliamus padarinius, žinojo, kad darbuotoja, kuriai skiria premiją, neatliko jokio darbo už kurį būtų pagrindas skirti tokio dydžio paskatinimą, atsakovės veikė priešingai įmonės interesams, be teisėto pagrindo panaudojo bendrovės lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, jog bendrovei žala padaryta tyčia ir yra pagrindas taikyti atsakovėms visišką materialinę atsakomybę. Atsakovė I. S. nepagrįstai teigia, kad jos veiksmuose nėra tyčios, kadangi ji negalėjo suvokti, kad skiriama 3 732,96 Lt premija gali padaryti žalos bendrovei. Byloje nustatyta, kad premijos skirtos be realaus pagrindo, todėl tiek I. S., tiek J. S., skirdamos trečiajam asmeniui premijas, suvokė, kad tokiu būdu daro žalą bendrovei. Finansinių nusikaltimų tarnybos 2011 m. vasario 15 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/22 nurodyta, kad einamieji bendrovės įsipareigojimai buvo beveik lygūs mokėjimo priemonėms, todėl bendrovė nebuvo pajėgi ginčo laikotarpiu mokėti priedus ir premijas, dėl padidinto J. G. atlyginimo bendrovės pelnas sumažėjo 19 952,03 Lt (1 t., 158-196 b. l.).

42Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pripažintų negaliojančiais įsakymų pagrindu dėl neteisėtų atsakovių veiksmų trečiajam asmeniui nesant darbo funkcijų atlikimu sukurtos atitinkamos vertės buvo sumokėti ieškovo pinigai ir taip ieškovui padaryta žala, todėl iš atsakovių priteisė sumokėtų premijų dydžio žalos atlyginimą. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir kitas materialinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: padarytos žalos dydį, priežastinį ryšį tarp neteistų veiksmų ir žalos, taip pat nustatė, kad ieškovą ir atsakoves siejo darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

43Priešingai nei nurodo atsakovė J. S., byloje nėra duomenų, kad sprendimas skirti trečiajam asmeniui premiją buvo bendrovei naudingas. Kaip jau minėta, Finansinių nusikaltimų tarnybos 2011 m. vasario 15 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/22 nurodyta, kad einamieji bendrovės įsipareigojimai buvo beveik lygūs mokėjimo priemonėms, todėl bendrovė nebuvo pajėgi ginčo laikotarpiu mokėti priedus ir premijas (1 t., 158-196 b. l.).

44J. S. argumentas, kad ji ieškojo žmogaus, kuris galėtų ją pakeisti vaiko priežiūros atostogų metų, nepagrįstas, kadangi J. T. taip pat laukėsi vaiko, o nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (1 t., 38 b. l.), todėl jos argumentai, kad tokiu būdu buvo investuota siekiant bendrovės veiklos teigiamų rezultatų, atmestini.

45Negalima sutikti su apeliantės I. S. teiginiu, kad privatus juridinis asmuo turi diskrecijos teisę skirti darbuotojams premijas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės tikslas – pelno siekimas, todėl mokėdamas darbo užmokestį ieškovas privalo protingai derinti savo veiklos tikslą su darbuotojui mokamo atlyginimo už darbą dydžiu taip, kad teisingai atlyginus už atliktą darbą, bendrovės veiklos tikslas (pelnas) būtų pasiekiamas. Apeliantė J. S. nepagrįstai nurodo, kad ginčijami įsakymai jokios žalos bendrovei nepadarė, bendrovė veikė pelningai.

46Tai, kad J. T. premijos buvo skirtos nepagrįstai įrodo ir bylos faktinės aplinkybės: J. T. į darbą buvo priimta 2007 m. kovo 21 d. (1 t., 10-11 b. l.). Praėjus vos devynioms dienoms nuo priėmimo į darbą 2007 m. kovo 30 d. įsakymu J. T. buvo skirta 11 474,38 Lt premija (1 t., 15 b. l.). Nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2007 m. rugpjūčio 28 d. J. T. sirgo (1 t., 31, 33-34, 36-37 b. l.). 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu J. T. paskirta ir išmokėta 3 732,96 Lt premija (1 t., 17 b. l.). Kitą dieną, t. y. 2007 m. rugpjūčio 31 d. J. T. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų ( 1 t., 38 b. l.). Atsakovės neįrodė realaus pagrindo praėjus vos 9 dienoms po J. T. priėmimo į darbą jai skirti 11 474 Lt premiją, o likus dienai iki ilgalaikių atostogų sumokėti dar 3 792 Lt premiją.

47Apeliantės J. S. argumentai dėl J. T. mažo darbo užmokesčio ir tik 20 darbo valandų per mėnesį neįrodo paskirtų premijų pagrįstumo. Negalima sutikti su apeliantės J. S. teiginiais, kad teismas nemotyvavo, kodėl J. G. darbo rezultatai turi būti vertinami vien pagal formaliai nurodytą laiką – 20 val. per mėnesį už minimalų valandinį atlyginimą. Darbo sutartyje šalys aptaria esmines sutarties sąlygas, todėl teismui nebuvo pagrindo nesivadovauti šalių sudaryta sutartimi ir daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio. DK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Atsakovės neįrodė, kad J. T. (G.) realiai atliko kažkokius papildomus darbus ir dėl to buvo pagrindas jai sumokėti tokio dydžio premiją. Apeliantės nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad išdirbus įmonėje tiek mažai laiko buvo pagrindas skirti J. T. premiją. Apeliantės J. S. nuomone, neįmanoma įrodyti atlikto darbo, kadangi reklamos versle svarbios idėjos, tačiau pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad už idėją, apie kurios realizaciją duomenų atsakovės nepateikė, sumokėti 19 tūkstančių viršijančią premiją nėra protinga ir pagrįsta.

48Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad J. T. premijos buvo paskirtos nepagrįstai.

49Apeliantės I. S. teiginiai dėl teismo šališkumo nėra pagrįsti, tokius teiginius paneigia bylos duomenys, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio argumento nepasisako.

50Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

51Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

52Apeliacinius skundus atmetus, atsakovių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 str.).

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

54Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovo bankrutavusios UAB “Multiidėja” administratorius pareiškė... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino –... 7. Teismas sprendime nurodė, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 9. Apeliantė I. S. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio... 10. 1. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra įrodymų, kad I. S. buvo ieškovo... 11. 2. Teismas nesiaiškino, ar yra pagrindas kilti materialinei atsakomybei pagal... 12. 3. Nei viename teisės akte nėra numatyta, kokio dydžio paskatinimai... 13. 4. Materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes... 14. 5. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė I. S. elgėsi neapdairiai ar... 15. 6. I. S. nesuvokė, jog jos įsakymas dėl 3 732,92 Lt premijos skyrimo gali... 16. 7. Teismas šališkai ir neobjektyviai tyrė įrodymus ir vadovavosi tik... 17. Apeliantė J. S. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio... 18. 1. Taikant DK 255 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta visiška darbuotojo... 19. 2. Neteisinga teismo išvada, kad jokių papildomų darbų, kurie būtų verti... 20. 3. Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų apie J. G. darbo rezultatus,... 21. 4. Vadovo atsakomybė gali atsirasti tuomet, jei buvo viršyta normali verslo... 22. 5. Nesutinka su teismo išvada, kad paskiriant premijas buvo ignoruojama... 23. 6. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kuriame numatyta,... 24. Trečiasis asmuo J. T. (buvusi pavardė G.) apeliaciniu skundu su Vilniaus... 25. Atsiliepimu atsakovė I. S. sutinka su atsakovių J. S. ir J. T. apeliaciniais... 26. Atsiliepimu ieškovas prašo apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos... 27. 1. Apeliantės I. S. teiginį, kad byloje nėra įrodymų, jog ji laikinai ėjo... 28. 2. Apeliantė I. S. nepagrįstai nurodo, kad aplinkybė, jog Juridinių asmenų... 29. 3. Apeliantės nepagrįstai teigia, kad privatus juridinis asmuo turi... 30. 4. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 27 d nutarime... 31. 5. Apeliantė I. S. nepagrįstai nurodo, kad teismas neanalizavo materialinės... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 33. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 34. Byloje nustatyta, kad atsakovė J. S. nuo 2005 m. balandžio 15 d. dirbo... 35. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga... 36. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo... 37. Atsakovė I. S. nesutinka su teismo išvada, kad ji laikinai ėjo pareigas ir... 38. Kolegija nesutinka su apeliančių argumentais, kad teismas nenustatė... 39. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal... 40. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad įsakymai, kuriais skirtos premijos,... 41. Sprendžiant klausimą dėl atsakovui taikytinos materialinės atsakomybės... 42. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pripažintų... 43. Priešingai nei nurodo atsakovė J. S., byloje nėra duomenų, kad sprendimas... 44. J. S. argumentas, kad ji ieškojo žmogaus, kuris galėtų ją pakeisti vaiko... 45. Negalima sutikti su apeliantės I. S. teiginiu, kad privatus juridinis asmuo... 46. Tai, kad J. T. premijos buvo skirtos nepagrįstai įrodo ir bylos faktinės... 47. Apeliantės J. S. argumentai dėl J. T. mažo darbo užmokesčio ir tik 20... 48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs... 49. Apeliantės I. S. teiginiai dėl teismo šališkumo nėra pagrįsti, tokius... 50. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios... 51. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 52. Apeliacinius skundus atmetus, atsakovių bylinėjimosi išlaidos, patirtos... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą....