Byla 2K-50-222/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, nuteistojo R. N. gynėjui advokatui Romanui Lupeikai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. N. ir R. R. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria R. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. N. dėl šio kaltinimo pripažintas kaltu ir nuteistas 45 MGL (1694,7 Eur) dydžio bauda. Be to, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiojo M. N. civilinis ieškinys atmestas, o R. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

2Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžiu R. N. dėl dviejų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Be to, R. N. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

3Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu R. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „G“ direktoriumi, 2010 m. gruodžio mėn., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, įmonės patalpose, esančiose ( - ), turėdamas tikslą atleisti M. N. iš darbo UAB „G“, suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. kovo 19 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 50 tarp UAB „G“ ir M. N., atspausdino šios sutarties pirmąjį puslapį, pakeisdamas iki tol buvusio 2 ir 3 sutarties punkto įrašus, t. y. antrame sutarties punkte vietoj „Neterminuota darbo sutartis“ įrašė „Terminuota darbo sutartis galioja iki 2010.12.28 d.“, o trečią sutarties punktą papildė tuo, kad „Komandiruočių užsienio valstybėse metu, remiantis LRV 2004-11-03 nutarimu Nr. 1365, mokami iki 50 procentų sumažinti dienpinigiai, bet ne mažesni kaip už vieną komandiruotėje išbūtą dieną“. Šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo pateikdamas į UAB „G“ buhalterinę apskaitą bei Kretingos rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-658-325/2012.

4Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. N. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas UAB „G“ direktoriumi, 2010 m. gegužės mėn., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, įmonės patalpose, esančiose ( - ), turėdamas tikslą atleisti R. R. iš darbo UAB „G“, pagamino netikrą dokumentą, t. y. ant tuščio lapo su R. R. parašu atspausdino 2010 m. gegužės 5 d. prašymą atleisti R. R. iš darbo UAB „G“ ir šį suklastotą dokumentą panaudojo įtraukdamas į UAB „G“ buhalterinę apskaitą. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį. Jei būtų nustatyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį ir baudžiamosios bylos dalį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutraukti dėl senaties. Kasatorius R. N. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl darbo sutarties su M. N. suklastojimo ir panaudojimo, netinkamai taikė BK 95 straipsnį, pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu BK 95 straipsnis (2004 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) dėl jos numatė penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamasis procesas yra negalimas ir turi būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jis, R. N., darbo sutartį su M. N. suklastojo ir panaudojo 2010 m. gruodžio mėnesį, tačiau, jo teigimu, ši veika galėjo būti padaryta tik 2010 m. kovo 19 d., o nuo šio laiko turi būti skaičiuojama senatis. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl šios nusikalstamos veikos, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), suėjo dar 2015 m. kovo 19 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2015 m. birželio 26 d., t. y. suėjus senaties terminui, numatytam BK 95 straipsnio 1 dalyje. R. N. teigia, kad jo nurodytą veikos padarymo laiką patvirtina jo paaiškinimai, nukentėjusiojo M. N. ir liudytojo A. K. parodymai, terminuotoje ir neterminuotoje darbo sutartyse nurodytos datos, specialisto išvados Nr. 11K-18(12), 11K-296(12) apie to paties spausdintuvo panaudojimą rašant kai kuriuos sutarties tekstus (lapus). Jokių kitų duomenų, kad M. N. ant terminuotos ir neterminuotos darbo sutarčių galėjo pasirašyti kitą, o ne 2010 m. kovo 19 d., byloje nėra. Kasatorius pažymi ir tai, kad pagal kaltinimą darbo sutartis buvo panaudota, kai buvo įtraukta į UAB „G“ buhalterinę apskaitą, o tai galėjo būti padaryta tik tą dieną, kai ši sutartis buvo pasirašyta. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvadų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai, jos iš esmės motyvuotos tik liudytojo V. A. parodymais, kurie esą paneigia kasatoriaus versiją dėl UAB „G“ antspaudo panaudojimo, ir specialisto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. N. negalėjo disponuoti UAB „G“ antspaudu, tačiau tai, pasak kasatoriaus, tėra prielaida, nes prieštarauja paties M. N. papildomos apklausos metu duotiems parodymams, liudytojų A. L., E. M. parodymams. Svarbu ir tai, kad nepaneigta nuosekli gynybos pozicija dėl darbo sutarties su M. N. sudarymo aplinkybių. Kasatorius laiko nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, jam (R. N.) su M. N. pasirašius neterminuotą darbo sutartį, pastarajam nelogiška buvo prašyti pakeisti ją terminuota darbo sutartimi, nes, pasak teismo, tai blogintų M. N. padėtį. Šiuo atveju teismas visiškai netyrė M. N. darbo patirties, jo galimybių susirasti kitą darbą bei noro ar galimybių dirbti UAB „G“. Darbo santykiuose gali būti labai daug situacijų, kai terminuota darbo sutartis sudaroma darbuotojo interesais (pvz., darbuotojas nėra apsisprendęs dirbti pas konkretų darbdavį ilgą laiką), todėl, atsižvelgus į darbo pobūdį – jis susijęs su tolimaisiais reisais ir darbo užmokestis priklauso nuo komandiruotėje išbūto laiko, M. N. siekis sudaryti terminuotą darbo sutartį negali būti laikomas nelogišku ar neprotingu. Pasak kasatoriaus, jo teiginius patvirtina ir tai, kad M. N., nepasibaigus terminuotos darbo sutarties su UAB „G“ terminui, pildė anketas, ketindamas įsidarbinti UAB „Arijus“, kuriose nurodė darbo laikotarpį UAB „G“, t. y. tuo parodė, kad žinojo apie artėjančią terminuotos darbo sutarties termino pabaigą ir ieškojo kitos darbo vietos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas suteikė pernelyg didelę įrodomąją reikšmę specialisto išvadai Nr. 11K-116(13), kuria nustatyta, kad tarp UAB „G“ ir M. N. sudarytos darbo sutarties Nr. 50 egzemplioriaus antrasis ir trečiasis puslapiai nebuvo išspausdinti spausdintuvu su besibaigiančiais dažais. Kasatorius pažymi, kad pats faktas, jog dalis lapų buvo atspausdinti kita kasete, nepaneigia to, kad jis, atspausdinęs pirmą egzemplioriaus lapą, kitus lapus galėjo atspausdinti pakeitęs spausdintuvo kasetę. Kita vertus, minėta specialisto išvada nėra aiški ir pakankamai konkreti, todėl negali būti laikoma patikimu įrodymu, juolab neišklausius specialisto paaiškinimų dėl išvados. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog jis spausdintuvo kasetę buvo įsigijęs iš anksto, todėl galėjo ją pakeisti, kai spausdino sutartį. Tai yra 2010 m. kovo 19 d. darbo sutartis Nr. 51, sudaryta tarp UAB „G“ ir A. K., jo ir liudytojo A. K. parodymai, specialisto išvados Nr. 11K-71(12), 11K-296(12). R. N. pažymi, kad darbo sutartis su A. K. buvo sudaryta tą pačią dieną iš karto po sutarties su M. N., todėl abejose sutartyse buvo nurodytos vienodos sąlygos, o M. N. pateiktoje neterminuotoje darbo sutartyje sutarties sąlygos yra skirtingos. Ši aplinkybė, kasatoriaus teigimu, apskritai paneigia bet kokią galimybę, kad jis galėjo suklastoti su M. N. sudarytą darbo sutartį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudicinę galią turintį sprendimą įvertino Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-658-325/2012, nes civiliniame ir baudžiamajame procesuose išvadoms apie faktines aplinkybes padaryti taikomos skirtingos įrodymų taisyklės: civilinėse bylose dėl darbo santykių darbuotojas laikomas silpnesniąja proceso šalimi, todėl visos abejonės aiškinamos jo naudai, o baudžiamajame procese visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas, o paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nusikaltimo, už kurį nuteistas, jis nepadarė, be to, baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas dėl senaties. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. N. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo civilinis ieškinys, ir civilinį ieškinį patenkinti, priteisiant jam iš R. N. 7828,37 Eur turtinės ir 2896,2 Eur neturtinės žalos atlyginimo, be to, prašo priteisti jam iš R. N. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už kasacinio skundo parengimą. Kasatorius M. N. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtiną asmens teisę į apsaugą baudžiamojo proceso metu, pagal kurią kiekvienas, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tada, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jei jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis civilinio proceso normomis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 3 punkte numatytas bylos nutraukimo pagrindas (įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) negalėjo būti taikomas, nes civilinis atsakovas šioje ir anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje

5Nr. 2-658-325/2012 yra skirtingi civilinės atsakomybės subjektai, jų civilinės atsakomybės pagrindas yra skirtingas. Civilinėje byloje UAB „G“ atsakomybė buvo sutartinė, kildinama iš neteisėto darbo sutarties nutraukimo, o nuteistojo R. N. atsakomybė yra deliktinė, kildinama iš nuteistojo nusikaltimu padarytos žalos. M. N. įsitikinimu, susidariusioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti jo civilinį ieškinį, pažeidė teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-564/2013). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. N. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo – pateikė buhalterinei apskaitai, turėdamas tikslą atleisti M. N. iš darbo, o tai reiškia, kad R. N. neteisėti veiksmai sukėlė jam neigiamus padarinius – neteisėtą atleidimą iš darbo, t. y. tarp nusikalstamos veikos ir neteisėto atleidimo iš darbo, kurį R. N., kaip direktorius, ir padarė, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (be neteisėtų R. N. veiksmų nebūtų galimas jo atleidimas iš darbo pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai). M. N. nurodo, kad civilinėje byloje iš UAB „G“ jo naudai buvo priteista 28 029,8 Lt. Visą proceso laiką UAB „G“ vardu veikė šios bendrovės vienintelis akcininkas ir direktorius nuteistasis R. N. Reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad nors nutarties civilinėje byloje vykdymas buvo atiduotas antstoliui, tačiau jis jokio turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, nerado, o tai rodo, kad jo, kaip nukentėjusiojo, teisė į žalos atlyginimą buvo pažeista. UAB „G“ 2013 m. gegužės 17 d. buvo parduota (gali būti fiktyviai) Latvijos Respublikos piliečiui G. F., faktiškai šiuo metu bendrovė yra nemoki, todėl darytina išvada, kad R. N. UAB „G“ atsikratė, siekdamas išvengti atsakomybės vykdant teismo nutartį civilinėje byloje. Dėl to kasatorius mano, kad turtinė žala, priteista jam civilinėje byloje (7828,37 Eur (27 029,8 Lt)), atsirado dėl nusikalstamos R. N. veikos ir jos atlyginimas turėtų būti iš R. N. priteistas šioje baudžiamojoje byloje. Kasatorius pažymi, kad jam padaryta ir neturtinė žala, nes neteisėtas atleidimas iš darbo jam sukėlė neigiamus padarinius: teko ilgai bylinėtis su UAB „G“, vadovaujama ir atstovaujama R. N., kęsti nepatogumus ir pažeminimą, didelį stresą; apklausiamas teisme jis buvo žeminamas ir menkinamas, vaizduojamas kaip melagis ir apgavikas, siekiantis sau naudos neteisėtomis priemonėmis, pasinaudojant R. N. suklastota darbo sutartimi. Civilinė byla nebūtų trukusi tokį ilgą laiką, jei UAB „G“ nebūtų turėjusi šios darbo sutarties ir nebūtų manipuliavusi ja teisme. R. N. nusikalstamais, tyčiniais ir ciniškais veiksmais siekė jam palankaus teismo sprendimo civilinėje byloje, neteisėtomis priemonėmis bandė padėti savo įmonei išvengti materialinės atsakomybės. Be to, suklastotą darbo sutartį R. N. panaudojo ir ikiteisminio tyrimo metu, remdamasis ja kėlė neteisėtus reikalavimus pradėti prieš jį (M. N.) ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo, taikyti procesines prievartos priemones. Pasak kasatoriaus, tai paveikė jį psichologiškai ir sukėlė sunkius neigiamus išgyvenimus. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad žmogaus sveikata siejama ne tik su ligų ar fizinių defektu nebuvimu, bet ir su psichine, dvasine asmens gerove (Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnis, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnis), todėl teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama visais šiais atvejais. Svarbu ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija, tai yra ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas (Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga). Kai kaltininkas veikia tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-470/2006). Kasatorius prašo nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti priteisti iš R. N. 2896,2 Eur (10 000 Lt). Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. R. prašo pakeisti (panaikinti) Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria R. N. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir pripažinti R. N. kaltu dėl šio kaltinimo, paskiriant jam straipsnio sankcijos ribose numatytą bausmę. Be to, patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Kasatorius R. R. teigia, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista jo teisė į objektyvų ir teisingą teismą, nes jo prašymas nušalinti prokurorą buvo atmestas ir kaltinimą teisme palaikė šališkas prokuroras D. A. Dėl to nebuvo užtikrinta, kad jo, kaip nukentėjusiojo, pažeistus interesus gintų valstybė. Kasatoriaus manymu, prokuroro šališkumą patvirtina šios aplinkybės: ikiteisminio tyrimo metu minėtas prokuroras buvo nutraukęs ikiteisminį tyrimą dėl R. N. veikos (darbo sutarties su R. R. suklastojimo ir panaudojimo), savo pozicijos jis nepakeitė ir baigiamojoje kalboje, nes prašė R. N. dėl šio kaltinimo išteisinti. Prokuroro šališkumą atskleidė ir tai, kad jis prašė R. N. išteisinti ir dėl kaltinimo suklastojus ir panaudojus darbo sutartį su M. N., tačiau šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad prokuroras nepalaikė kaltinimo, kasatoriaus manymu, turėjo įtakos teismams apsisprendžiant išteisinti R. N. Be to, nepagrįstų sprendimų priėmimui turėjo reikšmės ir tai, kad teismai neteisingai ir formaliai aiškino nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai patikrino bylą pagal jo apeliacinį skundą, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir priėmė neteisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. N. dėl darbo sutarties su R. R. suklastojimo ir panaudojimo, priėmė neteisingą sprendimą, todėl buvo pažeista jo, kaip nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens, teisė į teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė, neatsižvelgė į tai, kad santykiuose su UAB „G“ jis (R. R.), kaip darbuotojas, buvo silpnesnė šalis. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįgyvendino BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatų (baudžiamojo proceso paskirties) ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje išaiškintos BK 2 straipsnyje įvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457/2013). Kasatoriaus nuomone, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad R. N. darbo sutarties neklastojo ir nepanaudojo, nes esą jo (R. R.) prašyme atleisti iš darbo neįrašyti melagingi duomenys. Kasatorius pažymi, kad jis niekada nerašė ir nepasirašė prašymo atleisti jį iš darbo UAB „G“, tam neturėjo jokių motyvų, nes darbas šioje bendrovėje jam buvo vienintelis, nutraukti darbo sutartį jis neturėjo ketinimų, o R. N. pripažino, kad tai jis kasatoriaus vardu surašė prašymą atleisti jį iš darbo. Dėl to neaišku, kokiais įrodymais grindžiama teismo išvada, kad kasatorius savo noru apsisprendė išeiti iš darbo. Svarbu ir tai, kad R. N. turėjo motyvus atitinkamai elgtis, nes jam nereikėjo mokėti atlyginimo, mokesčių už darbuotoją valstybei. R. R. nurodo, kad UAB „G“ jis dirbo nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. birželio 3 d. Nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki tų pačių metų gegužės 31 d. dienos buvo komandiruotėje užsienio valstybėse, vairavo vilkiką ir tai patvirtina tachografo įrašai, tačiau jie teismui nebuvo pateikti. Nukentėjusysis nurodo, kad 2010 m. gegužės 28 d. Vokietijoje vilkiką perdavė kitam asmeniui ir, kaip jam buvo nurodyta, grįžo į Lietuvą; šias aplinkybes patvirtina liudytojo E. M. parodymai. Apie tai, kad yra atleistas iš darbo, R. R. teigia sužinojęs tik 2010 m. birželio 3 d. (kai grįžo iš komandiruotės), taigi jis net fiziškai negalėjo 2010 m. gegužės 4 d. būti UAB „G“ ir parašyti prašymo. Esant paminėtoms aplinkybėms, neįmanoma logiškai paaiškinti fakto, kad jis 2010 m. gegužės 4 d. parašė prašymą atleisti iš darbo ir darbdavys tą pačią dieną jį iš darbo atleido bei pranešė apie tai Valstybinio socialinio draudimo fondui. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. N., kaip darbdavio, savivalė – elgesys su visais bendrovėje dirbusiais samdomais vairuotojais, buvo vienoda, todėl nelogiška, kad teismas pripažino R. N. kaltu dėl dokumento klastojimo neteisėtai atleidžiant iš darbo M. N., o dėl to paties elgesio su kasatoriumi (R. R.) jį išteisino. Apibendrindamas kasatorius nurodo esąs nukentėjęs ir apgautas, o kaltininkas liko nenubaustas; yra įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. N. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, naikintina. Nuteistojo R. N., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. N. ir R. R. kasaciniai skundai atmestini. Dėl nuteistojo R. N. kasacinio skundo Nuteistasis R. N., kasaciniu skundu prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, teigia esąs nuteistas nepagrįstai. Tai argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu (nors konkretaus BPK straipsnio šiuo atveju neįvardija, tačiau skunde nurodyti argumentai susiję su būtent šios BPK normos taikymu). Be to, kasatorius pateikia alternatyvų prašymą (tuo atveju, jei pirmasis prašymas nebūtų patenkintas) – nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu pagrindu, t. y. suėjus BK 95 straipsnio 1 dalyje numatytam senaties terminui. Šį prašymą kasatorius argumentuoja tuo, kad, pasak jo, inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas – ne 2010 m. gruodžio mėnuo, kaip tai nurodyta nuosprendyje, o 2010 m. kovo 19 d., ir dėl to apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. N. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą ir spręsdamas, ar R. N. pagrįstai išteisintas dėl darbo sutarties su M. N. suklastojimo bei šio suklastoto dokumento panaudojimo, iš naujo įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. visus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Išvadas apie tai, kad R. N. – UAB „G“ direktorius 2010 m. gruodžio mėnesį (tiksliau data nenustatyta) suklastojo ir panaudojo 2010 m. kovo 19 d. sudarytą darbo sutartį tarp UAB „G“ ir M. N., teismas grindė liudytojų A. L., E. M., V. A., nukentėjusiojo M. N. parodymais, specialisto išvada, kitais bylos įrodymais, kurių visuma, kaip nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, atskleidžia ir patvirtina kasatorių kaltinančių aplinkybių buvimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo R. N. versija, kad jis esą nesuklastojo ir negalėjo suklastoti minėtos sutarties, neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad teismas rėmėsi ir duomenimis civilinėje byloje, kurioje išnagrinėtas M. N. ieškinys atsakovui UAB „G“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei UAB „G“ priešieškinys – M. N.; šioje byloje 2013 m. vasario 7 d. buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris iš dalies pakeistas 2013 m. spalio 31 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Nustatyta, kad atsakovą atstovaujantis R. N. pateikė teismui, nagrinėjusiam minėtą civilinę bylą, darbo sutarties su M. N. egzempliorių, kuris savo turiniu skyrėsi nuo tikrojo, pastarojo pateikto egzemplioriaus. Be to, M. N. nuo 2010 m. gruodžio 28 d. buvo atleistas iš darbo UAB „G“ (2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu darbo sutartis nutraukta) remiantis būtent R. N. pateiktos suklastotos darbo sutarties sąlygomis, iš jų – dėl darbo sutarties termino bei išmokų už darbą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje pripažinta, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Pažymėtina, kad nors apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi duomenimis iš civilinės bylos, tačiau juos vertino kartu su kitais bylos įrodymais, tiesiogiai ištirtais teismo posėdyje, ir iš jų visumos sprendė dėl R. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką įrodytumo. Svarbu ir tai, kad nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes pasitvirtino, jog R. N. iš tiesų panaudojo suklastotą darbo sutartį pateikdamas ją buhalterinei apskaitai atleidžiant M. N. iš darbo bei nagrinėjant šio atleidimo (ne) teisėtumą civilinėje byloje (kai pateikė bylą nagrinėjančiam teismui suklastotos darbo sutarties versiją), todėl kasatoriaus teiginys apie jam inkriminuoto nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo laiką nurodant sutarties sudarymo datą, o ne 2010 m. gruodžio mėnesį, yra nepagrįstas, neatitinka tikrovės. Daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Esant pirmiau paminėtoms ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytoms nusikalstamos veikos padarymo (2010 m. gruodžio veika) faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas suėjus senaties terminui (pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio įstatymo redakciją (įsigaliojusią 2010 m. birželio 29 d.). BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės (jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas) nebuvo, todėl pagrindo nutraukti bylą nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių ir apkaltinamajame nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, o nenustačius esminių BPK pažeidimų, galėjusių suvaržyti įstatymų garantuotas nuteistojo teises ar sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (ar nutartį), šio teismo nuosprendis dėl R. N. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pripažintinas teisėtu. Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. N. kasacinio skundo M. N. kasaciniame skunde prašymą priteisti jam iš nuteistojo R. N. 7 828,37 Eur turtinės ir 2896,2 Eur neturtinės žalos atlyginimą argumentuoja tuo, kad R. N., kaip UAB „G“ direktoriaus, nusikalstami veiksmai (suklastojant ir panaudojant suklastotą darbo sutartį) lėmė neteisėtą jo atleidimą iš darbo ir dėl to jis patyrė turtinę žalą; taip pažeista jo teisė į žalos atlyginimą, nes ši žala, priteista civilinėje byloje iš UAB „G“, liko neatlyginta ir neišieškota bendrovei (atsakovui) faktiškai tapus nemokia (R. N. UAB „G“ pardavė Latvijos piliečiui, bendrovės turto antstolis nerado). Be to, M. N. nurodo, kad dėl neteisėto jo atleidimo iš darbo vyko ilgalaikis bylinėjimasis civilinio proceso tvarka, dėl kurio jis patyrė neturtinę žalą: nepatogumus, pažeminimą, stresą, kentė UAB „G“ atstovavusio R. N. manipuliacijas, kaltinimą melagyste ir pan. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo civilinį ieškinį, pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalį (nukentėjusio asmens teisė į apsaugą baudžiamojo proceso metu), negalėjo taikyti CPK 293 straipsnio 3 punkto (kai įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) ir turėjo vadovautis civilinio proceso normomis, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą kasatorius sieja su neteisėtu jo atleidimu iš darbo, t. y. faktinėmis aplinkybėmis, lėmusiomis patirtą žalą; nurodo tai, jog, neteisėtai atleidus iš darbo UAB „G“, buvo neišmokėtos ir neišieškotos piniginės išmokos, priklaususios jam, kaip darbuotojui (išeitinė pašalpa, darbo užmokestis), ir sukelti neigiami neturtinio pobūdžio padariniai ilgai bylinėjantis dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Iš civilinėje byloje teismų priimtų sprendimų matyti, kad, pripažinus M. N. atleidimą iš darbo (darbo sutarties nutraukimą) neteisėtu, jam iš UAB „G“ priteista 1 117,60 Lt išeitinė išmoka, 25 332,27 Lt darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, taip pat – 579,93 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad M. N. civilinis ieškinys tiek civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje pareikštas tuo pačiu pagrindu ir grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su neteisėtu jo atleidimu iš darbo. Pažymėtina ir tai, kad, tenkinant (iš dalies) M. N. civilinį ieškinį bei motyvuojant sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, Klaipėdos apygardos teismo nutartyje (civilinėje byloje

6Nr. 2A-930-538/2013), be kita ko, nurodyta, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl darbdavio apgaulės, skriaudos atleidžiant iš darbo, išgyvenimų, kuriuos sukėlė bylinėjimasis ir pan. Kasatorius, šiame kontekste nurodydamas argumentą, kad negalėjo būti taikomas CPK 293 straipsnio 3 punktas, – neteisus, nes šis CPK straipsnis reglamentuoja bylos nutraukimo, bet ne žalos atsiradimo ar priteisimo pagrindus, o teismas šios normos ir netaikė. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kad vien dokumento suklastojimo ir (ar) panaudojimo faktas sukėlė nukentėjusiajam M. N. jo nurodytas žalingas pasekmes; tokias pasekmes jis patyrė (kaip ir pats nurodo) dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir dėl to įvykusio bylinėjimosi (civilinio proceso tvarka). Vadinasi, žalos atsiradimui būtina sąlyga buvo neteisėto atleidimo iš darbo faktas, t. y. paskesni darbdavio veiksmai, kurie ir yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala. Šiuo atveju aplinkybė, kad suklastota darbo sutartimi buvo grindžiamas atleidimas iš darbo (darbo sutarties nutraukimas), nėra pagrindas priteisti žalą, kurios nukentėjusysis reikalauja pirmiau nurodytu pagrindu ir kuri buvo priteista civilinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK nustatytos civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje taisyklės nenumato, jog civilinio atsakovo (juridinio asmens), baudžiamojoje byloje pareikštas reikalavimas dar kartą atlyginti žalą tuo pačiu pagrindu, kilusią dėl to paties įvykio (šiuo atveju neteisėto darbo sutarties nutraukimo) gali būti patenkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2014). Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Šios nuostatos suponuoja, kad tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, nors kasatorius nurodo, kad pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms, tačiau skunde taip ir nenurodo teisinio pagrindo, atitinkamų civilinio proceso normų, kurios nagrinėjamoje situacijoje pagrįstų prašymą patenkinti civilinį ieškinį atlyginant žalą iš kaltininko fizinio asmens. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde kaip argumentas nurodyta kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-564/2013, tačiau paminėtoje byloje kaltininkas, iš kurio priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, buvo nuteistas už sukčiavimą – nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) turto įgijimą apgaule (BK 182 straipsnio 1 dalis), o konkreti nukentėjusiajam kilusi žala buvo betarpiškai susijusi tik su kaltininko nusikalstamais veiksmais įgyjant apgaule svetimą turtą, t. y. teismas padarė išvadą, kad tarp nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi aptartoje ir nagrinėjamoje bylose susidariusios teisinės situacijos yra skirtingos. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad žala, priteista dėl to paties reikalavimo ir tuo pačiu pagrindu civilinėje byloje, negali būti priteista baudžiamoje byloje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) M. N. prašymą dėl civilinio ieškinio patenkinimo, teisės pažeidimo nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad M. N. kasacinis skundas atmetamas, jo prašymas priteisti 300 Eur už kasacinio skundo parengimą netenkinamas (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. kasacinio skundo Kasaciniu skundu R. R. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl R. N. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos – R. R. prašymo atleisti jį iš darbo pagaminimo ir šio suklastoto dokumento panaudojimo, bei paskirti nuteistajam įstatymo numatytą bausmę ir patenkinti civilinį ieškinį. Kasaciniame skunde pateiktas prašymas argumentuojamas tuo, kad prokuroras nepalaikė kaltinimo, nes prašė R. N. išteisinti, o tai turėjo reikšmės teismams priimant sprendimus. Pasak kasatoriaus, teismai nesivadovavo BPK 1 straipsnio 1 dalimi, BK 2 straipsnio nuostatomis, formaliai aiškino nekaltumo prezumpcijos principą, padarė nepagrįstas išvadas, nes neatsižvelgė į jo nurodytas bylos aplinkybes, parodančias R. N., kaip darbdavio, tikslus elgtis nesąžiningai atleidžiant jį iš darbo, į jo (R. R.) darbą bei ketinimus jį tęsti UAB „G“. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir priėmė neteisingą sprendimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Taigi, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas R. N. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis pagamino netikrą dokumentą – R. R. prašymą atleisti jį iš darbo UAB „G“, ir šį suklastotą dokumentą panaudojo įtraukdamas jį į bendrovės buhalterinę apskaitą – padaręs išvadą, kad išteisintasis nepadarė šios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas R. R. apeliacinį skundą atmetė, konstatavęs, kad R. N. dėl minėtos nusikalstamos veikos išteisintas pagrįstai. Taigi, abiejų instancijų teismai nenustatė R. N. kaltinančių faktinių aplinkybių buvimo. Susidariusioje situacijoje kasatoriaus R. R. suformuluotas prašymas nuteisti R. N., kaip padariusį aptariamą nusikalstamą veiką, iš esmės reiškia prašymą nustatyti kitas faktines aplinkybes nei nustatė žemesnių instancijų teismai ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o to padaryti kasacinės instancijos teismas pagal pirmiau nurodytas BPK normas, reglamentuojančias kasacinio nagrinėjimo pagrindus, taip pat priimamų sprendimų rūšis (BPK 382 straipsnis), neturi teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentai, kurie sudarytų pagrindą pakeisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, tarp jų – apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Dalis skundo argumentų yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neparemti bylos duomenimis (teisės į teisingumą, baudžiamosios atsakomybės pagrindinių nuostatų pažeidimai, baudžiamojo proceso paskirties neįgyvendinimas), todėl paliktini nenagrinėtini. Kita dalis kasacinio skundo argumentų susiję su išteisinamojo nuosprendžio (ne) pagrįstumu ir bylos patikrinimu ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste kasatorius pateikia savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo ir tvirtina, kad buvo R. N. apgautas, dėl to nukentėjo, o kaltininkas liko nenubaustas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal R. R. apeliacinį skundą patikrino pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio teisingumą: išnagrinėjo visus esminius apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo, bylai svarbių faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat dėl prokuroro pozicijos įtakos teismo apsisprendimui. Iš naujo įvertinęs įrodymus – paties R. R. parodymus, taip pat – išteisintojo R. N., liudytojo P. J. parodymus, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kelionės lapo, tachografų duomenis, palyginęs juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl jų patikimumo, išsamiai išnagrinėjo įrodymais patvirtintas ar paneigtas aplinkybes, liečiančias R. R. prašymo atleisti jį iš darbo surašymą bei panaudojimą, R. R. darbo laiką komandiruotėje bei galimybes pateikti minėtą prašymą darbdaviui ir kt. Taigi, kasatoriaus versiją, kad prašyme atleisti jį iš darbo buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir kad R. N. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, motyvuotai atmetė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, o daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išsamiai, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, patikrino bylą ir esminių teisės pažeidimų, galėjusių sukliudyti priimti teisingą sprendimą, nepadarė. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, neperžengiant R. R. kasacinio skundo ribų, naikinti ar keisti teismų sprendimų dalis dėl R. N. išteisinimo nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

7Atmesti nuteistojo R. N., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. N. ir R. R. kasacinius skundus.

Ryšiai