Byla 2A-1100-524/2015

Dėl skolos

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Nijolės Griškevičienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Ringesta“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Ringesta“ ieškinį atsakovei UAB „Santeka“ dėl skolos,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad 2012-05-18 statybos subrangos sutartis Nr. 12/05-18 buvo nutraukta dėl atsakovės UAB „Santeka“ kaltės; priteisti ieškovei UAB „Ringesta“ iš atsakovės UAB „Santeka“ 64 948,05 Lt skolą; priteisti ieškovei iš atsakovės 9,5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-03-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė UAB „Ringesta“ ir atsakovė UAB „Santeka“ 2012-05-18 sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 12/05-18, kurios pagrindu ieškovė (subrangovė) įsipareigojo atlikti švaraus vandens ir plovimo rezervuarų bei vandens gerinimo pastato statybos subrangos darbus objekte „Vandens gerinimo įrenginių statyba Kartenoje ir Kūlupėnuose“. 2012-07-21 tarp šalių buvo pasirašytas Papildomas susitarimas Nr. 1, kuriuo buvo pratęstas sutarties vykdymo terminas iki 2012-08-20, tačiau atsakovė nevykdė pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita sutarties šalimi. Pabaigti darbus ieškovei laiku trukdė atsakovė, nes dar birželio mėnesį nebuvo pateikta visa būtina projektinė dokumentacija (t. 1, b. l. 35–36).

3Kretingos rajono apylinkės teismas 2015-03-26 sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino, kad 2012-05-18 statybos subrangos sutartis Nr. 12/05-18 buvo nutraukta dėl atsakovės UAB „Santeka“ kaltės. Nusprendė, kad 2012-12-21 atsakovės atliktas įskaitymas negalioja, ir priteisė ieškovei UAB „Ringesta“, į. k. 164681651, iš atsakovės UAB „Santeka“, į. k. 147566547, 18 810,26 Eur (aštuoniolikos tūkstančių aštuonių šimtų dešimties eurų ir 26 euro ct) skolą, 9,5 procento metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-03-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3403,04 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus tris eurus ir 4 euro ct) bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės UAB „Santeka“, į. k. 147566547, 41,73 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad įvertinus byloje pateiktus įrodymus: šalių pasirašytą sutartį, papildomą susitarimą dėl darbų grafiko, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, sąskaitas faktūras, užsakovo (atsakovės) ir rangovo (ieškovės) susirašinėjimo dokumentus, kurie vertinti kaip tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys tiek šalių sutartinių santykių turinį, tiek darbų atlikimo mastą bei terminus, atsakovė neturėjo teisės vienašališkai nutraukti šalių sudarytos rangos sutarties, nes nutraukdama sutartį nesilaikė joje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, todėl pažeidė LR CK 6.217 straipsnį. Sprendimo dalyje dėl sumokėjimo už darbus, dėl atsakovės nuostolių ir atlikto įskaitymo teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, kad jos įskaitytas priešpriešinis reikalavimas įskaitymo metu buvo galiojantis ir vykdytinas. Atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove, todėl pripažinus, kad 2012-12-21 atsakovės atliktas įskaitymas yra negaliojantis, ieškovei iš atsakovės priteistina 18 810,26 Eur skola bei 9,5 procento metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-03-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistą skolos sumą iki 1 775,04 Eur, o kitus ieškinio reikalavimus atmesti. Apeliantė nurodo, kad teismo motyvai grindžiami vien ieškovės rašytomis pretenzijomis, visiškai neįvertinus atsakovės pateiktų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų, kad atsakovė nevykdė subrangos sutarties 4.3 ir 4.4 punktų reikalavimų, kuriuose ieškovei buvo nustatyta pareiga kartu su atliktų darbų aktais atsakovei pateikti visą detaliąją dokumentaciją, darbų ataskaitą su išsamia informacija apie visus įvykius ir aplinkybes, kurios galėtų sutrukdyti atlikti darbus per sutartyje nustatytus terminus, ir priemones, kurių imamasi ar reikėtų imtis, siekiant išvengti vėlavimo ar kitų neigiamų padarinių, ir kad subrangovei tokių duomenų nepateikus, rangovė turi teisę tokių atliktų darbų priėmimo aktų netvirtinti, o darbai laikomi neatliktais. Teismas nevertino sutartyje nustatytų sąlygų, t. y. nenustatinėjo, ar ieškovės nurodyti darbai laikomi papildomais pagal šalių subrangos sutartį, ar dėl jų buvo tinkamai susitarta, kokią įtaką jie turėjo visų darbų atlikimo termino uždelsimui. Aplinkybė, kad atsakovė pasirašė kai kurių ieškovės nurodomų papildomų darbų priėmimo–perdavimo aktus, tik patvirtina, kad atsakovė pripažino darbų atlikimo faktą, o ne tai, kad tuos darbus laiko papildomais subrangos sutarties prasme. Atsakovė pažymi, kad ieškovė užvilkino statybos rangos procesą dėl nepakankamos kvalifikacijos. Taip pat visiškai nesuprantami pirmosios instancijos teismo motyvai, pateisinant ieškovės darbų uždelsimą, kad atsakovė atsisakė priimti darbus ar juos apmokėti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė tais pagrindais buvo sustabdžiusi savo sutartinės prievolės atlikti sutartus darbus įvykdymą (CK 6.46 str. 2 d.), ieškovė to net neteigė, priešingai – ieškovė vykdė statybos darbus netgi po atsakovės reikalavimų juos nutraukti. Atsakovės su ieškove sutartų darbų ieškovė nėra atlikusi, kadangi ieškovė su atsakove 2012-07-20 papildomu susitarimu prie rangos sutarties pratęsė darbų atlikimo terminą iki 2012-08-20, tačiau iki šio laiko darbai nebuvo atlikti. Taip pat ieškovės darbų uždelsimai iki 2012-07-20 yra neaktualūs, kadangi atsakovė delspinigius už darbų uždelsimą skaičiavo nuo naujai nustatytos galutinės darbų atlikimo datos. Taip pat teismas nesiaiškino, ar ieškovės pateiktos pretenzijos po 2012-07-20 yra pagrįstos, todėl tik jei ieškovė įrodytų, jog terminas darbams atlikti praleistas dėl atsakovės kaltės, teismas turėtų pagrindą konstatuoti, kad atsakovė neturi reikalavimo teisės į ieškovę. Taip pat apeliantė nurodo, kad svarbu atsižvelgti į tai, kad atsakovės su UAB „Revasta“ sutartų darbų nėra atlikusi ieškovė, kuri šiuos darbus privalėjo atlikti ir privalės atlikti, tačiau juos atliks ne ieškovė, o UAB „Revasta“ ir atsakovė už juos turės sumokėti, todėl teismas privalėjo aiškintis tik aplinkybę, ar visi atsakovės trečiajam asmeniui UAB „Revasta“ pavesti darbai, už kuriuos atsakovė pareikalavo sumokėti ieškovę, atitinka ieškovės pagal subrangos sutartį privalėtus atlikti bet neatlikus darbus. Teismas, darydamas išvadas šioje sprendimo dalyje, nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė ekspertizės aktui visiškai neatsižvelgdamas į atsakovės pateiktus argumentus. Taip pat atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės nuostolius pagrindžiančios sąskaitos negali būti pripažįstamos tinkamais įrodymais.

5Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ieškovė nurodo, kad apeliantės argumentai dėl to, kad ieškovė atsakovei nepateikė papildomos dokumentacijos pagal sutarties 4.3 ir 4.4 punktus, dėl to, kad ieškovė nebuvo pakankamai kvalifikuota atlikti statybos rangos darbus, bei dėl to, kad teismas nenustatinėjo, ar ieškovės darbai laikytini papildomais, negali būti analizuojami, kadangi jie nebuvo iškelti pirmosios instancijos teisme. Atsakovė visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Ringesta“ ir atsakovė UAB „Santeka“ 2012-05-18 sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 12/05-18, kurios pagrindu ieškovė (subrangovė) įsipareigojo atlikti švaraus vandens ir plovimo rezervuarų bei vandens gerinimo pastato statybos subrangos darbus objekte „Vandens gerinimo įrenginių statyba Kartenoje ir Kūlupėnuose“ . Sutarties 3.1 p. buvo nustatyta darbų pradžia 2012-05-23 ir jų pabaiga 2012-07-27. 2012-07-21 tarp šalių buvo pasirašytas Papildomas susitarimas Nr. 1, kuriuo buvo pratęstas sutarties vykdymo terminas iki 2012-08-20 (t. 1, b. l. 31). Šios sutarties vienašalį nutraukimą inicijavo atsakovė 2012-10-22 (t. 1, b. l. 88), bylos medžiaga (t. 1, b. l. 89–92) patvirtina ginčo sutarties nutraukimą atsakovės – pagal paminėtą sutartį rangovės (užsakovės) – iniciatyva dėl 2012-09-20 sudaryto grafiko nesilaikymo. Atsakovė, būdama rangovė santykiuose su užsakove UAB „ Kretingos vandenys“, santykiuose su ieškove (subrangove) yra užsakovė ir ji turi teisę naudotis visomis užsakovo, o ieškovė – rangovo teisėmis bei vykdyti šioms statybos rangos sutarties šalims tenkančias pareigas.

9Dėl sutarties nutraukimo

10Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009, 2012-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2012). Laisvę nutraukti sutartį riboja įstatymai, numatydami sutarties nutraukimo, kaip kraštutinės sutarties šalies teisių gynimo priemonės, įgyvendinimo tvarką. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį sutarties šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, o būtent: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuos kriterijus įstatymų leidėjas vertina kaip rodančius, kad sutarties pažeidimas buvo esminis. Be šių įstatyme numatytų esminio sutarties pažeidimo kriterijų, esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą sutartį nutraukti, pripažįstami ir šalių sutartyje numatyti atvejai, kokiais šalys yra numačiusius sutarties vienašališko nutraukimo galimybę (CK 6.217 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

11Šalys ginčo rangos sutarties 11.4–11.9 p. buvo numačiusios vienašalio sutarties, nesikreipiant į teimą, nutraukimo pagrindus ir tvarką, numatydamos tokio vienašalio veiksmo pasekmes (sutarties 11.9 p.) ir numatydamos šalių esminio sutarties pažeidimo atvejus (11.7.1–11.8.2 p.). Tai iš esmės atitinka CPK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl galimybės nutraukti sutartį vienašališkai, jei tokia sutarties nutraukimo galimybė yra aptarta sutartyje. Paminėti bylos įrodymai įrodo, jog atsakovė, būdama užsakovė, inicijavo 2012-10-22 sutarties nutraukimą dėl 2012-09-20 sudaryto grafiko nesilaikymo, tačiau tokia atsakovės pozicija yra neparemta paminėtomis teisės normomis ir šalių sudaryta sutartimi. Visų pirma, šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, jog šalys, 2012-07-21 Papildomame susitarime nustatytą sutarties įvykdymo terminą – 2012-08-20 faktiškai pratęsė, nes atsakovė 2012-09-14 raštu pareikalavo iš ieškovės pateikti detalų darbų įvykdymo grafiką ir toks grafikas buvo pateiktas 2012-09-20 ir jame nurodyta paskutinių darbų įvykdymo data – 2012-10-26 (t. 1, b. l. 76–79), todėl 2012-10-22 pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą nelaikytinas atsakovės teisėtu veiksmu, nes pagal sutarties 11.7.1 p. negalima padaryti išvados, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį ir nesilaikė darbų atlikimo terminų. CK 6.217 straipsnio 3 dalis specialiai reglamentuoja sutarties nutraukimo galimybę, kai ji nutraukiama dėl tos priežasties, kad praleistas sutarties įvykdymo terminas. Tokiais atvejais nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties tik per papildomai nustatytą terminą, todėl šioje byloje yra pagrindas padaryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl papildomo sutarties įvykdymo termino, kuris dar nebuvo suėjęs. Sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Todėl pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovė privalėjo įrodyti, jog egzistavo aplinkybės, sudarančios sutarties nutraukimo pagrindą (sutarties 11.7 p.), ir dėl tokių aplinkybių ji galėjo įgyvendinti jai suteiktą teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį pagal sutarties 11.5 p. ir atlygino nuostolius ieškovei, todėl šiuo sutarties punktu nėra pagrindo vadovautis. Atsakovė, remdamasi sutartyje numatytais sutarties nutraukimo pagrindais nutraukė sutartį ne dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, bet dėl ieškovės kaltų veiksmų, nevykdant, atsakovės manymu, sutartinių įsipareigojimų. Todėl šioje byloje sprendžiant, ar atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais pagrindais, būtina nustatyti, ar yra sutartyje numatytos sąlygos ją nutraukti, kitos sutarties šalies kaltus veiksmus (neveikimą) nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų, taip pat sutartį nutraukusios sutarties (kreditoriaus) elgesį ir įstatyme numatytos bendradarbiavimo su kita šalimi pareigos vykdymą. Statybos rangos sutarties šalis sieja labai glaudžiai susijusios abipusės teisės ir pareigos visos sutarties vykdymo proceso metu, vienos iš šalių teisę paprastai atitinka kitos šalies pareiga ir atvirkščiai. Todėl ypatingai svarbu, vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal šios rūšies sutartis, abiem šalims kiek įmanoma efektyviau ir nenutrūkstamai bendradarbiauti viso statybos proceso metu, padėti viena kitai įgyvendinti teises bei vykdyti pareigas. Tą šalis įpareigoja tiek bendrosios prievolių ir sutarčių teisės nuostatos, tiek ir specialiosios statybos rangos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2013). Šios bylos dalies įrodinėjimo dalykas yra atsakovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį dėl to, kad ieškovė nesilaikė sutarties įvykdymo termino, ir dėl to atsakovė 2012-12-21 raštu apskaičiavo ieškovei 25 712,50 Lt delspinigių (t. 1, b. l. 99) pagal sutarties 10 p., todėl nepagrįstas apeliacinio teismo motyvas, jog šalių sutarties vienašališko nutraukimo sutarties šalių kaltės analizė nesukelia šioje byloje teisinių pasekmių. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje numatyta, paisant kitos šalies teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-348/2014). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita jos šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę taikyti sutartyje ir įstatyme nustatytus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas ir teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013, 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-535/2013). Konstatavus, jog ieškovė nepažeidė sutarties vykdymo grafiko ar pažeidė jį dėl atsakovės-užsakovės kaltės, nebuvo pagrindo atsakovei skaičiuoti delspinigių pagal paminėtą sutarties punktą ir juos įskaičiuoti į ieškovei mokėtinas sumas už atliktus statybos darbus bei vienašališkai nutraukti sutartį.

12Byloje įrodyta ir pirmosios instancijos teismas, kruopščiai aptaręs visą šalių susirašinėjimo medžiagą, teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė, būdama šiame ginčo santykyje užsakove, netinkamai vykdė savo pareigą, nustatytą įstatyme ir sutarties 2.4 p. ir 6 p., perduoti sutarties vykdymo terminais rezervuaro Kūlupėnuose ir pastato Kartenoje darbo projektus (t. 1, b. l. 55–56), kurie buvo pateikti tik 2012-06-22 (t. 1, b. l. 57), ir 2012-06-27 raštas įrodo, jog atsakovė siunčia trūkstamas projekto dalis (t. 1, b. l. 59). Ieškovė 2012-08-29 praneša atsakovei, jog negali vykdyti darbų, kol nėra išvedžioti technologiniai vamzdynai (t. 1, b. l. 64), 2012-08-31 ieškovė vėl reikalauja projektinės dokumentacijos (t. 1, b. l.65). Byloje įrodyta, kad atsakovė vis tik teikė techninius ir darbo projektus UAB ,,Kretingos vandenys“ laikotarpiu nuo 2012-06-21 iki 2012-08-20 (t. 2, b. l. 46–56), jų neteikdama ieškovei, kaip užsakymo vykdytojai. Pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino visą šalių susirašinėjimą, kurio atsakovė savo apeliaciniame skunde nenuginčijo, t. y. analizuodama tik 2012 m. rugsėjo mėnesio susirašinėjimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu dėl šių faktinių aplinkybių. Apibendrindama anksčiau aptartas teisės nuostatas bei byloje nustatytus faktus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė neturėjo pagrindo, remdamasi sutartyje įtvirtintais pagrindais, vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovė nevykdė esminių sutartyje jai numatytų pareigų laiku iki darbų vykdymo pradžios pateikti visą statybos darbams atlikti reikiamą dokumentaciją, nors darbų pagal sutartį atlikimo terminai buvo labai trumpi ir jie visi numatyti atlikti šiltuoju metų laiku. Užsakovas (statytojas) privalo turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą, Statybos įstatymo nustatyta tvarka pasirūpinti statybos leidimu, organizuoti ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą (Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3–5 punktai). Rangovas gali pradėti statybos darbus tik po to, kai užsakovas pateikė statybos leidimą ir statinio projektą ir pagal aktą užsakovas perdavė statybvietę (o rangovas ją priėmė) (Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis galima daryti išvadą, kad statybos projektu turėjo pasirūpinti atsakovė ir perduoti jį tokiais terminais, kad ieškovė spėtų įvykdyti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).

13Dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo

14Pagal rangos teisinių santykių bendrąsias nuostatas, net jeigu užsakovas atsisako sutarties, t. y. sutartį nutraukia dėl svarbių priežasčių, iki darbas nebaigtas, tai rangovui sumokamas atlyginimas už atlikto darbo dalį (CK 6.658 straipsnio 4 dalis, 6.671 straipsnis). Šioje byloje ieškovė iškėlė ginčą dėl PVM sąskaitoje faktūroje Nr. RNG 01535 įrašytos 141 279, 96 Lt sumos dalies – 90 660,55 Lt sumokėjimo (t. 1, b. l.93). Ši PVM sąskaita faktūra išrašyta pagal 2012 m. lapkričio mėnesį sudarytus atliktų darbų priėmimo aktus (t. 1, b. l. 94–97), šiuos aktus atsakovės atstovas pasirašė 2012-12-21, jokių pastabų pasirašant nenurodė. Be to, abi šalys sudarė pažymą dėl 2012 m. lapkričio mėnesį ieškovės atliktų darbų (t. 1, b. l. 98), kurioje atsakovė taip pat sutiko, kad ieškovė atliko darbų už 141 279, 96 Lt sumą, iš šios sumos ieškovei iki ieškinio padavimo atsakovė liko skolinga 90 660,55 Lt, o 2013-10-22 jau iškėlus šią civilinę bylą sumokėjo 25 712,50 Lt sumą, įvardydama kaip sulaikytų garantinių įsipareigojimų įskaitymą (t. 3, b. l. 43), todėl liko nesumokėta 64 948,05 Lt (18 810,26 EUR), kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai priteisė ieškovei, nes apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti šią sprendimo dalį ir palikti galioti atsakovės paruoštą 2012-12-21 priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą. Šiuo aktu atsakovė į paminėtą ginčo sumą įskaitė patirtų išlaidų ieškovės nebaigtiems darbams užbaigti ir defektams ištaisyti sumą – 42 115,18 Lt, vėliau šią sumą sumažino iki 33 106,70 Lt (t. 3, b. l. 2–3), tačiau tokia atsakovės pozicija nelaikytina teisėta, nes ji prieštarauja rangos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms. Atsakovė savo poziciją grindžia tuo, kad darbai atlikti su trūkumais, todėl atsakovei nekyla pareiga už juos sumokėti. Tačiau atsakovė (užsakovė) pirmiau nurodytus du savo teisių gynimo būdus – nuostolių atlyginimą (CK 6.665 straipsnio 3 dalis) ir darbų kainos sumažinimą arba jos nemokėjimą (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – naudoja tai pačiai savo pažeistai teisei apginti, t. y. šiuos reikalavimus grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis – netinkama ieškovės atliktų darbų kokybe. Tokios teisės CK 6.665 straipsnyje užsakovui nenustatyta. Tai reiškia, kad užsakovas, įgyvendinęs teisę į nuostolių atlyginimą, negali kartu pasinaudoti kitu savo teisių gynimo būdu ir atsisakyti sumokėti už netinkamai atliktus darbus. Šie teisių gynimo būdai vertintini kaip alternatyvūs ir negali būti naudojami kartu dėl to paties teisių pažeidimo. Analizuojant CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 6.665 straipsnio 3 dalies normas darytina išvada, kad užsakovas turi teisę pasirinkti vieną iš jose įtvirtintų teisių gynimo būdų. Tokį aiškinimą patvirtina CK 6.658 straipsnio 5 dalies norma, kurioje nustatyta, kad jeigu darbų priėmimo metu nustatomi darbo trūkumai, užsakovas turi teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti. Taigi aplinkybė, kad darbai atlikti su trūkumais, savaime nereiškia, jog už juos nereikia sumokėti; užsakovas savo teises gali ginti reikalaudamas arba atitinkamai sumažinti atliktų darbų kainą, arba atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2011). Tačiau šioje byloje nustatyta, kad ginčijamu įskaitymu atsakovė vienašališkai nustatė nuostolių sumą ir nesilaikė CK 6.662 str. reikalavimų. Pagal CK 6.662 straipsnio 2, 4 d. įrodžius trūkumus ir užsakovui tinkamai įvykdžius prievolę apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo, užsakovui atsiranda tik CK 6.665 straipsnyje nustatytos teisės, todėl atsakovė neturėjo teisės ginčijamu įskaitymo aktu įskaityti jos nurodomą nuostolių sumą į mokėtiną sumą už faktiškai atliktus darbus. Šioje byloje atsakovė nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, todėl šio klausimo plačiau analizuoti nėra teisinio pagrindo. Atsakovė savo nuostolius nurodo pažymoje (t. 1, b. l. 164) ir juos įvardija ne kaip ieškovės darbo trūkumus, o kaip išlaidas ieškovės neatliktiems darbams atlikti, tą pačią poziciją atsakovė nurodo ir apeliaciniame skunde, nurodydama, jog trečiajam asmeniui atsakovė sumokėjo 103 071,07 Lt už darbus, kurių neatliko ieškovė. Tačiau byloje nustatyta, jog atsakovė vienašališkai su ieškove nutraukė sutartį, bylos medžiaga įrodo, jog ieškovė prašė leisti baigti darbus (t. 1, b. l. 85–86, 90–91), tačiau atsakovė įrodinėja, jog šiuos darbus atliko trečiasis asmuo. Byloje neįrodyta, kad šiuo veiksmu ieškovė padarė žalą atsakovei ir jos veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovei atsiradusiomis pasekmėmis. Byloje nustatyta, kad už neatliktus darbus ieškovei nebuvo sumokėta, atsakovė sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu ir tokiu būdu atsirado naujas prievolinis teisinis santykis tarp atsakovės ir trečiojo asmens, už kurį ieškovė negali būti atsakinga, nes nėra jos veiksmuose nustatytos ir įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl po to, kai atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį ir dėl to ieškovė neatliko dalies darbų, numatytų sutartyje, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovei šiuo veiksmu žalos ieškovė nepadarė, nes tinkamai nevykdė pareigos bendradarbiauti su ieškove. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl bendradarbiavimo pareigos rangos santykiuose, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, nes byloje įrodyta, kad atsakovė įskaitė sumas į mokėtiną ieškovei sumą pagal rangos sutartį, kurių neturėjo teisės nustatyti kaip privalomai mokėtinų ieškovei.

15Dėl ekspertizės akto

16Iš esmės apeliaciniame skunde analizuodama bylos ekspertizės akto pagrįstumą atsakovė prašo nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų už ekspertizės akto surašymą.

17Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013; kt.). Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Tokia teismų praktikoje suformuota pozicija reiškia, kad ekspertizės aktas, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles – atsižvelgiant į tai, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, vertinamas kiekvienas įrodymas ir jų visetas, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, nes šios bylos ekspertizės išvados neprieštarauja kitiems bylos rašytiniams įrodymams. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas 2012-11-28 nutartimi paskyrė statybos projektinės dokumentacijos ekspertizę, dėl šios ekspertizės atlikimo prieštaravo atsakovė, tačiau pateikė 2 savo klausimus, kurie buvo užduoti ekspertui. Įvertinus ekspertizės rūšį negalima padaryti išvados, kad ekspertas pateikė tik teisinio pobūdžio klausimus, ekspertizės akto 2 išvadoje pateiktas specialių žinių reikalaujantis klausimas dėl pateikto ieškovei projekto apimties, t. y. ar ieškovė pagal perduotus projektus galėjo atlikti darbus pagal sutartį. Akivaizdu, kad šis atsakymas patikslino kitus bylos rašytinius įrodymus, nes ekspertas atsakė į specialių žinių reikalaujantį klausimą dėl pateikto projekto tinkamumo rangos sutartyje sulygtiems darbams atlikti. Tokia pat išvada darytina ir dėl 3 išvados, nes ginčo objekte buvo atliekami kiti darbai, ir ekspertas atsakė, ar atsakovės atliekami kiti požeminiai darbai ginčo objekte turėjo įtakos ieškovės atliekamų pagal šalių sutartį darbų pradžiai. Taip pat ekspertizės akto 5 išvadoje nustatyta, ar trečiasis asmuo faktiškai atliko tuos darbus, kuriuos turėjo pagal sutartį atlikti ieškovė, t. y. ekspertas įvertino, kokią statybos darbų rūšį, jų mastą atliko trečiasis asmuo, ir ši išvada reikalauja specialių žinių, todėl apeliacinio skundo motyvas dėl ekspertizės akto yra nepagrįstas. CPK 88 str. nustato, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, šalių sumokėtos ekspertizei atlikti, ir šios išlaidos paskirstomos CPK 93 str. nustatyta tvarka. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kurio esmė „pralaimėjęs moka“. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas šias patirtas išlaidas iš apeliantės kaip bylą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju ieškovė turi teisę CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atgauti turėtas išlaidas, susijusias su bylinėjimusi teisme, net ir tuo atveju, jei po skundžiamo sprendimo priėmimo įsiteisėjo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei, todėl nėra įstatyme numatyto pagrindo tenkinti šios apeliacinio skundo dalies. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai plečiamai aiškina CPK 83 str. 1 d. 8 p., kuriame nėra nustatyta, kad restruktūrizuojama įmonė šios bylos atsakovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priešingai šaliai, nes paminėta teisės norma nustato, jog ji atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei.

18Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

20Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-03-26 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.