Byla e2A-567-381/2019
Dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus vystymo kompanija“ 523 015,58 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

72.

8Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 26 d. sudarė sutartį Nr. 137 (toliau – Sutartis), pagal kurią Savivaldybė įsipareigojo pastatyti pastatą ir jame įrengti bei perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2 000 kv. m bendro ploto naujas administracines patalpas, reikalingas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, ir ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje mainais už Savivaldybės nuosavybėn perimtą valstybės nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, esančias Gedimino pr. 14, 24, ir 37, Vilniuje. Perėmusi minėtas patalpas Savivaldybė nutarė papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (dabar – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt dydžio pinigines lėšas, reikalingas naujoms Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpoms statyti. Sutartyje numatytos administracinės patalpos 2004 m. balandžio 27 d. aktu buvo pripažintos tinkamomis naudoti, o 2004 m. gegužės 11 d. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ šias 3 069,72 kv. m patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgijo savo nuosavybėn. Savivaldybės taryba 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1285 (toliau – 2006 m. Sprendimas) sumažino UAB „Vilniaus vystymo kompanija” įstatinį kapitalą proporcingai Savivaldybės nuosavybėn perduodamų balanse užregistruotų administracinių patalpų daliai bei įpareigojo Savivaldybės administraciją pasirašyti perduodamų patalpų perdavimo–priėmimo aktus bei atlikti veiksmus, susijusius su turto įregistravimu Savivaldybės tarybos vardu, tačiau nei šis sprendimas, nei Sutartimi prisiimtas įsipareigojimas perduoti ginčo patalpas valstybės nuosavybėn nebuvo vykdomi, todėl valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Valstybės turto fondas“ (šiuo metu – VĮ „Turto bankas) kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Savivaldybės nuosavybėn patalpas, o Savivaldybę įpareigojo šias patalpas su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija bei ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje, priskirtoje pastatytam pastatui, perduoti valstybės nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Savivaldybė ginčo patalpas iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perėmė 2015 m. rugpjūčio 14 d. ir perdavė valstybei 2016 m. vasario 23 d. Valstybės kontrolė 2016 m. gegužės 12 d. valstybinio audito ataskaitoje pažymėjo, kad Savivaldybei delsiant įvykdyti įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) 10 metų mokėjo nuomos mokestį už patalpas, kurios turėjo būti perduotos valstybei. VSD nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2016 m. vasario 23 d. nuomojosi 553,88 kv. m ploto patalpas ginčo pastate ir per tą laikotarpį atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ gavo 496 748,96 Eur pajamų iš patalpų nuomos. Nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Savivaldybei už minėtų patalpų nuomą sumokėta 26 266,62 Eur. Nuomos mokestis buvo mokamas iš valstybės biudžeto VSD skirtų asignavimų.

93.

10Ieškovės teigimu, valstybės biudžeto išlaidos VSD patalpų nuomos mokesčiui mokėti vertintinos kaip valstybės patirti nuostoliai dėl Savivaldybės netinkamai įvykdytos Sutarties. Šiuo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovių neteisėti veiksmai konstatuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015, kurioje nurodyta, kad Savivaldybės ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ veika, pasireiškusi neveikimu, t. y. ginčo patalpų valstybei neperdavimu, buvo neteisėta. Ieškovės nuomone, atsakovių kaltė turi būti vertinama kaip tyčinė, nes UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sąmoningai nevykdė Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimo ir neperdavė Savivaldybei ginčo patalpų, o Savivaldybė nevykdė įsipareigojimų ieškovei pagal Sutartį dėl pastatytų naujų patalpų perdavimo bei neužtikrino 2006 m. Sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 2 dalį, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažįstama nuostoliais. Atsakovėms neperdavus ginčo patalpų, ieškovė patyrė 523 015,58 Eur nuostolių, nes VSD nuo 2005 iki 2016 m. atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sumokėjo 496 748,96 Eur, o Savivaldybei – 26 266,62 Eur nuomos mokesčio už nuomą patalpų, kurios pagal Sutartį turėjo būti perduotos valstybei. Ieškovės patirti nuostoliai (atsakovių gauta nauda) yra neteisėtų atsakovių veiksmų rezultatas. Nuostolių būtų buvę išvengta, jeigu patalpos ieškovei būtų buvusios perduotos anksčiau. Net jei patalpų nuomininkas būtų buvęs ne VSD, ieškovė vis tiek turėtų teisę prašyti teismo visas atsakovių iš nuomininko gautas pajamas pripažinti ieškovės nuostoliais. Taigi tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi žala atsirado dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų, joms taikytina solidari civilinė atsakomybė.

114.

12Ieškovės nuomone, ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino, kadangi apie savo pažeistas teises sužinojo tik kasaciniam teismui 2015 m. kovo 12 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015. Tik išnagrinėjus minėtą bylą, buvo konstatuoti neteisėti atsakovių veiksmai, patvirtinę, jog ieškovei buvo padaryta žala. Teismui pripažinus, jog ieškinio senaties termino pradžia yra Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties priėmimo diena, ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas nežymiai ir dėl svarbių priežasčių, t. y. įsiteisėjusio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, todėl ieškovė nereiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo ir laukė, kol galutinai bus patvirtinta ar paneigta viena iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovių veiksmai.

135.

14Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko su ieškiniu, reikalavimui priteisti 467 688,03 Eur nuostolių dalį prašė taikyti ieškinio senatį, kitą ieškinio dalį atmesti arba visą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė pažymėjo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas 3 metų senaties terminas. Šiuo atveju ieškovė prašo atlyginti žalą, padarytą 2005–2015 m. VSD sudarant 2005 m. kovo 31 d. ir vėlesnes nuomos sutartis, ieškovė turėjo žinoti šių sutarčių turinį ir suprasti, kad jos teisės yra pažeidžiamos, tačiau jokių pretenzijų atsakovėms iki šio ieškinio pateikimo nereiškė. Taip pat ieškovė jau 2004 m. žinojo ir tą aplinkybę, kad patalpų dalis pagal 2004 m. rugpjūčio 11 d. panaudos sutartį buvo suteikta neatlygintinai naudotis Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tačiau nereikalavo perduoti ir kitos patalpų dalies. Iki 2015 m. kovo 12 d. VSD atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sumokėjo iš viso 467 688,03 Eur nuomos mokesčio, todėl šios sumos priteisimui turi būti taikoma ieškinio senatis. Net ir laikant, kad apie tariamai patirtą turtinę žalą ieškovė sužinojo tik išnagrinėjus civilinę bylą dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį, šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. 2-2892-603/2013 įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2014 m. birželio 9 d. nutartį Nr. 2A-818/2014, taigi, jeigu ieškovė manė, kad minėtoje civilinėje byloje nurodyti faktai dėl netinkamo Sutarties vykdymo yra pagrindas atsakovių civilinei atsakomybei kilti, ieškinį dėl žalos atlyginimo turėjo pareikšti iki 2017 m. birželio 9 d., nes aplinkybė, kad byla buvo nagrinėjama kasacine tvarka jokios įtakos ieškinio senaties eigai neturi.

156.

16Atsakovės nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje nustatytos aplinkybės negali būti pripažįstamos turinčiomis prejudicinę galią šioje byloje, nes abiejų bylų įrodinėjimo dalykai yra visiškai skirtingi. Tai, kad teismai nurodė netinkamą Sutarties vykdymą dėl to kad nebuvo įgyvendintas Sutarties 1.1 punktas, neturi prejudicinės galios šiai bylai, kadangi teismai nevertino tos aplinkybės, kad Savivaldybė iki pastato perdavimo valstybės nuosavybėn tinkamai vykdė Sutarties 1.2 punkto įsipareigojimus ir ieškovei bei jos institucijoms panaudos teise suteikė 2 515,84 kv. m. pastato patalpų. Ieškovė niekada nereiškė pretenzijų dėl neva per mažo pagal panaudą suteikto pastato ploto. Taigi VSD dalį pastato patalpų nuomojosi pagrįstai, kadangi jos neprivalėjo būti perduotos valstybei pagal panaudą iki kol bus įvykdytas Sutarties 1.1 punktas. Be to, Sutartyje nebuvo nustatytas terminas, iki kada Savivaldybė turi perduoti ginčo patalpas valstybei, todėl atsakovė įgijo pareigą perduoti valstybės nuosavybėn konkretų patalpų dydį, t. y. 3 069,72 kv. m, tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį.

177.

18Savivaldybės teigimu, ieškovė taip pat neįrodė nei nuostolių dydžio, nei priežastinio ryšio. Byloje nėra jokių duomenų, kad ankstesnio Sutarties įvykdymo atveju ieškovė ginčo patalpas būtų suteikusi VSD naudoti neatlygintinai. Be to, ieškovė galėjo suteikti VSD kitas valstybei nuosavybės teise priklausančias patalpas pagal panaudą. Nuostoliai dėl neva nepagrįstai VSD mokėto nuomos mokesčio yra pernelyg nutolę nuo Sutarties vykdymo. VSD nuomos sutartis su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sudarė viešųjų pirkimų pagrindu, patalpas nuomojosi už protingą ir racionalią kainą.

198.

20Atsakovė Savivaldybė taip pat nurodė, kad atsakovių kaltė nėra preziumuojama, ją turi įrodyti ieškovė. Šiuo atveju jokie tyčiniai atsakovės veiksmai nėra įrodyti. Jei Savivaldybė būtų norėjusi vilkinti Sutarties vykdymą, ji nebūtų priėmusi 2006 m. Sprendimo sumažinti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įstatinį kapitalą, o UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nebūtų kreipusis į VĮ Registrų centrą dėl atitinkamų duomenų pakeitimo. 2006 m. Sprendimas negalėjo būti įgyvendintas todėl, kad VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti duomenis apie sumažintą UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įstatinį kapitalą. Ginčas dėl šių duomenų registravimo buvo baigtas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 30 d. nutartimi, tačiau ginčui pasibaigus nuo 2006 m. Sprendimo priėmimo jau buvo praėję daugiau nei 6 mėnesiai, todėl bendrovė nebegalėjo įregistruoti pakeistų įstatų ir patalpos nebuvo perduotos Savivaldybei. Nepavykus perimti patalpų, tarp ieškovės ir Savivaldybės vyko nuolatinis susirašinėjimas, siekiant surasti geriausią ir abi ginčo šalis tenkinantį Sutarties įsipareigojimų vykdymo būdą, tačiau ieškovė nusprendė kreiptis į teismą. Šiuo atveju pati ieškovė savo pasyvumu prisidėjo prie to, kad patalpos buvo perduotos tik 2016 m., nes į teismą kreipėsi tik 2012 m. Be to, VSD ginčo laikotarpiu turėjo nuomotis patalpas dėl to, kad ieškovė nesuteikė pakankamo finansavimo VSD pastato statybai.

219.

22Kadangi ieškovė yra nurodžiusi konkrečias sumas, kurias neva nepagrįstai gavo kiekviena iš atsakovių, Savivaldybės nuomone, yra pagrindas išskirti atskiras atsakomybės dalis konkretiems asmenims ir netaikyti solidarios atsakomybės.

2310.

24Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip Savivaldybė, be kita ko, nurodydama, kad nebuvo Sutarties šalis, taip pat nebuvo įsipareigojusi perduoti patalpų ieškovei jokiais kitais pagrindais, patalpas įgijo ir valdė teisėtai bei, siekdama efektyviai naudoti turimą turtą, patalpų dalį nuomojo VSD.

2511.

26Trečiasis asmuo VSD su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti ir nurodė, jog nuomos sutartims sudaryti organizavo viešųjų pirkimų procedūras, todėl šių sutarčių nuostatų privalėjo laikytis ir jas vykdyti, be kita ko mokėti nustatytą nuomos mokestį.

27II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2812.

29Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei Lietuvos Respublikai solidariai iš atsakovių UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 523 015,58 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2018 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3013.

31Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-818/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 pripažinta, jog atsakovės, neperduodamos patalpų valstybei, atliko neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, minėtose bylose nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados turi prejudicinę galią sprendžiant dėl atsakovėms taikytinos civilinės atsakomybės, nes būtent patalpų neperdavimas ieškovei ir lėmė aplinkybę, jog VSD turėjo šias patalpas nuomotis bei mokėti nuomos mokestį atsakovėms.

3214.

33Teismas nurodė, kad Sutarties 1.2 punkte nustatytų pareigų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su Sutarties 1.1 punkte nustatytos pareigos įvykdymu ir yra reikšmingas tik iki 1.1 punkte numatytos pareigos įvykdymo. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog atsakovės netinkamai vykdė Sutarties 1.1 punktą, nes nuo patalpų pastatymo momento turėjo perduoti jas valstybei, taigi visą VSD ir atsakovių nuomos teisinių santykių laikotarpį patalpos turėjo jau būti perduotos valstybės nuosavybėn, o ne suteiktos naudotis VSD pagal panaudos sutartį. Be to, atsakovės nepateikė jokių argumentų, kodėl jos savarankiškai nevykdė joms Sutarties 1.2 punkte numatyto įpareigojimo ir nesuteikė VSD patalpų pagal panaudos sutartį.

3415.

35Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 išaiškinta, jog tai, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nėra Sutarties šalis, nereiškia, kad nėra įstatymu grindžiamų jos atsakomybės pagrindų. Be to, kasacinis teismas išaiškino, jog Savivaldybė yra vienintelė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ akcininkė, bendrovė Sutarties vykdymo aspektu yra Savivaldybės atstovė, todėl ieškovės reikalavimas jai kildintinas iš atstovavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.760 straipsnio 5 dalį, visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Kadangi bendrovė nevykdo šios pareigos pagal įstatymą, todėl ne tik Savivaldybė turi reikalavimo teisę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atžvilgiu dėl patalpų nuosavybės teisės perdavimo jai, kaip UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įgaliojusiam subjektui, tokią teisę turi ir ieškovė, kurios reikalavimas dėl prievolės įvykdymo natūra tiesiogiai priklauso nuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ tinkamo prievolės įvykdymo Savivaldybei. Atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neteisėti veiksmai dėl patalpų pagal Sutartį neperdavimo taip pat yra nustatyti.

3616.

37Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, tuo tarpu atsakovės nepateikė jokių duomenų, jog Sutarties nevykdė ne dėl savo kaltės. Savivaldybės nurodytų aplinkybių, susijusių su teisminiu ginču su VĮ Registrų centru bei su Sutarties vykdymo metu įsigaliojusių įstatymų pakeitimais, dėl kurių Savivaldybė negalėjo įvykdyti 2006 m. Sprendimo pakeisti įstatinį kapitalą ir perimti nuosavybėn ginčo patalpas, teismas nepripažino šalinančiomis atsakovių kaltę bei pažymėjo, kad minėtos aplinkybė buvo aptartos ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 taip pat išaiškino, jog Savivaldybė nebuvo saistoma kokiu nors susitarimu su valstybės įgaliota institucija dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo sąlygų ar tvarkos. Atsakovė įsipareigojimą dėl viešosios nuosavybės objekto sukūrimo galėjo vykdyti savo nuožiūra ir rizika pasirinkdama veiklos būdus ir yra iki šiol atsakinga, kad ši veikla atitiktų tokią veiklą reglamentuojančias teisės normas.

3817.

39Kadangi atsakovės neneigė ieškovės nurodytų faktų ir pateiktų dokumentų, jog VSD per 2005–2016 m. laikotarpį atsakovėms sumokėjo iš viso 523 015,58 Eur nuomos mokesčio, teismas minėtą sumą pripažino ieškovės patirtais nuostoliais dėl neteisėtų atsakovių veiksmų laiku neperduodant valstybės nuosavybėn patalpų pagal Sutartį. Teismas sprendė, kad atsakovių pareigų pagal Sutartį nevykdymas yra susijęs priežastiniu ryšiu su iki patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn VSD egzistavusia pareiga mokėti nuomos mokestį. Aplinkybės, jog VSD pastatas nebuvo baigtas statyti iki 2017 m., teismas nevertino kaip patvirtinančios ieškovės kaltę dėl VSD pareigos mokėti atsakovėms nuomos mokestį, kadangi patalpos, kurias atsakovės turėjo perduoti valstybei, buvo pripažintos tinkamomis naudoti iki nuomos sutarčių su VSD sudarymo.

4018.

41Teismas sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimas buvo konstatuotas tik Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. birželio 9 d. nutartimi šį sprendimą palikus nepakeistą. Tačiau byloje buvo pateiktas kasacinis skundas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties vykdymą, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Teismas vertino, jog ši aplinkybė galėjo turėti įtakos ieškovės veiksmams dėl pažeistų teisių gynimo, kadangi tokios kasacinio teismo nutarties priėmimas leido tikėtis ir galimo žemesnių instancijų teismų sprendimų panaikinimo. Kadangi galutinis ir neginčijamas ieškovės teisių pažeidimas buvo konstatuotas kasaciniam teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį, teismas šią datą pripažino ieškinio senaties termino pradžia ir konstatavo, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.

4219.

43Teismas abiejų atsakovių netinkamai įvykdytą prievolę pripažino nedalia bei pažymėjo, kad abiejų atsakovių tarpusavyje susiję veiksmai sąlygojo ginčo patalpų neperdavimą valstybei, kurios institucija turėjo mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi šiomis patalpomis, todėl 523 015,58 Eur dydžio žala priteistina solidariai iš abiejų atsakovių.

44III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4520.

46Atsakovė Savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį dėl 467 688,03 Eur nuostolių atlyginimo, o likusią dalį ieškinio atmesti arba visą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4720.1.

48Teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų ieškinio senaties termino eigos pradžiai nustatyti, todėl nepagrįstai nusprendė, kad sutrumpintas 3 metų senaties terminas nėra praleistas. Ieškovė apie savo tariamai pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) kur kas anksčiau nei 2015 m. kovo 12 d. 2004 m. rugpjūčio 11 d. tarp UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos buvo sudaryta 2 515,84 kv. m. dalies ginčo pastato patalpų panaudos sutartis, taigi jau tada ieškovei buvo žinoma, kad atsakovės neketino valstybės nuosavybėn perduoti 553,88 kv. m. patalpų, kurias vėliau išsinuomojo VSD. Ieškovė taip pat žinojo (turėjo žinoti), kad jos institucija atlygintinai nuomojasi ginčo patalpas nuo 2005 m. kovo 31 d., kai VSD su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sudarė patalpų nuomos sutartį. Be to, jau 2006 m. iš susirašinėjimo su Savivaldybe ieškovė žinojo (turėjo žinojo), kad Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimas nėra ir nebus įgyvendintas, tačiau net ir 2012 m. pateikusi ieškinį dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį, reikalavimų dėl žalos priteisimo nereiškė ir ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė tik 2018 m. kovo 12 d. Net jei teismas ieškovės sužinojimą apie jos pažeistas teises sieja su byla dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį, ne 2015 m. kovo 12 d., o 2014 m. birželio 9 d. data turėtų būti laikoma momentu, kada ieškovė įgijo teisę reikalauti tariamų nuostolių atlyginimo, nes 2014 m. birželio 9 d. buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kurios pagrindu įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimas byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį. Aplinkybė, kad byla buvo nagrinėjama kasacine tvarka ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymas buvo sustabdytas, jokios įtakos ieškinio senaties eigai neturi. Šiuo atveju ieškinys šioje civilinėje byloje buvo pareikštas 2018 m. kovo 12 d., todėl ieškovės teisės negali būti ginamos už laikotarpį iki 2015 m. kovo 12 d.

4920.2.

50Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad atsakovių neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje ir kad šiuose teismo procesiniuose dokumentuose nustatytos aplinkybės turi būti vertinamos kaip turinčios prejudicinę galią šioje byloje. Civilinėje byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį teismai neanalizavo dalies pastato patalpų nuomos sutarčių, sudarytų su VSD (kuris net nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, nors būtent šio asmens mokėtas nuomos mokestis yra laikomas ieškovės tariamai patirta žala), turinio ir jų sudarymo aplinkybių. Taigi bylų įrodinėjimo dalykai yra skirtingi, todėl minėtose bylose nustatyti faktai apie netinkamą Sutarties vykdymą neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla dėl žalos atlyginimo. Tai, kad tarp bylų dalykų nėra prejudicialumo patvirtina ir pačios ieškovės veiksmai – byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį ieškovė nereiškė jokių reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo. Be to, aplinkybė, kad teismai nurodė netinkamą Sutarties vykdymą dėl netinkamai įgyvendinto Sutarties 1.1 punkto, neturi prejudicinės galios šiai bylai, kadangi teismai nevertino, ar Savivaldybė iki pastato perdavimo valstybės nuosavybėn užtikrino Sutarties 1.2 punkte, kuriame įtvirtintas saugiklis, užtikrinantis, kad Sutarties 1.1 punkto vykdymo laikotarpiu ieškovė nepatirtų papildomų išlaidų dėl pastato patalpų neperdavimo valstybės nuosavybėn, numatytų įsipareigojimų vykdymą. Sutarties 1.2 punkto tinkamo įgyvendinimo klausimas yra esminis nagrinėjant šią civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo.

5120.3.

52Neteisėti atsakovių veiksmai taip ir nebuvo įrodyti, kadangi tiek ieškovė, tiek teismas nepagrįstai rėmėsi civilinėje byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį tariamai nustatytais prejudiciniais faktais. Šiuo atveju iki ginčo pastatą perduodant valstybės nuosavybėn su ieškovės institucijomis buvo sudarytos 2 515,84 kv. m. pastato patalpų panaudos sutartys, t. y. visa apimtimi išpildyta Sutarties 1.2 punkto sąlyga. Tai, kad Savivaldybė tinkamai vykdė Sutarties 1.2 punktą patvirtino ir Valstybės kontrolė, be to, ir pati ieškovė per 2005–2015 m. laikotarpį niekada nesikreipė dėl netinkamo Sutarties 1.2 punkto vykdymo. Taigi ieškovė jokios turtinės žalos (nuostolių), kuri pasireiškė VSD mokėtu nuomos mokesčiu dėl tariamai netinkamo Sutarties vykdymo, nepatyrė, kadangi atsakovės tinkamai vykdė Sutarties sąlygą iki pastato patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2 000 kv. m. patalpų suteikti pagal panaudą. VSD savarankiškai nusprendęs nuomotis būtent ginčo pastate esančias patalpas, kurios nebuvo perduotos valstybės institucijoms pagal panaudą, visiškai pagrįstai mokėjo nuomos mokestį atsakovėms. Tai, kad teismai 2014–2015 m. įsiteisėjusiais sprendimais įpareigojo Savivaldybę perduoti valstybės nuosavybėn visą pastatą (tiek pagal panaudą išskirtas patalpas, tiek VSD nuomotas patalpas), negali būti pagrindu teigti, kad Sutarties 1.2 punktas buvo vykdomas ne visa apimtimi, kadangi ieškovė nuostolių atlyginimo prašo už 2005–2015 m. laikotarpį, t. y. iš esmės už laikotarpį dar iki minėtų teismų sprendimų priėmimo. Pačioje Sutartyje nebuvo numatytas nei konkretus perduotinų pastato patalpų plotas, nei Sutarties vykdymo terminas, todėl Savivaldybė neturėjo pagrindo ieškovei iki Sutarties 1.1 punkto įvykdymo išskirti daugiau pastato patalpų neatlygintinam naudojimui, nei tai jau buvo padaryta faktiškai pagal sudarytas panaudos sutartis. Iki pat 2014 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo apskritai nebuvo pagrindo teigti, kad Savivaldybė VSD nuomotas patalpas galėjo ar privalėjo perduoti valstybės nuosavybėn, nes būtent teismai, o ne pati Sutartis nustatė, kad valstybės nuosavybėn yra perduotinas visas pastatas.

5320.4.

54Ieškovės nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad VSD patalpas nuomojosi viešo pirkimo būdu, t. y. pats VSD inicijavo nuomos paslaugos pirkimą ir, nepaisydamas Sutarties, kitoje byloje priimtų sprendimų, vis pratęsdavo nuomos santykius. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpas jau 2005 m. ar vėliau ketinta perduoti VSD naudoti neatlygintinai. Priešingai, pasirašydamos Sutartį šalys susitarė dėl naujų administracinių patalpų pastatymo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, o ne VSD reikmėms, tad VSD bet kokiu atveju būtų ieškojęs patalpų nuomai ir patyręs tas pačias ar net didesnes nuomos išlaidas. Be to, kyla klausimas, kodėl ieškovė negalėjo VSD suteikti kitų valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų pagal panaudą. Šiuo atveju valstybė ne tik nepatyrė nuostolių, bet ir įgavo papildomo vertingo nekilnojamojo turto, t. y. valstybė mainais už savo 1 852,79 kv. m. patalpas gavo daugiau nei 3 000 kv. m. naujų pastato patalpų, kurių vertė ženkliai viršijo už valstybės patalpų pardavimą gautas pajamas.

5520.5.

56Tarp ieškovės nurodomų tariamai neteisėtų atsakovių veiksmų ir nurodomos turtinės žalos nebuvo ir nėra jokio priežastinio ryšio. Savivaldybė tinkamai vykdė Sutarties 1.2 punktą ir iki pat pastato perdavimo valstybės nuosavybėn suteikė teisę ieškovės institucijoms naudotis ne mažiau kaip 2 000 kv. m. pastato patalpų, todėl už likusį pastato patalpų plotą, kurio Savivaldybė neturėjo suteikti ieškovei pagal panaudą, VSD pagrįstai mokėjo nuomos mokestį kaip ir bet kuris kitas subjektas, kuris laisva valia butų nusprendęs šias patalpas nuomotis. Nuostoliai dėl neva nepagrįstai VSD mokėto nuomos mokesčio yra pernelyg nutolę nuo Sutarties vykdymo. Ieškovė į bylą nėra pateikusi nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad net ir įvykdžius Sutartį anksčiau, dalis pastato patalpų, kurias nuomojosi VSD, būtų suteiktos neatlygintinai būtent VSD. Be to, byloje nėra duomenų, kad VSD būtų prašęs papildomų patalpų iš ieškovės.

5720.6.

58Net jei būtų nustatytos visos atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos, pati ieškovė yra prisidėjusi prie ieškinyje nurodomų nuostolių atsiradimo, todėl turėtų būti taikomas dalinis arba visiškas atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovė nuolat vilkino naujojo VSD pastato statybas – pastatas buvo užbaigtas tik 2017 m., nors tai padaryti buvo įsipareigota iki 2007 m. Tokio neveikimo rezultatas – VSD neturėjo (ar ieškovė dėl neaiškių priežasčių nesuteikė) pakankamai patalpų institucijos veiklai vykdyti ir VSD turėjo šias trūkstamas patalpas nuomotis iš atsakovių. Jei VSD pastatas būtų pabaigtas laiku, VSD nebūtų patyręs išlaidų nuomai, kurias ieškovė laiko patirtais nuostoliais, ar jų dydis būtų ženkliai didesnis. Be to, VSD, kaip ieškovės institucija ir teisių bei pareigų įgyvendintojas, pats didino ieškinyje nurodomus nuostolius ir netgi sutiko, kad jam tokie nuostoliai būtų daromi, nes nuolat pratęsdavo patalpų nuomos teisinius santykius.

5920.7.

60Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Pati ieškovė ieškinyje konkrečiai nurodė, jog VSD per 2005–2015 m. laikotarpį UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sumokėjo 496 748,96 Eur nuomos mokesčio, o Savivaldybei – 26 266, 62 Eur, kuriuos ieškovė laiko patirtais nuostoliais, todėl sprendime visiškai nepagrįstai konstatuota, kad abiejų atsakovių netinkamai įvykdyta prievolė yra nedali.

6121.

62Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6321.1.

64Ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2015 m. kovo 12 d., t. y. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2018 m. kovo 12 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo, nes tik išnagrinėjus minėtą bylą, buvo galutinai konstatuota, kad atsakovės neteisėtai neperdavė patalpų ieškovei, bei tapo aišku, jog ieškovei žala iš tikrųjų buvo padaryta. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, todėl ieškovė nereiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo ir laukė, kol bus galutinai patvirtinta (paneigta) viena iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų buvimas. Be to, ieškovė susidariusią situaciją siekė išspręsti neteismine tvarka bei geranoriškai, tačiau atsakovėms atsisakius atlyginti ieškovės patiltus nuostolius, ieškovė buvo priversta savo teises ginti teisme.

6521.2.

66Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendime konstatavo, kad atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai bei atsakovės Savivaldybės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. Sprendimo įvykdymo, yra laikytini netinkamu prievolių vykdymu pagal Sutartį. Taigi, atsakovių veika, pasireiškusi neveikimu, t. y. ginčo patalpų valstybei neperdavimu, buvo neteisėta. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 paliko šį teismo sprendimą nepakeistą. Taigi neteisėti atsakovių veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl veiksmų neteisėtumo pakartotinai įrodinėti nebereikia. Išnagrinėtose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai bei nustatytos aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje bei turi būti vertintinos kaip turinčios prejudicinę galią.

6721.3.

68Sutarties 1.2 punkte nustatytų pareigų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su Sutarties 1.1 punkte nustatytos pareigos įvykdymu ir yra reikšmingas tik iki 1.1 punkte numatytos pareigos įvykdymo. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog atsakovės netinkamai vykdė Sutarties 1.1 punktą, nes nuo patalpų pastatymo momento turėjo perduoti jas valstybei, todėl ir visą VSD ir atsakovių nuomos teisinių santykių laikotarpį patalpos turėjo būti perduotos valstybės nuosavybėn.

6921.4.

70Kadangi ieškovė prašė atsakovių dėl neteisėtų veiksmų gautą naudą pripažinti ieškovės nuostoliais CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu, nėra svarbu, kam atsakovės buvo išnuomojusios ginčo patalpas. Net jei patalpų, kurias atsakovės pagal Sutartį turėjo perduoti valstybei, nuomininku būtų buvusi trečioji šalis, ieškovė vis tiek turėtų teisę prašyti teismo visas atsakovių iš šio nuomininko gautas pajamas pripažinti ieškovės nuostoliais. 2006 m. Sprendimu Savivaldybė pripažino, kad valstybei perduos būtent 3 069,72 kv. m ploto patalpas, todėl atsakovės neturėjo pagrindo tikėtis, kad Sutarties nevykdymo laikotarpiu turės teisę gauti naudos sau. Dėl minėtų priežasčių apeliantės argumentai dėl VSD administracinio pastato statybų ir galimybės šiai valstybės institucijai suteikti ar išnuomoti kitas patalpas nėra reikšmingi.

7121.5.

72Apeliantė daugiau nei dešimt metų nevykdė esminės Sutarties sąlygos ir vilkino pastatytų ginčo patalpų perdavimą valstybės nuosavybėn. Vengimu perduoti už valstybės lėšas sukurtas (pastatytas) ginčo patalpas valstybės nuosavybėn, atsakovės apribojo galimybę valstybei naudoti jai priklausantį turtą teisės aktų nustatyta tvarka. Tarp valstybės patirtų biudžeto išlaidų ir negalėjimo naudotis savo nuožiūra jai perduotinomis ginčo patalpomis egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Tuo metu valstybė neturėjo kitų tinkamų patalpų, kurias galėtų suteikti VSD panaudos pagrindais. Be to, net ir tuo atveju, jei naujojo VSD pastato statybos nebūtų užtrukę, ginčo patalpos būtų buvę panaudotos kokios nors kitos valstybės institucijos poreikiams arba, jei tokio poreikio nebūtų, – išnuomotos. Taigi, bet kokiu atveju, ginčo patalpų neperdavimas valstybei lėmė jos turto sumažėjimą, kurį ieškovė vertina atsakovėms 2005–2016 m. sumokėto nuomos mokesčio dydžiu.

7321.6.

74Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju yra dėl to, kad žala atsirado tik dėl abiejų atsakovių veiksmų. Jei bent viena atsakovių nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, žala nebūtų atsiradusi, be to, neteisėti veiksmai nebuvo atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Abiejų atsakovių veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, be to abi atsakovės dėl ginčo patalpų neperdavimo gavo ekonominės naudos. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ yra tikslingai įsteigta Savivaldybės pavestoms paslaugoms teikti bei poreikiams tenkinti, taigi, nors 496 748,96 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 14 d. VSD sumokėjo į šios bendrovės sąskaitą, naudos gavėja buvo ne tik ji, bet ir Savivaldybė, todėl ir jų bendrai gauta nauda pagrįstai buvo pripažinta ieškovės nuostoliais ir priteista iš abiejų atsakovių solidariai.

7522.

76Trečiasis asmuo VSD atsiliepimu į Savivaldybės apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei nurodė, kad apeliantės nurodyti argumentai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

77Teisėjų kolegija

konstatuoja:

78IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

79Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8023.

81Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

8224.

83Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

8425.

85Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei solidariai iš atsakovių priteistas 523 015,58 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. procesinės palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

86Dėl faktinių bylos aplinkybių

8726.

882002 m. lapkričio 26 d. Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgdamos į tai, kad Savivaldybei nuosavybės teise bus perduodamos valstybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24 ir 37, sudarė sutartį dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų Nr. 137. Sutartimi Savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2 000 kv. m bendro ploto naujas Apskrities administracines patalpas, kurios bus įrengtos atskirame pastate, pastatytame 1,28 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančiame tarp Ukmergės ir Lvovo gatvių, Vilniuje (šiuo metu – Europos a. 1), ir priimti dėl to atitinkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą (Sutarties 1.1 punktas). Kol bus įvykdytas Sutarties 1.1 punkte numatytas įsipareigojimas, Savivaldybė įsipareigojo užtikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai galimybę naudotis Savivaldybei valstybės perduotomis arba naujai pastatytomis Apskrities viršininko administracijos patalpomis panaudos pagrindais (Sutarties 1.2 punktas). Be to, Savivaldybė įsipareigojo užtikrinti, kad Apskrities viršininko administracija požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje žemės sklype, galėtų rezervuoti savo poreikiams ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų (Sutarties 1.5 punktas).

8927.

90Pastatui statyti Savivaldybė pasitelkė savo kontroliuojamą bendrovę – UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (šiuo metu – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) ir perėmusi valstybei priklausiusias patalpas Gedimino pr. bei jas pardavusi, nutarė papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt sumą, reikalingą naujoms Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpoms statyti. Naujai pastatytos administracinės patalpos, kurių plotas 3 069,72 kv. m, pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. balandžio 27 d. aktu. 2004 m. gegužės 11 d. šias patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį savo nuosavybėn įgijo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. 2004 m. rugpjūčio 11 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartimi Nr. 1-1-103/Nr.43 UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 2 515,84 kv. m iš 3 069,72 kv. m minėtų patalpų suteikė neatlygintinai naudotis Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Panaudos sutarties 4.2 punkte buvo nustatyta, kad panaudos gavėjui suteikiama teisė naudotis patalpomis, kol bus įvykdytas Sutartimi Savivaldybės prisiimtas įsipareigojimas perduoti valstybės nuosavybėn naujas Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpas (likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, 2011 m. sausio 14 d. panaudos sutartimi patalpos panaudos pagrindais perduotos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Likusią 553,88 kv. m ginčo patalpų dalį 2005 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi Nr. 14/K-01S-3KF UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ išnuomojo VSD.

9128.

92Savivaldybės taryba, siekdama įvykdyti Sutartimi prisiimtą įsipareigojimą perduoti naujai pastatytas patalpas valstybės nuosavybėn, 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1285 nusprendė sumažinti UAB „Vilniaus kapitalinė statyba” įstatinį kapitalą 9 583 145 Lt dalimi, proporcinga Savivaldybės nuosavybėn perduodamų 3 069,72 kv. m administracinių patalpų Europos a. 1 ir 42,89 kv. m pagalbinių patalpų Konstitucijos pr. 3 daliai įmonės nuosavame kapitale, atitinkamai anuliuojant 9 583 145 paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės Savivaldybei priklausančių akcijų.

9329.

94Kadangi Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimas nebuvo vykdomas, VĮ Valstybės turto fondas, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1462 pavesta įgyvendinti likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas pagal Sutartį, 2012 m. liepos 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas Europos a. 1, Vilniuje (unikalus Nr. 4400-0288-4077:8708, bendras plotas – 3069,72 kv. m.) ir įpareigoti Savivaldybę šias patalpas su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija bei ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje, priskirtoje pastatui, esančiam Europos a. 1, perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn.

9530.

96Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 VĮ Valstybės turto fondo ieškinį tenkino visiškai. Sprendime teismas konstatavo, kad UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ be svarbių priežasčių nevykdo Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimo, neperduoda Savivaldybei ginčo patalpų ir tokiu būdu Savivaldybė nevykdo įsipareigojimų ieškovui pagal Sutartį dėl naujai pastatytų patalpų perdavimo. Teismas pažymėjo, kad, nors Sutartyje šalys nebuvo aptarusios konkrečios datos dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, tačiau sutarties įvykdymo terminas buvo susietas su tam tikru įvykiu, būtent su ginčo patalpų pastatymu. UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo nevykdymu, bei Savivaldybės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. Sprendimo įvykdymo, teismo pripažinti netinkamu prievolių vykdymu pagal Sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-818/2014 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015.

9731.

98Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą, Savivaldybės administracijos direktorius pritarė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuosavybės teise priklausančių 3 069,72 kv. m ploto administracinių patalpų Europos a. 1, Vilniuje, su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija perdavimui Savivaldybei. Ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 200-Ū. Savivaldybės taryba 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1-214 nusprendė minėtas patalpas perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, nuosavybėn. Realiai 3 069,72 kv. m ploto administracinės patalpos valstybės nuosavybėn perduotos 2016 m. vasario 23 d. priėmimo– perdavimo aktu Nr. A5-51.

9932.

100VSD nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2016 m. vasario 23 d. nuomojosi 553,88 kv. m ploto patalpas ginčo pastate ir per tą laikotarpį atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš patalpų nuomos gavo 496 748,96 Eur pajamų, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur. Nuomos mokestis buvo mokamas iš valstybės biudžeto VSD skirtų asignavimų.

101Dėl ieškinio senaties termino

10233.

103Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino.

10434.

105Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Ieškinio senaties termino, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

10635.

107Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas. Ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

10836.

109Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-378/2016). Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), išskyrus CK ir kitų įstatymų numatytas išimtis (CK 1.127 straipsnis), bet su asmens sužinojimu (subjektyviuoju momentu) ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (objektyviuoju momentu). Savaime suprantama, jog asmuo negali ir neturi sužinoti apie teisės pažeidimą anksčiau, nei teisės pažeidimas padarytas, todėl, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios (asmens sužinojimo ar turėjimo sužinoti momentų nustatymo), visada būtina pirmiausia nustatyti teisės pažeidimo momentą.

11037.

111Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tokiu atveju pažeidimo ir sužinojimo apie pažeidimą momentas sutampa. Tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017). Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (objektyvusis kriterijus). Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų arba neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Tuo atveju, jeigu ieškovo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Priešingai, jeigu ieškovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, į šias aplinkybes nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią atsižvelgti nereikia, tačiau tokios aplinkybės gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.

11238.

113Taigi šiuo atveju sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo, svarbu nustatyti faktą, kada ieškovės teisė buvo pažeista ir buvo dėl to patirta žala (nuostoliai), bei įvertinti tiek subjektyvųjį kriterijų – ieškovės suvokimą, kad jos teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

11439.

115Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžia laikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį priėmimo datą – 2015 m. kovo 12 d. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią.

11640.

117Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik kasaciniam teismui neginčijamai konstatavus jos teisių pažeidimą atsakovėms neperduodant patalpų valstybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad byla, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis, užvesta 2012 m. liepos 3 d. ieškinio pagrindu. Teisę kreiptis į teismą nustato CPK 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi darytina išvada, kad ieškovė 2012 m. liepos 3 d. jau buvo supratusi apie savo teisių pažeidimą, priešingu atveju, ji (valstybės įmonė Valstybės turto fondas) nebūtų kreipusis į teismą, reikalaudama atsakovių vykdyti Sutartį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo ir galėjo sužinoti dar anksčiau nei 2012 m.

11841.

119Ieškovė savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad Savivaldybė, pastačiusi naują Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatą, nevykdė Sutarties 1.1 punkto, neperdavė pastato patalpų valstybei ir dalį šių patalų ėmė nuomoti VSD, kuri nuomos mokestį atsakovėms mokėjo iš valstybės biudžeto. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 konstatuota, kad Sutarties įvykdymo terminas buvo susietas su tam tikru įvykiu, t. y. su ginčo patalpų pastatymu. Kadangi ginčo patalpos pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. balandžio 27 d., nuo šios datos Savivaldybei atsirado pareiga šias patalpas perduoti valstybės nuosavybėn. Kaip minėta, Sutarties 1.2 punkte buvo nustatyta sąlyga, kad, kol ginčo patalpos bus perduotos valstybės nuosavybėn, Savivaldybė turės užtikrinti galimybę Vilniaus apskrities viršininko administracijai naudotis šiomis patalpomis panaudos pagrindais. Patalpų panaudos sutartis su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudaryta 2004 m. rugpjūčio 11 d., tačiau šia sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracijai neatlygintinai naudotis perduotos ne visos (2 515,84 kv. m iš 3 069,72 kv. m) patalpos naujai pastatytame pastate. Taigi sutiktina su apeliantės pozicija, kad jau 2004 m. rugpjūtį ieškovė turėjo suprasti, kad jai perduotos ne visos naujo pastato patalpos.

12042.

121Tačiau šiuo atveju aktualu ir tai, kad ieškovė savo patirtais nuostoliais laiko atsakovių gautą naudą iš neperduotų patalpų nuomos. Pagal panaudą neperduota 553,88 kv. m ginčo patalpų dalis 2005 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi Nr. 14/K-01S-3KF išnuomota valstybės institucijai – VSD. Taigi Sutarties įsipareigojimų perduoti patalpas valstybės nuosavybėn nevykdymu buvo sukurtos prielaidos žalai atsirasti, nes valstybė negalėjo jai priklausiančiomis nuosavybės teise patalpomis naudotis (gauti pajamų patalpas nuomojant arba nepatirti išlaidų valstybės institucijoms patalpas nuomojant iš kitų asmenų). Iš byloje esančių Valstybės iždo mokėjimų pagal mokėjimo paraiškas formų matyti, kad pirmasis mokėjimas iš valstybės biudžeto pagal VSD patalpų nuomos sutartį atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atliktas 2005 m. gegužės 19 d., taigi būtent ši data, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina ieškovės teisių pažeidimo diena dėl patiriamos žalos valstybės nuosavybėn laiku neperdavus patalpų (objektyvusis momentas), tačiau, kaip minėta, ieškinio senaties termino eigos pradžia pagal bendrąją taisyklę siejama ne su pačiu teisės pažeidimu, o su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

12243.

123Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 1.1 punkte nebuvo nurodytas konkretus valstybės nuosavybėn perduotinų naujai pastatytų patalpų dydis, tik buvo pažymėta, kad naujai sukuriamos ir perduodamos patalpos negali būti mažesnio kaip 2 000 kv. m ploto. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, dėl konkretaus naujos nuosavybės objekto dydžio nebuvo galima susitarti, nes nebuvo aiškus lėšų dydis, kuris galimai bus gautas pardavus perduotą turtą, todėl sprendžiant dėl perduotino patalpų ploto, atsižvelgtina ne tik į panaudos sutartį dėl patalpų perdavimo naudotis Vilniaus apskrities administracijai, bet ir kitas sutartis (pvz., perduoto turto pardavimo sutartis), savivaldybės sprendimus dėl lėšų sukuriant naują nuosavybę didinimo ir patalpų perėmimo nuosavybėn iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Savivaldybės 2006 m. Sprendimą, kuriuo nuspręsta mažinti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įstatinį kapitalą ir perimti viešosios nuosavybes teise 3 069,72 kv. m patalpas ir 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelėje kasacinis teismas vertino kaip atsakovės Savivaldybės pripažinimą, kokia apimtimi ji turi vykdyti savo įsipareigojimą valstybei. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvusis ieškovės turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas sietinas su 2006 m. Sprendimu, kuriame atsakovė iš esmės pripažino savo prievolės perduoti ieškovei patalpas apimtį.

12444.

125Pažymėtina, kad VSD yra valstybės, t. y. subjekto, kuriam nuosavybės teise turėjo būti perduotos VSD išnuomotos patalpos, institucija. Valstybė iš savo biudžeto skyrė lėšas VSD patalpų nuomos mokesčiui apmokėti, taigi negalima manyti, jog valstybė, sužinojusi, kad jai turėjo būti perduotos 3 069,72 kv. m ploto patalpos negalėjo suvokti jos atžvilgiu daromo pažeidimo. Atsiveldama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2006 m. liepos 26 d. (2006 m. Sprendimo priėmimo data), nes būtent tada ieškovė turėjo suprasti apie ieškovių neteisėtus veiksmus ir jais daromą žalą.

12645.

127Pažymėtina, kad patalpų neperdavimas valstybės nuosavybėn tęsėsi iki 2016 m. vasario 23 d., taigi ieškovės teisių pažeidimas laikytinas tęstiniu. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

12846.

129Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2006 m. liepos 26 d., pažeidimas tęsėsi iki 2016 m. vasario 23 d., o ieškovė į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2018 m. kovo 12 d., darytina išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2015 m. kovo 11 d.

13047.

131Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

13248.

133Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

13449.

135Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė yra valstybė, o atsakovės – Savivaldybė bei jos kontroliuojama UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (Savivaldybė turi 100 proc. šios bendrovės akcijų). Savivaldybė ir valstybė yra viešieji juridiniai asmenys, o UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ yra Savivaldybės valdoma bendrovė, kuri Sutarties vykdymo aspektu yra Savivaldybės atstovė. Valstybei yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, taigi ieškovės (valstybę atstovaujančių institucijų atstovų) argumentai dėl nesuvokimo apie pažeistas teises negali pateisinti tokio ilgo delsimo ieškiniui dėl žalos atlyginimo pateikti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovės Savivaldybės elgesį per visą laikotarpį, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovės teisės, bei kitas svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes.

13650.

137Kaip matyti iš bylos medžiagos, Savivaldybė nuo 2006 m. ne kartą buvo raginama vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 1 d. raštas Nr. (50)-1.2-922-(3.31), 2006 m. gegužės 30 d. raštas Nr. (51)-1.2-2145-(3.31)). Savivaldybė tokiems raginimams iš esmės neprieštaravo, parengė veiksmų planą, pagal kurį valstybei būtų perduotos Sutartyje aptartos patalpos (Savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 18 d. raštas Nr. A51-8160-(3.3-PD-1)) bei priėmė 2006 m. Sprendimą, kuriuo nusprendė sumažinti UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą ir tokiu būdu perimti iš šios bendrovės ginčo pastatą, kad galėtų perduoti jį valstybės nuosavybėn. Iš pradžių 2006 m. Sprendimas nebuvo įvykdytas, nes VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti informaciją apie bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimą. Savivaldybė tokį VĮ Registrų centro sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3121-121/2007 Savivaldybės skundas buvo patenkintas ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas įpareigotas įregistruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis, atitinkančius 2006 m. Sprendimą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2007 m. spalio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-973-07, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi jau nuo 2007 m. spalio 30 d. Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimas galėjo būti vykdomas, tačiau tai nebuvo padaryta, nes UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, sužinojusi, kad sumažinus įstatinį kapitalą jai atsiras mokestinė prievolė (apie 1,5 mln. Lt pelno mokesčio), nusprendė VĮ Registrų centrui neteikti savo pakeistų įstatų. Savivaldybės meras 2008 m. liepos 31 d. raštu Nr. A51-17039(3.1-PD-4) informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad dėl nurodytų priežasčių parengė naują veiksmų planą, pagal kurį Savivaldybė bendrovės turtą perims ne mažindama įstatinį kapitalą, o pertvarkydama UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ į savivaldybės įmonę. Kadangi Savivaldybė šio savo plano taip pat nevykdė, Vilniaus apskrities viršininko administracija, o vėliau jos teises ir pareigas, kylančias iš Sutarties, perėmęs VĮ Valstybės turto fondas, ne kartą kreipėsi į Savivaldybę su raginimais vykdyti Sutartį bei 2006 m. Sprendimą. Savivaldybė 2011 m. liepos 19 d. rašte nurodė, kad negali įvykdyti 2006 m. Sprendimo ir perimti iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ginčo patalpų, nes teisės aktai nebenumato galimybės mažinti bendrovių įstatinį kapitalą, perduodant pastatus savivaldybių nuosavybėn, todėl pasiūlė VĮ Valstybės turto fondui perimti kitas lygiavertes Savivaldybės patalpas. VĮ Valstybės turto fondui nesutikus su tokiu pasiūlymu, Savivaldybė 2011 m. spalio 25 d. raštu dar kartą nurodė, jog negali sumažinti bendrovės įstatinio kapitalo ir taip perimti ginčo patalpų, todėl siūlė ginčo patalpas VĮ Valstybės turto fondui pagal panaudą perduoti neterminuotam laikotarpiui, o jei toks pasiūlymas nebūtų priimtas, Savivaldybė pradėtų patalpų atskyrimo nuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ procedūras, reorganizuodama minėtą bendrovę, įsteigdama naują juridinį asmenį ir jį likviduodama. 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Savivaldybė nurodė, kad kartu su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ analizuoja galimybes, kaip įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, o 2012 m. balandžio 12 d. raštu informavo, kad neturi galimybės įvykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. 2012–2015 m. vyko teisminiai ginčai dėl Sutarties vykdymo, kol 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus, kuriais UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įpareigojama ginčo patalpas perduoti Savivaldybei, o Savivaldybė įpareigojama šias patalpas perduoti valstybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad net ir įsiteisėjus minėtiems teismų procesiniams sprendimams, Sutartis nebuvo vykdoma dar beveik metus. 3 069,72 kv. m ploto patalpos valstybės nuosavybėn perduotos tik 2016 m. vasario 23 d.

13851.

139Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje įtvirtintas principines valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo nuostatas, yra ne kartą pabrėžęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis).

14052.

141Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.38, 6.200 straipsniai įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012).

14253.

143Pažymėtina, kad atsakovei Savivaldybei kaip ir valstybei yra keliami aukštesni elgesio standartai, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Taigi ne tik iš valstybės gali būti tikimasi efektyvaus savo teisių gynimo, bet ir iš Savivaldybės gali būti pagrįstai tikimasi, kad ji laikysis valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo principų ir mainais į valstybės perduotą turtą Sutartimi įsipareigojusi pastatyti naujas patalpas ir perduoti jas valstybės nuosavybėn, tinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bendradarbiaus su ieškove, perduos visas valstybei priklausančias patalpas ir tuo labiau nedarys žalos valstybei, nešvaistys jos biudžeto lėšų.

14454.

145Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas nuolatinis ieškovės atsakingų institucijų susirašinėjimas su Savivaldybe, Savivaldybės pažadai vykdyti Sutartį ir perduoti valstybei nuosavybės teise ginčo patalpas, atsakovės UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ bylinėjimasis su VĮ Registrų centru dėl 2006 m. Sprendimu pakeistų duomenų įregistravimo galėjo sukelti ieškovei pagrįstą lūkestį ginčus su Savivaldybe išspręsti taikiai, nenaudojant savivaldybės ir valstybės resursų. Tokioje situacijoje ieškovės siekis bylinėjimosi su atsakovėmis dėl Sutarties vykdymo metu pirmiausiai įrodyti neteisėtus veiksmus, o tik vėliau reikalauti žalos atlyginimo taip pat gali būti pateisinamas ieškovės lūkesčiu, kad esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriame konstatuoti atsakovių neteisėti veiksmai, atsakovės geranoriškai atlygins valstybės patirtus nuostolius. Be to, nors valstybė yra juridinis asmuo (CK 2.35 straipsnio 1 dalis), ji pati tiesiogiai civiliniuose santykiuose nedalyvauja ir civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės institucijas (CK 2.36 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju valstybė ginčo santykiuose su atsakovėmis iš pradžių veikė per Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Vilniaus apskrities viršininko administracija likviduota 2010 m. liepos 1 d., o jos teisės ir pareigos pagal Sutartį VĮ Valstybės turto fondui perduotos 2010 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Taigi toks valstybės institucijų, suinteresuotų Sutarties įvykdymu, pasikeitimas kaip ir visos kitos anksčiau nurodytos aplinkybės galėjo iš esmės objektyviai nulemti ieškovės veiksmus delsiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

14655.

147Ginčo pobūdis, šalių statusas bei elgesys, susiklosčiusi situacija ir kitos nurodytos individualios ginčo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos svarbiomis ir sudaro pagrindą atnaujinti ieškovei ieškinio senaties terminą reikalavimams šioje byloje dėl žalos atlyginimo pareikšti. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido, tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, toks pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas, nesudaro pagrindo jį panaikinti, todėl toliau pasisakytina dėl atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

148Dėl neteisėtų atsakovių veiksmų

14956.

150Civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal CK 6.245 straipsnio 2 dalį civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.145 straipsnio 3 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

15157.

152Vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios civilinės atsakomybės sąlygos papildomai įrodinėti nereikia, nes atsakovių neteisėti veiksmai buvo konstatuoti visų instancijų teismų procesiniais sprendimais nagrinėjant ieškovės ir atsakovių ginčą dėl Sutarties sąlygų perduoti patalpas valstybei nevykdymo. Neteisėtais atsakovių veiksmais teismas pripažino patalpų neperdavimą valstybei, t. y. tai, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ be svarbių priežasčių nevykdė Savivaldybės 2006 m. Sprendimo ir neperdavė patalpų Savivaldybei, o Savivaldybė, neužtikrindama 2006 m. Sprendimo įvykdymo, tokiu būdu nevykdė įsipareigojimų pagal Sutartį dėl naujai pastatytų patalpų perdavimo valstybei.

15358.

154Apeliantės nuomone, teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose byloje dėl Sutarties vykdymo, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi minėtoje byloje nebuvo vertintas Sutarties 1.2 punkto vykdymo tinkamumas bei VSD mokėto nuomos mokesčio teisėtumas, nekvestionuotos VSD sudarytos nuomos sutartys. Savivaldybės nuomone, jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko, kadangi tinkamai vykdė Sutarties 1.2 punktą.

15559.

156Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-684/2019).

15760.

158Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovių neteisėtus veiksmus kildina būtent iš ginčo patalpų neperdavimo valstybės nuosavybėn. Tai, kad neperduodamos patalpų valstybės nuosavybėn atsakovės netinkamai vykdė savo prievoles, konstatuota būtent įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime, todėl tai, kad nė viename iš teismų procesinių sprendimų, priimtų byloje dėl Sutarties vykdymo, nenagrinėti Sutarties 1.2 punkto vykdymo bei VSD nuomos sutarčių teisėtumo klausimai, šiuo atveju jokios teisinės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad ieškovė nekvestionuoja VSD sudarytų ginčo patalpų nuomos sutarčių teisėtumo, taip pat neteigia, kad VSD neteisėtai mokėjo atsakovėms nuomos mokestį už patalpas, todėl šis klausimas apskritai nėra susijęs nei su šios bylos, nei su ankstesnės bylos dėl Sutarties vykdymo nagrinėjimo dalyku.

15961.

160Taigi šiuo atveju viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovių veiksmai – nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Tai, ar atsakovės, neperduodamos ginčo patalpų ieškovei, elgiasi teisėtai, buvo įrodinėjimo dalykas byloje dėl Sutarties vykdymo, bet to, minėta aplinkybė (ginčo patalpų neperdavimo valstybei neteisėtumas) yra reikšmingas abiejose bylose. Nurodyti argumentai patvirtina, kad byloje dėl Sutarties vykdymo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.

16162.

162Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog ji tinkamai vykdė Sutarties 1.2 punktą. Pažymėtina, kad Sutarties 1.2 punkte nenurodyta, koks konkretus naujų patalpų plotas panaudos pagrindais turi būti perduodamas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kol patalpos bus perduotos valstybės nuosavybėn, tačiau tiek Sutarties nuostatų sisteminis aiškinimas, tiek pačios atsakovės apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad panaudos teisėmis Vilniaus apskrities viršininko administracijai turėjo būti perduotos Sutarties 1.1 punkte minimos valstybės nuosavybėn perduotinos ne mažesnės kaip 2 000 kv. m. ploto patalpos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje iš esmės išaiškino, kad Sutarties 1.1 punktu Savivaldybė įsipareigojo valstybės nuosavybėn perduoti ne 2 000 kv. m ploto patalpų pastate, bet visą naujai pastatytą pastatą, todėl ir Sutarties 1.2 vykdymas, perduodant panaudos teise ne visą pastatą, o tik dalį jo patalpų, negali būti pripažįstamas tinkamu. Be to, kaip minėta, žala kildinama būtent iš neteisėtų veiksmų neperduodant patalpų valstybei nuosavybės teise, o ne pagal panaudą, todėl ir ta aplinkybė, kad byloje dėl Sutarties vykdymo, kurioje buvo nustatyti neteisėti atsakovių veiksmai, nebuvo nagrinėtas Sutarties 1.2 punkto vykdymo klausimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp nagrinėjamos bylos ir bylos dėl Sutarties vykdymo nėra prejudicinio ryšio.

16363.

164Taigi šiuo atveju atsakovės Savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė Sutarties 1.1 punktu prisiimto įsipareigojimo naujai pastatytą pastatą perduoti valstybės nuosavybėn nevykdymu. Kadangi Savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė Sutarties pažeidimu, darytina išvada, kad jai taikytina sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).

16564.

166Tuo tarpu atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nebuvo Sutarties šalimi, todėl ji neturėjo pareigos perduoti ginčo patalpų valstybės nuosavybėn pagal Sutartį. Tačiau šiuo atveju aktualu tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d nutartyje išaiškino, jog, nors UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nėra Sutarties šalis, tačiau tai nereiškia, kad nėra įstatymu grindžiamų jos atsakomybės pagrindų. Atsižvelgiant į Sutarties vykdymo aplinkybes ir į tai, kad Savivaldybė yra vienintelė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ akcininkė, ši bendrovė Sutarties vykdymo aspektu yra Savivaldybės atstovas ir ieškovės reikalavimas bendrovei perduoti ginčo patalpas kildintinas iš atstovavimo teisinių santykių, nes pagal CK 6.760 straipsnio 5 dalį, visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui.

16765.

168Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kyla ne Sutartinė, o deliktinė atsakomybė, kadangi ji, būdama Savivaldybės atstove, neperduodama ginčo patalpų Savivaldybės nuosavybėn, pažeidė ne Sutarties nuostatas, o CK 6.760 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą visa, ką gavo vykdydama pavedimą, tuojau pat perduoti įgaliotojui, t. y. Savivaldybei, taip pat pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).

169Dėl kaltės, žalos ir priežastinio ryšio

17066.

171Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

17267.

173Nors skolininko kaltė preziumuojama, jis, naudodamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, gali tokią prezumpciją paneigti, taip pat įrodyti kitos sandorio šalies kaltę (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė atsakovių kaltės prezumpciją, be kita ko, pažymėdamas, kad atsakovės jokių duomenų, jog Sutarties nevykdė ne dėl savo kaltės, nepateikė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde Savivaldybė pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu nekvestionavo, jokių argumentų, paneigiančių Savivaldybės kaltę dėl neteisėtų veiksmų taip pat nepateikė, taigi atsakovių kaltės klausimas nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

17468.

175CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018).

17669.

177Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-684/2019).

17870.

179CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Teisės doktrinoje pateikiama nuomonė, kad pažeidėjo gauta nauda pripažintina nukentėjusio asmens nuostoliais tik įrodžius, kad ši nauda atitinka nukentėjusio asmens praradimą, kurį jis patyrė dėl skolininko veiksmų, t. y. įrodžius, kad nukentėjęs asmuo būtų ir pats gavęs naudą, tačiau negavo dėl to, kad pažeidėjo neteisėti veiksmai to neleido padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019).

18071.

181Apeliantės nuomone, ieškovės nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai, ji jokios žalos nepatyrė, nes VSD nuomos mokestį mokėjo teisėtai, be to, nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpas buvo planuojama perduoti naudotis VSD. Savivaldybės teigimu, ieškovė šiuo atveju ne tik nepatyrė nuostolių, bet ir gavo naudos – mainais į 1 852,79 kv. m patalpas gavo daug didesnes ir didesnės vertės patalpas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

18272.

183Kaip minėta, VSD mokėto nuomos mokesčio teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė neneigia, kad VSD nuomos sutartis sudarė ir nuomos mokestį mokėjo teisėtai. Neteisėtais atsakovių veiksmais laikytinas ginčo patalpų neperdavimas Savivaldybei (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neteisėti veiksmai) ir ginčo patalpų neperdavimas valstybės nuosavybėn (Savivaldybės neteisėti veiksmai), todėl iš šių neteisėtų veiksmų atsakovės negali gauti sau naudos. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės dalį valstybei nuosavybės teise neteisėtai neperduotų patalpų nuomojo ir gavo iš to pajamas, t. y. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš nuomos mokesčio gavo 496 748,96 Eur, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur pajamų. Ši atsakovių gauta nauda atitinka ieškovės patirtą praradimą, nes nuomos mokestis mokėtas iš ieškovės biudžeto. Sutiktina su apeliante, kad nėra jokių duomenų, jog ginčo patalpas buvo planuojama perduoti naudotis būtent VSD, tačiau ši aplinkybė nepaneigia ieškovės patirtos žalos, pasireiškusios atsakovių gauta nauda iš jų neteisėtų veiksmų. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kam atsakovės buvo išnuomoję ginčo patalpas, nes ieškovė galėtų prašyti jos nuostoliais pripažinti atsakovių gautą naudą (pajamas) iš bet kokio nuomininko. Tai, kad ieškovei perduotino pastato vertė šiuo metu yra galimai didesnė nei suma, už kurią buvo parduotas valstybės savivaldybei perduotas turtas, kurio pardavimo pajamos turėjo būti skirtos pastato statybai, nepaneigia atsakovių pareigos atlyginti ieškovės dėl atsakovių neteisėtų veiksmų patirtus nuostolius.

18473.

185Teigdama, kad žala ieškovei iki 2015 m. kovo 12 d. negalėjo kilti, nes atsakovė įgijo pareigą perduoti valstybės nuosavybėn konkretų 3 069,72 kv. m patalpų dydį tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį, Savivaldybė prieštarauja savo pačios apeliacinio skundo argumentams dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo bei argumentams, kad pagrindas teigti, jog Savivaldybė VSD nuomotas patalpas galėjo ar privalėjo perduoti valstybės nuosavybėn atsirado 2014 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį byloje dėl Sutarties vykdymo. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismai, aiškindami sutarčių sąlygas, naujų sąlygų nesukuria, o tik atskleidžia šalių sudarytose sutartyse nustatytų sąlygų prasmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktas Sutarties sąlygų išaiškinimas, pagal kurį ieškovei turi būti perduodamos 3 069,72 kv. m ploto patalpos, reiškia, kad tokiu būdu Sutartis turi būti aiškinama nuo jos sudarymo, o ne nuo kasacinio teismo pateikto išaiškinimo. Todėl Savivaldybės argumentai, kad teismai, o ne pati Sutartis nustatė, jog valstybės nuosavybėn yra perduotinas visas pastatas, yra nepagrįsti.

18674.

187CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

18875.

189Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019).

19076.

191Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).

19277.

193Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad atsakovės, neperduodamos valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio, tuo tarpu ieškovė dėl tokių neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė analogiško dydžio nuostolius, nes nuomos mokestį mokėjo iš savo biudžeto. Šiuo atveju atsakovės savo neteisėtais veiksmais apribojo galimybę valstybei naudoti jai priklausantį turtą teisės aktų nustatyta tvarka. Jei atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, ieškovė ginčo patalpas būtų galėjusi perduoti VSD ar bet kokiai kitai savo institucijai naudotis neatlygintinai (pvz., panaudos ar patikėjimo teise) ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui apmokėti, arba šias patalpas būtų išnuomojusi ir pati gavusi iš jų pajamų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių gauta nauda pripažintina ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu. Ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas, o atsakovės negalėjo nesuprasti, kad dėl ginčo patalpų neperdavimo ieškovė gali patirti tam tikrų nuostolių, taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškovės patirta žala yra pernelyg nutolusi nuo atsakovių neteisėtų veikų.

19478.

195Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovių civilinei atsakomybei kilti, todėl atsakovės turi pareigą atlyginti ieškovei jos patirtą žalą.

196Dėl pagrindo atleisti atsakoves nuo civilinės atsakomybės

19779.

198Savivaldybės nuomone, ji turi būti visiškai ar bent iš dalies atleista nuo civilinės atsakomybės, nes pati ieškovė prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir prisiėmė jų kilimo riziką, tęsdama nuomos sutartis su atsakovėmis, mokėdama joms nuomos mokestį už ginčo patalpas ir laiku neužbaigdama VSD pastato statybų.

19980.

200Pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalis civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009; 2015 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-421/2015).

20181.

202Be to, pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

20382.

204Nors ieškovė iš savo lėšų pati mokėjo nuomos mokestį už VSD patalpų nuomą ginčo pastate, o VSD, būdama valstybės institucija, per kurią ieškovė įgyvendina savo teises ir pareigas, ne kartą pratęsė nuomos sutartis su atsakovėmis, šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos ieškovės rizikos prisiėmimu ir sąmoningu savo patiriamų nuostolių didinimu. Šiuo atveju, ginčo dėl to, kad VSD sudarytos nuomos sutartys buvo teisėtos, nėra, taigi darytina išvada, kad nuomos mokestis už patalpų nuomą buvo mokamas teisėtai. Net jei VSD patalpas būtų išsinuomojęs ne iš atsakovių, ieškovė vis tiek būtų patyrusi nuostolius VSD patalpų nuomai, nes kitų patalpų, kurias galėtų perduoti VSD panaudos teise, valstybė neturėjo. Taigi neatsižvelgiant į tai, ar VSD patalpas būtų nuomojęsis iš atsakovių, ar iš kitų asmenų, valstybė bet kokiu atveju būtų patyrusi nuostolių dėl ginčo patalpų neperdavimo jos nuosavybėn. Nurodytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė savo pačios veiksmais prisidėjo prie žalos kilimo ar jos didinimo, todėl atleisti atsakoves nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti priteistinos žalos dydį šiuo atveju nėra pagrindo.

20583.

206Užsitęsusi VSD pastato statyba taip pat negali būti pripažinta pagrindu mažinti atlygintinos žalos dydį, nes net tuo atveju, jei VSD pastatas būtų buvęs pastatytas anksčiau, valstybė vis tiek nebūtų galėjusi naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir gauti iš jų pajamų ar nepatirti išlaidų valstybės institucijoms reikalingų patalpų nuomai, nes visos ginčo patalpos valstybės nuosavybėn buvo perduotos tik 2016 m. vasario 23 d.

207Dėl žalos atlyginimo prievolės rūšies

20884.

209Ieškovė dėl atsakovių neteisėtų veiksmų iš viso patyrė 523 015,58 Eur nuostolių (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš patalpų nuomos gavo 496 748,96 Eur, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur pajamų). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ši suma iš atsakovių priteistina solidariai. Savivaldybė su tokiu sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma dalinė atsakomybė. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria tokiai apeliantės pozicijai.

21085.

211Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), tačiau CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

21286.

213Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-611/2019).

21487.

215Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

21688.

217Nagrinėjamu atveju iš tiesų yra aišku, kokio dydžio naudą gavo kiekviena iš atsakovių, tačiau sprendžiant dėl taikytinos žalos atlyginimo prievolės rūšies svarbu tai, ar dėl žalos kilimo atsakingas vienas ar keli asmenys, ar galima nustatyti, kokia apimtimi kiekvienas iš asmenų prisidėjo prie kilusios žalos. Dalinė atsakomybė taikoma, jeigu žala padaryta kelių asmenų, bet nėra pagrindo spręsti dėl bendrais veiksmais padarytos žalos arba yra tam tikros veiksmų bendrumo aplinkybės, bet vieno iš asmenų vaidmuo juos padarant ar jo veiksmų dalis yra aiškiai apibrėžti, lemia tam tikrą žalos ar neigiamų padarinių dalį ar ta dalis yra nedidelė, kad solidariai žalos priteisimas neužtikrintų proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams. Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju būtų nustačius, kad žala atsirado tik dėl abiejų atsakovių veiksmų.

21889.

219Ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., taigi iki šios datos patalpos valstybės nuosavybėn nebuvo perduotos dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų. Nors nurodytu laikotarpiu ieškovei kilusia žala (nuostoliais) pripažintinos UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš patalpų nuomos gautos 496 748,96 Eur pajamos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši žala atsirado ne dėl vienos UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neturėjo pareigos perduoti patalpas valstybės nuosavybėn, jos iš įstatymo kylanti pareiga buvo perduoti patalpas Savivaldybės nuosavybėn. Savivaldybė negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį, kol UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nevykdė savo pareigų, tuo pačiu Savivaldybė nesiėmė pakankamų efektyvių priemonių, kad jos priimtas 2006 m. Sprendimas, pagal kurį ginčo patalpos Savivaldybės turėjo būti perimtos iš jos valdomos bendrovės, būtų vykdomas, toleravo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neveikimą, neperduodant ginčo patalpų Savivaldybės nuosavybėn. Taigi esant tokiems atsakovių neteisėtiems veiksmams yra pagrindas konstatuoti žalos nedalumą bei atsakovių veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Savivaldybė savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie visos 496 748,96 Eur dydžio žalos, o ne prie atitinkamos jos dalies atsiradimo, nes be abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų žala (visa nurodyta apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Šiuo atveju konkreti 496 748,96 Eur žalos dalis negali būti priskirta konkrečiam pažeidėjui (atsakovei), todėl dalinė atsakomybė netaikytina.

22090.

221Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką bei tai, kad 496 748,96 Eur dydžio žala atsirado tik dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų, be to, pareiga atlyginti žalą atsirado skirtingu pagrindu (Savivaldybės civilinė atsakomybė yra sutartinė, o UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ – deliktinė), yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją žalos atlyginimo prievolę dėl 496 748,96 Eur dydžio žalos atlyginimo.

22291.

223Tačiau atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ginčo patalpas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. perdavus Savivaldybei, minėta bendrovė nebegali būti laikoma atsakinga už nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusią žalą, kadangi minėtu laikotarpiu ji savo neteisėtus veiksmus jau buvo nutraukusi. Taigi nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusi 26 266,62 Eur žala atsirado tik dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų delsiant vykdyti Sutarties 1.1 punkto įsipareigojimą perduoti patalpas valstybės nuosavybėn, todėl nurodytos žalos atlyginimas turėtų būti priteistinas tik iš Savivaldybės, bet ne solidariai iš abiejų atsakovių.

224Dėl procesinės bylos baigties

22592.

226CPK 313 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas šio Kodekso 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju.

22793.

228Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai konstatavo, kad visi ieškovės patirti nuostoliai turi būti atlyginti, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 90–91 punktuose, teismas neteisingai parinko žalos atlyginimo prievolės rūšį ir visą žalą solidariai priteisė iš atsakovių, kadangi solidari atsakovių atsakomybė turėjo būti taikoma tik už žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju negali pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nustatyti, kad 496 748,96 Eur dydžio žalą atsakovės atlygina solidariai, o 26 266,62 Eur žala priteistina tik iš Savivaldybės, nes tai reikštų apeliacinį skundą padavusios atsakovės Savivaldybės teisinės padėties pabloginimą.

22994.

230Nagrinėjau atveju kita atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinio skundo nėra pateikusi, o pagrindo taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį ir peržengti apeliacijos ribas arba grąžinti bylą dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

231Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

232Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. 2.... 8. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Savivaldybė ir Vilniaus... 9. 3.... 10. Ieškovės teigimu, valstybės biudžeto išlaidos VSD patalpų nuomos... 11. 4.... 12. Ieškovės nuomone, ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino, kadangi... 13. 5.... 14. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko su ieškiniu, reikalavimui... 15. 6.... 16. Atsakovės nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime,... 17. 7.... 18. Savivaldybės teigimu, ieškovė taip pat neįrodė nei nuostolių dydžio, nei... 19. 8.... 20. Atsakovė Savivaldybė taip pat nurodė, kad atsakovių kaltė nėra... 21. 9.... 22. Kadangi ieškovė yra nurodžiusi konkrečias sumas, kurias neva nepagrįstai... 23. 10.... 24. Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ su ieškiniu nesutiko, prašė... 25. 11.... 26. Trečiasis asmuo VSD su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti ir nurodė, jog... 27. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 28. 12.... 29. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino... 30. 13.... 31. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimu... 32. 14.... 33. Teismas nurodė, kad Sutarties 1.2 punkte nustatytų pareigų vykdymas yra... 34. 15.... 35. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo... 36. 16.... 37. Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė... 38. 17.... 39. Kadangi atsakovės neneigė ieškovės nurodytų faktų ir pateiktų... 40. 18.... 41. Teismas sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimas buvo konstatuotas tik... 42. 19.... 43. Teismas abiejų atsakovių netinkamai įvykdytą prievolę pripažino nedalia... 44. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 45. 20.... 46. Atsakovė Savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 47. 20.1.... 48. Teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų ieškinio senaties termino... 49. 20.2.... 50. Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad atsakovių neteisėti veiksmai konstatuoti... 51. 20.3.... 52. Neteisėti atsakovių veiksmai taip ir nebuvo įrodyti, kadangi tiek ieškovė,... 53. 20.4.... 54. Ieškovės nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai. Pirmosios instancijos teismas... 55. 20.5.... 56. Tarp ieškovės nurodomų tariamai neteisėtų atsakovių veiksmų ir nurodomos... 57. 20.6.... 58. Net jei būtų nustatytos visos atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos,... 59. 20.7.... 60. Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma... 61. 21.... 62. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti... 63. 21.1.... 64. Ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2015 m. kovo 12 d., t.... 65. 21.2.... 66. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendime konstatavo, kad... 67. 21.3.... 68. Sutarties 1.2 punkte nustatytų pareigų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su... 69. 21.4.... 70. Kadangi ieškovė prašė atsakovių dėl neteisėtų veiksmų gautą naudą... 71. 21.5.... 72. Apeliantė daugiau nei dešimt metų nevykdė esminės Sutarties sąlygos ir... 73. 21.6.... 74. Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju yra... 75. 22.... 76. Trečiasis asmuo VSD atsiliepimu į Savivaldybės apeliacinį skundą prašė... 77. Teisėjų kolegija... 78. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 79. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 80. 23.... 81. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 82. 24.... 83. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,... 84. 25.... 85. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei... 86. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 87. 26.... 88. 2002 m. lapkričio 26 d. Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko... 89. 27.... 90. Pastatui statyti Savivaldybė pasitelkė savo kontroliuojamą bendrovę – UAB... 91. 28.... 92. Savivaldybės taryba, siekdama įvykdyti Sutartimi prisiimtą įsipareigojimą... 93. 29.... 94. Kadangi Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimas nebuvo vykdomas, VĮ... 95. 30.... 96. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.... 97. 31.... 98. Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą,... 99. 32.... 100. VSD nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2016 m. vasario 23 d. nuomojosi 553,88 kv. m... 101. Dėl ieškinio senaties termino... 102. 33.... 103. Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 104. 34.... 105. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų –... 106. 35.... 107. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 108. 36.... 109. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę... 110. 37.... 111. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši... 112. 38.... 113. Taigi šiuo atveju sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios... 114. 39.... 115. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino... 116. 40.... 117. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad apie... 118. 41.... 119. Ieškovė savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad Savivaldybė, pastačiusi... 120. 42.... 121. Tačiau šiuo atveju aktualu ir tai, kad ieškovė savo patirtais nuostoliais... 122. 43.... 123. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 1.1 punkte nebuvo nurodytas konkretus... 124. 44.... 125. Pažymėtina, kad VSD yra valstybės, t. y. subjekto, kuriam nuosavybės teise... 126. 45.... 127. Pažymėtina, kad patalpų neperdavimas valstybės nuosavybėn tęsėsi iki... 128. 46.... 129. Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2006 m. liepos 26... 130. 47.... 131. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant... 132. 48.... 133. Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą... 134. 49.... 135. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė yra valstybė, o atsakovės... 136. 50.... 137. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Savivaldybė nuo 2006 m. ne kartą buvo... 138. 51.... 139. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos... 140. 52.... 141. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.38, 6.200 straipsniai įpareigoja... 142. 53.... 143. Pažymėtina, kad atsakovei Savivaldybei kaip ir valstybei yra keliami... 144. 54.... 145. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas nuolatinis ieškovės atsakingų... 146. 55.... 147. Ginčo pobūdis, šalių statusas bei elgesys, susiklosčiusi situacija ir... 148. Dėl neteisėtų atsakovių veiksmų... 149. 56.... 150. Civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį – tai turtinė... 151. 57.... 152. Vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda... 153. 58.... 154. Apeliantės nuomone, teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose byloje dėl... 155. 59.... 156. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra... 157. 60.... 158. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovių... 159. 61.... 160. Taigi šiuo atveju viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų –... 161. 62.... 162. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog ji... 163. 63.... 164. Taigi šiuo atveju atsakovės Savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė... 165. 64.... 166. Tuo tarpu atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nebuvo Sutarties... 167. 65.... 168. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovei UAB... 169. Dėl kaltės, žalos ir priežastinio ryšio... 170. 66.... 171. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais... 172. 67.... 173. Nors skolininko kaltė preziumuojama, jis, naudodamasis leistinomis... 174. 68.... 175. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo... 176. 69.... 177. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba... 178. 70.... 179. CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo... 180. 71.... 181. Apeliantės nuomone, ieškovės nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai, ji jokios... 182. 72.... 183. Kaip minėta, VSD mokėto nuomos mokesčio teisėtumo klausimas nėra šios... 184. 73.... 185. Teigdama, kad žala ieškovei iki 2015 m. kovo 12 d. negalėjo kilti, nes... 186. 74.... 187. CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami... 188. 75.... 189. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymo... 190. 76.... 191. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine... 192. 77.... 193. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad... 194. 78.... 195. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad egzistuoja visos... 196. Dėl pagrindo atleisti atsakoves nuo civilinės atsakomybės ... 197. 79.... 198. Savivaldybės nuomone, ji turi būti visiškai ar bent iš dalies atleista nuo... 199. 80.... 200. Pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalis civilinė atsakomybė netaikoma, taip... 201. 81.... 202. Be to, pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas... 203. 82.... 204. Nors ieškovė iš savo lėšų pati mokėjo nuomos mokestį už VSD patalpų... 205. 83.... 206. Užsitęsusi VSD pastato statyba taip pat negali būti pripažinta pagrindu... 207. Dėl žalos atlyginimo prievolės rūšies... 208. 84.... 209. Ieškovė dėl atsakovių neteisėtų veiksmų iš viso patyrė 523 015,58 Eur... 210. 85.... 211. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės... 212. 86.... 213. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė... 214. 87.... 215. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą... 216. 88.... 217. Nagrinėjamu atveju iš tiesų yra aišku, kokio dydžio naudą gavo kiekviena... 218. 89.... 219. Ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos nuo 2015 m. rugpjūčio 14... 220. 90.... 221. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką bei tai, kad... 222. 91.... 223. Tačiau atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ginčo patalpas nuo 2015... 224. Dėl procesinės bylos baigties ... 225. 92.... 226. CPK 313 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto... 227. 93.... 228. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad... 229. 94.... 230. Nagrinėjau atveju kita atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“... 231. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 232. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti...