Byla 2A-562/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovei V. P. , jos atstovui adv. Artūrui Cibulskui, atsakovo atstovams A. I., prokurorui Remigijui Senkui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ir atsakovo Lietuvos valstybei, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-134-227/2009 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė V. P. ieškiniu kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama vadovaujantis CK 6.250 straipsnio ir 6.272 straipsnio pagrindais iš atsakovo Lietuvos Valstybės priteisti 600 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 22 d. FNTT Panevėžio apskrities skyriuje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 06-1-04052-04 ir pradėtas baudžiamasis persekiojimas, pateikiant jai įtarimą pagal BK 221 straipsnį; 2004 m. gruodžio 13 d. FNTT Panevėžio apskrities skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-04063-04, įtariant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje; 2004 m. gruodžio 14 d. abi baudžiamosios bylos buvo sujungtos, paliekant baudžiamąją bylą Nr. 06-104052-04; 2004 m. gruodžio 28 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2005 m. rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00283-27/2005 ji buvo pripažinta kalta pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 15 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio dalį ir priėmė naują nuosprendį – pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. V. P. išteisino, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi V. P. išteisino ir pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukė. Dėl BK 221 straipsnyje taikymo teismas konstatavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkus, neteisėtus veiksmus, o būtent – pažeisdamas įstatymų nustatytą tvarką Panevėžio FNTT tyrėjas A. G. 2004 m. rugsėjo 1 d. įteikė V. P. priminimą apie pareigą pateikti deklaracijas ir pats 2004 m. rugsėjo 22 d. tarnybiniu pranešimu informavo FNTT Panevėžio apskrities skyriaus viršininką apie tai, kad atlikus V. P. įmonės patikrinimą yra nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 221 straipsnio 1 dalyje požymiai, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas susidariusią situaciją traktavo kaip tokią, kurioje FNTT atstovas iš pradžių dalyvavo formuojant vieną iš faktų, reikšmingą baudžiamosios atsakomybės atsiradimui, o vėliau inicijavo veikos, apimančios tą faktą, ikiteisminį tyrimą. Tokie veiksmai, neatitinka bendrųjų baudžiamojo proceso principų, reikalaujančių veikti taip, kad nusikalstamos veikos būtų atskleidžiamos laikantis įstatymo. Panevėžio miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, neišsamiai ištyrė bylos medžiagą, nesivadovavo ieškovės paaiškinimais, daugeliu atveju siūlė pripažinti padarius nusikalstamas veikas, paeiliui cituodamas byloje surinktą medžiagą, jos nevertindamas, pripažino ieškovės kaltę. Panevėžio FNTT tyrėjas A. G. nenurodė jai, kokius dokumentus turi jam pateikti, paėmė tik dalį įmonės dokumentų, kuriuos pateikė specialistui A. N. ir tokiu būdu šališkai suformavo faktą, kuris reikalingas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį atsirasti, bei 2004 m. gruodžio 13 d. inicijavo ikiteisminį tyrimą bei pradėjo prieš ją baudžiamąjį persekiojimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-04063-04. Panevėžio apygardos prokuroras P. J. neįsigilino į neteisėtai suformuotus kaltinimus ir patvirtinęs kaltinamąjį aktą pasiuntė bylą į teismą. Tokiu būdu, dėl neteisėto nuteisimo bei procesinių prievartos priemonių taikymo buvo suvaržytos ieškovės konstitucinės teisės į laisvą gyvenamosios vietos pasirinkimą, t. y. suvaržyta judėjimo laisvė, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintą piliečio laisvo judėjimo teisę. Dėl 2004 m. sausio 16 d. pas ją namuose atliktos neteisėtos kratos pažeistas ir Konstitucijos 24 straipsnis. Be to, duomenys apie neteisėtai suformuotus kaltinimus buvo paskleisti spaudoje, kur ji buvau traktuojama kaip asmuo, įvykdžiusi nusikaltimus (2005 m. rugsėjo 26 d. Nr. 221 (2950) laikraštis „Sekundė“, straipsnis „Kiek įmonių - tiek bylų“). Būtent tokie pareigūnų veiksmai bei neteisėto nuosprendžio priėmimas buvo sąlyga didžiulei moralinei neturtinei žalai atsirasti: pakenkta jos reputacijai, žymiai sumažėjo bendravimo galimybės, nusisuko kaimynai, pažįstami, verslo partneriai, dėl kardomosios priemonės taikymo bei teismo procesų ji nebegalėjo vykdyti jokios verslo veiklos ir net susirasti samdomo darbo, todėl patyrė didžiulį stresą, emocinę įtampą, pažeminimą, savęs vertinimo sumažėjimą, sutriko sveikata.

4Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovės V. P. naudai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, likusią ieškinio dalį atmetė, priteisė iš V. P. 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2004 m. sausio 16 d. krata pas V. P. buvo daryta ikiteisminio tyrimo byloje (Nr. 06-1-04065-03) pagal 2004 m. sausio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo G. G. nutartį. Ikiteisminio tyrimo byla Nr. 06-1-04065-03 su ikiteisminio tyrimo byla Nr. 06-1-04052-04, sujungta nebuvo. 2004 m. rugsėjo 22 d. FNTT Panevėžio apskrities skyriuje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 06-1-04052-04 ir pradėtas baudžiamasis persekiojimas, pateikiant ieškovei įtarimą pagal BK 221 straipsnį. 2004 m. gruodžio 13 d. FNTT Panevėžio apskrities skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-04063-04, įtariant ieškovę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje. 2004 m. gruodžio 14 d. abi baudžiamosios bylos buvo sujungtos, paliekant baudžiamąją bylą Nr. 06-104052-04. 2004 m. gruodžio 27 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroras R. V. priėmė nutarimą skirti ieškovei rašytinį pasižadėjimą neišvykti. 2004 m. gruodžio 28 d. ieškovei baudžiamojoje byloje Nr. 06-104052-04 buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2005 m. sausio 28 d. ieškovė patvirtino, kad gavo kaltinamojo akto kopiją. Tą pačią dieną byla gauta teisme ir paskirtas teisėjas. Ikiteisminis tyrimas truko apie 4 mėnesius laiko. Baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2005 m. vasario 28 d. nutartimi, t. y. po mėnesio, kaip numatyta BPK 240 straipsnio 1 dalyje. Paskirtas teisiamasis posėdis 2005 m. kovo 17 d., nepažeidžiant BPK 240 straipsnio 2 dalyje numatyto 20 dienų termino. 2005 m. rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00283-27/2005 ji buvo pripažinta kalta pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla nagrinėta apie 5 mėnesius. 2005 m. rugsėjo 27 d. V. P. pateikė apeliacinį skundą. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 15 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio dalį ir priėmė naują nuosprendį - pagal BK 223 straipsnio 1 dalį V. P. išteisino, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėjo 8 mėnesius. Skundo nagrinėjimas užtruko dėl V. P. pareikšto nušalinimo teisėjų kolegijai, kolegijos pasikeitimo, prašymų iškviesti bei apklausti liudytoją, specialistą, dėl įrodymų išreikalavimo. 2006 m. rugsėjo 18 d. V. P. pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartimi paskyrė skundą nagrinėti septynių teisėjų kolegijoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi nuosprendžius, kuriais V. P. nuteista pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, panaikino ir bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalis, 3 dalis numato, kad neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo atlygina valstybė. Valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, Nr. 3K-3-169/2007, kt.). Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją, jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-00283-27/2005 apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dokumentų neišsaugojimo faktas nebuvo tinkamai įrodinėjamas, jokiame procesiniame dokumente konkrečiai V. P. nenurodyta, kokius dokumentus ji turi pateikti tyrėjui ar specialistui. Išvada, kad kai kurie dokumentai neišsaugoti apylinkės teismo nuosprendyje padaryta remiantis vien specialisto išvada, tačiau specialistas tyrė tik tuos dokumentus, kuriuos išreikalavo iš V. P. tyrėjas. Pripažino, kad pareigą įrodyti, jog dokumentai neišsaugoti turėjo ikiteisminį tyrimą atliekantys ar bylą nagrinėjantys proceso subjektai. Visgi teismas pripažino, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo padaryta. Todėl ieškovės argumentą, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir buvo vykdomas neteisėtai, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi nuosprendžius, kuriais V. P. nuteista pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė dėl to, kad baudžiamasis procesas negalimas. Dėl BK 221 straipsnio taikymo teismas konstatavo, kad V. P. deklaracijų klausimus sprendusi valstybės institucija – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyrius – įgyvendindamas savo kompetenciją nukrypo nuo tokią veiklą reglamentuojančių įstatymo nuostatų, taip sukurdama teisinę situaciją, nenumatytą BK 221 straipsnio 1 dalyje. Panevėžio FNTT tyrėjas 2004 m. rugsėjo 1 d. įteikė V. P. priminimą apie pareigą pateikti deklaracijas ir pats 2004 m. rugsėjo 22 d. tarnybiniu pranešimu informavo FNTT Panevėžio apskrities skyriaus viršininką apie tai, kad atlikus V. P. įmonės patikrinimą yra nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 221 straipsnio 1 dalyje požymiai, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas susidariusią situaciją traktavo kaip tokią, kurioje FNTT atstovas iš pradžių dalyvavo formuojant vieną iš faktų, reikšmingą baudžiamosios atsakomybės atsiradimui, o vėliau inicijavo veikos, apimančios tą faktą, ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad tokie veiksmai, neatitinka bendrųjų baudžiamojo proceso principų, reikalaujančių veikti taip, kad nusikalstamos veikos būtų atskleidžiamos laikantis įstatymo. Nurodė, kad dėl priminimo įteikimo ypatybių baudžiamojo proceso įstatymo taikymo požiūriu gali kilti abejonių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nešališkumo. Pripažino, kad priminimo įteikimas atliktas nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Visgi, teismas jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kaip ir aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas buvo šališkas, nekonstatavo. Be to, V. P. ikiteisminio tyrimo metu FNTT tyrėjo nušalinimo klausimo nekėlė, t.y. nepasinaudojo ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo teise, numatyta BPK 60 straipsnyje. Ji taip pat nenurodė tyrėjui aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių jo nešališkumu, dėl kurių pareigūnas būtų galėjęs pats nusišalinti. Kadangi valstybės pareiga yra atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, todėl aplinkybė, kad dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyrius, kuris nėra teisėsaugos institucija, netinkamai organizavo priminimo pateikti deklaracijas įteikimą, neturi reikšmės sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo manymu, aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas nesurinko visų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, be to, galimai (nors nebūtinai) buvo šališkas, negali būti pripažįstamos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryti procesiniai pažeidimai, teismas atmetė ieškovės teiginį, kad žala jai padaryta ir prokuroro, kuris kontroliuoja ikiteisminio tyrimo eigą, neteisėtais veiksmais. Tačiau teismas pripažino, kad ieškovė buvo nuteista neteisėtai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir dėl to ji turi teisę į žalos atlyginimą. Teismo teigimu, ieškovė nurodė, kad neteisėtai paskyrus jai kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo suvaržytos jos konstitucinės teisės į laisvą gyvenamosios vietos pasirinkimą, suvaržyta judėjimo laisvė. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovei buvo paskirtas pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovę padarius nusikalstamas veikas, tikimybe, kad neapribojus jos laisvės ar nepaskyrus tam tikrų prievartos priemonių, kaltinamoji (ieškovė) gali trukdyti nustatyti tiesą, šis procesinis veiksmas buvo grindžiamas atitinkamų institucijų procesiniu sprendimu, kuris nėra panaikintas (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktis, 5 straipsnio 4 dalis). Nutarimą paskirti kaltinamajam kardomąją priemonę priėmė prokuroras. Teismo manymu, aplinkybė, kad ieškovė nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti prokuroro nutarimo dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo, patvirtina faktą, jog ji išnaudojo ne visas gynybos priemones. Kadangi kardomoji priemonė buvo atlikta pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, ieškovė šio procesinio veiksmo neskundė, dėl jo nėra priimtas procesinis sprendimas, konstatuojantis ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą, todėl teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog valstybės pareigūnų veiksmai skiriant jai kardomąją priemonę buvo neteisėti. Taip pat teismas nurodė, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis, Nr. 3K-7-7/2007). Šiuo atveju baudžiamasis procesas, kuris bendrai truko du metus keturis mėnesius 15 dienų, buvo intensyvus, ikiteisminis tyrimas baigtas per penkis mėnesius, ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso trukmei turėjo įtakos ir pačios ieškovės veiksmai, kadangi ji ne kartą teikė papildomus įrodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui, be to, nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine, kasacine tvarka. Nagrinėjant apeliacinį skundą V. P. pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijai, dėl ko skundą nuo pradžios turėjo nagrinėti naujos sudėties teismas, ieškovė prašė apklausti teismo posėdyje liudytoją, specialistą, iš jos pačios ir kitų institucijų buvo išreikalauti įrodymai. Nagrinėjant ieškovės kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujai aiškino teisės normas, bylą nagrinėjo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos posėdyje. Ieškovė neidentifikavo baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų ir nagrinėjusių teismų veiksmų neteisėtumo, dėl ko juos būtų galima įvardyti kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pažeidimus). Esant minėtoms aplinkybėms teismas atmetė ieškovės teiginį, kad jai žala padaryta dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo. Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas dalinai 2 000 Lt sumoje, juridinio šio ieškinio pagrindu nurodant Konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnio pažeidimą bei CK 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalis. Teismas nurodė, kad nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad ieškovė dėl teisminio nagrinėjimo patyrė stresą, emocinę įtampą, apie pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, ieškovei paskirtą bausmę už nusikalstamas veikas buvo paskelbta spaudoje, dėl ko nukentėjo ieškovės reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Ieškovės apeliacinis bei kasacinis skundai buvo nagrinėjami metus ir septynis mėnesius. Nors pažeidimas dėl užsitęsusio proceso nenustatytas, tačiau manytina, kad toks laiko tarpas galėjo neigiamai įtakoti ieškovės savijautą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad jau 2001 m. sausio 3 d. ieškovė buvo konsultuota gydytojo psichiatro, stacionare gydyta nuo 2000 m. gruodžio 11 d. iki 2000 m. gruodžio 21 d., jai diagnozuota F.32.2, kas reiškia pasikartojantį (rekurentinį) depresinį sutrikimą, (sunkų epizodą be psichozės simptomų). 2004 m. gruodžio 9 d. VšĮ Panevėžio miesto medicinos pažymėjime Nr.239 nurodyta medikų išvada, jog V. P. diagnozuota neurozė, kairio kelio sąnario artrozė I-II st.FNĮ. Ieškovei laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 2005 m. kovo 14 d. diagnozuota F 48.0 - neurastenija (susirgimas, kurio metu pasireiškia nuolatiniai nusiskundimai nuovargiu, silpnumu ar išsekimo jausmu po protinio darbo ar nedidelio fizinio krūvio. Nuo 2008 m. balandžio 16 d. ieškovei diagnozuotas alerginis dermatitas. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovė turėjo sveikatos problemų dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau negalima atmesti, kad ieškovės psichologinė būsena ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu suprastėjo. Teismas nurodė, kad tuo pačiu įvertinama tai, kad ieškovės atžvilgiu buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai, todėl ne vienas baudžiamasis procesas galėjo paveikti ieškovės psichologinę būseną. Nors ieškovė teigė, kad baudžiamasis procesas trukdė jai susirasti darbą, šios aplinkybės niekaip neįrodė. Teismas įvertino tai, kad ieškovei pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės apribojimu (bauda), kurios realiai ieškovei nereikėjo atlikti, ir kitos aplinkybės, kurios turi svarbią reikšmę priteistinam neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė nesielgė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, būdama įmonės savininke tvarkiusia buhalterinę apskaitą ieškovė galėjo numatyti, kokie dokumentai yra reikalingi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir juos laiku pateikti, o neturėdama tokios galimybės dėl objektyvių priežasčių - skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosprendžius, kuriais V. P. buvo nuteista pagal BK 221 straipsnio 1 dalį panaikino ir nutraukė nustatęs, kad ieškovės veikoje nėra visų atsakomybei būtinų baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Teismas nurodė, kad nukrypstant nuo priminimo pateikti deklaracijas įteikimo tvarkos, susidarė teisinė situacija, nenumatyta BK 221 straipsnio 1 dalyje. Teismo nurodė, kad akivaizdu, jog nors priminimas buvo įteiktas netinkamai, tačiau ieškovė nustatyta tvarka laiku valstybės institucijai deklaracijų nepateikė. Tokie veiksmai, nors ir nepripažinti nusikalstamais baudžiamosios teisės, bet pripažintini nepriimtinais ir netoleruotinais dorovės, geros moralės, gerų papročių ir viešojo intereso požiūriu. Nors ieškovė teigė, kad jai nebuvo įteiktas priminimas, minėtas faktas nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą ir nenuginčytas. Todėl, teismo nuomone, CK 6.253 straipsnio 1 dalies ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindais dėl pačios ieškovės veiksmų, jos didelio neatsargumo padėjusio žalai atsirasti ir rizikos prisiėmimo yra pagrindas neturtinės žalos dydį sumažinti.

5Ieškovė V. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skunde nurodo, kad:

61. Teismas neteisingai vertino Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 15 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1NSA-00005-349-2006-59. Minėtame nuosprendyje buvo pasisakoma dėl BPK pažeidimų atsakant į V. P. apeliacijos argumentus, t. y. buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas bei įtarimas pareikštas tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus V. P. supažindinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jai paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Nuosprendžiu buvo konstatuota, kad kitų pažeidimų, išskyrus netinkamą įrodymų rinkimą ir jų pateikimą išvadą rengiančiam specialistui dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ikiteisminiame tyrime nebuvo. Taigi minėtame nuosprendyje teismas konstatavo, kad bylos dalis, t. y. dėl kaltinimų pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ir V. P. šioje dalyje išteisino.

72. Teismas netinkamai vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-7-127/2007. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nebuvo šališkas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatavo, V. P. ikiteisminio tyrimo metu FNTT tyrėjo nušalinimo nekėlė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, taigi nebuvo jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, nebuvo jokio pagrindo perduoti bylą į teismą ir nebuvo jokio pagrindo priimti apkaltinamųjų nuosprendžių. Taigi baudžiamasis persekiojimas V. P. atžvilgiu, nuo pat pradžių buvo neteisėtas ir prieštaravo bendriesiems baudžiamojo proceso principams.

83. Neteisėtą ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskritie skyriaus pareigūnai, šiam neteisėtam ikiteisminiam tyrimui vadovavo prokurorai, todėl neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas ir dėl šių pareigūnų veiksmų taikant procesines prievartos priemones.

94. Neteisėtas ikiteisminis tyrimas ir bylos teisminis nagrinėjimas truko 30 mėnesių. Per šį laikotarpį ieškovė patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, depresiją, pablogėjo sveikta. Apie ieškovei taikomą baudžiamąjį persekiojimą per žiniasklaidos priemones tapo plačiai žinoma visuomenei. Todėl teismo priteista suma neadekvati padarytai ieškovei neturtinei žalai.

10Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei V. P. iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:

111. Neteisingas teismo argumentas, kad kadangi ieškovė buvo nuteista, o po to išteisinta, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, ji turi teisę į žalos atlyginimą. Lietuvos civilinėje teisėje klaidos instituto nėra, pareiga atlyginti deliktu padarytą žalą atsiranda tik tuo atveju, jeigu konstatuojamas neteisėtas veiksmas, kuris nėra ir negali būti tapatinamas su klaida. Todėl vien tai, kad ieškovė buvo nuteista, o vėliau išteisinta negali būti besąlyginiu pagrindu konstatuoti, kad jos atžvilgiu teismo atliktas veiksmas buvo neteisėtas. Pats teismas pripažino, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas negali būti pripažintas šiurkščia teismo klaida. Klaida, kuri be to nebuvo šiurkšti, nėra CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme neteisėtu veiksmu, todėl ji negali būti pripažinta ir sąlyga, kuriai esant yra sprendžiamas tolesnis žalos atlyginimo klausimas.

122. Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri neteisėtais veiksmais yra susijusi priežastiniu ryšiu. Priežastinį ryšį ir neturtinę žalą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovės psichologinė būsena pablogėjo po to kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas sprendime nemotyvavo, kuo pasireiškė ieškovės reputacijos pablogėjimas bei bendravimo galimybių sumažėjimas. Teismas privalėjo nurodyti, kaip nuteisimas prisidėjo prie kitų iki tol buvusių ieškovės psichikos susirgimų, tai pat aptarti įrodymus, kurių pagrindu jis tokias išvadas daro. Tuo teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, kadangi netinkamai motyvavo aplinkybes, dėl kurių ieškinys yra tenkinamas. Teismas nepakankamai įvertino tą faktą, kad ieškovės atžvilgiu, tuo pačiu metu buvo atliekami dar keli ikiteisminiai tyrimai.

133. Šioje byloje rašytiniais įrodymais įrodyta, kad ieškovė laiku nepateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai privalomų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų dėl ko ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau baudžiamoji byla buvo perduota į teismą. Taigi pati ieškovė neatliko privalomų veiksmų, kurių neatlikimas turėjo įtakos jos baudžiamajam persekiojimui. Teismas ne visai tinkamai įvertino pačios ieškovės veiksmus, nepasisakė dėl jos kaltės laipsnio, todėl neteisingai nustatė iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos dydį. Ieškovė, kuri buvo įmonės savininkė bent minimaliai suprato ar turėjo suprasti apie galimas pasekmes, kurios gali atsirasti už laiku nepateiktas įmonės finansinės atsakomybės dokumentus bei elgtis tiek apdairiai, kad išvengtų neigiamų pasekmių. Bylos duomenimis, kai kurias deklaracijas ieškovė nepateikė mokesčių inspekcijai po 2-3 metus, taigi prisiėmė riziką dėl galimų padarinių atsiradimo. Ieškovės kaltės dydis buvo žymus ir esminis, todėl reikalavimas atlyginti žalą turėjo būti atmestas.

14Ieškovė V. P. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinė skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai. Nereikalauja papildomo įrodinėjimo tai, kad prieš asmenį pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir taikomos procesinės prievartos priemonės sukelia neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę įtampą ir stresą. Ieškovė teismui pateikė įrodymus, kad tuo metu kaip prieš ją buvo vykdomas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, jai medikų buvo diagnozuota neurozė ir neurastenija. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tinkamai nustatė, kad yra priežastinis ryšys tarp valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos.

15Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimais į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodo, kad ieškovė dėl kaltinimų pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – aplaidus apskaitos tvarkymas buvo išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagrindas išteisinti ieškovę buvo tas, kad ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui savo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2001-2003 metus, todėl išnyko minėto straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Ieškovei, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, buvo paskelbta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Prašymų papildyti ir pateikti į bylą papildomus dokumentus ieškovė tuo metu nepareiškė, nors žinojo, kad jai pareikštas įtarimas, o vėliau ir kaltinimas dėl aplaidaus apskaitos dokumentų tvarkymo, kadangi nėra visų įmonės apskaitos dokumentų už 2001-2003 metus. Prašymų papildyti ir pateikti papildomus dokumentus ieškovė nereiškė ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nors turėjo tokią galimybę. 2001-2003 ieškovės įmonės dokumentai buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui. Civilinės teisės aspektu tokį ieškovės elgesį galima įvertinti kaip didelį neatsargumą, kuris padėjo galimai žalai atsirasti, nes ji žinojo apie įtarimą ir kaltinimą. Atsakovai nurodė, kad galima sutikti, kad pareigos pateikti įmonės apskaitos dokumentus ikiteisminio tyrimo metu ji neturėjo, nes jų nebuvo reikalaujama. Tačiau apeliantė žinojo, kad ikiteisminis tyrimas vyksta dėl aplaidaus įmonės dokumentų tvarkymo, kadangi nėra visų apskaitos dokumentų. Todėl galėjo numatyti ir suprasti, kad dėl šių dokumentų nepateikimo jai gali kilti neigiami padariniai, ir galėjo savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo metu pateikti 2001-2003 metų įmonės apskaitos dokumentus. Toks apeliantės neveikimas laikytinas rizikos prisiėmimu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ji iš tiesų patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę įtampą, depresiją bei pablogėjo jos sveikata.

16Ieškovės V. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinis skundas netenkintinas.

17Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

18CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007, kt.).

19Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių taikymas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismų veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

20Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas baudžiamojoje byloje savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, tai yra teismas pagrįstai sprendė, jog vien išteisinamasis teismo nuosprendis nereiškia viso baudžiamojo proceso neteisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu nurodydamas, jog išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog buvo padaryti pareigūnų neteisėti veiksmai bei tai yra valstybės civilinės atsakomybės sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, ir kt.). Tačiau nors išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas bei konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti, tačiau vis dėlto asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008). Taip pat sprendžiant nagrinėjamą klausimą taikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ji ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją, jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą.

21Nagrinėjamu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi nuosprendžius, kuriais V. P. nuteista pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, panaikino konstatavęs, kad V. P. veikoje nėra visų atsakomybei pagal BK 221 straipsnio 1 dalį būtinų baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių, todėl baudžiamasis įstatymas teismų sprendimuose pritaikytas netinkamai. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad V. P. deklaracijų klausimus sprendusi valstybės institucija - Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyrius – įgyvendindama savo kompetenciją, nukrypo nuo tokią veiklą reglamentuojančių įstatymo nuostatų, taip sukurdama teisinę situaciją, nenumatytą BK 221 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodė, kad Panevėžio FNTT tyrėjas 2004 m. rugsėjo 1 d. įteikė V. P. priminimą apie pareigą pateikti deklaracijas ir pats 2004 m. rugsėjo 22 d. tarnybiniu pranešimu informavo FNTT Panevėžio apskrities skyriaus viršininką apie tai, kad atlikus V. P. įmonės patikrinimą yra nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 221 straipsnio 1 dalyje požymiai, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas susidariusią situaciją traktavo kaip tokią, kurioje FNTT atstovas iš pradžių dalyvavo formuojant vieną iš faktų, reikšmingų baudžiamosios atsakomybės atsiradimui, o vėliau inicijavo veikos, apimančios tą faktą, ikiteisminį tyrimą. Teismas sprendė, kad tokie veiksmai, neatitinka bendrųjų baudžiamojo proceso principų, reikalaujančių veikti taip, kad nusikalstamos veikos būtų atskleidžiamos laikantis įstatymo.

22Taigi, ieškovė buvo nuteista neteisėtai dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą, nes konstatavo, kad V. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu, nes, kaip minėta, valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įvirtinta CK 6.263 straipsnio pirmojoje dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad jie veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, jog dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Todėl atmestinas, kaip nepagrįstas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

23Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo iš viso pradėti ikiteisminį tyrimą, perduoti bylą į teismą ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atmestinas apeliantės argumentas, kad pareigūnai neturėjo pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo, dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartyje nustatė, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Tai, kad asmuo išteisintas, nes teismas pagal surinktus duomenis nustatė, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, negali būti pagrindu konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir (ar) prokuroras atliko neteisėtus veiksmus. Pradėjus asmens baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras negali žinoti, ar įtariamasis (kaltinamasis) bus teismo pripažintas kaltu. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 15 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio dalį ir priėmė naują nuosprendį – pagal BK 223 straipsnio 1 dalį V. P. išteisino, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Minėtame nuosprendyje teismas pripažino, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo padaryta: pranešimai apie įtarimą surašyti ir V. P. įteikti laikantis įstatymo reikalavimų, pagal teisės aktų keliamus reikalavimus V. P. supažindinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jai paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d. nutartyje taip pat nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas atliko šališkus, neteisėtus veiksmus, tik todėl, kad įteikė ieškovei priminimą, o vėliau inicijavo ikiteisminio tyrimo pradžią. Nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismas tik nurodė, kad gali kilti abejonių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nešališkumo. Taigi minėti teismai nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, priimdami procesinius sprendimus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas nesurinko visų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, be to, galimai (nors nebūtinai) buvo šališkas, negali būti pripažįstamos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais.

24Nagrinėjamu atveju apeliantė V. P. jai padarytą žalą grindžia ir tuo, jog teisminis nagrinėjimas truko 30 mėnesių, per šį laikotarpį ieškovė patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, depresiją, pablogėjo sveikta, apie jai taikomą baudžiamąjį persekiojimą per žiniasklaidos priemones tapo plačiai žinoma visuomenei, todėl jai priteista suma neadekvati padarytai ieškovei neturtinei žalai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamasis procesas, kuris bendrai truko du metus keturis mėnesius 15 dienų, buvo intensyvus, ikiteisminis tyrimas baigtas per penkis mėnesius, ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso trukmei turėjo įtakos ir pačios ieškovės veiksmai, kadangi ji ne kartą teikė papildomus įrodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui, be to, nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine, kasacine tvarka. Ieškovė neidentifikavo baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų ir nagrinėjusių teismų veiksmų neteisėtumo, dėl ko juos būtų galima įvardyti kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pažeidimus). Skundžiama teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, jos išvados pagrįstos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu, apeliantė skunde teismo nustatytų aplinkybių neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

25Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, nurodo, kad civilinėje teisėje yra įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis (CK 6.250 str. 2 d.), taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, tokius kaip asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės dydį, sulaikymo, neteisėto suėmimo laiką, informacijos apie sulaikymą, suėmimą ar kitas kardomąsias priemones paskleidimą visuomenėje, paties dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų nukentėjusio asmens elgesį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarti, priimta civilinėje byloje R. K. v. Lietuvos valstybė, civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007). Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Neturtinę žalą įvertinti pinigais yra neįmanoma, todėl teismai, priteisdami šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

26Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl atlygintinos ieškovei neturtinės žalos dydžio, vadovavosi tiek bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tiek atsižvelgė ir į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (baudžiamojo proceso trukmę, šio proceso pasekmes ieškovės sveikatai, aplinkybę, kad apie ieškovei paskirtą bausmę buvo paskelbta spaudoje ir kt.). Taip pat, priešingai negu nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, teismas įvertino ir pačios ieškovės veiksmus, padėjusius žalai atsirasti bei įvertino aplinkybę, jog ieškovės atžvilgiu buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai, kurie galėjo turėti įtakos ieškovės sveikatos būklei. Todėl negalima sutikti su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, argumentu, kad teismas nenurodė argumentų, kodėl jis sprendė, kad ieškovei atsirado neturtinė žala. Tačiau, atsižvelgdama į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt dydžio suma yra per maža ieškovei padarytai moralinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Taip pat sprendžiant klausimą dėl priteistino minėtos žalos dydžio, svarbu ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas. Svarbu pažymėti tai, kad minėtas nukrypimas nuo teismų suformuotos praktikos, turi būti ne tik argumentuotas, pagrindžiamas bei pateisinamas, tačiau ir proporcingas, jis negali paneigti esminių suformuotų principų.

27Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo neteisėtai nuteista aštuonis mėnesius, orientuodamasis į jos neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes dėl jos išgyvenimų bei nepatogumų, sprendė, jog jai turi būti priteisiama

288 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (civilinė byla Nr. 3K-3-604/2005); esant penkeriems metams bei dešimt mėnesių trukmei nuo ieškovės patraukimo kaltinamąja iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo bei septyneriems metams bei dviems mėnesiams ikiteisminio tyrimo trukmei ir teismui konstatavus esant nepagrįstą procesinį delsimą, sukėlusį ieškovei žalą, ieškovei priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007); baudžiamajam procesui trukus daugiau nei dešimt metų ir Europos Žmogaus Teisių Teismui prapažintus tai bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimu, o bylą nutraukus suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, ieškovui priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007); taip pat 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas ir tokiu atveju, kai buvo konstatuota, jog ieškovui neteisėtais valstybės pareigūno veiksmais buvo padaryta žala, nes tai lėmė ieškovo išgyvenimus dėl asmens teisių ir pareigų tikrumo, taip pat ir susijusių su verslo plėtra, ieškovas susirgo depresija, jam padidėjo kraujospūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-2007); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškovui buvo priteistas 40 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas buvo išteisintas po to, kai baudžiamasis procesas truko aštuonerius metus, jo metu ieškovas nuo 1997 m. rugpjūčio 27 d. iki 1998 m. sausio 8 d. buvo suimtas, taip pat už pareigūno vardo diskreditavimą buvo atleistas iš darbo, tačiau taip pat ir nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis suėmimo laikotarpiu (civilinė byla Nr. 3K-3-417/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi buvo palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat atsižvelgiant į bendrą valstybės ekonominę padėtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-364/2008).

29Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką bei ekonominę situaciją valstybėje, ieškovei turi būti priteisiamas 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

30Remdamasi byloje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teisėjų kolegija jį pakeičia tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, padidindama priteistą sumą iki 5 000 Lt, kitos sprendimo dalies naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

32Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti.

33Neturtinės žalos atlyginimą ieškovei V. P. (a. k. ( - ) priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, padidinti iki

345 000 Lt (penkių tūkstančių litų).

35Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovė V. P. ieškiniu kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama... 4. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 5. Ieškovė V. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m.... 6. 1. Teismas neteisingai vertino Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio... 7. 2. Teismas netinkamai vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų... 8. 3. Neteisėtą ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje atliko... 9. 4. Neteisėtas ikiteisminis tyrimas ir bylos teisminis nagrinėjimas truko 30... 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo... 11. 1. Neteisingas teismo argumentas, kad kadangi ieškovė buvo nuteista, o po to... 12. 2. Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri... 13. 3. Šioje byloje rašytiniais įrodymais įrodyta, kad ieškovė laiku... 14. Ieškovė V. P. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo... 16. Ieškovės V. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos... 17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas... 18. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą,... 19. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė... 20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis... 21. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 11 d.... 22. Taigi, ieškovė buvo nuteista neteisėtai dėl to, kad baudžiamąją bylą... 23. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo iš viso pradėti... 24. Nagrinėjamu atveju apeliantė V. P. jai padarytą žalą grindžia ir tuo, jog... 25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo,... 26. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė... 27. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d.... 28. 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (civilinė byla Nr. 3K-3-604/2005); esant... 29. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu... 30. Remdamasi byloje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja,... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 32. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti.... 33. Neturtinės žalos atlyginimą ieškovei V. P. (a. k. ( - ) priteistą iš... 34. 5 000 Lt (penkių tūkstančių litų).... 35. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....