Byla 3K-3-417/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas 2006 m. vasario 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 1997 m. rugpjūčio 27 d. atskiruoju pavedimu, adresuotu Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) Klaipėdos apygardos viršininkui, nurodė pristatyti ieškovą iki 11 val. į Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūrą apklausai, tačiau ieškovas negavo šio šaukimo, nes atostogavo su šeima nuo 1997 m. rugpjūčio 18 d. iki 1997 m. rugsėjo 7 d. Palangoje. VSD pareigūnai surado ieškovą 1997 m. rugpjūčio 27 d. apie 6.30 val. ir leido jam vykti į prokuratūrą asmeniniu automobiliu, patys važiavo iš paskos. Netoli Kauno VSD pareigūnus už greičio viršijimą sustabdė policininkai, todėl ieškovas vienas nuvažiavo į Alytų, kur tvarkė savo reikalus, paskambino prokurorui ir pranešė, kad į prokuratūrą atvyks apie 17 val. Tos pačios dienos vakare po apklausos sulaikytas ieškovas buvo neteisėtai nuvežtas į Kybartų pataisos koloniją, vėliau, pareiškus ieškovui įtarimus dėl nusikaltimo padarymo, patalpintas į areštinę Kauno vyriausiajame policijos komisariate. Ieškovas buvo kalinamas iki 1998 m. sausio 8 d., vėliau jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras 1997 m. spalio 16 d. ir 1997 m. spalio 28 d. įsakymais, su kuriais ieškovas nesupažindintas, atleido jį iš Alytaus miesto ir rajono Policijos komisariato savivaldybių policijos komisaro pareigų dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, už pareigūno vardo diskreditavimą, pabėgant nuo VSD darbuotojų, žinant, kad yra nutarimas jį atvesdinti apklausai į prokuratūrą, vengimą duoti parodymus baudžiamojoje byloje, ir, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 2 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį Kauno apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi paliko galioti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 12 d. sprendimu administracinėje byloje pripažino, kad ieškovas iš tarnybos atleistas neteisėtai ir grąžino jį į tarnybą vidaus reikalų sistemoje, priteisė 60 670,59 Lt kompensaciją už priverstinę pravaikštą už trejus metus, panaikino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1997 m. spalio 16 d. ir 1997 m. spalio 21 d. įsakymų dalis dėl ieškovo atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Ieškovo teigimu, baudžiamoji byla jam buvo iškelta neteisėtai, jo suėmimas ir kalinimas taip pat buvo neteisėti ir nepagrįsti, tyrimas truko nepateisinamai ilgai (aštuonerius metus), todėl buvo pažeistos jo teisės į greitą ir teisingą teismą, padaryta nemažai procesinių pažeidimų, o tyrimas užsibaigė išteisinamuoju nuosprendžiu (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Išvardyti pažeidimai, anot ieškovo, buvo padaryti 1997 m. rugpjūčio 28 d. jį sulaikius, nes prokuroras neinformavo apie tai jo šeimos, ieškovo sutuoktinė apie vyro sulaikymą sužinojo po keleto dienų iš spaudos. Be to, pažeidžiant Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatas, ieškovas buvo neteisėtai laikytas areštinėje 26 paras, nors suimti asmenys atlieka kardomąjį kalinimą izoliatoriuose–kalėjimuose ir pagal Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 7, 8, 11–14, 17 punktus gali būti uždaryti į areštinę dešimčiai parų. Ieškovas prokuratūroje buvo sulaikytas vadovaujantis BPK 137 straipsniu, įtariant padarius nusikaltimus, nustatytus BK 207 ir 289 straipsniuose, tačiau buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, jog ieškovas tariamai pabėgo nuo jį lydinčių pareigūnų, vengė duoti parodymus baudžiamojoje byloje. Ieškovas 2001 m. prašė išskirti jo epizodą į atskirą bylą, tačiau Kauno apygardos prokuratūra atmetė šiuos prašymus, dėl to byla užsitęsė dar ketverius metus. Ieškovas 1997 m. gruodžio 22 d. buvo supažindintas su parengtinio tyrimo pabaigimu pagal BPK 28 straipsnį, po to jokie procesiniai veiksmai neturėjo būti atliekami, tačiau prokuroras A. Vieraitis 1998 m. sausio 7 d. prašė Vilkaviškio teismo pratęsti kardomąjį kalinimą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas trukdys nustatyti byloje tiesą, paveiks liudytojus. Be to, prokuroras, prašydamas 1997 m. rugsėjo 8 d. pratęsti kardomąjį kalinimą, teismui nurodė, kad ieškovo kaltė nusikalstamoje veikoje yra įrodyta dokumentinės revizijos aktu, rašysenos ekspertizės aktu, liudytojų parodymais ir pan., tačiau kaltinamojoje išvadoje nė vieno šių dokumentų nebuvo paminėta. Teismas atsisakė pratęsti kardomąjį kalinimą. Prokuroras taip pat neinformavo ieškovo, kad dalis baudžiamosios bylos dėl ieškovo 2001 m. gegužės 10 d. nutarimu nutraukta, o su šiuo nutarimu ieškovas supažindintas tik 2001 m. rugpjūčio 25 d. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad ieškovas areštuotas ir apkaltintas suklastojęs 1995 m. gegužės 15 d. aktą, tačiau vėliau buvo nustatyta, jog šis aktas niekada neklastotas ir neperrašytas, todėl baudžiamoji byla iškelta neteisėtai, o kaltinimas ieškovui pateiktas neteisingai prokurorui įvertinus faktines bylos aplinkybes, taip pat buvo neteisėti jo sulaikymas ir suėmimas, nes nebuvo vados baudžiamajai bylai iškelti ar jį sulaikyti bei suimti. Ieškovo teigimu, jam ir jo šeimai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala dėl išvardytų aplinkybių, neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, neteisėto baudžiamosios bylos iškėlimo, nepateisinamai ilgo (aštuoneri metai) tyrimo. Ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų negavo pajamų iš darbo (tarnybos) santykių, todėl patyrė 161 788 Lt turtinės žalos, kuri skaičiuotina pagal vidutinį jo darbo užmokestį, apskaičiuotiną remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimu, kuriuo ieškovui priteista 60 670,59 Lt kompensacija už paskutinius trejus metus. Ieškovo teigimu, jam taip pat priteistina neturtinė žala, kuri, atsižvelgiant į ieškovo ir jo šeimos patirtus dvasinius išgyvenimus, įtampą, nepatogumus, protingumo, sąžiningumo ir kitus principus, įvertintina 500 000 Lt. Neturtinė žala ieškovui buvo padaryta spaudoje pateikus iškraipytus faktus apie ieškovą, jo tariamus nusikaltimus ir kaltumą, sudarant ieškovo, kaip nesąžiningo pareigūno, neigiamą įvaizdį. Plačiai pasklidus visuomenėje žinioms apie ieškovui iškeltą baudžiamąją bylą, pareikštus kaltinimus, apie tai sužinojo jo artimieji, draugai, pablogėjo ieškovo santykiai su pažįstamais žmonėmis, nes jie ėmė ieškovu nebepasitikėti. Ieškovas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 29 ir 30 straipsniais, CK 6.250, 6.272, 6.273 straipsniais, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš valstybės 101 117,41 Lt turtinei žalai (negautas pajamas), 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies, priteisė iš valstybės ieškovui 99 842,61 Lt negautų pajamų, 161 787,84 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, ištyręs baudžiamosios bylos duomenis, nustatė, kad prokuroras, šaukdamas ieškovą į Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūrą, pažeidė 1997 m. rugpjūčio 27 d. galiojusio BPK 163 straipsnį; ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kuriais buvo siekiama pristatyti apklausai ieškovą, aiškintis jo nepristatymo priežastis, jo transporto priemonės apžiūra ir gedimo priežasčių aiškinimasis laikytini betiksliais, neprisidėjusiais prie įmanomai greitesnio bylos ištyrimo, lėmusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimu pripažintų neteisėtais ir panaikintų įsakymų priėmimą. Be to, ieškovą sulaikius prokuratūroje ir prokuroro prašymu patalpinus į Kybartų koloniją – gyvenvietę, buvo pažeisti Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 7, 8, 11, 12, 13, 14 ir 17 punktai. Ieškovo kardomasis kalinimas tęsėsi nuo 1997 m. rugpjūčio 29 d. iki 1998 m. sausio 7 d., teismui ne kartą tik iš dalies tenkinant prokuroro prašymą dėl kardomojo suėmimo termino pratęsimo, o vėliau atsisakius pratęsti kardomąjį kalinimą. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje buvo atlikti procesiniai veiksmai: 1997 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas buvo apklaustas kaip įtariamasis, 1997 m. rugsėjo 7 d. prokuroras priėmė nutarimą ieškovą patraukti kaltinamuoju pagal galiojusio BK 285 straipsnį, 1997 m. rugsėjo 7 d. ieškovas apklaustas kaip kaltinamasis, 1997 m. spalio 10 d., 1997 m. lapkričio 7 d. ieškovas papildomai apklaustas kaip kaltinamasis, 1997 m. gruodžio 5 d. priimtas naujas nutarimas patraukti kaltinamuoju pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, 285 straipsnį ir 289 straipsnio 2 dalį, 1998 m. kovo 27 d. surašyta kaltinamoji išvada; Kauno apygardos teismas 2000 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje grąžindamas bylą parengtiniam tyrimui papildyti, konstatavo, kad ieškovui parengtinio tyrimo metu pareikšti kaltinimai buvo nekonkretūs, neaiškūs, ribojantys teisę į gynybą, t. y. buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, neatitikęs BPK 17, 52, 71, 161, 162 straipsnių reikalavimų. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs baudžiamojoje byloje parengtinio tardymo eigą nuo 1997 m. rugpjūčio 27 d. iki 1998 m. sausio 8 d., nurodė, kad per visą ieškovo suėmimo laikotarpį baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami nuoseklūs tyrimo veiksmai, ir, nors ieškovui šiuo laikotarpiu buvo pareikšti penki nutarimai patraukti kaltinamuoju, tačiau ir po jų Kauno apygardos teismo 2000 m. liepos 3 d. nutartyje buvo konstatuota, jog kaltinimai nėra konkretūs, aiškūs, todėl ribojantys kaltinamojo teisę į gynybą. Teismas papildomai pažymėjo, kad, nors prokuroras pakartotinius prašymus teismui pratęsti ieškovo kardomojo kalinimo terminą grindė tuo, kad šis, būdamas laisvėje vengs tardymo ir bandys sukliudyti nustatyti tiesą byloje, paveikdamas liudytojus ir bendrininkus, tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, jog didžioji dauguma liudytojų baudžiamojoje byloje buvo apklausta dar iki 1997 m. rugsėjo pabaigos, 1997 m. gruodžio 22 d. protokolu ieškovui buvo paskelbta apie parengtinio tardymo pabaigą. Dėl to teismas nurodė, kad tardymo proceso veiksmai po šio termino nebebuvo galimi, o bylą tiriantis pareigūnas privalėjo inicijuoti suėmimo pakeitimą į lengvesnę kardomąją priemonę arba suėmimo panaikinimą, nelaukdamas teismo paskirto suėmimo termino pabaigos, kad būtų išvengta Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tačiau 1998 m. sausio 7 d. buvo neteisėtai pakartotinai kreiptasi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su pareiškimu pratęsti ieškovo kardomojo kalinimo terminą, kurio apylinkės teismas netenkino. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pasyvumo buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis, nustatanti asmens teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, todėl pagal Konvencijos 5 straipsnio 5 dalį ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą. Be to, teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasyvumą netiesiogiai patvirtino ir tolimesni ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai ir jų rezultatai, kurie neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad, grąžinus bylą tardymui papildyti, prokuroras, išnaudojęs visas galimybes papildomiems įrodymams surinkti, 2001 m. gegužės 10 d. nutarimu nutraukė prieš kaltinamąjį R. K. baudžiamosios bylos dalis dėl konfiskuotų cigarečių iššvaistymo grupe iš anksto susitarusių asmenų ir stambiu mastu, dėl 1995 m. gegužės 15 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje perduoti šias cigaretes saugoti į UAB „Urkupis“ suklastojimo ir panaudojimo, piktnaudžiaujant tarnyba, neįrodžius, kad ieškovas dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, tačiau ieškovas su šiuo nutarimu buvo supažindintas tik 2001 m. rugpjūčio 24 d.; tokį delsimą pranešti patrauktajam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui apie baudžiamosios bylos dalies nutraukimą teismas vertino kaip ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2001 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu ieškovas vėl buvo patrauktas kaltinamuoju, 2001 m. gruodžio 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuroras surašė kaltinamąją išvadą, byla buvo perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2004 m. gruodžio 2 d. išteisinamuoju nuosprendžiu išteisino ieškovą, nenustačius, kad šis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Teismas, pabrėžęs, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendyje įvardijo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ydingumą, konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neefektyvūs ir padarė išvadą, kad šiuo atveju taip pat buvo pažeista ieškovo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas greitesnio bylos ištyrimo, prašė jo bylą išskirti į atskirą bylą, tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas. Teismas nurodė, kad kiekvienas baudžiamasis procesas turi vykti griežtai pagal žmogaus teisių apsaugos reikalavimus, o greitas procesas turi apsaugoti kaltinamąjį nuo ilgo nežinojimo apie savo likimą, ilgai trunkančios psichologinės įtampos ir išgyvenimų, todėl baudžiamojo proceso metu priimti procesiniai sprendimai, jų visuma turi atitikti baudžiamojo proceso normas, baudžiamojo proceso uždavinius bei principus ir nepažeisti Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies bei 6 straipsnio 1 dalies. Teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad parengtinio tardymo pareigūnų veiksmai dėl ieškovo neatitiko baudžiamojo proceso teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo bei proceso greitumo principų, įtvirtintų Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, dėl šių veiksmų ieškovui buvo padaryta žala, kurią turi atlyginti valstybė, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų kaltės. Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą atlyginti turtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad administracinėje byloje buvo priteistos negautos pajamos už trejus metus, todėl pripažino pagrįstu ieškovo prašymą priteisti negautą vidutinį darbo užmokestį tik už penkerius metus; be to, iš ieškovo socialinio draudimo pažymėjimo matyti, jog ieškovas nuo 1997 m. lapkričio 1 d. niekur nedirbo, iš Alytaus darbo biržos per laikotarpį, už kurį prašė priteisti negautas pajamas, gavo 1274, 80 Lt bedarbio pašalpą, todėl teismas ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos priteisimo sumažino iki 99 842,61 Lt. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad vi­siš­ko ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mo principas ob­jek­ty­viai ne­ga­lėjo bū­ti tai­ko­mas, nes ne­tur­ti­nės ža­los tiks­liai įver­tin­ti pi­ni­gais neįmanoma; įsta­ty­me nustatyta tik pi­ni­gi­nė sa­tis­fak­ci­ja, ku­ria sie­kia­ma kiek įma­no­ma tei­sin­giau kom­pen­suo­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­tir­tą dva­si­nį, fi­zi­nį skaus­mą, o teis­mo funk­ci­ja yra nu­sta­ty­ti tei­sin­gą pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją už pa­tir­tą skriau­dą pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad ieškovas, 1997 metais buvo 36 metų amžiaus, dirbo Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Savivaldybės policijos komisaru, buvo vedęs, augino tris mažamečius vaikus, iki suėmimo per keturiolika tarnybos metų nė karto nebuvo baustas, apibūdinamas teigiamai, tuo metu, kai buvo suimtas, jis su šeima atostogavo, todėl 1997 m. rugpjūčio 27 d. atskirasis pavedimas atvesdinti ieškovą buvo neteisėtas, sukėlęs ieškovui neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus ir pažeminimą, o nepagrįstai ilgai trukęs nekokybiškas kardomasis kalinimas (suėmimas) atskyrė ieškovą nuo šeimos, darbo, todėl tai sukėlė visas CK 6.250 straipsnio 1 dalyje išvardytas neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reputacijos pablogėjimą taip pat lėmė ir daugkartiniai neigiami atsiliepimai apie jį žiniasklaidoje, kuriems sprendžiamos reikšmės turėjo neįprastai (pristatymu į prokuratūrą) pradėtas ieškovo baudžiamasis persekiojimas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, panaikinus kardomąją priemonę – kalinimą, baudžiamojo persekiojimo metu ieškovui galiojo kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuris taip pat pažeidė ieškovo teisę į bylos tyrimą per įmanomai trumpiausią laiką, sukėlė ieškovui nepatogumus ir apribojo bendravimo galimybę. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“; Nr. 3K-3-10/2006, skelbta Teismų praktika 25), konstatavo, kad ieškovui priteistinos 161 787,84 Lt neturtinės žalos dydis sietinas su jo gautu vidutiniu darbo užmokesčiu (1685,29 Lt per mėnesį), priteisiant šią sumą kaip neturtinės žalos atlyginimą už visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį – 96 mėnesius (aštuonerius metus).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus, 2007 m. vasario 19 d. nutartimi juos tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimą – sumažino teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 40 000; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, nors ir buvo pagrindas sulaikyti ieškovą, tačiau baudžiamoji byla dėl ieškovo buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgai, jo suėmimo metu tyrimas nebuvo intensyvus, valstybės pareigūnai, tyrę ir nagrinėję baudžiamąją bylą, kurioje buvo pareikšti kaltinimai ieškovui, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, todėl teismas turėjo pagrindą taikyti civilinę atsakomybę atsakovui dėl nurodytų teisės pažeidimų, padarytų valstybės pareigūnų veiksmais (neveikimu). Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą turtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad, pažeidus Konvencijos nurodytas nuostatas, valstybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl Konvencijos pažeidimo, pagal nacionalinės teisės normas; civilinėje teisėje galioja principas, jog nuostoliai turi būti visiškai atlyginami; tais atvejais, kai asmuo dėl patirtų jo teisių suvaržymų patiria nuostolių negavęs pajamų iš savo veiklos, jis turi teisę reikalauti negautos naudos kaip netiesioginių nuostolių. Dėl to kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė žalos padarymo faktines aplinkybes, pakankamai išsamiai argumentavo išvadas dėl turtinės žalos atlyginimo, teisingai nurodė žalos atlyginimo pagrindus, jos nustatymo kriterijus, turėjo pagrindą priteisti teismo sprendime nustatyto dydžio turtinės žalos atlyginimą; kolegija nenustatė pagrindų sumažinti ieškovui priteistą turtinės žalos atlyginimą. Kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas turtinės žalos atlyginimą, antrą kartą tenkino ieškovo reikalavimą, patenkintą administracinėje byloje, motyvavo, jog pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovui turtinės žalos atlyginimą dėl negautų pajamų, skaičiuojamų pagal vidutinį ieškovo darbo užmokestį, gautą iki neteisėto atleidimo iš tarnybos ir pareigų dienos, kurios nepriteisė administracinis teismas; ieškovo reikalavimai administracinėje byloje buvo kildinami iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, o šioje byloje – iš civilinės atsakomybės teisinių santykių. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną ieškovui neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepakankamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos nustatymo kriterijus, nepagrįstai jos dydį nustatė kaip atitinkantį nuostolių dėl negautų pajamų, apskaičiuotų remiantis vidutiniu ieškovo darbo užmokesčiu, dydį, kuris yra pernelyg didelis, susietas tik su negautų pajamų dydžiu ir neatitinka įstatymo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei teismų praktikos. Kolegija motyvavo, kad paprastai asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, jog dėl jo buvo pasielgta neteisėtai, o jam padarytą neturtinę žalą atlyginti pinigais beveik neįmanoma; įvertinant pinigais patirtas moralines skriaudas, būtina vadovautis proporcingumo principu, nes piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas negali atstoti, juolab materialus turtas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad per ilgas bylos nagrinėjimas ir suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo asmenybei, jo reputacijai, sveikatai, tačiau pažymėjo, jog teismas tinkamai neįvertino konkrečių bylos aplinkybių (ieškovo nepakankamo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, jo suėmimo ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti laikotarpių, jų pasekmių), neatsižvelgė ir į valstybės, kuri turi atlyginti žalą, jos piliečių bendrą materialinį lygį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija; Nr. 3K-3-34/2001, skelbta Teismų praktika 15; 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra; Nr. 3K-7-298/2004, skelbta Teismų praktika 22; 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė; Nr. 3K-7-255/2005, skelbta Teismų praktika 24; 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“; Nr. 3K-3-10/2006, skelbta Teismų praktika 25; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimas, priimtas byloje Š. prieš Lietuvą, 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas, priimtas byloje G. prieš Lietuvą), todėl sumažino ieškovui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 40 000 Lt.

9III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria sumažintas priteistos neturtinės žalos dydis, ir dėl šio reikalavimo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnį, nustatantį neturtinės žalos turinį, neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes (ieškovas, 1997 metais būdamas 36 metų amžiaus, dirbo Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Savivaldybės policijos komisaru, buvo vedęs, augino tris mažamečius vaikus, iki suėmimo per keturiolika tarnybos metų nė karto nebuvo baustas, dėl neteisėto atskirojo pavedimo atvesdinti ieškovą apklausai neteko darbo, žiniasklaidoje buvo apibūdinamas neigiamai, ilgai truko parengtinis tyrimas), nepagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad CK 6.250 straipsnyje išvardytų neturtinės žalos įvertinimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, sumažindamas pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė tik į valstybės ir jos piliečių materialinį lygį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad įvertinant, jog ieškovas buvo jaunas ir darbingas žmogus, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus gali būti ir jo vidutinis darbo užmokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika; Nr. 3K-3-604/2005; 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“; Nr. 3K-3-10/2006, skelbta Teismų praktika 25).

11Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui priteistas turtinės žalos atlyginimas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nurodyto reikalavimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus priteisti turtinės žalos atlyginimą atmesti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami neteisėtą atleidimą iš darbo kaip civilinės atsakomybės pagrindą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui turtinės žalos dėl neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio atlyginimą, rėmėsi tik ieškovo teiginiais apie jo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtą žalą, tačiau nesivadovavo įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas šios teismo klaidos neištaisė, priešingai, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, ar ieškovo nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas, tikrai padaręs jam žalos. Kasatoriaus teigimu, valstybės institucijų pareigūnai, dėl kurių neteisėtų veiksmų įstatymuose yra nustatyta valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, nebuvo tiesioginiai ieškovo darbdaviai, neatleido jo iš darbo, todėl, nesant CK 6.272 straipsnyje nustatytos pareigūnų civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų dėl ieškovo atleidimo iš darbo, nebuvo pagrindo taikyti šią teisės normą ir tenkinti ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo. Be to, atleidimo iš darbo teisėtumo ir žalos atlyginimo klausimai yra išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendime, todėl pakartotinis klausimas dėl darbo užmokesčio priteisimo civiline tvarka neturėjo būti sprendžiamas.

12Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo Lietuvos valstybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui priteistas turtinės žalos atlyginimas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nurodyto reikalavimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus priteisti turtinės žalos atlyginimą atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindo, priteisė ieškovui negautų pajamų dalį už visą baudžiamojo persekiojimo laiką. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas išsprendė klausimą dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos žalos ieškovui atlyginimo.

13Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kasacinį skundą ieškovas prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistas skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis dėl turtinės žalos ieškovui priteisimo. Jis nurodo, kad nors ieškovo atleidimas iš darbo nėra BPK nustatyta procesinės prievartos priemonė, kurią gali taikyti bylą tiriantys pareigūnai ir dėl kurios neteisėto taikymo galimas patirtos žalos atlyginimas pagal civilinės teisės normas, tačiau patirta žala (ieškovo negautas darbo užmokestis) buvo ieškovui iškeltos baudžiamosios bylos pasekmė. Be to, ieškovo manymu, būtent dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, o ne dėl darbdavio kaltės, ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos, todėl atsakomybė už žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atsiranda valstybei pagal CK 6.272 straipsnį. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad žalos atlyginimo klausimai buvo išspręsti Vilniaus apygardos administraciniame teisme; nurodo, kad šią bylą nagrinėję teismai priteisė ieškovui negautas pajamas, kurių nepriteisė Vilniaus apygardos administracinis teismas, pritaikęs ieškinio senatį (terjus metus) pagal darbo teisę. Ieškovo reikalavimai šioje civilinėje byloje yra kildinami iš civilinės atsakomybės teisinių santykių.

14Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo teismo jį atmesti. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, priteisdamas ieškovui neturtinės žalos atlyginimą.

15Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos ieškovui priteisimu, atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose, valstybės materialinį lygį, todėl pagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą ieškovui neturtinės žalos atlyginimą. Be to, neturtinės žalos įvertinimo kriterijų palyginus su vidutinio darbo užmokesčio dydžiu yra neteisingai traktuojama neturtinės žalos atlyginimo samprata, nes teismas tokiu atveju vertina žmogaus dvasinius išgyvenimus pagal tai, kiek šis žmogus galėjo uždirbti. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje neturtinės žalos atlyginimo dydis bylose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo yra paprastai mažesnis nei bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl valdžios institucijų veiksmų baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

17Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 1997 m. rugpjūčio 27 d. atskiruoju pavedimu nurodė pristatyti ieškovą į Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūrą apklausai. Atvykęs ieškovas buvo sulaikytas Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūroje ir prokuroro prašymu patalpintas į Kybartų koloniją – gyvenvietę. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 1997 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi tenkino prokuroro prašymą paskirti ieškovui kaip įtariamajam kardomąjį kalinimą (suėmimą), nes būdamas laisvėje jis vengs tardymo ir trukdys nustatyti tiesą byloje, paveikdamas liudytojus ir bendrininkus. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorui tuo pačiu pagrindu keletą kartų pakartotinai kreipusis į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą prašant pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nutartimis pratęsdavo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 1998 m. sausio 7 d. nutartimi nebetenkino prokuroro prašymo dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo ieškovui kaip įtariamajam. Ieškovas 1997 m. rugpjūčio 29 d. buvo apklaustas kaip įtariamasis, 1997 m. rugsėjo 7 d. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuroras priėmė nutarimą jį patraukti kaltinamuoju, 1997 m. gruodžio 5 d. dėl ieškovo buvo priimtas naujas nutarimas patraukti kaltinamuoju pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, 285 straipsnį ir 289 straipsnio 2 dalį. 1998 m. kovo 27 d. buvo surašyta kaltinamoji išvada, kurioje ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės pareigūnas, įrašęs į oficialų dokumentą žinomai melagingas žinias ir taip padaręs didelę žalą valstybės interesams, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kauno apygardos teismas 2000 m. liepos 3 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovui parengtinio tyrimo metu pareikšti kaltinimai buvo nekonkretūs, neaiškūs, ribojantys jo teisę į gynybą, todėl grąžino baudžiamąją bylą parengtiniam tyrimui papildyti. Kauno apygardos prokuratūra vėl perdavė baudžiamąją bylą Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūrai; generalinis prokuroras keletą kartų pratęsdavo parengtinio tardymo terminą. 2001 m. gegužės 10 d. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nutarė nutraukti baudžiamosios bylos dalį, neįrodžius, kad ieškovas dalyvavo padarant nusikaltimus. Ieškovas su šiuo nutarimu buvo supažindintas tik 2001 m. rugpjūčio 24 d. 2001 m. gruodžio 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuroras dėl likusios baudžiamosios bylos dalies surašė kaltinamąją išvadą, perdavė baudžiamąją bylą teismui. Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu išteisino ieškovą, nenustatęs, jog teisiamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Ieškovas buvo suimtas nuo 1997 m. rugpjūčio 27 d. iki 1998 m. sausio 8 d., baudžiamasis procesas truko aštuonerius metus. Per šį laikotarpį Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras slaptu 1997 m. spalio 16 d. įsakymu „Dėl Alytaus miesto ir rajono pareigūnų drausminio nubaudimo“ įsakė už pareigūno vardo diskreditavimą atleisti ieškovą iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, 1997 m. spalio 28 d. įsakymu – atleisti iš Alytaus miesto ir rajono Policijos komisariato savivaldybių policijos komisaro pareigų už pareigūno vardo diskreditavimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 12 d. sprendimu panaikino įsakymus, kurių pagrindu ieškovas buvo atleistas iš tarnybos, priteisė kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką už trejus metus. Šią civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas negalėjo dirbti ir gauti pajamų daugiau kaip aštuonerius metus, priteisė negautą vidutinį darbo užmokestį už likusius penkerius metus (99 842,61 Lt negautų pajamų) ir 161 787,84 Lt neturtinei žalai atlyginti, šios žalos dydį apskaičiuojant pagal vidutinį ieškovo darbo užmokestį (1685,29 Lt) už visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį – 96 mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino bylos faktines aplinkybes, atsižvelgęs į valstybės, jos piliečių bendrą materialinį lygį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažino teismo ieškovui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 40 000 Lt.

18V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų, taip pat teisės normas, nustatančias turtinės ir neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

20Dėl ieškovo teisių pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalį pažeidimo. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, konstatuodami, kad ieškovo suėmimas tęsėsi pernelyg ilgą laiką ir priteisdami žalos atlyginimą, tinkamai taikė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas.

21Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Lietuvai įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Taigi ieškovo sulaikymo ir suėmimo momentu (1997 m. rugpjūčio 27 d.) ši Konvencija Lietuvoje galiojo; ji yra tiesioginio taikymo aktas ir jos normoms turi būti suteiktas prioritetas, jeigu nacionalinė teisė nustato kitokias taisykles negu Konvencija (Konstitucijos 135 straipsnis, 1964 m. CK 606 straipsnis, CK 1.13 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999; 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Č. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, Nr. 3K-3-583/2000; 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K-3-1140/2002 ir kt.).

22Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos požiūriu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1961 m. liepos 1 d. sprendimas Lawless v. Ireland byloje, 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas Stögmüler v. Austria byloje, 1971 m. liepos 16 d. sprendimas Ringeisen v. Austria byloje,1990 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Fox, Campbell and Hartley v. U. K. byloje ir kt.). Jeigu konstatuojama, kad suėmimas nacionalinės teisės požiūriu buvo teisėtas, bet neteisėtas Konvencijos požiūriu, tai asmeniui turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 5 dalį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 30 d. sprendimas Brogan v. UK byloje, 2000 m. balandžio 25 d. sprendimas Punzelt v. Czech Republic byloje).

23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika aiškinant Konvencijos 5 straipsnį, yra ne kartą nurodęs, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis yra asmens teisės į laisvę garantija, kurios esmė – apsaugoti suimtąjį nuo tardymo pareigūnų neteisėtų, lėtų veiksmų ir suteikti suimtajam teisę į jam pareikšto kaltinimo išnagrinėjimą per protingą laiko tarpą, o jeigu jo byla negali būti perduodama teismui, tai asmuo turi būti paleistas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. birželio 27 d. sprendimas Neumeister v. Austria byloje, 1968 m. birželio 27 d. sprendimas Wemhoff v. Germany byloje, 1969 m. lapkričio 10 d. Stögmüler v. Austria byloje). Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje teismas yra išaiškinęs, koks suėmimo terminas gali būti pripažintas priimtinu (protingu), teisėjų kolegija nurodo, kad kiekvienu atveju turi būti ieškoma protingos pusiausvyros (proporcingumo) tarp asmens teisių ir viešojo intereso, t. y. sprendžiant klausimą, ar suėmimo laikas buvo protingas, ar ne, būtina atsižvelgti į faktinę suėmimo trukmę, santykį tarp suėmimo trukmės, nusikaltimo pobūdžio ir už jį numatytos bausmės, suėmimo pasekmes suimtajam, paties suimtojo elgesį, tyrimo eigą, tyrimo institucijų elgesį, bylos sudėtingumą, bylos rezultatą, kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu peržiūrėdama skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, tik patikrina, ar teismai, nustatydami ieškovo suėmimo trukmę ir pripažindami jį neteisėtu, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškovo teisės į laisvę garantiją, spręsdami klausimą, ar suėmimo laikas buvo protingas, teisingai įvertino kriterijus, ar nustatydami kitas bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė procesinės teisės normų. Tik išanalizavus aplinkybes apie asmens suėmimą, galima daryti išvadas apie suėmimo teisėtumą ar neteisėtumą, nes suėmimo teisėtumo aspektas tampa lemiančiu, nustatant valstybės atsakomybę už jos pareigūnų padarytus neteisėtus veiksmus.

24Bylą nagrinėję teismai, įvertinę baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad per visą ieškovo suėmimo laikotarpį baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami nuoseklūs tyrimo veiksmai, ieškovas buvo suimtas ir laikomas kolonijoje, nes buvo įtariamas padaręs sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymo nustatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, bei nustačius, kad jis, būdamas laisvėje, gali trukdyti nustatyti byloje tiesą. Teismai padarė išvadą, kad kaltinimai ieškovui nebuvo konkretūs, aiškūs, ribojo jo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais, jei per paskirto suėmimo terminą ar per pratęstą suėmimo laikotarpį nėra atliekami nuoseklūs baudžiamosios bylos tyrimo veiksmai, kuriais būtų siekiama išaiškinti kaltinamojo ar kitų asmenų galimą dalyvavimą padarant nusikaltimą, toks pasyvus ikiteisminis tyrimas kaltinamojo atžvilgiu reiškia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, nustatančios asmens teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K-7-298/2004). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisų Teismo jurisprudenciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. liepos 31 d. sprendimą, priimtą byloje J. J. v. Lietuva), konstatuoja, kad pagrįsto įtarimo, jog sulaikytas asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina (sine qua non) besitęsiančio suėmimo teisėtumo sąlyga, bet praėjus tam tikram laiko tarpui ji nebėra pakankama; tokiu atveju teismas privalo nustatyti, ar kiti teisminių institucijų pateikti pagrindai buvo „reikšmingi“ ir „pakankami“, kad toliau pateisintų laisvės atėmimą. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes matyti, kad prokuroras, vis teikdamas pakartotinius prašymus teismui pratęsti ieškovo kardomojo kalinimo terminą, nurodydavo argumentus, jog ieškovas, būdamas laisvėje vengs tardymo ir bandys sukliudyti nustatyti tiesą byloje, paveikdamas liudytojus ir bendrininkus, tačiau didžioji dalis liudytojų baudžiamojoje byloje buvo apklausta dar iki 1997 m. rugsėjo pabaigos, o 1997 m. gruodžio 22 d. buvo baigtas parengtinis tardymas, todėl bylą tiriantis pareigūnas privalėjo inicijuoti ieškovo suėmimo pakeitimą į lengvesnę kardomąją priemonę arba suėmimo panaikinimą, tačiau šių veiksmų neatliko. Šios aplinkybės patvirtina, kad pratęsiant ieškovo suėmimo terminą nebuvo atsižvelgta ir į jam inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atliktus tardymo veiksmus, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, ištyrę baudžiamosios bylos medžiagą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nepažeisdami įrodymų įvertinimo procesinių teisės normų, nustatė, kad nors buvo pagrindas sulaikyti ieškovą, tačiau baudžiamoji byla dėl ieškovo buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgai (aštuonerius metus), jo suėmimo metu tyrimas nebuvo intensyvus, todėl teisėjų kolegija, remdamasi šiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad valstybės pareigūnai, tyrę ir nagrinėję ieškovo baudžiamąją bylą, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, neišnagrinėjo baudžiamosios bylos per įmanomai trumpiausią laiką, todėl valstybė turi prisiimti atsakomybę dėl valstybės pareigūnų padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo).

25Dėl žalos, padarytos ieškovui pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, atlyginimo. Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą. CK 6.272 straipsnyje reglamentuota valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Teisės normose įtvirtintas realios žalos, patirtos dėl nurodytų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo principas reiškia, kad asmeniui turi būti atlyginami tie turtiniai nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, t. y. atlyginamos pajamos, kurias asmuo, būdamas nesuvaržytas procesinės prievartos priemonių taikymo, gaudavo ar neabejotinai būtų gavęs, jei jo laisvė nebūtų buvusi suvaržyta, ir būtent laisvės suvaržymas yra tokio turtinio praradimo priežastis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas iki jo suėmimo dirbo Alytaus miesto ir rajono Policijos komisariato savivaldybių policijos komisaru, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1997 m. spalio 16 d. ir 1997 m. spalio 28 d. įsakymais buvo atleistas iš pareigų dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, už pareigūno vardo diskreditavimą, pabėgant nuo VSD darbuotojų, tačiau šie įsakymai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimu buvo panaikinti, pripažįstant, kad ieškovas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas neteisėtai. Taigi darytina išvada, kad ieškovas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų buvęs sulaikytas; ieškovas nuo 1997 m. lapkričio 1 d. niekur nedirbo, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, todėl jis turėjo teisę gauti negauto darbo užmokesčio kompensaciją jo neteisėto sulaikymo laikotarpiu, nes dėl neteisėto sulaikymo ieškovas negavo jokių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išskyrus bedarbio pašalpą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino turtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pagrįstai priteisė ieškovui dėl neteisėto suėmimo patirtą turtinės žalos atlyginimą, t. y. ieškovo negautas pajamas už penkerius metus, nes už kitus trejus metus negautą darbo užmokestį ieškovui priteisė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 12 d. sprendimu. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, argumentą, kad žalos atlyginimo klausimai yra išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendime, ir papildomai motyvuoja, kad šioje civilinėje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam žalos, padarytos neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais, atlyginimą, o administracinėje byloje buvo nagrinėjamas to paties ieškovo (pareiškėjo) prašymas priteisti jam kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką dėl jo neteisėto atleidimo iš tarnybos; tai nėra pakartotinis to paties ginčo išsprendimas. Be to, minėta, kad valstybės pareigūnai, tyrę ir nagrinėję ieškovo baudžiamąją bylą, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, neišnagrinėjo baudžiamosios bylos per įmanomai trumpiausią laiką, todėl valstybė turi prisiimti atsakomybę dėl valstybės pareigūnų padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nepaisant to, kad valstybės institucijų pareigūnai, dėl kurių neteisėtų veiksmų įstatymuose yra nustatyta valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, nebuvo tiesioginiai ieškovo darbdaviai, neatleido jo iš darbo.

26Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, nurodo, kad civilinėje teisėje yra įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas; pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis (CK 6.250 straipsnio 2 dalimi), taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, tokius kaip asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės dydį, sulaikymo, neteisėto suėmimo laiką, informacijos apie sulaikymą, suėmimą paskleidimą visuomenėje, paties įtariamojo ar kaltinamojo elgesį. Ar nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi šiais kriterijais, ar ne ir dėl to pažeidė teisės normas, yra teisės klausimas.

27Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Neturtinę žalą įvertinti pinigais yra neįmanoma, todėl teismai, priteisdami šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi tiek bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tiek atsižvelgė ir į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (sulaikymo trukmę, suėmimo pasekmes, paties suimtojo elgesį jo suėmimo ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti metu, valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose), taip pat nurodė, kad asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, jog su juo buvo pasielgta neteisėtai. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis ir, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, motyvuoja, kad ieškovas iki suėmimo dirbo vidaus reikalų sistemoje, buvo valstybės tarnautojas, vykdė viešas funkcijas, suėmimo laikotarpiu nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis taip, kaip tai turėjo atlikti procesines teisės normas išmanantis ir teisingumą savivaldybėje vykdęs pareigūnas, todėl, atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes ir į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas šiuo atveju negalėjo būti siejamas su ieškovo gautu vidutiniu darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad ieškovas dėl neteisėto suėmimo patyrė tam tikrus nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005; 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007).

28Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas ieškovui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, pagrįstai atsižvelgė į turtinės ir neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, taip pat tinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kasacinius skundus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

29Kiti kasacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, todėl nesudaro pagrindo naikinti ją kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

31

32

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas 2006 m. vasario 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė,... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovo reikalavimus... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą... 10. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 11. Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo... 13. Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 14. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė,... 15. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė,... 16. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 17. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 1997 m. rugpjūčio 27... 18. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima... 20. Dėl ieškovo teisių pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių... 21. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Lietuvai... 22. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo... 23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo... 24. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę baudžiamosios bylos medžiagą,... 25. Dėl žalos, padarytos ieškovui pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 3... 26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo,... 27. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti... 28. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 29. Kiti kasacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. ... 32. ... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007...