Byla 2-499-823/2017
Dėl jo įtraukimo į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ kreditorių sąrašą, dalies

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl jo įtraukimo į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ kreditorių sąrašą, dalies,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas A. B. 2014 m. spalio 13 d. kreipėsi į UAB „Lietmedis“ bankroto administratorę, prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą BUAB „Lietmedis“, kurį sudaro 10 000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio iki 2006 m. sausio 1 d.; 221 596,50 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.; 57 187,50 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 1989 m.; 291 638 Lt UAB „Lietmedis“ suteikta paskola iki 2010 m. bei 247 134 Lt UAB „Lietmedis“ suteikta paskola laikotarpiu nuo 2010 iki 2014 m.
  2. BUAB „Lietmedis“ bankroto administratorė UAB „Audata“ prašė netvirtinti A. B. finansinio reikalavimo. Nurodė, kad pareiškėjas kaip savo reikalavimo teisę BUAB „Lietmedis“ patvirtinančius įrodymus pateikė savo asmeninės einamosios sąskaitos išrašus už 2006 – 2014 metus, AB SEB banko vietinių mokėjimų nurodymų kopijas už 2010 m. sausio 6 d. – 2010 m. liepos 1 d. laikotarpį, kasos pajamų orderio kvitų kopijas, tačiau nei vienas iš pateiktų dokumentų neginčijamai nepagrindžia jo reikalavimo teisės BUAB „Lietmedis“.
  3. Bankroto administratorė paaiškino, kad negali patikrinti pareiškėjo reikalavimo dalies, kildinamos iš darbo teisinių santykių, pagrįstumo, kadangi, be kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, pareiškėjas (buvęs įmonės vadovas) bankroto administratorei nėra perdavęs darbo laiko apskaitos žiniaraščių, savo darbo sutarties ir kitų dokumentų, kurie patvirtintų, kad buvo sulygta dėl jo kreditoriniame reikalavime nurodyto darbo užmokesčio dydžio. Neturint darbo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių, nėra galimybės nustatyti pareiškėjo realiai dirbto laiko BUAB „Lietmedis“, aplinkybių, ar A. B. nurodyto laikotarpio metu atostogavo, ar ne, ar dirbo visą darbo sutartyje sulygtą darbo laiką, ar nesirgo ir pan. Bankroto administratorės vertinimu, mažai tikėtina, kad įmonės vadovas dirbtų įmonėje ir negautų atlyginimo daugiau nei aštuonerius metus iš eilės, tuo pačiu deklaruodamas, kad įmonei suteikė 538 772 Lt paskolų. Be to, pareiškėjo reikalavimui dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.
  4. Bankroto administratorė atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog jam priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas už 25 metus, t. y. nuo 1989 m., tačiau UAB „Lietmedis“ buvo įregistruota tik 1991 m. vasario 28 d.
  5. Dėl reikalavimo, kylančio iš paskolos teisinių santykių, dalies administratorė nurodė, kad pareiškėjas nepateikė nei vienos paskolos sutarties, kuri patvirtintų, jog tarp jo ir BUAB „Lietmedis“ yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Pareiškėjas pateikė tik kasos pajamų orderius, iš kurių matyti, kad jis įnešinėjo pinigus į įmonės kasą, tačiau toks pinigų įmokėjimas nebūtinai liudija paskolos teisinių santykių egzistavimą, tai taip pat gali būti pinigų įnešimas įmonės nuostoliams padengti.
  6. BUAB „Lietmedis“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Audata“, pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti negaliojančiais UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 101V; nustatyti, kad A. B. darbo užmokestis už einamas UAB „Lietmedis“ direktoriaus pareigas laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki atleidimo iš UAB „Lietmedis“ direktoriaus pareigų dienos buvo 1 500 Lt, neatskaičius mokesčių; priteisti iš A. B. visas BUAB „Lietmedis“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  7. Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 101V pagrindu atlikti pareiškėjo A. B. darbo užmokesčio padidinimo sandoriai yra sudaryti nesiekiant sukurti realių teisinių pasekmių, o tik siekiant dirbtinai padidinti pareiškėjo draudžiamąsias pajamas ir iš to valstybės sąskaita gauti materialinę naudą (didesnes nedarbingumo išmokas bei pensiją). Ginčijami sandoriai realiai nebuvo vykdomi, t. y. nors buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjo atlyginimo padidinimo, priskaičiuojamas padidintas darbo užmokestis ir taip neteisėtai didinamos galimybės gauti didesnes socialinio draudimo išmokas, tačiau pareiškėjui padidintas atlyginimas bei socialinio draudimo mokesčiai realiai nebuvo mokami, todėl šie atlyginimo padidinimo sandoriai pripažintini negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Sudarant ginčo sandorius buvo siekiama vienintelio priešingo viešajai tvarkai ir gerai moralei tikslo – neteisėtais būdais pasididinti gautinas išmokas iš VSDFV.
  8. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atlyginimas sumažintas nebuvo, nors, blogėjant įmonės finansinei situacijai, įmonėje taip pat mažėjo ir darbų apimtys. 2005 m. rugpjūčio 1 d. ir 2006 m. liepos 1 d. sprendimais pareiškėjui padidintas darbo užmokestis negali būti pripažintas teisingu ir protingu atlygiu už jo atliekamą darbą. Darbo užmokesčio pareiškėjui padidinimas tuo metu, kai įmonė nebuvo pajėgi mokėti tokio dydžio darbo užmokesčio ir nepadidėjus darbo apimtims, laikytinas prieštaraujančiu pagrindiniam bendrovės tikslui – pelno siekimui, bei buvo ne tik įmonei nenaudingas ir nuostolingas, bet tuo pačiu darė žalą įmonės kreditoriams, t. y. nepagrįstai ir sistemingai didino įsiskolinimą VSDFV ir taip sumažino kitų trečios eilės bendrovės kreditorių galimybes atgauti bent dalį skolų iš bendrovės. Pareiškėjui 1996 m. buvo nustatytas 1 500 Lt atlyginimas, kuris, nors ir nereguliariai ir ne visa apimtimi, bet faktiškai buvo jam mokamas. Taigi, turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo atlyginimas laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki atleidimo iš UAB „Lietmedis“ direktoriaus pareigų buvo 1 500 Lt, neatskaičius mokesčių.
  9. Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius su bankroto administratorės priešieškiniu sutiko. Nurodė, kad pareiškėjas A. B., nustatęs sau ženkliai padidintą atlyginimą, elgėsi nesąžiningai, kadangi, matydamas įmonės finansinę padėtį, įmonės atžvilgiu vykdomus išieškojimo veiksmus, turėjo žinoti ir numatyti, kad pablogins kitų kreditorių, tarp jų ir VSDFV Vilniaus skyriaus, padėtį. Nepagrįstai dideliu atlyginimo pakėlimu galimai buvo siekiama apgaulės būdu gauti didesnes išmokas iš VSDF biudžeto ir kitų valstybės fondų.
  10. Pareiškėjas A. B. prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad Statistikos departamento duomenimis realusis darbo užmokestis 2007 m., palyginti su 2006 m., šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, padidėjo 17 proc., valstybės sektoriuje – 13 proc., privačiame sektoriuje – 19,9 proc. Atlyginimai statybos įmonių specialistams siekė net šešis tūkstančius litų. Siekdamas sumažinti įmonės išlaidas iki minimumo, įmonės vadovas atsisakė dalies pareigybių ir kitų darbuotojų funkcijas vykdė pats. Dėl pareiškėjo atlyginimo padidinimo buvo priimti akcininkų sprendimai.
  11. Pareiškėjo teigimu, padidinto atlyginimo laikinas neišmokėjimas nereiškia, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, ar kad pareiškėjas visam laikui buvo atsisakęs padidinto atlyginimo. Priešingai, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad neišmokėtą atlyginimą jis atgaus. Tai patvirtina jo su bendrove sudaryta sutartis dėl atlyginimo išmokėjimo atidėjimo.
  12. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria BUAB „Lietmedis“ buvo iškelta bankroto byla, buvo remiamasi ieškovo priskaitymais į VSDF nuo 3 000 Lt mėnesinio atlyginimo pareiškėjui. Šie mokestiniai priskaitymai buvo pagrindu iškelti bendrovei bankroto bylą, patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą.
  13. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas atsisakė savo reikalavimo dalies dėl 57 777,12 EUR iki 2010 m. ir 17 437,85 EUR per 2010-2014 m. laikotarpį UAB „Lietmedis“ suteiktų paskolų.

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo dalies reikalavimų ir bylą šioje dalyje nutraukė; įtraukė pareiškėją A. B. į BUAB „Lietmedis“ kreditorių sąrašą su 70 506,76 EUR kreditoriniu reikalavimu, kilusiu iš paskolos teisinių santykių, ir 11 485,44 EUR kreditoriniu reikalavimu, kilusiu iš darbo teisinių santykių; iš A. B. BUAB „Lietmedis“ naudai priteisė 1 000 EUR bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas pažymėjo, kad į bylą ne tik nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų A. B. reiškiamo reikalavimo dėl 2 896,20 EUR neišmokėto darbo užmokesčio iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. pagrįstumą, tačiau šiam pareiškėjo reikalavimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje.
  3. Spręsdamas dėl UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 101V teisėtumo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuose įsakymuose dėl generalinio direktoriaus darbo užmokesčio nurodytos akcininkų susirinkimo datos nesutampa, teismui pateiktuose visuotinio akcininkų susirinkimo protokoluose, skirtingai nei įsakymuose, nėra nurodomos datos, nuo kada mokėti pareiškėjui patvirtintą darbo užmokestį, byloje nėra pateikta įrodymų, kad bent pagal viena iš sprendimų būtų atliktas A. B. darbo sutarties pakeitimas, nors už įmonės dokumentų tinkamą sutvarkymą atsakingas buvo pats pareiškėjas A. B.. BUAB „Lietmedis“ darbo sutarties ir jos pakeitimų, susijusių su darbo užmokesčio padidinimu A. B., neturi.
  4. Teismas nustatė, kad įmonės finansinė padėtis pagrindinio akcininko ir įmonės vadovo atlyginimo didinimo nuo 1 500 Lt iki 3 000 Lt metu buvo sudėtinga. Įmonės pajamos nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. mažėjo. Remiantis 2006 m. gruodžio 31 d. balansu, įmonė patyrė 95 542 Lt nuostolį. Nurodytu laikotarpiu įmonė jau turėjo kreditorių, kuriems buvo pradelsti mokėjimai. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog darbo užmokesčio padidinimo įmonės vadovui metu įmonės veiklos rezultatai buvo geri, buvo išaugęs darbo kiekis ar buvo pakitusios įmonės vadovo atliekamo darbo apimtys ir kad jos padidėjo proporcingai padidintam darbo užmokesčiui. Įmonės vadovui jo paties iniciatyva nuo 1 500 Lt iki 3 000 Lt padidintas darbo užmokestis, esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, teismo vertinimu, neatitiko DK 186 straipsnio 3 dalyje numatyto darbo užmokesčio nustatymo kriterijaus, todėl atlyginimo padidinimo sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys teisingumo ir sąžiningumo reikalavimams.
  5. Atsižvelgęs į tai, kad iš byloje turimų dokumentų matyti, jog A. B. nuo 1995 m. balandžio 1 d. buvo nustatytas 1 500 Lt dydžio atlyginimas, teismas sprendė, kad tokio dydžio atlyginimas skaičiuotinas iki pareiškėjo atleidimo iš UAB „Lietmedis“ direktoriaus pareigų. Įvertinęs prašomą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad A. B. įtrauktinas į BUAB „Lietmedis“ kreditorių sąrašą su 11 485,44 EUR reikalavimu, kilusiu iš darbo teisinių santykių.

5III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6

  1. Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria jo reikalavimai atmesti, ir jo reikalavimą, kilusį iš darbo teisinių santykių, tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Apeliantas negalėjo tinkamai pagrįsti savo reikalavimų, kadangi jam nebuvo prieinama įmonės apskaitos dokumentų informacija. Visi įmonės dokumentai buvo perduoti bankroto administratorei. Atsižvelgiant į tai, teismo nurodymas, kad apeliantas privalo tinkamai pagrįsti savo kreditorinius reikalavimus, yra neįvykdomas. Apeliantas yra nelygiavertėje padėtyje su bankroto administratore.
  3. Teismas, ginčijamoje nutartyje nurodęs, kad, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, jis turi pareigą imtis priemonių išsiaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes, bylos nagrinėjimo metu elgėsi priešingai, t. y. netenkino apelianto prašymo sudaryti jam sąlygas susipažinti su bankrutuojančios įmonės apskaitos dokumentais; neįpareigojo VSDFV pateikti konkrečius duomenis apie apelianto sumokėtus mokesčius; nepareikalavo iš valstybinių institucijų įrodymų apie apelianto darbinius santykius įmonėje UAB „Lietmedis“; nesiaiškino, ar apeliantas šioje įmonėje dirbo iki jos juridinės formos pakeitimo.
  4. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė į bylą duomenis apie apelianto priskaičiuotus mokesčius pagal jo darbo sutartį. Šie duomenys įrodo, kad apeliantas turėjo darbo sutartį ir, nepriklausomai nuo to, kad jos nerado ir nepateikė teismui, faktiniai darbo santykiai egzistavo. Priešingu atveju tampa neaišku, pagal ką VSDFV ir VMI priskaičiavo mokesčius. Teismo išvados, kad šiuo atveju nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog darbo sutartis buvo vykdoma, yra klaidinga, nes vienas iš įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, susijusias su darbo sutarties tarp A. B. ir UAB „Lietmedis“ vykdymu, yra VSDFV pranešime Nr. (7.29)3-45048 nurodomi duomenys. VSDFV skaičiavo ir išmokėjo apeliantui ligos pašalpas pagal darbo užmokestį, kurio dydis sudarė 3 000 Lt. t. y., VSDFV vykdė darbo sutartį bei jos pakeitimus.
  5. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo atžvilgiu galioja CK normos, teismas neturėjo taikyti DK numatyto ieškinio senaties termino, nes pagal CK ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.
  6. VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepime į priešieškinį pateikta teismą klaidinanti informacija, kad UAB „Lietmedis“ laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėnesio iki bankroto bylos UAB „Lietmedis“ iškėlimo visiškai nemokėjo VSD įmokų. Pati VSDFV pranešime bankroto administratorei (Nr. (7.29)3-45048) nurodo, kad nuo 2012 m. iki 2014 m. gegužės 31 d. UAB „Lietmedis“ mokėjo VSDFV įmokas nuo apelianto darbo užmokesčio, kuris šiuo laikotarpiu buvo 3 000 Lt.
  7. Iš byloje esančios įmonės veiklos ataskaitos už 2004 metus matyti, kad UAB „Lietmedis“ 2005 m., suplanavo padvigubinti bendrovės pajamas. Minėta įmonės veiklos ataskaita yra sudaryta dar iki sprendimo padidinti apeliantui, kaip UAB „Lietmedis“ vadovui, darbo užmokestį. Apeliantas elgėsi sąžiningai, didindamas sau darbo užmokestį, nes tam turėjo pagrindą. Be to, išvada apie tai, kad atlyginimo padidinimas įmonės vadovui pablogino kitų kreditorių padėtį, yra labai išankstinė, nes nuo šių sprendimų priėmimo iki bankroto bylos iškėlimo įmonei dienos praėjo devyneri metai.
  8. Byloje esančioje 2013 m. kovo 29 d. darbo santykių sutartyje, sudarytoje tarp A. B. ir UAB „Lietmedis“, yra nurodyta, kad neišmokėtos darbo užmokesčio sumos – 125 287 Lt, išmokėjimas išdėstomas trims metams. Bankroto administratorė šios sutarties neginčija, todėl, jos nenuginčijus, nėra įmanomas sprendimų dėl darbo užmokesčio, kuriuos bankroto administratorė prašo panaikinti, naikinimas. Be to, pirmosios instancijos teismas paliko galioti ir UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 65V bei 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 101 V, kuriais ir buvo padidintas darbo užmokestis apeliantui.
  9. BUAB „Lietmedis“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Audata“, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šias argumentais:
  10. Teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymų dėl dokumentų išreikalavimo ir įrodymų rinkimo, kadangi apeliantas duomenis apie asmeniškai VSDFV sumokėtas sumas turėjo galimybę apskaičiuoti ir su tuo susijusius įrodymus pateikti teismui pasinaudodamas savo banko sąskaitos išrašu, arba asmeniškai prašydamas VSDFV pateikti šią informaciją, tačiau to nedarė ir įrodymų teismui, kad tokių duomenų negali gauti, nepateikė. Apeliantas taip pat neprašė teismo išduoti jam teismo liudijimą įrodymams rinkti. Įrodymus dėl UAB „Lietmedis“ teisinės formos pasikeitimo pareiškėjas taip galėjo gauti ir pateikti teismui, nes juos turėjo, tačiau šiuos įrodymus teismui pateikė tik su atskiruoju skundu.
  11. Apelianto kreditorinis reikalavimas buvo pateiktas 2014 m. spalio 6 d., o bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti tik 2015 m. rudenį, kai apelianto atžvilgiu buvo inicijuota byla dėl baudos už antstolio reikalavimų nevykdymą skyrimo. Taigi, kreipdamasis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, apeliantas disponavo UAB „Lietmedis“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir savo reikalavimą galėjo visiškai pagrįsti.
  12. Pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos gauti reikiamą dokumentaciją kreditoriniam reikalavimui pagrįsti, paneigia byloje esantis 2015 m. gegužės 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA- 173/15/02, kuriame nurodyta, kad 2015 m. gegužės 12 d. BUAB „Lietmedis“ direktorius A. B. atvyko ir BUAB „Lietmedis“ priklausančius dokumentus paimti atsisakė, t. y. pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pateikti į UAB „Lietmedis“ patalpas ir iš ten paimti neperduotą buhalterinę apskaitą bei ją tinkamai perduoti, tačiau jis tai padaryti atsisakė.
  13. Ginčijama teismo nutartimi konstatuota, kad su apeliantu sudaryta darbo sutartis nebuvo vykdoma dalyje dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo, o ne tai, kad ši sutartis visiškai nebuvo vykdoma ir pareiškėjas neatliko darbinių funkcijų. Faktą, kad apeliantui nebuvo mokamas padidintas darbo užmokestis, apeliantas pripažino pats, pateikdamas kreditorinį reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio už ilgesnį nei aštuonerių metų laikotarpį. Duomenų, kad apeliantui būtų mokėtas padidintas darbo užmokestis, apeliantas teismui nepateikė. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas deklaruodavo VSDFV duomenis apie jam priskaičiuotą darbo užmokestį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad darbo sutartis dalyje dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo buvo realiai vykdoma.
  14. Remiantis kasacinio teismo praktika, darbo užmokesčio mokėjimas, taip pat ir senaties terminas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, patenka į darbo teisinių santykių reguliavimo sritį, todėl sprendžiant dėl neišmokėto darbo užmokesčio šioje byloje taikytinas DK nustatytas trijų, o ne dešimties, metų ieškinio senaties terminas.
  15. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas netenkino bankroto administratorės priešieškinio ir paliko galioti UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 101V, kadangi teismo nutartyje yra aiškiai nurodyta, jog minėti sprendimai pripažintini negaliojančiais.
  16. Pareiškėjas neteisingai supranta VSDFV pranešime Nr. (7.29)3-45048 pateiktą informaciją, kadangi jame yra nurodyta UAB „Lietmedis“ deklaruotas mokėtinas darbo užmokestis ir nuo deklaruotos darbo užmokesčio sumos priskaičiuotos įmokų sumos, tačiau minėtame dokumente nėra nurodyta, kad įmokos VSDFV realiai būtų sumokėtos, todėl apelianto argumentai dėl prieštaringų trečiojo asmens pareiškimų ir teikiamos informacijos atmestini kaip nepagrįsti.
  17. Iš UAB „Lietmedis“ balanso, sudaryto už 2006 m., matyti, kad per 2006 m. bendrovė patyrė 95 542 Lt nuostolių. Byloje taip pat nustatyti ir pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti kiti duomenys, patvirtinantys sunkią bendrovės finansinę padėtį jau 2005 m., todėl pareiškėjo teiginiai apie bendrovės gerą finansinę padėtį yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams.
  18. 2013 m. kovo 29 d. darbo santykių sutarties nepripažinimas negaliojančia neužkerta kelio teismui pripažinti negaliojančiais UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 101V. Iš byloje esančių UAB „Lietmedis“ įstatų 7.4 punkto matyti, kad su bendrovės vadovu sudaroma sutartis, o sutartį pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo. 2013 m. kovo 29 d. darbo santykių sutartis yra pasirašyta administratorės O. B.. Duomenų, kad administratorė O. B. buvo įgaliota visuotinio akcininkų susirinkimo pasirašyti darbo santykių sutartį, byloje nėra, nors tinkamo administratorės įgaliojimo klausimas byloje buvo keliamas. Darbo santykių sutarties nei bendrovė, nei visuotinis akcininkų susirinkimas nepatvirtino, todėl laikytina, kad ji UAB „Lietmedis“ jokių teisinių pasekmių nesukelia, taip pat neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
  19. Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo, kokias aplinkybes patvirtina pridedami įrodymai, taip pat nenurodo, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, ir neprašo šių įrodymų prijungti prie bylos. Teismas naujai pateiktus įrodymus turėtų atisakyti priimti ir jų nevertinti.
  20. Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
  21. UAB „Lietmedis“ nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos ir nemokėjo priskaičiuotų įmokų, todėl įsiskolinimas VSDF biudžetui nuolat didėjo. Siekdamas išieškoti VSD įmokų įsiskolinimą VSDF taikė priverstinio poveikio priemones, tačiau jos buvo neefektyvios. Vadovaujant A. B., UAB „Lietmedis“ nuo 2006 m. iki 2014 m. veikė nuostolingai ir nuostoliai nuolat didėjo. A. B., nustatęs sau ženkliai padidintą atlyginimą, elgėsi nesąžiningai, nes, matydamas įmonės finansinę padėtį, vykdomus išieškojimo veiksmus, turėjo žinoti ir numatyti, kad tokiais veiksmais pablogins kitų kreditorių padėtį.
  22. Apeliantas ne tik nėra pateikęs įrodymų, kurių pagrindu jo reikalavimas dėl 2 896,20 EUR neišmokėto darbo užmokesčio iki 2006 m. rugsėjo 1 d. būtų pripažintas pagrįstu, bet ir yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje. Sutiktina su teismo teiginiu, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, ginčo šaliai reikalaujant, ieškinio senaties termino taikymas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal turimas pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
  2. Apeliantas atskiruoju skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta patvirtinti dalį jo kreditorinio reikalavimo, susijusio su apeliantui neišmokėtu darbo užmokesčiu bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl būtent ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra apeliacijos objektas.
Dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų
  1. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad jo kartu su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, naujai teikiami įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija apelianto teikiamų naujų įrodymų nepriima ir grąžina juos apeliantui.
Dėl apelianto procesinių galimybių įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą ir teismo aktyvumo
  1. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, kt.).
  2. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  3. Nors apelianto reikalavimo dalis, dėl kurios kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, kildinama iš darbo teisinių santykių, įmonės vadovo teisinis statusas negali būti prilyginamas paprasto įmonės darbuotojo (silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, kurios interesų gynimui nustatytas padidintas teismo aktyvumas) teisiniam statusui, kadangi įmonės vadovas, nepriklausomai nuo to, kad su juo sudaroma darbo sutartis, pagal CK nuostatas yra įmonės valdymo organas, todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo bendrų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių ir savo iniciatyva aiškintis aplinkybes, susijusias su apelianto kreditorinio reikalavimo pagrįstumu. Taigi, procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (t. y. tiek tokio reikalavimo egzistavimą, tiek konkretų šio reikalavimo dydį) nagrinėjamoje byloje teko pačiam apeliantui.
  4. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  5. Apeliantas remiasi šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimu ir nurodo, kad jis neturėjo galimybės pagrįsti prašomą tvirtinti kreditorinį reikalavimą, kadangi visi bendrovės dokumentai buvo perduoti atsakovės bankroto administratorei. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina priešingas aplinkybes, o būtent, kad apeliantas į BUAB „Lietmedis“ bankroto administratorę dėl jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo kreipėsi dar 2014 m. spalio 6 d. (t. I, b. l. 5), kai bendrovės dokumentai bankroto administratorei dar nebuvo perduoti ir jais disponavo pats apeliantas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2014 m. lapkričio 14 d. BUAB „Lietmedis“ bankroto administratorei buvo išduotas vykdomasis raštas dėl teismo įpareigojimo A. B. perduoti administratorei įmonės turtą ir visus dokumentus nevykdymo. Apelianto teiginius paneigia ir 2015 m. gegužės 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad A. B. buvo atvykęs į BUAB „Lietmedis“ patalpas, tačiau BUAB „Lietmedis“ priklausančius dokumentus paimti atsisakė (t. II, b. l. 98-99). Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad galimybė susipažinti su įmonės dokumentais jam kokiu nors būdu buvo ribojama (CPK 178 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, sutikti su apelianto argumentais dėl jo procesinių teisių apribojimo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimo nėra pagrindo.
Dėl ieškinio senaties
  1. Apelianto vertinimu, teismas jo reikalavimui turėjo taikyti ieškinio senatį ne pagal DK, o pagal CK nuostatas. Šie atskirojo skundo argumentai teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.
  2. Teisėjų kolegija pritaria atskirojo skundo argumentams, kad bendrovę ir jos vadovą kaip vienasmenį valdymo organą sieja civiliniai teisiniai santykiai, tačiau bendrovės vadovas taip pat yra ir įmonės darbuotojas, su kuriuo sudaroma darbo sutartis (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 4 dalis), kas iš esmės reiškia dualistinę įmonės vadovo teisinio statuso prigimtį. Vertinant, kurio teisės akto – DK ar CK, nuostatos taikytinos įmonės vadovo ir įmonės teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama į kilusio ginčo prigimtį ir reiškiamų reikalavimų pobūdį.
  3. Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi nepatvirtinta apelianto kreditorinio reikalavimo dalis dėl neišmokėto atlyginimo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas kildinama iš darbo teisinių santykių, numatančių darbdavio pareigą mokėti darbuotojui apelianto reikalaujamas priteisti išmokas. Priešingai nei teigia apeliantas, CK nuostatos atlyginimo ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų darbuotojui mokėjimo nereglamentuoja. Taigi šiam reikalavimui, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, taikomos DK nuostatos ir jose numatyti ieškinio senaties terminai. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis).
  4. Kadangi atsakovė daliai apelianto pareikštų reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį, tai buvo savarankiškas pagrindas teismui atsisakyti tvirtinti apelianto reikalavimus, pareikštus pasibaigus ieškinio senaties terminui (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl apelianto atlyginimo padidinimo
  1. Ginčijamą apelianto kreditorinio reikalavimo dalį pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti, be kita ko, konstatavęs, kad apeliantas neįrodė, jog jam turėtų būti mokamas padidintas atlyginimas, t. y. teismui nepateikta apelianto darbo sutartis, numatanti padidinto atlyginimo mokėjimą, sprendimai dėl apelianto atlyginimo padidinimo buvo priimti tik dėl akių, siekiant gauti naudos iš padidintų išmokų, mokamų iš VSDFV biudžeto ir neatitiko įmonės finansinės padėties jų priėmimo metu. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, iš esmės sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  2. Kaip jau minėta, su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis). Darbo užmokesčio dydžio, kaip vienos iš būtinų darbo sutarties sąlygų, keitimas, turi būti įforminamas darbo sutartyje (DK 95 straipsnio 3 dalis, 120 straipsnio 4 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, nevalstybinės organizacijos ir privatūs juridiniai asmenys veiklos dokumentų saugojimo terminus nustato vadovaudamiesi įstatymų ir kitų teisės norminių aktų reikalavimais. Jei šie reikalavimai nėra nustatyti, dokumentų saugojimo terminai nustatomi atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, nevalstybinių organizacijų, privačių juridinių asmenų ir kitų susijusių asmenų prievoles ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu dėl bendrųjų dokumentų saugojimo rodyklės patvirtinimo, personalo valdymo dokumentai (teisės aktai dėl priėmimo į pareigas, perkėlimo, atleidimo iš pareigų, darbo užmokesčio, atostogų vaikui prižiūrėti ir kita; darbo sutartys, darbo sutarčių registracijos žurnalas) turi būti saugomi 50 metų.
  3. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės vadovas, netinkamai vykdęs pareigas, susijusias su bendrovės dokumentų tvarkymu, dokumentų saugojimu, ir tokiu savo neveikimu sukūręs padėtį, kai tam tikrų duomenų įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei ( žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Nurodyta taisyklė taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad būtent dėl kaltų įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas įmonei tampa apsunkintas ar neįmanomas. Apeliantas, būdamas atsakingas už personalo valdymo dokumentų tvarkymą ir tokių dokumentų neišsaugojęs, turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes, inter alia tai, kad jo kreditorinis reikalavimas teismo nebus patvirtintas visa apimtimi, nepateikus darbo sutarčių, atitinkamų jų pakeitimų, padidinus apelianto darbo užmokestį, taip pat pakankamai įrodymų apie pareiškėjo darbo užmokesčio padidinimo realumą.
  4. Apeliantas atskirajuoju skundu įrodinėja faktinį jo ir atsakovės bendrovės darbo santykių egzistavimą, tačiau pažymėtina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi ši aplinkybė nebuvo paneigta. Priešingai, ginčijama teismo nutartimi buvo patvirtinta dalis apelianto kreditorinio reikalavimo, susijusio su jam neišmokėtu darbo užmokesčiu bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, o tai reiškia, kad teismas pripažino, jog darbo santykiai tarp apelianto ir atsakovės bendrovės egzistavo. Ginčijama nutartimi teismas vertino kaip neįrodytą bei nepagrįstą tik apelianto atlyginimo padidinimą nuo 1 500 Lt iki 3 000 Lt, tarp kitų argumentų pažymėdamas ir tai, kad darbo sutarties ir jos pakeitimų, susijusių su darbo užmokesčio padidinimu, apeliantas nepateikė.
  5. Apeliantas, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi paliko galioti UAB „Lietmedis“ direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 101V, kuriais ir buvo padidintas apelianto atlyginimas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apelianto argumentais, pažymi, kad nors ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad minėti UAB „Lietmedis“ direktoriaus įsakymai yra naikinami, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje aiškiai pažymėta dėl UAB „Lietmedis“ direktoriaus sprendimų dėl A. B. darbo užmokesčio padidinimo pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, kad teismo procesinis sprendimas yra vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama bei taikoma sprendimo motyvų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015), sutikti su apelianto teiginiais, kad ginčijama nutartimi aptariami UAB „Lietmedis“ direktoriaus sprendimai buvo palikti galioti, nėra jokio pagrindo. Nurodomas ginčijamos nutarties rezoliucinės dalies trūkumas gali būti pašalintas taikant sprendimo trūkumų šalinimo institutą (CPK 277 straipsnis).
  6. Vertinant sprendimų dėl atlyginimo apeliantui padidinimo galimą tariamumą, kolegijos nuomone, reikšminga byloje nustatyta aplinkybė, kad apeliantas buvo ne tik atsakovės įmonės vadovas, bet ir šios įmonės pagrindinis akcininkas, taigi iš esmės jis pats lėmė tokio pobūdžio sprendimų priėmimą. Apeliantas pats priėmė šioje byloje atsakovės ginčijamus 2005 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 65V ir 2006 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 101V ir balsavo akcininkų susirinkimuose, sprendžiant dėl didesnio atlyginimo jam nustatymo. Nepaisant to, apeliantas neginčija fakto, kad nurodytais sprendimais padidintas atlyginimas realiai jam nebuvo mokamas; šią aplinkybę patvirtina ir pats apelianto pareikšto kreditorinio reikalavimo faktas.
  7. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tuo metu, kai įmonės vadovui buvo didinamas darbo užmokestis, įmonėje neegzistavo sąlygos, pateisinančios tokį atlyginimo padidinimą, apeliantas nepateikė jokių šias teismo išvadas paneigiančių įrodymų. Apelianto nurodoma 2004 m. įmonės veiklos ataskaita, kolegijos vertinimu, tokių aplinkybių nepatvirtina, kadangi joje tik nurodomos užduotys bendrovės pajamoms didinti, siektini tikslai, tačiau tai nėra įrodymas, patvirtinantis minėtų užduočių įvykdymą ir bendrovės pajamų padidėjimą. Apelianto teiginius, kad sprendimų dėl atlyginimo padidinimo priėmimo laikotarpiu bendrovė veikė pelningai ir jos turtinė padėtis leido mokėti apeliantui padidintą atlyginimą paneigia paties apelianto atsiliepime į priešieškinį nurodyti teiginiai, jog 2005 metais egzistavo bendrovės įsiskolinimai valstybės biudžetui ir kad išmokėjus jam padidintą atlyginimą šias išmokas būtų tekę sumokėti VMI bei papildomai skolinti pinigų sumas bendrovės veiklai. Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad atsakovės bendrovės mokėjimai VSDFV biudžetui sutriko jau nuo 2002 metų, atsakovės atžvilgiu 2001-2005 m. taikytos priverstinio skolos išieškojimo priemonės, kurios nebuvo veiksmingos, nuo 2005 m. sausio 1 d. atsakovei buvo skaičiuojami delspinigiai už laiku nesumokėtas VSD įmokas, apeliantas administracine tvarka baustas už VSD įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimus. Pats pareiškėjas nurodė ginčo laikotarpiu skolinęs bendrovės veiklai dideles pinigų sumas. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad bendrovė neturėjo finansinių sąlygų mokėti apeliantui padidintą atlyginimą.
  8. Apeliantas taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad sprendimai dėl atlyginimo jam padidinimo buvo priimti neketinant jų realiai vykdyti, o galimai buvo priimti siekiant kitų tikslų – padidintų išmokų, mokamų iš VSDFV biudžeto. Kaip jau minėta, apeliantas neginčija, kad padidintas atlyginimas jam realiai nebuvo mokamas. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuo padidinto atlyginimo būtų buvę mokamos įmokos VSDFV. VSDFV pranešimas administratoriui Nr. (7.29)3-45048, priešingai apelianto teiginiams, nepatvirtina aplinkybių, jog laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. gegužės 31 d. UAB „Lietmedis“ mokėjo VSDFV įmokas nuo 3 000 Lt apelianto darbo užmokesčio – šiame pranešime tik pateikiama informacija apie atskirais laikotarpiais nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. paskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (t. III, b. l. 33-42), t. y. mokėtinų, bet ne realiai sumokėtų VSDFV įmokų dydžius. Kita vertus, privalomųjų įmokų nuo su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas yra tik išvestinė prievolė, savaime neįrodanti realaus darbo sutarties tarp darbdavio ir darbuotojo (šiuo atveju apelianto ir atsakovės) vykdymo.
  9. Apeliantas teigia, kad darbo sutarties, kiek ji susijusi su šioje byloje ginčijamu atlyginimo padidinimu, realų vykdymą patvirtina 2013 m. kovo 29 d. darbo santykių sutartis, kuria atsakovė neva įsipareigoja išmokėti visą apeliantui neišmokėto atlyginimo sumą. Atmesdama šiuos apelianto argumentus kolegija pažymi, kad nurodytą sutartį iš atsakovės pusės pasirašė administratorė O. B., kaip nurodyta sutartyje, veikianti pagal išduotą įgaliojimą, tačiau šis įgaliojimas ar kiti įrodymai, patvirtinantys O. B. teisę veikti atsakovės įmonės vardu, į bylą nepateikti. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nurodyta sutartis sudaryta praėjus aštuoneriems metams nuo neva įvykusio apelianto atlyginimo padidinimo, prieš pat bankroto bylos atsakovei iškėlimą, ši sutartis negali būti pripažinta pakankamu įrodymu, patvirtinančiu realų darbo sutarties, kiek ji susijusi su padidinto atlyginimo apeliantui mokėjimu, vykdymą.
  10. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o BUAB „Lietmedis“ iš pareiškėjo priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, – 254 EUR (Rekomendacijų 5 punktas).

9Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

11Priteisti BUAB „Lietmedis“ naudai iš A. B. 254 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai