Byla 2-652/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės Art galerija „Džuldana“ bankroto byloje Nr. B2-1941-823/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės Art galerija „Džuldana“ bankroto byloje Nr. B2-1941-823/2012.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi iškėlė UAB Art galerija „Džuldana“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartimi UAB Art galerija „Džuldana“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

5Pareiškėja Ž. A. pareiškė bendrovei 518 311 Lt finansinį reikalavimą, kurį kildina iš 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp jos ir UAB Art galerija „Džuldana“. BUAB Art galerija „Džuldana“ bankroto administratorius šį reikalavimą ginčija.

6Teismui pateiktame pareiškime dėl finansinio reikalavimo ginčijimo ir vėlesniuose jo patikslinimuose bankroto administratorius nurodė, kad savo finansinį reikalavimą Ž. A. iš esmės grindžia tik rašytine paskolos sutartimi, ji nepateikė jokių duomenų, kad atitinkamo dydžio paskola įmonei buvo faktiškai suteikta, nors pareigą kreditorei pagrįsti savo reikalavimus numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalis. Bankroto administratorius nurodė, kad patikrinus įmonės buhalterinius dokumentus nebuvo rasta jokių duomenų, pagrindžiančių, kad paskolos sumos buvo realiai suteiktos. Dėl klaidingos įmonės buhalterinės apskaitos nėra galimybių nustatyti, ar Ž. A. apskritai suteikė įmonei paskolą, jei taip – kokia tiksliai pinigų suma buvo paskolinta, ir kokia sugrąžinta pinigais ir baldais. Buvusi įmonės vadovė Ž. A. 2011 m. gegužės 4 d. bankroto administratoriaus įsakymo sudaryti ir administratoriui pateikti įmonės kreditorių sąrašą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis neįvykdė. Taip pat administratoriui neperduota BUAB Art galerija „Džuldana“ buhalterinės apskaitos programa. Administratorius vadovavosi tik ta informacija, kurią galėjo rasti perduotuose buhalteriniuose dokumentuose. UAB Art galerija „Džuldana“ 2007 m. balanse bei sąskaitų apyvartos žurnale nurodyta, kad įmonės finansiniai įsipareigojimai Ž. A. yra 384 700 Lt, 2008 m. liepos 29 d. VMI bendrovė deklaravo, kad Ž. A. per 2007 m. įmonei paskolino 518 311 Lt. 2009 m. kovo 27 d. VMI deklaruota, kad Ž. A. per 2008 m. įmonei paskolino 361 946 Lt. Administratorius pažymėjo, kad yra neatitikimai tarp sudarytų bendrovės balansų duomenų ir faktinių dokumentų duomenų. 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties 3.3 punkte numatyta galimybė paskolos davėjui pasiimti paskolos dalį prekėmis už įsigijimo kainą. 2010 m. gruodžio 1 d. išrašytos 3 PVM sąskaitos faktūros, kuriose nenurodytas gavėjas, 91 760,82 Lt, kuriomis prekės parduotos už savikainą. Galima daryti prielaidą, kad šias prekes pasiėmė įmonės vadovė Ž. A..

7Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nustatytą įpareigojimą, BUAB Art galerija „Džuldana“ bankroto administratorius 2011 m. gruodžio 15 d. raštu informavo, kad pagal įmonės 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis BUAB Art galerija „Džuldana“ ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 639 665 Lt, o trumpalaikiai – 139 000 Lt. Balanso aiškinamojo rašto Ž. A. nėra sudariusi ir pateikusi. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. BUAB Art galerija „Džuldana“ Didžiojoje knygoje nurodyta, kad įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai laikotarpio pabaigai sudaro 639 664 Lt, o trumpalaikiai – 45 101 Lt skolos tiekėjams ir 93 238 Lt kitos skolos, iš viso 138 999 Lt. 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. gruodžio 31 d. Apyvartos žiniaraštyje nurodyta, kad įmonė skolinga 308 392,52 Lt „paskola z.a.“ (manytina, kad Ž. A.), akcininkei D. Z. įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 93 238 Lt, akcininkei Ž. A. – 384 700 Lt, skolos tiekėjams – 49 922,60 Lt. Bankroto administratoriui kreditorių reikalavimus pateikė UAB „Autoverslas“, UAB „Sostinės šviesos“, K. Z., UAB „Ekskomisarų biuras“ ir Ž. A.. Su įmonių pareikštais reikalavimais administratorius sutiko ir teikė juos teismui tvirtinti. Turimuose BUAB Art galerija „Džuldana“ buhalteriniuose dokumentuose apskaityti šie reikalavimai: UAB „Autoverslas“ - 512,07 Lt, UAB „Ekskomisarų biuras“ - 8 448,45 Lt, UAB „Sostinės šviesos“ – 35 429,35 Lt ir ilgalaikiai įsipareigojimai Ž. A. bei D. Z., kurių tikslios bendros sumos ir kiekvienai iš jų atskirai apskaityti nėra galimybės dėl netiksliai vestos įmonės buhalterinės apskaitos.

8BUAB Art galerija „Džuldana“ bankroto administratorius taip pat pažymėjo, kad Ž. A. pagal gautas pajamas neturėjo galimybės paskolinti įmonei tokių piniginių sumų. Administratoriaus nuomone, kaip paskola į BUAB Art galerija „Džuldana“ sąskaitą buvo įneštos pačios įmonės lėšos, gautos už neapskaitytus baldų pardavimus. Be to, dalis į įmonės sąskaitą įneštų pinigų yra tą pačią dieną iš įmonės kasos išimtos lėšos. Aplinkybė, kad Ž. A. įnešė į įmonės sąskaitą pinigus nereiškia, kad ji perdavė tuos pinigus įmonei kaip paskolą, nes tokia paskirtis nenurodyta nei kasos pajamų orderiuose, nei mokėjimo nurodymuose. Įnešdama pinigus į įmonės banko sąskaitą Ž. A. veikė kaip įmonės vadovė, turinti teisę naudotis įmonės banko sąskaita ir valdyti įmonei priklausančias lėšas. Tik viename 2008 m. rugpjūčio 14 d. kasos pajamų orderyje nurodyta, kad Ž. A. suteikia įmonei paskolą 44 484 Lt sumai, o tai patvirtina, kad tais atvejais, kai įmonei buvo teikiama paskola, kasos pajamų orderiuose buvo fiksuojama tiksli ūkinė operacija. Pareiškėjos faktiškai pagal paskolos sutartį suteikta paskola grąžinta, tą patvirtina kasos išlaidų orderiai. 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartyje nenurodyta, per kurį laikotarpį turi būti suteikta paskola; sumos, kuriomis pildyta įmonės kasa ir banko sąskaita, apskaitytos 2007-2008 m., jų bendra suma neatitinka paskolos sutartyje nurodytos sumos. Jei būtų pripažinta, kad atitinkamais mokėjimais įmonei buvo teikiama paskola, tai reikštų, kad įmonė nurodytu laikotarpiu nevykdė praktiškai jokios veiklos. Teismas turėtų įvertinti, ar 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartis nėra apsimestinis sandoris.

9Atsiliepimu kreditorė Ž. A. nurodė, kad pinigai pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį buvo mokami ne tik į bendrovės kasą, bet ir į bendrovės banko sąskaitą. Pažymėjo, kad BUAB Art galerija „Džuldana“ turi 4 kreditorius, kitų kreditorių reikalavimų suma – 170 552,2 Lt. Bankroto administratorius nurodė, kad įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai turėtų sudaryti 663 246,04 Lt, taigi akivaizdu, jog bendrovė yra skolinga Ž. A..

10II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė tvirtinti Ž. A. 518 311 Lt dydžio finansinį reikalavimą bei priteisė iš pareiškėjos atsakovo naudai 2 000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

12Teismas nurodė, kad pareiškėja savo finansinį reikalavimą grindė tarp jos ir UAB Art galerija „Džuldana“ 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta paskolos sutartimi, kuria pareiškėja įsipareigojo suteikti bendrovei 518 311 Lt paskolą, o bendrovė įsipareigojo šią paskolą grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo paskolos gavėjui momento, o įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog atitinkamo dydžio paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį pinigai realiai buvo perduoti bendrovei, o neįrodžius paskolos sutarties sudarymo fakto, teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos reikalavimą, todėl jį atsisakė tvirtinti.

13Teismas sutiko su bankroto administratoriaus pozicija, kad pareiškėjos nurodytos paskolos suteikimo aplinkybės neaiškios ir prieštaringos – pareiškėja nepagrindė, kada konkrečiai kokios sumos buvo pervestos bendrovei, taip pat nepaaiškino paskolos suteikimo bendrovei tikslo, nepaneigė bankroto administratoriaus argumento, kad ji nedisponavo tokiomis piniginėmis lėšomis, kurios būtų leidusios bendrovei suteikti 518 311 Lt dydžio paskolą. Teismas pažymėjo, kad administratoriaus turimi įmonės finansinės apskaitos duomenys yra prieštaraujantys vieni kitiems ir neišsamūs, nesutampa su pareiškėjos atstovo paaiškinimais dėl paskolos suteikimo aplinkybių, todėl iš jų turinio nėra galimybės daryti vienareikšmės išvados, kokia pinigų suma realiai pareiškėjos buvo perduota bendrovei ir kokiu teisiniu pagrindu. Teismas, vertindamas rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad nurodytos pinigų sumos bendrovei turėjo būti skolinamos pagal kitus sandorius, nei 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartis, pagal kurią pareikštas finansinis reikalavimas byloje. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pareikštas reikalavimas pagal konkrečią paskolos sutartį teismo turi būti atmestas ne tik tais atvejais, kai pinigų perdavimo faktas neįrodytas apskritai, bet ir tais atvejais, kai neįrodyta, jog pinigai buvo perduoti pagal būtent tą sandorį, kurio pagrindu reiškiamas reikalavimas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nepaneigtas bankroto administratoriaus argumentas, kad atitinkami pavedimai į įmonės banko sąskaitą galimai buvo kreditorės kaip bendrovės vadovės atliekami perkeliant įmonės lėšas iš kasos į banko sąskaitą. Teismas taip pat atsižvelgė į specifinį pareiškėjos kaip reikalavimą bendrovei reiškiančios kreditorės statusą, t. y. pareiškėja yra buvusi bendrovės administracijos vadovė, kuriai pagal įstatymą priskiriama atsakomybė už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be to, būtent įmonės vadovui tenka pareiga įmonei iškėlus bankroto bylą, perduoti administratoriui tvarkingus įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Kadangi pareiškėjai pagal įstatymą tenka pareiga užtikrinti, kad perduodant pinigines lėšas bendrovei kaip paskolą, pinigų perdavimo operacijos būtų tinkamai įformintos nurodant konkretų lėšų perdavimo pagrindą, teismas sprendė, kad šios pareigos nevykdžiusi pareiškėja negali remtis bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo trūkumais kaip įrodymais, patvirtinančiais jos reiškiamų reikalavimų pagrįstumą.

14III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atskiruoju skundu pareiškėja Ž. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartį ir patvirtinti jos finansinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas negali vadovautis prielaidomis, ypač, kai jos akivaizdžiai prieštarauja byloje esamiems faktams. Teismo padaryta prielaida, kad pavedimai į įmonės banko sąskaitą galimai buvo kreditorės kaip bendrovės vadovės atliekami perkeliant įmonės lėšas iš kasos į banko sąskaitą, yra neteisinga. Tam, kad perkelti lėšas iš bendrovės kasos į bendrovės sąskaitą banke, visų pirma reikia tas lėšas iš kasos paimti, tuo tarpu pareiškėja pinigus ne imdavo iš kasos, o juos į ją įnešdavo, t. y. buvo atliekamos atvirkštinės operacijos – ne iš, o į kasą. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai buvo išduotos kokios nors lėšos iš kasos. Net jei teismo padarytos prielaidos būtų buvusios teisingos, jos sudarytų pagrindą patvirtinti dalį pareiškėjos finansinio reikalavimo, t. y. užskaityti lėšas, kurios buvo įneštos į kasą, arba lėšas, kurios buvo įneštos į banko sąskaitą. Be to, bendrovė pati tokių sumų, kurios buvo grąžinamos kitai jos akcininkei D. Z., neturėjo, ir šis faktas matosi iš įmonės finansinių dokumentų. Dėl to darytina išvada, kad D. Z. grąžinamos lėšos galėjo būti tik iš pareiškėjos bendrovei paskolintų pinigų.
  2. Teismas pažeidė teisingumo ir turinio viršenybės prieš formą principus. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko bylos, kuriose atsiskleidžia aplinkybės, kai bendrovių direktoriai ir savininkai, siekdami išgelbėti savo bendroves nuo bankroto, įnešdavo į jų kasą ar sąskaitą banke asmenines lėšas, tuo metu nesirūpindami tiksliu užrašu pavedimo nurodyme. Tokiais atvejai šios lėšos dažniausiai užskaitomos kaip paskola bendrovei. Svarbiausia tokiu atveju, vertinant tai, kas teisinga, o kas ne, tampa pats pinigų įnešimo faktas, o ne tai, kad parašyta bankiniame dokumente. Šioje byloje faktas, kad pareiškėja įnešė nuosavas lėšas į bendrovės kasą ir jos sąskaitą banke, yra akivaizdus. Tai buvo akcininko paskola bendrovei, nes akcininkas gali bendrovei perduoti nuosavas lėšas dviem būdais: suteikdamas paskolą (kas ir buvo padaryta) arba didindamas bendrovės įstatinį kapitalą (ko nebuvo daroma). Dėl to neteisinga remtis spėlionėmis, prielaidomis ar atskirų formalumų nesilaikymo faktais, vien tam, kad atimti iš pareiškėjos teisę į jos asmenines lėšas, kurias ji perdavė savo pačios įmonei, kai reikėjo atsiskaityti su kita bendrovės akcininke.
  3. Nepatvirtinus pareiškėjos finansinio reikalavimo, visa likusių kreditorių bendra kreditų suma yra 170 552,2 Lt. Pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. balansą įmonės turtas sudaro 857 593 Lt. Tai reiškia, kad bankroto procedūra yra vykdoma mokiai įmonei. Tuo tarpu pats administratorius pripažįsta 663 246,06 Lt dydžio bendrovės ilgalaikius įsipareigojimus. Šis skirtumas tarp bendrovės ilgalaikių įsipareigojimų ir likusiems kreditoriams priklausančių sumų gali būti paaiškinamas tik pripažįstant faktą, jog pareiškėja suteikė paskolą bendrovei ir perdavė jai asmenines lėšas.

16Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB Art galerija „Džuldana“ prašo palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartis neįrodo, kad pinigai buvo perduoti bendrovei. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, kasos pajamų orderiuose turi būti numatytas tikslus grynųjų pinigų įnešimo į kasą pagrindas, siekiant nustatyti ūkinės operacijos turinį bei tokiu atveju pagrįsti įmonės lėšų atsiradimo bei perleidimo pagrindus. Apeliantės nurodytuose į banko sąskaitą atliekamų įnešimų metu suformuotuose mokėjimo nurodymuose buvo nurodoma, kad atliekamas sąskaitos papildymas. Įnešdama pinigus į atsakovo banko sąskaitą, apeliantė veikė kaip atsakovo vadovė, turinti teisę naudotis atsakovo banko sąskaita ir valdyti atsakovui priklausančias lėšas, todėl tos lėšos buvo įnešamos ne kaip apeliantės lėšos, o kaip atsakovo lėšos. Įnešdama pinigus į banko sąskaitą, apeliantė nenurodydavo, kad atsakovui yra suteikiama paskola pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį ir atitinkamai kasos pajamų orderiuose nebūdavo nurodoma paskirtis, kad suteikiama paskola, išskyrus viename 2008 m. rugpjūčio 14 d. kasos pajamų orderyje nurodyta, kad apeliantė suteikė atsakovui 44 484 Lt paskolą, tačiau šie pinigai apeliantei buvo grąžinti. Pažymi, kad būtent apeliantė turėjo pareigą užtikrinti tinkamą atsakovo buhalterinės apskaitos tvarkymą, o dėl netvarkingos buhalterinės apskaitos nėra įmanoma tiksliai nustatyti atsakovo įsipareigojimų ir turto sudėties, struktūros ir apimties. Be to, apeliantė neperdavė visų buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratoriui, nors tokią pareigą turėjo, todėl galėjo tikslingai slėpti informaciją. Apeliantė nurodė, kad teismas rėmėsi prielaida, kad pavedimai į įmonės banko sąskaitą galimai buvo kreditorės kaip bendrovės vadovės atliekami perkeliant įmonės lėšas iš kasos į banko sąskaitą, tačiau teismas taip neteigė, o konstatavo, kad toks administratoriaus argumentas liko nepaneigtas. Atsakovo nuomone, apeliantė atsakovo vardu vykdė turto pardavimą, neapskaitydama šių ūkinių operacijų buhalterinėje apskaitoje, ankstesniuose 2007-2009 m. balansuose numatydavo atsargų didelį kiekį, nors realiai vykdė veiklą ir turtą parduodavo, o iš tokios veiklos gautas pajamas įnešdavo į atsakovo kasą, išimdavo iš jos ir įnešdavo į banko sąskaitą arba įnešdavo tiesiai į banko sąskaitą, todėl jokie paskolos santykiai nėra susiklostę. Apelianto argumentas, kad lėšų įnešimo pagrindas gali būti tik paskolos suteikimas arba įstatinio kapitalo didinimas yra nepagrįstas, nes įmonės vadovas į kasą ar banko sąskaitą gali įnešti ir nepanaudotas įmonės lėšas. Tai, kad paskola atsakovui nebuvo suteikta patvirtina ir ta aplinkybė, kad laikotarpiu, per kurį apeliantė tariamai būtų suteikusi paskolą, atsakovas nebūtų turėjęs veiklos pajamų, o tai reikštų, kad jis nevykdė veiklos, tačiau faktiškai vyko prekių pardavimai ir nėra likę balanse nurodyto turto. Šioje byloje tikslus lėšų įnešimo pagrindo nurodymas kasos pajamų orderyje nėra vertinamas kaip formalumas, tai vienintelis tiesioginis įrodymas dėl to, ar apeliantė suteikė paskolą, ar tiesiog įnešė atsakovo lėšas į kasą ir banko sąskaitą. Vadovaujantis teisingumo principu ir visais susijusiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, taip pat aplinkybe, kad apeliantė, kaip atsakovo vadovė buvo atsakinga už tinkamą atsakovo buhalterinės apskaitos tvarkymą bei tuo, kad neužtikrino tinkamo lėšų įnešimo įforminimo, galima tvirtinti, kad lėšos buvo teikiamos ne kaip apelianto paskola, o kaip atsakovo lėšų įnešimas į kasą ar banko sąskaitą. Apeliantei, kaip asmeniui, įstatymo įpareigotam veikti teisėtai ir užtikrinti juridinio asmens veiklos skaidrumą, teisingumo principo prasme tenka rizika dėl jos pačios netinkamų ir neteisėtų veiksmų sukeltų neigiamų pasekmių atsiradimo.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

19Pažymėtina, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010), viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skirias priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Viešojo intereso egzistavimas be kita ko lemia aktyvesnį teismo vaidmenį procese, galimybę teismui rinkti įrodymus ir aiškintis aplinkybes savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.), peržengti pareikštų reikalavimų (CPK 376 str. 3 d., 417 str.) ar apeliacinio skundo ribas (CPK 320 str. 2 d.). Paprastai didžiausias viešasis interesas egzistuoja sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003), nes tokios bylos iškėlimas sukelia erga omnes padarinius bei paliečia visų įmonės kreditorių interesus, kuriems nebeleidžiama patenkinti savo reikalavimų individualaus vykdymo tvarka, ir jie tampa priversti konkuruoti su kitais kreditoriais dėl skolininko turto. Tuo tarpu sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas (ĮBĮ 35 str.). Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo (CPK 13 str.) ir rungimosi (CPK 12 str.) principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai).

20Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė. Byloje pareikštas privataus subjekto reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kurio tenkinimas nėra susijęs su viešuoju interesu, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

21Dėl apeliantės argumentų, jog teismo sprendime remiamasi nepagrįsta prielaida apie pinigų, įneštų į bendrovės banko sąskaitą, kilmę

22Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos dažnai tarp šalių paskirsto įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.

23Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, ir kad kreditorius turi įrodyti, jog atitinkamo dydžio paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino, tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Pažymėtina, kad apeliantė pati pasirinko savo pareikšto kreditoriaus reikalavimo faktinį pagrindą, nurodydama, kad lėšas skolino būtent pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, o ne pagal galimus vėlesnius, nors ir galimai rašytine sutartimi neįformintus paskolos teisinius santykius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo, ar apeliantės lėšos bendrovei tikrai perduotos pagal minėtą 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį. Kreditorės reikalavimų, kylančių iš kitų galimų teisinių santykių, bankroto byloje nebuvo pareikšta, o teismas neturi teisės išplėsti byloje pareikšto reikalavimo faktinio pagrindo.

24Apeliantė teigia, kad teismas remiasi nepagrįsta prielaida, jog apeliantės pervedimai į įmonės banko sąskaitą galimai buvo atliekami perkeliant įmonės lėšas iš kasos į banko sąskaitą, nes tam, kad perkelti lėšas iš bendrovės kasos į banko sąskaitą reikia tas lėšas paimti, tuo tarpu apeliantė lėšas į sąskaitą įnešdavo, be to, bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su kita bendrovės akcininke. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo argumentas dėl galimos apeliantės į sąskaitą įnešamų lėšų kilmės padarytas ne kaip teismo nustatyta faktinė aplinkybė, o kaip argumentas, keliantis abejonę dėl apeliantės paskolos pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį suteikimo fakto ir paneigiantis įrodymus apie paskolos suteikimą. Iš tiesų, apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nepaaiškino, kodėl tą pačią dieną sumos buvo įnešamos ir į bendrovės kasą, ir į jos banko sąskaitą, nurodant tą pačią mokėjimo paskirtį „sąskaitos papildymas“, tačiau 2009 m. kovo 27 d. bendrovės deklaracijoje VMI nurodyta tik po vieną konkrečią dieną suteiktą paskolos sumą. Kadangi nėra tiesioginių įrodymų, jog apeliantė suteikė paskolą pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, pirmosios instancijos teismas vertino esančių įrodymų visumą ir dėl jam kilusių bei jo nurodytų abejonių atmetė argumentus, jog paskola buvo suteikta įnešant atitinkamas sumas į bendrovės sąskaitą banke.

25Dėl apeliantės argumentų, susijusių su teisingumo ir turinio viršenybės prieš formą principo pažeidimu

26Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad bendrovių direktoriai ir savininkai, gelbėdami bendroves nuo bankroto, dažnai įnešdavo į kasą asmenines lėšas, nesirūpindami tiksliu pavedimo paskirties nurodymu, nėra teisiškai reikšminga. Šioje byloje apeliantės reikalavimas netenkintas dėl to, kad nebuvo įrodytas paskolos suteikimas bendrovei, t. y. teismo sprendimas grindžiamas individualiomis bylos aplinkybėmis, o ne bendromis įmonės vadovų ir akcininkų elgesio tendencijomis.

27Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta bendrąja taisykle, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, tarp privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų nurodytas ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys. Tai nereiškia, jog netiksliai nurodžius ūkinės operacijos turinį (apeliantės teigimu – realiai suteikus paskolą, o apskaitos dokumente nurodžius „sąskaitos papildymas“) asmeniui užkertamas kelias įrodinėti tikrąjį ūkinės operacijos turinį. Apeliantei nebuvo užkirstas kelias įrodinėti, kad ji paskolą iš tiesų suteikė, nepaisant to, kokia mokėjimo paskirtis nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodant vieną ūkinės operacijos turinį, o vėliau įrodinėjant kitą ūkinės operacijos turinį, asmeniui tenka rizika, jog aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, gali nepavykti įrodyti. Nagrinėjamoje byloje ši rizika tenka apeliantei, kuri be kita ko buvo atsakovo administracijos vadovė ir buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą.

28Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo formaliuoju kriterijumi (įrašu apskaitos dokumentuose), priešingai, vertindamas aplinkybių ir įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad paskolos suteikimo faktas neįrodytas. Paskolos suteikimas paneigtas be kita ko atsižvelgiant į tai, kad neaiškus tariamos paskolos bendrovei suteikimo tikslas, kad nėra įrodymų apie tai, jog apeliantė disponavo tariamos paskolos sumomis, kad egzistuoja esminiai neatitikimai tarp bendrovės deklaracijų VMI ir jos nurodomų paskolos suteikimo aplinkybių (pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį paskolos suma – 518 311 Lt; 2008 m. liepos 29 d. deklaracijos VMI už 2007 ataskaitinius metus duomenimis, bendrovė būtent tą sumą jau buvo skolinga apeliantei, tačiau jokių pinigų pervedimą 2007 metais patvirtinančių įrodymų nėra pateikta, o paskolos suteikimas įrodinėjamas 2008 metais atliktais mokėjimais; bendrovės apyvartos žiniaraščio duomenimis bendrovės skola apeliantei 2007 m. gruodžio 31 d. sudarė 384 700 Lt, o kodėl egzistuoja skirtumas tarp deklaracijos VMI ir apyvartos žiniaraščio nepaaiškinta). Šios aplinkybės, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra ginčijamos ir atskirajame skunde. Be to, lieka nepaneigtas ir atsakovo bankroto administratoriaus tvirtinimas dėl balanse numatyto turto ir perduoto turto verčių neatitikimo, dėl verčių skirtumą atitinkančių pardavimo pajamų nebuvimo, o tai galėtų paaiškinti lėšų įnešimo ir pervedimo bendrovei pagrindą.

29Taigi faktinės aplinkybės, kad apeliantė iš tiesų suteikė paskolą bendrovei pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, nėra nustatytos, ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta išsamiai ir visapusiškai įvertinus pateiktus įrodymus.

30Dėl apeliantės argumentų, jog nepatvirtinus jos reikalavimo, bankroto byla yra vykdoma mokiai įmonei

31Apeliantė nurodo, kad nepatvirtinus pareiškėjos finansinio reikalavimo, visa likusių kreditorių bendra kreditų suma yra 170 552,2 Lt, o įmonės turtas sudaro 857 593 Lt. Pats bankroto administratorius pripažįsta 663 246,06 Lt bendrovės ilgalaikius įsipareigojimus, todėl skirtumas tarp ilgalaikių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams priklausančių sumų paaiškinamas tik bendrovės įsiskolinimu apeliantei.

32Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Bylos duomenys nepatvirtina, kad balanse nurodyto 857 593 Lt vertės turtas iš tiesų buvo perduotas administratoriui. Priešingai, administratorius nurodo ir kreditorių susirinkimo patvirtinta jo veiklos ataskaita leidžia teigti, kad administratoriui turto perduota už 116 270,14 Lt (1 t., 90 b. l.). Likęs balanse nurodytas turtas jam nėra perduotas. Taigi esančio perduoto turto vertės nepakanka padengti netgi administratoriaus pripažįstamus kreditorių reikalavimus. Be to, bankrutuojančiai įmonei iš savo lėšų teks atlyginti administravimo išlaidas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad bankroto procedūra vykdoma mokiai įmonei. Jei visgi palankiai susiklosčius aplinkybėms visi kreditorių reikalavimai būtų patenkinti, bankroto byla galėtų būti nutraukta (ĮBĮ 27 str. 1 d. 2 p.).

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Atskirojo skundo netenkinti.

35Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi iškėlė UAB Art... 5. Pareiškėja Ž. A. pareiškė bendrovei 518 311 Lt finansinį reikalavimą,... 6. Teismui pateiktame pareiškime dėl finansinio reikalavimo ginčijimo ir... 7. Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nustatytą... 8. BUAB Art galerija „Džuldana“ bankroto administratorius taip pat... 9. Atsiliepimu kreditorė Ž. A. nurodė, kad pinigai pagal 2007 m. rugpjūčio 1... 10. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė tvirtinti... 12. Teismas nurodė, kad pareiškėja savo finansinį reikalavimą grindė tarp jos... 13. Teismas sutiko su bankroto administratoriaus pozicija, kad pareiškėjos... 14. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atskiruoju skundu pareiškėja Ž. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 16. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB Art galerija „Džuldana“... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 19. Pažymėtina, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu... 20. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių... 21. Dėl apeliantės argumentų, jog teismo sprendime remiamasi nepagrįsta... 22. Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi... 23. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2... 24. Apeliantė teigia, kad teismas remiasi nepagrįsta prielaida, jog apeliantės... 25. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su teisingumo ir turinio viršenybės... 26. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad bendrovių direktoriai ir savininkai,... 27. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad... 28. Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo formaliuoju kriterijumi (įrašu... 29. Taigi faktinės aplinkybės, kad apeliantė iš tiesų suteikė paskolą... 30. Dėl apeliantės argumentų, jog nepatvirtinus jos reikalavimo, bankroto byla... 31. Apeliantė nurodo, kad nepatvirtinus pareiškėjos finansinio reikalavimo, visa... 32. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 34. Atskirojo skundo netenkinti.... 35. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą....