Byla 2A-10-267/2016

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės U. B. ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-28 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-836-883/2015 pagal ieškovės U. B. ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija; išvadą duodanti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė U. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslino, prašydama atnaujinti ieškininės senaties terminą ir priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 144810 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kadangi 2009-04-20, vykdydamas tarnybines pareigas – gesindamas gaisrą apleistoje niekieno neprižiūrimoje Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo, žuvo jos tėvas A. B., kuris buvo ( - ).
  2. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad 2009-04-20 nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo ieškovės tėvas A. B., įvyko ne savivaldybei priklausančioje žemėje.
  3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su VĮ Turto banko teisėmis ir pareigomis.
  4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad teismo sprendimas negali turėti jokios įtakos Krašto apsaugos ministerijos teisėms ir pareigoms.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei U. B. iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 1123 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  2. Teismas atnaujino ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuodamas, kad ieškovė praleido jį dėl svarbių priežasčių, sprendė, kad ieškinio netenkinimas vien tik formaliu pagrindu, nenustačius ieškovės nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ši teisė nebuvo įgyvendinta anksčiau, prieštarautų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijams bei paties ieškinio senaties instituto esmei.
  3. Dėl neturtinės žalos teismas, įvertinęs tai, kad bylose dėl neturtinės žalos, padarytos žuvus darbuotojui dėl nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimo, kasacinis teismas sąžiningu, teisingu ir protingu atlyginimu laiko 4344 – 20420 Eur, taip pat įvertinęs ieškovės ryšį su žuvusiuoju – tėvo neteko nepilnametė dukra, sprendė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų 10000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Atlikęs paskaičiavimus, teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministerijos ieškovei atlyginta visa 36792 Lt turtinė žala ir 15141 Lt neturtinės žalos, todėl konstatavo, kad vienkartinės kompensacijos išmokėjimu ieškovei atlyginta ne visa jos patirta neturtinė žala ir neatlygintos neturtinės žalos dydis yra 5615 Eur (19387 Lt).
  4. Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad ieškovės tėvas A. B. žuvo teritorijoje, kurios savininkė yra valstybė. Nurodė, kad viena iš valstybės savivaldybėms perduotų funkcijų yra savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 10 punktas). Be to, Šiaulių miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse (patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-754) nustatyta, kad savivaldybės administracija organizuoja ir koordinuoja bendro naudojimo viešųjų vietų teritorijų tvarkymą, organizuoja apleistų teritorijų, kurių tvarkytojai dėl svarbių priežasčių netvarko arba piktybiškai vengia tvarkyti, tvarkymą, todėl remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad būtent atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai tenka pareiga užtikrinti laisvos valstybinės žemės, esančios savivaldybės teritorijoje, tvarkymą ir priežiūrą.
  5. Byloje nustatyta, kad savivaldybės administracijos, kuri turėjo pareigą tvarkyti laisvą valstybinę žemę, elgesys buvo ypač aplaidus ir teritorijos nepriežiūra tęsėsi ilgą laiką. Dėl teritorijos nepriežiūros ir netvarkymo joje nekontroliuojamai galėjo būti vykdoma bet kokia pavojinga veikla, galinti sukelti neigiamų padarinių. Administracija minėta teritorija nesirūpino, todėl neužtikrino nei to, kad pavojingos duobės nebūtų kasamos, nei to, kad jos būtų laiku pastebėtos ir užpiltos. Posėdžio metu buvo peržiūrėta ieškovės pateikta foto medžiaga, daryta 2015 m. balandžio mėnesį, patvirtina, kad padėtis nėra pasikeitusi ir šiuo metu: kai kurios dubės yra užverstos gruntu, tačiau yra ir nesutvarkytų duobių.
  6. Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo neveikimu (valstybinės žemės esančios savivaldybės teritorijoje nepriežiūra) sudarė sąlygas žalai atsirasti. Tokį savivaldybės administracijos aplaidumą teismas vertina kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nes nebuvo imtasi jokių veiksmų sutvarkyti teritoriją, o negalint ar neturint lėšų to padaryti, pavojingos duobės nebuvo pažymėtos ar aptvertos.
  7. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad A. B. buvo profesinės karo tarnybos karys specialiai apmokytas dirbti ekstremaliose situacijose, tačiau atkreipia dėmesį, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl tiesioginių gaisro gesinimo darbų, o dėl to, kad gesindamas gaisrą tamsiu paros metu A. B. žemyn galva įkrito į nepažymėtą ir neuždengtą 270 cm iškasą, kurios išramstyta dalis buvo pilna vandens ir būdamas žemyn galva iškasos medžiu sutvirtintoje dalyje savarankiškai apsiversti ir išlipti negalėjo, todėl nuskendo. Įvykio aplinkybės leidžia manyti, kad ir esamoje situacijoje įvykis apskritai galėjo nekilti, jeigu pavojingos duobės būtų uždengtos arba bent jau aptvertos. Tokiomis aplinkybėmis konstatuojama, kad tarp administracijos neveikimo (nesirūpinimo jai priklausančia teritorija nuosavybe taip, kad kitiems asmenims nebūtų daroma žalos) ir padarytos žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu administracija būtų rūpestingai prižiūrėjusi savivaldybės teritoriją, žalos, tikėtina, nebūtų kilę. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad administracijos veiksmai buvo netiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykio kilimu, o kartu ir ieškovės patirtų išgyvenimų sukėlimu.
  8. Spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad administracijos neveikimas buvo tik netiesioginė žalos atsiradimo priežastis, todėl administracija atsakinga tik dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo.
  9. Įvertinęs, kad aviacijos bazės vadovybei apie iškastas duobes buvo žinoma, tačiau, nepaisant to, ugniagesiai turėjo pareigą atlikti gaisro gesinimo ir gelbėjimo darbus pavojingoje teritorijoje, teismas sprendžia, kad atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakomybės už atsiradusią žalą dalis yra 20 procentų, todėl iš atsakovės priteistina ieškovei 1123 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

8

  1. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-28 Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantė teigia, kad nors Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-10 įsakyme Nr. A-1591 „Dėl valstybės žemės sklypų kadastro duomenų patvirtinimo“ nurodoma, kad žemės sklypų „( - ) g. ( - ) ir ( - ) naudotojas yra Šiaulių miesto savivaldybės administracija“, faktiškai administracija nėra naudotojas. Byloje surinkti duomenys tik patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas nėra perduotas naudotis Šiaulių miesto savivaldybei kokio nors teisės akto pagrindu.
    2. Taip pat teigia, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nors ir yra Šiaulių miesto ribose, tačiau nei Šiaulių miesto savivaldybei nei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai nebuvo perduota neatlygintinai, įgyta savivaldybės nuosavybėn, paveldėta pagal testamentą ar perduota teismo sprendimu kaip bešeimininkis turtas. Šiaulių miesto savivaldybė ar Šiaulių miesto savivaldybės administracija niekada nevaldė, nevaldo ir nebuvo faktinis žemės sklypo naudotojas.
    3. Apeliantės manymu, nei vienas teisės aktas nenumato, kad savivaldybės administracija atlieka žemės tvarkymo ar priežiūros darbus, per viešųjų darbų ar kitokias programas, todėl Šiaulių apylinkės teismo išvados prieštarauja galiojantiems teisės aktams.
    4. Be to, nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi 2009-04-30 nelaimingo atsitikimo darbe akte konstatuotomis aplinkybėmis. Teigia, kad teritorijoje, nevyko jokie Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pavesti darbai, o teigti, kad tai yra darbovietė, apskritai negalima. Taip pat neteisinga taikyti aktą surašiusių asmenų nuomonę, jog nelaimingas atsitikimas įvyko teritorijoje, priklausančioje Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, nes kaip jau minėta aukščiau, civilinėje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija nevaldė, nenaudojo ir nedisponavo žemės sklypu, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas
    5. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuomone, nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog dėl neteisėto atsakovės neveikimo ieškovei būtų sukeltos neigiamos pasekmės ar jos subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Be to, remiantis byloje esančiais dokumentais, A. B. tarnyba – specialiųjų įgūdžių reikalaujanti tarnyba, kurios tarnautojai yra specialiai apmokyti dirbti ekstremaliose situacijose ir profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Kadangi A. B. žuvo tarnybos metu, gesindamas gaisrą, jo atliekamos funkcijos yra susijusios su rizika gyvybei, kompensacija už gyvybės praradimą yra numatyta įstatymo leidėjo specialiuose norminiuose aktuose.
  2. Apeliacinį skundą pateikė ir ieškovė U. B., kuri apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-28 sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai – priteisti U. B. iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 144810 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Apeliantė teigia, kad nesutinka su teismo sprendimu, jog 10000 Eur yra tinkama suma atlyginti ieškovės patirtai neturtinei žalai atlyginti, nes po tėvo netekties pasikeitė ieškovės gyvenimas, ji patyrė didelį emocinį skausmą, išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus ir dvasinę depresiją; dėl sveikatos problemų kreipėsi į medikus, nebegalėjo kelis mėnesius mokytis gimnazijoje. Mano, kad padarytą neturtinę žalą įvertinęs 10000 Eur, teismas neįvertino visų aplinkybių, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
    2. Ieškovės teigimu, teismas pateikė teisingus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau nustatydamas neturtinės žalos dydį, jų visiškai nepaisė. Nurodo, kad būdama vaikas ieškovė neteko paties brangiausio ir artimiausio žmogaus – tėvo. Vaikui tai buvo didžiulė netektis, kurios neįmanoma kompensuoti jokiais pinigais, tačiau teismas tėvo netektį įvertino labai maža 1123 Eur suma, nors pripažino, jog asmens gyvybė, sveikata teismų praktikoje vertinama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių.
    3. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo paskaičiavimu, kad vienkartinis kompensacijos išmokėjimas ieškovei 36792 Lt skirtas turtinei žalai atlyginti, o 15141 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 punkte neturtinė žala nenumatyta, neaptarta, kad teismas galėtų pats savo nuožiūra spręsti, kokia šios vienkartinės išmokos paskirtis. Ieškovė mano, kad teismas, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, peržengė ir ieškinio ribas, nes ieškiniu ieškovė prašė priteisti tik neturtinę žalą, todėl turtinės žalos atlyginimo klausimas šioje byloje neturėjo būti sprendžiamas.
    4. Apeliantė teigia, kad teismo išvada, jog atsakovo kaltė yra tik 20 procentų nepagrįsta byloje esančiais dokumentais. Ieškovės manymu, atsakovas kaltas ir atsakingas visu 100 procentų, nes jeigu nebūtų savivaldybės teritorijoje nesutvarkytų duobių, tai nebūtų šio nelaimingo atsitikimo.
  3. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo teismo apeliacinio skundo reikalavimus spręsti savo nuožiūra. Trečiojo asmens nuomone teismas neteisingai nustatė atsakovo veiksmų padarinius šioje byloje, pirmos instancijos teismas vienoje sprendimo dalyje pripažino, kad pagrindinė, tiesioginė ir būtina nelaimingo atsitikimo priežastis buvo neuždengta ir / ar nepažymėta duobė į kurią įkrito ieškovės tėvas, tačiau kitoje pastraipoje teismas jau nurodo, kad savivaldybės administracijos neveikimas (t. y. duobės nepažymėjimas ar neuždengimas) buvo tik netiesioginė žalos atsiradimo priežastis. Šitie argumentai yra nesuprantami ir prieštaraujantys vienas kitam. Būtent įkritimas į duobę, o ne pareiginių instrukcijų vykdymas ir ugnies gesinimas lėmė jog ieškovės tėvas žuvo. Ieškovės tėvas žuvo vykdydamas pareigas, tačiau žuvo dėl papildomų veiksnių, atsiradusių pareigų vykdymo metu, kurie tiesiogiai įtakojo jo žūtį (mirtis ištiko ne sąlytyje su ugnimi, ar dėl kitų aplinkybių kurių neįmanoma išvengti kiekvieno gaisro gesinimo metu, pvz.: sugriuvus gesinamam objektui ir pan.). Už šių veiksnių buvimą arba tiksliau nepanaikinimą laiku, arba neįspėjimą apie jų buvimą atsakinga savivaldybė kurios teritorijoje tai įvyko ir tai neturi jokio ryšio su patvirtintomis pareiginėmis instrukcijomis. Be to, šioje byloje Lietuvos kariuomenė nedalyvauja ir neturėjo galimybės pateikti argumentų dėl jos padalinyje priimtų sprendimų, todėl teismas neturėjo teisės nuspręsti, kad kariuomenės padalinio veiksmai lėmė žalos atsiradimą. iš sprendimo motyvų turėtų būti pašalinti argumentai jog „tiesioginė žalos atsiradimo priežastis buvo Pamainos viršininko budėjimo instrukcijos, patvirtintos 2008-09-30 Aviacijos bazės vado įsakymu Nr. V-399 vykdymas“ bei pašalinti teiginiai, kad savivaldybės administracijos neveikimas su kilusiais padariniais susijęs tik netiesioginiu priežastiniu ryšiu.
  4. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama iš esmės tapačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde.
  5. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliaciniai skundai netenkintini.

11Dėl netinkamo atsakovo

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai tenka pareiga užtikrinti laisvos valstybinės žemės, esančios savivaldybės teritorijoje, tvarkymą ir priežiūrą. Atsakovė teigia, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija faktiškai nėra žemės sklypo, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, naudotoja, žemės sklypas nei Šiaulių miesto savivaldybei nei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai nebuvo perduotas neatlygintinai, įgytas savivaldybės nuosavybėn, paveldėtas pagal testamentą ar perduotas teismo sprendimu kaip bešeimininkis turtas.
  2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad dėl 2009-04-20 įvykusios ieškovės tėvo A. B. žūties vykdant tarnybines pareigas – gesinant gaisrą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, iš dalies kalta atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija.
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad nelaimingas atsitikimas įvyko valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju esminė nustatytina aplinkybė – kas privalo prižiūrėti ir tvarkyti valstybės nenaudojamą žemę. Byloje esantys duomenys – Industrinio parko prie ( - ) gatvės Šiauliuose detalusis planas ir jame nurodyta Šiaulių miesto teritorijos riba, patvirtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko Šiaulių miesto teritorijos ribose. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių miesto tvarkymo ir švaros taisyklės nustato atsakovei pareigą užtikrinti laisvos valstybinės žemės, esančios savivaldybės teritorijoje, tvarkymą ir priežiūrą, kadangi šių taisyklių nuostatos numato, kad savivaldybės administracija organizuoja ir koordinuoja bendro naudojimo viešųjų vietų teritorijų tvarkymą, organizuoja apleistų teritorijų, kurių tvarkytojai dėl svarbių priežasčių netvarko arba piktybiškai vengia tvarkyti, tvarkymą (Taisyklių 9 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo ne tik neprižiūrima ir netvarkoma, bet ir kelianti grėsmę aplinkiniams, pati savivaldybės administracija, po įvykio pasirodžiusiame spaudos leidinyje tvirtino, kad savivaldybė užmiršo teritoriją ir pripažino, kad ir ji yra atsakinga už įvykį (1 t., 38 b. l.). Šie duomenys leidžia teismui spręsti, kad atsakovė, iš pradžių pripažinusi savo dalinę atsakomybę, nagrinėjamoje byloje neigdama savo atsakomybę, iš esmės siekia tik sau palankaus rezultato – išvengti turtinių praradimų, o ne teisingai išspręsti kilusį ginčą. Be to, atsakovė, visos bylos nagrinėjimo metu neigdama savo atsakomybę dėl ginčui aktualios teritorijos priežiūros, neteikė leistinų įrodymų ir nesiekė įrodyti kas tokiu atveju, pasak atsakovės, iš tikrųjų turėtų būti atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančios laisvos nenaudojamos valstybinės žemės priežiūrą, ypač kai tokia žemė kelią grėsmę aplinkiniams. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei – Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, tenka pareiga užtikrinti laisvos valstybinės žemės, esančios savivaldybės teritorijoje, tvarkymą ir priežiūrą.

12Dėl neturtinės žalos atlyginimo

  1. Visų pirma, atmestini ieškovės argumentai, kad teismas jos tėvo netektį įvertino tik 1123 Eur suma, kadangi pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovės patirtai neturtinei žalai atlyginti nustatyti tinkamą 10000 Eur dydžio sumą, tačiau spręsdamas dėl iš atsakovės priteistino žalos dydžio, konstatavo, kad dalis neturtinės žalos ieškovei jau buvo atlyginta pagal specialiuosius įstatymus, be to nusprendė, kad atsakovės kaltė šiuo atveju pasireiškė tik 20 procentų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokio dydžio neturtinė žala galėtų būti laikoma tinkama šioje byloje, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką bylose, kuriose priteisiama neturtinė žala žuvus darbuotojui nelaimingo atsitikimo darbe metu, nustatydamas, kad kasacinio teismo sąžiningu, teisinu ir protingu laikomas atlyginimo dydis svyruoja nuo 4344 Eur iki 20420 Eur. Pažymėtina, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2013).
  2. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Pagrindinės neturtinės žalos dydžio kriterijų nuostatos reglamentuojamos CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
  3. Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015). Teisingam neturtinės žalos kompensacijos dydžiui nustatyti įvertintini jo nustatymo kriterijai tuo aspektu, koks yra kompensaciją didinančių ir mažinančių kriterijų santykis; aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. (R.) v. VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-342/2010).
  4. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas, nustatydamas neturinės žalos dydį nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Jau minėta, kad teisė parinkti kuo teisingesnę pinginę kompensaciją už artimo žmogaus netektį yra suteikta teismui, kuris, nustatydamas neturtinės žalos dydį, gali remtis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau tai priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Šioje byloje nustatyta, kad dėl atsakovės neveikimo, t. y. laisvos nenaudojamos valstybinės žemės nepriežiūros miesto savivaldybės teritorijoje buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė. Pažeidus šią vertybę taip pat buvo pažeistos nepilnametės ieškovės teisė į šeimą, t. y. augti su tėvu, būti jo auklėjamai ir globojamai. Asmens teisė į šeimą pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma vertybė, todėl teisėjų kolegija neabejoja ieškovės nurodytais argumentais, kad dėl tėvo netekties ji patyrė sunkių išgyvenimų, tačiau atsižvelgdama į įmanomą ir teisingą atlygintos žalos dydį, kartu nepažeidžiant teisinės interesų pusiausvyros, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas kompensacijos dydis nagrinėjamoje byloje yra adekvatus ir pakankamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą sprendimą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kadangi jais buvo remtasi tiek, kiek tai buvo aktualu sprendžiant neturtinės žalos dydį konkrečiu atveju, teismo sprendime atsižvelgta tiek į pažeistos vertybės pobūdį, tiek į tokius kriterijus kaip vaiko ir tėvo ryšys, ieškovės amžius ir pan. Be to, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškovei kompensacijos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad tokį neturtinės žalos dydį lemia ir nukentėjusiojo (ieškovės tėvo) darbo pobūdis, kuris lėmė ekstremalių situacijų ir įvairaus pobūdžio pavojų nuolatinį tikėtinumą.
  5. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo paskaičiavimu, kad vienkartinis kompensacijos išmokėjimas ieškovei 36792 Lt skirtas turtinei žalai atlyginti, o 15141 Lt neturtinei žalai atlyginti, kadangi, pasak apeliantės, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 punkte neturtinė žala nenumatyta, neaptarta, kad teismas galėtų pats savo nuožiūra spręsti, kokia šios vienkartinės išmokos paskirtis. Be to, ieškovė mano, kad teismas, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, peržengė ieškinio ribas, kadangi ieškiniu ieškovė prašė priteisti tik neturtinę žalą, todėl turtinės žalos atlyginimo klausimas šioje byloje neturėjo būti sprendžiamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliantės argumentus, sprendžia, kad jie yra nepagrįsti ir prieštarauja kasacinio teismo išvadoms šioje byloje, nurodytoms 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui išaiškino, kad teismai pagrįstai sprendė, jog vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat nurodė, kad sprendžiant, kokią išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalį sudaro neturtinė žala, turi būti nustatoma, kokia turtinė žala (netektas išlaikymas) ir kokiam skaičiui asmenų padaryta bei kiek ji atlyginta. Kiekvienam išlaikytiniui išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalis, viršijanti atlygintinos turtinės žalos dydį, gali būti vertinama kaip neturtinės žalos atlyginimas, dėl kurio pakankamumo, žalą patyrusiam asmeniui įrodinėjant didesnį neturtinės žalos dydį, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2013). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas ieškinio ribų, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė apeliantė, pagrįstai spręsdamas dėl ieškovei likusios neatlygintos neturtinės žalos dydžio pirmiausia nustatė ieškovės patirtą turtinę žalą pagal netektą išlaikymą, ir ieškovei jau atlygintą neturtinės žalos sumą. Dėl to sutikti su aukščiau paminėtais ieškovės apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
  6. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria nutarta atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakomybę pripažinti daline – 20 procentų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. valstybės įmonė Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006). Kaip nagrinėjamoje byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės tėvo žūties priežastys yra tiesioginių pareigų vykdymas pavojingoje teritorijoje ir atsakovės neveikimas – nepakankama teritorijos priežiūra. Byloje buvo nustatyta ir šių aplinkybių šalys neginčija, kad nukentėjusysis privalėjo vykdyti jam darbdavio pavestas funkcijas, tiek A. B., tiek jo vadovybei buvo žinoma apie teritorijos ypatybes, o gaisras toje vietoje buvo gesinamas ne pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog nukentėjusiojo pareigų vykdymas pavojingoje teritorijoje, apie teritorijos pavojingumą žinant tiek nukentėjusiajam, tiek jo darbdaviui, yra tiesioginė ieškovei atsiradusios žalos priežastis, o atsakovės miesto savivaldybės veiksmų neatlikimas (teritorijos nepriežiūra) – netiesioginė. Šios aplinkybės pagrindžia dalinės atsakomybės nagrinėjamu atveju taikymą. Be to, svarbu ir tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko vykdant ugnies gesinimo darbus, o tik po nelaimingo atsitikimo buvo pasiūlyta nebevykdyti gaisro gesinimo darbų pavojingose teritorijose ir vykdyti tik gaisro išplitimo sustabdymo darbus, todėl akivaizdu, kad jei nukentėjusiajam tuo metu nebūtų buvę privalu vykdyti jam pavestas funkcijas, t. y. gesinti gaisrą, nelaimingo atsitikimo galėjo būti išvengta. Tuo pačiu teisėjų kolegija nesutinka ir su trečiojo asmens Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, nustatydamas dalinę atsakomybę, pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – Lietuvos kariuomenės – teisių ir pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas 2015-04-10 atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, įtraukė ne Lietuvos kariuomenę, bet asmenį, kuris buvo sudaręs su nukentėjusiuoju profesinės karo tarnybos sutartį ir buvo atsakingas už kompensacijos išmokėjimą – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją. Todėl spręsti, kad šiuo atveju teismo sprendime pasisakyta dėl Lietuvos kariuomenės teisių ir pareigų, nėra pagrindo.
  7. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo ji teigia, kad šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas yra numatytas specialiuose teisės aktuose, todėl neturtinė žala iš atsakovės ieškovei nepriklauso. Kasacinis teismas šioje byloje jau yra pasisakęs, kad „specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šios vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę. <...> atsižvelgiant į tai, kad tiek kario sveikatos sutrikdymo, tiek jo žūties atveju remiantis specialiuoju įstatymu yra išmokama vienkartinė kompensacija, jie (išaiškinimai) taikytini ir šioje byloje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2013).
  8. Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai ieškovės ieškinį dėl neturinės žalos priteisimo tenkino iš dalies. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Todėl spręstina, kad teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti, naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai