Byla e2S-765-413/2018
Dėl aktų panaikinimo ir leidimo įteisinti savavališką statybą, trečiasis asmuo – N. T

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5439-959/2018/2018 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl aktų panaikinimo ir leidimo įteisinti savavališką statybą, trečiasis asmuo – N. T..

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė J. Š. pateiktu teismui ieškiniu prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gruodžio 6 d. išrašytus savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-171206-00108 ir Nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131, kaip išduotus ne tam asmeniui, kuris atsako pagal įstatymą; 2) leisti įteisinti savavališkai pastatytą pastatą, esantį adresu ( - ), tuo tikslu įpareigojant Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos nustatyti ieškovei protingą terminą projektinei dokumentacijai parengti, Statybos įstatymo 1 priede nustatytai įmokai už savavališkos statybos įteisinimą sumokėti bei gauti statybą leidžiantį dokumentą dėl nebaigtos statybos pastato, esančio adresu ( - ); 3) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išrašytų 2017 m. gruodžio 6 d. Savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-171206-00108 ir Nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131 vykdymą.
  2. Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išrašytų 2017 m. gruodžio 6 d. Savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-171206-00108 ir 2017 m. gruodžio 6 d. Nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131 vykdymą.
  3. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atskiruoju skundu prašė panaikinti 2018 m. sausio 23 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino 2018 m. sausio 23 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė iš naujo – ieškovės J. Š. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išrašyto 2017 m. gruodžio 6 d. Nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131 vykdymą.
  2. Teismas sutiko su atskirojo skundo argumentais, jog 2017 m. gruodžio 6 d. Savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-171206-00108 vykdymo sustabdymas yra perteklinė priemonė ir jos taikymas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslų. Šio akto vykdymo sustabdymas nėra būtinas, kad būsimas teismo sprendimas šioje byloje būtų įvykdytas ir jo įvykdymas nebūtų apsunkintas, nes šiame akte nesuformuluotas joks privalomas vykdyti nurodymas nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui, šis aktas nėra priverstinai vykdytinas, todėl sprendė, kad 2018 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręstinas iš naujo.
  3. Preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, teismas darė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, nes savo reikalavimams įrodyti ji pateikė ieškinį pagrindžiančius dokumentus. Teismas sprendė, kad trečiajam asmeniui N. T. įvykdžius jam duotą privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tolesnis bylinėjimasis šioje byloje ieškovei taps beprasmiu, o ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas. Paminėtos aplinkybės leido teismui konstatuoti esant pagrindą taikyti byloje ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – 2017 m. gruodžio 6 d. Nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131 vykdymo sustabdymą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

8

  1. Atskiruoju skundu atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal NTR išrašą, žemės sklypas nuo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosavybės teise priklauso ieškovei 2017 m. lapkričio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 17-11-30 pagrindu, po to, kai savavališka statinio statyba jau buvo pradėta. Statytojas paaiškino, kad būdamas UAB „Transekma transport“ direktoriumi, statinį statė sau, iš savo lėšų ir su UAB „Supla“ 2015 m. spalio 12 d. sudarė rangos sutartį Nr. 15/10/12. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė investavo lėšas į statinio statybą, kas suponuoja išvadą, kad arba ieškovė klaidingai nurodė atsakovą byloje, arba ieškovės ieškinys preliminariai yra nepagrįstas. Pažymi, kad Inspekcija negali atsakyki dėl iš esmės tarp ieškovės ir trečiojo asmens N. T. iškilusio ginčo. Savavališkai pastatytas statinys nepriklauso atsakovei. Savavališkos statybos padarinius privalo šalinti statytojas, kuriam yra surašytas savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas Nr. 2.
    2. Vadovaujantis LR teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau ir Priežiūros įstatymo) 11 straipsnio 9 dalimi, privalomasis nurodymas, kuris tinkamai per numatytą terminą yra neįvykdytas, priverstinai gali būti įgyvendintas tik perdavus jį antstoliui. Tais atvejais, kai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo yra kilęs ginčas, kuris yra sprendžiamas iškėlus bylą teisme, privalomasis nurodymas antstoliui gali būti perduotas tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo privalomasis nurodymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu arba po teismo nustatytų papildomų privalomojo nurodymo įvykdymo terminų. Ieškovei kreipiantis dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir teismui priėmus ieškinį, iki teismo sprendimo privalomasis nurodymas negali būti priverstinai įvykdytas. Taigi, net ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Inspekcija privalomojo nurodymo neperduos priverstinai vykdyti antstoliui.
    3. Vadinasi, net ir taikant laikinąsias apsaugos priemones Inspekcijai, būtų pasiekiamas vienodas rezultatas, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra akivaizdžiai perteklinis ir neatitinkantis pirmiau minėtų materialinės teisės normų nuostatų. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti. Kadangi numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tada, kai tai objektyviai yra būtina, konstatuotina, jog šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei Inspekcijai – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti privalomojo nurodymo Nr. 2 vykdymą nėra tikslingas bei proporcingas (2017-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-836-492/2017).
    4. Panaši teismų praktika formuojama ir civilinėse bylose (Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1443-826/2016) konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
    5. Ieškovo interesai negali būti iškelti aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką. Inspekcijos nuomone, byloje nebuvo pateikti argumentai ar įrodymai, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra būtinas. Inspekcijos nuomone, nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savo paskirtimi turėtų būti susijęs su įstatymo saugomų asmens interesų apsauga, nagrinėjamu atveju teismas ginčijama nutartimi faktiškai sustabdė teisėtai surašyto privalomojo nurodymo (vykdytino dokumento) priverstinio vykdymo veiksmus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.
    6. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad statinio statyba yra savavališka ir kad savavališkos statybos padarinius būtina šalinti. Ginčas byloje kyla tik dėl to, kas galėtų pašalinti savavališkos statinio statybos padarinius statinio įteisinimo būdu. Vadinasi, materialiniai teisiniai santykiai ir atitinkamai byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su ieškove ir trečiuoju asmeniu byloje patrauktu N. T., o ne su Inspekcija. Todėl, Inspekcijos nuomone, laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima varžyti asmenų, kurie iš esmės nėra susiklosčiusio materialinio teisinio santykio dalyviai ir neturi pareigos atsakyti priešingai šaliai už netinkamą savo teisių ar pareigų įgyvendinimą.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė J. Š. prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė šioje bylos stadijoje siekia įrodyti, jog dokumentai buvo pagrįstai ir teisėtai surašyti trečiajam asmeniui, kadangi ieškovė nepateikė duomenų, jog investavo lėšas į nebaigtos statybos pastatą. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo dalykas. Teismas šioje bylos stadijoje spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo neturėtų vertinti atsakovės argumentų dėl išduotų dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tačiau net ir tuo atveju, jei būtų vertinamas atsakovės išduotų dokumentų teisėtumas ir pagrįstumas, teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis ir įrodymus, turėtų spręsti, kad dokumentai yra surašyti netinkamam asmeniui, kadangi ieškovė yra vienintelė ir teisėta žemės sklypo ir nebaigtos statybos pastato savininkė, o trečiasis asmuo niekada nebuvo šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas.
    2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja ne tik atsakovei, bet ir trečiajam asmeniui. Priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šis įstatymas nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalis būtent nustato atvejus, kada atsakovė neturi teisės perduoti privalomojo nurodymo priverstinai vykdyti antstoliui. Tačiau trečiasis asmuo yra fizinis asmuo, kuriam minėto straipsnio nuostata nėra taikoma. Trečiasis asmuo gali įvykdyti jam išduotą privalomąjį nurodymą savanoriškai (ne priverstinai) iki nustatyto termino pabaigos (t. y. 2018-06-06).
    3. Atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde minimų nutarčių, priimtų kitose bylose (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-836-492/2017, Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1443-826/2016) ir šios bylos ratio decidendi nesutampa. Minėtose bylose asmenys, kuriems buvo duoti privalomieji nurodymai ir asmenys, pateikę ieškinius, sutapo, privalomųjų nurodymų vykdymas ar nevykdymas priklausė nuo pačių ieškovų valios. Nagrinėjamu atveju asmuo, kuriam duotas privalomasis nurodymas, ir ieškinį padavęs asmuo yra skirtingi asmenys. Privalomojo nurodymo vykdymas nagrinėjamu atveju priklauso ne nuo ieškovės, o nuo trečiojo asmens valios.
    4. Pastarajam įvykdžius privalomąjį nurodymą per jame nustatytą terminą, gali kilti neigiamos pasekmės ieškovei. Akivaizdu, kad net jei ir atsakovė neturi teisės kreiptis dėl priverstinio privalomojo nurodymo vykdymo, tai nereiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja ne tik atsakovei, bet ir trečiajam asmeniui.
    5. Darytina išvada, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir neuždraudus tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui vykdyti privalomąjį nurodymą, trečiasis asmuo gali nugriauti pastatą, dėl kurio įteisinimo ieškovė kreipėsi į teismą. Todėl pagrįstai manytina, jog egzistuoja reali grėsmė, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Byloje sprendžiamas nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas, byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Taigi, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia dviejų būtinųjų sąlygų sutaptis: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
  4. Preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
  5. Ieškovė pareiškimą grindžia tuo, kad atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2017 m. gruodžio 6 d. surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-171206-00108 ir Nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-171206-00131 trečiajam asmeniui N. T. dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančio nebaigtos statybos pastato, esančio ( - ), tačiau trečiasis asmuo neturi jokių teisių į šį pastatą, dokumentai yra surašyti ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymą turi atsakyti už savavališką pastato statybą. Atsakovė atskirajame skunde įrodinėja, jog administraciniai aktai buvo pagrįstai ir teisėtai surašyti trečiajam asmeniui N. T., kadangi ieškovė nepateikė duomenų, jog investavo lėšas į nebaigtos statybos pastatą. Apeliantė nurodo, kad ieškovė arba klaidingai nurodė atsakovą byloje, arba ieškovės ieškinys preliminariai yra nepagrįstas.
  6. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais atskirojo skundo argumentais nesutinka, kadangi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, atsakovės argumentai dėl išduotų dokumentų teisėtumo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesvarstytini. Šis klausimas bus sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinus visus įrodymus ir argumentus. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog ieškinys dėl atsakovės sprendimų (aktų) panaikinimo ir leidimo įteisinti savavališkas statybas yra aiškiai nepagrįstas, negalima.
  7. Kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
  8. Apeliantė nurodo, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymu, tais atvejais, kai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo yra kilęs ginčas, kuris yra sprendžiamas iškėlus bylą teisme, privalomasis nurodymas antstoliui gali būti perduotas tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo privalomasis nurodymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu arba po teismo nustatytų papildomų privalomojo nurodymo įvykdymo terminų. O tai reiškia, kad teismo byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės.
  9. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šio įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio savavališkos statybos padarinių šalinimą, 7 dalyje.
  10. Kaip teisingai nurodo ieškovė, nagrinėjamu atveji ieškiniu ji ginčija privalomąjį nurodymą nugriauti savavališkai pastatytus statinius, kuris išduotas ne pačiai ieškovei, o trečiajam asmeniui, kuris gali įvykdyti atsakovės privalomąjį nurodymą savanoriškai iki nustatyto termino (2018 m. birželio 6 d.) pabaigos. Tokiu atveju teismui nusprendus patenkinti ieškovės ieškinį, jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas akivaizdžiai pasunkėtų arba tiesiog taptų neįmanomu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja ir kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – reali grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
  11. Apeliantė atskirajame skunde cituoja teismų nutartis, priimtas kitose bylose (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-836-492/2017, Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1443-826/2016).
  12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad paminėtų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, nes minėtose bylose asmenys, kuriems buvo duoti privalomieji nurodymai ir asmenys, pateikę ieškinius, sutapo, t. y. privalomųjų nurodymų vykdymas ar nevykdymas priklausė nuo pačių ieškovų valios. Nagrinėjamoje byloje asmuo, kuriam duotas privalomasis nurodymas, ir ieškinį padavęs asmuo yra skirtingi asmenys. Privalomojo nurodymo vykdymas nagrinėjamu atveju priklauso ne nuo ieškovės, o nuo trečiojo asmens valios.
  13. Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
  14. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą 2018 m. vasario 2 d. teismo nutartį, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

12Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai