Byla 2A-798-278/2016
Dėl mokesčių už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Zinos Mickevičiūtės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. L., V. G., R. S., L. S., V. P., L. Z. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-266/2016 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Anykščių šiluma“ ieškinį atsakovams G. L., V. G., R. S., L. S., V. P. ir L. Z. dėl mokesčių už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41. Ieškovas UAB „Anykščių šiluma“ nurodė, kad atsakovai atsakovų G. L., V. G., R. S., L. S., V. P., L. Z. gyvena daugiabučiame name, esančiame ( - ). Teigia, jog nuo 2002 m. atsakovai atsijungė nuo centralizuoto šildymo, todėl į jų butus šiluma nėra tiekiama, tačiau namo laiptinės yra šildomos. Nurodo, kad atsakovai, būdami namo bendraturčiais, privalo mokėti mokesčius už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau nuo 2009 m. minėtų mokesčių nemoka. 2. Prašė teismą už 2009 m. spalio 1 d. - 2013 m. liepos 1 d. laikotarpį priteisti iš atsakovų G. L. ir V. G. solidariai 423,30 Eur skolą už suvartotą šiluminę energiją, 50,20 Eur delspinigius, 20,85 Eur žyminį mokestį; iš R. S. ir L. S. solidariai 423,18 Eur skolą, 50,17 Eur delspinigius ir 20,85 Eur žyminį mokestį; iš V. P. 427,09 Eur skolą, 50,64 Eur delspinigius, 20,85 Eur žyminį mokestį; iš L. Z. 418,24 Eur skolą, 74,97 Eur delspinigius ir 20,85 Eur žyminį mokestį.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir UAB „Anykščių šiluma” naudai priteisė: iš G. L. ir V. G. solidariai 423,30 Eur skolos už suvartotą šiluminę energiją, 13,25 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio; iš R. S. ir L. S. solidariai 423,18 Eur skolos už suvartotą šiluminę energiją, 10,71 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio; iš V. P. 427,09 Eur skolos už suvartotą šiluminę energiją, 13,39 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio; iš L. Z. 418,24 Eur skolos už suvartotą šiluminę energiją, 4,50 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. 4. Teismas nustatė, kad atsakovai, gyvenantys daugiabučiame name, ( - ), 2002 m. atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos ir iki 2007 m. nemokėjo mokesčių už gaunamą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpos šildyti. Konstatavo, jog 2007 m. lapkričio 20 d. priimto LR Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio nuostatos įpareigoja daugiabučio namo patalpų savininkus mokėti jiems tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jiems priklausančios patalpos. Nurodė, kad UAB „Anykščių šiluma“ direktoriaus 2009-10-01 įsakymu Nr. IV-39 atsakovams buvo pradėtas skaičiuoti mokestis už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau atsakovai iki 2013 m. liepos 1 d. nemokėjo šių mokesčių, dėl ko susidarė įsiskolinimas. 5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai yra daugiabučio namo bendraturčiai, todėl privalo mokėti mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nors jie ir yra atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos, nes naudojasi bendrojo naudojimo patalpomis. Nurodė, jog atsakovams priklausantys sandėliukai, esantys pastato rūsyje, nėra šildomi, todėl negali būti įskaičiuoti į naudingą plotą. 6. Darė išvadą, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovo parinkti šilumos paskirstymo skaičiavimo metodai Nr. 4 bei Nr. 5 yra pagrįsti ir paskaičiuotos mokesčių sumos yra teisingos. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog vyko namo, esančio ( - ), gyventojų susirinkimas ir jame buvo sprendžiamas klausimas dėl metodo pasirinkimo, kas reiškia, kad šio daugiabučio namo gyventojai nebuvo pasirinkę šilumos paskirstymo metodo Nr. 10, todėl pagrįstai yra taikomas pastato šildymo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. 7. Nurodė, kad delspinigių skaičiavimui yra taikomas 6 mėnesių senaties terminas, todėl ieškovas nepagrįstai skaičiavo delspinigius už visą skolos laikotarpį. 8. Teismas konstatavo, jog ieškovo atstovas E. M. turi teisę atstovauti ieškovą civilinėse byloje.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

79. Apeliaciniu skundu atsakovai G. L., V. G., R. S., L. S., V. P., L. Z. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. 10. Nurodo, kad ieškinį pareiškė ir bylą vedė ieškovo darbuotojas E. M., kuris neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, o pateiktas aukštojo teisinio neuniversitetinio išsilavinimo diplomas Lietuvoje negalioja, nes yra įgytas užsienyje ir Lietuvoje iki šiol nepripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, ieškovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie tai, kad jis yra ieškovo darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, t. y. kad jis atitinka CPK 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, taikomus juridinio asmens atstovui ir gali atstovauti juridinį asmenį procese bei paduoti ieškinį įmonės vardu. Teigia, jog teismas nenurodė, kad ieškovas turi pašalinti ieškinio trūkumus, nesiaiškino, ar UAB „Anykščių šiluma” vardu reiškiamas ieškinys atitinka įmonės valią. 11. Teigia, jog patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas teismui perėjus į teisminį bylos nagrinėjimą, nes byloje nėra gautas atsakovų sutikimas dėl ieškinio dalyko arba pagrindo tikslinimo, o ieškovas UAB „Anykščių šiluma” nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų po parengiamojo teismo posėdžio atsiradusį būtinumą tikslinti ieškinio dalyką arba pagrindą. Be to, nurodo, kad ieškinio patikslinimas užvilkino bylos nagrinėjimą, nes reikėjo parengti naujus atsiliepimus, nors analogiškais pagrindais 2016-01-28 nutartimi nebuvo priimtas jų priešieškinys. 12. Apeliantų teigimu, ieškovas neįrodė, jog faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovams centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą. Teigia, jog UAB „Anykščių šiluma” į bylą nėra pateikęs jokių šilumos paskirstymo skaičiavimų ir pirminių duomenų, teismas šių įrodymų pats nerinko, o Vilniaus apygardos teismo paskirta ekspertizė patvirtino net priešingą išvadą, kad ieškovas pažeidė jų teises, priskirdamas šilumos energiją nešildomoms bendro naudojimo patalpoms. Nurodo, jog teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis apie šilumos energijos paskirstymo pagrįstumą ir teisėtumą, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismo sprendimas yra be motyvų. 13. Teigia, jog teismas netinkamai įvertino ieškovo parinkto šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumą, nes energetikos audito išvadoje teigiama, kad jų namo šildymo įrenginius atitinkantis šilumos paskirstymo metodas yra Nr. 10, kuris turėtų būti taikomas vietoje metodo Nr. 5, nes šis metodas neatitinka namo šildymo įrenginių. Nurodo, kad ieškovas neturėjo teisės vienašališkai parinkti ir taikyti ginčo name šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir Nr. 5, nes jie pateikė įrodymus, jog CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka gyventojai balsų dauguma pasirinko visą name suvartotą šilumos energiją, skirtą asmeninio ir bendro naudojimo patalpų šildymui, paskirstyti tik pagal paskirstymo metodą Nr. 10, o ieškovas, neturėdamas teisės ginti viešo intereso, neturi teisės kvestionuoti savininkų nutarimo, taikydamas kitus arba papildomus metodus. 14. Nurodo, jog teismas turėjo vadovautis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, kuriose ekspertas nurodė, jog šilumos tiekėjo vartotojams taikomas 0,18 dydžio šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas yra reikšmingai padidintas (apie 1,5 karto) ir pažeidžia vartotojų teisėtus interesus. 15. Teigia, kad teismas turėjo įvertinti, jog visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau ieškovas nepagrįstai priskiria atsakovams dalį namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors kaimynams tokia pati dalis, už jų turimus sandėliukus, nėra priskiriama. Be to, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, priskirdamas vamzdynų nuostolius ir šilumą, išspinduliuojamą iš kitų šildomų patalpų, proporcingai visiems butų savininkams, o ne tik tiems savininkams, besinaudojantiems centralizuoto šildymo sistema, kuri nėra bendro naudojimo objektas, nes ja naudojasi ne visi, o tik dalis butų savininkų. 16. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą UAB „Anykščių šiluma“ prašo apeliacinį skundą atmesti. 17. Nurodo, kad, priešingai apeliantų teiginiams, ieškinį ir patikslintą ieškinį UAB “Anykščių šiluma“ vardu pasirašė direktorius, o E. M. byloje bendrovę atstovauja pagal įgaliojimą ir jo turimas teisinis išsilavinimas abejonių nekelia. 18. Teigia, jog patikslintas ieškinys buvo pateiktas todėl, kad vienas iš atsakovų, t. y. J. Z., buvo paskelbtas dingusiu be žinios, jį liečianti civilinės bylos dalis išskirta į atskirą procesą, todėl patikslintas ieškinys kitų atsakovų atžvilgiu nesikeitė ir jokia dalimi bylos eigos neįtakojo. 19. Atsakovų teiginys, kad bendrovė neįrodė, jog faktiškai perdavė atsakovams centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, yra be teisinio pagrindo, kadangi atsakovai ir kiti namo gyventojai ieškinio laikotarpiu niekada nesiskundė dėl negauto šilumos kiekio, už kurį buvo pateikiamos sąskaitos apmokėjimui. 20. Nurodo, kad gyventojai patys nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma ginčo name buvo paskirstoma ir mokestis už šilumą buvo paskaičiuojamas vadovaujantis šilumos paskirstymo metodu Nr. 4, patvirtintu VKEKK 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19, kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu VKEKK 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41. 21. Atsakovų teiginys, kad jie nesinaudoja namo šildomomis laiptinėmis yra nepagrįstas, nes abi namo laiptinės yra šildomos. Net jeigu būtų šildoma tik viena laiptinė, už bendras patalpas vis tiek privalėtų mokėti visi namo gyventojai, nes name yra tik vienas įvadinis skaitiklis, o namas yra vienas bendras objektas. 22. UAB „Anykščių šiluma“ 2016-10-24 apeliacinės instancijos teismui pateikė informaciją, jog atsakovės G. L. ir V. G. skolą, delspinigius bei žyminį mokestį pilnai sumokėjo ir bendrovei nėra skolingos. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

923. Apeliacinis skundas atmestinas. 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). 25. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Apeliacinio proceso ribas, aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 str.). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus. Apygardos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 26. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. Šią išvadą teismas daro dėl sekančių motyvų. Apeliantų teigimu, nagrinėjamoje byloje ieškinius pareiškė ir bylą vedė ieškovo darbuotojas E. M., kuris neturėjo tokios teisės, nes neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, o pateiktas aukštojo teisinio neuniversitetinio išsilavinimo diplomas, įgytas užsienyje, Lietuvoje nepripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Šie teiginiai vertintini kritiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad 2002-04-02 Studijų kokybės vertinimo centras nurodė, jog E. M. 1981 m. įstojo į Minsko aukštąją TSRS VRM mokyklą ir 1986 m. sėkmingai baigė visą teisės studijų programą, įgydamas juristo kvalifikaciją, kuri prilygintina kvalifikacijai, įgytai baigus dabartines magistrantūros arba vientisąsias studijas Lietuvoje (1 t., b. l. 11, 7 t., b. l. 126-127). Pirmosios instancijos teismui užklausus Studijų kokybės vertinimo centrą dėl E. M. diplomo, 2016-03-21 raštu Nr. S-549 buvo atsakyta, jog SSRS VRM Minsko aukštoji mokykla turėjo Vilniaus fakultetą; šis fakultetas yra įtrauktas į Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 754 „Dėl studijų, baigtų pagal vienpakopę aukštojo mokslo sistemą, prilyginimo atitinkamų pakopų nuosekliosioms studijoms“ patvirtintą Lietuvos aukštųjų mokyklų sąrašą, kurių suteiktos kvalifikacijos tuo pačiu įsakymu nustatytos lygiavertėms kvalifikacijoms, teikiamoms baigus universitetines antrosios pakopos ar vientisąsias studijas (7 t., b. l. 127). Nesutiktina ir su apeliantų teigimu, jog nagrinėjamu atveju ieškinį UAB „Anykščių šiluma“ vardu pasirašė ir padavė E. M., nes tiek ieškinys, tiek ir patikslintas ieškinys yra pasirašyti UAB “Anykščių šiluma“ vadovų, o juristas E. M. byloje bendrovę atstovauja pagal jam suteiktą įgaliojimą (1 t., b. l. 10, 7 t., b. l. 31-35). 27. Atmestinas apeliantų argumentas, jog teismas pažeidė procesines teisės normas priimdamas patikslintą ieškinį, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog patikslintas ieškinys buvo pateiktas atsakovo J. Z. atžvilgiu bylą išskyrus į atskirą civilinę bylą, todėl patikslintu ieškiniu nei ieškinio pagrindas, nei dalykas kitų atsakovų atžvilgiu nesikeitė ir bylos eigos iš esmės neįtakojo (6 t., b. l. 171-172) . 28. Nagrinėjamoje byloje neginčijamos aplinkybės, jog ieškovas UAB „Anykščių šiluma“ tiekė šilumos energiją ir prižiūrėjo šildymo bei karšto vandens sistemas daugiabučiame name, esančiame adresu ( - ), kuriame yra ir atsakovams nuosavybės teise priklausantys butai. 2008-01-01 įsigaliojus LR Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio nuostatoms, kurios nustatė, jog daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, atsakovai, nors ir teisėtai yra atsijungę nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tiekimo tinklų, privalo mokėti už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. 29. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato šios bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009-11-27 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 yra pažymėjusi, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. 30. Byloje pateiktais duomenimis ieškovas įrodė, kad išlaidos, susijusios su bendro naudojimo patalpų – laiptinės šildymu yra susijusios privalomaisiais statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir nėra susijusios su asmeninių namo gyventojų poreikių tenkinimu, kas reiškia, kad dėl šių išlaidų atsakovų sutikimas nėra reikalingas. Priešingų duomenų atsakovai nepateikė. Esant byloje situacijai, kai atsakovai yra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, CK 4.76 straipsnio, 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu jiems kyla prievolė proporcingai savo nuosavybės daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas namui atnaujinti. Daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, gyventojas – abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Namo bendrasavininkiui atsijungus butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, jis yra šilumos kiekio vartotojas kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendro naudojimo patalpoms, namo konstrukcijoms šildyti, dalis apskaitytos namui patiektos šiluminės energijos patenka į aplinką, kas yra šiluminės energijos natūralūs nuostoliai. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma bei apmokama. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, o kita dalis, kurią sudaro neapmokėta vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp namo savininkų paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Bendrosios patalpos daugiabučiuose yra ne tik laiptinės, bet ir rūsiai, pusrūsiai, palėpės, sandėliai, holai, koridoriai, galerijos. Vamzdynai yra bendraturčių nuosavybė, kurių prižiūrėtojas daugiabučiame name, kuriame gyvena atsakovai, yra UAB „Anykščių šiluma“. 31. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vartotojas (šiuo atveju – atsakovai) privalo mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą tol, kol jis yra daugiabučio namo bendrasavininkas, vartotojui kyla pareiga mokėti už bendrųjų patalpų šildymą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų, nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, be to, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, jog laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovai, kaip butų savininkai, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturčiai, todėl yra atsakingi už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jie turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butus atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai yra susieti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos, todėl apeliantai, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai privalo apmokėti už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Šios pareigos, kol su kitais bendraturčiais apeliantai nesusitarė kitaip, nepaneigia aplinkybė, kad apeliantai savo konkretų butą šildo energija, gaunama iš kito šaltinio, kuris nėra šiluminės energijos šaltinis, apšildantis bendrojo naudojimo patalpas. Todėl tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal įstatymą apeliantams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Jokių įrodymų (pretenzijų, pranešimų, skundų ir kt. duomenų) teismui, kad 2009-2013 m. laikotarpiu atsakovams, kitiems namo gyventojams faktiškai ieškovas neperdavė centralizuotos energijos kiekio, už kurį reikalaujama apmokėti, nepateikta, todėl atmestini, kaip neįrodyti apeliantų teiginiai, jog šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad atsakovams buvo išrašomos sąskaitos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir atsakovai jų neginčijo. 32. Apeliantai teigia, jog teismas netinkamai įvertino ieškovo parinkto šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumą, nes jų energetikos audito išvadoje teigiama, kad namo šildymo įrenginius atitinkantis šilumos paskirstymo metodas yra Nr. 10, kuris ir turėtų būti taikomas vietoje metodo Nr. 5. Ieškovas nurodė, kad namo gyventojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, todėl atsakovų ginčo namui teikiamą energiją skirstė pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtiną Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Šilumos paskirstymo metodo parinkimo klausimu konkrečiai pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2014-12-09 sprendime, išnagrinėjęs atsakovų ieškinį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją bei Lietuvos apeliacinis teismas 2015-10-23 nutartyje, išnagrinėjęs atsakovų skundą dėl priimto teismo spendimo (6 t., b. l. 65-68, 69-77). Kaip nurodė teismai, pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo, esančio ( - ), savininkai iki ieškinio pareiškimo būtų pasirinkę Šilumos paskirstymo metodą. Iki vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. LR Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4. p. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu šilumos pirkimo – pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo – vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas), o jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas) kartu su Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 dalyje numatyta, kad paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Kadangi atsakovams priklausantys butai yra atjungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos jų namui, todėl negali būti taikomas vien tik šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, kuris nėra skirtas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotai šilumai paskirstyti. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 yra skirtas apskaičiuoti šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu; jis gali būti taikomas su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini apeliantų teiginiai, kad ieškovas nepagrįstai taiko šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pateiktame energijos audito akte padaryta išvada, jog pastatui tinkamesnis yra šilumos paskirstymo metodas Nr. 10, neįrodo, kad, atsakovams nesikreipus į ieškovą dėl atitinkamo šilumos paskirstymo metodo nustatymo, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, gyvenamajam namui nepagrįstai buvo taikomi Komisijos patvirtinti šilumos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5. 33. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo teiginiai, kad butų savininkai yra pasirinkę šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, nes byloje nėra duomenų, jog yra įvykęs teisėtas namo gyventojų susirinkimas, kurio metu būtų pasirinktas namo šilumos paskirstymo metodas. Įvertintina aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2014-02-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-158-656/2014 buvo taikęs atsakovų reikalavimų užtikrinimui laikinąją apsaugos priemonę ir uždraudęs UAB „Anykščių šiluma“ bei trečiajam asmeniui UAB „Anykščių komunalinis ūkis“ organizuoti gyvenamojo namo, esančio ( - ), gyventojų susirinkimus dėl šildymo būdo pasirinkimo. Be to, ieškinys atsakovams yra pareikštas už įsiskolinimą 2009 m. spalio 1 d. - 2013 m. liepos 1 d. laikotarpiu. Kad minėtu metu namo gyventojai būtų sprendę šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo klausimą, įrodymų taip pat nepateikta (CPK 178 str.). 34. Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atsakydama į daugiabučio namo, esančio ( - ), gyventojų skundą nurodė, jog šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskiriamas apmokėti visiems pastato vartotojams, ne tik atsijungusiems nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl darytina išvada, jog UAB „Anykščių šiluma“ šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpų šildymui pastato gyventojams paskirsto laikantis šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 nurodytų reikalavimų (1 t., b. l. 72-75). 34. Atmestinas apeliantų skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nesivadovavo atliktos ekspertizės išvadomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl šios ekspertizės išvadų pasisakė Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas aukščiau minėtoje byloje. Minėtos bylos nagrinėjime metu apklaustas ekspertas V. S. nurodė, jog atlikta ekspertizė atgaline data, t. y. ginčo laikotarpiu, negalioja, išvadomis galima vadovautis tik ateityje skaičiuojant mokesčius už suvartotą šiluminę energiją, todėl ekspertizės išvadomis teismai nesivadovavo. Esant minėtoms aplinkybėms pagrįstai minėtos ekspertizės išvadomis nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą bei priimdamas ginčijamą sprendimą. Nepagrįstu laikytinas atsakovų argumentas, jog jų pateiktas daugiabučio namo, esančio ( - ), energijos auditas paneigia ieškovo taikomus šilumos paskirstymo metodus. Sutiktina su teismo nurodymu, kad pateikta audito medžiaga vadovautis negalima, nes, kaip nurodė pati auditorė prieš atlikdama namo auditą atsakyme atsakovei L. S., energijos vartojimo audito daugiabučiuose namuose procedūra teisės aktuose nėra numatyta ir reglamentuota (civilinė byla pagal ieškovo UAB „Anykščių šiluma“ ieškinį atsakovams R. S. ir L. S., b. l. 88). Auditas buvo atliktas 2013 m. lapkričio mėnesį, o kaip minėta aukščiau, ieškovas skolą prašo priteisti už ankstesnį laikotarpį, t. y. iki 2013-07-01. 36. Pastate suvartotas šilumos kiekis pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstomas patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Butuose ir patalpose suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas pagal butuose ar laiptinėse įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis arba pagal karšto vandens suvartojimo normas. Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis patalpų šildymui išdalinimas pagal butų naudingą plotą ir atskirai sandėliukai, rūsiai ir kt. neišskiriami. CK 4.82 straipsnio 7 dalis numato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Kaip nurodo ieškovas, metodikos, nustatančios, kokia šilumos dalis tenka būtent sandėliukų apšildymui, nėra, kadangi jie priskirti bendrojo naudojimo patalpoms. 37. Teigdami, jog ieškovas neteisingai apskaičiavo jų įsiskolinimą, apeliantai nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų nepateikė. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl šios kategorijos bylose įstatymai nenustato pareigos teismui rinkti įrodymus savo iniciatyva. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo motyvai laikytini nereikšmingais pareikšto reikalavimo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. 38. Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai