Byla 2A-519-798/2014
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. N., V. N., O. K., M. K. (M. K.), R. L. ir M. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškime nurodė, kad žemės sklype, esančiame ( - ) yra pastatytas gyvenamasis namas, kurio unikalus nr. 1094-0389-2015, su ūkinių pastatais-sandėliukais pažymėtus indeksais 1I1/m (kitur - 7I1/p, C2 ir D2), 2x1/p ( kitur – 2I1/p, B2 ), 5I1/m (kitur 5I1/ž, A2, A3). Pareiškėjų teigimu, sandėliukai nuo pat pastatymo yra viešai, teisėtai valdomi, naudojami, tvarkomi ir prižiūrimi butų savininkų. Pareiškėjai tvirtino, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą. Asmenims įgijus nuosavybės teises į butus adresu Treniotos g. 27, Nr. 1, 2, 3, 4, Vilnius, asmenys kartu įgydavo ir teisę naudotis bei valdyti butui faktiškai priskirtu sandėliuku (ar jo dalimi). Pastatyti sandėliukai yra pažymėti atitinkamo žemės sklypo nekilnojamojo turto registro kadastrinių duomenų bazėje. Sandėliukų buvimo bei valdymo (naudojimo) faktą patvirtina 1950 m. LTSR KŪM Žemės sklypo nuotrauka; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998-05-17 patvirtintas žemės sklypo planas; 2009-06-18 gyvenamojo namo, esančio ( - ) butų savininkų M. K., R. L., E. S., I. G., O. K., M. K. sudaryta bei notariškai patvirtinta sutartis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo; 2009-06-23 sudaryta bei notariškai patvirtinta Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog dabartiniai buto, esančio ( - ), savininkai D. N. ir V. N., įsigydama butą kartu įgyja ir nuosavybės bei naudojimo teises į 7 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu D2. Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir Nekilnojamojo turto registre savivaldybės nuosavybės teisės į juos neįregistruotos. VĮ Valstybės turto fondas rašte Nr. (30)3R. 2380 nurodė, kad VĮ Valstybės turto fondas nekilnojamojo turto, esančio ( - ) patikėjimo teise nevaldo ir jis nėra apskaitomas ar įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Sandėliukų valdytojai jais naudojosi kaip savais, šio fakto neslėpė nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys neprieštaravo, savo teisių į juos nepareiškė. Nėra duomenų, kad sandėliukus dešimties metų laikotarpyje būtų užvaldę kas nors kitas, nei pareiškėjai ar pareiškėjams šiuo metu priklausančių butų ankstesni savininkai, ar kad nurodyti valdytojai būtų praradę galimybę paveikti jį pagal savo valią ar patys būtų atsisakę valdymo.

6Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pareiškėjai neįrodo visų CK 4.68-71 str. Numatytų salygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo. Pareiškėjai grindžia savo teisėto sandėliukų valdymo faktą nuosavybės neregistravimo pagrindu. Su tokia pareiškėjų nuostata suinteresuotas asmuo nesutinka. Nurodė, kad 1992-07-09 Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1360 V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 p. Numatyta, kad Seniūnijos teritorijoje esantys savivaldybės pastatai turi būti perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. 1992-07-01 Žveryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo-perdavimo akto 44 p. Numatyta, kad toks perduodamas turtas yra ir turtas, esantis Treniotos g. 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata. Nurodė, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgijama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laika neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus nėra įregistruotos, toks turtas yra laikytinas valstybiniu ir gali būti perduotas savivaldybei, todėl Teismo prašo pareiškimą atmesti.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjų D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. pareiškimą tenkino; nustatė pareiškėjai R. L. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į žemės sklype, esančiame ( - ), esantį indeksu 5I1/ž pažymėtą sandėliuką; nustatė pareiškėjams M. K. ir O. K. nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą į žemės sklype, esančiame ( - ), esantį indeksų 2I1/9 pažymėtą sandėliuką; nustatė pareiškėjams M. K., D. N. ir V. N. bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į žemės sklype, esančiame ( - ) esantį indeksu 7I1/p pažymėtą sandėliuką.

9Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro išrašu, nustatė, kad ūkiniai pastatai-sandėliukai (toliau - sandėliukai), pažymėti indeksais: 1I1/m ( kitur – 7I1/p, C2 ir D2), 2x1/p ( kitur 2I1p, B2), 5I1/m (kitur – 5I1/ž, A2, A3), esantys ( - ), nėra valdomi kitų asmenų. Teismo vertinimu, pareiškėjai sandėliukus valdo teisėtai atvirai, nepertraukiamai, kaip savus, juos remontuoja, nes sandėliukai nuo pat jų pastatymo laiko (apie 1950 m.) buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio ( - ) butams Nr. 1, 2, 3, 4. Teismas nurodė, kad sandėliukų valdymo faktą patvirtina 1950 m. LTSR KŪM Žemės sklypo nuotrauka; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998-05-07 patvirtintas žemės sklypo planas; 2009-06-18 gyvenamojo namo, esančio ( - ) būtų savininkų M. K., R. L., E. S., I. G., O. K., M. K. sudaryta notariškai patvirtinta sutartis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo; 2009-06-23 sudaryta bei notariškai patvirtinta Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog dabartiniai buto, esančio ( - ), savininkai D. N. ir V. N., įsigydami butą kartu įgyja ir nuosavybės bei naudojimo teises į 7 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu D2. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, prašydama atmesti pareiškimą nurodė, kad sandėliukai apskaitomi užbalansinėje apskaitoje, tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių užbalansinės apskaitos buvimą ir tuo pačiu sandėliukų joje apskaitymą nepateikė. Teismas, išanalizavęs 1992-07-01 Žvėryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo–perdavimo aktą, padarė išvadą, kad sandėliukai turėtų būti priskirti skyriui „komunaliniai garažai“, tačiau minėtame skyriuje turto adresu ( - ), nėra (b.l.65), o kitame skyriuje nurodytas turtas, esantis ( - ), yra neidentifikuotas. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento energetikos ir statinių skyriaus 2010-08-18 rašte Nr. A51-18032 (3.3.10.2-BR4) institucija buvo įpareigojusi pareiškėjus M. K. ir D. N. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, todėl, jo vertinimu, tai tik patvirtina, kad suinteresuotas asmuo minėtų asmenų daiktines teises į sandėliukus siejo su nuosavybės teise, nes tik savininkas gali lemti daikto likimą, t. y. jį nugriauti (b.l. 78, 79). Taigi, teismas nusprendė, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog sandėliukai priklauso valstybei (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, nustatytos byloje aplinkybės liudija, kad pareiškėjai nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 str. 1 d., ir yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, todėl pripažino, kad pareiškėjai įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo pareiškime nurodytus objektus, kadangi šiuos statinius įgijo sąžiningai, teisėtai bei atvirai ir nepertraukiamai valdė kaip savo ne mažiau kaip 10 metų.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės adminisstracija prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

131. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą.

14Teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad „sandėliukai buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio ( - ), butams Nr. 1, 2, 3, 4“. Apelianto nuomone, teismas iš esmės minėtus sandėliukus pripažino gyvenamojo namo, esančio ( - ), priklausiniais, nors tam byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nurodė, kad patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t.y., kad: „ 1. Tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2. Gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012). Tačiau teismas neanalizavo sandėliukų funkcinio ryšio su namu ir jame esančiais butais bei galimybės naudotis butais be šių patalpų. Priešingai, teismas tik paminėjo pareiškėjų argumentą, kad pastatais – sandėliukais pareiškėjais naudojosi „buitinėms reikmėms“. Pažymėjo, kad teismo sprendimas buvo dviprasmiškas: nors teismas pripažino, kad „sandėliukai buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio ( - ) butams Nr. 1, 2, 3, 4“, t.y. galėtų būti laikomi priklausiniais, tačiau vis tiek konstatavo esant pakankamą pagrindą įgyti sandėliukus įgyjamosios senaties būdu. Ginčijamame sprendime teismas taip pat pripažino, kad „pareiškėjai sandėliukus valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savus, juos remontuoja“ bei nurodė, kad ši aplinkybė „byloje neginčytina“. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas niekada nepripažino šių aplinkybių, priešingai, atsiliepime į pareiškimą aiškiai nurodė, kad pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68-4.71 str. numatytų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį pripažinimui, be to, nurodė, kad nors sandėliukai kaip savivaldybės turtas nėra registruoti, šis turtas yra laikytinas valstybiniu. Apeliantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismas sandėliukų valdymo teisėtumo faktą kildino iš 1950 m. LTSR KŪM Žemės sklypo nuotraukos bei 2009-06-18 gyvenamojo namo, esančio Treniotos g. 27, Vilnius butų savininkų M. K., R. L., E. S., I. G., O. K., M. K. sudarytos bei notariškai patvirtintos sutarties dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Tačiau žemės sklypo nuotraukoje nėra aiškiai nurodytas nei sklypo adresas, nei sandėliukai. Be to, ši nuotrauka niekaip nepagrindė valdymo teisėtumo fakto, kaip to nepadarė ir 2009-06-18 gyvenamojo namo, esančio Treniotos g. 27, Vilnius butų savininkų sutartis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, nes kaip matyti tiek iš dokumento pavadinimo, tiek iš paties dokumento teksto, butų savininkai buvo susitarę būtent dėl žemės sklypo, o ne jame esančių statinių naudojimosi tvarkos, be to, byloje nėra pagrįstas šių statinių valdymo teisėtumas.

152. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias teisės normas.

16CK 4.69 str. 3 d. imperatyviai numato draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Apeliantas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į sandėliukus, nepatvirtina fakto, kad šis turtas savininko apskritai neturi. Tai pat nurodė, kad aplinkybė, jog sandėliukai nėra įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės balansinę apskaitą, nepaneigia aplinkybės, jog turtas yra valstybinis. Ši aplinkybė tik, apelianto nuomone, įrodo, jog minimi sandėliukai nebuvo perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir nekilnojamojo turto registre savivaldybės teisės į juos neįregistruotos, tačiau tai negali paneigti valstybės teisių į šiuos statinius. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju valstybė ir savivaldybė negali būti sutapatinamos – valstybės turtas priklauso valstybei ir gali būti perduotas savivaldybei patikėjimo teise. Teismas ginčijamame sprendime pakankamu įrodymu, jog turtas nepriklausė valstybei laikė 2011 m. lapkričio 14 d. VĮ Valstybės turto fondo raštą Nr. (30)3R.2380, kuriame D. N. informuotas, kad „nekilnojamojo turto, esančio ( - ), valstybės įmonė Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldo ir jis nėra apskaitomas ar įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą“. Apeliantas pabrėžė, kad vien ši aplinkybė negali paneigti fakto, kad turtas yra laikomas valstybiniu. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

173. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų.

18Apeliantas pažymėjo, kad teismas į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukė tik Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau neįtraukė į bylą valstybės interesus atstovaujančio asmens, todėl laikytina, kad bylą išsprendė pažeisdamas CPK 329 straipsnio 2 dalį ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. nurodė, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, teisėtas bei pagrįstas, o apelianto pareikštas apeliacinis skundas atmestinas.

20Pareiškėjai nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

211. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad apeliantas teismui nepateikė įrodymų bei neįrodė, jog sandėliukai buvo ar yra valdomi neteisėtai. Pareiškėjai visą įgyjamosios senaties laikotarpį sandėliukus valdė teisėtai, nes užvaldydami sandėliukus pareiškėjai buvo pagrįstai įsitikinę, jog joks kitas asmuo neturi daugiau už juos teisių į užvaldomą daiktą. Atitinkamai ir ankstesni sandėliukų valdytojai neturėjo pagrindo abejoti, jog yra kitų asmenų, turinčių teisių į jų valdomus daiktus, dėl šios priežasties per visą įgyjamosios senaties terminą, nei vienas iš sandėliukų valdytojų nežinojo apie kliūtis (jei tokių kliūčių galėjo būti), trukdžiusias įgyti jiems nuosavybės teises į sandėliukus. Nei vienas iš pareiškėjams žinomų daiktų valdytojų dešimties metų laikotarpyje iki šio pareiškimo pateikimo teismo dienos nevaldė daiktų per prievartą, slaptai ar pažeisdamas teisės aktų nuostatas.

222. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo. Pareiškėjai nurodė, kad sandėliukų valdytojai sandėliukais naudojosi kaip savais, juos valdė atvirai, šio fakto neslėpė nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo, savo teisių į juos nepareiškė, o pareiškėjai (bei ankstesni faktiniai sandėliukų valdytojai) su valdomais daiktais iki šiol elgėsi kaip savininkai – naudojosi pagal pirminę paskirtį – kaip ūkinius pastatus, rūpinosi jais kaip savo turtu. Nurodė, jog teisėtą sandėliukų valdymą visą įgyjamosios senaties laikotarpį neabejotinai pagrindžia byloje esantys dokumentai bei įrodymai – LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.2. p., kuriame imperatyviai nustatyta, jog tuo atveju, jei ne visi žemės sklype esantys statiniai yra privatizuoti, žemės sklypai parduodami statinių savininkams piliečių ir valstybės bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remiantis minėtu nutarimu, taip pat teismui pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, kuriame nurodyta, jog žemės sklypas, esanis adresu: ( - ) bendrąja daline nuosavybės teise priklauso pareiškėjams ir valstybė nuosavybės teisių į žemės sklypą neturi, bei teismui pateiktu VĮ „Registrų centras“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybos patvirtintu Žemės sklypo planu/nuotrauka, kuriame nurodyta, jog žemės sklypo dalys, t.y. žemės sklypas apima ir sandėliukus, jiems valdyti reikalingą žemės sklypo dalį pareiškėjai pažymėjo, kad akivaizdu, jog jie teisėtai valdo bei naudoja sandėliukus būtent tuo pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvaujant tiek savivaldybės, tiek ir valstybės kompetentingom institucijom buvo suformuotas bei privatizuotas žemės sklypas, tuo pačiu patvirtinant, kad jokie kiti asmenys (taip pat ir apeliantas ar valstybė) neturi teisių į pareiškėjų sklype teisėtai valdomą turtą. Pareiškėjai taip pat nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. A51-18032(3.3.10.2-BR4) įpareigojo pareiškėjus organizuoti ir atlikti statinio techninę priežiūrą, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, t. y. pats apeliantas įpareigojo pareiškėjus atlikti veiksmus, kurie yra neatsiejamai susiję su teisėtu truto valdymu ir disponavimu, bei kurie gali būti įgyvendinami tik turint sandėliukų valdymo bei disponavimo teises. Pareiškėjai taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantas tiek 2012 m. lapkričio 26 d. atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tiek vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjų teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teises į sandėliukus ginčijo išskirtinai tik Civilinio kodekso 4.69 str. 3 d. nurodytu pagrindu, o sandėliukų teisėto valdymo neginčijo bei motyvų dėl galimo valdymo teisėtumo nenurodė ir neįrodinėjo.

233. Dėl suinteresuoto asmens teisių ir pareigų. Pareiškėjai pažymėjo, kad nors dalį savivaldybės vykdomų funkcijų sudaro valstybės perduotos savivaldybėms įgyvendinti funkcijos, tačiau savivaldybėms nesuteikta teisė atstovauti valstybės interesams teisme ar pasisakyti dėl valstybei priklausančio (savivaldybei neperduoto) turto teisinio statuso. Dėl šių aplinkybių apeliantas nėra įgaliotas bei neturi teisės reikalauti panaikinti teismo sprendimą tuo pagrindu, jog sandėliukai esą priklauso valstybei nuosavybės teise. Be to, VĮ „Valstybės turto fondas“ rašte pažymėjo, kad nes jis patikėjimo teise sandėliukų nevaldo, jie nėra apskaitomi ar įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos byloje neįtraukto dalyvauti asmens (valstybės) materialiosioms teisėms ar pareigoms, todėl įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu valstybę nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

25teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacinis skundas atmestinas.

27Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

28Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų

29Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011):

301. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

312. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

323. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

334. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.

345. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.

356. Daiktas valdomas nepertraukiamai.

367. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).

378. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

38Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Antada“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Energetikas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-49/2012). Taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.

39Dėl pastatų valdymo ir įgijimo teisėtumo

40Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, todėl teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėja nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

41Šioje byloje pareiškėjai prašė teismo nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į pastatus-sandėliukus, esančius adresu ( - ) pažymėtus indeksais 1I1/m (kitur - 7I1/p, C2 ir D2 ), 2x1/p ( kitur – 2I1/p, B2 ), 5I1/m (kitur - 5I1/ž, A2, A3). Ginčo pastatai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Bylos duomenimis, ginčo pastatai nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba ir nėra įregistruoti jokių kitų asmenų vardu.

42Byloje nustatyta, kad, pastačius namą, esantį žemės sklype adresu ( - ) buvo pastatyti ginčo pastatai – sandėliukai (1950 m. LTSR KŪM Žemės sklypo nuotrauka). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 7 d. patvirtintas žemės sklypo, esančio Vilniuje, Treniotos g. 27, patvirtintame žemės sklypo plane nurodyta, kad šiame žemės sklype pastatyto namo butų savininkai naudojasi tomis žemės sklypo dalimis, kuriuose pastatyti sandėliukai. Iš VĮ Registrų centro pažymėjimo ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu Treniotos g. 27, Vilnius. LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 šis žemės sklypas buvo privatizuotas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais, padarė išvadą, kad, privatizavus namą bei žemės sklypą adresu ( - ) kartu su žemės sklypu buvo suteikti ir jau esantys sandėliukai. Byloje neginčijama, kad šiuos sandėliukus jau beveik 20 metų atvirai ir nepertraukiamai valdo ir naudoja kaip savo daiktą žemės sklypo ir gyvenamojo namo (adresu Treniotos g. 27, Vilnius) butų savininkai. Byloje yra pateikta VĮ Valstybės turto fondo raštas, kad nekilnojamojo turto, esančio adresu ( - ) nevaldo bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento raštas, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkiniai pastatai, esantys adresu ( - ) ir pažymėti 2I1p, 5I1ž ir 7I1p, neperduoti ir nuosavybės teisės į juos neregistruotos. Tik iškėlus ginčą teisme, suinteresuotas asmuo pradėjo įrodinėti, kad ginčo statiniai laikytini valstybės nuosavybė. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ginčo statiniai turi būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, taip pat ištaisyti valstybės institucijų padarytas klaidas nekilnojamojo daikto įgijimo ir sukūrimo procese, todėl CK 4.68–4.71 straipsnių nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

43Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

44Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pateiktu teisės taikymu ir aiškinimu, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nes suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad ginčo statiniai (trys sandėliukai) nebuvo perduoti kartu su žemės sklypu privatizavimo procese. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo buvo įpareigojęs pareiškėjus nugriauti sandėliukus arba juos suremontuoti. Atsižvelgiant į tai apeliacinio skundo argumentai, kad sandėliukai priklauso kitam, byloje nedalyvaujančiam asmeniui - valstybei, o ne pareiškėjams, laikyti prieštaringais. Kadangi ginčo pastatai nuosavybės teise nepriklauso valstybei, tai atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl valstybę atstovaujančios institucijos įtraukimo byloje dalyvaujančiu asmeniu, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos byloje neįtraukto dalyvauti asmens (valstybės) materialiosioms teisėms ar pareigoms.

45Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 4.68–4.71 straipsnius, reglamentuojančius įgyjamosios senaties institutą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

47Dėl bylinėjimosi išlaidų

48Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai apeliacinės instancijos teisme patyrė 3388 Lt atstovavimo išlaidų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 1,5) dauginant iš minimalios mėnesinės algos – 1000 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad pareiškėjams iš suinteresuoto asmens priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 1500 Lt.

49Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

50Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Priteisti iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (į. k. 188710061) pareiškėjų D. N. (a. k. ( - ) V. N. (a.k. ( - ) O. K. (a. k. ( - ) M. K. (M. K., a. k. ( - ) R. L. (a. k. ( - ) M. K. (a. k. 367073100132) naudai 1500 (tūkstantį penkis šimtus) Lt, t. y. kiekvienam pareiškėjui po 250 (du šimtus penkiasdešimt) Lt, patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. kreipėsi į teismą... 6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjų... 9. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro išrašu, nustatė, kad... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:... 13. 1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas,... 14. Teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad „sandėliukai buvo faktiškai... 15. 2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įgyjamąją senatį... 16. CK 4.69 str. 3 d. imperatyviai numato draudimą įgyjamąja senatimi įgyti... 17. 3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes... 18. Apeliantas pažymėjo, kad teismas į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukė tik... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R.... 20. Pareiškėjai nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:... 21. 1. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad apeliantas... 22. 2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamąją... 23. 3. Dėl suinteresuoto asmens teisių ir pareigų. Pareiškėjai pažymėjo, kad... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 25. teisiniai argumentai ir išvados... 26. Apeliacinis skundas atmestinas.... 27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 28. Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų ... 29. Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose... 30. 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą... 31. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas... 32. 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo... 33. 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto... 34. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis).... 35. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.... 36. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas... 37. 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.... 38. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto valdymas iš esmės yra... 39. Dėl pastatų valdymo ir įgijimo teisėtumo... 40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo... 41. Šioje byloje pareiškėjai prašė teismo nuosavybės teisės įgijimo tikslu... 42. Byloje nustatyta, kad, pastačius namą, esantį žemės sklype adresu ( - )... 43. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų... 44. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pateiktu teisės taikymu ir aiškinimu,... 45. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios... 46. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos... 49. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 50. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį... 51. Priteisti iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės...