Byla 3K-3-142/2012
Dėl nuosavybės teisių pažeidimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikai, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, dėl nuosavybės teisių pažeidimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais ir butų savininkų bendrąja nuosavybe; šios nuosavybės teisės gynimo.

6Ieškovai B. P., E. P., G. M. ir A. P. 1993–1997 m. įgijo butus, esančius gyvenamajame name ( - ). Ieškovas I. T. tame pačiame name 1993 m. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą su priklausiniu – ūkiniu pastatu. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis, gyvenamajame name, esančiame ( - ), nėra rūsio; namas yra dviejų aukštų: pirmajame aukšte – 144,54 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, pavadintos sandėliais ir koridoriumi, antrame – ieškovams priklausantys butai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-47 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė pirmame namo aukšte esančias negyvenamąsias patalpas.

7Ieškovai B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. ieškiniu prašė pripažinti, kad 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo–perdavimo aktas yra neteisėtas ir pažeidžia jų nuosavybės teisę, bei atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti ieškovams negyvenamąsias rūsio patalpas. Ieškovų teigimu, visi namo gyventojai privatizavo butus kartu su į realiąsias dalis nepadalytu priklausiniu – rūsiu, todėl šis priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.19, 4.47, 4.48 straipsniai). Ginčo administraciniu aktu ieškovams priklausiusios rūsio patalpos priskirtos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl ieškovai neteisėtai neteko nuosavybės teisės į butų priklausinį.

8Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ieškinį prašė atmesti ir nurodė, kad, privatizavus ieškovams priklausančius butus, pirmame namo aukšte esančios negyvenamosios patalpos liko valstybės nuosavybe, todėl ginčo priėmimo–perdavimo aktu pagrįstai perduotos Vilniaus miesto savivaldybei. Ginčo patalpos nėra ieškovų butų priklausiniai, nes neatitinka priklausinių kriterijų.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-47 dalį dėl 144,54 kv. m bendro ploto negyvenamųjų patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad visi ieškovai, išskyrus I. T., galiojančių ir nenuginčytų sandorių pagrindu įgijo butus su neidentifikuotais rūsiais, ginčo patalpas valdė, naudojo ir jomis disponavo manydami, kad šios patalpos yra sutartyse įvardyti rūsiai ir priklauso jiems pagal pirkimo sandorius. Nors ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre nurodytos kaip pirmame namo aukšte esantys sandėliai ir koridorius, tačiau name nėra kitų negyvenamųjų patalpų, kurias būtų galima įvardyti rūsiais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad perduodant patalpas Vilniaus miesto savivaldybei pažeistos ieškovų nuosavybės teisės. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo patalpos nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje įvardytos sandėliu ir koridoriumi, o sandoriuose, pagal kuriuos jas įgijo ieškovai, – rūsiais, nereiškia, kad dėl to prarandama nuosavybės teisė į jas, nes nekilnojamasis daiktas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo, objektyviojoje realybėje lieka tuo pačiu daiktu toje pačioje vietoje. Be to, patalpos, nurodytos kaip sandėlis ir koridorius, pagal jų pavadinimą tarnauja pagrindiniam daiktui – ieškovų butams. Teismas atmetė ieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovams ginčo patalpas, nurodydamas, kad ieškovų patalpos, kurios Nekilnojamo turto registro išrašuose ir pažymose nurodytos kaip rūsys, neidentifikuotos, todėl neaišku, kokios konkrečiai ir kokio ploto palapos nuosavybės teise priklauso ieškovams, be to, nenuginčytas jų statusas.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovai, ginčijamu priėmimo–perdavimo aktu spręsdami patalpų nuosavybės teisės perdavimo klausimą, pažeidė butų savininkams garantuojamą nuosavybės į rūsio patalpas teisę, nepaisė ieškovų interesų ir pažeidė imperatyviąsias CK 1.5 straipsnio nuostatas. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad gyvenamajame name, kuriame yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai, nėra kitų patalpų, kurios galėtų būti pripažintos ieškovams nuosavybės teises priklausančiais rūsiais. Spręsdama dėl ieškovo A. P. teisių pažeidimo, kolegija taip pat nurodė, kad jis teisėtai ir laikydamasis nustatytos tvarkos atliko patalpos, pažymėtos indeksu 37-4, įrengimo darbus, todėl, ginčijamu aktu jas perdavus Vilniaus miesto savivaldybei, pažeistos ieškovo A. P. nuosavybės teisės.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

13Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Teismai netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes, pažeidė 1964 m. CK 153 straipsnį, CK 4.12, 4.13, 4.19 straipsnius, todėl nepagrįstai negyvenamąsias patalpas pripažino ieškovų butų priklausiniais. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo patalpos neskirtos tarnauti ieškovų butams, nesusijusios su jais bendra ūkine paskirtimi ar funkciniu ryšiu.

152. Teismai nepagrįstai sutapatino ieškovų vardu įregistruotus neidentifikuotus rūsius ir ginčo negyvenamąsias patalpas, todėl neteisingai sprendė, kad ginčo patalpų perdavimo savivaldybės nuosavybėn aktas pažeidžia ieškovų nuosavybės teises. Teismai privalėjo įvertinti, ar butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias patalpas privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 7 punkto 5, 2 papunkčius. Ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, nes kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Privatizuojant butus, negyvenamosios patalpos nebuvo įtrauktos į ieškovams priklausančių butų inventorizavimo bylas kaip priklausiniai, be to, nenuginčytas Nekilnojamojo turto registre nurodytas ginčo negyvenamųjų patalpų statusas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).

163. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, nes, spręsdami dėl ieškovo A. P. nuosavybės teisių į ginčo patalpas, nevertino Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos 1996 m. lapkričio 28 d. potvarkio Nr. 162 3 punkto, kuriame nustatyta, kad potvarkis leisti A. P. pusrūsyje įsirengti pagalbines patalpas nustoja galioti neįvykdžius potvarkio 2 punkto reikalavimų, t. y. neatlikus įrengtų patalpų priėmimo, neinventorizavus ir teisiškai jų neįregistravus inventorizacijos biure. Neįvertinę šio įrodymo, teismai nepagrįstai sprendė, kad, nors nesudarytas patalpų priėmimo aktas, jos neinventorizuotos ir neįregistruotos, patalpų įrengimas ieškovo lėšomis negali būti pripažintas neteisėtu. Nurodyto potvarkio pakako, kad būtų galima pripažinti, jog potvarkis leisti įrengti patalpas neteko galios ir dėl to ginčo negyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksu 37-4, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo–perdavimo aktu pagrįstai perduotos savivaldybės nuosavybėn.

17Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo skundą patenkinti: teismų procesinius sprendimus panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, teismai netinkamai vertino faktines aplinkybes, nevisapusiškai ištyrė bylos medžiagą ir neatsižvelgė į tai, kad ginčo patalpos yra atskiri, bendra ūkine paskirtimi ar funkciniu ryšiu su ieškovų butais nesusiję, savarankiškai funkcionuojantys objektai. Ieškovai neįrodė, kad šios patalpos skirtos tarnauti jų butams ar naudojamos jų poreikiams tenkinti.

18Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

191. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ginčo patalpos nėra ieškovų butų priklausinys. Ieškovai butus įsigijo su rūsio patalpomis, tačiau name nėra kitų patalpų, kurios galėtų būti laikomos ieškovams nuosavybės teise priklausančiu rūsiu. Teismai pagrįstai vertino visą bylos medžiagą, kuri patvirtina ginčo patalpų ir ieškovams priklausančių butų funkcinį ryšį.

202. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ginčo patalpos neprivatizuotos kartu su butais. Privatizuojant butus Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, šios patalpos tapo visų butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir negalėjo būti perleistos kasatoriui.

213. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos 1996 m. lapkričio 28 d. potvarkio vertinimo, nes tai, kad ieškovui leista įsirengti patalpas pagal jo pateiktą projektą, patvirtina, jog po privatizavimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo niekam nekilo abejonių, kad ieškovas yra teisėtas ginčo patalpų savininkas.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

25Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako byloje keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais.

26Dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais

27Daugiabučiame gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys vien pagal tai, kad jos skirtos ne gyventi, o kitiems namo gyventojų poreikiams patenkinti. Tam tikrais atvejais jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir būti naudojamos atskirai nuo vieno ar visų butų, pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia veikla. Toks savarankiškas daiktas kaip negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali atitikti priklausiniui nustatytus kriterijus ir būti buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat jos gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali nebūti daugiabučiame name esančio buto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011). Šiame kontekste, sprendžiant klausimą dėl konkrečių negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais, svarbūs du aspektai.

28Pirma, kasacinis teismas savo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu ne kartą yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M. , bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje S. V. ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.). Ne tai, kaip tam tikromis aplinkybėmis naudojamos negyvenamosios patalpos, bet tų patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu lemia, ar jos yra pagrindinio daikto – namo visų butų ir kitų patalpų priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2007).

29Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, t. y. fakto klausimas, kuris nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, kasacinis teismas patikrina, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami šį klausimą, laikėsi teismų praktikoje suformuluotų daiktų ryšio vertinimo kriterijų, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Mūsų laikas“ v. UAB ,,Vorto“, bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje S. V. ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.). Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutart civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

30Antra, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011). Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas (pavyzdžiui, rūsio patalpas) jų buto priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003). Dėl to, kaip teisingai nurodė kasatorius, aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų nuostatas. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-468/2004). Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-418/2004).

31Apibendrinant pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas.

32Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažindami ginčo patalpas ieškovų butų priklausiniais, neatsižvelgė į pirmiau nurodytą teismų praktiką sprendžiant klausimus dėl patalpų pripažinimo priklausiniais ir pagal nustatytas aplinkybes netinkamai kvalifikavo negyvenamųjų patalpų teisinę padėtį. Teismai, spręsdami dėl negyvenamųjų patalpų kaip butų priklausinio statuso ir nustatydami butų ir ginčo patalpų funkcinį ryšį, argumentavo, kad ginčo patalpos, nurodytos kaip sandėlis ir koridorius, pagal jų pavadinimą tarnauja pagrindiniam daiktui – ieškovų butams; be to, ieškovai jas naudoja ilgą laiką. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios faktinės aplinkybės gali būti priklausinio požymiais, bet jos taip pat turi būti patikimai patvirtintos bylos medžiagoje esančių įrodymų visetu. Nagrinėjamu atveju teismai tokio vertinimo neatliko ir, iš esmės remdamiesi vien patalpų pavadinimu (sandėlis, koridorius) bei faktine situacija (ieškovai naudojasi patalpomis), neatsižvelgė į kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad ginčo patalpos užimą vieną iš dviejų gyvenamojo namo aukštų, yra 144,54 kv. m ploto, kuris beveik prilygsta bendram ieškovų turimų butų plotui, turi atskirus įėjimus, yra izoliuotos nuo butų, jose nėra gyvenamojo namo inžinerinės–komunikacinės įrangos. Atsižvelgiant į šių patalpų buvimo vietą, plotą ir galimybę jas naudoti kaip visiškai atskirą objektą pirmame namo aukšte, nėra pakankamo pagrindo nustatyti bendrą jų ir ieškovams priklausančių butų ūkinę paskirtį bei funkcinį ryšį. Ieškovai tokiam ryšiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t. y. neįrodė, kad ginčo patalpos skirtos tarnauti jų butams kaip priklausiniai (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo objektas – pastato pirmame aukšte esančios negyvenamosios patalpos – kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos.

33Be to, teismai, spręsdami dėl teisinio pagrindo ieškovams naudotis ginčo patalpomis, rėmėsi tuo, kad ieškovams (ar prieš juos buvusiems butų savininkams) įgyjant butus gyvenamajame name, standartinėse privatizavimo sutartyse buvo nekonkretizuoti įrašai, kad butas įgyjamas ,,su rūsiu“ arba ,,R“; taip pat tuo, kad name nėra rūsio, t. y. nėra jokių kitų patalpų, kurios galėtų būti prilygintos privatizavimo sutartyse nurodytiems rūsiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčo butai įgyti kartu su priklausiniu – negyvenamosiomis patalpomis pirmame namo aukšte. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovams priklausančių butų privatizavimo sutartys nepatvirtina, jog kartu su butais būtų privatizuotos ginčo patalpos, nes ieškovų pateiktuose nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriuose nenurodyta, su kokiais rūsiais parduodami butai, rūsiai neidentifikuoti, nepažymėti plane, nenurodytas jų plotas bei kiti duomenys. Priklausiniai nenurodyti ir neįkainoti privatizuojamų butų įkainojimo aktuose. Atsižvelgiant į tai, kad namas, kuriame yra butai, iš viso neturi rūsio, vien aplinkybė, jog standartinėje privatizavimo sandorių formoje buvę įrašai dėl rūsių nebuvo pašalinti, neduoda pagrindo spręsti dėl pastato pirmajame aukšte esančių patalpų prilyginimo rūsiams ir privatizavimo kartu su butais. Gyvenamųjų patalpų nuomininkams nebuvo suteiktos teisės į pagalbines patalpas ir tai nefiksuota inventorizacijos byloje. Ginčo patalpos yra savarankiškas teisinės registracijos objektas, jo paskirtis nėra tarnavimas pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui. Pagal patalpų teisinę registraciją šis objektas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl jų naudojimo minėto gyvenamojo namo gyventojai su savivaldybe nebuvo sudarę nei nuomos, nei panaudos sutarčių. Privatizuojant gyvenamąsias patalpas neapibrėžta, kad kartu perduodami ir bendro 144,54 kv. m ploto priklausiniai, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti ieškovų teiginiai, kad ginčo patalpos buvo privatizuotos kartu su butais ir perduotos jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise nesukonkretinus konkrečių dalių. Apibendrinant tai, kad privatizavimo sandoriuose formaliai nurodyti rūsiai nebuvo įkainoti ir neįrodyta, jog ieškovai, privatizuodami butus, taip pat mokėjo ir už rūsius, bei kitus argumentus, nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamas savivaldybės aktas pažeistų ieškovų nuosavybės teises.

34Aptartų išvadų nepaneigia teismų nurodyti argumentai dėl ieškovo A. P. atliktų patalpos, pažymėtos indeksu 37-4, įrengimo darbų. Klausimas dėl atliktų rekonstrukcijos darbų teisėtumo ar neteisėtumo nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl šių patalpų savininko, t. y. nustatant, kam jos priklauso nuosavybės teise.

35Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, iš dalies patenkindami ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė aptartą kasacinio teismo praktiką, t. y. nepakankamai atsižvelgė į kriterijų, pagal kuriuos negyvenamąsias patalpas galima pripažinti buto priklausiniu, turinį bei nesant pakankamų duomenų sprendė dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Dėl to teismų procesiniai sprendimai naikintini, priimtinas naujas sprendimas ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

36Dėl bylinėjimosi išlaidų

37Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas ir ieškinys atmetamas, kasatoriui iš ieškovų priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius už kasacinį skundą sumokėjo 139 Lt žyminio mokesčio (T. 3, b. l. 15–16, 21), todėl ši suma jam priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 27,80 Lt iš kiekvieno ieškovo. Kasatorius nepateikė duomenų apie turėtas kitas bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš ieškovų priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose, atlyginimas – po 21,81 Lt iš kiekvieno ieškovo, iš viso 109,05 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

40Priteisti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (juridinio asmens kodas 111109233) iš ieškovų B. P. (asmens kodas ( - ) E. P. (asmens kodas ( - ) G. M. (asmens kodas ( - ) A. P. (asmens kodas ( - ) ir I. T. (asmens kodas ( - ) po 27,80 Lt (dvidešimt septynis litus 80 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

41Priteisti valstybei iš ieškovų B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. po 21,81 Lt (dvidešimt vieną litą 81 ct) iš kiekvieno išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo... 6. Ieškovai B. P., E. P., G. M. ir A. P. 1993–1997 m. įgijo butus, esančius... 7. Ieškovai B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. ieškiniu prašė pripažinti,... 8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ieškinį prašė atmesti ir nurodė,... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 10. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu... 11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m.... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 13. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti... 14. 1. Teismai netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes, pažeidė 1964 m. CK 153... 15. 2. Teismai nepagrįstai sutapatino ieškovų vardu įregistruotus... 16. 3. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, nes, spręsdami dėl ieškovo A.... 17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama... 18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T.... 19. 1. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ginčo patalpos nėra ieškovų butų... 20. 2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ginčo patalpos neprivatizuotos kartu... 21. 3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo Vilniaus miesto... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 25. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako byloje keliamais teisės... 26. Dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais ... 27. Daugiabučiame gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti... 28. Pirma, kasacinis teismas savo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu... 29. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar... 30. Antra, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog... 31. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, techninis... 32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir... 33. Be to, teismai, spręsdami dėl teisinio pagrindo ieškovams naudotis ginčo... 34. Aptartų išvadų nepaneigia teismų nurodyti argumentai dėl ieškovo A. P.... 35. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 36. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 37. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijų... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.... 40. Priteisti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (juridinio asmens kodas... 41. Priteisti valstybei iš ieškovų B. P., E. P., G. M., A. P. ir I. T. po 21,81... 42. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...