Byla 3K-3-32/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Antada“ kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims UAB „Transodera“, A. P., UAB „Hemlina“, J. P. ir Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl valdymo fakto patvirtinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Pareiškimo esmė

4Pareiškėjas UAB „Antada“ CPK 442 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 524-529 straipsnių pagrindu, siekdamas įregistruoti inžinerinį statinį ir užbaigti teritorijos detalųjį planavimą, prašė patvirtinti inžinerinio statinio – 24 800 Lt vidutinės vertės vandens bokšto ir gręžinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – valdymo faktą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 1998 m. rugpjūčio 24 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su likviduojama AB „Savitiškis“, A. Chamentausko TŪB „Antada“, kurios teises ir pareigas perėmė pareiškėjas UAB „Antada“, nusipirko įvairų nekilnojamąjį turtą, kurio bendra balansinė vertė buvo 470 000 Lt. Į įsigyto turto sudėtį įėjo ir vandens bokštas bei gręžinys, tačiau šie nebuvo apskaityti balanse, inventorizuoti bei teisiškai įregistruoti, todėl nenurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Dėl to pareiškėjas negali šių statinių teisiškai įregistruoti, nors nuo pat 1998 m. rugpjūčio 24 d. sutarties sudarymo jis valdo ir prižiūri vandentiekio bokštą ir gręžinį kaip savo turtą. Vandens bokštas ir gręžinys nepripažinti savavališka statyba. Turto pardavėjas AB „Savitiškis“ yra bankrutavęs, likviduotas ir išbrauktas iš juridinių asmenų registro, todėl pareiškėjas negali teismine tvarka nuginčyti sandorio ar kitokiu būdu apginti savo pažeistą teisę. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dalį įsigytų statinių jis pardavė UAB „Transodera“ bei UAB „Hemlina“, su kuriomis kartu valdo kiemo įrenginius.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, kad A. Chamentausko TŪB „Antada“ 1998 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš likviduojamos AB „Savitiškis“ nupirko įvairius pastatus, kiemo įrenginius ir pagrindines priemones. Vandens bokštas ir gręžinys pardavimo metu buvo neinventorizuoti, todėl neįtraukti į sutartį, tačiau faktiškai perleisti pareiškėjui kaip parduodamų pastatų priklausiniai, nes jų paskirtis – aptarnauti šiuos pastatus. Be to, pareiškėjo nuosavybėn buvo perduoti ir kiti neinventorizuoti likviduojamai AB „Savitiškis“ priklausę pastatai: administracinis pastatas, sandėlis, dirbtuvės-betono mazgas. Pareiškėjas šiuos pastatus ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) bei 28/100 dalis kiemo statinių 2003 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė suinteresuotam asmeniui UAB „Transodera“. UAB „Transodera“ teigė, kad šia sutartimi jam buvo perduotas ir vandens bokštas, kaip įgytiems pastatams ir ūkiniam pastatui (siurblinei), po kuriuo yra gręžinys, aptarnauti skirtas priklausinys, ir šiems teiginiams patvirtinti pateikė plano, kurį šalys pasirašė ir susitarė laikyti pirkimo-pardavimo sutarties priedu, kopiją. Teismas nurodė, kad byloje nėra statinių ir įrenginių teritorijos padalijimo plano originalo ir suinteresuotas asmuo negali jo pateikti, tačiau pateikta plano, kurį šalys pasirašė ir susitarė laikyti pirkimo-pardavimo sutarties priedu, kopija turi įrodomąją galią, nes pats pareiškėjas pripažįsta, jog, pardavus dalį pastatų UAB „Transodera“, šalys susitarė dėl naudojimosi prie pastatų esančiu žemės sklypu tvarkos. Pagal šį susitarimą vandens bokštas pateko į UAB „Transodera“ teritorijos ribas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, 2003 m. gegužės 16 d. sudaręs su UAB „Transodera“ pastatų pirkimo-pardavimo sutartį ir rašytinį susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu bei tolimesniais savo veiksmais pripažindamas UAB „Transodera“ daikto užvaldymą, numanomai atsisakė savo valdymo teisių į daiktą (CK 4.31 straipsnis). Teismas nurodė, kad, nepaisant vėlesnių pareiškėjo veiksmų (vandens bokšto, gręžinio kadastrinių matavimų atlikimo, kreipimosi į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo), prašomam valdymo faktui patvirtinti įrodymų nepakanka, todėl pareiškimas pripažintinas nepagrįstu.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo UAB „Antada“ apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 30 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal įstatymą valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę (CK 4.25 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, 2003 m. gegužės 16 d. sudaręs su suinteresuotu asmeniu UAB „Transodera“ pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią, be kitų statinių, pardavė ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), nepaisant to, kad sutartyje konkrečiai neįvardijo gręžinio ir vandens bokšto, nes jie nebuvo inventorizuoti ir nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos, atsisakė savo valdymo teisių į šiuos daiktus (CK 4.31 straipsnis). Taigi pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti valdymo fakto.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Antada“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo patenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Pripažindamas, kad pareiškėjas vandens bokštą ir gręžinį pardavė, teismas pažeidė draudimo perleisti daugiau teisių, nei turi pats asmuo, principą, suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001, kurioje kasacinis teismas išaiškino, kaip turi būti vertinamas teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimas, jeigu jos neįregistruotos jas perleidžiančio asmens vardu. Teismo išvada, kad vandens bokšto ir gręžinio nenurodymas 2003 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nepaneigia šių nekilnojamųjų daiktų pardavimo suinteresuotam asmeniui UAB „Transodera“, nes šie daiktai yra parduoto ūkinio pastato priklausiniai, prieštarauja CK 6.317 ir 6.325 straipsniams, reglamentuojantiems pardavėjo pareigą perduoti daiktus ir jų priklausinius. Jokie priklausiniai priėmimo-perdavimo metu UAB „Transodera“ nebuvo perduoti. Be to, ši teismo išvada prieštarauja ir CK 6.396 straipsniui („Sutarties dalykas“). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vandens bokštas yra savarankiškas statinys, turintis atskirą unikalų numerį, jo kadastriniai duomenys užfiksuoti tik 2005 metais. Taigi neregistruotas vandens bokštas negalėjo būti 2003 m. gegužės 16 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, o pareiškėjas UAB „Antada“, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebūdamas šio turto objekto savininkas, negalėjo jo parduoti, taip pat perleisti valdymo teisės, nes UAB „Antada“ nekilnojamojo daikto valdymas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruotas viešame registre (CK 4.27 straipsnis). Teismo aiškinimas, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjas atsisakė vandens bokšto ir gręžinio valdymo teisės, prieštarauja CK 4.36 straipsnyje įtvirtintoms ginčų dėl daikto valdymo sprendimo taisyklėms.

112. Teismas pažeidė CK 4.12 ir 4.19 straipsnius, reglamentuojančius pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. Pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas, padaryta nepagrįsta išvada, kad vandens bokštas ir gręžinys yra tik vienam, o ne keliems toje teritorijoje esantiems daiktams tarnauti skirtas priklausinys. Vandens bokštas įregistruotas kaip atskiras inžinerinis statinys, tiekiantis vandenį keletui toje pačioje teritorijoje esančių pastatų, ir pagal savo savybes nėra nuolat susijęs su vienu (pagrindiniu) daiktu – ūkiniu pastatu.

123. Teismas, nesuformuotos kaip atskiras sklypas valstybinės žemės teritorijos plano kopijoje nubrėžtą liniją pripažindamas žemės pasidalijimu, suteikė pagrindą neteisėtai išvadai, kad teisines pasekmes sukelia privačių asmenų sandoriai dėl teritorijos valstybinėje žemėje tarpusavio pasidalijimo. Tokie privačių asmenų sandoriai prieštarauja teisės normoms ir teisinio apibrėžtumo, protingumo principams (CK 1.2, 1.5 straipsniai), taip pat Civilinio kodekso normų aiškinimo principams (CK 1.9 straipsnis).

13Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Transodera“ prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

141. Kasatoriaus pozicija yra nenuosekli. Kasatorius nurodo, kad nuosavybės teises į ginčijamą nekilnojamąjį turtą jis įgijo 1998 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos notariškai, pagrindu, tačiau toks sutartyje nenurodyto nekilnojamojo turto įgijimas galimas tik vieninteliu atveju – kai nekilnojamasis turtas įgyjamas kaip kito daikto priklausinys (CK 4.14 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnis). Be to, kasatoriui pripažįstant, kad jis įgijo nuosavybes teises į ginčijamą nekilnojamąjį turtą, darytina išvada, jog pagal 2003 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį šias teises į priklausinius iš jo įgijo ir suinteresuotas asmuo, nupirkdamas pagrindinį daiktą – ūkinį pastatą.

152. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ginčijami statiniai (vandens bokštas ir gręžinys) yra pagrindinio daikto – ūkinio pastato – priklausiniai ir kad juos šiuo metu valdo suinteresuotas asmuo UAB „Transodera“. Kasaciniame teisme šios aplinkybės negali būti nustatinėjamos iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006 konstatuota, kad nustatymas, yra tam tikri daiktai pagrindinis ir antraeilis, yra tarp jų funkcinis ryšys ar ne, susijęs su konkrečios situacijos aplinkybių vertinimu, t. y. fakto klausimais. Be to, aplinkybė, kad registre buvo įregistruotas tik ūkio pastatas, o ne jame esantis gręžinys ir vandens bokštas, nors visi buvo pastatyti bei priimti eksploatuoti kaip vienas objektas, taip pat leidžia teigti, jog ūkio pastatas yra pagrindinis daiktas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimas, pagal kurį buvo registruojami pagrindiniai daiktai, o kitų daiktų registracija nenustatyta. Tai, kad nekilnojamasis daiktas šiuo metu turi savo unikalų numerį, nereiškia, kad jis yra savarankiškas turto objektas CK ketvirtosios knygos II skyriaus normų prasme, nes pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiški teisinių santykių objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007 yra nurodžiusi, kad, taikant CK 4.19 straipsnį, jo nuostatas būtina susieti su CK 4.12-4.14 straipsnių nuostatomis. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas. Šioje byloje savarankišku daiktu laikytinas suinteresuoto asmens įsigytas ūkinis pastatas, o gręžinys, negalintis funkcionuoti be ūkinio pastato, laikytinas jo priklausiniu. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo pagrindu nenustatyta kitaip. Nei šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, nei įstatymuose jokių nukrypimų nuo šios taisyklės nenustatyta.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

18A. Chamentausko TŪB „Antada“, kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas UAB „Antada“, 1998 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš likviduojamos AB „Savitiškis“ nupirko įvairius pastatus, kiemo įrenginius ir pagrindines priemones. Vandens bokštas ir gręžinys pardavimo metu nebuvo inventorizuoti, todėl neįtraukti į sutartį, tačiau faktiškai buvo perleisti pareiškėjui kaip parduodamų pastatų priklausiniai. Pareiškėjas, 2003 m. gegužės 16 d. sudaręs su UAB „Transodera“ pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, kartu perleido ir parduoto ūkinio pastato priklausinius – vandens bokštą ir gręžinį.

19V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Dėl daikto valdymo fakto patvirtinimo

21Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visavertiškai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 straipsnis). Asmuo, teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo.

22Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso.

23Pareiškėjas UAB „Antada“ nurodė, kad vandens bokštą ir gręžinį, kurių valdymo faktą, siekdamas įregistruoti inžinerinį statinį bei užbaigti teritorijos detalųjį planavimą, prašė patvirtinti teismo tvarka, jis įgijo pagal 1998 m. rugpjūčio 24 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį kartu su kitu nekilnojamuoju turtu. Kadangi vandentiekio bokštas ir gręžinys nebuvo inventorizuoti bei teisiškai įregistruoti, tai jie nebuvo nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Taigi pareiškėjas, nurodydamas tokį pareiškimo faktinį pagrindą, kartu nurodo, kad daiktai, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti, yra jo nuosavybė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš tuo metu likviduojamos akcinės bendrovės „Savitiškis“. Taigi, nebeegzistuojant pareiškėjo nurodomam ankstesniam nekilnojamojo turto – vandens bokšto ir gręžinio – savininkui bei dėl to esant negalimam ginčui dėl turto su ankstesniu turto savininku, pareiškėjas tinkamu procesiniu būdu siekia teismine tvarka savo daiktinių teisių pripažinimo, t. y. nesant ginčo, pareiškėjo iškeltas klausimas gali būti nagrinėjamas tik ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 524-529 straipsniai).

24Bylą išnagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjas 1998 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi kartu su kitu nekilnojamuoju turtu nupirko ir pareiškėjo nurodomus vandens bokštą ir gręžinį. Šių daiktų nuosavybės teisės įgijimo pagrindu teismai pripažino aplinkybę, kad vandens bokštas ir gręžinys buvo pareiškėjo įsigyto kito turto priklausiniai. Tokia išvada gali būti grindžiama 1964 m. CK 153 straipsnio nuostatomis. Tačiau teismai nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2003 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi suinteresuotam asmeniui UAB „Transodera“ dalį 1998 metais įsigytų nekilnojamųjų daiktų, taip pat ir vandens bokštą bei gręžinį, kaip priklausinius, pardavė. Kasatorius kasaciniame skunde mėgina kvestionuoti teismų nustatytą aplinkybę dėl vandens bokšto ir gręžinio buvimo priklausiniais suinteresuotam asmeniui parduoto pastato (duomenys neskelbtini), kuris iš esmės yra siurblinė, nes po juo yra gręžinys. Šis požeminėmis komunikacijomis sujungtas su vandens bokštu. Kasatoriaus nuomone, teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnį, neteisingai išaiškino CK 4.12 ir 4.19 straipsnių turinį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo paskirtis yra ne pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų (sprendimo ir nutarties) pagrįstumo kontrolė, t. y. bylos faktų nustatinėjimo klausimai, bet teismų sprendimų teisėtumo klausimai, t. y. materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir jų turinio aiškinimo konkrečioje byloje konkrečių bylos aplinkybių kontekste klausimai. CPK 353 straipsnio 1 ir 2 dalių normos sistemiškai su CPK 346 straipsnio 2 dalies normomis patvirtina tai, kad kasacinis teismas neįpareigotas spręsti bylos aplinkybių nustatymo klausimų. Taigi ir šioje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija apsiriboja konstatavimu, kad teismai nepažeidė CK 4.12 ir 4.19 straipsnių nuostatų. Įstatyme nustatyta, kad priklausiniu gali būti savarankiški, tačiau pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, jeigu jie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Gręžinio buvimas suinteresuotam asmeniui pareiškėjo perduotame ūkiniame pastate ir gręžinio pripažinimas esant ūkinio pastato priklausiniu bei jų visumos įvardijimas siurbline yra logiškas bei nekvestionuotinas, kaip ir šalia esančio vandens bokšto, galinčio veikti tik esant gręžiniui (siurblinei).

25Esant nesutvarkytai gręžinio ir vandens bokšto dokumentacijai, akivaizdu, kad šių objektų įvardijimas turto pirkimo-pardavimo sutartyse (tiek 1998, tiek 2003 metų) buvo negalimas, tačiau tai neatima galimybės tokio turto teisėtiems savininkams juo disponuoti perleidžiant kaip priklausinius.

26Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001 negali būti laikoma taikytinu precedentu šioje byloje, nes toje byloje nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą klausimai buvo sprendžiami taikant 1964 m. CK normas, kurios nuosavybės teisės atsiradimą siejo su sutarties įregistravimu (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, 255 straipsnis), o ne su daikto (turto) perdavimo įgijėjui momentu (CK 4.49 straipsnis).

27Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens susitarimas naudotis valstybinės žemės sklypu teismų buvo įvertintas tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinusių suinteresuoto asmens teiginius dėl gręžinio ir vandens bokšto, kaip priklausinio, statuso.

28Kasacinio teismo teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, nes bylą išnagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė šios bylos teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei bylą išnagrinėjo laikydamiesi proceso teisės normų reikalavimų. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo apskųsto teisėto teismo sprendimo naikinti arba keisti.

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

30Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistus.

31Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.