Byla 2A-532-368/2017
Dėl 21374,00 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. M. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) G. B. ir K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) patikslintą ieškinį atsakovams G. B. ir K. B. dėl 21374,00 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų 21374,00 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-898/2016 Šiaulių AVMI buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą. Pagal nuosprendį G. B. ir K. B. pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 202 str. 1 d., t. y. nuo 2005-09-01 iki 2010-06-09 vykdydami neįregistruotą individualią veiklą ir pardavę 108 vilkikus (iš fizinių asmenų supirkdavo vilkikus ir juos įregistruodavo savo arba kitų asmenų vardais, pasinaudodami įregistruotų vežėjų firmų tarptautinio tranzito leidimais, vilkikus parduodavo Rusijos Federacijoje) gavo 181907,87 Eur (628091,49 Lt) pajamų ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 21374 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM): G. B., už laikotarpį nuo 2005-09-01 iki 2010-06-16, 11709 Eur, K. B., už laikotarpį nuo 2006-04-07 iki 2010-06-16, 9665 Eur.
  1. Atsakovai G. B. ir K. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai tvirtina nuosprendžiu ir nutartimi esant nustatytus prejudicinę reikšmę turinčius faktus, neva atsakovai iš neteisėtos veiklos gavo 181907,87 Eur pajamų ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 21374,00 Eur GPM. Tokios faktinės aplinkybės minimuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuotos, pareikštas kaltinimas pagal BK 202 str. buvo suformuotas įrodinėjant „versliškumo“, o ne „didelio masto“ požymį, todėl atsakovų faktiškai turėtų pajamų iš neteisėtos veiklos dydis nebuvo baudžiamosios bylos tyrimo dalykas. Teismai (pirmosios ir apeliacinės instancijos), nagrinėdami baudžiamąją bylą, pašalino iš kaltinimo visas aplinkybes, susijusias su gautomis pajamomis ir nesumokėtais mokesčiais. Nesant įrodymų apie jų gautas pajamas už realizuotus vilkikus, mokėtino GPM dydžio paskaičiavimas negalimas, todėl ieškinyje nurodoma GPM suma negali būti priteisiama iš atsakovų dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau-GPMĮ) 18 str. 1 dalies nuostatų. Šios nuostatos numato, jog individualia veikla besiverčiantis asmuo gali atlikti atskaitymus, jeigu jie susiję su įprastinėmis vykdomos veiklos išlaidomis, kas reikštų, jog nuosprendyje, nutartyje ir pačios ieškovės nustatytos atsakovų vykdytos veiklos sąnaudos vilkikų įsigijimui turi ir gali būti atskaitomos iš jų tariamai gautų pajamų, ko pasėkoje, atsakovų turėtos apmokestinamosios pajamos tampa lygiomis nuliui, o ieškinys nepagrįstu. Už neteisėtą vertimąsi komercine veikla atsakovai jau buvo nubausti (nuteisti), pritaikytos bausmės. Todėl baudimas už faktiškai tą patį teisės pažeidimą (neteisėtas vertimasis individualia veikla) antrą kartą, tik šiuo kartu kaip sankciją taikant teisės naudotis GPMĮ 18 str. 1 d. nuostatomis atėmimą, būtų neteisėtas ir neteisingas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovų G. B. ir K. B. solidariai 4300 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimui ieškovės Šiaulių AVMI naudai. Priteisė iš atsakovo G. B. 700 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimui ieškovės Šiaulių AMVI naudai. Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė.
  1. Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-898/2016 G. B. ir K. B. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., išteisinti dėl Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų. Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniam ieškovui - Šiaulių AVMI pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą. Klausimas dėl ieškinio dydžio žalai atlyginti perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2016-06-09 nutartimi buvo atmesti apeliaciniai skundai, nuosprendis yra įsiteisėjęs.
  1. Teismas nurodė, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.), kai neteisėtai verčiantis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla pažeidžiama ne tik teisės aktuose nustatyta vertimosi ūkine veikla tvarka, bet žalos gali būti padaroma ir valstybės finansų sistemai.
  1. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į baudžiamojoje ir civilinėje bylose surinktus įrodymus, yra tikslinga taikyti esminius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, taip pat Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau-MAĮ) 70 str. 1 d. nurodytus kriterijus, ir nustatė, jog protinga nesumokėto mokesčio suma – 5000 Eur (kiekvienam iš atsakovų tai sudaro apie 43 Eur GPM per mėnesį, o G. B. veikiant vienam – apie 87 Eur per mėnesį). Nesumokėjus tokio dydžio GPM sumos, bendra pajamų suma (atskaičiavus minėtas sąnaudas) pardavus 108 vilkikus, būtų apie 33333 Eur, arba maždaug 308 Eur (1063,46 Lt) nuo vieno vilkiko. Teismas padarė išvadą, kad 1063,46 Lt grynoji nauda atsakovams nuo vieno parduoto vilkiko tikrai yra reali, ir netgi visiškai minimali, ir nesumokėtą GPM sumą paskirstė atsakovams pagal atskirai ir kartu (solidariai) veiktą nusikalstamų veikų laikotarpį.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: dėl CPK 182 str. 3 p., CK 6.249 str. 1 d. nuostatų taikymo, dėl metodo pripažinimo neteisėtu:
    1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nes laikantis BPK 115 str. 2 p., ir CPK 182 str. 3 p. nustatytų sąlygų, baudžiamoje byloje nebuvo nustatytas nei nusikaltimu galimai padarytos žalos dydis, nei iš nusikalstamos veikos apeliantų galimai gautos pajamos, nei pripažintas gautų pajamų dydžio nustatymo metodo teisėtumas, nes visa tai apima bendrą „žalos“ sąvoką ir buvo šios bylos ginčo dalykas.
    1. Teismo išvada dėl apeliantų gautų pajamų dydžio nustatymo metodo egzistavimo, t. y. jo teisinio apibrėžtumo ir įtvirtinimo teisinėje sistemoje, yra aiškiai nepagrįsta, kadangi teisės aktuose nėra nurodyta, „jog nepavykus nustatyti pardavus turtą gautų pajamų, pajamos prilyginamos turto įsigijimo išlaidoms“. Ne visuomet sandoriai yra pelningi, galimas ir nuostolis, o esant nustatytiems net 108 sandoriams, padidėja nepelningo perpardavimo tikimybė. Ieškovės pasirinktas taip vadinamas gautų pajamų dydžio nustatymo metodas galėtų būti taikomas tik tokiu atveju, jeigu VMI siektų apmokestinti asmens pajamas, už kurias jis įsigijo turtą, jeigu tai nuslėptos pajamos, bet tai būtų jau kitas faktinis ieškinio pagrindas nei nurodytas ieškinyje.
    1. Nustatinėdamas žalos dydį pagal CK 6.249 str. 1 d., teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantų veikla negalėjo būti nepelninga ir sudarė maždaug po 308 Eur naudos nuo kiekvieno parduoto vilkiko, ko pasėkoje žalos dydis sudaro net 5000 Eur nesumokėto GPM mokesčio, nes ieškovė net neįrodinėjo kiek naudos turėjo gauti apeliantai. Teismo argumentai dėl gautos naudos dydžio yra nevisapusiški, kadangi teismas neįvertino verslo rizikos faktoriaus ir galimų nepelningų sandorių. Teismas taip pat nepagrįstai suabejojo pirkimo-pardavimo sandorių turinio patikimumu juose nurodytos kainos prasme, todėl spręsdamas, jog apeliantų pelnas perpardavus 100, 500, 944 ar 1000 litų kainavusius vilkikus siekė po 308 Eur, atitolo nuo realybės.
  1. Apeliaciniu skundu ieškovė Šiaulių AVMI prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais :
    1. Apeliantų padaryta žala apskaičiuota pagal pateiktą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. sausio 22 d. specialisto išvadą Nr. 5-4/7. Teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendime taikė esminius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, taip pat MAĮ 70 str. 1 d. nustatytus kriterijus.
    1. Atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Lietuvos Respublikos CPK 182 str. 3 p. taikymo nepagrįstas, nes vien tai, kad atsakovai nebuvo teisiami dėl konkrečių mokesčių nesumokėjimo, nereiškia, kad nebuvo kitų, su mokesčiais susijusių, teisės pažeidimų, dėl kurių padaroma žala valstybės biudžetui.
    1. Teisę mokesčių administratoriui apskaičiuoti priklausančias mokėti mokesčių sumas pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, reglamentuoja MAĮ 70 straipsnis. Jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.
    1. Palaiko pirmosios instancijos teismo taikytą ieškinio apskaičiavimo metodologiją žalos dydžiui pagal CK 6.249 str. 1 d. nustatyti, nes vadovaujantis Statistikos departamento skelbiamais duomenimis variklinių transporto priemonių prekybos pelningumas 2005-2010 m. laikotarpiu (kai atsakovai vykdė veiklą) Lietuvoje buvo apie 18 proc. Todėl teismui į valstybės biudžetą priteisiant atsakovams mokėti 5000 Eur, kai atsakovų buvo parduoti 108 balniniai vilkikai juos įsigyjant už 181907,87 Eur, tai apskaičiavus tokios veiklos (variklinių transporto priemonių pardavimo) pelną (181907,87 + 18 %) ir jį apmokestinus 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu, gaunasi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu patenkinto ieškinio dalies suma.
Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

10teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliantų (atsakovų) G. B. ir K. B. apeliaciniai skundai atmestini

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
  1. Byloje ieškovė prašė priteisti žalą, padarytą valstybės biudžetui, nesumokėtų GPM forma nuo atsakovų vykdytos veiklos, dėl kurios jie pripažinti kaltais įsiteisėjusiais nuosprendžiais. Atsakovai ginčijo tiek patį ieškinio dalyką – žalą (anot apeliantų baudžiamojoje byloje inkriminuotas versliškumo požymis pagal BK 202 str. nereikalauja gautų pajamų apskaičiavimo dėl privalomojo GPM sumokėjimo į valstybės biudžetą; GPM dydis nebuvo baudžiamosios bylos tyrimo dalykas), tiek ieškovės ir teismo taikytą metodą jų galimai gautų pajamų ir pelno GPM apskaičiavimui, tiek prašomą ir teismo priteistą žalos biudžetui dydį. Atsakovai apeliaciniame skunde kelia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis atsakovams priteista žalos atlyginimo valstybės biudžetui suma, pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais.
  1. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir E. Ž. Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.
  1. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-898/2016 G. B. ir K. B. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., išteisinti dėl Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų. Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniam ieškovui - Šiaulių AVMI pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ( I t., 113-183 b. l.). Klausimas dėl ieškinio dydžio žalai atlyginti perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2016-06-09 nutartimi apeliaciniai skundai atmesti, nuosprendis yra įsiteisėjęs (I t., 184-222 b. l.). Atsakovų G. ir K. B. ūkinė veikla įvertinta ir aprašyta FNTT prie LR VRM Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos skyriaus 2016 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/7 (I t., 16-44 b. l. ).
  1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų (atsakovų) apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad išvardintos šios nutarties 12 p. aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, o mokesčių administratorius turi teisę pareikšti ieškinį baudžiamojoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-59/2014). Atsakovai veiklą, dėl kurios buvo nuteisti, vykdė 2005-2010 metais, todėl šiuo metu ieškovas jų atžvilgiu mokestinio patikrinimo nebegalėtų atlikti pagal MAĮ 68 str. 1 d., todėl ieškovė padarytą žalą valstybės biudžetui siekė atlyginti ginčo teisenos keliu, t. y. ieškiniu baudžiamojoje byloje, kadangi prielaidų pradėti mokesčio administravimo procedūrą nebuvo iki teismų sprendimų baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.
  1. Apeliantai (atsakovai) nesutikdami su priteistos žalos dydžiu, vienu iš apeliacinio skundo argumentų teigia, jog ieškovės pritaikytas žalos apskaičiavimo metodas neegzistuoja. Šį apeliantų argumentą apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, kadangi jis grindžiamas prielaidomis ir samprotavimais, bet ne konkrečiomis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatomis. Priešingai nei teigia apeliantai, MAĮ 66 str. 2 d. numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Mokesčių apskaičiavimo metodai nurodyti šio įstatymo 69-72 str. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (MAĮ 70 str. 1 d.). Mokesčių administratoriaus savo nustatyti įvertinimo metodai teisiškai įtvirtinti VMI prie LR FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklėse nurodyta, kad mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: palyginamąjį; analogijos; išlaidų; grynosios vertės; lėšų bankų sąskaitose; ekonominių modelių (Taisyklių 6.3.1.-6.3.6. p.). Taisyklėse taip pat numatyta, kad mokesčių administratorius atsižvelgia į kitas reikšmingas aplinkybes (Taisyklių 6.4. p.). Taigi teisinis reglamentavimas, mokesčių mokėtojui, kuris nevykdo pareigos apskaičiuoti mokesčius, yra nustatytas įstatymais ir poįsatyminiais teisės aktais.
  1. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė tinkamai pritaikė žalos apskaičiavimo metodus (išlaidų, grynosios vertės, ekonominių modelių), taip pat atsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, nes Taisyklės griežtai metodų turinio neapibrėžia (vartojamos sąvokos „pvz.“, „ir pan.“) leidžiama dispozityviai pasirinkti informacijos ir duomenų šaltinius). Taigi, ieškovė remdamasi MAĮ ir Taisyklių nuostatomis, pasirinko atsakovų pajamas skaičiuoti pagal jų išlaidas įsigyjant transporto priemones (pagal iš VĮ „Regitra“ gautą informaciją apie tai, kokios transporto priemonių įsigijimo sumos buvo nurodytos pagal pateiktus VĮ „Regitra“ duomenis). Be viso to, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nustačius, už kiek transporto priemones atsakovai savo ar kitų asmenų vardu įgijo, tačiau nenustačius, už kiek jas pardavė ir ieškovei laikant, kad lėšos, už kurias įsigytos transporto priemonės, yra atsakovų pajamos, t. y. nesant duomenų apie atsakovų realiai gautas pajamas, neatskaičiavus transporto priemonių įsigijimo kainos, kitų veiklos sąnaudų, galimas daugkartinis tų pačių lėšų apmokestinimas GPM.
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.249 str. 1 d. numato, jog kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio vertinimui pasirinko šiuos kriterijus: 1) apeliantų vykdytos veiklos ilgalaikiškumą (5 metai); 2) vilkikų tinkamumą eksploatuoti (savo eiga nuvažiavo iki pardavimo vietos Rusijos Federacijoje (Sankt Peterburge); 3) vilkikų kainos realumą; 4) apeliantų vykdytos veiklos turėtų tarpinių veiksmų ir visumos išlaidų atsiperkamumą. Visus šiuos taikytus kriterijus, teisėjų kolegija laiko logiškais, objektyviais, realiais, atinkančius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Apeliantų teiginiai, apie tai, kad teismas neįvertino verslo rizikos ir galimų nepelningų sandorių tikimybės, yra nepagrįsti jokiais duomenimis ir atmestini kaip deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, įvertino visus reikšmingus padarytos žalos kriterijus ir sumažino ieškovės prašomą priteisti bendrą žalą valstybės biudžetui daugiau nei 4 kartus, išskirdamas net ir galimą pakartotiną tų pačių lėšų apmokestinimą, t. y. vertino įrodymus ir darė išvadas atsakovų naudai.
  1. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taip pat vertina kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus tam tikras bylos aplinkybes ar jų nebuvus, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo, teismas tinkamai taikė esminius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, taip pat LR Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 d. esančius kriterijus, ir esant situacijai kai ieškovė negali įrodyti tikslių atsakovų pajamų, o atsakovai vengia jas atskleisti, pritaikius jau minėtus CK 1.5 str. ir MAĮ 70 str. 1 d. įtvirtintus kriterijus, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatė 5000,00 Eur nesumokėtą GPM sumą už 5 metų laikotarpyje vykdytą veiklą, skaičiuojant bendrą 33333,00 Eur pajamų sumą (atskaičiavus minėtas sąnaudas) pardavus 108 vilkikus (būtų apie arba maždaug 308,00 Eur (1063,46 Lt) nuo vieno vilkiko). Būtent tokią turėtą grynąją naudą nuo vieno parduoto vilkiko, pirmosios instancijos teismas laikė realia, visiškai minimalia ir nurodė konkrečius tinkamus ir motyvuotus argumentus.
  1. Apeliacinės instancijos teismas, su tokia pirmosios instancijos teismo pritaikyta, apeliantų turėtos grynosios naudos skaičiavimo metodika, visiškai sutinka. Juo labiau, šią, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl žalos dydžio (grynosios naudos ir nesumokėto GPM) pagrindžia ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas motyvas, jog remiantis Statistikos departamento skelbiamais duomenimis variklinių transporto priemonių prekybos pelningumas 2005-2010 m. laikotarpiu (kai atsakovai vykdė veiklą) Lietuvoje buvo apie 18 proc. Todėl teismui į valstybės biudžetą priteisiant atsakovams mokėti 5000 Eur, kai atsakovų buvo parduoti 108 balniniai vilkikai juos įsigyjant už 181907,87 Eur, tai apskaičiavus tokios veiklos (variklinių transporto priemonių pardavimo) pelną (181907,87 + 18 %) ir jį apmokestinus 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu, gaunasi Šiaulių apylinkės teismo 2017-03-16 sprendimu patenkinto ieškinio dalies suma. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu grįstomis išvadomis (CPK 176 str. 178 str. 185 str.).
  1. Akcentuotina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  1. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, esamus pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus ir sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs atsakovams, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
  1. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai