Byla 2A-1204-265/2014
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. R. ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 10 000 Lt skolos, 2 000 Lt palūkanų už laiku negrąžintą skolą, kurios skaičiuojamos nuo pakvitavimo surašymo, t.y. nuo 2008-04-02, iki rašytinės pretenzijos surašymo atsakovui, t.y. iki 2013-10-30, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovui vienam mėnesiui paskolino 10 000 Lt, o atsakovas nurodė, kad papildomai jai sumokės 2 procentų palūkanas nuo paskolintos sumos. Tokiu būdu atsakovas įsipareigojo ieškovei grąžinti 10 200 Lt iki 2008-05-02. Ieškovė nurodė, kad atsakovas skolos negrąžino ir tik nuo 2008 metų gruodžio mėn. pabaigos pradėjo dalimis mokėti palūkanas už negrąžintą skolos sumą, žadėdamas savo įsipareigojimus įvykdyti.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-08 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo E. M. 8 808,59 Lt skolą, 767,19 Lt sutartinių palūkanų, priskaičiuotų iki 2013-10-30, ir 713,05 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei Z. R.. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas, vadovaudamasis suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir kasacinio teismo praktika, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog šalys buvo susitarusios dėl 2 proc. mėnesinių palūkanų, kas sudaro 24 proc. per metus palūkanų už suteiktą 10 000 Lt paskolą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad paskolos sutartį (pakvitavimą) ieškovei surašytą pateikė atsakovas, todėl, vadovaudamasis CK 6.193 str. 4 d. nuostatomis, teismas konstatavo, jog sutarties nuostatos turi būti vertinamos atsakovo nenaudai. Be to, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad šalys galėjo tartis dėl 2 proc. metinių palūkanų, kurios sudaro 200 Lt per metus ir yra daugiau nei du kartus mažesnės nei procesinės palūkanos, kurias numato CK 6.210 str. 1 d., taip pat mažesnės nei indėlio palūkanos, kurios buvo 2008 metais. Be to, jeigu, anot atsakovo, jis yra grąžinęs skolą su palūkanomis ir visiškai atsiskaitęs su ieškove, tai atsakovas ieškovei yra grąžinęs daugiau palūkanų, nei turėjo grąžinti. Atsakovo teiginys, kad jis pats nežinojo skolos likučio, todėl permokėjo ieškovei, yra mažai tikėtinas, nes atsakovas turėjo žinoti savo skolos ieškovei dydį, nes skola, kaip nurodo atsakovas ir liudytoja D. U., buvo grąžinama iš atsakovo tam skirtų pinigų. Teismas konstatavo, kad iš viso atsakovas grąžino ieškovei 11 200 Lt, o kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo, teismas, vadovaudamasis CK 6.54 str. nuostatomis, dalį sumokėtos skolos įvertino kaip sumokėtas palūkanas, o kitą dalį kaip pagrindinę skolą.

4Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, jog teismas nevertino aplinkybės, kad šalys daugelį metų bendravo , palaikė gerus santykius, todėl buvo abipusis pasitikėjimas. Dėl šių priežasčių skolinant pinigus nebuvo rengiamas sutarties tekstas, kuris išsamiai reglamentuotų paskolos santykius. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad ieškovė nuolat skolino pinigus ir turėjo patirtį suteikiant paskolas. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad pakvitavime pinigų grąžinimo terminas nenurodytas. Nepaisant to, kad ieškovė ir teigė, kad pinigai buvo paskolinti vienam mėnesiui, tačiau ieškovė, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, turėjo reikalauti grąžinti pinigus praleidus vieno mėnesio terminą, tačiau tokį reikalavimą pateikė po penkių metų. Apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl 2 procentų mėnesinių, o ne metinių palūkanų. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė jam, o teismo sprendimą grindė prielaidomis. Nurodė, jog teismas vertindamas įrodymus turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

5Ieškovė su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė, jog šalys buvo susitarusios dėl 2 procentų mėnesinių, o ne metinių palūkanų. Taip pat nurodo, kad aplinkybę, jog atsakovas nėra tinkamai įvykdęs prievolės, patvirtina ir tai, kad ji jam nėra išdavusi pakvitavimo.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgusi į apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį bei faktinius bylos duomenis, pripažįsta nepagrįstais apelianto nurodytus argumentus ir sutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos išvada, jog šalys tarėsi ne dėl metinių, o mėnesinių palūkanų normos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mažai tikėtina, kad šalys galėjo tartis dėl 2 proc. metinių palūkanų, kurios sudaro 200 Lt per metus ir yra daugiau nei du kartus mažesnės nei procesinės palūkanos, kurias numato CK 6.210 str. 1 d., taip pat mažesnės nei indėlio palūkanos, kurios buvo 2008 metais. Netgi CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taip pat logiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog netgi ir pripažinus, kad atsakovas yra grąžinęs skolą su palūkanomis ir visiškai atsiskaitęs su ieškove, tokiu atveju atsakovas ieškovei yra grąžinęs daugiau palūkanų, nei turėjo tai padaryti. Šias išvadas teismas padarė vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, paremtu logikos dėsniais, susiedamas juos su objektyvia realybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, 24 procentai metinių palūkanų yra protingas dydis, atitinkantis realią pinigų kainą. Tuo tarpu 2 procentų metinių palūkanų dydis neįtikėtinai mažas įvertinus aplinkybę, jog šalys buvo susitarusios dėl atlygintinų palūkanų dydžio. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog labiau tikėtina, kad šalys tarėsi dėl mėnesinių, o ne metinių palūkanų. Ši įrodymų tikėtinumo taisyklė nuosekliai plėtojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014.).

9Nagrinėjamu atveju visiškai nėra teisinio pagrindo sutikti, jog teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad ieškovė turėjo patirties skolinant pinigus ir sutartyje nebuvo numatytas paskolos grąžinimo terminas. Pažymėtina, jog šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės nustatant palūkanų dydį. Priešingai, ieškovės turima patirtis skolinant pinigus leidžia daryti išvadą, jog ji, išmanydama paskolos teisinius santykius ir pinigų kainą, nebūtų susitarusi dėl palūkanų, kurių dydis mažesnis nei indelio. Paskolos grąžinimo terminas ir jo pažeidimas turi įtakos reikalavimo teisės atsiradimui ir delspinigių skaičiavimui. Tuo tarpu su palūkanų dydžiu tai visiškai nesusiję. Negalima sutikti su apelianto argumentu, jog ieškovė, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, turėjo reikalauti grąžinti pinigus praleidus vieno mėnesio terminą, tačiau tokį reikalavimą pateikė po penkių metų. Pažymėtina jog nuspręsti, ar kreiptis į teismą, bei nuspręsti, kada tai padaryti, išimtinai turi teisę tik ieškovė. Nepriklausomai nuo to, kada ieškovė kreipėsi į teismą, atsakovas privalo mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais, kurie atlieka mokėjimo funkciją. Aplinkybę, kad atsakovas nėra visiškai įvykdęs prievolės ieškovei, patvirtina ir aplinkybė, jog jis nėra iš jos gavęs nei pakvitavimo apie įvykdytą prievolę, nei paskolos dokumento, kuris patvirtintų, kad prievolę jis įvykdė tinkamai (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Priešingai nei nurodo apeliantas, būtent jam kyla pareiga įrodyti, jog prievolę ieškovei jis įvykdė tinkamai (CPK 178 straipsnis).

10Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

12Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai