Byla 2A-461-275/2012
Dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Ieškovas If P&C Insurance AS prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 34 381,71 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad žala atsirado atlyginus žalą trečiajam asmeniui, kurią pastarasis patyrė dėl į kelio išbėgusio stirnino. Ieškovo patirtą žalą privalo atlyginti atsakovas, kadangi jis nesiėmė priemonių savo turtą – laukinį gyvūną, laikyti saugiai, nesiėmė priemonių, kad jis neiššoktų į kelią, nesukeltų kelyje pavojaus. Atsakovas privalėjo elgtis rūpestingai – autoįvykio vietoje pastatyti įspėjamąjį ženklą apie galimą gyvūnų išbėgimą į kelią.

6II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl to, kad stirninas yra gyvūnijos dalis, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad stirninas yra laukinis žvėris. Laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir stirninų, įstatymo pagrindu savininkė yra valstybė. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikta eismo įvykio schema nepatvirtina įvykio aplinkybių nurodytų ieškinyje, ji nepatvirtina, kad 2008-09-26 apie 21 val. automobilis Mercedes-Benz Vito 111 susidūrė su stirninu, nes schemoje nurodytos stirnino, automobilio kryptys ir jų padėtys nesutampa su aprašomo įvykio aplinkybėmis. Byloje pateiktame policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime, surašytame 2008-09-26 dėl eismo įvykio, nėra neginčijamos informacijos galinčios patvirtinti ieškovo įvardintas įvykio aplinkybes. 2008-09-29 nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos irgi nepatvirtina ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nes nutarimas priimtas vairuotojo R. V. atžvilgiu, vertinant galimo administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymą. Administracinio teisės pažeidimo fakto nebuvimas nesukuria žalos atlyginimo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga rodo, jog atsakovui nebuvo pagrindo imtis ypatingų priemonių eismo įvykiui, kilusiam kelio Šiauliai - Palanga 52 km išvengti. Teismas nustatė, kad įvykis - automobilio Mercedes-Benz Vito 111, valst. Nr. ( - ), susidūrimas su stirninu - įvyko krašto kelyje, esant mažam intensyvumui, kelyje, kuriame stirnos susiduria su transporto priemone vidutiniškai mažiau kaip vieną kartą per septynis mėnesius, kad dėl tokių priežasčių valstybei nereikėjo imtis konkrečių išbėgimo į kelią prevencinių priemonių, nereikėjo valstybei atskirai numatyti šiame kelio ruože stirnino išbėgimo į kelią galimybės, nereikėjo įvykio vietos atžvilgiu imtis papildomų priemonių kontroliuoti kelią, statyti jame specialių kelio ženklų, užtvarų, todėl nereikėjo imtis kitokių specialių priemonių įvykusiam įvykiui išvengti. Bylos medžiaga rodo, kad stirninas iššoko atsitiktinai, kad jo iššokimas į kelią atitinka force majeure sąlygas, kas atitinkamai yra pripažįstama nenugalima jėga. Byloje nėra įrodymų, kad valstybė neapdairiai rūpinosi keliu Šiauliai - Palanga, konkrečiai šio kelio atkarpos ties 52 km saugumu, nėra duomenų, kad valstybė netinkamai įvertino galimą neigiamų padarinių riziką, kad dėl valstybės netinkamai įvertintų galimų pasekmių kilo ginčo įvykis, automobilio Mercedes-Benz Vito 111, valst. Nr. ( - ), vairuotojas susidūrė su į kelią išbėgusiu stirninu. Todėl teismas sprendė, kad yra Civilinio kodekso nustatyti pagrindai šalinantys atsakovo atsakomybę.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovas If P&C Insurance AS prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; teismui nenustačius pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p., panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais: teismas nustatė, jog transporto priemonės vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, t.y. pripažino, jog žala atsirado dėl didelio transporto priemonės valdytojo neatsargumo. Civilinio proceso kodekso aiškiai įtvirtinta, kad teismas negali pasisakyti ir spręsti dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, o šio reikalavimo pažeidimai laikomi esminiais proceso pažeidimais. R. V. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl turėjo būti trauktinas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje. Asmuo, dėl kurio kaltės yra pasisakoma teismo sprendime net nebuvo apklaustas byloje kaip liudytojas. Taigi sprendimu iš esmės daroma įtaka tokio asmens teisėms ir pareigoms. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Byloje dalyvaujančio šalys nekėlė klausimo dėl transporto priemonės vairuotojo veiksmų pripažinimo dideliu neatsargumu, dėl ko ieškovas neturėjo galimybės dėl šių aplinkybių pasisakyti. Pats teismas neanalizavo galimybės pripažinti transporto priemonės vairuotojo veiksmus neatsargiais. Remiantis administracinės bylos medžiaga nėra galimybės konstatuoti esant R. V. didelį neatsargumą. Aplinkybė, ar transporto priemonės vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, galėtų būti patvirtinta nebent eismo įvykio ekspertizės, reikalaujančios specialių mokslo ir technikos žinių, o pirmosios instancijos teismas padarytos išvados paremtos vien prielaidos ir samprotavimais. Atsakovas neįrodė, kad valstybė kaip laukinės gyvūnijos savininkė negalėjo protingai numatyti stirnos išbėgimo į kelią galimybės ar kad ji to negalėjo kontroliuoti, ar užkirsti tam kelio. Remiantis ieškovo pateiktais duomenimis, kelio Šiauliai - Palanga 40 km atkarpoje, nutolusioje 20 km spinduliu nuo eismo įvykio vietos, per šešerius metus įvyko 18 eismo įvykių, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Todėl aplinkybė, jog stirna išbėgs į šį kelią, galėjo būti numatyta. Pirmosios instancijos teismo atlikta kelio atkarpos avaringumo analizė šioje byloje jokios teisinės reikšmės neturi, nes statistika byloje pateikta siekiant parodyti, jog 2008-09-26 stirnino iššokimas į kelią Šiauliai - Palanga negali būti laikomas atsitiktiniu, nes panašūs įvykiai ten vyksta nuolat. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nenugalimos jėgos buvimo neatsižvelgė į kasacinio teismo išvadą (2009-03-24 nutartis), padarytą remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Valstybė nesiėmė jokių priemonių laukiniams žvėrims kontroliuoti, todėl nesama ir kito nenugalimos jėgos aplinkybės požymio – negalėjimo jos išvengti ar ją kontroliuoti. Kadangi ieškovas ieškiniu neįrodinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimo laikytini pertekliniais, nesusijusiais su byla. Pagal Civilinio kodekso 6.267 str. 1 d. ieškovui reikia įrodyti tik faktą, jog transporto priemonė susidūrė su laukiniu žvėrimi, jog buvo patirta žala ir priežastinį ryšį tarp jų. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl transporto priemonės apsisukimo ir grįžimo į anksčiau jo pravažiuotą kelią yra nesuprantami, nepagrįsti bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodo, jog stirnos užfiksavimo vieta po eismo įvykio yra nelogiška ir nepatvirtina eismo įvykio aplinkybių, nes stirna po susidūrimo su transporto priemone rasta prie pat susidūrimo vietos esančiame kelkraštyje, kur ji galimai pati nuėjo arba buvo patraukta, kad netrukdytų kitiems eismo dalyviams. Eismo įvykį apžiūrėjęs policijos pareigūnas konstatavo, jog stirninas rastas prie pat eismo įvykio vietos, ant abiejų kontaktavusių objektų rasti susidūrimo pėdsakai, dėl ko patruliams nekilo jokių abejonių eismo įvykio aplinkybėmis. Teismas neturėjo pagrindo teigti esant neįrodytam stirnino ir transporto priemonės Mercedes-Benz Vito, valst. Nr. ( - ), susidūrimo faktui.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad ieškovo argumentai dėl transporto priemonės vairuotojo R. V. suinteresuotumo bylos baigtimi yra atmestini, nes primintina ir ta aplinkybė, kad R. V. vairuotas automobilis buvo draustas nuo nelaimingų atsitikimų, todėl nepriklausomai nuo autoįvykio aplinkybių draudimo įmonė privalo išmokėti draudimo išmoką. Vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį bet kuriuo, o ne tik autoįvykio metu. Ieškovas neįrodė konkrečios kelio atkarpos realios avaringumo situacijos, galimų laukinių žvėrių (šiuo atveju stirnų) migracijos takų, šių gyvūnų populiacijos dydžio autoįvykio vietovėje, kitų aplinkybių, pagrindžiančių atitinkamų kelio techninių saugumo priemonių ar ženklinimo įrengimo būtinumą. Pavienės stirnos iššokimas į kelią šiuo konkrečiu atveju konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti ir ši force majeure aplinkybė šalina atsakovo atsakomybę. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė kokių norminių aktų reikalavimai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti.

11Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad nors pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodė, kad vairuotojas turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, tai neįtakoja šio asmens teisinės padėties. Asmens elgesio vertinimas šioje situacijoje nesukuria R. V. jokių teisių ar pareigų. Akivaizdu, kad R. V., kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, numatė ar galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nusprendė, kad įvykis atsitiko valdant didesnio pavojaus šaltinį, kas suponuoja papildomus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus jo valdytojui. Eismo įvykio vietoje, kur kelio nekerta laukinių gyvūnų migracijos takai, nebuvo didelės tikimybės, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Paaiškina, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog skundžiamas sprendimas gali turėti įtakos R. V. teisėms ir pareigoms. Transporto priemonės vairuotojui skundžiamas teismo sprendimas jokių teisinių padarinių nesukėlė ir nenustatė jam jokių teisių ar pareigų. Teismas teisingai konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo fakto nebuvimas nesukuria žalos atlyginimo padarinių. Teismas teisiškai įvertino ir tinkamai kvalifikavo būtent bylos šalių nurodytus argumentus dėl avarijos aplinkybių, ir teisingai nurodė, kad nenustačius kelio pavojingumo, nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas nesiėmė visų reikiamų priemonių kilusiam įvykiui išvengti, be to, teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, jog valstybė neapdairiai rūpinosi keliu Šiauliai - Palanga ir konkrečiai šio kelio atkarpos ties 52 km saugumu. Nagrinėjamu atveju ekspertizė nebuvo būtina, nes ir be jos teismas galėjo spręsti žalos atlyginimo klausimą. Ieškovui neįrodžius neteisėtų valstybės veiksmų, nėra už ką ji turėtų atsakyti. Būtų galima teigti, kad valstybė nebuvo apdairi ir rūpestinga, jeigu tame kelio ruože, kur įvyko ginčo eismo įvykis, būtų įvykę daug eismo įvykių ir valstybė į avaringą vietą nebūtų reagavusi. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir byloje nėra duomenų, kad valstybė neapdairiai rūpinosi keliu Šiauliai - Palanga ir pačia atkarpa ties 52 km. Ieškovas iš esmės netinkamai interpretuoja teisės aktus ir reikalauja iš valstybės neįmanomo dalyko ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo, t.y. visiškos gyvūnų kontrolės.

13Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, ieškovas pateikė rašytinį prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant spręsti, ar Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1dalies nuostata, numatanti , kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, neprieštarauja LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, bei prašant spręsti, ar CK 1.8 straipsnio 3 dalies nuostata, ta apimtimi, kiek draudžia specialiosios teisės normos ( CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios civilinę atsakomybę be kaltės) taikymą valstybės civilinei atsakomybei už laukinių gyvūnų padarytą žalą ( CK 6.267 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Skundas atmestinas.

16Nustatyta, kad ieškovas pripažino draudiminiu įvykį, kuris įvyko 2008-09-26 d. apie 21 val., kelio Šiauliai – Palanga 52-e kilometre automobiliui Mersedes-Benz Vito 111, valst. Nr. ( - ) Šioje kelio atkarpoje nebuvo įrengtų įspėjamųjų kelio ženklų, nėra įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį.

17Dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą

18CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra atvejis, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Ieškovas teigia, kad teismas padarė išvadą, jog transporto priemonės vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, tuo pripažino, kad žala atsirado dėl vairuotojo didelio neatsargumo, t.y. išsprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Ieškovui teikiant apeliacinį skundą dėl 2010 m. lapkričio mėn. 16 d. teismo sprendimo 2010-12-03, tuo metu galiojusi CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma nenumatė, jog absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra atvejis, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, tačiau šios proceso normos redakcijos pasikeitimas apeliacinio skundo nagrinėjimo laikotarpiu nėra reikšmingas, kadangi ieškovas nurodo ne procesinių neįtraukto byloje asmens teisių, o materialinių teisių pažeidimą, kadangi iš esmės teigia, jog teismas nusprendė, kad transporto priemonės vairuotojas yra kaltas dėl autoįvykio. Ieškovas teigia, kad sprendimu iš esmės daroma įtaka šio asmens teisėms ir pareigoms, tačiau nenurodo, kokias konkrečias teises ar pareigas įgyja tokiu teismo sprendimu automobilio vairuotojas. Teismo sprendime padaryta išvada, kad vairuotojas mažo intensyvumo kelyje turėjo visas galimybes išvengti įvykio, turėjo galimybę išvengti susidūrimo, t.y. iš esmės teigiama, kad vairuotojas kaltas dėl žalos atsiradimo. Pripažintina, kad ši išvada padaryta nevisapusiškai ištyrus byloje aplinkybę dėl vairuotojo galimybės išvengti susidūrimo.

19Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje dalyvaujančios šalys nekėlė klausimo dėl transporto priemonės vairuotojo veiksmų pripažinimo dideliu neatsargumu, dėl ko ieškovas neturėjo galimybės dėl šių aplinkybių pasisakyti. Tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovo atstovas nurodė ( t. I, b.l. 127), jog padidinto pavojaus šaltinio valdytojas privalo elgtis atsargiau, nei įprastai, turi tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes valdyti automobilį bet kuriuo metu, yra teigimu apie vairuoto kaltę. Atsakovas nurodo, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis, CK 6.270 straipsnis preziumuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, jam neįrodžius, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos, atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, todėl vairuotojas yra kaltas dėl žalos atsiradimo. Teismo išvada, jog vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, padaryta nepakankami išnagrinėjus susidūrimo su stirna aplinkybes, todėl iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalintini. Kadangi ieškinio pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas ir nedarant išvados dėl automobilio vairuotojo pažeidimo Kelių eismo taisyklių, nėra tikslinga imtis priemonių nustatyti, ar vairuotojo veiksmai atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

20Dėl atsakovo kaltės įrodymų

21Ieškovui reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos Respublikos grindžiant tuo, kad CK 6.267 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog laukinių gyvūnų padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, o valstybė nėra nustačiusi tokios tvarkos, kad tai yra teisės spraga, valstybė turi atlyginti ieškovui žalą dėl to, kad laukinis gyvūnas padarė žalą transporto priemonei ir nėra nustatyta transporto priemonės valdytojo kaltės, byloje turi būti padaryta išvada, ar valstybės atsakomybė dėl žalos, padarytos laikiniam gyvūnui iššokus į kelią, netaikoma tais atvejais, kai nustatoma vairuotojo kaltė. Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar yra vairuotojo kaltė dėl autoįvykio - automobilio susidūrimo su laukiniu gyvūnu, sprendžiant, ar laukinio gyvūno savininkas - valstybė yra atsakinga už atsiradusią žalą, būtina padaryti išvadą, ar dėl autoįvykio yra valstybės neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas, t.y. valstybės kaltė dėl atsiradusios žalos.

22Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2011 m. liepos mėn. 21 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, išnagrinėtoje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl nuostolių atlyginimo padarė išvadą, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Atsižvelgiant į šią suformuotą teisės taikymo praktiką, nagrinėjamoje byloje turi būti padaryta išvada, dėl atsakovo veiklos kelio ruože, kurioje buvo įvykis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kelias yra ženklintas, jame yra daug kelio ženklų, kad nebuvo jokio pagrindo pastatyti papildomą įspėjamąjį ženklą „Laukiniai žvėrys“. Išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo pakankamai rūpestingi, nes stirnų populiacija įvykio vietoje sudaro menką visos stirnų populiacijos dalį, teismas padarė atsižvelgęs į trečiojo asmens LR Aplinkos apsaugos ministerijos duomenis. Teismas padarė išvadą, kad įvykis buvo kelyje, kuriame stirnos susiduria su transporto priemone vidutiniškai mažiau kaip vieną kartą per septynis mėnesius, todėl nereikėjo valstybei šiame kelio ruože statyti specialių kelio ženklų, užtvarų, imtis specialių priemonių įvykusiam įvykiui išvengti. Teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog valstybė netinkamai įvertino galimą neigiamų padarinių riziką. Apeliaciniame skunde ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismo motyvai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimo laikytini pertekliniais, nesusijusiais su byla. Kadangi ieškovas ieškinio pagrindu nurodė aplinkybę, jog atsakovas pagal įvykusių eismo įvykių skaičių kelyje Šiauliai – Palanga ( 20 km spinduliu nuo susidūrimo vietos laikotarpyje nuo 2004-05-09 iki 2009-07-02 įvyko 18 eismo įvykių dėl staiga išbėgusio į kelią laukinio gyvūno), kelio svarbą ir intensyvumą, turėjo pastatyti kelio ženklus, informuojančius eismo dalyvius apie galimą laukinių gyvūnų migraciją, imtis techninių priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti ant važiuojamosios dalies, teismas privalėjo nurodyti argumentus dėl šio ieškinio pagrindo. Ieškovas pareiga buvo įrodyti, kad būtent autoįvykio vietoje turėjo būti pastatytas ženklas, kad jo nebuvimas sąlygojo autoįvykį. Ši aplinkybė gali būti įrodyta vairuotojo parodymais, jo paaiškinimu, kad kelio ženklo nebuvimas sutrukdė jam išvengti autoįvykio, t.y. susidūrimo su stirna, kad, pamatęs ženklą, jis būtų elgęsis kelyje kitaip. Ieškovas nesiekė tokio įrodymo buvimo byloje, tuo neįrodė, kad ženklo „ Laukiniai žvėrys“ nebuvimas tam tikroje vietoje sąlygojo autoįvykį. Techninės priemonės – užtvaro nebuvimas kelio, kuriame įvyko autoįvykis, vietoje, būtų atsakomybę valstybei nulemiančia aplinkybe tuo atveju, jei būtų galima daryti išvadą, kad šioje vietoje pagal avaringumo situaciją, laukinių žvėrių migracijos takus, jų populiacijos dydį, kitas aplinkybes, pagrindžiančias kelio techninių saugumo priemonių būtinumą, buvo būtina jį įrengti. Pripažintina, kad atsakovo pareiga buvo įrodyti, kad tam tikras autoįvykių dažnumas kelio atkarpoje įpareigoja valstybę statyti užtvarus, tačiau atsakovas neįrodė, kad šioje kelio atkarpoje dėl įvykusių 18 įvykių per 5 metų laikotarpį toks užtvaras turėjo būti pastatytas.

23Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

24Ieškovas teigia, kad Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kadangi apelianto prašyme nenurodyti argumentai, kodėl nuosavybės teisės įtvirtinimas valstybei gali būti pripažintas neatitinkančiu teisinės valstybės principui, t.y. tam tikrų turtų priskyrimas valstybei kaip savininkei gali būti pripažinta prieštaravimu teisinės valstybės supratimui, prašymas šioje dalyje negali būti tenkinamas.

25Dėl CK 1.8 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios draudimą taikyti pagal analogiją specialias teisės normas prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybėms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, ieškovas nurodė argumentus, tačiau jie nepagrįsti, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog ši nuostata prieštarauja Konstitucijai. Specialių teisės normų paskirtis - reglamentuoti tam tikro subjektų rato, tam tikros rūšies teisinius santykius. Ieškovas iš esmės teigia, kad specialių teisės normų buvimas yra pažeidimu konstitucinės nuostatos, jog įstatymui visi asmenys lygūs, t.y. neigia specialių teisės normų egzistavimo galimybę, jas vertindamas kaip visų asmenų lygybės įstatymui pažeidimą. Toks argumentas, kaip paneigiantis specialių teisės normų kūrimą, negali būti tenkinamas. Be to, savo argumentuose dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą pats ieškovas teigia, kad konstitucinio asmenų lygybės pricipo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus ir juos taikant, šis principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Taigi, ieškovas tuo pripažįsta, kad gali būti nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas atsakomybės, priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu ji taikoma. Specialiosios teisės normos, kaip reglamentuojančios šiuo atveju asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, padarytos žalos atlyginimo klausimą ( CK 6.267 straipsnio 1 dalis) , neprivalo būti taikomos ir laukiniams žvėrims. Tai, kad pagal galimybę prižiūrėti juos laukiniai gyvūnai, esantys asmens žinioje, skiriasi nuo laukinių žvėrių, tai sąlygoja skirtingą atsakomybės reglamentavimą, ir šiam atvejui numatymas nuostatos, kad negali būti tokia pati atsakomybė už laukinio gyvūno ir laukinio žvėries padarytą žalą, t.y. netaikymas analogijos dėl atsakomybės tokios pačios abiem atvejais, yra logiškas ir pateisinamas.

26Ieškovas teigia kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai prieštarauja ir CK 6.267 straipsnio 2 dalyje numatymas skirtingos civilinės atsakomybės valstybei ir griežtesnės atsakomybės numatymas kitiems asmenims, tačiau nėra pagrindo manyti, kad vienoda atsakomybė turi būti numatyta asmeniui, kurio žinioje yra laikinis gyvūnas ir tokia pati atsakomybė valstybei, kurios žinioje iš esmės nėra laukiniai žvėrys, t.y. ji, būdama atsakinga, kaip savininkė, už laukinius žvėris, negali jų turėti nuolatinai savo žinioje, t.y. tiksliai žinoti jų skaičių, judėjimą, prognozuoti jų elgesį. Asmens galimybės pasirūpinti jo žinioje esančiu laukiniu gyvūnu yra žymiai didesnės, paprastai asmuo gali įtakoti į turimų tokių gyvūnų skaičių, pasirūpinti, kad jis nekeltų pavojaus aplinkiniams, iš esmės gali prognozuoti jo elgesį, todėl ir atsakomybė asmeniui, kurio žinioje yra laukinis gyvūnas, numatyta griežtesnė, nei valstybei, turinčiai nuosavybėje laukinius žvėris. Taigi, skirtingos apimties atsakomybės nustatymas asmeniui, kurio žinioje yra laukinis gyvūnas, ir skirtingos valstybei, kuriai laukiniai gyvūnai priklauso nuosavybės teise, bet kuri gali užtikrinti tik dalinai šių gyvūnų priežiūrą, yra tinkamu atsakomybės už padarytą žalą reglamentavimu, kuris nustato skirtingą atsakomybę asmeniui ir valstybei dėl to, kad galimybės daryti poveikį esančiam žinioje ir nesančiam žinioje gyvūnui yra skirtingos. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nėra teigiama, kad įstatymui, teismui visi asmenys ir valstybė yra lygūs, todėl ir šiuo pagrindu prašymas atmestinas.

27Dėl bylinėjimosi išlaidų

28Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jis turi atlyginti valstybei pašto išlaidas, kurias turėjo apeliacinės instancijos teismas, išsiųsdamas proceso dalyviams bylos dokumentus. Šios išlaidos sudaro 14,60 Lt.

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Priteisti iš ieškovo If P&C Insurance AS valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 14,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.Ginčo esmė... 5. Ieškovas If P&C Insurance AS prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos... 6. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 9. Apeliaciniu skundu ieškovas If P&C Insurance AS prašo pirmosios... 10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama... 11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių... 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos... 13. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, ieškovas pateikė rašytinį prašymą... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Skundas atmestinas.... 16. Nustatyta, kad ieškovas pripažino draudiminiu įvykį, kuris įvyko... 17. Dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą... 18. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo... 19. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje dalyvaujančios... 20. Dėl atsakovo kaltės įrodymų ... 21. Ieškovui reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos Respublikos... 22. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2011 m. liepos mėn. 21 d. nutartyje,... 23. Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ... 24. Ieškovas teigia, kad Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies... 25. Dėl CK 1.8 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios draudimą taikyti pagal... 26. Ieškovas teigia kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai prieštarauja ir CK... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 28. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jis turi atlyginti valstybei pašto... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti... 31. Priteisti iš ieškovo If P&C Insurance AS valstybei (išieškotojas –...