Byla e2A-630-730/2018
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų krova“

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Selvija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal I. B.-Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Selvija“ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų krova“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė I. B.-Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Selvija“ 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
    1. K. B., kuris yra ieškovės I. B.-Š. tėvas, dirbo atsakovės UAB „Selvija“ bendrovėje laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. Teigia, jog 2016 m. lapkričio 22 d. 19.00 val. K. B. kartu su kitais UAB „Selvija“ ir UAB „Vakarų krova“ darbuotojais pradėjo savo darbo pamainą Klaipėdos uoste laivo „Langfoss“ triume. Pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 23 d. 00.00 val. prasidėjus pietų pertraukai visi darbuotojai išėjo pietauti, tačiau K. B. užtruko, kadangi jo laukė lifto valdymo kabinoje buvęs darbuotojas A. L.. Teigia, jog A. L. pamatė, jog liftas kyla kartu su K. B.. Liftui pakilus K. B. nukrito nuo lifto platformos iš 7 metrų aukščio į lifto šachtą ir žuvo.
    2. Nurodė, kad UAB „Selvija“ turėjo pareigą instruktuoti darbuotojus dėl saugumo taisyklių laikymosi, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, kadangi darbuotojas K. B. nebuvo instruktuotas, kaip naudotis krovininiu liftu, nebuvo supažindintas su rizikos veiksniais laikinoje darbo vietoje. Pažymėjo, jog dėl tėvo netekties patyrė dvasinius išgyvenimus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės I. B.-Š. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Selvija“ ieškovei I. B.-Š. 12 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 456,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
    1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2016 m. lapkričio 23 d. UAB „Selvija“ darbuotojui K. B., priežastis – neinstruktuoto, nesupažindinto su pavojingais veiksniais laikinoje darbo vietoje darbuotojo kėlimasis laivo krovininiu liftu, nepritaikytu žmonėms kelti, tuo pažeistas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnis. Pažymėjo, jog pagal atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ 2012 m. balandžio 4 d. sudarytos sutarties Nr. 1 3.1.1 papunktį už darbuotojų instruktavimą, saugos darbe laikymąsi atsako UAB „Selvija“.
    2. Teismas nustatė, kad atsakovė pasirašytinai supažindino K. B. su instrukcijomis: Nr. 4 – Krovėjo saugos ir sveikatos instrukcija, Nr. 7 – Atliekančio krovinių kėlimą rankomis saugos ir sveikatos instrukcija ir Nr. 10 – Dirbančio aukštyje saugos ir sveikatos instrukcija. Teigia, jog iš nurodytų instrukcijų matyti, jog šiose instrukcijose nėra numatyta taisyklių konkrečiai apie naudojimąsi krovininiu liftu bei galimas rizikos sąlygas dirbant tam tikrose specifinėse darbo vietose, o duomenų, jog darbuotojas būtų buvęs papildomai instruktuotas, byloje nėra.
    3. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 surašytas neįvertinus tam tikrų aplinkybių ir juo neturėtų būti vadovaujamasi sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 teisės aktuose nustatyta tvarka ginčijamas ar nuginčytas nebuvo, todėl darė išvadą, kad nelaimingą atsitikimą darbe lėmė akte konstatuoti darbo saugos reikalavimų pažeidimai.
    4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės išgyvenimus iš esmės patvirtino teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas ieškovės sutuoktinis A. Š., kuris būdamas ieškovės sutuoktiniu, palaiko artimus ryšius su ieškove ir tiksliai žino aplinkybes, susijusias su ieškovės emocine ir psichologine būsena. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė papildomai teismo posėdyje paaiškino, kad jos mama mirusi, brolių ir seserų neturi, tėvui mirus, iš artimų giminaičių liko tik močiutė ir krikšto mama, o didelę neigiamą įtaką padarė ir tai, kad atsakovė su ja nebendravo, neteikė informacijos apie nelaimingą atsitikimą bei jo aplinkybes. Teismo vertinimu, tarp ieškovės ir jos tėvo K. B. buvo glaudus ryšys, jie palaikė artimus santykius, todėl netikėta ieškovės tėvo mirtis atsitikus nelaimingam atsitikimui turėjo didelę įtaką ieškovės psichologinei bei emocinei būklei ir ieškovė patyrė neturtinę žalą.
    5. Atkreipė dėmesį, jog K. B. pagal savo darbo patirtį turėjo laikytis ypatingų atsargumo priemonių, įvertinti krovininio lifto technines bei saugumo sąlygas. Taip pat nurodė, kad, kaip teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai paaiškino kiti darbuotojai, iš laivo triumo visi kilo tam skirtais laiptais, o ne liftu, todėl darė išvadą, jog paties nukentėjusiojo veiksmai taip pat turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti ir ši aplinkybė turi būti vertinama sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Selvija“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
    1. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, o ieškovė jų ir neįrodinėjo, kad atsakovė siuntė savo darbuotojus ar dalį darbuotojų dirbti (naudotis) laive su krovininiu liftu. Pažymėjo, kad atsakovė nuo pat bylos pradžios teigė ir nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ negavo užsakymo, kuriame būtų iškeltas specialus reikalavimas, kad bent vienas tos pamainos atsakovės siunčiamas darbuotojas turėtų laivo krovininio lifto pažymėjimą ar pan. Teigia, jog atsakovė vykdė įprastą savo paslaugų teikimą trečiajam asmeniui pagal 2012 m. balandžio 4 d. pasirašytą tarpusavio sutartį Nr. 1, t. y. siuntė pagal gautą paraišką (užsakymą) darbuotojus krovos darbams atlikti, kurių papildomai nereikia instruktuoti.
    2. 2016 m. lapkričio 22 d. atsakovės darbuotojai atvyko pas užsakovę UAB „Vakarų krova“ dėl krovos darbų. Pažymėjo, jog darbams vadovauja ir juos skirsto UAB „Vakarų krova“ darbuotojas – stividorius P. M.. Teigia, jog šią aplinkybę patvirtina tiek apklausti liudytojai, tiek nelaimingo atsitikimo darbe akte konstatuotos aplinkybės (duoti paaiškinimai), tiek ir nutraukto ikiteisminio tyrimo nutarime išdėstytos aplinkybės. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kas yra stividorius ir kokią reikšmę jis turi nagrinėjamos bylos kontekste.
    3. Pažymėjo, jog išimtinai pagal tarpusavio sutartį atsižvelgdama į trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ stividoriaus pareiginę instrukciją UAB „Vakarų krova“ privalėjo patikrinti atsiųstų atsakovės darbuotojų kvalifikaciją, turimus pažymėjimus ir pan., tik tada paskirstyti juos į darbo vietas. Teigia, jog UAB „Vakarų krova“ stividorius P. M. turėjo nedelsiant informuoti, kad atsakovė neatsiuntė darbuotojo, kuris turėtų teisę dirbti su laivo krovininiu liftu, ir stabdyti tuos darbus, nesiųsti atitinkamo darbuotojo prie įrenginio, kuriuo jis nėra apmokytas dirbti. Apeliantės vertinimu, P. M. akivaizdžiai ignoravo jo pareigines instrukcijas bei sutarties nuostatas, kurios aprašytos anksčiau (7.9.1–7.9.2 punktuose), kas vėliau sąlygojo atsiradusias pasekmes – ieškovės tėvas, kėlęsis laivo krovininiu liftu ir nuo jo nukritęs, žuvo.
    4. Taip pat apeliaciniu skundu nurodoma, kad teismas nelaimingų atsitikimų darbe aktui suteikdamas didesnę įrodomąją vertę kaip oficialiam rašytiniam įrodymui, pažeidė įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijus (CPK 177–181 str.), nes pastarajame akte nebuvo tirtos UAB „Vakarų krova“ stividoriaus pareiginės instrukcijos; nelaimingų atsitikimų darbe aktą surašęs asmuo nevertino faktinių aplinkybių, kad atsakovas nesiuntė darbuotojo dirbti su krovininiu liftu, nevertino teisinių sutarties šalių teisių ir pareigų pažeidimo; nelaimingų atsitikimų darbe akte nebuvo vertintas atsakovės šioje byloje pateiktas dokumentas – UAB „Vakarų krova“ paraiška ir siunčiamų darbuotojų sąrašas, kuriame nėra pateikiama jokių žymų apie siunčiamą liftininką, kranininką ar pan., o yra tik trys žymos, kad trys siunčiami darbuotojai, be krovos darbų, turi teisę valdyti / naudoti savaeigius autokrautuvus (žymėjimas e/k reiškia elektrinį autokrautuvą).
    5. Apeliantės teigimu, ieškovės tėvo faktinį instruktavimą patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, t. y. 2016 m. lapkričio 29 d. P. M. paaiškinimas, 2016 m. gruodžio 7 d. M. V. patikslintas paaiškinimas, 2016 m. lapkričio 23 d. D. K. „( - )“ vyr. kapitono padėjėjom paaiškinimas, UAB „Vakarų krova“ darbuotojų A. J. ir E. S. parodymai, nelaimingo atsitikimo darbe akto priedas – kompaktinis diskas, kuriame užfiksuota, kad laive „( - )“ prie krovininio lifto buvo įrengtas ženklas – piktograma, draudžianti liftu kelti žmones. Mano, kad atsakovės darbuotojas – ieškovės tėvas buvo tinkamai ir pakankamai instruktuotas, kad naudotis liftu žmonėms yra draudžiama.
    6. Apeliantė teigia, kad nors K. B. ir nebuvo pasirašytinai instruktuotas ir supažindintas su pavojingais veiksniais dėl lifto naudojimosi, tačiau jis turėjo darbo patirties, turėjo vadovautis esamomis instrukcijomis ir buvo UAB „Vakarų krova“ stividoriaus P. M., laivo „( - )“ vyr. kapitono padėjėjo D. K. žodžiu tinkamai instruktuotas, kad draudžiama žmonėms naudotis laivo krovininiu liftu. Mano, kad toks formalus teisinis vertinimas negali vienareikšmiškai nulemti atsakovės neteisėtų veiksmų, o priešingas vertinimas reikštų vien tik formalų teisingumą.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
    1. Nurodė, kad būtent darbdavys, t. y. atsakovė, o ne kas kitas privalo užtikrinti savo darbuotojams saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymą, jo pareiga yra taip organizuoti darbo procesą, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų darbe. Mano, kad atsakovė privalėjo siųsti atsakingą asmenį įvertinti laikinos darbuotojų darbo vietos ir instruktuoti juos apie pavojingus veiksnius joje.
    2. Ieškovės vertinimu, neįtikėtina atsakovės pozicija, jog K. B. savavališkai nusprendė dirbti su krovininiu liftu. Teigia, jog darbuotojai paklūsta darbdavio nurodymams, todėl labiau tikėtina, jog K. B. vykdė darbdavio nurodymą dirbdamas prie lifto.
    3. Atkreipė dėmesį, kad duomenų, patvirtinančių, kad atsakovei siunčiant K. B. laikinai dirbti į UAB „Vakarų krova“, jis buvo papildomai instruktuotas apie laikino darbo vietoje esančius papildomus rizikos veiksnius, byloje nepateikta. Darė išvadą, jog atsakovė privalėjo supažindinti darbuotojus su rizikos veiksniais laikinoje darbo vietoje pasirašytinai, tačiau šios pareigos neįvykdė.
    4. Pažymėjo, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai, o ne kitos priežastys sąlygojo žalos ieškovei padarymą, o šį faktą, jog yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ieškovei padarytos žalos, patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas – 2016-12-20 nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1, kuriame nurodyta nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2016-11-23 UAB „Selvija“ darbuotojui K. B., priežastis – neinstruktuoto, nesupažindinto su pavojingais veiksniais laikinoje darbo vietoje darbuotojo kėlimasis laivo krovininiu liftu, nepritaikytu žmonėms kelti, ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies pažeidimas.
    5. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog nelaimingo atsitikimo darbe aktui suteikta didesnė įrodomoji galia, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose laikosi praktikos, jog nelaimingo atsitikimo darbe aktui suteikiama didesnė įrodomoji galia ir, kol šis aktas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jame nurodytos aplinkybės laikomos teisingomis.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ prašė atmesti atsakovės UAB „Selvija“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą bei 2017 m. gruodžio 18 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
    1. Atsakovei pateikiant užsakymą telefonu buvo nurodytas konkretus žmonių skaičius, reikalingas šaldytos produkcijos krovai, nurodytas laivo tipas, jog laivas „aparelinis“, t. y. su liftu. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė, būdama informuota apie laivo tipą bei pati būdama savo srities profesionalė, suprato, kokiam darbui siunčiami žmonės ir su kokiomis darbo priemonėmis jie turės dirbti teikdami paslaugas.
    2. Pažymėjo, jog paslaugų sutartis UAB „Selvija“ imperatyviai įpareigojo ne tik instruktuoti savo darbuotojus saugos darbe bei kitais sutarties 3.1.1 papunktyje nurodytais klausimais (Sutarties 3.1.2 p), bet ir vadovauti savo darbuotojams, taip pat atsakyti už taikomų reikalavimų pažeidimus įvykus nelaimingiems atsitikimams (Sutarties 3.1.9 p.). Teigia, jog sutarties nuostatos, įskaitant ir minėtąją, iš esmės paslaugos teikėjo, t. y. vykdytojo, vadovaujančiam asmeniui suteikė teisę ir pareigą bet kokiais klausimais bendrauti su užsakovo darbuotojais tam, kad paslauga būtų suteikta tinkamai ir saugiai.
    3. Trečiasis asmuo nurodė, kad sutarties 3.1.9 papunktyje nurodyta, jog atsakovė įsipareigoja vadovauti savo darbuotojams, taip pat atsakyti už taikomų reikalavimų pažeidimus įvykus nelaimingiems atsitikimams ir atsiradus profesinių susirgimų, surašydama nustatytos formos aktus, taip pat atlyginti materialinę žalą dėl darbingumo netekimo. Darė išvadą, kad atsakovė, o ne trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ turėjo pareigą tinkamai instruktuoti savo darbuotojus prieš juos siųsdama laikinam darbui į kitą įmonę tiek įstatyme nustatytu pagrindu, tiek 2012 m. balandžio 4 d. sutarties Nr. 1 pagrindu, ir šita atsakovės, kaip darbdavio, funkcija nebuvo perduota jokiam kitam asmeniui.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.
  4. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, apeliantės vertinimu, buvo klaidingai nustatytos esminės faktinės bylos aplinkybes, kurios sudarė sąlygas netinkamai taikyti materialines teisės normas, taip pat dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.
Faktinės bylos aplinkybės
  1. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad K. B., kuris yra ieškovės I. B.-Š. tėvas, dirbo atsakovės UAB „Selvija“ bendrovėje laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. 2016 m. lapkričio 22 d. 19.00 val. K. B. kartu su kitais UAB „Selvija“ ir UAB „Vakarų krova“ darbuotojais pradėjo savo darbo pamainą Klaipėdos uoste laivo „( - )“ triume. UAB „Selvija“ darbuotojai darbus atliko pagal 2012 m. balandžio 4 d. tarp UAB „Vakarų krova“ ir UAB „Selvija“ sudarytą sutartį Nr. 1. 2016 m. lapkričio 23 d. 00.00 val. prasidėjus pietų pertraukai visi darbuotojai išėjo pietauti, tačiau K. B. buvo pakviestas į lifto valdymo kabiną buvusio darbuotojo A. L., į kurią K. B. kėlėsi laive esančiu kroviniu liftu. Liftui pakilus K. B. nukrito nuo lifto platformos iš 7 metrų aukščio į lifto šachtą ir 2016 m. lapkričio 23 d. žuvo.
Dėl klaidingai nustatytų esminių faktinių aplinkybių bei netinkamai taikytų materialinių teisės normų
  1. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje kilo ginčas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė I. B.-Š. atsakovės UAB „Selvija“ civilinę atsakomybę kildina iš delikto, t. y. turtinės prievolės dėl žalos padarymo (CK 6.246–6.249 str.).
  2. Atkreiptinas dėmesys, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016).
  3. Apeliaciniu skundu iš esmės nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tik per vieną faktinių veiksmų prizmę, t. y. jog UAB „Vakarų krova“ užsakė iš atsakovės paslaugas, tarp kurių darbuotojo / darbuotojų, turinčių teisę dirbti krovininiu liftu, paslaugos, tačiau neatsižvelgė į atsakovės nurodomas aplinkybes, jog atsakovė negavo užsakymo, kuriame būtų iškeltas specialus reikalavimas, kad bent vienas tos pamainos atsakovės siunčiamas darbuotojas turėtų laivo krovininio lifto pažymėjimą ar pan. Apeliantė teigia, kad vykdė įprastą savo paslaugų teikimą trečiajam asmeniui pagal 2012 m. balandžio 4 d. sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniu skundu apeliantė nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ar įvertinęs, o tik pateikia kitokį, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytų aplinkybių vertinimą. Atkreiptinas dėmesys, jog vertindamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama pateiktą apeliacinį skundą, patikrins, ar pirmosios instancijos teismas, atlikdamas byloje surinktų įrodymų vertinimą, nepadarė teisės ir fakto klaidų.
  4. Apeliantė teigia, jog 2016 m. lapkričio 22 d. atsakovės darbuotojai atvyko pas užsakovę UAB „Vakarų krova“ dėl krovos darbų, kuriems vadovavo ir juos skirstė UAB „Vakarų krova“ darbuotojas – stividorius P. M.. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kas yra stividorius ir kokią reikšmę jis turi nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi išimtinai pagal tarpusavio sutartį atsižvelgdama į trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ stividoriaus pareiginę instrukciją UAB „Vakarų krova“ privalėjo patikrinti atsiųstų atsakovės darbuotojų kvalifikaciją, turimus pažymėjimus ir pan. ir tik tada paskirstyti juos į darbo vietas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais. Pažymėtina, jog ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė I. B.-Š. kreipdamasi į teismą teisminės gynybos bei formuodama ieškinio dalyką prašė priteisti iš atsakovės UAB „Selvija“ neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo reikalavimu ieškovė apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, kurių teismas negali peržengti. Nagrinėjamu atveju apeliantė siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ stividoriaus pareiginės instrukcijos, tačiau įvertinęs ieškinio ribas, jog toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ atsakomybės, kadangi tam neturėjo teisinio pagrindo.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju teismas nagrinėjo civilinę byla pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, t. y. teismo pareiga šiuo atveju buvo nustatyti, ar yra teisinis pagrindas teigti, jog atsakovė yra atsakinga dėl kilusio nelaimingo atsitikimo, ar tokio pagrindo nėra. Nors apeliantė siekia įrodyti, jog dėl nelaimingo atsitikimo darbe kilimo yra kaltas trečiasis asmuo, tačiau šiuo atveju trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ kaltės laipsnis vertinant nelaimingo atsitikimo darbe kilimą nėra nustatinėjamas. Papildomai išaiškintina, jog jei atsakovė mano, kad dėl atsiradusių nuostolių yra kaltas trečiasis asmuo, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą bei prašyti nuostolių atlyginimo regreso tvarka (CK 6.111 straipsnis).
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog apeliantės nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, laikytini nepagrįstais, o vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, todėl konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo šiais apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą.
Dėl nelaimingo atsitikimo darbe akto, kaip prima facie įrodymo.
  1. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Remiantis kasacinio teismo praktika, rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010). Tam, kad valstybės ir savivaldybių institucijos išduotame dokumente esanti informacija būtų vertinama kaip oficialusis rašytinis įrodymas, ji pirmiausia turi atitikti įrodymo sampratą, t. y. dokumente turi būti užfiksuoti su byla susiję faktiniai duomenys. Dėl šios priežasties ne bet kuri valstybės ar savivaldybės institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas ir todėl neatitinka įrodymo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013).
  2. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad teismas nelaimingų atsitikimų darbe aktui suteikdamas didesnę įrodomąją vertę kaip oficialiam rašytiniam įrodymui pažeidė įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijus (CPK 177–181 straipsniai), nes pastarajame akte nebuvo tirtos UAB „Vakarų krova“ stividoriaus pareiginės instrukcijos; nelaimingų atsitikimų darbe aktą surašęs asmuo nevertino faktinių aplinkybių, kad atsakovė nesiuntė darbuotojo dirbti su krovininiu liftu, nevertino teisinių sutarties šalių teisių ir pareigų pažeidimo ir kt. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, jog 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 buvo sudarytas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus inspektoriaus E. G., šis dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus bei šiame dokumente pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Darytina išvada, jog byloje pateiktas 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 atitinka oficialiam dokumentui keliamas sąlygas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą aktą pripažino oficialiu rašytiniu įrodymu bei pagrįstai suteikė jam didesnę įrodomąją galią.
  3. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė, nesutikdama su 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte užfiksuotomis aplinkybėmis, turėjo teisę jį skųsti, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtą aktą pasirašė atsakovės UAB „Selvija“ direktorius S. R. ir atstovė A. L., todėl darytina išvada, kad apie minėtame akte nustatytas aplinkybes jie žinojo bei su jomis sutiko. Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kuriam suteikiama didesnė įrodomoji galia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios teismo išvados nepaneigia.
Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvimo / nebuvimo
  1. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldenis“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-153/2008). Taigi, neatlikus veiksmų tyrimo, iš karto negalima teigti, kad asmuo veikė neteisėtai. Norint konstatuoti šį faktą, turi būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes.
  2. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad atsakovės darbuotojas – ieškovės tėvas K. B. buvo tinkamai instruktuotas, jog naudotis liftu žmonėms yra draudžiama, todėl mano, jog šiuo atveju nėra apeliantės neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kas turėjo pareigą instruktuoti K. B. apie pavojingus veiksnius darbo vietoje. Pažymėtina, kad K. B., kuris yra ieškovės I. B.-Š. tėvas, nelaimingo atsitikimo metu dirbo atsakovės UAB „Selvija“ bendrovėje pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbo sutartį Nr. 235. Įstatymas numato, jog darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog pagal bendrą taisyklę už darbuotojo saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą yra atsakingas darbdavys, jei kiti įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog K. B. nelaimingo atsitikimo metu dirbo Klaipėdos uoste laivo „( - )“ triume pagal 2012 m. balandžio 4 d. sutartį Nr. 1, sudarytą tarp trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ ir atsakovės UAB „Selvija“. Pagal minėtos sutarties 3.1.2 papunktį, vykdytojas (apeliantė UAB „Selvija“) įsipareigoja instruktuoti savo darbuotojus saugos darbe bei kitais šios sutarties 3.1.1 papunktyje nurodytais klausimais iki vykdytojo darbuotojų atvykimo dėl paslaugų teikimo pas užsakovą (UAB „Vakarų krova“). Šios sutarties 3.1.9 papunktyje taip pat nurodyta, kad vykdytojas (apeliantė UAB „Selvija“) įsipareigoja vadovauti savo darbuotojams, taip pat užtikrinti ir atsakyti už taikomų reikalavimų pažeidimus įvykus nelaimingiems atsitikimams ir atsiradus profesinių susirgimų, surašyti nustatytos formos aktus ir atlyginti materialinę žalą dėl darbingumo netekimo. Tai reiškia, jog šalys pasirašydamos minimą sutartį susitarė, jog už apeliantės UAB „Selvija“ darbuotojų instruktavimą darbo saugos klausimais bus atsakinga pati apeliantė. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei nurodomą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl atsakovės UAB „Selvija“ neteisėtų veiksmų, jog atsakovė neįvykdė savo pareigos instruktuoti savo darbuotoją K. B. saugos darbe klausimais, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu K. B. žuvo.
  3. Dar daugiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog analogiškos aplinkybės nustatytos ir 2016 m. gruodžio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 5 ir 11 punktuose, kuriuose konstatuota, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, jog K. B. nebuvo nustatyta tvarka instruktuotas naudotis krovininiu liftu, kuris nepritaikytas žmonėms kelti, tuo pažeidžiant DSSĮ 27 straipsnį.
  4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais, jog 2016 m. lapkričio 29 d. P. M. paaiškinimas, 2016 m. gruodžio 7 d. M. V. patikslintas paaiškinimas, 2016 m. lapkričio 23 d. D. K., „( - )“ vyr. kapitono padėjėjo, paaiškinimas, UAB „Vakarų krova“ darbuotojų A. J. ir E. S. parodymai patvirtina aplinkybes, jog K. B. buvo tinkamai informuotas apie lifto naudojimo taisykles. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti liudytojai savo paaiškinimuose nurodė, kad K. B. buvo parodyta, kaip saugiai naudotis laivo liftu, paaiškinta, kad liftas skirtas tik kroviniams kelti, tačiau šiuo atveju laikytina, jog šie liudytojų parodymai yra subjektyvūs. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, jog nėra aišku, kokia apimtimi buvo instruktuoti darbuotojai, ar informacija buvo pateikta suprantamai, lietuvių kalba, be to, nėra žinoma, ar K. B. girdėjo ir suprato instruktažą, todėl atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas negali daryti objektyvių išvadų, jog K. B. buvo tinkamai informuotas apie darbo saugos, susijusios su laivo liftu, taisykles.
  5. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė UAB „Selvija“ neįvykdė savo pareigos instruktuoti K. B. apie pavojingus veiksnius laikinoje darbo vietoje, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu K. B. nuo patirtų sužalojimų mirė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog darbdavys prieš imdamasis krovos darbų privalo asmeniškai įsitikinti laivo konstrukcija ir jame esančiais pavojingais įrenginiais. Jei informacijos apie laive esančius pavojingus įrenginius jis neturi, tai darbdavio pareiga yra gauti tokią informaciją iš laivo agentų arba tiesiogiai iš laivo kapitono ar jo įgalioto asmens. Tokios informacijos neturėjimas jokiu būdu nepašalina darbdavio atsakomybės už dėl nelaimingų atsitikimų kilusias pasekmes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai sprendė, kad buvo nustatyta atsakovės kaltė, nes žalą sąlygojo atsakovės neteisėti veiksmai, ir tai šioje byloje yra neginčijamai nustatyta.
  6. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  7. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė neturtinės žalos atlyginimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, dėl to priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė I. B.-Š. prašo priteisti 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2018 m. sausio 22 d. sąskaitą Nr. 2018/01/14, 2018 m. sausio 22 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 01/11 bei 2018 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo sumokėjo 1 000,00 Eur atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 817,60 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 000,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), konstatuoja, kad ieškovės prašymas priteisti 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
  3. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

15palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą nepakeistą.

16Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Selvija“, į. k. 302651646, ieškovės I. B.‑Š., a. k. ( - ) naudai 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai