Byla 3K-3-335/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. A. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. D., K. Ž. dėl administracinių aktų panaikinimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys: Aplinkos ministerija, notarė L. T., Valstybinis miškotvarkos institutas, J. N..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Šioje civilinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo procesą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo.

6Ieškovas H. A. nurodė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimu jam atnaujintas praleistas įstatymo nustatytas terminas Kauno apskrities viršininko administracijai prašymui atkurti nuosavybės teises į jo tėvui P. A. iki nacionalizacijos priklausiusį 3,52 ha žemės sklypą, buvusį ( - ), bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kaišiadorių žemėtvarkos skyrius 2008 m. gegužės 6 d. raštu informavo ieškovą, kad nėra galimybių žemės grąžinti natūra, nes nurodytas žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė. Ieškovui (jam atstovaujančiai dukteriai J. V.) 2009 m. rugsėjo 3 d. raštu kreipusis į Kauno apskrities viršininko administraciją ir susipažinus su dokumentais, susijusiais su P. A. žemės sklypu, sužinota, kad į 0,40 ha dalį buvusio savininko P. A. žemės Miškų ūkio ministerijos 1995 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 10-60-3046 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 1124 nuosavybės teisės atkurtos atsakovei K. Ž.. Likusi P. A. žemės dalis užlieta Kauno mariomis ir užimta valstybiniu mišku. Ieškovo teigimu, atkuriant atsakovei nuosavybės teises į 0,40 ha dalį žemės sklypo nebuvo laikomasi imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, nuosavybės teisės atkurtos tik pagal subjektyvius liudytojų parodymus, nenustačius tikslių žemės sklypo ribų ir ne į buvusio žemės savininko J. Z. žemę, buvusią ( - ), o į P. A. ( - ), valdytą žemę, todėl dalis ieškovo paveldėtos žemės nepagrįstai pateko į atsakovei pamatuotą žemės sklypą. Dėl tokio, ieškovo manymu, neteisėto nuosavybės teisų atkūrimo jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris konstatavo pirmiau nurodytas aplinkybes. Aplinkybę, kad P. A. iki žemės nacionalizacijos priklausė 3,52 ha žemės sklypas, buvęs ( - ), patvirtina Kauno apskrities archyvo 2008 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. V10-2483. Pagal dabartinį administracinį teritorijos suskirstymą ši žemė yra ( - ). Dėl šių priežasčių turėtų būti panaikintos Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1124 ir Miškų ūkio ministerijos 1995 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 10-60-3046 dalys dėl nuosavybės teisių į 0,40 ha žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimo atsakovei. Panaikinus nurodytas administracinių aktų dalis, turėtų būti pripažinta negaliojančia 2001 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė pardavė žemės sklypą atsakovui G. D., o Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba turėtų būti įpareigota atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,40 ha P. A. žemės, buvusios ( - ), natūra.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

8Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti dalį Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1124 ir Miškų ūkio ministerijos 1995 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 10-60-3046 bei pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį; paliko nenagrinėtą ieškinio reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,40 ha P. A. žemės, buvusios ( - ); priteisė iš ieškovo atsakovui G. D. 6465 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 94,19 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas G. D. 0,4 ha žemės sklypą, esantį ( - ), įgijo 2001 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, jis nėra saistomas giminystės ryšiais su buvusia sklypo savininke atsakove K. Ž., apie žemės sklypo pardavimą sužinojo iš skelbimų laikraštyje, pirkimo–pardavimo sutartis ir turto perdavimo aktas atitinka CK 6.392–6.400 straipsnių reikalavimus, jie sudaryti ir patvirtinti notarės, sutarties pasirašymo dieną atsakovas visiškai atsiskaitė su sklypo pardavėja K. Ž., todėl pripažino atsakovą sąžiningu nurodyto žemės sklypo įgijėju ir sprendė, jog nėra įstatymo nustatyto pagrindo pripažinti 2001 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.

10Teismas nurodė, kad pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant mišką natūra arba atlyginama šiame įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Nuosavybės teisų atkūrimo atsakovei K. Ž. momentu jokių pretendentų į ginčo žemės sklypą daugiau nebuvo, o ieškovas iki įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustato termino – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartimi jam atnaujintas įstatymo nustatytas terminas pateikti prašymui nuosavybės teisę į tėvo P. A. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, pateikiant nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Iš Kaišiadorių rajono, Rumšiškių (4950) kadastro vietovės paruošto Valstybinio miškotvarkos instituto grupės vadovės I. M. plano matyti, kurioje vietovėje pažymėtos gretimybės e-f ( - ) viensėdis K. ir J. Z. žemės, raudona linija pažymėtos ribos pagal archyvinius brėžinius, įskaitant ir parduotą J. Z. žemę (paveldėtoja atsakovė K. Ž.), bei vieta, kurioje atkurtos nuosavybės teisės buvusio žemės sklypo savininko J. Z. paveldėtojai K. Ž., ir violetine spalva žemės sklypo ribos pagal liudytojų F. P. ir M. L. parodymus. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad nėra įstatymo nustatyto pagrindo pripažinti negaliojančiu Miškų ūkio ministerijos 1995 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr.10-60-3046 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 3 d. įsakymo Nr.1124 dalis dėl nuosavybės teisių į 0,40 ha žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimo atsakovei.

11Kadangi nuosavybės teisių ieškovui atkūrimo klausimas nesprendžiamas, kol vyksta šis ginčas teisme, tai teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinę žemės ūkio tarnybą atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,40 ha P. A. žemės natūrą, todėl paliko nenagrinėtą šią ieškinio dalį.

12Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 1 d. nutartimi paliko Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio d. sprendimą iš esmės nepakeistą.

13Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, siekdama atkurti nuosavybės į ginčo žemės sklypą teises, 1991 m. gruodžio 30 d. padavė Kaišiadorių rajono Rumšiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio J. Z. iki nacionalizacijos turėtą žemę; byloje neginčijama, kad atsakovės senelis iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 1 ha žemės sklypą, kurį įgijo pirkimo–pardavimo sandoriu iš A.. Sandorio sudarymo faktą taip pat patvirtina Kauno notarinio archyvo Kauno apskrities 1936 metams pripažinimo aktų knygos išrašas, kuris kartu su archyvinėje byloje Nr. 9-23 esančiais duomenimis apie J. Z. ( - ) turėtą žemę, remiantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 4 punktu, vertintini dokumentais, įrodančiais žemės valdymo nuosavybės teisę. Atkuriant nuosavybės teises į J. Z. žemę, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 12 taip pat buvo pateiktas žemės sklypo, į kurį atsakovei atkurtos nuosavybės teisės, abrisas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti visi, vieni kitiems neprieštaraujantys dokumentai: abrisas, ribų paženklinimo aktas, žemėtvarkos išvada, nesutiko su ieškovo argumentais, kad laikinas žemės sklypo ribų planas neatitinka įstatymo reikalavimų. Kadangi bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovės senelis buvo įgijęs žemės iš A., o sodo, statinių liekanos yra ne K. Ž. (dabartiniu metu G. D.) sklypo ribose, tai teismas sprendė, kad pagrįstai atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti ginčijamus administracinius aktus.

14Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant, yra ar ne pagrindas naikinti nuosavybės teisių atsakovei atkūrimo administracinius aktus, kai buvo nesilaikyta ribų nustatymo tvarkos, svarbu nustatyti, ar dėl nurodyto reikalavimo nesilaikymo buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo imperatyvas, jog nuosavybės teisės atkuriamos buvusiam savininkui, o jeigu šis miręs, – kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės išvestinės iš savininko, t. y. pagrindas juos naikinti būtų tada, jeigu būtų nustatyta, kad J. Z. nebuvo žemės, į kurią šiais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkas. Byloje nustatyta, kad neišliko planinė ( - ) medžiaga, ieškovas taip pat nedisponuoja tiksliomis žemės sklypo, priklausiusio jo tėvui, ribomis; sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, sklypo ribos buvo nustatinėjamos atsižvelgiant į liudytojų ir kviestinių paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą dėl iki nacionalizavimo valdomų žemės sklypų ribų, vertino ne tik institucijų parengtus planus, kurių ydingumu grindžiami ieškovo reikalavimai, bet ir archyvinius dokumentus apie buvusių savininkų gyvenamąją vietą, žemės perleidimo sandorius, liudytojų parodymus, tyrė vietoje šalių nurodytas aplinkybes apie sodo ir sodybos buvusią vietą (CPK 210 straipsnis). Įvertinęs šiuos duomenis ir byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nuosavybės teisė atkurta į asmens, iš kurio ji buvo nusavinta, žemę, jog ieškovo nurodytos sodybos ir sodo liekanos nepatenka į atsakovų žemės sklypo ribas, teismas sprendė, kad ieškovo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimas – laikinas žemės sklypo planas neatitinka įstatymo reikalavimų – nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi nesąžiningai ir ne pagal teisės aktų reikalavimus, o ieškinys pareikštas praėjus beveik trylikai metų nuo nuosavybės teisių atsakovei atkūrimo, todėl administracinio akto panaikinimas ieškovo nurodytais argumentais, teismo vertinimu, prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

15Teismas, spręsdamas ieškovo argumentų dėl sklypo įgijėjo atsakovo G. D. nesąžiningumo, grindžiamus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio kaina, nors šios turto vertės ieškovas nekvestionavo, pagrįstumo klausimą, padarė išvadą, kad toks kainos nustatymas (800 Lt) neprieštaravo sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovas neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės ribų nustatymo ir nenustatyta, kad jis būtų daręs kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams, tai, nenustatęs dabartinio žemės sklypo savininko G. D. nesąžiningumo, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią pagrįstai atmestas CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas H. A. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, priimant skundžiamus procesinius sprendimus netinkamai išaiškintos ir taikytos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4 straipsnių, Žemės reformos įstatymo 4, 22 straipsnių, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 redakcijos, priimtos 1993 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 337, Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų tvirtinimo“ nuostatos; procesiniai sprendimai priimti šališko teismo, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus surinktus įrodymus, ignoruojant, nepasisakius ir neįvertinus kai kurių byloje esančių įrodymų bei nustatytas aplinkybes, taip pažeidžiant CPK 178, 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuostatas, taip pat netinkamai taikant sąžiningo įgijėjo institutą (CK 4. 26, 4.96 straipsniai). Be to, teismai neatskleidė bylos esmės, savo išvadas nepakankamai motyvavo, o apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs apeliacinio skundo argumentų teisinės analizės ir apsiribojęs tik išvadų konstatavimu, netinkamai atliko savo funkciją – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

18Ieškovo teigimu, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atkuriant atsakovei nuosavybės teises nebuvo kitų pretendentų į ginčo žemės sklypą; nesivadovavo reikšminga aplinkybe, kad atsakovei nuosavybės teisės atkurtos natūra, o ne ekvivalentine natūra, t. y. į senelio J. Z. tariamai tikrovėje valdytą žeme, o ne į laisvą valstybinio fondo žemę. Nors jos senelis iki nacionalizacijos buvo pirkęs 1 ha žemės iš P. A., tačiau byloje jokiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad jis būtų pirkęs ir valdęs žemę, esančią būtent ginčo vietoje. Nors teismai nurodė, kad žemę P. A. pardavė be trobesių, tačiau neįvertino aplinkybės, jog trobesiai buvo kitoje vietoje, pačioje viršutinėje sklypo Nr. 97 dalyje. Be to, liudytojas L. Z. patvirtino aplinkybę, kad atsakovei grąžinta žemė ne toje vietoje, kur turėjo J. Z., tačiau teismai nepagrįstai jo parodymais nesirėmė. Taip pat nebuvo vertintas rašytinis įrodymas – knygos „Nuskendusio slėnio istorija“ ištrauka, kuri patvirtina, kad P. A. sodyba nebuvo užlieta Kauno mariomis. Teismai, padarydami išvadą, kad po nuosavybės teisių atsakovei atkūrimo atsirado kitas pretendentas (t. y. ieškovas) į tą pačią žemę, neteisingai atskleidė bylos esmę, nes į P. A. iki nacionalizacijos valdytą 3,52 ha žemės yra tik vienas pretendentas – ieškovas, o atsakovė negali pretenduoti kartu su juo į tą patį žemės sklypą. Atsakovei nuosavybės teisės atkurtos nesant tam reikiamų dokumentų, taip pat be žemės sklypo plano, o esami dokumentai buvo surašyti formaliai. Byloje esantis laikinas žemės sklypo planas nelaikytinas tinkamu teritorijų planavimo dokumentu pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Be to, atkuriant nuosavybės teises nebuvo įvertintas atsakovės pasirengimas ūkininkauti. Dėl šių priežasčių skundžiamais procesiniais sprendimais buvo ignoruota ir neapginta ieškovo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

19Kadangi atsakovė neteisėtai įgijo nuosavybės teisę, tai atsakovas G. D. negali būti laikomas sąžiningu ginčo žemės sklypo įgijėju. Iš neteisės negali atsirasti teisė, neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių. Atsakovo nuosavybės teisė negali būti ginama, nes pirkimo–pardavimo sandorio šalys, atsižvelgiant į žemės sklypo pardavimo kainą, nebuvo sąžiningos. Istoriniu, kultūros aspektu vertinga žemė, esanti patrauklioje vietoje prie Kauno marių, parduota tik už 800 Lt, kai tikroji rinkos vertė buvo daugiau kaip 10 kartų didesnė. Sandorio sudarymo metu tikroji sklypo rinkos kaina nebuvo nustatyta, o sutartyje nurodyta tik nominali indeksuota vertė, kas neatitinka CK 6.198 straipsnio reikalavimų. Jeigu asmuo turtą įsigijo mažesne kaina nei reali rinkos vertė, jo negalima pripažinti sąžiningu turto įgijėju. Turto įgijėjas privalo domėtis tiek perkamu turtu, tiek jo savininku. Atsakovo sumokėto žemės mokesčio dydis – 528 Lt, kuris buvo apskaičiuotas nuo žemės sklypo vertės, patvirtina, kad sklypo vertė buvo 85 154,21 Lt.

20Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas, nes tokios pačios sudėties nagrinėjo J. N. civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama civilinė byla; šis teismas atmetė ieškovo prašymą atnaujinti procesą byloje dėl juridinio fakto nustatymo, o aukštesnės instancijos teismui atnaujinus procesą ir iš naujo išnagrinėjus bylą vėl buvo priimtas ieškovui nepalankus sprendimas, kuris buvo panaikintas ir priimtas teisėtas ieškovui palankus sprendimas tik aukštesnės instancijos teisme; įrodymų vertinimas atliktas šališkai, atsakovų naudai; daugelis ieškovo atstovių pateiktų argumentų, įrodymų neįvertinti ir ignoruoti.

21Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsakovo manymu, teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovei nuosavybės teisės atkurtos teisėtai ir ne į P. A. žemę, o į jos senelio J. Z. valdytą žemę; nuosavybės teisės atkurtos P. A. žemės sklypo ribose, nes jo įpėdiniai notaro patvirtinta 1935 m. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido J. Z. 1 ha žemės be trobesių. J. Z. iš tikrųjų valdė žemę P. A. sklypo ribose ir tai patvirtina Kauno notarinio archyvo Kauno apskrities 1935 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas, kuris, remiantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 4 punktu, vertintinas kaip įrodantis žemės valdymo nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kaišiadorių rajono, Rumšiškių (4950) kadastro vietovės žemės sklypo planu, kuris sudarytas pagal archyvinius dokumentus ir liudininkų parodymus. Šiame plane geltona spalva pažymėta žemės sklypo dalis, kurią valdė J. Z. ir šiuo metu atsakovei atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat J. Z. valdytą žemės vietą nurodo 1994 m. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, 1995 m. laikinas žemės sklypo planas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų aplinkybę, kad P. A. pardavė J. Z. žemę kitoje vietoje, nei atsakovei atkurtos nuosavybės teisės. Laikinas žemės sklypo planas buvo tinkamas dokumentas ne tik atkuriant nuosavybės teises, bet ir šiuo metu jis yra galiojantis dokumentas. Atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra visi tam reikiami dokumentai, kurie neprieštarauja vieni kitiems ir yra nuoseklūs. Ieškovas neįrodė, kad pastatai buvo viršutinėje sklypo dalyje. Priešingai, liudytojai paaiškino, kad P. A. statiniai buvo įkalnėje, bet ne žemės sklypo viršūnėje, ir jie šiuo metu yra užlieti Kauno marių. Vietos apžiūros metu nustatyta, kad ieškovo atstovės parodytos sodo ir statinių liekanos yra valstybinio žemės sklypo, o ne K. Ž. (šiuo metu G. D.) žemės sklypo ribose. Atkuriant atsakovei nuosavybės teises, jos pasirengimas ūkininkauti neturėjo būti vertinamas. Be to, archyvinėje nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra jos 1994 m. rugpjūčio 25 d. prašymas, kuriame nurodyta, jog ji planuoja auginti žemės ūkio kultūras, turi pastatų, traktorių, gyvulių, planuoja pirkti ūkinį pastatą, pageidauja gauti valstybinę paskolą. Dėl šios priežasties Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnis nebuvo pažeistas. Ieškovo nurodoma knygos „Nuskendusio slėnio istorija“ ištrauka nebuvo pateikta į bylą. O jeigu pastatai nebuvo užlieti, tai ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kur tie pastatai yra. Ieškovas teigia, kad teismas buvo šališkas, tačiau jis nepasinaudojo teise reikšti nušalinimą.

22Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą nepateikė.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

25Dėl bylos nagrinėjimo ribų

26Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti.

27Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), o kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasacinio skundo teisiniai argumentai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismas negali peržengti apeliacinio ar kasacinio skundo ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), o kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas), taip pat kasaciniame skunde neleidžiama remtis įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

28Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik motyvuoti kasacijos pagrindai, nurodyti kasaciniame skunde. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-308/2013; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, turi pagrindą pripažinti, kad kasatoriaus paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus.

29Kasatorius (ieškovas) šioje byloje pareikštu ieškiniu reiškė tris reikalavimus: 1) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1124 ir Miškų ūkio ministerijos 1995 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 10-60-3046 dalis dėl nuosavybės teisių į 0,40 ha žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimo atsakovei; 2) pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 18 d. nurodyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti kasatoriui nuosavybės teises į 0,40 ha P. A. žemės, buvusios ( - ), natūra. Nagrinėjamu atveju reikalavimas panaikinti administracinių aktų dalis dėl nuosavybės teisių į 0,40 ha žemės sklypą atkūrimo atsakovei yra pagrindinis, o kiti du – išvestiniai, kurie galėtų būti tenkintini tik patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą. Pagrindinį reikalavimą kasatorius grindė neteisėtu nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, kuris, jo manymu, iki nacionalizacijos buvo valdytas jo tėvo, o ne atsakovės senelio, atkūrimu, o išvestinius – tuo, kad iš neteisės teisė negali atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai (neteisėtas nuosavybės teisių atkūrimas) negalėjo sukurti jokių teisinių padarinių, tarp jų ir nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą perleidimo galimybės ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi. Taigi šios bylos pagrindinis nagrinėjimo dalykas yra nuosavybės teisių į ginčo 0,40 ha žemės sklypo atkūrimo atsakovei teisėtumas.

30Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai reikalavimą panaikinti administracinių aktų dalis atmetė iš esmės tuo pagrindu, kad kasatorius neįrodė, jog ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos buvo valdytas jo tėvo ir kad jis nebuvo parduotas atsakovės seneliui. Atmetę šį pagrindinį reikalavimą, teismai atmetė ir išvestinį reikalavimą pripažinti negaliojančia ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pažymėjo, kad ginčo sklypą įsigijęs atsakovas G. D. laikytinas sąžiningu šio nekilnojamojo turto įgijėju. Reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti kasatoriui nuosavybės teises į 0,40 ha žemės sklypą buvo paliktas nenagrinėtas.

31Kasatorius, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais, kasaciniu skundu prašo juos panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai, t. y. tenkinti visus tris ieškinio reikalavimus. Tačiau kasaciniame skunde jis nenurodo jokių teisinių argumentų dėl teismų padarytų išvadų dėl palikto nenagrinėto trečiojo ieškinio reikalavimo (ne)pagrįstumo, šis klausimas taip pat nebuvo keliamas ir jo apeliaciniame skunde. Kadangi, minėta, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasacinio skundo teisiniai argumentai ir nagrinėjamu atveju nenustatyta kasacinio skundo ribų peržengimo pagrindo, tai teisėjų kolegija nepasisako dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti kasatoriui nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

32Kasaciniame skunde kasatorius, nesutikdamas su atmestu reikalavimu pripažinti negaliojančią 2001 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 4.26 ir 4.96 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias sąžiningo įgijėjo institutą, nepagrįstai, neįvertinę ginčijamo sandorio kainos, pripažino atsakovą G. D. sąžiningu ginčo žemės sklypo įgijėju. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimą pripažinti negaliojančia nurodytą sutartį kasatorius ieškinyje grindė tuo, jog atsakovė, kuriai nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, kasatoriaus teigimu, buvo atkurtos neteisėtai, neįgijo nuosavybės teisės į šį sklypą, todėl negalėjo jo parduoti; panaikinus ginčijamas administracinių aktų dalis dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atsakovei atkūrimo, taip pat turėtų būti pripažinta negaliojančia atsakovų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kaip nuosavybės teisių atkūrimo proceso išvestinis sandoris. Ieškinyje nebuvo nurodyta jokių aplinkybių dėl atsakovo, kaip žemės sklypo įgijėjo, nesąžiningumo ir ginčijamo sandorio vertės bei žemės sklypo pardavimo kainos, taip pat nebuvo prašoma sutartį pripažinti negaliojančia dėl atsakovo G. D. nesąžiningumo ir (ar) per mažos sandorio kainos, kasatoriaus manymu, neatitinkančios realios ginčo žemės sklypo rinkos vertės. Dėl šių priežasčių ginčijamo sandorio teisėtumo klausimas nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismo vertintas nebuvo. Teismas, vertindamas ginčo sandorį, tik formaliai pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą.

33Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teismo, ir į tai, kad bylos nagrinėjimo ribos nustatytos pareikštu ieškiniu, kuriame, minėta, ginčijamo sandorio (ne)teisėtumas nebuvo grindžiamas aplinkybėmis dėl G. D. nesąžiningumo ir per mažos žemės sklypo pardavimo kainos, sprendžia, jog kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 4.26 ir 4.96 straipsnių nuostatų taikymo nesudaro kasacijos dalyko, todėl jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (CPK 341 straipsnis, 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).

34Teisėjų kolegija, detaliai įvertinusi kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas – proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą taikymas, nes kasatorius iš esmės nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl to, kad byloje neįrodyta, jog ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė jo tėvas, o ne atsakovės senelis.

35Dėl įrodinėjimą, įrodymo vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo

36Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai išaiškino ir taikė Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4 straipsnių, Žemės reformos įstatymo 4, 22 straipsnių, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 redakcijos, priimtos 1993 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 337, Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų tvirtinimo“ nuostatas. Dėl nurodytų materialiosios teisės normų taikymo teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad ieškinys iš esmės buvo atmestas neįrodžius reikalavimų pagrįstumo. Nors sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorius nepretendavo į atsakovės senelio valdytą žemės sklypą, o atsakovė – į kasatoriaus tėvo valdytą žemę, ir ginčas byloje kilo ne tarp kelių įpėdinių (pretendentų) į tą patį žemės sklypą, o dėl skirtingų savininkų iki nacionalizacijos valdytos žemės buvimo vietos ir ribų, todėl skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad atkuriant atsakovei nuosavybės teises kitų pretendentų į tą patį žemės sklypą nebuvo. Tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos procesinių sprendimų teisėtumui, nes, minėta, ieškinys atmestas kasatoriui neįrodžius, kad ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė jo tėvas.

37Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad atsakovei K. Ž. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,40 ha žemės sklypą, esantį ( - ), kuris, jo manymu, iki nacionalizacijos buvo valdytas ne atsakovės senelio J. Z., o kasatoriaus tėvo P. A.. Jo manymu, atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti faktą, kad būtent ginčo žemės sklypas, esantis nurodytoje vietoje, buvo kasatoriaus tėvo parduotas atsakovės seneliui, kuris vėliau jį valdė iki žemės nacionalizacijos. Kasatorius, nesutikdamas su skundžiamais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde nurodo, kad tiek jo į bylą pateiktus, tiek visus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus teismai vertino netinkamai, neobjektyviai, nepagrįstai vien atsakovės naudai, taip pažeisdami CPK 178, 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuostatas.

38Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl negalimas įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 179 straipsnis). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Taigi nagrinėjamu atveju kasatorius, reikšdamas ieškinį ir ginčydamas administracinių aktų, kuriais atsakovei atkurtos nuosavybės teisės į jos senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, į kurios sudėtį įeina ir ginčo 0,40 ha žemės sklypas, esantis ( - ), dalis, privalėjo įrodyti, kad šis ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos buvo valdytas kasatoriaus tėvo ir kad šio nebuvo parduotas atsakovės seneliui.

39Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

40Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į iki 1940 metais įvykusios nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo, įrodinėjamas tokio pobūdžio bylose yra pakankamai sudėtingas dėl praėjusio ilgo laikotarpio nuo įrodinėtinų aplinkybių apie piliečių valdytą žemę (jos buvimo vietą ir ribas), oficialių dokumentų trūkumo, neišlikusių gyvųjų liudytojų ar jų garbaus amžiaus, kitų objektyvių ir subjektyvių aspektų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo metu tiek kasatorius, tiek atsakovė vienodai pripažino faktą, jog kasatoriaus tėvas pardavė atsakovės seneliui 1 ha žemės sklypą. Ginčas kilo tik dėl to, ar į šio žemės sklypo sudėtį taip pat įėjo ir 0,40 ha ginčo žemės sklypas. Nagrinėjamu atveju neišliko jokių oficialių tiek kasatoriaus tėvo, tiek atsakovės senelio valdytų žemės sklypų planų, kuriose būtų aiškiai nustatytos šių žemės sklypų ribos. Atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo byloje jos senelio iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo buvimo vieta, sudėtis ir ribos buvo nustatytos tik liudytojų parodymais. Kasatorius šioje byloje ginčo žemės sklypo, kurį, jo manymu, valdė jo tėvas, vietą ir ribas taip pat įrodinėja pateikęs planą, sudarytą tik iš liudytojų parodymų. Teismo posėdžių metu apklausti liudytojai, atsižvelgiant į tai, kokios šalies prašymu jie buvo kviesti, nurodė skirtingas aplinkybes dėl ginčo žemės sklypo valdymo, jo (ne)pardavimo atsakovės seneliui aplinkybių. Taigi kasatoriaus ir atsakovės, t. y. priešingus interesus šioje byloje turinčių šalių, į bylą pateikti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, o jų patikimumo lygis nėra pakankamas. Dėl šių priežasčių byloje nėra galimybės nustatyti tikrąsias aplinkybes dėl ginčo žemės sklypo valdymo. Teismai, spręsdami dėl kasatoriaus reikalavimų nepagrįstumo, įvertino tiek jo, tiek atsakovų į bylą pateiktus, taip pat atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas proceso dalyvių nurodytas aplinkybes taip pat tikrino vietoje. Taigi teismai pagal savo galimybes iš esmės įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė teismai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Objektyvios galimybės gauti papildomų, kitokių įrodymų nėra, nes jie neišliko, todėl skundžiamų procesinių sprendimų panaikinimas ir bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo nepakeistų šios bylos procesinės baigties, prieštarautų civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 2, 7 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atsakovei atkurtos 1995 metais, o su nagrinėjamu ieškiniu kasatorius į teismą kreipėsi tik 2008 metais, t. y. praėjus beveik trylikai metų, todėl, siekdamas užginčyti atsakovės nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, privalėjo pateikti tokius svarius įrodymus, kurie galėtų nulemti kitokią bylos baigtį.

41Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šią civilinę bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kasatoriaus argumentai dėl šių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

43Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 68,23 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (ieškovo) (CPK 92, 96 straipsniai).

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

45Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

46Priteisti iš ieškovo H. A. (asmens kodas ( - ) valstybei 68,23 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

47Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

48Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Šioje civilinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų,... 6. Ieškovas H. A. nurodė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m.... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 8. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu... 9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas G. D. 0,4 ha žemės... 10. Teismas nurodė, kad pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį... 11. Kadangi nuosavybės teisių ieškovui atkūrimo klausimas nesprendžiamas, kol... 12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m.... 13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, siekdama atkurti... 14. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant, yra ar ne pagrindas naikinti nuosavybės... 15. Teismas, spręsdamas ieškovo argumentų dėl sklypo įgijėjo atsakovo G. D.... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 17. Kasaciniu skundu ieškovas H. A. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės... 18. Ieškovo teigimu, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atkuriant... 19. Kadangi atsakovė neteisėtai įgijo nuosavybės teisę, tai atsakovas G. D.... 20. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas, nes tokios pačios... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 22. Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą nepateikė.... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 25. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 26. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio... 27. Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik... 29. Kasatorius (ieškovas) šioje byloje pareikštu ieškiniu reiškė tris... 30. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai reikalavimą... 31. Kasatorius, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais, kasaciniu skundu... 32. Kasaciniame skunde kasatorius, nesutikdamas su atmestu reikalavimu pripažinti... 33. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde... 34. Teisėjų kolegija, detaliai įvertinusi kasacinio skundo argumentus,... 35. Dėl įrodinėjimą, įrodymo vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso... 36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai... 37. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad atsakovei K. Ž. neteisėtai buvo... 38. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia... 39. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti... 40. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje... 41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje... 43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. pažymą apie... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 46. Priteisti iš ieškovo H. A. (asmens kodas ( - ) valstybei 68,23 Lt... 47. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos,... 48. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...