Byla 2A-1435-513/2016
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Misiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė prašė pripažinti, kad butas, esantis ( - ), ir garažas, esantis ( - ), yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 54/100, o atsakovui į 46/100 dalis buto. Nustatyti naudojimosi paminėtu butu tvarką, ieškovei priskiriant naudotis kambarį 61–6, 18,40 kv. m dydžio, o atsakovui kambarį, plane pažymėtą indeksu 61–7, 13,71 kv. m dydžio. Kitas patalpas palikti bendrai naudotis su atsakovu; atidalyti ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. garažo, esančio ( - ), ir priteisti už ieškovei tenkančią nuosavybės dalį 2 750 Lt dydžio piniginę kompensaciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pradėdami gyventi su atsakovu, abu jokio turto ar santaupų neturėjo. Gyveno kartu apie 12 metų. ( - ) jiems gimė sūnus R. M.. Už bendrai sutaupytas lėšas jie 2011-04-21 už 5 500 Lt nusipirko paminėtą garažą, o 2013-08-26 nusipirko dviejų kambarių butą, esantį ( - ). Už butą sumokėjo 80 000 Lt. Ji sutiko, kad daiktai būtų registruoti atsakovo A. G. vardu, nes atsakovu pasitikėjo, tuo metu ji neturėjo laiko dokumentų tvarkymui, nes prižiūrėjo jų mažametį sūnų. Butą suremontavo, susitvarkė, nusipirko baldus ir kartu su jų sūnumi visi jame gyveno. Teigė, kad tarp jų buvo susiklostę faktiniai jungtinės veikos teisiniai santykiai, kurie atitiko sutuoktinių santykius, kadangi kartu vedė bendrą ūkį, gyveno kartu rūpinosi vaiku, bendromis lėšomis atliko buto remontą.
  2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad garažą atsakovas pirko už savo pinigus. Butą pirko už savo pinigus – 80 000 Lt, dalis pinigų (30 000 Lt) buvo jo asmeninės santaupos, o 55 000 Lt skolinosi iš fizinių asmenų. Teigė, kad ieškovės indėlio į buto pirkimą nėra ir ji neturi jokio pagrindo pretenduoti į dalį buto. Ieškovė klaidina teismą nurodydama, kad už bendras lėšas įsigijo buto baldus. Visi buto baldai jam atiteko kartu su butu iš buto pardavėjo S. K.. Teigė, kad jokių bendrų lėšų su ieškove neturi ir ji visiškai neprisidėjo prie turto įsigijimo. Pripažino, kad kartu su ieškove gyveno nuo sūnaus R. M. gimimo (2010-05-10).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė, jog butas ( - ), yra bendroji dalinė ieškovės R. M. ir atsakovo A. G. nuosavybė. Pripažino ieškovei R. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį ir atsakovui A. G. į 1/2 dalį šio buto. Nustatė buto, esančio ( - ), naudojimosi tvarką, pagal kurią ieškovei R. M. priskyrė naudotis kambarį, plane pažymėtą indeksu 61-7, 13,71 kv. m ploto, o atsakovui A. G. kambarį, plane pažymėtą indeksu 61-6, 18,40 kv. m ploto. Kitas patalpas paliko bendrai naudotis. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo A. G. ieškovės R. M. naudai 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-30, 2014-11-14 ir 2015-03-05 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas padarė išvadą, kad šalys iki ginčo buto įsigijimo gyveno drauge, tvarkė bendrą ūkį, todėl pripažino, kad įgijo bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas rėmėsi liudytojos A. M. parodymais ir nustatė, kad šalys 2005–2010 m. nuomojosi vieno kambario butą, šalys gyveno kaip faktinė šeima. Teismas remėsi liudytojos Z. K. (šalių kaimynė, jos butas yra virš ginčo buto) paaiškinimais ir nustatė, kad ieškovė remontavo ginčo butą, važiuodavo kartu automobiliu, kartu eidavo į parduotuvę. Teismas sprendė, kad faktas, jog už turtą atsakovas mokėjo savo lėšomis ir įregistravo turtą savo vardu, nepaneigia šio turto kaip bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, statuso. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad jos dalis bendrame turte buvo didesnė (54/100 dalys) nei atsakovo, nes ieškovės darbo užmokestis, kai ji dirbo, buvo minimalus, o atsakovo pajamos buvo daug didesnės, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Todėl teismas nustatė, kad ieškovės dalis bendrame turte yra 46,78 proc., o atsakovo 55,22 proc. Nustatė, kad bendro turto vertė 24 762,51 Eur. Ieškovės dalis – 46,78 proc. arba 11 583,90 Eur, tai iš esmės atitinka pusę buto vertės, todėl nematė tikslo nustatyti, kokia dalis garažo priklauso ieškovei, ir priteisti kompensaciją, todėl pripažino, kad šalims priklauso po 1/2 dalį buto.
  3. Teismas sprendimo dalį dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo grindė tuo, kad būtent su atsakovu nustatyta šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, taigi ieškovei paskyrė naudotis mažesniu 13,71 kv. m kambariu, o atsakovui – 18,40 kv. m kambariu, kitas patalpas paliko bendrai naudotis. Teismas savo išvadą grindė vadovaudamasis CK 4.75 str. 1 d. ir 4.81 str. 1 d. įtvirtinta bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka ir būdais, nurodydamas, kad praktikoje nevisada kiekvienam bendraturčiui galima paskirti daikto dalį, atitinkančią jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, todėl sprendė, kad ir tam tikras nukrypimas nuo šio modelio yra tinkamas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  2. Apeliantas nurodo, jog vien faktas, kad atsakovas gyveno kartu su ieškove ir turi bendrą vaiką, neįrodo buvus įsipareigojimų veikti bendrai siekiant įsigyti bendrai turtą. Teigia, kad teismas vertino tik ieškovės įrodymus ir nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų. Atsakovas su ieškove niekada neketino buto įsigyti bendrojon dalinėn nuosavybėn ir jį įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl buto remonto. Priešingai, nei nurodė teismas, įsigytą butą savo jėgomis ir lėšomis remontavo jis, ieškovė teisme paaiškino, kad prie buto prisidėjo gamindama maistą ir tvarkydama buitį. Ieškovė nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, jos paaiškinimai, kad pusmetį mokėjo komunalinius mokesčius už butą, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. Teigia, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute ieškovė su su vaiku tiesiog gyveno.
  3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie šalių įnašai galėtų būti bendrame turte, kokios lėšos buvo sutaupytos, nevertino, ar buvo ieškovės įnašas ir kokio dydžio, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, kad jis pasiskolino 55 000 Lt (15 929,10 Eur) butui įsigyti.
  4. Apelianto supratimu, teismas turėjo įvertinti, kad buto remontas padidino įsigyto buto vertę, o jis 5 000 Lt panaudojo buto remontui ir prisidėjo savo darbu, kurį vertina taip pat 5 000 Lt. Faktą, kad jis pirko statybines medžiagas buto remontui, patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. S..
  5. Atsakovo pateikta 2014-09-18 „Sodros“ pažyma patvirtina, kad ieškovė 2001–2006 metais pajamų neturėjo arba jos buvo nepakankamos net pragyvenimui. 2007 metais ieškovės pajamos buvo minimalios ir pakankamos tik pačios poreikiams tenkinti. 2008–2011 metais vidutinės mėnesinės ieškovės pajamos sudarė 925 Lt (267,89 Eur). 2012–2013 metais ieškovės pajamos buvo 336 Lt (97,31 Eur). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš ieškovės buvo vykdomas išieškojimas pagal kelis vykdomuosius dokumentus, kuriuos vykdė antstoliai M. T., A. Z., B. T. (išieškota 2 552,67 Eur). Tai patvirtina, kad ieškovė iš gaunamų pinigų galėjo tik gyventi.
  6. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai nustatė bendras ieškovės ir atsakovo dalis turte, taip pažeidė proporcingumo principą paskirstydamas buto dalis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo gaunamos pajamos daug didesnės, tačiau nepagrįstai nustatė, kad ieškovės dalis bendrame turte yra 46,78 proc., o atsakovo 52,22 proc. Iš teismo sprendimo yra neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas paskirstė dalis bute, jeigu nenustatinėjo ieškovės nuosavybės dalies dėl garažo. Neaišku, kodėl atsakovui ir ieškovei nuosavybės teisės į butą dalių teko po 1/2.
  7. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas turėjo atsižvelgti, kad nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu. Atsakovas negali butu naudotis ir tinkamai užtikrinti vaiko interesų dėl ieškovės alkoholizmo ir smurtavimo, todėl yra priverstas nuomotis kitą butą, kuriame gyvena su vaiku.
  8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12Apeliacinis skundas tenkintinas.

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
  1. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus – 2015-02-17 BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir gerovės centro raštą, mokėjimo už butą pavedimą, sąskaitos išrašą, darbo užmokesčio pažymą, remonto darbų sąmatą. CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe tarp šalių prasidėjo nuo 2014 metų. Byloje atsakovo buvo nurodoma, kad buto remonto darbus 2013 metais atliko jis, taip pat išlaidos, susijusios su darbais, teko atsakovui. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu teikia buto remonto darbų sąmatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šį įrodymą atsakovas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu, todėl šį įrodymą apeliacinėje instancijoje atsisakytina priimti. Atsakovas taip pat teikia laikotarpio nuo 2016-03-07 iki 2016-06-14 banko sąskaitos išrašą. Nustatyta, kad byloje atsakovui atstovavo atstovas, paskutinis posėdis byloje įvyko 2016-04-27, jame dalyvavo taip pat ir atsakovas. Nenustatyta, kad minėtas įrodymas būtų pateiktas pirmosios instancijos teismui, būtinybė jį pateikti po teismo sprendimo priėmimo taip pat nenustatyta, todėl atsakovo banko sąskaitos išrašus, pateiktus su apeliaciniu skundu, atsisakytina priimti. Atsakovas taip pat teikia 2015-02-17 BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir gerovės centro raštą apie ieškovės ir atsakovo šeimą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog nagrinėjamas ginčas kilo iš šeimos teisinių santykių. Be to, naujų įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins. Šis įrodymas buvo pateiktas kartu su apeliaciniu skundu ir ieškovė turėjo galimybę su juo susipažinti. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktą įrodymą prideda prie bylos ir vertina su kitais byloje esančiais įrodymais.
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo esmė – sąlygų, kurioms esant nesusituokusių asmenų (sugyventinių) kartu gyvenant įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, aiškinimo ir taikymo klausimas.
Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių kvalifikavimo
  1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą, ir netinkamai aiškino materialinės teisės normas dėl jungtinės veiklos ir naudojimosi turtu.
  2. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus („Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.).
  3. Nagrinėjamo ginčo atveju, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė bendrosios dalinės nuosavybės dalis, būtina nustatyti sąlygas, kurioms esant būtų galima spręsti, jog tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
  4. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).
  5. Byloje ginčas kilo dėl to, jog tarp šalių rašytinio ar kita forma išreikšto susitarimo veikti jungtinės veiklos (partnerystės) tikslais nėra, todėl byloje keliamas klausimas, ar ieškovės ir atsakovo veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendrąja daline nuosavybe įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį ( - ), ir garažą, esantį ( - ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. 3K-3-158-695/2015).
  6. Pirmosios instancijos teismasnustatė, kad ieškovė ir atsakovas iki ginčo buto įsigijimo gyveno drauge, tvarkė bendrą ūkį, todėl pripažino, kad kartu gyvendami įgijo bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliaciame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai nustatė jungtinės veiklos teisinius santykius, nepasisakė ir nenustatė ieškovės ir atsakovo įsipareigojimų veikti bendrai. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas šalių santykius kaip jungtinę veiklą (partnerytę) įgyjant bendrąją dalinę nuosavybę, rėmėsi tuo, jog ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, gyvenant kartu šalims gimė sūnus, ginčo turtas buvo įsigytas bendro gyvenimo metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovas sumokėjo už butą ir įregistravo jį savo vardu, tai nepaneigia šio turto kaip bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, statuso. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad nors atitinkamas sugyventinių turtas nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, jis gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad šalys gyvendamos kartu įgijo bendąją dalinę nuosavybę, turėjo įvertinti ne vien bendrą šalių gyvenimą, bet ir ieškovės ir atsakovo indėlį, jų asmenines finansines lėšas įsigyjant ginčo butą bei garažą, taip pat bendrą ūkio tvarkymą bendru jų pačių darbu.

14Dėl šalių susitarimo sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą

  1. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad ieškovė prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės sūkurimo.
  2. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos apie ieškovės draudžiamąsias pajamas nustatyta, kad ieškovės pajamas 2001 metais sudarė bedarbio pašalpa – iš viso 194,09 Eur (670,17 Lt); 2004 m. su darbo santykiais susijusios pajamos – 184,19 Eur (636,32 Lt); 2007 m. su darbo santykiais susijusios pajamas – 1 617,52 Eur (5 585,79 Lt); 2008 m. su darbo santykiais susijusios pajamos ir ligos pašalpa – 3 347,43 Eur (11 558,02 Lt); 2009 m. su darbo santykiais susijusios pajamos ir ligos pašalpa – 3 461,45 Eur (11 951,72 Eur); 2010 m. motinystės pašalpa – 3 276,76 Eur (11 314,84 Lt); 2011 m. motinystės pašalpa – 2 766,53 Eur (9 552,30 Lt); 2012 m. motinystės pašalpa 929,37 Eur (3 209,65 Lt); 2013 m. su darbo santykiais susijusios pajamos, ligos pašalpa, nedarbingumo išmoka – 1 409,36 Eur (4 866,27 Lt); 2014 m. nedarbo draudimo išmoka – 132,63 Eur (457,96 Lt) (t. 1, b. l. 8–10). Duomenų apie ieškovės įdarbinimus ar gaunamas pajamas 2002 m., 2003 m., 2005 m., 2006 m. nėra. Kitų duomenų apie ieškovės pajamų skyrimą bei panaudojimą šalims gyvenant kartu įsigyti nekilnojamojo turto byloje nėra pateikta. Iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad iki ginčo buto įsigijimo atsakovė gaudavo pakankamai nedideles pajamas, iš kurių didžioji dalis buvo pervedama tretiesiems asmenims ar nuskaitoma vykdant išieškojimus (t. 1, b. l. 159–163). Iš byloje esančių duomenų apie atsakovo indėlį į ginčo turtą nustatyta, kad atsakovo vardu 2013-08-09 buvo įsigytas ginčo butas, esantis ( - ), bei garažas, esantis ( - ) (t. 1, b. l. 14, 16, 17–21). Kolegijos vetinimu, atsakovas įrodė, kad ginčo butas įsigytas už jo asmenines lėšas, kurias sudarė 30 000 Lt santaupos ir 55 000 Lt asmeninė paskola, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. K. 2011-04-02 dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovui A. G. 1 448,10 Eur (5 000 Lt) garažui įsigyti (t. 1, b. l. 71). 2013-06-09 paskolos sutartimi J. S. iki 2018-06-09 paskolino atsakovui 11 584,80 Eur (40 000 Lt) (t. 1, b. l. 72). 2013-06-01 A. J. paskolos sutartimi butui įsigyti paskolino atsakovui 4 344,30 Eur (15 000 Lt) iki 2018-06-01 (t. 1, b. l. 73). Faktas, kad šių sandorių šalimi nebuvo ieškovė, patvirtina aplinkybes, kad turtas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise, nes kiekvienas kreditorius, ypač skolindamas didelę pinigų sumą su tiksline paskirtimi, žinodamas, kad egzistuoja galimas (potencialus) bendraskolis, ir (arba) kiekvienas skolininkas, norėdamas pasilengvinti savo naštą, pasirūpintų, kad pagal prisiimtus įsipareigojimus atsakytų ir bendraskolis (CPK 185 str., CK 1.5 str.). Atsakovo banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad jis 2005-01-01–2015-01-27 disponavo ir operavo pakankamai didelėmis sumomis (t. 1, b. l. 65–66, 93–124).
  3. Ieškovas įrodė, kad turtas įgytas jo turėtomis, dovanų gautomis ir pasiskolintomis lėšomis. Tai paneigia ieškovės teiginius, kad ginčo butui įsigyti būtinos lėšos buvo sutaupytos bendrai. Duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi prie bendro ūkio kūrimo, turto išlaikymo, nėra. Taip pat byloje neįrodyta, kad šalys turėjo tikslą sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą. Faktas, kad ieškovė gyveno atsakovo bute, pats savaime nereiškia, kad atsakovo įgytas turtas tapo bendrąja daline nuosavybe (CK 6.969 str. 1 d., 6. 970 str. 1 d.). Priešingai, byloje įrodyta, kad būtent atsakovas mokėjo mokesčius už ginčo butą (t. 1, b. l. 113–114; t. 2, b. l. 40).
  4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovės prisidėjimo prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo savo darbu. Nustatyta, kad ieškovė, be to, ką nurodė ieškinyje, t. y. jog atsakovui padėjo tvarkyti įsigytą butą, kitų aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės indėlį sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę savo darbu, nepagrindė (CPK 178 str., 187 str. 2 d.). Šiuo atveju teismas nustatydamas ieškovo ir atsakovės susitarimą veikti bendrai siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę rėmėsi byloje apklaustų liudytojų A. M. ir Z. K. paaiškinimais, kurios patvirtino, jog šalys gyveno kartu, tvarkėsi buityje, tačiau liudytojų patvirtinti faktai taip pat neirodo bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, jog gamino maistą bei tvarkė butą, kol jis buvo remontuojamas, todėl taip prisidėjo prie buto remonto darbų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog tokie ieškovės veiksmai vertintini kaip namų ruoša, o ne prisidėjimas prie jungtinės nuosavybės sūkurimo savo darbu. Nustatyta, kad ieškovė nedirbo, buvo vaiko auginimo atostogose, todėl galėjo būti namuose. Duomenų, kad ieškovė būtų dalyvavusi namo ar garažų bendrijos savininkų susirinkimuose, ar kitų galimų įrodymų, kad ieškovė prisidėjo prie buto ir garažo įsigijimo, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, daryti išvadą, jog ieškovė prisidėjo prie bendrosios jungtinės nuosavybės – garažo ir buto – sukūrimo, nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 178 str., 185 str., CK 6.969 str. 1 d., CK 6.970 str. 1 d.).
  5. Byloje įrodyta, kad ieškovės minimi baldai palikti ankstesnio savininko, ir šį faktą patvirtina 2012-07-13 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir 2013-08-08 panaudos sutartis (t. 1, b. l. 70, 74–75).
  6. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, ieškovės ir atsakovo siekį įsigyti nekilnojamąjį turtą, kuris galėtų būti pripažintas jų bendąją daline nuosavybe, galėtų patvirti tai, jog ginčo butui trūkstamą pinigų sumą ieškovė ir atsakovas galėjo pasiskolinti kaip solidarieji skolininkai. Iš byloje pateiktų paskolos sutarčių matyti, kad pinigus konkrečiai prieš buto įsigijimą skolinosi atsakovas vienvaldiškai ir grąžinti skolas yra tik jo pareiga. Byloje įrodyta, kad ginčo buto įsigijmo laikotarpiu šalių santykiai ir elgesys nebuvo nukreiptas į bendrų reikalų tvarkymą, ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu, kėlė pavojų vaiko saugumui, šalys konfliktavo, trukdė viena kitai naudotis butu, ginčus spręstavo policijos pareigūnai, 2016-01-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovė buvo nuteista už tai, kad 2014-03-26 atsakovui sukėlė fizinį skausmą, jai skirtas 1 metų ir 2 mėnesių laisvės apribojimas nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose (t. 1, b. l. 135–143; t. 2, b. l. 2–6, CPK 182 str. 2 p.). 2015-08-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu nepilnamečio R. M. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, teismas nustatė, kad su atsakovu jam gyventi saugiau. Visi šie faktai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų jungtinės veiklos teisinių santykių buvimui reikšmingų įrodymų visumos ir nenustatė jungtinės veiklos sūkurimui būtinų juridinių faktų – ieškovės finansinio indėlio arba jos darbo (veiksmų) prisidedant prie buto ir garažo įsigijimo. Pripažindamas šalių bendrą siekį veikti kartu įgyjant bendrąją dalinę nuosavybę, remdamasis vien tik faktais, kad ieškovė gyveno su atsakovu ir ginčo turtas įgytas jiems gyvenant kartu, teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, neįvertino byloje pateiktų įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė ir atsakovas gyvendami kartu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  7. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  8. Atmetus ieškovės ieškinį dėl jos bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, kiti ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi tvarkos nustatymo taip pat netenkinami.
  9. Teismas panaikino visas šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atmetus ieškinį ši sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 150 str. 2 d.).

15Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

  1. Panaikinus sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, perskirstytinos ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
  2. Nustatyta, jog atsakovas turėjo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme už teisinę pagalbą ir atstovavimą, procesinių dokumentų parengimą ir 450 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš jų 100 Eur žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidos atitinka bylos sudėtingumą ir advokato patirtas darbo ir laiko sąnaudas, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatas, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 79 str. 1 d., 93 str. 1 d., 98 str.).
  3. Nustatyta, kad 2016-06-17 teismo nutartimi atsakovui buvo atidėtas 299 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už pateiktą apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Kadangi atsakovo apeliacinis skudnas tenkintinas, iš ieškovės priteistina 299 Eur suma valstybės naudai (CPK 96 str. 1 d.).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės R. M. ieškinį atmesti.

18Priteisti atsakovui A. G. iš ieškovės R. M. 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

19Priteisti iš ieškovės R. M. 299 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

20Spendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą.

Ryšiai