Byla e2-388-196/2017
Dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argensta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-2906-480/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argensta“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 84 000 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad ieškinys atsakovui V. K., UAB „Rudesta“ generaliniam direktoriui ir vieninteliam akcininkui, reiškiamas dėl to, kad būdamas vienasmeniu UAB „Rudesta“ valdymo organu, sąmoningai, tyčia, piktnaudžiaudamas teise bei reikšdamas aiškiai nepagrįstus procesinius dokumentus, atsakovas užkirto kelią ieškovei UAB „Argensta“ laiku gauti vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Rudesta“, pateikti jį priverstiniam vykdymui bei atgauti skolą.
  3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė motyvavo tuo, kad ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra labai didelė ir kad dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Argensta“ pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo V. K., kaip generalinio direktoriaus ir vienintelio akcininko, 84 000 Eur žalos atlyginimą. Pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį ir ne ginčo tvarka patvirtintą UAB „Argensta“ su UAB „Rudesta“ sudarytą taikos sutartį skolininkė yra UAB „Rudesta“, o ne jos akcininkas ir vadovas (atsakovas).
  3. Teismas nevertino, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurioms esant ieškovei turi būti priteista 84 000 Eur, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad nesąžiningai elgdamasis atsakovas ne tik blogai valdė UAB „Rudesta“, piktybiškai nevykdė prievolės pagal taikos sutartį, bet ir tiesiogiai prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo, yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas sąmoningai, tyčia, piktnaudžiaudamas teise bei reikšdamas aiškiai nepagrįstus procesinius dokumentus, ėmė trukdyti ieškovei laiku gauti vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Rudesta“. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-14287-375/2016 nutarė ieškovei išduoti vykdomąjį raštą pagal patvirtintą taikos sutartį nesumokėtai skolos daliai – 84 000 Eur, tačiau UAB „Rudesta“ atskirasis skundas dėl minėtos teismo nutarties dar nėra išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė savo reikalavimo tikėtinai nepagrindė, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
  5. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė atsakovo nesąžiningumu ir aplinkybe, kad ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovo ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, turtą paslėpti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus, todėl ieškovė neįrodė ir antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui V. K.. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neįvertino esamos situacijos ir aplinkybės, kad ieškovė neturi galimybių gauti tikslios informacijos apie atsakovo galbūt blogą finansinę padėtį. Teismo nurodytą informaciją apie realią atsakovo turtinę padėtį iš atsakovo gali išreikalauti antstolis. Būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti savo mokumą.
    2. Reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas ne tik absoliučiu dydžiu, bet ir atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Ieškovė pateikė visus rašytinius įrodymus ir duomenis apie grėsmę, jog būsimas teismo sprendimas gali būti nebevykdomas.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo netenkinti ieškovės atskirojo skundo ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Įvertinant ieškovės pareikšto ieškinio preliminarų pagrįstumą matyti, kad jis negalėtų būti tenkintinas, nes ieškovė nepateikė jokių realių įrodymų dėl tariamų atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu bei kitų civilinės atsakomybės sąlygų.
    2. Atsakovas nurodo, kad ieškovė iš esmės apeliuoja faktu, jog atsakovas nevykdo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria remiantis buvo išduotas vykdomasis raštas dėl UAB „Rudesta“ nesumokėtos 84 000 Eur skolos, tačiau pagal minėtą teismo nutartį skolininkė yra UAB „Rudesta“, o ne jos akcininkas ir vadovas, t. y. atsakovas. Ieškovė savo ruožtu siekia šią sumą prisiteisti iš atsakovo ir iš UAB „Rudesta“.
    3. Ieškovės nuomonė, kad UAB „Rudesta“ neatsiskaito su ieškove dėl tariamų atsakovo nesąžiningų veiksmų, kurių pagrindu atsakovas UAB „Rudesta“ vardu pasirašinėjo ir teikė teismui įvairius procesinius dokumentus sprendžiant ginčą su ieškove, yra nepagrįsta. Atsakovas, teikdamas procesinius dokumentus, veikia kaip teisėtas UAB „Rudesta“ atstovas, taip gindamas, kaip jis pats mano, pažeistas savo vadovaujamo juridinio asmens teises bei teisėtus interesus.
    4. Aplinkybė, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi UAB „Rudesta“ nuspręsta kelti ne bankroto, o restruktūrizavimo bylą, parodo, kad atsakovas deda visas pastangas, kad būtų išspręstos bendrovės laikinų finansinių sunkumų problemos.
    5. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tariamai sunkią atsakovo finansinę padėtį, duomenų apie tariamą atsakovo nemokumą ar kitų įrodymų, kad, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebus įmanoma išieškoti reikalaujamos sumos.
    6. Be to, atsakovo finansinė padėtis yra stabili ir vien aplinkybė, kad ieškinio suma yra 84 000 Eur, nepatvirtina, kad, nepritaikius arešto atsakovo turtui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui netaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, pridėjimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, bei vertinama, ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).
  2. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
  3. Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovas pateikė UAB „Rudesta“ 2016 m. gruodžio 22 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas; 2016 m. gruodžio 22 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus.
  4. Pažymėtina, kad atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformuluotas prašymas juos priimti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujais įrodymais grindžiamos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teikiami įrodymai priimami ir vertinami kitų nustatytų įrodymų kontekste.

13Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų

  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, o antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Be to, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti panaikinamos, jei išnyko būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė ar dėl pasikeitusių aplinkybių galėjo iš esmės pakisti preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimas.

14Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo

  1. Preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra prima facie nepagrįstas.
  2. Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, tačiau pakartojo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išdėstytus argumentus dėl to, kad atsakovas yra nesąžiningas, kas kelia grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
  3. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo, nors vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui sudarė procesinį teisinį pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
  4. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovės reikalavimas yra tikėtinai nepagrįstas, o apeliantė šios išvados atskirajame skunde nekvestionavo. Nors apeliantės argumentai dėl atsakovo turtinės padėties esminės reikšmės sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebeturi, nes nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atsakyti į atskirojo skundo argumentus, pasisako dėl atsakovo galimo nesąžiningumo ir turtinės padėties.

15Dėl atsakovo galimo nesąžiningumo ir turtinės padėties

  1. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prezumpcija, kad didelė turtinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien tik didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma laikytina didele. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent atsakovas turi pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016).
  2. Apeliantė nepateikė duomenų, kad atsakovo turtinė padėtis yra tokia bloga, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo atveju atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, iš kurių turinio matyti, kad atsakovas nuo 2016 m. birželio gauna pastovų darbo užmokestį, jo nuosavybės teise valdomo turto vertė yra daug didesnė nei ieškinio suma, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė.
  3. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas galėtų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir ateityje vengti jam nepalankaus sprendimo vykdymo. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė fakto, kad atsakovas bando perleisti ar parduoti savo esamą turtą arba sumažinti jo vertę, taip bandydamas padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmė.
  4. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
  5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimas gali būti peržiūrimas, suinteresuotam asmeniui pateikus ir teismui vertinant naujas aplinkybes, galinčias būti reikšmingomis klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-419-302/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1466-196/2016).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai