Byla 2A-140-180/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų: K. R., Nijolės G. S., K. V., V. T. (V. T.), V. N., R. S. ir N. V. bei atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko ,,Snoras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1239-467/2016 pagal ieškovų: P. Š., K. R., Nijolės G. S., K. V., J. S., V. T., B. V. V., V. N. (buvusi pavardė U.), L. R., R. S. ir N. V. ieškinį atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras”, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai P. Š., K. R., N. G. S., K. V., J. S., V. T., B. V. V., V. N., L. R., R. S. ir N. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis su atsakove LAB banku ,,Snoras“ sudarytas sutartis: 1) 2011 m. spalio 10 d. P. Š. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111010V990003 ir taikyti restituciją – grąžinti jam 4 099,57 Eur; 2) 2011 m. kovo 15 d. K. R. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110315V990023 ir taikyti restituciją – grąžinti jam 1 448,06 Eur; 3) 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. gegužės 3 d. N. G. S. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. F0201103I4U990005 ir F020110503U990006 bei taikyti restituciją – grąžinti jai 579,23 Eur ir 868,54 Eur; 4) 2011 m. rugsėjo 13 d. K. V. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110913V990013 ir taikyti restituciją – grąžinti jai 5 212,62 Eur; 5) 2011 m. liepos 21 d. J. S. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110721S990017 ir taikyti restituciją – grąžinti jam 4 778,17 Eur; 6) 2011 m. gegužės 2 d. V. T. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110502V990007 ir taikyti restituciją – grąžinti jam 7 237,84 Eur; 7) 2011 m. kovo 10 d. B. V. V. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110310L990010 ir taikyti restituciją – grąžinti jai 45 373,88 Eur; 8) 2011 m. balandžio 7 d. V. N. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110407S990005 ir taikyti restituciją – grąžinti jai 21 712,33 Eur; 9) 2011 m. balandžio 12 d. L. R. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110412V990003 ir taikyti restituciją – grąžinti jai 3 590,44 Eur; 10) 2011 m. liepos 28 d. R. S. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728V990045 ir taikyti restituciją – grąžinti jam 63 744,28 Eur; 11) 2011 m. spalio 28 d. N. V. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028A990001 ir taikyti restituciją – grąžinti jai 6 081,98 Eur.
  2. Visi ieškovai teigė, kad ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai. Prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1. 90 straipsnio pagrindu.
  3. Ieškovas K. R. teigė, kad į obligacijas investuoti pinigai buvo jo santaupos, kurių nelaikė jokiuose bankuose. Snoro banko vadybininkai jam dažnai skambindavo telefonu, siųsdavo reklaminius lapelius, siūlė įvairius banko produktus, teigė, kad už indėlius skaičiuojamos labai geros palūkanos. Kadangi pinigų laikyti namuose nenorėjo, nusprendė lėšas laikyti banke kaip terminuotą indėlį, tačiau banko darbuotojas vietoje terminuoto indėlio pasiūlė įsigyti obligacijų, nes palūkanos daug didesnės. Obligacijų pirkti nenorėjo, bet banko darbuotojas įkalbėjo. Obligacijos buvo pristatytos kaip naujas, patikimas, garantuotas banko produktas, su patraukliomis palūkanomis, patikinus, kad šis produktas yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka. Obligacijų pasirašymo sutartyje ir kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad obligacijos yra rizikingos, neapdraustos ar pan. Bankas pripažino ieškovą neprofesionaliu investuotoju, nes, prieš įsigyjant obligacijas, davė pasirašyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Ieškovas yra kunigas, su vertybiniais popieriais ar investicijomis jis nėra turėjęs jokių reikalų, išskyrus tai, kad jis moka tam tikrus įnašus į fondą, o fondas tuos pinigus kažkur investuoja.
  4. Ieškovė N. G. S. teigė, kad ji į obligacijas investuotus pinigus prieš tai laikė banke kaip terminuotus indėlius. Pasibaigus indėlių terminui, banko darbuotojai pasiūlė jų nepratęsti, o įsigyti obligacijų su didesnėmis palūkanomis. Obligacijos buvo pristatytos kaip naujas, patikimas, garantuotas produktas ir su daug patrauklesnėmis palūkanomis. Ieškovė buvo mačiusi ir banko reklamuojamas geras palūkanas per televiziją. Tuo metu ji (ieškovė) turėjo materialinių sunkumų, nes buvo miręs jos vyras, o dukra susirgo onkologine liga, dėl to jai banko pasiūlymas dėl didesnių palūkanų pasirodė patrauklus. Apie riziką tuo metu negalvojo. Banko darbuotojas, prieš pasirašant sutartį, parodė ieškovei sutarties punktą, kuriame buvo aiškiai parašyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti. Bankas pripažino ieškovę neprofesionaliu investuotoju, nes, prieš pasirašant pirmąją obligacijų sutartį, davė pasirašyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Ieškovei obligacijos buvo nežinomas dalykas, anksčiau ji turėjo akcijų SEB banke, bet, kilus įtarimams, pinigus atsiėmė. Ieškovė yra įgijusi spec. vidurinį išsilavinimą, yra prekių žinovė; nuo 1994 metų yra pensininkė, niekur nebedirba. Sudarant obligacijų pasirašymo sutartį, jai (ieškovei) buvo 72-ji metai. Jei būtų žinojusi, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas, tikrai nebūtų į jas investavusi.
  5. Ieškovė K. V. taip pat paaiškino, kad į obligacijas investuotus pinigus ilgą laiką laikė banke kaip terminuotus indėlius, terminą nuolat pratęsdama. Dėl investicijų į obligacijas iš esmės nurodė analogišką situaciją kaip ir kiti ieškovai: pasidomėjus dėl terminuoto indėlio pratęsimo bei galimybės įnešti papildomų lėšų, banko darbuotoja įkalbėjo vietoje terminuoto indėlio įsigyti obligacijų, nes taip bus garantuojamos didesnės palūkanos; patikino, kad bankas platina emisijas, ir tai klientui yra daug naudingiau nei terminuoti indėliai. Darbuotoja skubino įsigyti obligacijas, nes liko nedaug dienų iki jų platinimo pabaigos. Dėl skubėjimo ji (ieškovė) nespėjo visko perskaityti, be to, banko darbuotoja užtikrino ir netgi pabraukė sutarties punktą, kur buvo aiškiai parašyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti. Ją (ieškovę) bankas pripažino neprofesionalia investuotoja ir davė pasirašyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Obligacijos buvo nežinomas dalykas; niekada nebuvo investavusi į vertybinius popierius. Jos (ieškovės) išsilavinimas aukštasis, ji yra inžinierė.
  6. Ieškovas V. T. panašiai aiškina obligacijų įsigijimo sutarties pasirašymo aplinkybes: ,,Snoro“ banke ilgą laiką laikė terminuotus indėlius; banko darbuotojas pasiūlė įsigyti obligacijų – naują, patikimą, garantuotą produktą, su daug patrauklesnėmis palūkanomis, užtikrinant, kad ši investavimo rūšis yra unikali ir patikima; bankas dirba pelningai ir gali mokėti metines 5 proc. palūkanas. Jam (ieškovui) buvo pateiktos susipažinti obligacijų emisijos galutinės sąlygos, dviejų puslapių apimties dokumentas; prieš pasirašant obligacijų įsigijimo sutartį, jis (ieškovas) pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį, iš ko suprato, kad jokios rizikos nėra. Ieškovas nurodė, kad jo profesija – informacinių technologijų specialistas, išsilavinimas aukštasis. Nuolat bendraudavo su ta pačia banko vadybininke, ja visiškai pasitikėjo ir buvo įsitikinęs, kad draudimas galioja ir obligacijoms.
  7. Ieškovė V. N. taip pat paaiškino analogiškas obligacijų įsigijimo sutarties pasirašymo aplinkybes: į obligacijas investuotus pinigus laikė banke kaip terminuotus indėlius. Valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiomis lėšomis buvo notariškai įgaliojusi savo tėvą S. J.. Pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai, jos tėvas atvyko į banką pratęsti terminuotą indėlį naujam terminui, tačiau banko darbuotoja pasiūlė geriau įsigyti obligacijų, kurių palūkanos yra daug didesnės nei už terminuotus indėlius. Obligacijos buvo pristatytos kaip naujas, patikimas, garantuotas produktas ir su daug patrauklesnėmis palūkanomis. Banko darbuotojas patikino, kad obligacijos yra draustos ir parodė sutarties punktą, kuriame buvo parašyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti. Perskaitęs visas jam pateiktas sutartis, ieškovės tėvas S. J. nematė jokios rizikos. Buvo pasirašyta banko pateikta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialioji dalis. Ieškovės įsitikinimu, bankas suklaidino ieškovę ir jos įgaliotinį – tėvą, kuriuo ji pasitikėjo, nes jis domėjosi finansiniais klausimais.
  8. Ieškovas R. S. taip pat nurodė analogiškas ginčo sutarties pasirašymo aplinkybes: į obligacijas investuotus pinigus prieš tai laikė banke kaip terminuotą indėlį. Pasibaigus terminui, atvykus į banką pratęsti terminuoto indėlio sutarties naujam terminui, banko darbuotojas primygtinai siūlė vietoje terminuotojo indėlio pratęsimo įsigyti obligacijų su didesnėmis palūkanomis. Obligacijų pasirašymo sutartyje ar kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad obligacijos yra rizikingos, neapdraustos ar pan. Kadangi jis (ieškovas) laikė banke didelę sumą ir jam itin svarbus buvo lėšų saugumas, pasiteiravus banko darbuotojo apie obligacijoms galiojantį draudimą, buvo patikinta, kad obligacijos yra draustos ir parodytas ieškovui sutarties punktas, kuriame buvo parašyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti. Nekilo jokių abejonių dėl obligacijoms taikomo draudimo. Prieš įsigyjant obligacijas, pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Jo (ieškovo) profesija yra inžinierius mechanikas, išsilavinimas aukštąjį mokslą.
  9. Ieškovė N. V. taip pat teigė, kad į obligacijas investuotus pinigus prieš tai laikė namuose, bet nusprendusi, kad taip laikyti pinigus nesaugu, kreipėsi į banką „Snoras“, kuriame laikė vieną terminuotą indėlį. Banko darbuotoja vietoje terminuoto indėlio pasiūlė investuoti pinigus į obligacijas, kurių palūkanos yra daug didesnės. Ji garantavo, kad šis banko produktas yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka ir, jeigu bankas negalės išpirkti obligacijų, pinigus išmokės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Obligacijų pasirašymo sutartyje ir kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad obligacijos yra rizikingos, neapdraustos ar pan. Bankas pripažino ieškovę neprofesionaliu investuotoju, nes, prieš įsigyjant obligacijas, davė pasirašyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Ieškovės išsilavinimas yra aukštesnysis, ji yra prekybininkė. Ieškovė pripažino, kad, prieš pasirašydama sutartis, jų neskaitė, nes pasitikėjo banku.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovų trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisė po 30 Eur bylinėjimosi išlaidų
  2. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  3. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad obligacijų pasirašymo sutartis sudarė būdami įsitikinę, kad įsigyjamas banko produktas yra saugus ir, kaip ir indėlis, apdraustas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka, nes kitu atveju, ginčo sutarčių jie nebūtų sudarę. Teismas sprendė, kad tokius ieškovų argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės: visi ieškovai žinojo apie atsakovės obligacijas, ieškovai ir atsakovo darbuotojai bendravo ne vieną kartą (kai kurie ieškovai yra sudarę po kelias obligacijų pirkimo sutartis), bendravo maloniai (darbuotojai atsakydavo į jų klausimus, parodydavo sutartyje atitinkamą punktą ir pan.), banko padaliniuose ieškovai neužtruko. Nors didžioji dauguma ieškovų teigia, kad ginčo sutartis jie perskaitė tik namuose (banke neskaitė, nes sutartis buvo parašytos smulkiu šriftu, o jie neturėjo akinių, buvo daug žmonių, darbuotojas tik vienas ir pan., sutartį sudarė besibaigiant banko darbo laikui), tačiau ir po to jiems nekilo jokių neaiškumų (nė vienas iš ieškovų nenuvyko į banką ir jokių sąlygų nepasitikslino). Beveik visi ieškovai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodė, kad moka dirbti kompiuteriu ir turi internetinę prieigą. Ieškovai neneigia, kad jiems buvo įteikti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2-ame punkte išvardinti dokumentai (dokumentų gavimas yra patvirtintas ieškovų parašais). Tai įrodo, kad iš esmės ieškovai turėjo pakankamai laiko pasidomėti obligacijų, kaip vertybinių popierių, reikšme, galimomis rizikomis ir tikimybėmis, tačiau patys elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (dauguma ieškovų banke neskaitė jokių dokumentų). Ieškovai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą bei veiklos sustabdymą (kas yra visuotinai žinoma aplinkybė), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Teismas sprendė, kad asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes.
  4. Nors nei viename dokumente nėra tiesiogiai nurodoma, kad obligacijoms draudimas nėra taikomas, tačiau nei obligacijų įsigijimo sutartyje, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai pateikė jiems iš esmės klaidingą informaciją, ieškovai neįrodė (CPK 178 str.).
  5. Remdamasis paminėtomis aplinkybėmis, teismas priėjo prie išvados, kad, nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau jų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos – ieškovai siekė investuoti lėšas į atsakovo vertybinius popierius (obligacijas), norėdami gauti didesnę piniginę grąžą (palūkanas), dėl to nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas iš esmės suklydus.
  1. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovai: K. R., N. G. S., K. V., V. T., V. N., R. S. ir N. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmos instancijos teismas nevertino ir nesiaiškino, ar ginčo aplinkybėms gali buti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotojų kompensavimo sistemų“ nustatyta apsauga. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. byloje C-671/13 išaiškino, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams nebūtų taikoma nė viena draudimo sistema. Taigi obligacijos gali būti draudimo objektu ir draudimo apsauga joms turi buti taikoma, jeigu yra tenkinamos visos paminėtos Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos jos taikymo sąlygos. Bankroto byloje pareikšti kreditoriniai reikalavimai iki šiol nėra patenkinti, ir, tikėtina, nebus patenkinti. Bankas, veikęs kaip investicinė įmonė, yra nepajėgus išpirkti obligacijų, taigi ieškovams turi būti išmokėta draudimo išmoka.
    2. Teismas privalėjo vertinti, ar bankas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su informavimu apie draudimo sąlygas ir jei atliko, kiek tai galėjo turėti reikšmės ieškovų suklydimui. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ buvo teigiama, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti. Nenurodoma nei jokių išimčių, nei kitų sąlygų. Ši nuostata yra specialiai klaidinanti, akivaizdžiai nesąžininga, kad klientas negalėtų tinkamai įvertinti prisiimamos rizikos. Teismas nepasisakė dėl šių argumentų. Ieškovų atsisakymas suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, neatleidžia banko nuo informavimo pareigos, numatytos Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 2 punkte.
    3. Teismas nepagrįstai ieškovus vertino kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Ieškovų nuomone, nei vienas iš jų, pagal savo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį) negali būti laikomas vidutiniu vartotoju, nes neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos.
    4. Teismas nevertino ieškovų nurodomos aplinkybės, kad banko darbuotojai buvo skatinami už obligacijų pardavimų didinimą. Įrodyti, kokia informacija buvo iš tikrųjų teikiama žodžiu sudarant sutartis, galima tik šalių paaiškinimais, dėl to būtina atsižvelgti į byloje esančių įrodymų visumą. Taip pat būtina atsižvelgti į kitoje analogiškoje byloje nustatytus faktus (Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1950-568/2012).
  1. Atsakovė LAB bankas ,,Snoras“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovų priteisti po 79,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jai, o ne trečiajam asmeniui VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, kuris tokio prašymo net nebuvo pateikęs.
  1. Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ palaiko atsakovės apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.
  2. Ieškovai: K. R., N. G. S., K. V., J. S., V. T., B. V. V., P. Š., V. N., L. R., R. S. ir N. V. atsiliepime į atsakovės skundą teigia, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suklydęs priteisė ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti perskirstomos.
  3. Atsakovė LAB bankas ,,Snoras“ ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į ieškovų skundą prašo jį atmesti.
  4. Atsiliepimai grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie neatitinka vidutinio vartotojo standarto. Vien tai, kad apeliantai nesitikėjo, kad bankas gali bankrutuoti, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad jie buvo suklaidinti. Apeliantai, turėdami patirtį dėl terminuotų indėlių sutarčių sudarymo, nenurodė, dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški ir obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos pasirašant buvo taip pat sudaroma ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.
    2. Net po sutarties sudarymo apeliantai turėjo galimybę susipažinti su įsigytu investavimo produktu, tačiau sandorius ėmė ginčyti tik bankui tapus nemokiam. Apeliantai pasirašydami patvirtino, kad gavo visus dokumentus, todėl galėjo įvertinti galimą riziką.
    3. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorius ar ne. Net ir po sutarties sudarymo apeliantai turėjo galimybę susipažinti su įsigytu investavimo produktu, tačiau sandorius ėmė ginčyti tik bankui tapus nemokiam.
    4. Apeliantai neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesąžiningų veiksmų ir (ar) neveikimo.
    5. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme glaustai ir aiškiai atskleidžiama su obligacijos įsigijimu susijusi emitento nemokumo rizika.
    6. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jiems taikytina 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotoju kompensavimo sistemų“ nustatyta apsauga. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pateikti išaiškinimai.
    7. Apeliantai, teigdami, kad banko darbuotojai buvo skatinami didinti obligacijų pardavimą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4Ieškovų apeliacinis skundas netenkintinas.

5Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

6Dėl ieškovų apeliacinio skundo

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantų sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantai ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu. Jie teigia, kad suklydimas, sudarant ginčijamą sandorį, pasireiškė tuo, kad dėl pateiktos klaidingos informacijos apie taikomą draudimo apsaugą, suklydo vertindami sandoriu prisiimamą riziką.
  2. CK 1. 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėtą teisės normą, išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
  3. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  4. Apeliantai teigia, kad bankas netinkamai įvykdė savo pareigą informuoti apie galimą investavimo riziką.
  5. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atsakovė, veikianti kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigota aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, atsakovė privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai atsisakė bankui suteikti informaciją apie savo investavimo tikslus, siekius, patirtį ir investavimo žinias, taip ne tik apribodami banko galimybes pateikti jiems priimtiniausią pinigų investavimo variantą, bet ir prisiimdami su tuo susijusią pasekmių riziką investuoti į vertybinius popierius – obligacijas.
  7. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, išaiškino, kad Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmių reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  8. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką apeliantams turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
  9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į apeliantų amžių, jų išsilavinimą, darbo pobūdį, vertinant jų elgesį sudarant ginčo sutartį pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens standartą, ši aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties.
  10. Iš esmės visi apeliantai, išskyrus K. R., pripažįsta, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių, buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis, kad iš esmės obligacijų pasirašymo sutartis sudarė, nes mokamų palūkanų dydis buvo net kelis kartus didesnis už indėlio palūkanas. Apeliantas K. R. nurodė, kad iki obligacijų pasirašymo sutarties, jam banko darbuotojai dažnai skambindavo ir siūlė įvairius banko produktus, taigi jam buvo žinoma apie investavimo galimybes ir formas. Akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartį apeliantams buvo arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris. Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi didesnė jo grąža, t. y. mokamų palūkanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palūkanas.
  11. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie negali būti laikomi vidutiniais vartotojais. Visi apeliantai yra išsilavinę, turi nemažą darbinę patirtį, kuri nors ir nėra susijusi su investavimu, taip pat reikšminga vertinant jų statusą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai dėl jų socialinio statuso ar amžiaus negalėtų būti laikomi vidutiniais vartotojais. Kai kurie apeliantai pripažino, kad pasirašydami ginčijamą sutartį, nei jos, nei su ja pateiktų dokumentų neskaitė, pasirašydami sutartį skubėjo; kiti nurodė, kad ir perskaitę ne viską suprato, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad neaiškumus siekė išsiaiškinti. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  12. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmos instancijos teismas nevertino ir nesiaiškino, ar ginčo aplinkybėmis gali buti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotoju kompensavimo sistemų“ nustatyta apsauga.
  13. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei teigiama skunde, teismas išsamiai išanalizavo visus argumentus, susijusius su paminėtos Direktyvos taikymu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl jos (Direktyvos) taikymo, ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo apeliantų atvejus priskirti prie draudimo objektų, kuriems taikoma paminėta draudimo sistema. Apeliantai, nesutikdami su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada, jokių naujų ir esminių argumentų nepateikia (CPK 12, 178 str.).
  14. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas neįvertino to, kad banko darbuotojai buvo skatinami už obligacijų pardavimų didinimą, kaip tai buvo padaryta kitoje byloje.
  15. Visų pirma, apeliantai šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Antra, Lietuvos apeliacinis teismas yra saistomas ne tik savo paties išaiškinimų, pateiktų bylose, kuriose faktinės aplinkybės yra tapačios, bet ir kasacinio teismo praktikos. Tai įpareigoja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Remtis apeliantų nurodyta teismų praktika šioje byloje nėra pagrindo dėl skirtingų faktinių aplinkybių.
  16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai, pasirašydami ginčijamus obligacijų sandorius, suklydo dėl savo didelio neatsargumo, neįsigilinę į sandorio esmę, į tai, kad obligacijos nėra apdraustos pagal IĮIDĮ, ką turėtų padaryti normaliai atidus ir protingas asmuo. Dėl to pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
  17. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

7Dėl atsakovės apeliacinio skundo

  1. Apeliantė LAB bankas ,,Snoras“ teigia, kad pirmosios instancijos teismas suklydo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisdamas ne jai, o trečiajam asmeniui VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“.
  2. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ pirmosios instancijos teismui nepateikė nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei duomenų apie patirtas tokias išlaidas. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateikusi atsakovė LAB bankas ,,Snoras“. Pirmosios instancijos teismas, bylinėjimosi išlaidas priteisdamas trečiajam asmeniui, neprašiusiam jų priteisti ir nepateikusiam įrodymų apie tokias išlaidas – akivaizdžiai suklydo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų atsakovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jos (apeliantės) patirtos apeliacinės instancijos teisme.
  2. Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymo) matyti, kad atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 343,42 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“, todėl priteisiamos iš apeliantų.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 93 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kurioje trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteista po 30 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovų: P. Š. (a. k. ( - ) K. R. (a. k. ( - ) N. G. S. (a. k. ( - ) K. V. (a. k. ( - ) J. S. (a. k. ( - ) V. T. (a. k. ( - ) B. V. V. (a. k. ( - ) V. N. (a. k. ( - ) L. R. (a. k. ( - ) R. S. (a. k. ( - ) ir N. V. (a. k. ( - ) pakeisti ir priteisti iš paminėtų ieškovų po 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“ (j. a. k. 112025973), jos patirtų pirmosios instancijos teisme.

11Priteisti atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovų: K. R. (a. k. ( - ) N. G. S. (a. k. ( - ) K. V. (a. k. ( - ) V. T. (a. k. ( - ) V. N. (a. k. ( - ) R. S. (a. k. ( - ) ir N. V. (a. k. ( - ) po 49,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai