Byla e2-1248-776/2018
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SIA B2Kapital ieškinį atsakovei O. J., dėl skolos priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. priėmė teismo įsakymą dėl skolos, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės O. J. kreditoriui SIA B2Kapital. O. J. 2017 m. spalio 27 d. pateikė prieštaravimus dėl SIA B2Kapital pareiškimo ir teismo įsakymo, o ieškovas SIA B2Kapital kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės O. J. 1 251,95 Eur skolą, 112,68 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „IPF Digital Lietuva“ ir atsakovė 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 180253, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 724,05 Eur kreditas 690 dienų laikotarpiui, tačiau atsakovė nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl vartojimo kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Ieškovė taip pat nurodė, kad su pradine kreditore 2016 m. lapkričio 28 d. sudarė gautinų sumų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovės skolą, o ieškovas pranešė apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovei. Ieškovė apskaičiavo 112,68 Eur delspinigių už paskutines 180 dienų iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo dienos.
  2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad turėtų būti įvertinta, ar palūkanos neviršija suteiktos paskolos sumos ir nustatyti protingas palūkanas, taip pat prašė taikyti 6 mėnesių senaties terminą reikalavimui dėl netesybų, įvertinti delspinigių normą bei ieškovui priteisti tik pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė nurodė, kad prašoma priteisti skola, priskaičiuotos palūkanos, netesybos ir ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingos, nesąžiningos ir naudingos tik vienai sutarties šaliai (ieškovui). Atsakovė taip pat nesutinka, kad ginčo sutarties sąlygos yra teisingos, bei mano, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl netesybų viršija protingumo ir sąžiningumo ribas.

4Ieškinys tenkintinas visiškai.

  1. Nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „MCB Finance“) ir atsakovė 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1315115, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas bendras 724,05 Eur kreditas 690 dienų laikotarpiui, taikant 28,96 Eur sutarties sudarymo mokestį, ir pagal kurią buvo pakeista vartojimo kredito sutartis Nr. 1306686. Pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 1306686 atsakovei buvo suteiktas 72,41 Eur kreditas, apskaičiuotos 0,30 Eur palūkanos ir 10,14 Eur sutarties aptarnavimo mokestis, kurių atsakovė nebuvo sumokėjusi, todėl pradinė kreditorė atsakovei pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 1315115 iš viso pervedė 641,22 Eur į jos asmeninę sąskaitą. Atsakovė neįvykdė sutarties nustatytais terminais ir dėl to byloje nėra ginčo. Pradinė kreditorė 2016 m. lapkričio 25 d. pranešė atsakovei, kad ji turi per 2 savaites nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti susidariusį įsiskolinimą, o atsakovei jo nesumokėjus, 2016 m. gruodžio 11 d. pranešė apie vienašališką vartojimo kredito sutarties nutraukimą.
  2. Pradinė kreditorė ir ieškovas 2016 m. lapkričio 28 d. sudarė gautinų sumų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurios 4.6. punktą ieškovas įsigijo grąžintiną pradinę vartojimo kredito pagrindinę sumą, t. y. visą išduotą ir negrąžintą kredito sumą, susikaupusias palūkanas ir kitus galimus mokėjimus ar mokesčius (pvz. sutarties nutraukimo ir aptarnavimo mokesčius) pagal vartojimo kredito sutartį, atėmus visas kredito gavėjo jau sumokėtas sumas, bei visas negrąžintas sumas, kurios susidarė kredito gavėjui laiku nepervedus mokėtinų įmokų, įskaitant mokesčius už priminimą apie vėlavimą atlikti kredito įmoką, delspinigius ar kredito refinansavimo mokesčius. Ieškovas 2017 m. vasario 15 d. atsakovei pranešė apie reikalavimo teisės perleidimą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės įvykdyti prievolę pagal minėtą reikalavimo perleidimo sutartį. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.
  3. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Todėl nagrinėjamu atveju, kilus ginčui dėl suteikto vartojimo kredito, aktualios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios vartojimo kredito sutartinius teisinius santykius.
  4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartojimo kredito sutarties sampratą, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.
  5. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
  6. 2013 m. gruodžio 9 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 1315115 bendrųjų sąlygų 4.1 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolą ir sumokėti paskolos palūkanas, kurios yra nurodytos paskolos paraiškoje. Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė ir atsakovė susitarė dėl 68,89 procentų dydžio metinių palūkanų.
  7. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
  8. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Taigi, priešingai nei nurodo atsakovė, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 68,89 procentų palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus.
  9. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
  10. Iš bylos medžiagos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis, o atsakovė yra vartotojas. Kadangi vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (savo iniciatyva) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio.
  11. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio1dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 procentų. Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 procentų, pripažįstama, jog kaina neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 106,59 procentai, t. y. ji neviršija ginčo sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nustatytos maksimalios ribos.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
  13. Kaip minėta, atsakovė su pradine kreditore buvo sudariusi vartojimo kredito sutartį Nr. 1306686 ir atsakovei buvo suteiktas 72,41 Eur kreditas, apskaičiuotos 0,30 Eur palūkanos ir 10,14 Eur sutarties aptarnavimo mokestis, kurių atsakovė nebuvo sumokėjusi, t. y. tarp pradinės kreditorės ir atsakovės vartojimo kredito santykiai jau buvo susiklostę iki ginčo sutarties sudarymo. Atsakovė sutiko su pradinės kreditorės pasiūlytomis 2013 m. gruodžio 9 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 1315115 sąlygomis, o jai buvo suteiktas žymiai didesnis kreditas nei pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 1306686. Todėl teismo vertinimu, atsakovė įvertino vartojimo kredito sutarties sąlygas visiškai jas suprasdama ir nemanydama, kad jos teises pažeidžia nustatytos 68,89 procentų metinės palūkanos už kreditą ir bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 106,59 procentai. Atsakovės deklaratyvūs teiginiai nepatvirtina, kad ji nesuprato ginčo sutarties ir neturėjo visos apsispręsti reikalingos informacijos ir dėl to negalėjo priimti tinkamo sprendimo. Teismo vertinimu, atsakovė siekia nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Todėl ieškovo reikalavimas dėl 1 251,95 Eur skolos priteisimo tenkintinas visiškai.
  14. Atsakovė neįvykdė sutarties nustatytais terminais ir dėl to byloje nėra ginčo. Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismo vertinimu, vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatytos 0,05 procentų palūkanos mokamos esant sutarties pažeidimui atlieka kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinėmis netesybomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procentų pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl ieškovo prašymas priteisti 112,68 Eur delspinigius, kurie apskaičiuoti taikant 0,05 procentų nuo pradelstos sumokėti sumos už 180 pradelstų dienų, neprieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai.
  15. Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Kaip minėta, ieškovas 112,68 Eur delspinigius apskaičiavo už 180 pradelstų atsiskaityti dienų. Todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl 6 mėnesių ieškinio senaties termino taikymo. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovui priteistina 112,68 Eur delspinigių.
  16. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti 5 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką aiškina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Ieškovas prašo priteisti procesines palūkanas, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme priimtas 2017 m. spalio 18 d., todėl nuo šios dienos ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną 1 364,63 Eur sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
  17. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas šioje byloje sumokėjo 31,00 Eur žyminį mokestį, todėl ieškinį tenkinus visiškai jis priteistinas iš atsakovės ieškovui.
  18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovo ieškinį tenkinus visiškai, ieškovas turi teisę į išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Ieškovas pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, o teismas apskaičiavęs nustatė, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2 ir 8.6 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina visa prašoma minėtų išlaidų suma, t. y. 36,00 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis).
  19. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies valstybei nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

5Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270, 284, 294 straipsniais, teismas

Nutarė

6ieškinį tenkinti visiškai.

7Priteisti iš atsakovės O. J., a. k. ( - ), ieškovui SIA B2Kapital, kodas 40103645131, 1 251,95 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt vieno euro 95 ct) skolą, 112,68 Eur (vieno šimto dvylikos eurų 68 ct) delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 364,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 31,00 Eur (trisdešimt vieno euro 00 ct) žyminį mokestį ir 36,00 Eur (trisdešimt šešių eurų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

8Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Proceso dalyviai
Ryšiai