Byla 2A-565-115/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovei Linai Vaičiulytei, atsakovės R. G. atstovui adv. Juliui Petrulioniui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009 pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovei R. G., tretiesiems asmenims UAB „Mikroapskaita“, UAB „Makroskaita“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4ieškovas Vilniaus apskrities VMI, gindama viešąjį interesą, patikslinusi ieškinį (I t.,b.l. 1-5, VI t.,b.l. 28-31), prašė iš atsakovės priteisti 31.583 Lt žalos valstybei, atsiradusios dėl apskaičiuotų, bet nesumokėtų PVM delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo nagrinėti dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

5Nurodė, pagal CPK 41 str. 2 d. turi subjektines teises ginti byloje viešąjį interesą. Atsakovei nuo 1996-12-12 priklausė visos UAB „Mikroapskaita“ akcijos, nuo 1996-12-14 vykdė bendrovės administracijos vadovo pareigas. UAB „Mikroapskaita“ pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinio tyrimo metu bendrovei 2006-04-14 ir 2006-05-04 buvo duoti papildomi mokesčių administratoriaus nurodymai: pateikti 2001-01-01 – 2004-12-30 laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus. Mokestinio tyrimo metu bendrovė pateikė patikslintas 2003-01-01 – 2006-01-31 PVM deklaracijas, išskyrus 2001 m. deklaracijas, ir deklaravo 806.592 Lt mokėtino PVM daugiau, negu pirminėse deklaracijose. Bendrovė 2006-05-18 sumokėjo tik dalį PVM skolos, išskyrus 56.160,94 Lt PVM ir delspinigius. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 1 d. (toliau– MAĮ) reikalavimus, bendrovė turėjo pati apskaičiuoti PVM skolą biudžetui ir delspinigius. Bendrovei pagal pateiktus mokestinės atskaitomybės dokumentus 2006-05-18 buvo apskaičiuota 105.793,55 Lt mokestinė nepriemoka, ieškovas, vadovaudamasis MAĮ 102 str., priėmė sprendimą išieškoti šią mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, pagal kurį 2006-06-02 buvo pervesta tik 58.229,42 Lt. Ieškovas 2006-10-10 priėmė sprendimą išieškoti 48.777,15 Lt mokestinę nepriemoką iš turto. Tačiau antstolis 2007-08-20 informavo, kad išieškojo 3.825,54 Lt. Ieškovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006-09-26 nutarimu, perskaičiavo delspinigių skolą, PVM delspinigių skola sumažėjo iki 37.526,18 Lt, todėl 2007-10-08 sprendimu pakeistas 2006-10-10 sprendimas. Visa PVM delspinigių skola biudžetui – 33.371,17 Lt. Antstoliui pavyko išieškoti dar 1.788,17 Lt, tačiau antstolio 2009-01-14 patvarkymu vykdomoji byla užbaigta ir 2007-10-08 sprendimas grąžintas su 2009-01-12 išieškojimo negalimumo aktu. Bendrovė liko skolinga valstybės biudžetui 31.583 Lt PVM delspinigių. Pažymi, jog deklaracijos buvo patikslintos, nes bendrovė į PVM atskaitas įtraukdavo pirkimo PVM, neturėdama prekių (paslaugų) įsigijimo dokumentų. Bendrovei dėl nesąžiningo mokėtino į biudžetą PVM apskaičiavimo papildomai apskaičiuota 805.592 Lt PVM skola ir atsirado papildoma prievolė sumokėti 47.387,17 Lt PVM delspinigių. Teigia, jog, mokestinio tyrimo metu atsakovė žinojo apie tikrinamojo laikotarpio PVM skolą ir delspinigių dydį, tačiau atstovaudama UAB „Mikroapskaita“, 2006-05-03 pasirašė su UAB „Makroskaita“ susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo, kuriuo bendrovė perleido visą savo verslą. Tą pačią dieną atsakovė ir bendrovės darbuotojai (A. Z., A. R.) išėjo iš darbo bendrovėje ir įsidarbino UAB „Makroskaita“, kuri įregistruota 2006-04-25. Dėl šių atsakovės veiksmų UAB „Mikroapskaita“ nustojo vykdyti savo veiklą, tapo nemoki, neįvykdžiusi prievolės biudžetui. Sandoris nesąžiningas, jo tikslas išvengti prievolės valstybei vykdymo ir išsaugoti verslą, nes įsteigta įmonė panašiu pavadinimu, tuo pačiu adresu Lukiškių g. 3, Vilnius, kurį deklaravo UAB „Mikroapskaita“. Be to, atsakovė, nepateikusi mokestiniam tyrimui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, registrų ir patikslintų 2001 m. deklaracijų, žinodama apie bendrovės neįvykdytą prievolę valstybės biudžetui pagal patikslintas deklaracijas ir ieškovo ketinimus atlikti mokestinį patikrinimą, 2006-05-19 pasirašė nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią nuosavybės teisė į patalpas Lukiškių g. 3, Vilniuje, perduota UAB „DnB NORD Lizingas“. Tą pačią dieną atsakovė dėl šių patalpų pasirašė lizingo sutartį, nors žinojo, kad bendrovė nuo 2006-05-03 nevykdo veiklos, todėl negalės išpirkti parduotų patalpų. 2006-05-23 UAB „DnB NORD lizingas“ į bendrovės sąskaitą pervedė 253.200 Lt, bendrovė šią sumą pervedė į UAB „Makroapskaita“ banko sąskaitą. Lizingo sutartis nutraukta 2006-10-17, bendrovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė, paskirstydama gautas lėšas už patalpas, elgėsi nesąžiningai, nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 str. 1 d. reikalavimų, pirmiausia neatliko mokėjimų valstybės biudžetui. Atsakovė, žinodama, kad bendrovės finansinė padėtis bloga, nesąžiningai panaudojo 282.500 Lt apyvartinių lėšų, jas pervedė bendrovei, kuriai nebuvo skolinga ir kurioje dirbo, bendrovė neteko apyvartinių lėšų ir tapo nemoki. Ieškovas vadovaujasi CK 6.248 str., 6.263 str. Pažymi, jog pagal juridinio asmens prievoles gali atsakyti ir juridinio asmens dalyviai (CK 2.50 str. 3 d.). Atsakovė savo elgesiu padarė žalą valstybei, biudžetas negavo dalies reikalavimo patenkinimo, patyrė 31.583 Lt žalą, tarp žalos atsiradimo ir valstybės biudžeto patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis ryšys (CK 6.247 str.). Vadovaujasi CK 6.249 str. 1 d.,6.251 str.

6Atsakovė R. G. atsiliepimu į patikslintą ieškinį (VI t.,b.l.36-47) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tarp subjektų, galinčių pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti nėra nurodytas teritorinis mokesčių administratorius (CPK 49 str. 1d.). UAB „Mikroapskaita“ MAĮ 68 str. 1 d. ir 80 str. 1 d. pagrindu pateikė patikslintas 2003-01-01–2006-01-31 PVM deklaracijas, papildomai mokėtinus 806.592 Lt PVM į biudžetą sumokėjo. Tačiau mokesčių mokėtojas neprivalėjo pats apskaičiuoti delspinigių, nes juos, kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdą, taiko ir apskaičiuoja mokesčių administratorius. Kol mokesčių mokėtojui nėra įteiktas mokesčių administratoriaus sprendimas sumokėti delspinigius, mokesčių mokėtojas vykdytinų pareigų, susijusių su delspinigių mokėjimu, neturi. Ieškovo 2006-05-18 sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą gavo tik 2006-05-25, todėl 2006-05-23 (pavedimų UAB „Makroskaita“ dieną) negalėjo žinoti apie VMI sprendimą ir delspinigius. Pareiga delspinigius sumokėti atsirado tik po 2006-05-25, tai paneigia ieškovo prielaidą, kad UAB „Mikroapskaita“, paskirstydama iš UAB „DnB NORD lizingas“ gautas pinigines lėšas, nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo ir CK 2.113 str., 6.923 str. reikalavimų. Atsakovė nesiekė ateityje nesąžiningai išvengti delspinigių sumos, sudarydama 2006-05-03 susitarimą veikė kaip bendrovės valdymo organas, todėl ieškinį pagal CK 2.87 str. 7 d. gali reikšti tik pats juridinis asmuo. Kreditorius juridinio asmens dalyviui ieškinį gali reikšti tik CK 2.50 str. 3 d. pagrindu, nustačius visas atsakomybės sąlygas (esant juridinio asmens dalyvio nesąžiningiems veiksmams). Pažymi, jog delspinigiai yra netesybos, o deliktinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu; mokestinėje teisėje delspinigiai nėra nuostoliai, nes atlieka baudimo funkciją. Dėl ieškovo nurodomų veiksmų žala valstybei padaryta nebuvo, priešingai, UAB „Makroskaita“, vykdydama 2006-05-03 susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo į valstybės biudžetą sumokėjo 77.981 Lt mokesčių. Minėtas 2006-05-03 susitarimas nebuvo tariamas ar fiktyvus. Nurodė, jog tuo laikotarpiu atsakovės sveikata buvo bloga, todėl pardavė verslą.

7Tretysis asmuo UAB „Makroskaita“ atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 164-165) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2006-05-03 susitarimas dėl įsipareigojimų perleidimo yra galiojantis, ieškovas jo teisėtumo neginčija. Minėtu Susitarimu valstybei žala nepadaryta, nes UAB „Makroskaita“, aptarnaudama perimtus klientus, priskaičiavo ir į valstybės biudžetą sumokėjo 77.981 Lt įvairių mokesčių.

8Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė Vilniaus apskrities VMI, ginančiai viešąjį interesą iš atsakovės 31.583 Lt UAB „Mikroapskaita“ nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovės 947 Lt žyminio mokesčio ir 97 Lt pašto išlaidų (VI t.,b.l. 85-91).

9Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog mokesčių mokėtojui nemokant mokesčių ir kitų su mokesčiais susijusių privalomų mokėjimų, toks asmuo civilinės teisės prasme laikytinas skolininku, o mokesčių surinkimą užtikrinanti valstybės institucija – kreditoriumi (LAT 2001-12-05 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1253/2001). Teismas vadovavosi CK 1.1 str. 2 d. ir sprendė, kad ieškinį CK 2.50 str. 3 d. pagrindu ieškovas turi teisę pateikti pagal jam suteiktus įgaliojimus (MAĮ 32 str. 4 d., 33 str. 1 d. 17 p.). Teismas nustatė, kad UAB „Mikroapskaita“ liko skolinga valstybės biudžetui 31.583 Lt PVM delspinigių, šios sumos atsakovė neginčija. Išieškojimo negalimumo aktas patvirtina aplinkybę, kad bendrovė negali įvykdyti minėtos prievolės. Teismas nurodė, jog taikant CK 2.50 str. 3 d. reikia nustatyti, ar bendrovės akcininkų veiksmai (neveikimas) nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą (LAT 2009-07-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-329/2009). Teismas, vertindamas atsakovės veiksmus CK 2.50 str. 3 d. aspektu, nustatė, jog UAB „Mikroapskaita“ 2001-2006 m. sumokėjo mažiau, nei numatyta įstatymuose, pridėtinės vertės mokesčio, šis faktas bendrovei ir atsakovei buvo žinomas (vyko mokestinis tyrimas, teiktos patikslintos deklaracijos, dalis papildomai deklaruoto PVM sumokėta), taigi žinojo ar pagal užimamas pareigas turėjo žinoti, kad už 2001-2006 m. nesumokėtą PVM mokesčių įstatymai numato delspinigių skaičiavimą, todėl bendrovė yra skolinga ne tik mokesčio, bet ir jo delspinigių (MAĮ 96 str.). Teismas vadovavosi LAT išaiškinimu 2001-12-05 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-1253/2001, kad mokesčių mokėtojas gali būti laikomas skolininku nuo tada, kai nevykdo mokestinių prievolių valstybei. Mokesčiai yra nustatyti ir renkami ne mokesčių administratoriui, o valstybei, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, kad VMI tampa kreditoriumi tik po patikrinimo konstatavusi konkretų mokestinį įsiskolinimą, nes bendrovė, net ir negavusi ieškovo 2006-05-18 sprendimo, valstybei buvo skolinga mokesčių ir delspinigių. Atsakovė, būdama vienintele bendrovės akcininke ir jos vadove, privalėjo tikslų delspinigių dydį apskaičiuoti pati pagal teisės aktų reikalavimus arba kreiptis kvalifikuotos pagalbos į mokesčių administratorių, tačiau to nepadarė. Teismas nustatė, kad UAB „Mikroapskaita“ turėdama galiojančią prievolę sumokėti PVM ir šio mokesčio delspinigius, 2006-05-02 nutraukė veiklą. Teismas sprendė, jog aplinkybės, kad naujai įsteigta įmonė registruota UAB „Mikroapskaita“ veiklos adresu, jos pavadinimas panašus ir joje įsidarbino ieškovė ir visi darbuotojai, kad UAB „Mikroapskaita“ pardavė turėtą nekilnojamąjį turtą ir už jį gautas lėšas pervedė naujai įsteigtai įmonei leidžia teigti, kad UAB „Mikroapskaita“ vykdyta veikla sąmoningai ir suderintais veiksmais buvo perkelta į kitą įmonę. Teismas nenustatė, kad 2006-05-03 sandorį, patalpų pardavimo sandorį UAB „Mikroapskaita“ privalėjo sudaryti. Dėl šių sandorių ir veiksmų UAB „Mikroapskaita“ tapo neveikiančia ir nemokia įmone, galiojanti prievolė sumokėti PVM delspinigius nebuvo įvykdyta. UAB „Mikroapskaita“ valią sudaryti aptariamus sandorius ir operacijas su piniginėmis lėšomis išreiškė ir atliko atsakovė kaip vienintelė bendrovės akcininkė ir bendrovės vadovė, todėl teismas sprendė, kad atsakovės veiksmai nulėmė, kad UAB „Mikroapskaita“ negali įvykdyti prievolės biudžetui. Gavusi pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą ir neturėdama lėšų visiškai įvykdyti visiems įsipareigojimams, UAB „Mikroapskaita“ nesilaikė galiojusio Laikinajojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 str. 1 d. 3-4 p. nustatytos mokėjimų eilės ir įvykdė prievolę žemesnės eilės kreditoriui, nei ieškovas. Sprendimai atleisti darbuotojus, perduoti visą veiklą kitai įmonei, prisiimti didelius finansinius įsipareigojimus, parduoti nekilnojamąjį turtą buvo akivaizdžiai nenaudingi ir neprotingi bendrovės „Mikroapskaita“ atžvilgiu, todėl teismas sprendė, kad atsakovės veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, suderinti su kitais asmenimis. Teismas nenustatė, kad atsakovės sveikata tuo metu buvo bloga, nes atsakovė buvo nedarbinga tik nuo 2006-05-31.

10Apeliantė (atsakovė) R. G. pateikė apeliacinį skundą (VI t.,b.l.95-115), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismo nurodytoje LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1253/2001 nagrinėjami neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės aspektai; gi UAB „Mikroapskaita“ yra ribotos civilinės atsakomybės įmonė; minėtoje byloje pasisakyta dėl nebegaliojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo. Kitų teisinių argumentų, pagrindžiančių neteisingą prielaidą, jog ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis galėtų būti laikomas mokesčių administratoriaus skolininku teismas nepateikė, todėl sprendimas naikintinas CPK 330 str. pagrindu. Teigia, jog pagal MAĮ 2 str. 15 d., mokestinių santykių subjektu yra ir gali būti tik UAB „Mikroapskaita“, bet ne jos dalyvis. CK 2.50 str. 3d. taikymas reiškia deliktinės civilinės atsakomybės taikymą juridinio asmens dalyviui, tačiau nesukuria prielaidų mokesčių teisės reguliuojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimo pareigos perkėlimo tam dalyviui. Ieškovas prašė priteisti žalą valstybei, atsiradusią dėl nesumokėtų PVM delspinigių, tačiau teismas nusprendė dėl byloje nereikšto reikalavimo – UAB „Mikroapskaita“ nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, todėl sprendimas negalioja (CPK 329str.). Nurodo, jog įstatymuose nenumatyta mokesčių administratoriaus galimybė reikšti ieškinį viešajam interesui ginti; gi šios civilinės bylos dalykas (civilinės atsakomybės prielaidos ir jos taikymas) netraktuotinas kaip viešojo intereso gynimas. Deklaracijų tikslinimo faktas negalėjo būti traktuojamas ir kaip mokesčių mokėtojo, ir kaip jo dalyvio nesąžiningumo įrodymas (LR CK 2.50 str. 3d.). Pažymi, jog MAĮ 2 str. 26 d., 95 str. 1d. l p. delspinigiai apibrėžiami tik kaip su mokesčiu susijusi suma ar kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdas, bet ne pati mokestinė prievolė. Atsižvelgdama į MAĮ 95 str.,96 str., 81 str. daro išvadą, kad delspinigius apskaičiuoja ne pats mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius. Kol mokesčių mokėtojui nėra įteiktas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriame nurodoma sumokėti delspinigius, tol mokesčių mokėtojas su delspinigiais susijusių vykdytinų pareigų neturi. Pažymi, jog 2007-02-22 Pretenziją dėl žalos atlyginimo Nr. (14.3)-46-6527 ieškovas pareiškė AB SEB bankui, taigi, ieškovas žalos valstybės biudžetui atsiradimą siejo ne atsakovės, tačiau su kredito įstaigos veika, bet į civilinę bylą AB SEB bankas trečiuoju asmeniu neįtrauktas. Svarbu, kad 2006 m. gegužės 3d. Susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo sudarė UAB „Mikroapskaita“, atstovaujama vienasmenio bendrovės valdymo organo (direktoriaus). Ieškovas reikalavimo teisės juridinio asmens valdymo organui neturi, nes valdymo organo ir dalyvio atsakomybė visais atvejais privalo būti atribojama (CK 2.87 str. 7d., 2.50 str. 3 d.). Mano, jog UAB „Mikroapskaita“ kreditoriumi turėtų būti valstybė, tačiau vadovaujantis CK 2.36 str. 1d. ir CPK 51 str., valstybė reikalavimų UAB „Mikroapskaita“ dalyviams šioje civilinėje byloje nereiškė. Pažymi, jog nei valdymo organas, nei juridinio asmens dalyvis neatsako už iš mokestinių santykių atsiradusias netesybas, o delspinigiai mokestinės teisės prasme netapatintini su nuostoliais civilinės teises prasme. Apeliantės teigimu, delspinigiais siekiama užtikrinti finansinių įsipareigojimų įvykdymą laiku, o ne kompensuoti valstybės nuostolius. Apeliantės sąžiningumą, rūpestingumą ir atidumą įrodo faktas, jog UAB „Mikroapskaita“ į valstybės biudžetą sumokėjo 77.981,00 Lt įvairių mokesčių. Teismas, priteisdamas iš atsakovės delspinigius, o ne žalą, tariamai taikydamas civilinės atsakomybės institutą, nepasisakė dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, jų neanalizavo, taip išvengdamas LR CK 6.249 str. 6d. ir pažeisdamas materialinės teisės normas. Pažymi, jog šiuo atveju svarbu ne aplinkybė, kada buvo konstatuota apeliantės liga, bet pati atsakovės ligos diagnozė, lėmusi 2006-05-03 Susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo. Teigia, jog teismas nevertino atsakovės ir trečiojo asmens atsikirtimų, taigi skundžiamas sprendimas šiuo aspektu yra nemotyvuotas ( CPK 329 str. 2d. 4p.).

11Ieškovas Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (VI t.,b.l.122-125) prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog prievolės atsiradimo momentas yra vienodas ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims (MAĮ 7 str.). Mokestinė nepriemoka išieškoma iš mokesčių mokėtojų priverstinai įstatymo nustatytais būdais, o ieškinys reiškiamas siekiant mokestinę nepriemoką išieškoti iš trečiųjų asmenų, dėl kurių kaltės ji liko neišieškota įstatymo nustatytais būdais. Teigia, kad ieškovas turi subjektines teises ginti viešąjį interesą, nes tais atvejais, kai viešasis interesas ginamas valstybės institucijos prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, ši institucija gali pareikšti ieškinį pati (CPK 41 str. 2 d.). Pažymi, jog bendrovės veiksmai nevertinami administracinės atsakomybės taikymo aspektu, o vertinamas jos sąžiningumas apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant mokestį ir su juo susijusias sumas. Tokiais veiksmais, kaip mokesčių įstatymų reikalavimų nesilaikymas, netinkamas mokesčių deklaravimas ir mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymas, buvo siekiama išvengti prievolės, todėl atsakovė yra nesąžininga. Pažymi, jog pagal MAĮ 2 str. 18d., mokesčių mokėtojo pareiga yra teisingai apskaičiuoti, laiku sumokėti mokestį ir su jo susijusias sumas biudžetui. MAĮ 96 str. l d. nėra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga tvarkyti mokesčių mokėtojo delspinigių apskaitą. Apeliantė klaidina teismą teigdama, kad mokesčių mokėtojui turi būti įteiktas sprendimas, kuriame nurodytos papildomai apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų sumos. Toks sprendimas priimamas patikrinimo akto patvirtinimui, kai nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų (MAĮ 132 str. l d.). Kai prievolė apskaičiuojama pagal deklaracijas, sprendimas nepriimamas, o mokestinė prievolė vykdoma pagal MAĮ 81 str. l d., mokesčių mokėtojas turi pats laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokestinę nepriemoką. Kai nustatoma deklaruoto mokesčio ir delspinigių nepriemoka, mokesčių mokėtojui neteikiamas raginimas mokestinę prievolę įvykdyti geruoju (MAĮ 89str. l p.), bet pradedamas priverstinis skolos išieškojimas be įspėjimo. Pažymi, jog apeliantė nepateikė teismui įrodymo, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti neteisingai. Nurodo, jog pagal MAĮ 97 str. l d. laiku nesumokėtų mokesčių delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po tos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. apie pareigą mokėti delspinigius atsakovė sužinojo ne 2006-05-25, o tada, kai laiku neįvykdė prievolės sumokėti PVM. Sprendimas išieškoti nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (MAĮ 105 str. 2 d.) nėra pranešimas apie pareigą sumokėti delspinigius. Klausimas dėl AB SEB banko įtraukimo trečiuoju asmeniu į bylą bylos nagrinėjimo metu nekeltas ir nesvarstytas, todėl jis negali būti svarstomas (CPK 306 str. 2 d.). Žala nesąžiningais veiksmais padaryta valstybei, ji įgijo civilinę teisę reikalauti atlyginti žalą, o ieškovas CPK 41 str. 2 d. pagrindu turėjo teisę pareikšti ieškinį. Pažymi, jog civilinėje teisėje delspinigių dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys, o mokestinėje teisėje delspinigių dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma pagal MAĮ 99 str., taigi delspinigiai nėra baudiniai. Mano, jog deliktinės atsakomybės atveju atsakovė turi kompensuoti valstybei visą patirtą nuostolių dydį (delspinigiai įkaitomi į nuostolius). Pažymi, jog jokios naudos iš UAB „Mikroapskaita“ sumokėtų mokesčių, kurią būtų galima įskaityti į nuostolius, biudžetas negavo, vadinasi nebuvo pažeisti CK 6.249 str. 6 d. reikalavimai. Teigia, jog atsakovės liga buvo laikino pobūdžio, nesutrukdė atsakovei perleisti visą verslą, turtą, įsidarbinti įmonėje, kuriai perleido verslą. Pažymi, jog atsakovė nenurodė, kurie bylai reikšmingi įrodymai nebuvo nagrinėti, todėl jos argumentai dėl nevertintų jos pateiktų įrodymų, nepagrįsti. Teigia, jog teismas sprendė juridinio asmens dalyvio žalos padarytos valstybei atlyginimo klausimą, todėl nepakeitė ieškinio dalyko.

12Tretysis asmuo UAB „Mikroapskaita“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (VI t.,b.l.119-121) prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas vadovavosi LAT nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-1253/2001, kurios ratio decidendi yra skirtinga, nei nagrinėjamos bylos. Mano, jog įstatyme nenumatyta mokesčių administratoriaus teisė reikšti ieškinį viešajam interesui ginti (LR CPK 49 str. 1d.); šios civilinės bylos dalykas nelaikytinas viešojo intereso gynimu. Mano, jog nėra pagrindo iš mokesčių mokėtojo dalyvio reikalauti mokesčių ir su jais susijusių sumų mokėjimo už mokesčio mokėtoją. Delspinigius, kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdą, apskaičiuoja ne pats mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius. Teigia, kad atsakovė sudarydama susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo, veikė kaip UAB „Mikroapskaita“ valdymo organas, todėl ieškinį CK 2.87 str. 7d. pagrindu jai galėtų pareikšti tik pati bendrovė. UAB „Mikroapskaita“ kreditoriumi galėtų būti Lietuvos valstybė, nereiškusi reikalavimų, bet ne ieškovas. Teigia, jog civilinė deliktinė atsakomybė negali pasireikšti netesybomis (tik nuostolių atlyginimu). MAĮ pagrindu mokesčių mokėtojui apskaičiuojami delspinigiai nėra tapatintini su tikraisiais valstybės nuostoliais, kurie atsirado dėl mokestinės prievolės apskaičiuoti ir sumokėti mokestį įvykdymo momento. Teismas nevertino civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, taip išvengdamas ir CK 6.249 str. 6d. taikymo. Nemotyvuotai atmetus daugelį atsakovės argumentų, buvo iš esmės pažeista CPK 270 str. 4d., (CPK 329 str. 2d. 4p.). Teigia, kad teismas nusprendė dėl reikalavimo, kuris byloje pareikštas apskritai nebuvo (CPK 329 str. 2d. 7p.). Teigia, jog atsakovė savo veiksmais jokios žalos Lietuvos valstybei nepadarė, atvirkščiai, UAB „Makroskaita“ priskaičiavo ir į valstybės biudžetą sumokėjo 77.981,00 Lt įvairių mokesčių.

13

14

15

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

18Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

19Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

20Apeliantė (atsakovė) R. G. nesutinka su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 21d. sprendimu, kuriuo iš jos Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ginančiai viešąjį interesą, yra priteista 31.583 Lt UAB „Mikroapskaita“ nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat 947 Lt žyminio mokesčio ir 97 Lt pašto išlaidų.

21Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis turi būti panaikintas tiek dėl materialinės, tiek dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir ieškinys atmestas.

22Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovės argumentai atmestini.

23Kolegija pažymi, kad ginčas šioje byloje kilo dėl CK 2.50 str. 3 d. taikymo atsakovės atžvilgiu, negalint išieškoti iš UAB „Mikroapskaita“ valstybei 31583Lt delspinigių už laiku nesumokėtą PVM. Dėl nesumokėtų delspinigių dydžio ir negalėjimo jų išieškoti iš UAB „Mikroapskaita“ ginčo nėra.

24

25Dėl CPK 327str. ir 329 str. normų taikymo sprendimui panaikinti.

26Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl neįtraukto dalyvauti byloje AB „SEB bankas“, sprendimo motyvų nebuvimo, neišspręsto ieškinio reikalavimo dėl žalos priteisimo bei išspręsto reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, kuris nebuvo pareikštas ieškinyje.

27Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, nurodytus CPK 329str.2d. 2, 4 ar 7 p., skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau pripažinti sprendimą šioje byloje negaliojančiu dėl apelianto nurodytų argumentų pagrindo nėra. Ginčijamas sprendimas savo turiniu iš esmės atitinka CPK 270 str. nurodytus reikalavimus, o tariamą motyvų nebuvimą paneigia apeliacinis skundas, kuriuo nesutinkama būtent su teismo sprendimo motyvais. Nepagrįsti apeliantės argumentai ir dėl AB „SEB bankas“ neįtraukimo į bylos nagrinėjimą, kadangi šiam juridiniam asmeniui jokie reikalavimai pareikšti nebuvo ir teismo priimtas sprendimas bankui faktiškai negali sukelti jokių teisių ir pareigų. Tai rodo, kad teismas neprivalėjo įtraukti banko šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu, kadangi jis neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (CPK 37 str. 1 d.).

28Apeliantė taip pat teigia, kad teismas neišsprendė pareikšto reikalavimo dėl žalos priteisimo, o išsprendė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nors šis reikalavimas nebuvo pareikštas. Tačiau kolegija mano, kad šie apeliantės argumentai taip pat yra nepagrįsti, nes kaip matyti iš ieškinio ir bylos medžiagos, žala yra laikoma likę valstybei nesumokėti ir neišieškoti iš UAB “Mikroapskaita“ delspinigiai 31.583 Lt sumai, kurių dydis neginčijamas. Šią aplinkybę (kad žala yra nesumokėti delspinigiai) patvirtina ir byloje dalyvaujančių asmenų pateikti procesiniai dokumentai ir teismo sprendimo motyvai bei nurodytos materialinės teisės normos. Todėl vien tai, kad teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog priteisia iš atsakovės UAB “Mikroapskaita“ nesumokėtus PVM delspinigius, nekeičia pareikšto ir patenkinto ieškinio pagrindo ar dalyko. Be to, CPK 328 str. numato, kad iš esmės pagrįstas ir teisėtas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais. Dėl šios priežasties kolegija sprendžia, kad apeliantės skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo sprendimą panaikinti, keisti ar tikslinti jo rezoliucinę dalį.

29

30

31Dėl VMI teisės pareikšti ieškinį, ginant viešąjį interesą (CPK 49str.).

32Apeliantė teigia, kad VMI šioje byloje neturi teisės pareikši ieškinį, ginant viešajį interesą, nes to nenumato įstatymas, o ieškinį turėjo reikšti pati valstybė.

33CPK 49 str. numatyta, jog įstatymų nustatytais atvejais valstybės institucijos gali reikšti ieškinį viešėjam interesui ginti. Tais atvejais, kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Teismas apie pradėtą bylą praneša asmenims, su kurių teisėmis yra susijęs pareikštas ieškinys (CPK 41 str. 2 d.).

34Teisės doktrinoje nesuformuota viešojo intereso sąvoka, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Viešojo intereso apsaugos klausimu įvairių kategorijų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką ta linkme, pagal kurią CPK 49 str. 1 d. sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus (LAT 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-109/2008 Vilniaus raj. apylinkės vyriausioji prokurorė v. A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K.).Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes.

35Mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl mokesčių, jų nepriemokų, su mokesčiais susijusių mokėjimų išieškojimas neatsiejamas nuo viešojo intereso, nes mokesčiai yra vienas iš pagrindinių valstybės pajamų šaltinių. Mokesčiais siekiama gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (LR Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimas). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog šios civilinės bylos dalykas (civilinės atsakomybės prielaidos ir jos taikymas) netraktuotinas kaip viešojo intereso gynimas, nes šioje nutartyje jau minėta, jog nagrinėjamu atveju žala yra nesumokėti pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai.

36Konstatavus, kad tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju, teismas turi nustatyti ar institucijai, kuri išreiškia valią ginti viešąjį interesą, tokia teisė yra numatyta įstatyme. LR biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 5 d. numatyta, jog mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja įstatymų įgaliota institucija. Tokia valstybės institucija, pagal MAĮ 15 str., yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Pagal MAĮ 32 str.4 p., mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus. Mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu; būti ieškovu ar atsakovu teisme kitose bylose (MAĮ 33 str. 17 p.). Teritorinės (apskrities) valstybinės mokesčių inspekcijos tipinių nuostatų, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 1997 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 75 (2002 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. 33 redakcija), 10.14. punkte taip pat numatyta, jog AVMI, spręsdama jai iškeltus uždavinius, pagal savo kompetenciją atstovauja valstybės interesams teismuose (MAĮ 26 str. 2 d.).

37Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities VMI pati pareiškė ieškinį, nes tokią jos procesinę padėtį nulėmė ta aplinkybė, kad ginčo baigtis, t. y. PVM delspinigių priteisimas ar nepriteisimas, tiesiogiai susijusi su šios institucijos teisėmis ir interesais šioje byloje, nes Vilniaus apskrities VMI yra atsakinga už tinkamą mokesčių ir su jais susijusių sumų į valstybės biudžetą surinkimą (CPK 41 str. 2 d.).

38Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad pati valstybė turi būti ieškovu šioje byloje, nes pagal MAĮ 32 str. 1 d.4 p., 33 str. 17 p. įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Vilniaus apskrities VMI privalo pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus.

39Dėl juridinio asmens dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės

40Teismų praktikoje juridinio asmens dalyvio (CK 2.45str.) ir valdymo organo nario (CK 2.81str.) priimtų sprendimų teisinis vertinimas yra skirtingas. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis UAB „ Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A. byloje Nr. 3K-3-509/2008).

41Nagrinėjamoje byloje VMI pareiškė ieškinį, ginant viešąjį interesą, atsakovei, kaip juridinio asmens dalyvei, t.y. vienintelei UAB “Mikroapskaita“ akcininkei, kuri yra įmonės vadovė ir tuo pačiu vienintelis valdymo organas, kadangi kitų nėra. Tai rodo, kad ieškinys apeliantei yra pareikštas laikantis įstatymo, nes atsakovei, kaip juridinio asmens dalyvei, faktiškai gali atsirasti civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kadangi tik ji viena sprendė visus įmonės valdymo bei veiklos klausimus.

42Pažymėtina, kad atsakovė, priimdama sprendimus, privalėjo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą ir užtikrinti, kad sprendimai būtų protingi, o taip pat elgtis taip, kad dėl jos veikimo ar neveikimo įmonė nesukeltų žalos kitiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad civilinė atsakomybė juridinio asmens dalyviui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų (neveikimo). Ši norma nustato papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais (LAT 2004-02-18 d. nutartis civ.byloje byloje Nr. 3K-3-124/2004, 2009-07-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-329/2009). Dėl paminėtų aplinkybių atmestini apeliantės argumentai, kad atsakovei, kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens dalyvei, negali atsirasti prievolė atlyginti žalą CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakovei, yra svarbu išaiškinti ar atsakovės elgesys ir veiksmai nulėmė įmonės negalėjimą įvykdyti piniginę prievolę valstybei.

43Kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra nustatyti ir atsakovės nesąžiningi veiksmai, kurie lėmė ieškinyje nurodytos 31.583Lt sumos delspinigių nesumokėjimą ir negalėjimą jos išieškoti iš UAB “Mikroapskaita“. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai atsakovei, kaip vienintelei akcininkei vadovaujant įmonei, buvo neteisingai deklaruojamos pajamos ir apgaulingai vedama apskaita. Tuo tarpu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 18 d. 66 str. 1 d., mokesčių mokėtojas turi pareigą teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius bei su juo susijusias sumas biudžetui. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojo pareiga yra laikytis įstatymų, tinkamai apskaičiuoti ir laiku mokėti mokesčius. Jei šių reikalavimų nesilaikoma, tai mokesčių mokėtojas gali būti laikomas skolininku nuo tada, kai nevykdo mokestinių prievolių valstybei. Mokesčiai yra nustatyti ir renkami ne mokesčių administratoriui, o valstybei, todėl nėra pagrindo kalbėti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija tampa kreditoriumi tik po to, kai atlieka patikrinimą ir surašo dokumentą, kuris konstatuoja konkretų mokestinį įsiskolinimą (LAT 2001-12-05 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1253/2001). Tai rodo, kad mokesčių mokėjimo pagrindas yra įstatymas, o šios pareigos nevykdymas sukelia mokėtojo papildomą atsakomybę. Todėl darytina išvada, kad atsakovė, kaip vienintelė UAB “Mikroapskaita“ akcininkė (juridinio asmens dalyvė) ir vadovė turėjo pareigą užtikrinti savalaikį ir teisingą įstatymu nustatyto PVM ir su juo susijusių sumų (delspinigių) apskaičiavimą bei sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tuo tarpu FNTT tarnybos prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriaus Baudžiamosios bylos Nr. 06-1-00052-07, o taip pat civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei, būnant UAB “Mikroapskaita“ vienintelei akcininkei ir vadovei, 2001-2002 metų laikotarpyje VMI buvo pateikiami neteisingi duomenys apie įmonės pajamas PVM deklaracijose ir apgaulingai tvarkoma apskaita, padarant tuo faktiškai nusikalstamas veikas. Ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų yra nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (baudž. b.l. 11-112, t.6). VMI tikrinant UAB “Mikroapskaita“ ir vėlesnių metų PVM mokėjimą, mokesčių mokėtojas jau pats tikslino PVM deklaracijas ir sumokėjo dalį mokesčių skolos biudžetui, tačiau įvykdyti savo prievolę valstybei įmonė nebaigė, nes atsakovės vadovaujama UAB“Mikroapskaita“ nutraukė veiklą, pardavė nekilnojamąjį turtą, o gautus 253.000 Lt ir verslo sutartis perdavė tuo pačiu adresu naujai įsisteigusiai UAB “Makroskaita“, į kurią dirbti perėjo atsakovė ir kiti darbuotojai. Dėl šios priežasties UAB “Mikroapskaita“ faktiškai tapo nemoki ir negalinti atsiskaityti su valstybe. Įmonės negalėjimą atsiskaityti (sumokėti delspinigius), patvirtina vykdomoje byloje Nr.0008/07/01784 antstolio I.Gaidelio 2009-01-12 surašytas aktas dėl negalėjimo išieškoti 33.371,17 Lt skolos valstybei. Antstolio 2009-01-14 patvarkymu ši vykdomoji byla užbaigta, o vykdomasis dokumentas grąžintas Vilniaus apskrities VMI. Paminėtos aplinkybės rodo, kad atsakovės atlikti anksčiau paminėti veiksmai yra nesąžiningi, kadangi jais faktiškai buvo siekiama mažiau mokėti valstybei priklausančių mokesčių ir nemokėti skolos bei kitų privalomų mokėjimų visai, nutraukiant UAB “Mikroapskaita“ veiklą, perkeliant verslą į UAB “Makroskaita“, pervedant jai gautas lėšas už parduotą turtą, nesilaikant įstatymu nustatyto mokėjimų eiliškumo kreditoriams ir įmonės likvidavimo tvarkos. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, jog CK 2.50 str. 3 d. pagrindu atsakovė privalo atlyginti valstybei padarytą žalą (nuostolius).

44Apeliantė skunde teigia, kad netesybos (delspinigiai) negali būti priskiriamos nuostoliams, kuriuos atsakovė privalo atlyginti civilinės atsakomybės pagrindu, kadangi jomis yra siekiama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimą, o ne kompensuoti kokius nors valstybės nuostolius (LR Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d. 1 p.). Tačiau kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi įstatymas greta tiesioginių nuostolių numato ir netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado, t. y. jam turi būti visiškai atlyginti padaryti nuostoliai. Dėl šių aplinkybių kolegija sprendžia, kad šioje byloje prie valstybės nuostolių priskirtini ir 31.583 Lt delspinigių suma, kuri būtų gauta pagal įstatymą iš UAB “Mikroapskaita“, jeigu atsakovė, kaip juridinio asmens dalyvė ir vadovė, būtų veikusi sąžiningai.

45Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai dėl delspinigių dydžio, kuris atitinka nuostolių dydį, ginčo šioje byloje nėra. Todėl kolegija sprendžia, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos (CK 6.245-6.249 str.) tenkinti ieškinį CK 2.50 str. 3d. pagrindu, priteisiant iš atsakovės valstybei padarytus nuostolius, kuriuos sudaro delspinigiai, negalint jų išieškoti iš UAB “Mikroapskaita“ dėl apeliantės nesąžiningų veiksmų.

46Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų

47

48Apeliantė teigia, jog kol mokesčių mokėtojui nėra įteiktas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriame nurodoma sumokėti delspinigius, tol mokesčių mokėtojas su delspinigiais susijusių vykdytinų pareigų neturi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pagal MAĮ 97 str. l d. laiku nesumokėtų mokesčių delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po tos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. apie pareigą mokėti delspinigius atsakovė, kuri buvo juridinio asmens vadovė bei dalyvė ir jai atitinkamai keliami padidinti reikalavimai, sužinojo (turėjo sužinoti) ne tada, kai gavo ieškovo 2006-05-18 sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą (2006-05-25), o tada, kai laiku neįvykdė prievolės sumokėti PVM.

49Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

50Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1d. 1p.).

51Vadovaujantis CPK 88, 93, 96str., iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje teismo instancijoje, kurių dydį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t.y. procesinių dokumentų įteikimo -12,65 Lt (b.l. 129, t.6).

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

53Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009 palikti nepakeistą.

54Priteisti iš atsakovės R. G. 12,56 Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje tesimo instancijoje.